Studiją rengėja iki šių metų vidurio analizuos vandenilio infrastruktūros plėtrą nuo Suomijos, per Baltijos šalis ir Lenkiją iki Vokietijos, taip pat žaliojo vandenilio tendencijas regione.

„Tarptautiniai konsultantai taip pat pateiks rekomendacijas dėl projekto apimties, dujotiekio maršruto, pajėgumų, finansavimo ir rizikų valdymo. Be to, bus analizuojamos ir galimos vandenilio saugyklos“, – pranešime teigė „Amber Grid“ vadovas Nemunas Biknius.

„Amber Grid“ atstovė Laura Šebekienė BNS nurodė, kad studijos rengimas kainuos 350 tūkst. eurų (be PVM), išlaidas po lygiai dalinsis projekto partneriai – Lietuvos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos dujų perdavimo sistemų operatoriai. 

Susitarimą dėl bendradarbiavimo vandenilio koridoriaus projekte „Amber Grid“ su kitais projekto dalyviais pasirašė 2022-ųjų gruodį. Pernai lapkritį Europos Komisija (EK) projektui suteikė bendro intereso projekto (PCI) statusą.

Lietuvos bendrovė buvo atsakinga už galimybių studijos pirkimą, jos rengėja išrinkta konkurso būdu.

Projektą, kuriuo siekiama sujungti žaliosios energijos gamybos regionus Šiaurės Europoje su pagrindiniais vartojimo centrais vidurio Europoje, tikimasi įgyvendinti iki 2030 metų.

Danija yra griežtesnio požiūrio į migrantus Šiaurės šalyse iniciatorė ir stiprina iniciatyvas, kuriomis siekiama atgrasyti nuo imigracijos ir sudaryti kliūtis Danijos pilietybės įgijimui.

Antradienį susitarimas buvo pasiektas po dvi dienas trukusio Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Islandijos ir Danijos ministrų susitikimo Kopenhagoje.

Pirmoji iš trijų sutartų iniciatyvų – stiprinti už deportaciją atsakingų migracijos atašė bendradarbiavimą.

Antroji priemonė – bendradarbiavimas rengiant bendrus skrydžius iš „Šiaurės šalių į trečiąją šalį, kad asmenys, neturintys leidimo gyventi keliose Šiaurės šalyse, galėtų išvykti iš vienos Šiaurės šalies į trečiąją šalį“, sakoma pranešime ir priduriama, kad tai bus daroma bendradarbiaujant su ES sienų stebėjimo agentūra „Frontex“.

Trečia, bus stengiamasi didinti paramą „Šiaurės Afrikoje įstrigusiems neteisėtiems migrantams“, įskaitant „pagalbą savanoriškai grįžti į savo šalis“.

Pastaraisiais metais daugelyje Šiaurės regiono šalių migracijos politika buvo sugriežtinta.

Danijos imigracijos ir integracijos ministras Kaare Dybvad Bekas sakė, kad šalys turi „bendrą interesą užtikrinti, kad užsieniečiai, neturintys leidimo gyventi, būtų išsiųsti namo“.

„Turime neleisti jiems keliauti po mūsų šalis ir pasprukti iš valdžios institucijų akiračio“, – sakė jis.

Danijos ministrė pirmininkė socialdemokratė Mette Frederiksen nuo pat atėjimo į valdžią 2019 metais pasisako už „nulinio pabėgėlių skaičiaus“ tikslą.

Danija taip pat buvo pirmoji šalis Europoje, kuri 2020 metais panaikino leidimus gyventi Sirijos pabėgėliams iš Damasko regiono, motyvuodama tuo, kad padėtis ten yra pakankamai saugi.

Šiaurės valstybių, Baltijos šalių ir Lenkijos požiūris dėl agresorių šalių dalyvavimo olimpinėse žaidynėse sutampa

„Džiaugiuosi, kad Šiaurės šalys bendrame susitikime išsakė tvirtą poziciją dėl rusų ir baltarusių sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse ir mūsų pozicijos sutampa. Demokratijos vertybės, parama užpultai Ukrainai yra tai, kas šiuo metu svarbiausia. Tikiu, kad dirbdami kartu, kryptingai, išnaudodami plačias laisvų ir demokratinių valstybių galimybes, galime pasiekti, kad sportas netaptų priedanga karo nusikaltimams, o tarptautinės sporto varžybos – dar vienu propagandos kanalu.

Nenustosime tikinti pasaulio, kad kol tęsia karą, Rusijai ir Baltarusijai nėra vietos tarptautinėse sporto arenose.

Nenustosime tikinti pasaulio, kad kol tęsia karą, Rusijai ir Baltarusijai nėra vietos tarptautinėse sporto arenose. Ukrainoje žūsta civiliai žmonės, žūsta sportininkai. Turime visi kartu siekti, kad Rusijos ir Baltarusijos sportininkų po jokia vėliava nebūtų olimpiadoje“, – po susitikimo su ministrais sakė J. Šiugždinienė.

Susitikimo metu sutarta, kad atsakingų ministerijų komandos tęs konsultacijas savo šalyse siekiant Jungtinės Karalystės organizuojamo susitikimo metu penktadienį pateikti vieningą poziciją ir kalbėti vienu balsu.

Lietuva, Estija, Latvija ir Lenkija pakvietė Šiaurės šalis prisijungti prie Lietuvos inicijuoto bendro kreipimosi į tarptautines sporto šakų federacijas ir Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), reikalaujant neįsileisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkų į tarptautines varžybas. 

Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos už sportą atsakingi ministrai praėjusią savaitę nusprendė kartu kreiptis į tarptautines sporto šakų federacijas ir TOK, reikalaudami neįsileisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkų į tarptautines varžybas.

Keturių šalių ministrų kreipimesi sakoma, jog yra nepriimtina, kad tuo metu, kai laisvos ir demokratinės valstybės telkiasi kovai su Rusija ir jai talkininkaujančia Baltarusija, didina paramą Ukrainai ir įveda daugiau sankcijų šioms teroristinėms valstybėms, TOK ieško specialių Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo formų. Pastangos grąžinti Rusijos ir Baltarusijos sportininkus į tarptautines varžybas prisidengiant neutralumo šydu pateisina šių šalių politinius sprendimus ir plačiai skleidžiamą propagandą, o sportas naudojamas kaip viena priemonių atitraukti dėmesį nuo vykdomos agresijos.

Ministrų įsitikinimu, sugrąžinus rusų ir baltarusių sportininkus į tarptautines varžybas, daugybė sportininkų atsidurtų sudėtingoje situacijoje ir patirtų didesnį spaudimą varžydamiesi prieš agresorių šalių atletus ar susidūrę su jų gerbėjais sporto renginiuose.

Ministrai išreiškė dėkingumą visoms tarptautinėms sporto organizacijoms ir federacijoms, eliminavusioms Rusijos ir Baltarusijos sportininkus ir šių šalių atstovus iš tarptautinių varžybų ir organizacijų, ir ragina likusias tai padaryti nedelsiant.

Ministrai kviečia sporto organizacijas nekeisti pozicijos Rusijos ir Baltarusijos sportininkų ir šių šalių atstovų atžvilgiu tol, kol Rusija ir Baltarusija nenutrauks agresijos prieš Ukrainą.

Su Švedijos, Danijos, Islandijos, Suomijos, Latvijos ir Estijos parlamentų vadovais aptarta saugumo situacija regione bei galimi bendri veiksmai, jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą, sakoma pranešime.

Seimo pirmininkė informavo, kad užpuolimo atveju imsis iniciatyvos sušaukti skubų nuotolinį Šiaurės ir Baltijos šalių parlamentų pirmininkų susitikimą.

„Mes, esantys Rusijos kaimynystėje, puikiai suprantame, ką reiškia Rusijai peržengti saugumo ribas. Todėl kalbame, jog būtina vieninga reakcija. Šiandienos pokalbiai su kolegomis parlamentų pirmininkais buvo reikalingi tam, kad blogiausiu atveju mes reaguotume koordinuotai. Labai viliuosi, kad to neprireiks“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Šiaurės ir Baltijos šalių aštuoneto (NB8) bendradarbiavimą šiais metais koordinuoja Lietuva.

Per konferenciniu būdu vyksiantį pokalbį planuojama pasidalyti patirtimi bandant suvaldyti pandemiją, pasikeisti nuomonėmis dėl tolesnių perspektyvų, BNS informavo Seimo pirmininko patarėja Karolina Frolovienė.

„Numatyta aptarti priemones, kurių valstybės imasi kovojant su viruso plitimu“, – teigė ji.

Taip pat parlamentų pirmininkai tarsis dėl rugpjūtį turėsiančio vykti pasaulio parlamentų pirmininkų susitikimo darbotvarkės ir jos prioritetų.

Konferenciniame pokalbyje dalyvaus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos parlamentų pirmininkai.

NB8 susitikimas turėjo vykti gegužės 19 dieną, tačiau perkeltas į virtualią erdvę dėl koronaviruso keliamų grėsmių.

H. Wallmarkas atkreipia dėmesį, kad reikia vienodai atsakingai vertinti ir iš Rusijos, ir iš Kinijos kylančias grėsmes.

Stokholme vykstant Šiaurės tarybos sesijai švedų politikas interviu BNS taip pat sakė, kad Astravo atominė elektrinė nėra Šiaurės šalių politinėje darbotvarkėje.

Jis taip pat kalbėjo apie klimato aktyvistės Gretos Thunberg (Greta Tunberg) atsisakymą priimti Šiaurės tarybos aplinkosaugos premiją bei galimus naujus bendradarbiavimo Europoje formatus.

– Pone H. Wallmarkai, kaip vertinate dabartinį bendradarbiavimą tarp Šiaurės ir Baltijos šalių, kur jis galėtų arba turėtų būti sustiprintas?

– Manau, kad „Nordefco“ (Šiaurės gynybos bendradarbiavimas) yra geras būdas gilinti kooperaciją tarp Šiaurės šalių ir trijų Baltijos valstybių. Kalbant, kaip tai galima padaryti dar geriau, ypač gynybos srityje, tai galėtų būti įvairūs dalykai: nuo bendrų pratybų iki viešųjų pirkimų, dalijimosi žvalgybos informacija, kaip matome pasaulį aplink mus. Bet manau, kad apskritai ir Švedijoje, ir Šiaurės taryboje dauguma mūsų palankiai žvelgia į saitų sustiprinimą tarp abiejų regionų.

– Ar įmanoma, kad Šiaurės šalys, įskaitant ir ne NATO nares Švediją ir Suomiją, labiau prisidėtų prie Baltijos šalių saugumo?

– Tai neabejotinai gali būti diskusijų klausimas. Kiek suprantu, dar nesame gavę jokių pasiūlymų šia linkme iš Baltijos respublikų. Manau, labai svarbu, kad visos geros idėjos dėl bendro veikimo, – jos turėtų ateiti iš Baltijos šalių. Tačiau manau, jog Švedija būtų atvira, pavyzdžiui, pasiūlymams dėl įvairių pratybų ar pan.

Beje, nors Suomija ir Švedija nėra NATO narės – nesame neutralios šalys, bet kartu ir ne narės – manau, kad regimi skirtumai, kaip mes tai traktuojame kiekvienoje iš šalių. Mano nuomone, Švedija kiek aktyvesnė.

– Savo kalboje Šiaurės tarybos sesijos metu minėjote dvi galimas grėsmes – Rusiją ir Kiniją – vieną kariniu požiūriu, o kitą ekonominiu. Ar tai bendra Šiaurės ir Baltijos šalių grėsmė?

– Visiškai taip. Tai grėsmė ir Europai, ir Vakarų pasauliui. Baltijos jūros regione mums akivaizdu, kad turime karinę grėsmę. Esame tvirti sankcijų Rusijos Federacijai rėmėjai. Čia kalbame tarsi viena kalba. Tačiau vertinant Kinijos politiką jau matyti ir skirtumų tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, ypač Švedijos. Manau, kad mes problemą pripažįstame vangiau, daugiau kalbame apie Kinijos Liaudies Respubliką kaip apie potencialią grėsmę saugumui, kiek tai susiję su pramone, šnipinėjimu, kibernetinėmis grėsmėmis, bet jie taip pat bando skleisti tam tikrą naratyvą.

Tai grėsmė ir Europai, ir Vakarų pasauliui. Baltijos jūros regione mums akivaizdu, kad turime karinę grėsmę.

– Kokias tiksliai įvardytumėte grėsmes iš Rusijos ir Kinijos – ar kibernetinio, energetinio saugumo?

– Jos panašios, bet kartu ir skirtingos: skleidžiamas naratyvas, naudojama dezinformacija, propaganda, manau, kad Kinija taip pat bando demonstruoti savo ekonomikos raumenis. Jeigu Šiaurės šalys turi tikslą pirmauti skaitmenizavimo ir 5G procese, būtina suprasti, kad tai susiję su grėsmėmis ir turime užtikrinti saugumą šiose srityse.

– Šiuo atveju kalbate kaip Konservatorių grupės Šiaurės taryboje pirmininkas?

– Ir kaip Švedijos Moderatų partijos užsienio reikalų atstovas. Bet manau, kad ir Šiaurės taryboje jau kitais metais mes daugiau šnekėsime apie Kinijos grėsmes. Kitąmet Tarybai pirmininkaus Islandija ir žinau, kad šioje šalyje aktyviai diskutuojama apie Kiniją, matyti gana staigus požiūrio pasikeitimas šiuo klausimu. Tad tikiuosi, kad Islandijos pirmininkavimas sutelks dėmesį į Kinijos klausimą.

Be to mes svarstėme – dar nenusprendėme – sukurti tam tikrą seminarą, skirtą Kinijos strategijoms, kurias matome Šiaurės šalyse. Aš siūlau, kad įtrauktume ir Baltijos šalis dalyvauti tame seminare – matome kiek skirtingą šių trijų valstybių ir penkių Šiaurės šalių požiūrį į Kiniją.

– Pakalbėkime apie Lietuvos keliamą problemą – Astravo atominę elektrinę. Jūsų vertinimu, kaip Lietuva galėtų tapti labiau girdima kalbėdama apie jėgainės Baltarusijoje projektą? Ar tai yra ir Šiaurės šalių problema, ar ji ribojasi tik Lietuva?

– Visuomet, kai sutinku kolegų iš Lietuvos, tai yra klausimas numeris vienas, tačiau – bent jau kol kas – jo nėra Šiaurės regiono darbotvarkėje, o viena iš priežasčių: mes iš tiesų nematome, kaip elektra iš Baltarusijos gali patekti į mūsų tinklus šiaurėje.

Žinau, kad Lietuvoje diskutavote kaip neįsileisti branduolinės energijos į savo sistemą. Tad suprantu, kad Lietuvos politikai ir Vyriausybė siekia suformuoti nuomonę šiuo klausimu, bet tai iš esmės nėra problema – dar nėra problema – Šiaurės regione.

– Klimato kaita neabejotinai viena iš vyraujančių sesijos temų ir turbūt – dar viena iš grėsmių tiek Baltijos, tiek Šiaurės regionams?

– Tikrai taip. Plečiant temą: mano draugai Arktyje atkreipia dėmesį, kokie staigūs tie klimato pokyčiai. Ir tai kartu yra saugumo aplinką keičiantis veiksnys. Su klimato kaita matysite naujų laivybos kelių iš Azijos į Europą šiaurės-vakarų maršrutu.

– Sesijos metu daug kalbėta apie dialogo su jaunimu stiprinimą kovoje su klimato kaita. Ar aktyvistės Gretos Thunberg (Tunberg) sprendimas nepriimti Šiaurės tarybos apdovanojimo kaip nors paveiks tą dialogą?

– Užtikrinu, kad ne. Turiu omenyje, Greta Thunberg paskelbė aiškią poziciją ir mes turime tą gerbti, ji kartu išreiškė padėką Šiaurės tarybai už skiriamą apdovanojimą, bet pasakė „Ačiū, ne“ dėl savo priežasčių. Tai rodo, kad turime daug įsitraukusio jaunimo. Labai svarbu, kad mes ieškotume įvairių sprendimų. Galbūt Gretos Thunberg ir mano nuomonės skiriasi, kokie tie sprendimai yra, bet būtina jų ieškoti ir taip pat – veikti. Tai kartu ir klausimas rinkėjams, kurie renka parlamentus, o galiausiai – ir vyriausybes.

– Ar gali būti, kad ateityje atsiras naujas bendradarbiavimo formatas Europoje? Pavyzdžiui, prieš dvejus metus Briuselyje NB6 narės (Švedija, Suomija, Danija ir trys Baltijos šalys) pirmą kartą pasikvietė prisijungti Airijos ir Nyderlandų kolegas.

– Į šį klausimą pats investavau daug savo, kaip politiko, laiko. Manau, svarbu pradėti kalbėtis apie naujus formatus, tiesa, ne kaip konkuruojančius su jau esamais – Europos Sąjunga, Šiaurės taryba ar NATO.

Bet, mano nuomone, šiaurės Europoje, – kartu ir dėl „Brexit“, kai matysime Jungtinę Karalystę pasitraukiant iš Europos Sąjungos, – turėtume išnaudoti šią naują dimensiją saugumo ir gynybos srityje, galbūt mėginti sukurti naują formatą. Tai galėtų būti NB8+, pavyzdžiui, prisijungtų Lenkija, Vokietija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė.

Tuomet turite regioną su panašia saugumo ir gynybos aplinka, mes visi esame iš esmės laisvos prekybos šalys, demokratijos ir beveik taip pat žvelgiame į Rusijos grėsmes. Kartu tai yra derinys ES ir ne ES šalių, NATO ir ne NATO valstybių. Manau, kad tai labai įdomus formatas.

– Ačiū už pokalbį.

„Šiaurės ir ypač Baltijos šalių ekonomikos yra vienos iš atviriausių pasaulyje – jos labiausiai priklauso nuo importo ir eksporto. Neatslūgstanti protekcionizmo banga, labiausiai palietusi JAV ir Kinijos prekybinius santykius, kol kas šio regiono šalims beveik neturėjo neigiamos įtakos. Todėl net ir lėtėjant pasaulinei prekybai, Šiaurės ir ypač Baltijos šalių eksportas bei ekonomikos ir toliau augo“, − sako „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Ekonomistams įvertinus devynis struktūrinius Baltijos šalių makroekonominius rodiklius, nė vienas iš jų nesiunčia pavojaus signalų. Lietuvoje fiksuojamas šiek tiek išaugęs atotrūkis tarp atlyginimų ir produktyvumo augimo, tačiau kol kas jis neturėjo pastebimos neigiamos įtakos eksportuotojų konkurencingumui.

Pasak N. Mačiulio, nors šiemet šis atotrūkis beveik nesumažės, darbo rinkos įtampą šiek tiek mažina sumažėjęs išvykstančių gyventojų skaičius ir išaugusi imigracija. Vis tik bent artimiausią dešimtmetį darbingo amžiaus gyventojų skaičius Lietuvoje mažės, todėl daugelis įmonių pramonės ir paslaugų sektoriuose turi jau dabar vertinti procesų automatizavo ir robotizavimo galimybes.

Ekonomistų vertinimu, Latvijos ekonomikos augimo potencialą slopina stagnuojantis gyventojų ir verslo paskolų portfelio augimas, kuris gerokai atsilieka nuo BVP augimo. Pavojinga ir apie galimą perkaitimą signalizuojanti situacija susidaro tuomet, kai paskolų portfelis auga daug sparčiau nei gyventojų ir įmonių pajamos.

„Būtent tokias tendencijas visame regione matėme praėjusį dešimtmetį. Vis tik ekonomikos pakilimo ciklo metu besitraukiantis paskolų portfelis taip pat nėra sveikintinas ir dažniausiai rodo neišnaudojamą šalies potencialą“, − komentuoja N. Mačiulis.

Finansinio sektoriaus rodikliai taip pat rodo, kad visose regiono šalyse šiame verslo cikle plėtra buvo subalansuota. Bankų kapitalo pakankamumo rodikliai yra ne tik gerokai didesni nei reikalauja priežiūros institucijos, bet apskritai vieni didžiausių pasaulyje. Likvidumas išlieka aukštas, o paskolų portfelio kokybė gera. Latvijoje paskolų mokėjimai, vėluojantys daugiau nei 90 dienų, sudaro 4 proc., Lietuvoje tokių paskolų yra 2,7 proc., o Estijoje – tik 0,5 proc.

„Viena iš silpnesnių Baltijos šalių vietų išlieka nepakankamas progresas siekiant Jungtinių Tautų (JT) darnaus vystymosi tikslų (angl. Sustainable Development Goals, SDGs). Lietuva ir Latvija kol kas yra vos pusiaukelėje mažindamos socialinę atskirtį, suteikdamos lygias galimybes bei užtikrindamos skaidrų bei efektyvų valstybės valdymą“, − atkreipia dėmesį N. Mačiulis.

Pasak jo, visose Baltijos šalyse pasiekta tik apie 70 proc. tikslų aplinkosaugos srityje. Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje ir ypač Estijoje, gyventojai labiau kenčia nuo perteklinio kietųjų dalelių kiekio ore – tai yra didelio dyzelinių automobilių skaičiaus ir namų šildymo kietuoju kuru pasekmė.

Ekonomistai pabrėžia, kad visose Baltijos šalyse vienam gyventojui tenkantis patentų skaičius išlieka labai žemas, tačiau tai yra tik kitų problemų pasekmės. „Lietuva atsilieka nuo daugelio EBPO šalių pagal moksleivių gebėjimus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, o per pastaruosius penkiolika metų čia beveik jokio progreso nebuvo. Lietuva neigiamai išsiskiria ir pagal suaugusiųjų mokymąsi – noras ir galimybės visą gyvenimą gilinti žinias arba keisti profesiją išlieka ribotos“, − sako N. Mačiulis.

Visos Baltijos ir Šiaurės šalyse patenka tarp 20 proc. geriausių šalių Pasaulio Banko „Doing Business“ reitinge, ir Lietuva čia pralenkė Latviją ir Estiją. Tolimesnis progresas čia yra pageidautinas, bet tikrai nebe toks svarbus, kaip daug rimtesnių, pavyzdžiui, švietimo kokybės ar aplinkosaugos problemų sprendimas.

„Dienos pabaigoje makroekonominius, finansinius, socialinius, aplinkosauginius, lygybės, darnios plėtros ir kitus struktūrinius rodiklius geriausia apibendrina vienas rodiklis – žmonių laimė. JT pasaulio laimės indekse šiemet Lietuva šoktelėjo į 42 vietą ir gerokai pralenkė Baltijos kaimynes Latviją ir Estiją. Vis tik šiek tiek šiauriau turime labai gerą pavyzdį ir siekiamybę – Suomija, Danija, Norvegija ir Švedija yra, atitinkamai, pirmoje, antroje, trečioje ir septintoje vietose pasaulyje“, − apibendrina N. Mačiulis.

„Šiaurės ir Baltijos šalių verslo ataskaitoje“ analizuojamos šio regiono šalių stiprybės ir trūkumai, vertinamas jų augimo potencialas bei jų patrauklumas investuotojams ir verslui. Ataskaitoje pateikiama išsami struktūrinių makroekonominių bei finansų sektoriaus rodiklių apžvalga, vertinama plėtros darna ir tvarumas, aplinkosauga, socialinė sanglauda ir valstybės valdymas.

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu liepos 24-ąją pasakė tendencingą kalbą ir išplūdo Švediją bei Suomiją dėl jų esą provokuojančios ir agresyvios gynybos politikos. Jis pareiškė, kad šios dvi NATO nepriklausančios šalys gegužę pasirašė sutartį, numatančią jų visokeriopą dalyvavimą Aljanso pratybose ir potencialią integraciją į jo vadovavimo struktūrą. Pasak jo, NATO mainais įgijo teisę nevaržomai naudotis Švedijos ir Suomijos oro erdve bei teritoriniais vandenimis. Jis taip pat skundėsi, kad Suomija (ir keturios kitos Europos šalys), spaudžiamos JAV, įsileido karines kibernetines operacijas rengiančius centrus.

Iš tikrųjų šie dalykai yra ne Rusijos reikalas. Be to, pasirodo, kad jie nėra tiesa. Helsinkio kompetencijos centras užsiima kova su mišriomis grėsmėmis; kibernetinė gynyba yra NATO centro kaimyninėje Estijoje sritis. Taip pat nėra kokios nors Švedijos ir Suomijos gynybos sutarties su NATO. Abiejų šių šalių ir JAV gegužę pasirašytas dokumentas tėra „Gynybos bendradarbiavimo ketinimų pareiškimas“. Kiti teiginiai irgi yra klaidinantys.

Vis dėlto svarbiausia – ne tai, kad ponui Šoigu reikia pasitikrinti faktus. Esmė, kad Rusija skundžiasi dėl problemos, kurią sukūrė ji pati. Kremlius paveldėjo geopolitinius taikos dividendus Šiaurės Europoje. Švedija ir Suomija nuo 1991 metų smarkiai sumažino išlaidas gynybai. NATO buvo laikoma atgyvena. Palaikymas stojimui į Aljansą buvo minimalus.

Visa tai pasikeitė. Dabar Suomija ir Švedija didina gynybos išlaidas. Švedija šiemet susigrąžino privalomąją karinę tarnybą, o Suomija niekada jos nebuvo panaikinusi. Abi šalys užmezgė kaip niekad glaudžius santykius su NATO ir dvišalius – su Jungtinėmis Valstijomis. Visuomenės nuomonė smarkiai pakito. Dabar Rusija laikoma keliančia grėsmę saugumui.

Ir visa tai nėra sumanaus ginklų gamintojo lobizmo rezultatas. Taip nutiko dėl Rusijos elgesio su savo kaimynėmis. Kabinėjimasis prie Baltijos šalių, Kremliaus laikomų atskilusiomis provincijomis, o ne tikromis valstybėmis, prastai vertinamas Šiaurės šalyse, suvokiančiose, kad jų saugumas prasideda prie Baltijos šalių ir Rusijos sienos. Krymo aneksija, pribloškiantis tarptautinės teisės pažeidimas, apstulbino įstatymų besilaikančius šiaurės europiečius. Iš anksto neskelbtos karinės pratybos, naujų ginkluotės sistemų dislokavimas, triukai su povandeniniais laivais ir imituojamos aviacijos atakos tampė nervus ir didino įtampą.

Pareiškimai, panašūs į išsakytus pono Šoigu, tik suintensyvint bendradarbiavimą gynybos srityje tiek regiono lygmeniu, tiek su jam nepriklausančiomis valstybėmis. Klausimas, kaip tai padaryti kuo veiksmingiausiai.

Kol kas pažanga buvo lėta. Menkai žinomas NORDEFCO** projektas apima visas penkias Šiaurės šalis (Daniją, Suomiją, Islandiją, Norvegiją ir Švediją), bet atrodo mažai įtikinamas (atrodo, kad jo tinklalapis nuo gegužės nebuvo atnaujintas).

Viena iš priežasčių – kad pasitikėjimas stulbinamai menkas. Ar koks nors rimtesnis susitarimas žlugtų, kai juo reikėtų pasinaudoti? Galbūt jis įtrauktų kokią nors šalį į kitų karą prieš jos valią? Per Antrąjį pasaulinį karą Šiaurės šalys buvo susiskaldžiusios (Švedija liko neutrali, Suomija kovojo su sovietais, Norvegija priešinosi vokiečių okupacijai, Danija kapituliavo); šie prisiminimai tebėra gyvi. Didžiosios sąjungininkės, pavyzdžiui, Didžioji Britanija ir JAV, šioje srityje galėtų pagelbėti.

Tačiau idealiam sprendiniui – visavertei NATO narystei – reikėtų tinkamai pasirinkti laiką. Jeigu Švedija įstotų viena, Suomija liktų pažeidžiama. Kad abi šalys pateiktų prašymus įstoti ir prisijungtų vienu metu, reikėtų atsargios diplomatijos, taip pat plieninių nervų atsilaikyti prieš neišvengiamą Rusijos reakciją. Vis dėlto kai tokie politikai kaip ponas Šoigu vadina kaimyninių šalių saugumą grėsme, randasi daugiau paskatų jį stiprinti. Rusijai šie rezultatai gali nepatikti, bet kaltinti ji turėtų save pačią.

______

* „Šis žvėris labai nirtus. Kai jį puolam, jis ginasi.“ (pranc.)

** Šiaurės šalių praktinis karinis bendradarbiavimas

Kalbėta apie „Zapad 2017“ pamokas, pasirengimą artėjančiam NATO viršūnių susitikimui, tolesnę Aljanso gynybos reformą, karinio mobilumo užtikrinimą ir kaip sustiprintas Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimas gynybos srityje (PESCO) galėtų papildyti NATO.

Pasak prezidentės, pernai rudenį vykusios agresyvios, prieš Vakarus nukreiptos puolamosios pratybos „Zapad 2017“ parodė, kad Rusija yra pasirengusi per labai trumpą laiką mobilizuoti didelį skaičių karių, naudoja naujausias karines ir hibridines technologijas, gali vykdyti plataus masto karą prieš NATO.

D. Grybauskaitės teigimu, tokia padėtis kelia grėsmę ne tik regiono, bet ir visos Europos saugumui. Nors Suomija ir Švedija nėra NATO narės, tačiau jų vaidmuo užtikrinant saugumą prie Baltijos jūros yra neatsiejamas.

Prezidentė padėkojo už aktyvų Šiaurės šalių indėlį į Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybą. Norvegija ir Islandija prisijungė prie NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje, Danija - Estijoje. Šios šalies naikintuvai taip pat ne kartą vykdė Aljanso oro policijos misiją Baltijos šalyse.

Intensyvus bendradarbiavimas vyksta ir su kitomis šalimis. Vykdomos bendros pratybos su Švedijos ir Suomijos karinėmis pajėgomis, Lietuvos ekspertai dalyvauja Suomijoje įsteigto hibridinių grėsmių centro veikloje. Suomija taip pat yra prisijungusi prie Lietuvos vadovaujamo PESCO projekto kuriant greitojo reagavimo kibernetines pajėgas.

Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, kad Rusijos Baltarusijoje statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė kelia grėsmę viso regiono žmonėms ir gali būti panaudota kaip nekonvencinis įrankis.

Vadinamasis NB6 formatas, apimantis Lietuvą, Latviją, Estiją, Daniją, Suomiją ir Švediją, buvo sukurtas po Baltijos šalių įstojimo į ES. Šeši vadovai prieš kiekvieną Europos Vadovų Tarybą susitinka derinti savo pozicijų.

Diplomatai BNS patvirtino, kad ketvirtadienį Briuselyje prie jų pirmą kartą prisijungs Airijos ir Nyderlandų premjerai, bet kol kas nenumatoma, kad toks formatas taptų nuolatiniu.

Anksčiau glaudesnius ryšius su Baltijos ir Šiaurės šalimis mėgino užmegzti Britanija, jos iniciatyva surengti keli Baltijos, Šiaurės šalių ir Jungtinės Karalystės premjerų susitikimai, bet britams nusprendus trauktis iš ES ši iniciatyva sustabdyta.

Šiaurės, Baltijos šalis su airiais ir olandais gali vienyti panašus požiūris į laisvos prekybos svarbą, siekis išlaikyti glaudžius ES ryšius su britais ir atsargus požiūris į prancūzų ir vokiečių siūlymą kurti „kelių greičių“ Europą.

Ketvirtadienį ir penktadienį vyksiančiame ES viršūnių susitikime daugiausia dėmesio turėtų būti skirta britų pasitraukimui iš ES ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelio Makrono) pasiūlytai ES reformai. Susitikime Lietuvai atstovaus prezidentė Dalia Grybauskaitė.