Filmo platintojas „VII Pillars Entertainment“ socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad filmo „Mikė Pūkuotukas: kraujas ir medus“ (Winnie the Pooh: Blood and Honey) rodymas ketvirtadienį su „dideliu apgailestavimu“ buvo atšauktas Honkonge ir kaimyniniame Makao.

Platintojas elektroniniu paštu atsakė naujienų agentūrai AP, kad kino teatrai jam pranešė, jog negali rodyti filmo, kaip numatyta, tačiau jis nežino, kodėl. Susiję kino teatrų tinklai iš karto neatsakė į prašymą pakomentuoti.

Nepriklausomas filmas, kuriame, pasak jo kūrėjų, vaizduojamas „žiaurus Pūkuotuko ir jo pagalbininko Paršelio siautėjimas“, sulaukė didelio susidomėjimo internete, nors kritikai jį įvertino neigiamai.

Alano Alexandero Milne'o (Aleno Aleksanderio Milno) sukurtas meilus, bet lėtapėdis meškiukas, turintis silpnybę medui, pastaraisiais metais net ir už Kinijos ribų tapo protesto prieš Kinijos prezidentą Xi Jinpingą (Si Dzinpingą) simboliu.

Kai yra raudona linija, atsiranda daugiau tabu.

Reaguodama į tai, Kinija toliau naikina šiuos interneto memus savo teritorijoje. Anksčiau Kinijos cenzoriai buvo trumpam uždraudę šio meškiuko paiešką socialiniuose tinkluose.

2018 metais Kinijoje, kaip buvo pranešta, buvo neleista rodyti filmo „Kristoferis Robinas“ (Cristopher Robin), kuriame taip pat pasirodo Mikė Pūkuotukas.

Dėl Honkonge demonstruojamo filmo socialiniuose tinkluose kilo susirūpinimas dėl mažėjančių šios teritorijos laisvių.

Praėjusią savaitę „VII Pillars Entertainment“ rašė, kad iš pradžių filmas turėjo būti rodomas maždaug 30 Honkongo kino teatrų.

Filmų, laikraščių ir straipsnių administravimo biuras teigė, kad jis patvirtino filmą, o vietinių kino teatrų susitarimai rodyti patvirtintus filmus „yra atitinkamų kino teatrų komerciniai sprendimai“. Biuras atsisakė komentuoti tokius susitarimus.

Iš pradžių antradienio vakarą viename kino teatre numatytas seansas buvo atšauktas dėl „techninių priežasčių“, platformoje „Instagram“ pranešė organizatorius.

Honkongo Baptistų universiteto Kino akademijos profesorius Kenny Ng (Kenis Ng) atsisakė spėlioti apie atšaukimo priežastis, tačiau užsiminė, kad kritikos nutildymo mechanizmui pasitelkiami komerciniai sprendimai.

Honkongas yra buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, kuri 1997 metais grįžo Kinijos žinion, žadant išsaugoti vakarietiškas laisves. Tačiau po masinių prodemokratinių protestų 2019 metais Kinija įvedė nacionalinio saugumo įstatymą ir nutildė arba įkalino daugybę disidentų.

2021 metais vyriausybė sugriežtino gaires ir leido cenzoriams uždrausti filmus, kurie, kaip laikoma, pažeidžia šį plataus masto įstatymą.

K. Ng teigė, kad per pastaruosius dvejus metus mieste padaugėjo cenzūros atvejų, dažniausiai nukreiptų prieš nekomercinį kiną, pavyzdžiui, nepriklausomus trumpametražius filmus.

„Kai yra raudona linija, atsiranda daugiau tabu“, – sakė jis.

„Speak no Evil“ – pirmasis ir itin originalus danų režisieriaus Christiano Tafdrupo bandymas siaubo filmų kategorijoje. Kaip pastebi kritikai, tai meistriškas žaidimas įtampa, stiprinama nerimą keliančių, bet smurto nevaizduojančių scenų ir gudraus žaidimo muzika ir garsais.

Istorija prasideda iš pažiūros nekaltai. Miela danų Bjorno ir Luizos šeima, atostogaudama Toskanoje, susidraugauja su Patriku ir Karina – rodosi, ne mažiau smagia pora iš Nyderlandų. Jų vaikai susidraugauja, o nuolankusis Bjornas žavisi nevaržomu Patriko vyriškumu. Todėl, kai po kelių mėnesių danai sulaukia kvietimo aplankyti olandus atokioje sodyboje, jie nusprendžia pratęsti pažintį. Susitikimo džiaugsmą netrunka pakeisti nesusipratimai. Ilgainiui svečiai pasijunta įstrigę name, į kurį geriau niekada nebūtų įžengę.

Lyg sukant varžtą, įtampa auga, mes, kaip tie vargšai atostogautojai, esame įtraukiami į siaubą ir jo keliamą jaudulį.

„Gana ilgai nebuvau įsitikinęs, ar tai tikrai siaubo filmas: staigus gąsdinimas ar antgamtiniai elementai nėra mano arkliukas, tad nusprendžiau papasakoti tokią istoriją, kokią pats norėčiau pamatyti“, – sako kino kūrėjas, išgarsėjęs filmu „Baisi moteris“ („A Terrible Woman, 2017). Anot Ch.Tafdrupo, naujausias jo darbas – drąsi, nemaloni, bet ir labai smagi patirtis. Tai filmas apie žmonių elgesį, visuomenę, baimę, vyriškumą, santykius ir daugelį kitų kasdienybėje aktualių dalykų.

„Pirmoji filmo dalis – lyg velniškai juoda komedija, kurios elementai gali sukelti kreivą šypseną. Tačiau lyg sukant varžtą įtampa auga, mes, kaip tie vargšai atostogautojai, esame įtraukiami į siaubą ir jo keliamą jaudulį“, – filmą lyg tamsią kelionę portale „Mashable“ apibūdina kino kritikė Kristy Puchko.

„Variety“ apžvalgininkas Dennisas Harvey pastebi, kad Ch.Tafdrupas kiekvieną filmo sceną pateikia taip, kad net ir nekalčiausias veiksmas atrodo pilnas jausmo, kad tuoj įvyks kažkas baisaus, ir taip palengva didina erzulį.

„Operatoriaus Eriko Molbergo Hanseno preciziškos kompozicijos ir kiti vizualiniai sprendimai tik padidina diskomfortą, nes išlieka šaltai atsainūs“, – savo recenzijoje teigia D.Harvey.

Ekrane kylant įtampai ir bandant atsakyti į pirmąjį filmo klausimą, jų kyla daugiau: ar ilgai kentėtumėte, jei atostogų pažintis virstų košmaru gūdžiame miške? Ar antagonistai Patrikas su Karina – tiesiog keistuoliai, nejaučiantys ribų? Gal jie iš tiesų turi piktų kėslų? Kartu su svečiais iš Danijos laviruojant tarp grėsmės nuojautos ir mandagumo, įtampa ir nejaukumas tiesiog užvaldo.

„Speak no Evil“ – taktiškai suręsta istorija apie naivumą, jos žiūrovai neglostomi, dilema veja dilemą, o filmo pabaiga net ir visko mačiusiems kinomanams tampa kietu nusileidimu nuo emocijų tramplino. „Tikiuosi, ši istorija ne tik išgąsdins, bet ir privers nusijuokti“, – linki danų režisierius ir priduria, kad filmas sukelia kiekvieno reakciją ir priverčia šioje istorijoje įžvelgti save. Taigi, kas blogiausia gali nutikti?

Garsiausios visų laikų siaubo žanro franšizės tęsinio šįkart ėmęsis režisierius Michaelas Chavesas į kino teatrus perkėlė tikrais įvykiais paremtą istoriją, nutikusią 1981-aisiais Konektikute. Jis tikina, jog šis pasakojimas bus tamsiausias iš visų, kuriuos iki šiol rodė kultiniais tapę „Išvarymo“ filmai.

Juostos epicentre atsiduria ne tik garsieji paranormalių įvykių tyrėjai Edas ir Lorraine Warrenai (juos filme vėl vaidina aktoriai Vera Farmiga ir Patrickas Wilsonas), bet ir 11-metis berniukas Deividas (akt. Julianas Hilliardas). Būtent per jį į mūsų pasaulį patenka demonas, o tai, kas vyksta toliau, į istorijos knygas pateko kaip pirmasis „demoniško užvaldymo“ gynybos atvejis JAV teismų istorijoje.

Demonų išvarymas visuomet liks tai, ką matome vykstant visame pasaulyje, tačiau mūsų protas atsisako tikėti, jog visa tai iš tiesų realu.

„Ilgą laiką domiuosi egzorcizmo atvejais, nes tai, mano nuomone, geriausiai parodo, jog neįmanoma netikėti šalia mūsų egzistuojančiomis tamsiosiomis galiomis. Jei kažkieno pasakojimai apie susidūrimą su sunkiai sveiku protu suvokiamomis jėgomis gali pasirodyti kaip žmogaus fantazijos vaisius, egzorcizmo taip nepavadinsi. Demonų išvarymas visuomet liks tai, ką matome vykstant visame pasaulyje, tačiau mūsų protas atsisako tikėti, jog visa tai iš tiesų realu. O jei dar apsėstuoju tampa mažametis, istorija dar labiau gąsdina. Naujame filme pasakojamus įvykius patys Warrenai vadino didžiausia savo karjeros mįsle, todėl esu įsitikinęs – be jokių abejonių „Išvarymas 3: velnias privertė mane tai padaryti“ bus pati tamsiausia šios franšizės dalis“, – prieš premjerą intrigavo M. Chavesas.

Stopkadras.

Jis teigė manęs, kad didžiausias iššūkis filmavimo aikštelėje bus darbas su devynmečiu aktoriumi J. Hilliardu, tačiau berniukui stebėtinai puikiai sekėsi: prieš tai jis jau yra vaidinęs siaubo filmuose. Kur kas didesniu galvos skausmu režisieriui tapo tai, jog darbus teko perimti iš legendinio siaubo juostų kūrėjo Jameso Wano, tad kokybės kartelė aukštai buvo iškelta nuo pat pradžių.

„Tai pirmasis filmas, kuriame iš tiesų atsiranda auka. Kai veiksmas vyksta, pavyzdžiui, demonų užvaldytame name, tu gali tikėti tuo, ką matai arba ne, bet nebūtina sau pateikti kažkokių išvadų. O nutikus mirčiai, kiekvienas bandome rasti siūlo galą ir iš kino teatro išeiti su kažkokiais atsakymais. Tai tampa realu, nes supranti, kad jei kartą jau kažkam ši istorija nutiko realiame gyvenime, niekas nepaneigs, kad tu gali būti kitas, patirsiantis kažką panašaus“, – sakė M. Chavezas, prieš tai jau režisavęs „Išvarymo“ serijos gretutinį projektą „Verkiančios moters prakeiksmas“.

Prabėgus daugiau nei 100 metų, kino ekranus jau yra pasiekusi ne viena šio romano ekranizacija. Įdomu, kad viena iš ekranizacijų, sukurta 1984 m., buvo filmuojama Lietuvoje, o daugelis svarbiausių jos scenų – Kauno senamiestyje. Šioje juostoje suvaidino ir lietuvių aktorius Romualdas Ramanauskas.

Grįžtant prie netrukus pasirodysiančios "Nematomo žmogaus" versijos, verta paminėti, kad filmą norėjusi kurti studija "Universal" vėliau atsisakė savo idėjos. Geriau žinoma kaip siaubo klasikos filmų, tokių kaip "Frankenšteinas" ar "Drakula", kūrėja, studija pristabdė savo darbus po 2017 m. filmo "Mumija" fiasko. Tokia proga nusprendė pasinaudoti "Blumhouse Produtions", anksčiau siaubo gerbėjams padovanojusi sėkmės sulaukusius filmus "Tūnąs tamsoje", "Pradink" ir kitus.

Smurtu paženklinti santykiai

Pagrindinė filmo herojė Cecilija (akt. Elisabeth Moss) bando išsilaisvinti iš toksiškų santykių. Jos mylimasis Adrianas (akt. Oliveras Jacksonas-Cohenas) – įniršio priepuolių kamuojamas mokslininkas, kontroliuojantis kiekvieną Cecilijos žingsnį.

Po kruopščiai suplanuoto pabėgimo iš namų, moteris sužino, kad buvęs mylimasis nusižudė, o testamentu jai yra palikta milijoninė suma. Deja, bet ramybė netrunka ilgai. Moterį ir jai brangius žmones ima persekioti mirtinai pavojingi incidentai ir atrodo, kad už viso to slypi nematomas žmogus, kurio elgesys beprotiškai primena Adrianą.

Modernus pasakojimas

Jeigu esate skaitę romaną ar matę bent vieną iš ankstesnių "Nematomo žmogaus" ekranizacijų, nustebsite. Režisierius Leighas Whannellas adaptavo istoriją savaip ir pasistengė ją pritaikyti šiandieniniam kino žiūrovui.

Vadovaudamasis "mažiau matysi – baisiau bus" logika, režisierius nusprendė naudoti laiko patikrintą siaubo filmų taktiką ir pagrindinį blogiuką padaryti kiek įmanoma labiau paslaptingą. Režisierius teigia taip siekęs palaikyti gąsdinančią atmosferą ir perkeltine prasme nuvalyti voratinklius nuo vieno iš pagrindinių personažų, jį adaptuojant moderniame kino kontekste. "Filmo kontekstas turi būti pritaikytas moderniai, kad auditorija galėtų susitapatinti su personažais, esančiais filme. Jie turi galvoti, kad tai gali nutikti net rytoj. Toks buvo pagrindinis tikslas, adaptuojant parašytą istoriją", – sakė režisierius L.Whannellas.

Viena iš dedamųjų moderniųjų dalių, pasak režisieriaus, yra fizinis ir psichologinis smurtas santykiuose. Nors filmų šia tema yra apstu, "Nematomas žmogus" tampa lyg metafora idėjai, kad kažkas keičia tavo realybę ir daro įtaką, net jei to ir negali pamatyti. Paprašytas papasakoti detaliau, L.Whannellas užsiminė: "Kurdami filmą mes susidūrėme su daugybe istorijų, kai moterys, nutraukusios santykius su vyrais, negalėdavo toliau ramiai gyventi. Jos bijodavo vakarais net eiti prie savojo automobilio. Turint omenyje ginklų kontrolę JAV, toksiškų santykių užbaigimas gali tapti tik pirmuoju žingsniu į tolesnę kelionę."

Ko tikėtis?

"Nematomas žmogus" – naujus siaubo elementus ir nežinomybės atmosferą išnaudojantis trileris, sužadinsiantis paranojos jausmą daugeliui žiūrovų.

Unikali kinematografija ir stipri aktorės Elizabeth Moss vaidyba atgaivina klasikinę "Nematomo žmogaus" istoriją naujajai kino žiūrovų kartai.

Vertinimai: scenarijus 2, aktoriai 2, režisūra 2, siaubas 2, kinematografija 2, techninė pusė 2.

Bendras: 2.0 iš 3.0

Nematomas žmogus (angl. "The Invisible Man")

Žanras: Siaubo, trileris, fantastinis.

JAV, 2020

Režisierius: Leighas Whannellas

Aktoriai: Elisabeth Moss, Aldis Hodge'as, Storm Reid, Harriet Dyer, Oliveris Jacksonas-Cohenas.

Pirmyn

Susipažinkite su visiškai nauju magišku pasauliu, kurį pristato kino studijos "Disney" ir "Pixar" bei "Montrų universiteto" režisierius Danas Scanlonas! Šiame pasaulyje tarp elfų, trolių, fėjų ir vienaragių gyvena Barlis ir Ianas – broliai elfai, kurie neteko savo tėvo dar būdami visai maži. 6-ojo gimtadienio proga gavę velionio tėvo jiems paliktas burtininkų lazdas, broliai sugalvoja išsiaiškinti, ar pasaulyje vis dar egzistuoja magija. Jų tikslas – nors trumpam sugrąžinti savo mirusį tėvą į gyvųjų pasaulį. Kad sėkmingai įvykdytų savo misiją, broliai turės dirbti išvien ir patirti daugybę nuotykių.

Ginklai Akimbo

Mailsas – daugeliui pažįstamas stereotipinis internautas, dienas leidžiantis internete, erzindamas kitus vartotojus įžūliais komentarais. Vieną dieną naršydamas vyras netyčia atranda "Skizm" – internetinį žaidimą, kurio metu internautai mėgaujasi tikromis žudynėmis. Visai to nenorėdamas, Mailsas patraukia "Skizm" žmonių dėmesį ir patenka į tikrų tikriausią bėdą. Iškart po to į Mailso namus įsiveržia vyrai, pagrobia internautą ir jam prie rankų prisuka du pistoletus, taip sukurdami jam Akimbo būseną. Vyras iškart gauna ir užduotį – nudėti Niksę, arba visi jo artimieji bus nužudyti. Niksei nepasiduodant, Mailsui tenka susidurti ne tik su pavojingais, bet ir komiškais nuotykiais.

Kubos voratinklis

Pinklės, įtarinėjamai, persekiojimai, apgavystės ir žavingoji Penélope Cruz – visa tai laukia trileryje "Kubos voratinklis". Filmas pasakoja prieš trisdešimt metų nutikusią tikrą istoriją, kai Kubos lakūnas Renė Gonzalesas nedideliu lėktuvu atskrenda į Majamį, prašydamas politinio prieglobsčio. Kubos saugumiečiams susidomėjus šia istorija ir pradėjus kamantinėti lakūno žmoną Olgą, ją ištinka šokas – ši be jokio įspėjimo liko viena su mažamete dukra. Tuo pat metu JAV įsikūręs Renė įsitraukia į Kastro režimo priešininkų gretas. Visgi, besigilinant į istoriją, kyla daug neaiškumų. Netrukus šioje istorijoje atsiranda Kubos ir JAV slaptosios agentūros bei savo tikruosius įsitikinimus slepiantys dvigubi ir trigubi agentai, o galiausiai viskas susipina į didžiulį voratinklį.

Cenzai:

"Nematomas žmogus": N-16 / Kino teatruose nuo 2020. 03 06

"Pirmyn": Įvairaus amžiaus žiūrovams / Kino teatruose nuo 2020 03 06

"Ginklai Akimbo": N-18 / Kino teatruose nuo 2020 03 06

"Kubos voratinklis": N-16 / Kino teatruose nuo 2020 03 06

„Visą istorijos veiksmą norėjau perkelti į 90-tuosius. Kad pasakojimas būtų modernus, tačiau jame nesijaustų technologijų perkrovos. Man tas laikotarpis atrodo spalvingiausias, labai kinematografiškas, todėl stengiausi, kad žiūrovai persikeltų ne į gūdžius 1898-uosius, o į tuos laikus, kuriuos daugelis mūsų dar yra patyrę savo kailiu“, – pasakoja režisierė.

Ir tai bus ne vienintelis siurprizas romano gerbėjams. Jie išvys ir visiškai kitokią pabaigą, nei buvo sukurta H. Jameso.

„Nenoriu išduoti paslapties bet taip, filmo finalas skirsis nuo knygos pabaigos. To priežastis – norėjau nustebinti ir tuos, kurie skaitė romaną ir žino, kaip istorija baigėsi. Be to, tai bus galimybė išvysti visiškai kitokį pagrindinės herojės veidą“, – intriguoja F. Sigismondi.

„Virsmas“ pasakos apie darbo ieškančią jauną moterį Keitę (aktorė Mackenzie Davis), kuri gauna pasiūlymą prižiūrėti du našlaičius: Florą ir Mailsą (aktoriai Brooklynn Prince ir Finnas Wolfhardas). Abiejų tėvų netekę vaikai gyvena atokioje kaimo vietovėje stūksančiame didžiuliame giminės name, kartu su guvernante.

Galbūt paveikti tėvų netekties, galbūt dėl kitų priežasčių, vaikai Keitei pasirodo šiek tiek keistoki. Iš pradžių auklė bando pateisinti jų elgesį, tačiau netrukus Flora ir Mailsas Keitei ima kelti nerimą.

Lyg to būtų maža, guvernantė taip pat atrodo lyg kažką slėptų, o netrukus paaiškėja, kad ir senasis namas turi savų, ne mažiau bauginančių paslapčių. Pamažu Keitės nerimą pakeičia baimė, o netrukus mergina su siaubu suvokia, kad tiek vaikai, tiek didžiulis namas nėra tokie nekalti ir įprasti, kokie atrodė iš pradžių.

Siaubo drama „Virsmas“ Lietuvos kino teatruose – jau nuo šiandien, sausio 31 dienos.

Tiesa, filmo peržiūra lengva nebus – be to, kad šiurps oda, kūrėjai jame užslėpė ne vieną intriguojančią detalę, kurią pastebės tik akyliausieji. Beje, duodamas interviu prieš premjerą, režisierius atsakė ir į vieną labiausiai gerbėjus dominančių klausimų: ar tęsinyje pamatysime patį Jacką Nicholsoną?

Žiūrėdami juostą, atkreipkite dėmesį į scenas su žybsinčiomis lempomis. Jos ne šiaip sau užsidega ir užgesta – iš tiesų tai Morzės abėcėle perduodamos žinutės. Išduosime kelias iš jų – tai S. Kubricko gimimo data ir „Room 237“. Kitas pabandykite išsiaiškinti patys.

Kuriant filmą režisierius iškėlė itin nelengvą užduotį dailininkams – jiems teko skrupulingai tiksliai atkurti detales, kurios žiūrovus grąžins į „Švytėjimo“ laikus. Kai kurioms scenoms dekoracijos kurtos net šešias savaites,  o nugriautos vos po 12 valandų trukusio filmavimo. Negana to, kad rastų tokią pat spausdinimo mašinėlę, kokią naudojo J. Nicholsono herojus Jackas Torrance’as, dailininkams teko vykti į Vokietiją, nes tai buvo vienintelė vieta, kur ją rado sendaikčių turgelyje.

Kita įdomybė iš filmavimo užkulisių – filme „Daktaras Miegas“ išvysime ir aktorių Danny Lloydą, kuris „Švytėjime“ vaidino jaunąjį Danny Torrance’ą. Tuomet jam tebuvo 8-eri, o dabar jau 47 metai.

Filme išvysite ne vieną katę, tiesą pasakius, jų prireikė net keturių. Tačiau šie keturkojai buvo filmuojami tik vakarais, kada nebuvo tokie aktyvūs, o kai kurioms scenoms vien sulaukti tinkamo jų žvilgsnio ar judesio prireikdavo net iki pusvalandžio.

O kaip dėl J. Nicholsono grįžimo į ekranus? Deja, režisieriaus atsakymas į šį klausimą trumpas ir daug ką nuvils – trijų „Oskarų“ laimėtojo filme neišvysime. 82 metų aktorius, nors ir ilgai įkalbinėtas, tikina išėjęs užtarnauto poilsio ir prieš kameras nebegrįš. Tačiau filme „Daktaras Miegas“ bus tiek daug sąsajų su „Švytėjimu“, kad, pasak kūrėjų, žiūrovai pasijus taip, lyg Holivudo legenda sėdėtų kino salėje, visai greta jų.

„Švytėjimo“ tęsinys pasakoja Danny Torranse’o (aktorius Ewanas McGregoras) istoriją – vyro, kuris prieš 40 metų, dar būdamas berniukas, nuo pasaulio atkirstame viešbutyje išgyveno siaubingą žiemą.

Per daugelį metų Denio atrasta dalinė sielos ramybė sugriūva kaip kortų namelis, kuomet į vyro gyvenimą įsiveržia Abra – paauglė, kaip ir Denis, turinti švytėjimo dovaną (švytėjimas – tai galimybė bendrauti mintimis ir regėti dalykus, nematomus paprastiems žmonėms).

Mergaitę persekioja paslaptinga sekta, tikinti, kad nužudę Abrą galės pasiekti amžiną gyvenimą. Negalėdamas likti nuošalyje, Denis apsisprendžia padėti Abrai. Išlaisvinus pastaruosius 40 metų užspaustą vidinį švytėjimą, į Denio gyvenimą su nauja jėga sugrįžta ir visos vaikystėje jį persekiojusios šmėklos.

Ne ką mažiau šiurpus „Daktaras Miegas“ į Lietuvos kino teatrus atkeliauja jau šį penktadienį, lapkričio 8 dieną.

Žinia apie juostą pasklido dar gerokai prieš premjerą, kai vienas internautas, pamatęs anonsą, sumanė iš tiesų sukurti programėlę, neva skaičiuojančią laiką iki kiekvieno ją parsisiuntusiojo smalsuolio mirties. „Apple“ internetinė parduotuvė nusprendė ją nedelsiant pašalinti, tačiau buvo tokių, kuriems toks pokštas galimai gerokai patrumpino gyvenimą…

Išmanieji telefonai jau tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Tūkstančiai pačių įvairiausių programėlių mums padeda tvarkytis savo tvarkaraščius, užsisakinėti skrydžius, susirasti geriausią vietą gyventi ar pramogauti, reguliuoja mitybą, sportą, laisvalaikį ir romantinius santykius. O ar parsisiųstumėte programėlę, rodančią, kiek jums liko gyventi?

Tai tik filmo „Mirties apps’as“ scenarijaus santrauka, tačiau visai neseniai atsirado tokių, kurie iš tiesų ją išbandė. Ne prieš filmavimo kameras. Mobiliųjų programėlių kūrėjas Ryanas Boylingas išgarsėjo po to, kai pamatęs juostos anonsą iš tiesų sukūrė galimybę bet kuriam stipresnių nervų internautui patampyti už ūsų likimą. Jo kūrinys – identiškai kaip ir filme atrodanti programėlė, tiesa, jos aprašyme nurodoma, jog ji – tik niekam pavojaus nekeliantis žaidimas. Tačiau „Apple“ nusprendė nežaisti ir pašalino ją iš parduotuvės nenurodydama jokios konkrečios priežasties. „Android“ vartotojai, kaip skelbia „Variety“, ją vis dar gali parsisiųsti.

Tiesa, tai nėra vienintelis tokio tipo žaidimas. Dar 1998 metais internete sukurtas „Mirties laikrodis“ (The Death Clock), kuris įvedus žmogaus duomenis (amžių, lytį, kūno masės indeksą bei dar kelis parametrus) neva paskaičiuodavo, kiek tau liko gyventi. Vėliau atsirado ir daugiau tokių puslapių, tačiau istorijų apie tai, jog laikrodis rodo bent kiek tiesos ir pranašystės išsipildo, taip niekad ir nepasirodė.

Na, o filmo „Mirties apps’as“ herojams jų žingeidumas baigėsi gerokai liūdniau. Siaubo kupina juosta pasakoja apie ligoninėje sesele dirbančią Kvin (aktorė Elizabeth Lail), sužinančią apie naujausią išradimą, dėl kurio pasaulis eina iš proto. Tai išmanioji programėlė, kurią parsisiuntus telefone įsijungia laikrodis, rodantis tikslų gyventi likusį laiką. Pasidavusi visuotinei madai, Kvin taip pat parsisiunčia programėlę ir pamato, kad jai liko gyventi nepilnos trys paros.

Akivaizdu, kad tai – pokštas: juk mirties momento iš anksto nustatyti neįmanoma, tiesa? Tačiau Kvin nerimas sustiprėja, iš vieno kolegos išgirdus šiurpoką istoriją apie jo merginą, paslaptingai žuvusią būtent tuomet, kai išseko parsisiųstos aplikacijos rodytas laikas. Netrukus ir pačios Kvin gyvenime ima dėtis nepaaiškinami ir bauginantys dalykai, o paieška internete siaubą dar labiau sustiprina: pasirodo, kad visiškai sveikų žmonių, paslaptingai žuvusių būtent tuomet, kai pranašavo programėlė, yra ne vienas ir ne keli.

Sekundėms nenumaldomai tiksint, Kvin privalo perprasti programėlės paslaptį ir sustabdyti negailestingą laikmatį, rodantį jos mirties akimirką.

Ar jai pavyks? Tai galėsime sužinoti jau nuo šio penktadienio, spalio 25 dienos, naujame įtempto siužeto siaubo filme „Mirties app‘sas“.

„Šis filmas bus dar baisesnis, vizualesnis ir sukels kur kas daugiau emocijų“, – žada režisierius Andy’is Muschietti.

Šio pagal vieną šiurpiausių Styveno Kingo romanų sukurto filmo pirmojoje dalyje bendromis pastangomis nugalėję klouną Penivaisą, nedideliame JAV Derio miestelyje gyvenantys septyni bičiuliai („Nevykėlių klubas“) pamažu užmiršta kraupiosios vasaros siaubus.

Tačiau Penivaisas jų niekuomet neužmiršo. Ir dabar į kino teatrus grįžtančioje juostoje „Tas: antroji dalis“ pamatysime, kas nutiks po minėtosios vasaros prabėgus 27 metams.

Viena iš filmo žvaigždžių, Jessica Chastain, pasakoja, jog filmavimo aikštelėje patyrė vienus baisiausių išgyvenimų per visą savo kaip aktorės karjerą:

„Mano herojė Beverly Marsh, kurią aš vaidinu jau suaugusią, vaikystėje mokykloje patyrė patyčias ir buvo išnaudojama tėvo. Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku įsijausti į tokio nuskriausto žmogaus rolę. Man tai buvo nepamirštama patirtis, Beverly – ir vienas drąsiausių mano personažų. Ji nesislapsto, o nori pažvelgti savo praeičiai į akis ir nugalėti vidinius demonus. Ji žino, kad jei užgniauši jausmus, negalėsi judėti pirmyn, o kovoti su baimėmis bei liūdesiu reikia didžiulės drąsos“.

Tiesa, šiai aktorei teko patirti ne tik siaubingus vidinius išgyvenimus, bet ir iškęsti bauginantį režisieriaus sumanymą – ne vieną valandą būti panardintai dirbtiniame kraujyje. J. Chastain atskleidė, kad per juostos filmavimus iš viso buvo panaudota jo net 17 tūkstančių litrų.

Filme „Tas: antroji dalis“ šiurpą keliantis klounas Penivaisas vėl sugrįžta terorizuoti miestelį. Pajutę nepaaiškinamą trauką, jau suaugę „Nevykėlių klubo“ nariai taip pat sugrįžta namo, kur jų laukia lemiama akistata su savo vaikystės siaubais ir keršto ištroškusiu kraupiuoju klounu.

Suaugusius „Nevykėlių klubo“ narius antroje dalyje vaidina tokios žvaigždės kaip Billas Skarsgardas, Jamesas McAvoy‘us, Jessica Chastain, Billas Haderis ir kiti. Beje, internete pasirodė apžvalgų, kuriose būtent pastarasis aktorius giriamas už vaidybą ir spėjama, jog būtent B. Haderis dalyvaus netrukus prasidėsiančiose lenktynėse dėl „Oskarų“.

Kuo baigsis Penivaiso teroras bei ši siaubo istorija, pamatysime jau nuo šiandien rugsėjo 6 dienos į Lietuvos kino teatrus atkeliaujančioje siaubo juostoje „Tas: antroji dalis“.

Modelis, viešųjų ryšių specialistė ir profesionali aktorė C. Foxx tikina, jog tėvai siekė suteikti jai normalią vaikystę, tad kelias į Holivudą buvo laikomas tabu, o mažos mergaitės svajonės vaidinti atidedamos laikotarpiui „kai užaugsi“. Įgijusi išsilavinimą ir gavusi tėvų palaiminimą tapti aktore, mergina filme „47 metrai: įkalintos po vandeniu“ atlieka pirmąjį savo vaidmenį pilno metro filme ir tikina, jog tai – tik jos kelio pradžia. Kojas kino industrijoje tik apšylanti mergina neslepia, jog didžiausia jos svajonė – pakartoti tėvo sėkmę ir vieną dieną rankose laikyti išsvajotąjį Oskaro apdovanojimą.

Nuo C. Foxx neatsilieka ir 21-erių Sistine Rose Stallone, į filmavimo aikštelę įžengusi tik sulaukusi pilnametystės. Mados industrija susidomėjusi mergina tikina dar tik ieškanti mėgstamos veiklos ir tvirtai nežinanti ką veiks ateityje, tačiau tvirtina, jog bent sykį išbandyti save filmavimo aikštelėje – įdomi patirtis.

Rugpjūčio 16-ąją Lietuvoje pradedamas rodyti filmas „47 metrai: įkalintos po vandeniu“ žiūrovams pristato būrelį jaunų merginų. Ieškodamos nuotykių, Mia (akt. Sophie Nélisse), Saša (akt. Corinne Foxx), Aleksa (akt. Brianne Tju) ir Nikolė (akt. Sistine Rose Stallone) keliauja nardyti į vandenyno gelmėse stūksantį majų miestą. Netikėtai griuvus statinio įėjimui, merginos ima naršyti povandeninius urvus ir tunelius, ieškodamos kito išėjimo. Rezervuaruose mažėjant oro atsargoms, privalu veikti greitai, tačiau klaidūs labirintai pasirodo esą ryklių mėgstama vieta. Įspūdingiausiu gyvenimo nuotykiu turėjęs tapti nardymas netrunka tapti kruvina kova dėl išgyvenimo ir klaustrofobiniu košmaru, kuriame siautėja alkani baltieji rykliai, o viltis išgyventi gęsta sulig kiekvienu įkvėpimu...

Juosta sukurta pagal JAV itin populiarią rašytojo Alvino Schwartzo trijų knygų seriją tuo pačiu pavadinimu ir, kaip žada pats scenarijų kūręs kino genijus, žiūrovų atmintyje liks ilgam: „Tokias giliai įstringančias istorijas galima palyginti su dantų pasta. Kai ją išspaudi iš tūbelės, atgal nebesugrūsi. Taip ir šis filmas – kartą pamatę, „atmatyti“ jo jau nesugebėsite.“

Tai, kad G. del Toro moka labai įtaigiai pasakoti šiurpias istorijas, įsitikino tie, kurie jau matė garsiausius jo darbus – „Pano labirintą“, „Pragaro vaikį“ ar „Ugnies žiedą“. Kurdamas „Šiurpias istorijas pasakojimui tamsoje“, dviejų „Oskarų“ laimėtojas drauge su režisieriumi Andre Øvredaliu veiksmą perkėlė į 1968-uosius, nes šis laikotarpis filmui suteikė dar daugiau tamsos.

Stop kadras

„Tuo metu valdžia mums pasakojo pasakas, daug melavo, todėl labai simboliška ten grįžti su šiurpiomis istorijomis. Tada nebuvo „Google“ ir mobiliųjų telefonų, tai leido veikėjus dar labiau izoliuoti nuo likusio pasaulio. Bet įdomiausia tai, kad praeitį mums pavyko suderinti su dabartimi – sukūrėme neįtikėtinus vizualinius sprendimus, panaudojome naujausias technologijas. Pati tema aktuali ir šiais laikais – pasakojimai, paskalos yra labai destruktyvus dalykas ir gali greitai sugriauti gyvenimus“, – pasakoja G. del Toro.

Filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ pasakoja apie tai, kaip ieškodama aštrių pojūčių, grupelė paauglių užklysta į didžiulį apleistą namą, kur suranda senovinę ranka parašytą knygą. Sužavėti paaugliai iškart pasineria į knygoje surašytas šiurpą keliančias istorijas.

Stop kadras

Galiausiai jie suvokia, kad tose istorijose minimų aukų vardai stebuklingai sutampa su jų pačių vardais. Pirminę reakciją – kad tai „nerealu“ ir „kieta“ – netrukus pakeičia sutrikimas, šokas ir tikras siaubas, nes šiurpios istorijos viena po kitos tampa realybe. Senos knygos puslapiuose įkalintos kraupios ne šio pasaulio būtybės atgyja su vieninteliu troškimu: žudyti.

Kuo baigsis istorija ir ar po filmo nuo šiol žmonės bijos miegoti tamsoje, bus galima sužinoti jau nuo rugpjūčio 9 dienos, kai šalies kino ekranuose pasirodys naujausias G. del Toro siaubo filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“.