Albumą „Ledynai“ sudaro filmo „Senekos diena“ garso takelio dainos, sukurtos 1987-1989 m., tačiau įrašytos dabar, ir trys filme neskambėję kūriniai, taip pat sukurti devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kalbamės su grupės vokalistu ir vienu jos įkūrėjų, taip pat ir filmo „Senekos diena“ režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu. Paprašėme jo prisiminti grupės pradžią, pabaigą ir naują pradžią, neišvengėme ir kino temos.

– Kaip pirmiausia kilo idėja įrašyti „Ledynus“?

– Iš pradžių nebuvo aišku, kaip ir ar mes patys tą darysim. Kadangi filmo „Senekos diena“ idėja buvo susijusi su pirmosiomis neįrašytomis „Šiaurės krypties” dainomis, buvo aišku, kad jos turėtų skambėti filme. Tačiau pokalbiai su Zigmantu (Butaučiu, grupės gitaristas, vienas jos įkūrėjų – aut. past.) tęsėsi apie metus, kol galiausiai pasiryžom savo dainas atlikti patys. Buvo baugu...

– Visos dainos sukurtos anksčiau, tačiau jos – filmo garso takelio dalis. Ar dainų įrašai buvo paremti filmu? Koks buvo įrašinėjimo procesas?

– Dainos, kurios skamba filme, buvo įrašytos iki arba paraleliai su filmavimais, likusios – vėliau. Filmas neturėjo dainų turiniui jokios įtakos, greičiau atvirkščiai. Todėl tekstai liko tie patys, buvo pakeistos tik kelios eilutės. Kelių dainų aranžuotėms filmo siužetas iškėlė tam tikrus reikalavimus. Labiausiai dainai „Be tavęs“, kurią filmo personažai groja kalnuose akustine gitara.

– Kas, manote, pasikeitė „Šiaurės krypties“ muzikoje, dainose dėl to, kad jos buvo įrašomos dabar?

Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą.

– Kažkuria prasme „Ledynai“ yra grupės stilistikos ir istorijos permąstymas. Klausėme savęs: kas, jei tada būtume groję kitaip – taip, kaip niūriuose pirmųjų dainų repeticijų įrašuose? Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą. Išėjo visiškai kitoks įrašas nei pirmasis mūsų albumas „Netiekto“ (1993 – aut. past). Negalima, aišku, neigti ir įrašų technologijos įtakos. Taip, kaip sugrojome dabar, tais laikais buvo galima groti tik teoriškai. Nebent su vakariečiais muzikantais, bet tai būtų buvę neįmanomiau nei neįmanoma.

– Filme „Senekos diena“ labai svarbios Vilniaus erdvės. Kiek jos svarbios / įkvepiančios „Šiaurės krypčiai“?

– Vilnius buvo alfa ir omega. Be jo nieko daugiau neturėjome. Toks keistas, veidrodiniame kube įkalintas, neva visatos centras. Kas buvo už tų veidrodinių sienų? Vien įsivaizdavimai. Tiesa, galėjome važiuoti į Chibinus, Piterį ar Taliną, bet iš ten parsivežtus įspūdžius bandydavome įskiepyti į savo mylimą Vilnių. Prisimenu jaunystės piešinį – daugiabučio kambaryje ant linoleumo grindų išsidriekęs Chibinų kalnų slėnis su radiatoriaus link srūvančiu upeliu. Vilnius tada buvo visiškai, visiškai kitoks miestas. Nykus, tamsus; devintą valandą vakaro gatvės jau būdavo tuščios. Kaip ir kitos senesnės Vilniaus versijos – mano jaunystės miestas yra be pėdsako dingęs.

– Jūsų grojamas muzikos stilius vadinamas postpanku, nors „Ledynai“ kur kas melodingesnis ir dar melancholiškesnis nei ankstesnė kūryba, skambanti, pavyzdžiui, albume „Netiekto“. Kaip susikūrus grupei sugalvojote, kad norite kurti tokį žanrą? Iš kur jis atėjo, ar paveikė užsienio grupės? Ar dabar „Šiaurės kryptis“ vis dar postpankas? Ar vis dar jo klausote?

– Mano nuomone, tų laikų Lietuva buvo muzikinė provincija, turinti polinkį į pigią estradinę muziką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pankroko grupės pas mus buvo visiškas andergraundas, o „Antis“ ir „Fojė“ – roko ir popmuzikos kelrodės žvaigždės. Alternatyvaus roko prasme buvome gerokai pridusę, mus lenkė kaimynai estai ir latviai. Todėl priskirti „Šiaurės krypčiai“ kažkokį stilių būtų neteisinga. Neturėdami aiškios nišos grojome savo muziką ir grojome ją labai įvairiai. Tada nebuvo lengva būti melomanu, įrašai buvo sunkiai prieinami. Reikėdavo nuomotis vinilus, kad juos persirašytume į kasetes. Natūralu, kad ne viską girdėjau, net ir iš to paties postpanko. Filmuodamas „Senekos dieną“ atradau „Siuoxsie and the Banshees“ ir buvau šokiruotas: kaip sugebėjau būti jų nepaklausęs tada?

– Kaip pankų judėjimas tada buvo susijęs su nepriklausomybės idėjomis, kokie jie tada buvo?

– Su pankais mes trynėmės tose pačiose erdvėse, bet įsitraukti į pašėlusį jų gyvenimą visai nesvajojau (šypsosi). Mane tenkino stebėtojo statusas. Manau, kad pankai rūpinosi, visų pirma, savo asmenine nepriklausomybe. Tautiška nepriklausomybės atributika ir pankai man dabar visiškai nesiklijuoja tarpusavyje. Bet tada tai neatrodė keista. Aš pats su „Šiaurės krypties“ draugais vieno Chibinų kalno viršūnėje iškėliau tada dar draudžiamą trispalvę. Tais laikais asmeninė laisvė ir šalies nepriklausomybė atrodė tapatūs dalykai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nebūtinai. Apie tai praėjus dešimčiai metų nufilmavau savo debiutinį filmą.

– Ką jūsų muzikinė patirtis davė jums kaip kino kūrėjui?

– Distanciją, dar vieną rakursą į kino kūrybos procesą. Muzikavimas padėjo suvaldyti kino formą ir atvirkščiai. Tiek filmas „Senekos diena“, tiek albumas „Ledynai“ formos prasme yra gana minimalistiški.

– Kodėl Šiaurės, o ne Vakarų kryptis, pavyzdžiui? Juk tada labiausiai visi norėjo eiti ta kryptimi?

– Būtent. Viešinant filmą ir albumą bandėm su Zigmantu tai prisiminti, bet man taip ir liko neaišku. Tik dabar prisiminiau svarbią aplinkybę. Tada mokiausi tapyti ir naudojau tik šaltas spalvas, ieškodamas jų dermėse santykinės šilumos. Jaučiau poreikį išreikšti kažkokį giluminį jausmą. Kalbu ne apie emocijas, o jausmą, kuris apima liudijant laiko tėkmę, beieškant atsakymo į savo būties paslaptį. Matyt, „Šiaurės kryptis“ grupės pavadinimas kilo iš to. Buvo pasirinkta labai atšiauri kūrybos kryptis, sakyčiau. Vakarų kryptis visada yra perspektyvesnė. Užtat „Šiaurės kryptis“ skamba romantiškai (šypsosi).

– Daugelis tuo pat metu kaip ir „Šiaurės kryptis“ susikūrusių grupių sėkmingai tęsia karjerą. Kodėl jūs sustojote? Tik nesakykite, kad dėl visko kaltas kinas.

– Jei dėl visko kaltas kinas – tai čia šuo sugriebė dantimis savo uodegą. Kuo tada baigėsi, šiandien prasidėjo, ir tai dar ne istorijos pabaiga. Kinas numarino „Šiaurės kryptį“, bet jis ją ir prikėlė naujam, nors ir nestandartiniam roko grupės gyvenimui.

– Kodėl dainavote vien tik lietuviškai – neturėjote ambicijų išgarsėti užsienyje?

– Tam, kad iki galo išreikščiau tai, ką jaučiu, savo negausiame kalbų arsenale turiu tik vieną kalbą. Net ir gražiausios ambicijos išgarsėti užsienyje niekaip to negalėtų pakeisti. Be to, jų niekada, deja, ir nebuvo. „Ledynų“ beklausantys užsieniečiai jaučia, apie ką yra dainos. Kaip ir mes, būdami paaugliai ir nesuprasdami angliškai, jausdavome, apie ką dainuoja mūsų mėgstamos grupės.

– Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė? Koncertai, afterparty? Su kuriais muzikantais draugavote, kurių nekentėte ar pavydėjote?

– Pavydo nebuvo, tik apmaudas, kad dažnai kiti muzikantai mūsų nesuprasdavo. Laikėme distanciją su kitomis grupėmis, nes jautėmės kažkokie savamoksliai, nepritapėliai. Dėl to, paradoksaliai, mus laikė be galo arogantiškais. Negirdėtas dalykas tada buvo ir tai, kad iš išvažiuojamųjų koncertų organizatorių reikalaudavome švarios patalynės (šypsosi).

– Ar įrašant „Ledynus“ nebuvo minties – o gal pradedam viską iš naujo?

– Mes ir pradėjom viską kaip ir iš naujo, tik kitaip. Dabar negrojame koncertų, bet toliau kuriame dainas. Todėl mums nereikia daugiau grupės narių, užtenka kviestinių muzikantų įrašams. Grojame dviese – Zigmas ir aš. Kiek tai truks – neaišku. Nemanau, kad ilgai. „Šiaurės krypties“ nėra, bet jos naujas albumas sukasi ant vinilų grotuvų, jį galima įsigyti legaliai. Man taip patinka.

– Ar domitės lietuviška muzika – klausotės įrašų, vaikštote į koncertus? Kokios dabartinės lietuvių grupės ir atlikėjai patinka? O užsienio?

– Esu gana tipiškas X kartos atstovas. Populiari muzika man visada buvo labai svarbi. Kartą būdamas paauglys pabėgau iš geodezijos praktikos užsiėmimų, sėdėjau ant Neries kranto Antakalnyje ir klausiau per kasetinį ausinuką U2 dainos „The Unforgettable Fire“. Sukau atgal, klausiau vėl ir vėl, stebėdamas, kaip upėje linguoja nendrė. Jaučiausi maždaug taip: šita nendrė ir šita daina – tai aš. Nuo to laiko tokie ekstatiški pojūčiai klausant skirtingos muzikos apimdavo vėl ir vėl. Atsitikdavo, kad ir klausant lietuviškos muzikos. Iš pastarųjų pavyzdžių – kai kurios Alinos Orlovos dainos.

– Kokiam kinui prijaučiate – Vakarų, Šiaurės, Rytų krypties? Ar jaučiatės tam tikros kino tradicijos dalimi?

– „Šiaurės krypties“, žinoma. Mane užburia jausmo kinas. Arba kitaip – lėtasis kinas. Tai gana prieštaringas apibūdinimas, nes daug kas tokį kiną pavadintų bejausmiu – šaltu, atsiribojusiu. Taip, toks kinas neturi emocijų, tačiau neša savyje autentišką gyvenimo pojūtį, iš kurio yra ir gimęs. Tai labai būdinga nepriklausomybės pradžios lietuviškam kinui, kuris buvo tarytum tektoninės plokštės lūžis. Dėka tada į kiną atėjusių autorių, lietuviškas kinas tapo tarptautiniu lygiu pripažintu reiškiniu.

– Iš kokių režisierių mokėtės, kas yra jūsų didžiausi favoritai?

– Favoritų turiu daug, o kalbant apie mokymąsi – daugiausia apie kino procesą sužinojau ne studijuodamas, o dirbdamas „Kinemos“ studijoje. Kai mano debiutinio filmo „Nuomos sutartis“ (2002 m. – aut. past.) finansavimas buvo nutrauktas, Šarūnas Bartas ištiesė pagalbos ranką. Jis tapo filmo bendru gamintoju ir vadovavo įgarsinimo darbams. Iš jo išmokau nemažai amato gudrybių, bet svarbiausia ta, kad tikra kūryba yra aukščiau kūrėjo ir iš esmės pavergia jo gyvenimą. Įsivaizdavimas, kad kino režisierius sau patogiai sėdi sulankstomoje kėdutėje su užrašu „režisierius“ ant atlošo, filmuoja, kas jam patinka, ir dar pramogauja kurdamas savo paties kultą – toli nuo realybės.

– Kas jus domina be kino, muzikos, iš kur semiatės įkvėpimo, kaip ilsitės ir atsipalaiduojate?

– Dėl poilsio problema – jo nėra, nes tai taip pat yra darbas. Tiek, kiek trunka nufilmuoti filmą, įrašyti albumą, tiek pat laiko reikia juos ir ištrinti iš savo širdies ir galvos. Tam puikiai tinka nauji projektai arba įvairūs dėmesį kitur nukreipiantys interesai ir reikalai. Todėl gali pasirodyti, kad turiu begales įvairiausių pomėgių, tačiau iš esmės neturiu nė vieno tikro. Tai greičiau savotiškos provokacijos – gal ši ar kita patirtis galėtų tapti tema filmui, dainai? Tas gyvenimo ir kūrybos sutapatinimas kankina mane ir, manau, artimuosius, bet kol kas nežinau, kaip gyventi kitaip.

– Ką kuriate šiuo metu ir kada laukti premjeros?
– Dirbame ties filmo projektu „Dainos lapei“. Rašome jam naujas dainas.

Šiaurės krypties albumo „Ledynai“ legaliai galima pasiklausyti interneto platformose. Jis taip pat išleistas CD ir plokštelės formatu.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.

Bendras Baltijos šalių kino žmonių darbas – sena idėja, kurią filmo prodiuserei Uljanai Kim po filmo „Aš esi tu“ premjeros Kanų kino festivalyje pasiūlė kino prodiuseris, Europos arthouse kino tėvu vadinamas Karlas Baumgartneris-Baumi.

Prieš dvejus metus baigtame filmuoti Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ susipina ir šalys, ir laikmečiai. Filmas nukelia į 1989-uosius, į laiką, kuomet pradėjo vertis sienos, kurtis alternatyvios jaunimo grupuotės, muzikos grupės, įsisiūbavo laisvės judėjimai. „Žmogus ir jo epocha neišardomai susiję“, – pristatydamas filmą spaudos konferencijoje sakė filmo režisierius K. Vildžiūnas.

Asmeninė Kristijono istorija tapo filmo pagrindu. Jis taip pat turėjo grupę ir galybę jaunystės prisiminimų iš 1989-ųjų. Taip pat – niekuomet neįrašytų tada populiarios, alternatyvią muziką grojančios grupės „Šiaurės kryptis“ dainų. „Filme skamba „Šiaurės krypties“ muzika, tos dainos buvo sukurtos 1988 metais, tačiau nerealizuotos. Pamėginome jas atkurti, nukeliauti atgal. Išėjo moderniau nei galvojome, tačiau du kartus į tą pačią upę neįbrisi“, – sako filmo dainas kartu su Kristijonu įrašęs buvęs grupės narys Zigmas Butautis.

Muzikantą Simoną jaunystėje filme suvadinęs aktorius Marijus Mažūnas tikino, kad dainos jam padėję geriau pajausti Simono personažą, suprasti vaidmenį. „Aš nenorėčiau tapti toks, koks filme yra Simonas, suvaidintas Dainiaus Gavenonio, – tikino jaunasis aktorius. – Labai trukdo gyventi, kai esi įsikabinęs į praeitį, kai negali ištrūkti iš anų dienų įvykių“.

Marijui – tai pirmasis vaidmuo kine. Jaunam, jau po Nepriklausomybės gimusiam aktoriui, buvo įdomu persikelti į laiką, kuriame gyveno jo tėvai.

„Laikas, kai formuojasi asmenybė, ypač brangus, – po filmo peržiūros sakė pagrindinio vaidmens atlikėjas D. Gavenonis. – Tai, kas vyko anuomet, sukūrė mane tokį, koks esu dabar. Tiesą sakant, metai, darbai, reikalai, vaikai ir įsipareigojimai mus apaugina storiu kiautu. Kai jį nulupi vieną dieną, pamatai, kad viduje tu vis dar toks pat esi, koks buvai tada.“

Svarbiausia žinutė, kurią Dainius savo herojaus lūpomis norėtų perduoti žiūrovams yra tokia: „Kai susitaikai su savimi, kai sau nebemeluoji, nebevaidini, aplanko ramybė, ir jau gali žengti kitą, naują žingsnį, kurti naują save“.

Populiarią televizijos laidų vedėją suvaidinusi aktorė Elžbieta Latėnaitė savo vaidmeniui ilgai ruošėsi. „Tuomet daugiau žiūrėjau televizijos laidų, su Kristijonu rankiojome po trupinėlį iš jų visų. Tačiau vieną visai nesunku atpažinti“, – šypsojosi Elžbieta, visgi vedėjos pavardės ji neišdavė. „Palikime šį žaidimą žiūrovams“, – intrigavo.

Ypatingą filmo atmosferą sukūrė legendinis filmo dailininkas Galius Kličius, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė ir talentingas kino operatorius Audrius Kemežys. Sukurti ir nufilmuoti du skirtingus laikmečius buvo tikras iššūkis, pripažino visi jie.

A. Rimkutei teko išmatuoti ir aprengti didžiulės masinės scenos, kurioje buvo vaizduojamas Baltijos kelias, dalyvius. „Į Estiją nugabenome sunkvežimį drabužių, – prisiminė Agnė. – Mums neišeina taip paprastai, kaip kine įprasta, masinių scenų dalyviams parinkome po keletą variantų drabužių ir žiūrėjome, kurie filmavimo aikštelėje atrodys geriausiai“.

Istorinių nuotraukų, kaip atrodė tuometinė Rotonda Vilniaus Sereikiškių, o dabar – Bernardinų parke, dailininkui G. Kličiui irgi teko ilgai ieškoti. Iš nuotraukų jis atkūrė autentišką atmosferą, kurioje anuomet rinkdavosi neformalus jaunimas.

„Dirbdamas su amerikiečiais patyriau, kad jiems į autentiką nusispjauti. Sakau jiems, kad bulvės Robin Hudo laikais neaugo, o jie man sako – kas be tavęs tai žino? Kristijonas savo filme tokių dalykų neatleistų“, – įsitikinęs G. Kličius.

Filmo „Senekos diena” veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių šūkis – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo savimi kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.

Filmo premjera Lietuvoje numatyta rugsėjo 30 dieną.

Beveik prieš 30 metų tuometiniai Vilniaus statybos technikumo moksleiviai, būsimieji braižytojai Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis svajojo groti. Ne tapti žvaigždėmis, o kalbėti apie laiką, kuriame gyvena.

Šiandien garsus kino režisierius ir leidyklos „Baltos lankos“ dizaineris vėl neria į muziką. Rudenį kino teatruose pasirodys Kristijono režisuota vaidybinė kino juosta „Senekos diena“. Joje skambės iš naujo sugrotos pirmosios grupės „Šiaurės Kryptis“ dainos.

– Muzikologas Darius Užkuraitis jūsų grupę yra pavadinęs didžiausia Lietuvos roko viltimi ir didžiausiu nusivylimu. Kodėl?

Kristijonas: Šitą Dariaus frazę išgirdau vieną 1998 metų rudens naktį, oro uosto bare per radiją. Matyt, jį nuvylė, kad egzistavome taip trumpai. Ir kad išleidome tik vieną albumą.

– Kristijonai, turi išsaugojęs seną užrašų knygelę odiniais viršeliais. Joje – visa grupės istorija. Ar tai atsitiktinumas, kad susikūrėte vasario 16 dieną?

Kristijonas: 1987-ųjų vasario 16-oji buvo ta diena, kai mes pirmą kartą susirinkome į repeticiją.

Zigmas: Kadangi technikume vedėme diskotekas, galėjome patekti į repeticijų kambarį. Kristijonas visada sakydavo: jei turėčiau grupę, ji vadintųsi „Šiaurės Kryptis“.

Kristijonas: Mudu su Zigmu grupėje esame pirmieji ir paskutinieji. Tokia ir „Šiaurės Krypties“ istorija – vieni muzikantai ateina, kiti išeina. Vieni nusivildavo mumis, kitais mes nusivildavome. Gerų muzikantų, suprantančių mūsų muziką, tada buvo labai mažai.

Zigmas: Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme dabar galima būtų vadinti postpanku, tada visi sakė – alternatyva. Grodavome pankų festivaliuose, - tai mūsų būgnininko, kuris trindavosi su buvusios Gorkio gatvės pankais, nuopelnas.

Kristijonas: Patys klausėme vienokios muzikos, o grojome – kitokią. Kiekvienas naujas grupės narys ateidavo su savo idėjomis, savo muzikos skoniu. Vienos griežtos krypties ir neturėjome.

Zigmas: Prisimenu: mes su Kristijonu sukuriame dainos griaučius ir prasideda improvizacija. Dainos gimdavo iš jausmo. Ir nė vienos iš jų kaip reikiant neužbaigdavome.

Kristijonas: Dainų skambesys nuolat keisdavosi, nes keisdavosi grupės sudėtis. Šiais laikais groti paprasčiau, o anuomet – nei instrumentų, nei muzikantų.

Zigmas: Kaip „Senekos dienoje“ gitarą man nupirko tėvas. Vėliau, gavęs draudimo pinigus, geresnę nusipirkau pats. Tačiau ją pavogė. Turėjau dar ir garso kolonėlę. Klavišinius išmaldavome, kad nupirktų technikumo vadovai.

Kristijonas: Tuomet buvo toks požiūris: geriau jaunimas tegu groja, nei trainiojasi gatvėse.

– Anuomet buvo kieta turėti grupę?

Zigmas: Mes tikrai neturėjome būrio gerbėjų, kurie mus dievintų ar garbintų. Grojome dėl to, kad patiko, groti, dėl savęs. Tas kieta niekam nebuvo svarbu. Andrius Mamontovas trynėsi gatvėse kaip ir mes visi, o muzikantų tada niekas nevadino žvaigždėmis.

Kristijonas: Norėjome išreikšti laiką, kuriame gyvenome, o jis buvo nepaprastai įdomus. Jautėme artėjančias permainas. Ir toji vasario 16, gali būti, tiesiog sutapimas. O gal ir visai – ne?

Zigmas: Šiandien toks patriotizmas atrodytų juokingas, o tuo metu viskas buvo reikšminga ir svarbu. Kai ruošėmės į Šiaurę, į Chibinų kalnus, man močiutė pasiuvo trispalvę. Slėpėme ją kuprinės dugne. Jei milicija būtų atradusi, būtume turėję nemalonumų.

Kristijonas: Vėliavą iškėlėme ant aukščiausios viršūnės Chibinuose. Ir tai buvo mūsų asmeninės laisvės deklaracija.

Zigmas: Ir pankiškas dalykas – taip pat.

– Papasakokite, kaip tuomet atrodėte?

Kristijonas: Tokie, kaip dabar. Juokauju. Iš tiesų – kaip tie jauni vaikinukai „Senekos dienoje“.

Zigmas: Fotomenininkas Saulius Paukštys padarė mūsų grupės fotosesiją. Sugalvojome nusifotografuoti prie prabangaus anais laikais automobilio.

– Ar prisimenate, kur įvyko pirmasis „Šiaurės Krypties“ koncertas?

Kristijonas: Pirmuosius metus šiaip prasitrynėme ir sugrojome tik keletą dainų, o 1989-aisiais jau turėjome programą ir pasirodėme pirmajame „Blogiausių grupių“ festivalyje, kuris vyko Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje. Groti tada visiškai nemokėjom, bet tapom festivalio laureatais.

Zigmas: Sklando tokia legenda, kad vienas mūsų kurso draugas, kelyje sustabdęs automobilį, jo vairuotojui davė paklausyti „Šiaurės krypties“ repeticijų kasetę. Tas vairuotojas pasirodė esantis “Jaunimo laisvalaikio organizavimo centro” darbuotojas Giedrius Klimkevičius. Giedrius tada buvo įtakinga figūra, jis, esą, mus ir pakvietė į festivalį.

Kristijonas: Kaip ir daugelis dabartinių paauglių buvome idealistai. „Gyvenk kiekvieną dieną kaip paskutinę“, - sakydavome. Jautėme didžiulį gyvenimo alkį.

Zigmas: Aš tai žiauriai norėjau groti taip, kaip niekas Lietuvoje negrojo, kaip jaučiau muziką, kurios klausydavau. Norėjosi pasakyti, kad Lietuvoje grojama ne tokia muzika, kokia skamba pasaulyje. Nors sakyti, kad pavyko įgyvendinti visus savo sumanymus, negaliu.

– Gal „Šiaurės Krypčiai“ tiesiog nebuvo atėjęs laikas?

Kristijonas: Mes patys, matyt, nelabai supratome, ką darome. Jei nors sekundę būtų persmelkęs toks suvokimas, gal būtume sustoję ir paėmę vadžias į savo rankas. „Šiaurės Kryptis“ visą tą laiką plevėsavo kaip vėliava – tai į vieną pusę, tai į kitą. Užtat ir neišlikome.

Zigmas: Turėjome galimybę pasirodyti Vilniaus sporto rūmuose! Prestižinėje vietoje! Argi vertinome? Nevertinome netgi savo įrašų. Buvo sutarta, kad išleisime vinilo plokštelę, tačiau vinilo era baigėsi, buvo nuspręsta išleisti kasetę. Vėliau albumo įrašo originalas kažkur pasimetė. Taip dingo daug mūsų dainų įrašų. Nieko nefiksavome, gyvenome ta diena.

Kristijonas: Čia ir dabar! Grojome, buvo smagu, faina. Ambicingesnius muzikantus toks mūsų požiūris pykdė. Vieną dieną gitaristas Skirmantas Gibavičius pasiėmė savo gitarą ir išėjo pas „BIX“. Po kelių metų pasikartojo panašus dalykas - Arnoldas Lukošius Darius Burokas sugrįžo į „Foje“.

– Koks jausmas grįžti į anuos laikus, į tą patį muzikos laiką?

Kristijonas: Pati pradžia, kai kūrėme dainas dviese su Zigmu, man pasirodė labai tikra. Dainos – tyros, nesugadintos aranžuotėmis, mėginimais sugroti ypatingai. Papasakojau Zigmui apie savo sumanymą pergroti jas iš naujo.

Zigmas: Aš dvejojau. Jaunystė suteikia drąsos – imi gitarą ir groji. Dabar tai drąsai kliudo svarstymai – o kam tai gali būti įdomu? Tada grojome gyvenimą, kuris mus supo, epochą, kuri griuvo, grojome viltį. Neabejoju, tai turės didesnę vertę, nei mūsų profesionalumas.

Kristijonas: Su Zigmu susitikome viename alaus bare. Jo bičiuliai klausia: „Tai vėl grosite?“ Zigmas pašaipiai baksteli į mane pirštu: „Aš tai pagrosiu, tik nežinau, ar jis padainuos“.

Zigmas: Nebuvau visiškai gitaros užmetęs, tačiau kai pradėjome įrašinėti dainas, pasirodė, kad viskas daug sunkiau nei įsivaizdavau. O ir su Kristijonu turėjome iš naujo apsitrinti.

– Jūsų ryšys buvo pasimetęs?

Kristijonas: Darželyje mudu buvome vienoje grupėje, abu gyvenome Lazdynuose, vėliau susitikome technikume – įstojome į tą patį kursą. Paskui prasidėjo šeimos gyvenimas, karjera, nutolome, 1998-aisiais draugystė atsinaujino.

– Per trisdešimt metų daugybė dalykų pasikeitė, o jūs savo dainose ir šiandien kalbate apie tą patį, apie ką kalbėjote, kai jums buvo 17?

Kristijonas: Man tai buvo totalus grįžimas– juk rašiau filmo scenarijų, filmavau. Visiškai įsigyvenau į tą laiką ir susitapatinau su vaikinu, kuris bendrauja su pasauliu dainomis.

Zigmas: Man buvo labiau dramatiška: kuriame ne grupę, kuriame muziką filmui. Jei taip būtume dirbę prieš trisdešimt metų, tikrai būtume susipykę.

Kristijonas: Nebūtinai grupė turi koncertuoti, kad egzistuotų. Muzika kine – įdomus eksperimentas.

– Sentimentalumo yra, tame grįžime?

Kristijonas: Daugiau džiaugsmo. Prisimenu, nuskambėjo mūsų daina „Be tavęs“, visų akys sublizgo, viskas pradėjo suktis, atsirado emocinė filmo šerdis.

Zigmas: Jei šiandien kurtume dainas, tai temos liktų tos pačios, juk svarbiausios vertybės nesikeičia, nesensta. Tik jau nebebūtume tokie naivūs ir nerūpestingi kokie buvome.

Kristijonas: Mums rūpėjo gyvenimo prasmė, klausėme savęs kodėl esame čia? 1994-aisiais Lietuvoje susiformavo gana materialistinis atsakymas į tokį klausimą. Koks rokas, kai pinigai banke pražuvo?! Per koncertą nutrūko styga, reiškia, repeticijų mėnesį nebus. Kol gausi naują.

Zigmas: Pastebiu, kad šiandien idealistų padaugėję, panašiai, kaip 1987-aisiais.

Kristijonas: Norisi tikėti, kad ratas apsisuko, žmonės atsikando materialių vertybių, pavargo nuo streso, vėl atsigręžė į amžinuosius klausimus. Tais laikais atrodė nesvarbu, kas vyksta, o šiandien, po trisdešimties metų, supranti, jog „Šiaurės Kryptis“ buvo nuostabiausias gyvenimo įvykis. Ir aš tikrai nė akimirkos nesigailėsiu, kad teko jį išgyventi.

Grupė nebekoncertuoja jau daugiau kaip 20 metų, tačiau rudenį pasirodysiančiame filme „Senekos diena“ skamba iki šiol negirdėtos jos dainos.

Kurti paskatino paauglystė ir liūdesys

Dalies melomanų požiūriu, „Šiaurės kryptis“ yra geriausia visų laikų Lietuvos grupė. Deja, jos veikla truko neilgai. „Poetiškas gitarinis rokas buvo ne tik naujovė – jis palietė daugelio jaunų muzikantų širdis, darė įtaką jų mintims. Iki šiol muzikos gerbėjų kolekcijose galima rasti vienintelio „Šiaurės krypties“ albumo „Netiekto“ kasetę, nuo klausymo net sudilusią“, – taip apie šią grupę ir jos muziką buvo rašoma internete.

Grupės branduolį sudarė Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis. Šiandien K. Vildžiūnas yra kino režisierius, o Z. Butautis – leidyklos „Baltos lankos“ dizaineris. Nors abiejų veikla gerokai nutolusi nuo muzikos, jie gerai pamena „Šiaurės krypties“ pradžią.

„Atsimenu, kad viskas buvo persmelkta kažkokiu egzistenciniu liūdesiu. Keitėsi epochos, griuvo santvarkos“, – pasakoja Z. Butautis. Anot jo, euforija dėl sovietinės santvarkos žlugimo ir nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo kiek vėliau, apie 1990 m., o 1988 m. niekas dar nežinojo, kaip viskas baigsis.

„Liūdesys susijęs dar ir su paauglyste. Žmogus nežino, kas jo laukia toliau, o čia dar griūva sistema, – sako Z. Butautis. – Labai gerai, kad ji griūva, tu dėl to džiaugiesi, bet vis tiek viskas atrodo neaišku.“

Veiklą pradėjo dėl diskotekų

K. Vildžiūnas ir Z. Butautis įkūrė „Šiaurės kryptį“ būdami Vilniaus statybos technikumo moksleiviai. „Studijavome architektūrą, bet tai veikiau buvo techninė architektūra. Būdavo sakoma, kad ruošia braižytojus, – pasakoja K. Vildžiūnas. – Kompiuteriai nieko nebraižė, tad reikėjo, kad tai darytų žmonės. Techninis architektūrinis išsilavinimas, ir tiek.“

Pasak K. Vildžiūno, oficiali grupės „Šiaurės kryptis“ susikūrimo data – 1987 m. vasario 16-oji. Tą dieną jie pirmąsyk repetavo. „Į repeticijų salę patekome gudriu būdu. Pradėjome vesti diskotekas. Už tai mums buvo suteikta prieiga prie visų joje gulinčių gitarų ir apdulkėjusių vargonėlių. Mes pradėjome groti“, – prisiminimais apie muzikinės veiklos pradžią dalijasi kino režisierius.

„Šiaurės kryptyje“ grojo ir daugiau žinomų muzikantų, pavyzdžiui, Arnoldas Lukošius. „Arnoldą atleido iš grupės „Foje“. Tada jis atėjo pas mus, o vėliau jį vėl pakvietė į „Foje“, – tvirtina Z. Butautis.

„Šiaurės kryptyje“ taip pat grojo buvęs „Foje“ narys Darius Burokas, grupės „Bix“ gitaristas Skirmantas Gibavičius ir nemažai kitų muzikantų.

Mažiau suprantama už „Foje“

K. Vildžiūno teigimu, „Foje“ ar „Bix“ muzika buvo labiau suprantama klausytojams nei „Šiaurės krypties“. Be to, anot jo, grupės veiklai trukdė ir tai, kad labai dažnai keitėsi jos sudėtis. K. Vildžiūnas pripažįsta, kad tais laikais jis bei kiti „Šiaurės krypties“ nariai buvo labai jauni ir dar neapsisprendę dėl savo ateities.

„Patys nežinojome, ar norime, ar nenorime groti. Tai veikiau buvo gyvenimo arba laiko praleidimo būdas“, – sako K. Vildžiūnas.

Iš kitų grupių „Šiaurės kryptis“ išsiskyrė nestandartiškais muzikiniais deriniais – būdavo grojama ne tik gitara ar mušamaisiais, bet ir akordeonu bei saksofonu. Z. Butautis grojo gitara, o K. Vildžiūnas dainavo bei grojo klavišiniais. Jis prisimena, kad su A. Lukošiumi scenoje kartais ir pašokdavo. „Kaip šoka Kristijonas, pamačiau tik vėliau, žiūrėdamas įrašus. Grodamas to nematydavau“, – juokiasi Z. Butautis.

Muzikantai pasakoja, kad tais laikais klausydavosi įvairių vakarietiškų muzikos grupių: „The Cure“, „Depeche Mode“ ir t. t. Z. Butautis džiaugiasi, kad tais laikais turėjo daugiau galimybių klausytis vakarietiškos muzikos nei jo bendraamžiai.

„Išsinuomodavau plokštelių, jas įsirašydavau ir nuomodavau draugams, kad sugrįžtų pinigai“, – pasakoja „Šiaurės krypties“ gitaristas.

Atgaivina „perestroikos“ prisiminimus

Vienintelis grupės „Šiaurės kryptis“ albumas „Netiekto“ išleistas 1992 m., o dauguma jo dainų sukurtos 1988–1989 m. Tačiau daina „Ledynai“, nors sukurta dar 1988 m., pirmąkart viešai skamba naujame K. Vildžiūno režisuotame filme „Senekos diena“, kuris kino salėse pasirodys rugsėjo 30 d. Anot K. Vildžiūno, filmo žiūrovai iš viso išgirs šešias „Šiaurės krypties“ dainas.

Pasak Z. Butaučio, „Ledynų“ tekstas atspindi sovietinių laikų situaciją Lietuvoje. „Šiaurės krypties“ gitaristas sako, kad tais laikais žmonės būdavo verčiami dalyvauti įvairiuose paraduose, o daina „Ledynai“ sukurta kaip protestas, pasityčiojimas iš sovietinės pompastikos.

„Dainą „Ledynai“ sukūrėme kaip protestą, pasityčiojimą iš tos liūdnos klounados. Juk „Antis“ irgi šaržavo sovietinę realybę“, – teigia Z. Butautis.

Jam antrina K. Vildžiūnas: „Tekstas pasakoja apie miestą, sukaustytą ledynų ir skendintį sniegynuose. Mergina – dainos protagonistė – miega ir sapnuoja ledynų sukaustytą miestą. Tai atspindėjo sovietinės eros pabaigą, – teigia režisierius. – Viskas sustingę, bet tekste sakoma, kad artėja rytas ir mergina bijo pramiegoti pavasario upes. Tai toks pokyčių laukimas, bet tuo pačiu ir maršas, kuris simbolizuoja sovietmetį.“

K. Vildžiūnas sako, kad filme vaizduojami du laikotarpiai: 1988–1989 m. bei dabartiniai laikai. Jo teigimu, pagrindinis filmo tikslas – pasitelkiant dainas, prisiminimus ir kitą patirtį pavaizduoti kelią, kurį nukeliavo jo karta: kuo ji tikėjo, ko laukė ir kaip jaučiasi dabar. Pasak K. Vildžiūno, jo kartos žmonės dažnai jaučiasi užstrigę praeityje.

„Praeityje buvo reikšmingų įvykių – imperijos byrėjimas, valstybės gimimas. Kadangi buvome jauni, tai buvo ir meilė, ir karjeros pradžia, kūryba, – teigia režisierius. – Visi tie dalykai – lyg kažkoks svoris, kuris vis tempia filmo veikėją į praeitį ir neleidžia jam suvokti, koks dabar yra jo gyvenimas. Tartum dabartinis jo gyvenimas vis dar būtų kažkokia našta.“

Grupės išsiskyrimą lėmė dvi priežastys

Abu muzikantai savo dabartine veikla domėjosi dar tada, kai grojo „Šiaurės kryptyje“. K. Vildžiūnas teigia, kad nutraukti grupės veiklą teko dėl finansinių priežasčių ir pasikeitusių klausytojų muzikinių poreikių.

„Tai buvo 1994 m. Tada buvome jauni vedę vyrai, turėjome vaikų. Prasidėjo „popso“ era, o roko banga, prasidėjusi su „Antimi“, „Foje“ ir „Bix“, nuslūgo. Kurdavosi naujos grupės, bet šiek tiek „parokavusios“ jos suko į „popsą“. Savęs jokiu būdu nematėme toje srityje“, – pasakoja „Šiaurės krypties“ vokalistas.

Grupę „Šiaurės kryptis“ daugelis vėl prisiminė 2010 m., kai buvo išleistas albumo „Netiekto“ kompaktinis diskas. Nors kurdami filmą „Senekos diena“ K. Vildžiūnas ir Z. Butautis perdainavo savo senos kūrybos dainas, į sceną grįžti jie neketina. Anot K. Vildžiūno, yra nemažai grupių, kurios leidžia naujus įrašus, bet nekoncertuoja – panašiai jis mato ir „Šiaurės krypties“ ateitį.

„Manau, kad vėl lipti į sceną būtų ne fasonas. Mes grojame, bet nekoncertuojame“, – teigia režisierius.