Į daugiausiai apdovanojimų pretenduoja režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio filmas „Poetas“, Tito Lauciaus filmas „Paradas“ ir Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“.

Visi šie filmai pretenduoja ir į statulėlę kaip Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas.

Iš viso apdovanojimuose varžosi 30 filmų, juos komisija atrinko iš 64 pateiktų pretendentų.

Be 19 tradicinių kategorijų, ceremonijos metu bus apdovanotas ir žiūroviškiausias filmas, sulaukęs daugiausiai žiūrovų kino teatruose bei daugiausiai mokamų peržiūrų užsakomųjų vaizdo paslaugų platformose. Taip pat bus įteiktas specialus apdovanojimas nominacijoje „Metų indėlis į kino industriją“ bei „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus.

Metų geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu pretenduoja tapti „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė, prod. Uljana Kim), „Paradas“ (rež. Titas Laucius, prod. Klementina Remeikaitė), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, prod. Živilė Gallego), „Poetas“ (rež. Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis, prod. Uljana Kim, Vytautas V. Landsbergis).

Metų geriausio režisieriaus nominantais paskelbti: Austėja Urbaitė („Per arti“), Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis („Poetas“), Ramunė Rakauskaitė („Sugrįžę iš Niujorko“), Titas Laucius („Paradas“).

Metų geriausio aktoriaus vaidmens kategorijoje varžosi Donatas Želvys („Poetas“), Lukas Malinauskas („Dainos lapei“) ir Vytautas Kaniušonis („Piktųjų karta“). Metų geriausios aktorės – Anne Azoulay („Per arti“), Dovilė Kundrotaitė („Per arti“), Rasa Samuolytė („Paradas“).

Nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ antrus metus organizuoja asociacija AVAKA kartu su Lietuvos kino centru. Apdovanojimų ceremonija vyks birželio 4-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

„Sidabrinės gervės naktis“ po Lietuvą lydinti aktorė Elžbieta Latėnaitė sako: „Esu labai laiminga pristatydama seansus šiame festivalyje. Didelė laimė atnešti kokybiško mūsų šalies kino į įvairius Lietuvos miestus ir rajonus be jokių bilietų ar mokesčių.“

Festivalio organizatoriai siekia kiekviename iš miestų parodyti vieną ilgametražį, vieną trumpametražį filmą, vieną animacijos juostą ir vieną studentų darbą. Tai pagrindines Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ kategorijas apimantys filmai, parodantys lietuviško kino įvairovę. Kokius konkrečius filmus iš minėtų kategorijų pasirinkti, sprendžia kiekvienas miestas individualiai. Taip pat kaskart vyksta susitikimai su vis kitais kino kūrėjais, kuriuos kalbina šių metų „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus vedusi Elžbieta Latėnaitė.

„Smagu supažindinti įvairių miestų auditoriją su kino tendencijomis, atskleisti, kokios temos dabar svarbiausios Lietuvos kūrėjams, atverti užsklandą į filmų gamybos užkulisius, kalbinant kūrėjus. Vieną kartą kalbinu perspektyvų antrakursį kino režisūros studentą, sukūrusį paveikų trumpo metro filmą, kitą kartą – pirmąją Lietuvoje moterį operatorę, nufilmavusią ilgo metro vaidybinį filmą, dar kitą kartą – patyrusią aktorę, aktorių, prodiuserę. Žiūrovai turi retą galimybę pajusti, kokie žmonės stovi už netrukus parodyto kūrinio, kas jiems buvo svarbu kuriant savo filmą. Stengiuosi paminėti, kad Lietuvos kinas yra pats geriausias, ir padėkoti, kad žmonės skiria savo laiką ir ateina jo žiūrėti, palaikyti. Paraginu ieškoti kino legaliai“, – pasakoja E. Latėnaitė.

Artimiausias „Sidabrinės gervės naktų“ susitikimas su žiūrovais vyks jau šį penktadienį, rugpjūčio 26 d., Karklėje. Tai bus gamtą puoselėjančio renginio „Darom prie jūros 2022” dalis. Žiūrovams Karklėje bus parodytas trumpametražis režisieriui Sauliui Baradinskui „Sidabrinę gervę“ pelnęs filmas „Techno Mama“, taip pat debiutuojančios režisierės Jorūnės Greičiūtės juosta „Viskas gerai“, Jurgos Šeduikytės sukurta animacinė istorija „Mora Mora“ ir Veneciją sužavėjęs Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pripažintas Metų geriausiu ilgametražiu vaidybiniu kino filmu.

Į susitikimą su žiūrovais Karklėje atvyks dainininkė, dainų autorė ir animacinio filmo „Mora Mora“ kūrėja Jurga Šeduikytė, laukianti pasimatymo su auditorija: „Šis festivalis – man yra reta galimybė pamatyti dar keliaujančius geriausius lietuviškus filmus. O kaip kūrėjai, tai – nuostabi proga susitikti su filmo žiūrovu ir išgirsti jo šviežius įspūdžius, pakalbėti apie tai, kas svarbu. Tiek filmo aplinkybėse, tiek – už jo ribų. Nes kūryba yra kuriančiojo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui ir tai, kas jo viduje, bet ji niekada nėra tik apie patį kūrėją“.

J. Šeduikytė pasakoja, kad „Morą Morą“ įkvėpė jos sapnai ir bandymas susigyventi su skausmu ir liūdesiu. „Kadangi filmas dar keliauja po užsienio festivalius, labai džiaugiuosi kiekviena proga, kai jis rodomas Lietuvoje. Kiek teko girdėti, žiūrovams rezonavo skirtingi filmo aspektai. Vadinasi, „Mora Mora“ kalba asmeniškai, žmogus atpažįsta savo vidinį vaiką“, – sako J. Šeduikytė.

Kitas „Sidabrinės gervės naktų“ renginys rugsėjo 1 dieną vyks Anykščiuose. Čia taip pat numatyta rodyti „Piligrimus“ ir „Mora mora“, debiutuojančio režisieriaus Ganto Bendiko filmą „Pardaviau klasiokę“ ir šiltą istoriją apie pašėlusias atostogas kaime „Lobis“, režisuotą Agnės Marcinkevičiūtės. Rugsėjo 2 d. festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ keliauja į Joniškį, rugsėjo 3 d. – į Šalčininkus, o rugsėjo 9 d. – į Šiaulius.

„Kinas gamtoje – tai prabangus ir kartu jaukus būdas patirti meną. Kokybiškas įtraukiantis kinas, gera kompanija, pledukai, sulankstomos kėdės, užkandžiai ir gėrimai, gaivus vakaro oras bei rudenėjantis vėjas – kas gali būti smagiau? Kviečiu visus susirasti patogų miestelį ir laiką, atvykti susitikti su manimi ir lietuvišku kinu.

Menas juk gali pakeisti gyvenimą. Laiku pamatytas filmas geba įskelti reikalingą kibirkštį, naują idėją, leisti išjausti uždarytus jausmus, gydyti grožiu, tikrumu, įtaiga, pakerėti, sukrėsti. Menas, pamatytas vaikystėje, paauglystėje, turi ypatingai didelę galią: padeda suvokti save, pažinti žmones, kartais – pasirinkti profesiją. Todėl matau didžiulę šio festivalio vertę“, – teigia festivalį „Sidabrinės gervės naktys“ kelionėse po Lietuvą lydinti aktorė Elžbieta Latėnaitė.

Pirmadienį režisierius paskelbė aukcioną, kuriame parduoda laimėtą Sidabrinę gervę, o pinigus planuoja paaukoti šaudymo klubui, kuris nupirks „balistinius šalmus ir šarvines liemenes Ukrainos kovotojams“.

„Skubiai parduodu „Sidabrinę gervę“.

Vakar mano (šiaip mūsų, visos komandos, bet dabar sakysiu, kad mano:) paskutinis filmas „Naktinė Žvejyba“ laimėjo Sidabrinę gervę, kaip žiūroviškiausias filmas. Tai reiškia, kad pernai jį pamatė daugiausiai žiūrovų kine ir VOD platformose. Iki pat vakar vakaro netikėjau, kad pavyks kažką laimėti, todėl renginy nebuvau, ramiai sau pas tėvus šašlykus valgiau:)

Juokinga ir ironiškai tai, kad „Naktinė Žvejyba“ yra mažiausiai žiūrovų surinkęs mano filmas iš visų šešių. Pandeminė kino statistika, buvo kiek kitokia, nei įprastai... Bet kuriuo atveju, sukurti filmą, kurį nori žiūrėti žiūrovai, jau savaime yra geriausias apdovanojimas koks tik gali būti. Tokius turiu jau kelis.

Kaip žinot, kinas Lietuvoje yra pasidalinęs į dvi stovyklas – žiūrovų kinas ir autorinis kinas. Manau, kad abi šios rūšys gali ir turi koegzistuoti. O dabar, po pandemijos, visi turim ypač pasistengti, kad sugrąžintume žiūrovus į kino sales, kad apskritai išsaugotume šitą pramogą/meną. Dabar yra geriausias laikas drąsiam, originaliam ir svarbiausia – nuoširdžiam kinui.

Rugpjūčio 5 dieną, kinuose pasirodo naujas mano (ir Linos, ir visos komandos:) kūrinys – animacinis filmukas visai šeimai „Babaužiukai“. Tai yra pirmas mano projektas, kurio didžiąją dalį finansavo LKC. Manau, kad pavyko sukurti gerą, kokybišką, turtingą pramogą visai šeimai ir už valstybės pinigus. Su Lina daug laiko ir širdies sudėjom į „Babaužiukus“, norėjom sukurti tokį dalyką, kurį vėliau galėtume parodyti ir savo sūnui.

Tai jei kada norėjote turėti rankų darbo, pasidabruotą „Sidabrinę gervę“, dabar turit šansą. Mes su „Naktinės Žvejybos“ kūrybine komanda parduodam savo. Pinigus už ją paaukosim pirkti balistinius šalmus ir šarvines liemenes Ukrainos kovotojams.

Jas nupirks į vietą nugabens Perkūno Ginklinė. Jei gervės nenorit, bet gali paaukoti, tą galit padaryti čia: Praktinio šaudymo klubas Perkūnas, sąskaitos numeris: LT74 7044 0600 0816 0346, mokėjimo paskirtis: Parama Ukrainai

Padarykim gervės aukcioną, kuris baigsis trečiadienį, birželio 8 d., 11 val. ryto. Pradinė gervės kaina – 22 eur. Kas daugiau?“ – savo „Facebook“ paskyroje skelbė T. Vidmantas.

Režisierius pripažino, kad nesitikėjo gauti apdovanojimo.

„Aš iki pat sekmadienio vakaro nesitikėjau, kad pavyks ją laimėti. Paprastai tokie filmai kaip mano nėra apdovanojami „Sidabrinėmis gervėmis“. Tai, kad ją gavome, buvo didelis siurprizas visai komandai“, – sakė T. Vidmantas.

„Laimėti karą dabar yra svarbiausia užduotis“, – pridūrė jis, paklaustas, kodėl priėmė tokį sprendimą.

Pasak jo, šalmus ir liemenes nupirks ir į vietą nugabens ginklais prekiaujanti bendrovė „Perkūno ginklinė“.

T. Vidmantas kviečia aukoti ir tuos, kurie „Sidabrinės gervės“ įsigyti nesiekia.

Per kiek daugiau nei valandą suma aukcione nuo režisieriaus pasiūlytų 22 eurų pakilo iki 1,4 tūkst. eurų.

„Tiesą sakant, nesitikėjau, kad net 1 tūkst. eurų perlips. Mano norai jau yra viršyti“, – BNS sakė T. Vidmantas.

Aukcioną planuojama tęsti iki trečiadienio.

Net penkias nominacijas atsiėmė ir režisieriaus Algimanto Puipos filmo „Sinefilija“ komanda.

G. Kiela apdovanojimų laureatu tapo už vaidmenį filme „Piligrimai“, Ž. E. Jakštaitė apdovanojimą atsiėmė kaip filmo „Bėgikė“ pagrindinė aktorė.

„Tėvai yra mūsų pirmieji režisieriai mūsų gyvenime. Jie mums išrenka lokacijas, duoda nurodymus, bet geriausi yra tie, kurie po to tiesio išleidžia ir leidžia savo aktoriams tiesiog gyventi savo gyvenime. Šis apdovanojimas važiuos į Karmėlavą – ačiū, tėti, šis apdovanojimas tau!“, – sakė L. Bareiša, Tėvo dieną atsiėmęs net tris apdovanojimus: metų režisieriaus, metų scenaristo ir metų geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo.

Dėkodamas filmo komandai ir visai kino bendruomenei, jis sakė, kad ilgai kuriant „Piligrimus“ vis atsirasdavo žmonių, kurie „savo darbais ar patarimais“ paskatindavo kurti toliau.

G. Kiela taip pat dėkojo savo tėčiui, filmo „Piligrimai“ komandai.

„Turiu pakalbėti apie paukščius, nes esu paukštininkas. Kai rusai okupavo Lietuvą, gervės iš Lietuvos buvo išnykusios, liko tik kelios poros Čepkelių raiste. Kai mes atsikovojome savo laisvę, grįžo ir šie paukščiai, dabar turime tūkstantinius pulkus (...). Darykime viską, kad Ukrainoje jos neišnyktų, kad jos ten gyventų. Slava Ukraini!“, – kalbėjo G. Kiela.

„Šis filmas mano gyvenime man buvo didžiulė dovana, nėra tų žodžiu, kuriais galėčiau pasakyti, kokia esu dėkinga už šią galimybę. Labai sveikinu visus kūrėjus, džiaugiuosi, kad šiandien švenčiame“, – sakė juostos „Bėgikė“ aktorė Ž. E. Jakštaitė.

Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus skirtas Ukrainoje nužudytam režisieriui, filmo „Mariupolis“ kūrėjui Mantui Kvedaravičiui. Apdovanojimą jam ceremonijoje pristatė premjerė Ingrida Šimonytė, o laureatą paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje apdovanojimą pelnė Giedrės Žickytės „Šuolis“, „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už geriausią studento darbą atiteko Jorūnės Greičiūtės juostai „Viskas gerai“. Režisierei atiteko ir tūkstančio eurų prizas.

Geriausio garso režisieriaus apdovanojimas atiteko Sauliui Urbanavičiui („Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“), apdovanojimą už geriausio montažo režisieriaus darbą atsiėmė taip pat šio filmo bendraautorius Danielius Kokanauskis.

Už geriausią kompozitoriaus darbą apdovanota Lina Lapelytė („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“).

Geriausio scenaristo kategorijoje prizą taip pat atsiėmė „Piligrimų“ režisierius Laurynas Bareiša, metų operatoriumi tapo filmo „Sinefilija“ operatorius Feliksas Abrukauskas.

Metų antraplane aktore paskelbta Laima Akstinaitė („Bėgikė“), antraplaniu aktoriumi – Aleksas Kazanavičius („Sinefilija“).

Geriausiu trumpametražiu filmu pripažintas Sauliaus Baradinsko „Techno, Mama“, animacinio filmo kategorijoje triumfavo Jurgos Šeduikytės režisuotas „Mora Mora“.

Metų geriausiu mažumos bendros gamybos filmu tapo ukrainiečių režisierės Irynos Cilyk „Mėlyna, kaip apelsinas žemė“.

Geriausiais kino dailininkais apdovanojimuose pripažinti „Sinefilijos“ bendraautoriai Jurgita Gerdvilaitė, Ramūnas Rastauskas, taip pat apdovanojimą atsiėmė šio filmo kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė ir grimo dailininkė Eglė Mikalauskaitė – Gricienė.

Žiūroviškiausiu filmu pripažintas Tado Vidmanto „Naktinė žvejyba“.

„Metų indėlio į kino industriją“ apdovanojimas skirtas Vilniaus kino biurui.

Iš viso apdovanojimuose išdalinta 19 statulėlių. Juose varžėsi 31 filmas, juos komisija atrinko iš 58 pateiktų pretendentų.

Apdovanojimus vedė sinefilas, žurnalistas ir laidų vedėjas Rytis Zemkauskas bei aktorė Elžbieta Latėnaitė.

Nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ rengia Lietuvos kino centras ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.

„Tai istorija apie pasaulyje siaučiantį vėją, apie didelius žmones, stovinčius audroje ir apie mažus, ieškančius užuovėjos. Mūsų iškvėpta baimė skrenda plastikiniuose maišuose, velniop“, – savo kūrinį pristato A. Kriščiūnas.

Nerimo pritvinkusiame danguje sklendžia paukščiai. Namo grįžta ir „Sidabrinės gervės“.

„Jų labai reikia, – įsitikinęs A. Kriščiūnas, kuriam teko pažinti lietuviško kino virtuvę filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ aikštelėje. – Buvau šio filmo fotografas. Man labai patiko, buvo įdomu. Galvoju, kad lietuviškas kinas eina gera linkme. Jaučiu didžiulį kompozitorių darbo postūmį. Jei anksčiau vaidybiniuose filmuose dominavo dokumentinių filmų žanrui artimesnė muzika arba buvo naudojami holivudinių filmų muzikiniai šablonai, tai dabar garso takeliai išties yra stipri filmų dalis. Penkiasdešimt metų į priekį pažengę ir mūsų dokumentinio kino kūrėjai. Taip pat džiaugiuosi naująja kino aktorių karta, kuri vis labiau tolsta nuo sovietinės mokyklos. Jie – modernūs, tikri, daug arčiau kino nei teatro. To ir linkiu, – kad kinas nebūtų kaip teatras, kad kinas būtų kaip gyvenimas.“

Prasidėjus karui Ukrainoje, gyvenimas virto siaubo filmu. Prieš tokią realybę nublanksta ir pasaulio klasikų scenarijai. A. Kriščiūnas šiuos jausmus perkėlė į emociškai paveikų paveikslą, kuriame gausu kino industrijos simbolių.

Centre „Sidabrinės gervės“ statulėlę laiko paslaptingas kino kūrėjas, kurio veidą kol kas dengia šalmas. Tai – laikinas slapukavimas: po apdovanojimų šalmas dings ir A. Kriščiūnas atskleis, kokį kino metrą nutapė. Menininkas pritaria, kad kiekvienas kino kūrėjas yra šiek tiek kosmonautas, levituojantis savo kūrybinėje erdvėje. Kai pasineria į darbą, už šalmo, pilno minčių, idėjų ir vizijų, nelieka jokio pašalinio gyvenimo, viskas išsitrina – yra tik filmas.

„Tai žmonės iš kitos planetos, – sako A. Kriščiūnas. – Mano sūnus – operatorius, bebaigiąs LMTA. Aš matau jo beprotišką atsidavimą. Tai ir stebina, ir žavi.“

Algis Kriščiūnas. / D. Rimeikos nuotr.

Greta mažo, užuovėjos ieškančio žmogaus paveiksle pavaizduotas šuo. „Tai – režisieriaus kantrybės ir ištikimybės simbolis. Mane visada stebino, iš kur jie semiasi tiek jėgų ir kantrumo 4 metus kurti tą patį filmą ir nemesti jo, nepasiduoti“, – prisipažįsta dailininkas.

Paveikslo audroje išlieka ir kino kamera, įamžinanti šį grėsmingą laiką. Ir tai ne tik karas – pastaraisiais metais kino pasaulis išgyveno kitą didelį sukrėtimą – pandemiją, užsidarę kino teatrai industrijai sudavė stiprų smūgį. Apie tai bus kalbama ir artėjančioje nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijoje.

„Tai – laikas, kai išryškėja pamatinės vertybės, fundamentalūs darbai, besąlygiškas kino kūrėjų atsidavimas darbui, idėjai. Ir „Sidabrinės gervės“ per audrą atskrenda ne šiaip į kino žmonių šventę, vakarėlį, – šis renginys įgauna dar gilesnę prasmę, dar sodresnę pagarbos didiesiems spalvą, – sako AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas. – Autorinis kinas Lietuvoje jau ne pirmus metus labai stiprus, labai vertinamas. Jis yra užaugęs ir vertas kiekvienos minutės kino teatre. Ir mūsų kūrėjų darbai raško laurus prestižiniuose pasaulio festivaliuose. Didžiuokimės jais.“

Lietuvos nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė” organizuoja asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras. Ceremonija vyks birželio 5-ąją, LDK Valdovų rūmų kieme. Renginį tiesiogiai transliuos lrt.lt, LRT Plius ir LRT. Po ceremonijos A. Kriščiūno paveikslas bus parduotas socialinių tinklų aukcione. Už jį gauti pinigai bus paaukoti Ukrainai.

Lietuvišką kiną palaiko „Telia“. „Sidabrinės gervės“ filmų atrankos ir balsavimo komisijų darbą prižiūri tarptautinė audito kompanija „Grant Thornton Baltic“. Renginį globoja Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Šiemet įvairiose kategorijose tarp nominantų dominuoja filmai „Bėgikė“, „Sinefilija“, „Piligrimai“, „Pilis“ bei „Žmonės, kuriuos pažįstame“. Visi šie filmai pretenduoja ir į statulėlę kaip Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas.

Iš viso apdovanojimuose varžosi 31 filmas, juos komisija atrinko iš 58 pateiktų pretendentų.

Metų geriausiu režisieriumi pretenduoja tapti „Piligrimų“ režisierius Laurynas Bareiša, „Sinefiliją“ sukūręs Algimantas Puipa, „Šuolio“ autorė Giedrė Žičkytė, taip pat „Bėgikės režisierius Andrius Blaževičius, Linas Mikuta su darbu „Mončys. Žemaitis Iš Paryžiaus“.

Metų geriausio aktoriaus vaidmens nominantais paskelbti Giedrius Kiela („Piligrimai“), Teodoras Lipčius („Mažas Didelis Stebuklas“), Elijas Malinauskas („Drugelio Širdis“), Arūnas Sakalauskas („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“) bei Mantas Zemleckas („Sinefilija“).

Metų geriausia aktore pretenduoja tapti Barbora Bareikytė („Pilis“), Gabija Bargailaitė („Piligrimai“), Žygimantė Elena Jakštaitė („Bėgikė“), Milda Noreikaitė („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“) ir Vesta Šumilovaitė – Tertelienė („Sinefilija“).

Metų geriausia antraplane aktore gali tapti Laima Akstinaitė („Bėgikė“), Inesa Marcinkevičiūtė ir Jūratė Onaitytė („Sinefilija“), Indrė Patkauskaitė („Piligrimai“), Rasa Samuolytė („Pilis“), o geriausiu antraplaniu aktoriumi - Juozas Budraitis („Sinefilija“), Vytautas Kaniušonis („Bėgikė“), Aleksas Kazanavičius („Sinefilija“), Lukas Malinauskas („Sinefilija“) ir Paulius Markevičius („Piligrimai“)

Metų geriausiu scenarijaus nominantais paskelbti Laurynas Bareiša („Piligrimai“), Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė bei Andrius Blaževičius („Bėgikė“), Linas Mikuta („Mončys. Žemaitis Iš Paryžiaus“), Algimantas Puipa („Sinefilija“) bei Giedrė Žickytė („Šuolis“).

Metų geriausiu operatoriumi pretenduoja tapti Feliksas Abrukauskas („Sinefilija“), Rimvydas Leipus, Vytautas Plukas bei Valdis Celminš („Šuolis“), Narvydas Naujalis („Bėgikė“), Viktoras Radzevičius („Drugelio Širdis“), Kristina Sereikaitė („Romano Vaikystė“)

Nominacijoje Metų geriausias kompozitoriaus darbas varžosi Donatas Bielkauskas („Mončys. Žemaitis Iš Paryžiaus“), Lina Lapelytė („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“), Pijus Meižis („Sinefilija“), Jakubas Ratajas („Bėgikė“) ir Domas Strupinskas („Trys“).

Metų geriausio garso režisieriaus darbu pretenduoja tapti Julius Grigelionis („Piligrimai“), Jonas Maksvytis („Šuolis“), Martinas Ožvoldas, Lukašas Moudry (Lukašas Moudris), Kryštofas Blabla („Bėgikė“), Vytis Puronas („Operacija“) ir Saulius Urbanavičius („Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“).

Nominantais į metų geriausio montažo režisieriaus darbą paskelbti Laurynas Bareiša („Piligrimai“), Danielius Kokanauskis („Mr. Landsbergis. Sugriauti Blogio Imperiją“), Ričardas Matačius („Sinefilija“), Linas Mikuta („Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“) ir Ieva Veiverytė („Bėgikė“)

Metų geriausiu kino dailininku gali tapti Aurimas Akšys („Bėgikė“), Rytis Daraškevičius („Lobis“), Jurgita Gerdvilaitė bei Ramūnas Rastauskas („Sinefilija“), Sigita Šimkūnaitė („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“) ir Anželika Šulcaitė („Drugelio Širdis“).

Arūnė Daukantaitė („Piligrimai“), Neringa Keršulytė („Drugelio Širdis“), Fausta Naujalė („Bėgikė“), Agnė Rimkutė („Sinefilija“) ir Monika Vėbraitė („Žmonės, Kuriuos Pažįstam“ ) pretenduoja tapti metų geriausiu kostiumu dailininku.

Metų geriausiu grimo dailininku gali tapti Jurgita Globytė („Bėgikė“), Eglė Mikalauskaitė – Gricienė („Sinefilija“), Milda Petružytė – Gucevičienė („Drugelio Širdis“), Inga Raslanaitė („Pilis“) ir Brigita Stelmokė („Piligrimai“).

Kandidatais į metų geriausią ilgametražį dokumentinį kino filmą paskelbti „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, „Pavyzdingas elgesys“, „Šuolis" ir „Švelnūs kariai“.

Be pagrindinių nominacijų, šiais metais į sąrašą papildomai įtrauktos metų geriausio kostiumo dailininko darbo, metų geriausio grimo dailininko darbo nominacijos.

Žiūroviškiausio filmo titulą pelnys daugiausiai žiūrovų kino teatruose surinkęs filmas. Taip pat bus įteiktas specialus apdovanojimas nominacijoje metų indėlis į kino industriją bei tradicija tapusi „Auksinė gervė“  už viso gyvenimo nuopelnus, „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už geriausią studento darbą.

Į Metų geriausio studento darbo titulą pretenduoja Lietuvos muzikos teatro akademijos filmai „Aš buvau Maksas“, „Pardaviau klasiokę“, „Paskutinis kartas“, „Šokis“ ir „Viskas gerai“.

Metų geriausiu trumpametražiu filmu gali tapti „Išvyka“, „Miegamasis rajonas“, „Motinos“, „Techno, mama“ ir „Žiūrėk koks garsas. Vilniaus garso sistemų kultūra“.

„Elena“, „Mora Mora“ ir „Skaitmeninis Voodo“ tapo kandidatais į Metų geriausią animacinį filmą.

Metų geriausiu mažumos bendros gamybos filmu pretenduoja tapti „Mėlyna, kaip apelsinas žemė“, „Ribos“ ir filmas „Trys“.

Nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ šiais metais surengs Lietuvos kino centras ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA. Iškilminga apdovanojimų ceremonija vyks birželio 5 dieną,

Didžiausia konkurencija yra tarp trumpametražių filmų, šioje kategorijoje dėl geriausiojo titulo varžosi 14 juostų, po 11 filmų pretenduoja į geriausio ilgametražio vaidybinio filmo vardą ir geriausio studento darbą, pranešė organizatoriai.

Komisija iš pateiktų filmų atrinks apdovanojimų verčiausius nominantus.

Pateikti filmai bei jų kūrėjai galės pretenduoti 19-oje kategorijų.

„Auksinė gervė“ bus skiriama komisijos sprendimu, o specialųjį apdovanojimą už metų indėlį į kino industriją skirs Lietuvos kino centras su Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.

„Žiūroviškiausio filmo“ apdovanojimą pelnys daugiausiai žiūrovų kino teatruose ir užsakomųjų vaizdo paslaugų platformose peržiūrų surinkęs filmas.

Apdovanojimų nominantus planuojama skelbti gegužės 2 dieną.

Apdovanojimų ceremonija vyks birželio 5 dieną Valdovų rūmų kieme.

Nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ organizuoja asociacija AVAKA su Lietuvos kino centru.

Viena pretendenčių į metų geriausios aktorės apdovanojimą – Gabija Siurbytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį filme „Čia buvo Saša“. Režisieriaus Ernesto Jankausko juostoje pasakojama įsivaikinti svarstančią porą. Vietoje išvajotos mažos mergaitės, sutuoktiniams pasiūlomas problemiškas paauglys Saša, į jų kasdienybę įnešantis sumaišties. Filmo žiūrovai kviečiami pasvarstyti, kas yra tikroji šeima.

„Norėčiau, kad žmonės po filmo išsineštų žinutę, jog kiekvienas iš mūsų turime po skausmo šulinį. O kai kurie iš mūsų – ir labai gilų. Turime mokėti tai pastebėti ir rasti būdų, kaip turėtume vienas į kitą atsiremti ir vienas kitam padėti. Nes tiek mano, tiek berniuko personažas yra patyrę gilias netektis, kurias filme bando kažkaip nugalėti. Žmogų labai keičia netektis. Kai netektis didelė – mes sugebame joje paskęsti, užsidaryti savyje ir nebematyti nieko aplinkui, nebemokėti įsileisti naujų jausmų ar naujų žmonių“, – kalbėjo G. Siurbytė.

Juostoje „Čia buvo Saša“ vieną pagrindinių vaidmenų atliko ir aktorius Valentinas Novopolskis, kuris šiemet „Sidabrinei gervei“ nominuotas už pagrindinį vaidmenį juostoje „Olegas“. Čia pasakojama apie rusų kilmės latvių emigrantą, nelegaliai dirbusį Briuselio priemiestyje ir ieškojusį laimės, tačiau susidūrusį su sudėtingu kriminaliniu pasauliu.

„Peržiūrėjęs šią juostą mano pusbrolis prisipažino, kad buvo pakliuvęs į panašią situaciją. Na, o po premjeros kino teatre priėjo moteris, 20 metų dirbanti su problemomis emigracijoje susidūrusiems žmonėms pagalbą teikiančiame centre. Nors yra sukaupusi didžiulį darbo stažą ir nieko naujo pamatyti nesitikėjo, sakė, kad šis atvejis ją sukrėtė. Pasirodo, tai yra didžiulė stigma ir pas mus, Lietuvoje. Labai daug vyrų išvažiavę svetur įsidarbina nelegaliai, patenka į sudėtingas situacijas, tačiau apie tai visiškai niekam nepasakoja vien dėl to, kad gėdijasi prisipažinti. Deja, tai tampa priežastimi, kodėl kartais labai sunku jiems padėti. „Olegas“ buvo pirmasis toks didelis mano filmas, tad minčių – labai daug. Kurdamas vaidmenį aš mažiau atsispyriau nuo būtent emigracijos temos. Man šis filmas yra apie vidinę emigraciją. Emigrantu gali tapti ir niekur neišvažiuodamas. Lygiai taip pat ir, pavyzdžiui, mokinys, pastebėjęs stipresnį, grubesnį už save, gali jį priimti kaip savo autoritetą ir emigruoti iš savo paties principų“, – komentavo V. Novopolskis.

„Sidabrinių gervių“ nominantų sąraše – ir aktorius Vaidotas Martinaitis, pretenduojantis į metų geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį filme „Nova Lituania“, kuris Atėnų ir Rygos kino festivaliuose jau pripažintas geriausiu. Karolio Kaupinio režisuotame filme pasakojama apie tarpukario Lietuvos Vyriausybei pateikiamą beprotišką idėją – išgelbėti valstybę, perkeliant ją į numatytą vietą užjūryje. Šia idėja patiki tik politika nusivylęs šalies premjeras, kurio vaidmenį ir atlieka V. Martinaitis.

„Tai yra beprotybė, kraštutinis idealizmas. Tačiau ta beprotybė tampa reali, kai susiduriama su akivaizdžiu pavojumi išnykti. Pavojaus akimirkoje bet kokia beprotiška fantazija įgauna realų pagrindą. Tuomet atsiranda tam tikra įmanomumo tikimybė. Nes tai yra desperatiškas išeities ieškojimas. Šitoje akivaizdoje tai visai gali tapti išeitimi, šviesos spinduliu arba bent kryptimi, vedančia iš aklavietės. Manyčiau, kad tai yra labiau desperatinis veiksmas, tačiau tai yra minties veiksmas. Ir šioje aklavietėje jis gali įžiebti kažkokią viltį“, – filmo siužetą pakomentavo V. Martinaitis.

Kalbėdamas apie dabartį, aktorius sako besidžiaugiantis progresuojančiu gyvenimo lygiu gimtinėje ir akcentuoja pačių gyventojų neretai nepagrystą įprotį skųstis. „Kalbant apie šiandieną, man yra gera gyventi Lietuvoje. Gyvenimo kokybė tikrai gerėja, tik mes per dažnai užsižaidžiame inkščiančius vaikus, kad mums kažko norisi, kažko trūksta“, – svarsto aktorius.

Į praeitį nukelia ir pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ režisieriaus Jurgio Matulevičiaus sukurta juosta, kurioje nusifilmavusi aktorė Severija Janušauskaitė pretenduoja į metų geriausios aktorės apdovanojimą. Filme „Izaokas“ pasakojama apie žmogaus, kurį atsiveja praeities nusikaltimai, dramą. Trys draugai, Andrius, Gediminas ir Elena, kuriuos kadaise išskyrė karas ir emigracija, susitinka po kelių dešimtmečių. Gediminas pasišauna tirti praeityje nutylėto žiauraus įvykio, kurį, paaiškėja, įgyvendino Andrius. Juostoje paliečiama ir lietuvių dalyvavimo Holokauste tema. Aktorei S. Janušauskaitei čia kliuvo dramų sūkuryje atsidūrusios Elenos vaidmuo.

„Man labai patiko filmas, rezultatu džiaugiuosi. Šis vaidmuo man buvo kitoks savo tyla. Galbūt man norėjosi plėstis daugiau, kadangi moteriški vaidmenys lietuvių kine – vis dar labai trapūs. Tačiau man patiko Elenos linija. Tas liūdesys, neišsipildymas... Kalbu ne apie atmosferą, o apie charakterį, kuris yra visiškai priešingas mano visiems kitiems suvaidintiems personažams. Kitokia moteris“, – pasakojo S. Januškauskaitė.

Kalbėdama apie to meto ir dabarties visuomenės skirtumus, aktorė neslepia nusivylimo dėl šiuolaikinio žmogaus perdėto pozityvumo ir nemokėjimo išreikšti tikrųjų jausmų.

„Tai, kad mes gyvename kažkaip kitaip – tik pačių žmonių iliuzija. Tai, kad daiktai keičiasi ir jų yra daugiau – nieko nereiškia, žmonių vidinės vertybės ir nuodėmės yra visiškai tokios pačios. Gal net gi ir baisesnės, nes nebėra tokios atviros, kaip anuomet. Tais laikas atvirumo buvo daugiau ir jis buvo skaudesnis, ne toks gudrus ir užslėptas, kaip dabar. Tas dirbtinis pozityvumas, kuris dabar yra labai populiarus, parodo tai, kad mes net liūdėti nuoširdžiai bijome. O tai yra viena iš savybių, kurios parodo žmogaus atvirumą, jautrumą. Tai jau tapo savotiškai nebemadinga“, – svarstė S. Januškauskaitė.

Aktorė sako, kad ir šis, ir visi jos kuriami vaidmenys yra toli nuo jos realybės, tačiau tai suteikia tik dar didesnį pasitenkinimo jausmą. „Liūdni vaidmenys man patinka, šituo požiūriu jaučiuosi lietuviško kino pogrindyje, tačiau man visada ir tenka tokie personažai. Ir aš džiaugiuosi, kad neinu paviršiumi“, – kalbėjo aktorė.

Lietuvos kino šventė bus švenčiama jau lapkričio 22 d., 19:30 val. TV3 eteryje. Lietuvišką kiną remia naujos kartos televizija „Go3“. Ceremonijoje išvysime ne tik visus mylimiausius tautos aktorius, bet ir žmones, esančius už kadro. Apdovanojimų metu paaiškės „Sidabrinės gervės“ ir „Sidabrinės gervės kiaušinio“ nominacijų laimėtojai. Taip pat sužinosime, kam bus įteikta „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, ir kas taps „Vox Populi“ kategorijos nugalėtoju.

Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ grįžta po pertraukos, todėl Atrankos komisija nusprendė šiais metais apdovanoti geriausius 2019-2020 metų darbus ir įteikti ne vieną, o du „Sidabrinės gervės kiaušinius“.

Į šiuos apdovanojimus pretenduoja 2019 metų filmai: „Konkursas“ (rež. Saulė Bliuvaitė), „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ (rež. Kamilė Milašiūtė), „Siena“ (rež. Silvestras Polinauskas), „Stovintis vanduo“ (rež. Dagnė Gumbrevičiūtė) ir „Šukavimas“ (rež. Eglė Davidavičė).

Į nominaciją patekę 2020 m. filmai: „Ieva“ (rež. Vytautas Plukas), „Mažasis Mėnulis“ (rež. Elena Kairytė), „Nukryžiavimas“ (rež. Danielius Minkevičius), „Pelkė“ (rež. Klementas Davidavičius), „Šeima“ (rež. Titas Laucius).

– Jausmas, kai išgirsti, kad tavo darbas nominuotas „Sidabrinei gervei“ – koks jis?

Titas Laucius: Palengvėjimas.

Danielius Minkevičius: Džiaugsmas filmo komandai ir, žinoma, artimiesiems.

Elena Kairytė: Labai geras jausmas! Visada malonu, kai tavo darbas yra pastebėtas.

Silvestras Polinauskas: Vienareikšmiai geras jausmas. Ne visi trumpametražiai filmai pasiekia žiūrovą. Bet kai tavo filmas jį pasiekia ir dar yra įvertintas, jautiesi gerai. Aišku, pagrindinis tikslas nėra nominacija ar apdovanojimas. Veikiau – noriu pasidalinti savo žvilgsniu į pasaulį, jausenomis, kurias išgyvenu. Jei filmo pagalba tai pavyksta padaryti, tai mano tikslas yra pasiektas. Ir jei tas žvilgsnis artimas ir kitiems, tada įvyksta tai, dėl ko ir egzistuoja menas.

Kamilė Milašiūtė: Geras jausmas būti nominuotai gervei ir kiaušiniui vienu metu. Labiausiai džiugu, kad šalia nominuoti labai stiprūs kolegų darbai. Tai padaro nominacijas svarbias ir prasmingas.

Vytautas Plukas: Panašus jausmas, kai vaikystėje būdavo labai šaltos žiemos ir pranešdavo, kad dėl didelių šalčių nereikės eiti į mokyklą: tai toks džiaugsmas sumišęs su kažkokiu racionaliu bandymu susitvardyti, nes gal nereikėtų džiaugtis dar nieko nelaimėjus, bet kartu ir garbės jausmas būti sąraše tarp labai talentingų draugų ir kolegų.

Dagnė Gumbrevičiūtė: Išgirdus, kad tai, kas mūsų filmo kūrybinei komandai atrodė reikšminga, gali tapti reikšminga nacionaliniu lygmeniu, užplūdo nuostaba ir didelis džiaugsmas. Pirmai jausmų bangai praėjus, prisiminiau kūrybos proceso akimirkas ir pajutau milžinišką dėkingumą visiems prisidėjusiems ir palaikiusiems.

Klementas Davidavičius: Labiausiai džiaugiuosi už filmą, kad iš esmės jis pradeda savo gyvenimą už akademijos ribų, ir tai įkvepia mane toliau mąstyti apie gyvenimą, kurti bei dalintis.

Eglė Davidavičė: Kai pasiekė ši žinia, aplankė daug jausmų. Pirmiausia apsidžiaugiau, kad filmas buvo pastebėtas, tada užliejo dėkingumo visiems, kurie prisidėjo kuriant filmą, banga. Galiausiai pasidžiaugiau, kad apdovanojimuose atsiranda vis daugiau erdvės animacijai, laisvesniam, į eksperimentalumą linkstančiam kinui.

Saulė Bliuvaitė: Turbūt pradžiugino ne tik nominacija, bet ir tai, kad pačios „Sidabrinės gervės” sugrįžo. Smagu, kad filmai, kurie per pastaruosius metus pasimiršo, vėl prisimenami. Ypač studentų trumpametražiai filmai, kurie dažniausiai lieka užribyje ir sulaukia mažiausiai dėmesio, nors tas dėmesys jauniems kūrėjams yra labai labai svarbus ir reikalingas.

– Kokį kelią teko nueiti iki šio epizodo? Kas labiausiai įkvėpė, kiek teko išdrįsti (pvz.: kviesti suvaidinti dėstytoją, kurti be pinigų ir t. t.)?

Titas Laucius: Nors kelyje buvo daugybė sunkumų, kuriuos, neabejoju, paminės mano kolegos, vienas sunkumas įstrigo ne tik mūsų filmavimo komandai, bet ir lokacijos kaimynui. Buvo paskutinė pamaina ir artėjo pietūs. Maisto turėjome, tačiau įrankių – ne. Pro šalį ėjo vaikinas iš mokyklos. Paklausėm, ar jis neturi namuose šakučių. Vaikinas pasitikslino, kiek šakučių mums reikėtų. Mes paprašėme – kiek įmanoma. Pats valgiau su šaukštu. Pasirodo, vaikinas tik su mama gyvena.

Danielius Minkevičius. Man gamybiškai sunkiausia buvo filmuoti klaustrofobiškas scenas autobuso viduje su pilnu autobusu neapmokamos masuotės.

Saulė Bliuvaitė: Didžiausias iššūkis kuriant filmą akademijoje beveik visada yra labai mažas biudžetas. Daugiausia jėgų reikia skirti įkalbėti žmones prisidėti, visada juk norisi surinkti gerą komandą, gerus aktorius. Iš tikrųjų, šių filmų kokybė yra pastatyta ant žmonių, kurie neatlygintinai sutinka prisidėti prie kūrybinio proceso, vien tik iš idėjos.

Elena Kairytė: Dokumentinis filmas „Mažasis mėnulis” – mūsų komandos baigiamasis magistro studijų darbas. Didžiausias iššūkis buvo išdrįsti grįžti studijuoti ir susikaupti du metus skirti mokslams. Kai ruošėmės šiam filmui, pirminis įkvėpimas buvo italų poeto Tonino Guerros eilėraštis ir kai sutikome filmo heroję Barborą, viskas klojosi natūraliai, o man, dokumentinio kino kūrėjai, tai labai svarbu. Žinoma, visada iškyla įvairiausių sunkumų, bet jie dažniausiai sukelia adrenaliną, kuris kūryboje tampa viena pagrindinių varomųjų jėgų.

Kamilė Milašiūtė: „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ gimė kaip pratimas, dėstant jaunimui „Youngblood“ kino mokykloje. Simboliška, kad turėjau galimybę jį realizuoti, baigdama magistro studijas, nagrinėdama paauglių grupės, kaip pagrindinio personažo struktūrinę dinamiką. Kuriant „Laukais”, procesas buvo gana sklandus. Pasitikėjimo suteikė aktorių, ypač mamą vaidinusios aktorės Nelės Savičenko palaikymas.

Vytautas Plukas: Labai didelis įkvėpimas kilo iš japonų inovatoriaus Hiroshi Ishiguro, kuris jau daugelį metų kuria humanoidus robotus, taip bandydamas suprasti, kas yra žmogus. Kuriant šį filmą matyt didžiausias iššūkis ir buvo sukurti robotą, maksimaliai panašų į žmogų, kuris būtu pagrindinis filmo personažas. Tai buvo labai įtempti keturi mėnesiai darbo, taip iki galo ir nežinant ar pavyks.

Dagnė Gumbrevičiūtė: Iki šio epizodo nuėjau labai ilgą kelią. Filmą kūrėme pusantrų metų, per kuriuos dauguma žingsnių reikalavo drąsos. Visų pirma, apskritai išdrįsti režisuoti, studijuojant kino scenografiją, o scenografės rolės pačiai filme neprisiimti. O tada, žinoma, daug dirbti, kol pati patikėjau, jog mano sugalvota vizija be režisūrinio išsilavinimo gali būti tiek paveiki, kad suburčiau profesionalią neapmokamą komandą, reikalingą tokiam žanrui ir siekiamai kokybei sukurti. Šiame kelyje mane labai įkvėpė pats procesas, nuolatinės ieškojimų ir atradimų pakalnės, kelyje sutikti žmonės, jų pasidalintos patirtys bei džiaugsmas kurti drauge.

Klementas Davidavičius: Filmo „Pelkė“ kelias buvo tikrai ilgas, užtrukome gerus metus, kol galiausiai jis įgavo tam tikrą pradinę formą. Dėl šito filmo vos neiškritau iš akademijos, nes jis turėjo įvykti žymiai anksčiau, bet nei aplinkybės, nei vidinės jėgos to neleido padaryti. Tad labai ačiū akademijai, kuri vis dėlto įvertino pastangas ir intencijas, ir nuostabiausiai komandai, kuri prikėlė ir pastatė filmo procesą ant kojų. Turbūt tokių kontrastų, kai vienu metu jautiesi, lyg viskas kontroliuojama ir esi kupinas jėgų kurti, o kitu momentu pasijunti absoliučiai bejėgis ir pasidavęs, buvo tikrai daug. Šis filmas – pats didžiausias išbandymas.

Eglė Davidavičė: „Šukavimas“ kurtas Dailės akademijos erdvėje, todėl iššūkiu tapo ir kūrinio formato pasirinkimas, ir idėjos gynimas, su ja praleisti beveik metai. Tačiau daugiausiai kantrybės reikalavo animacijos procesai – trys mėnesiai pastovaus animavimo (nuo ryto iki vakaro), piešinių skenavimas, jų redagavimas, montažas. Nors filmo biudžetas buvo nulinis ir dirbau namuose, jaučiau, kad susikaupimas ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio man padėjo susitelkti į darbą ir visiškai pasinerti į animacijos procesą.

Silvestras Polinauskas: Reikėjo padaryti nemažai klaidų, kad galima būtų iš jų pasimokyti. Paskata nesustoti šitame kelyje buvo tie režisierių darbai, kuriais žavėjausi jau nuo pat paauglystės. Tokia pati didžiulė paskata buvo žmonės, su kuriais teko dirbti, kurie mato ir jaučia dalykus panašiai, kaip ir aš. Kurti kiną be pinigų yra sunku. Bet jau rašydamas scenarijų žinojau savo biudžeto rėmus, todėl rašiau taip, jog tai galima būtų įgyvendinti už tiek, kiek turėjome. Augant kino kūrimo patirčiai, mintyse įsivaizduojami dalykai vis mažiau skiriasi nuo to, kas nufilmavus matoma ekrane.

– Jūsų nuomone – kurią vietą lietuviškam kinui ypač skauda, o kurioje – jo stiprybė, galia?

Klementas Davidavičius: Sudėtingas klausimas ir kaskart atsakyčiau vis kitaip, bet gal labiausiai skauda dėl to, jog didžioji dauguma lietuvių negali lietuviškame kine atrasti to, ką randa kitų šalių komerciniame kine. Gal tik vienas ar du kūrėjai kartais gali pasiūlyti kiek kokybiškesnį turinį masinei auditorijai, bet ir tokiu atveju trūksta kokybiškų, jautresnių istorijų, kurios galėtų ne tik suteikti pramogą, bet ir paprastą, bet ne banalų moralą. O stipri jo pusė yra ta, jog atsirado labai įdomių režisierių, kurių filmų laukia tarptautiniai Europos festivaliai ir reikia tik dar šiek tiek laiko, kad pilnai atsiskleistų tų žmonių vizijos.

Titas Laucius: Skaudžiausias aspektas – filmų skirstymas į meninius bei komercinius. Taip skyla ne tik auditorija, bet ir visa kino bendruomenė. Kita vertus, įsivardindamas savo filmą – kaip vieną iš duotųjų variantų – profesionalus filmo kūrėjas palengvina savo kūrybos procesą ir nusimeta kai kurias atsakomybes, kurių turėtų nepamiršti: kūrinio kokybė, meninė vertė ir žiūroviškumas. Pastarąjį panaudojau labiau kaip savo būsimo kūrinio tikslinės auditorijos išmanymą. Pagrindinė stiprybė – naujieji jaunųjų kūrėjų lietuviški ilgametražiai filmai. Pažiūrėkit!

Kamilė Milašiūtė: Man atrodo, kad dabar lietuviškas kinas išgyvena pakilimą. Tai įrodo vis dažniau geriausiuose pasaulio festivaliuose pristatomi kūrėjų darbai.

Silvestras Polinauskas: Nemanau, kad vartojant sąvoką „lietuviškas kinas“ galima pasakyti kažką konkretaus. Mūsų laisvėjančioje visuomenėse yra įvairių žmonių su savitomis pajautomis. Tai atsispindi ir tarp kino kūrėjų, ir ypač tarp jaunų kurėjų: daugelis jų turi savitą braižą ir pasirenka labai įvairias, jiems svarbias temas. Pastaruoju metu nemažai Lietuvos kino kūrėjų yra pastebimi ir pripažįstami pasaulyje. Manau, artimoje ateityje lietuviai režisieriai sukurs nemažai stiprių filmų, kurių premjeros vyks svarbiausiuose A klasės festivaliuose.

Elena Kairytė: Lietuvoje labai daug talentingų žmonių ir kino sritis – ne išimtis. Tik mes, lietuviai, dažnai esame dideli individualistai. Manau, būtų galima kur kas daugiau nuveikti, jei dažniau bendradarbiautume.

Vytautas Plukas: Jeigu lietuviškas kinas būtu filmo personažas, tai toks filmas greičiausiai būtų apie identiteto paieškas. Apie bandymą būti tokiu, kokio nori kiti, arba kokie kiti yra, bet galiausiai suprantant, kad geriausia būti nuoširdžiu savimi. Tikiuosi, taip nutiks ir iš tikrųjų – nuoširdus kinas yra labai didelė galia.

Saulė Bliuvaitė: Skauda ten, kur bandome apsimesti „Holivudu“ ar apskritai tuo, kuo nesame ir niekad nebūsime. Stiprybė ten, kur nebijome pasirodyti per paprasti, per kvaili, per-kažkokie, kur ieškome savo veido ir sprendžiame temas ar problemas, kurios iš tiesų mums svarbios ir skausmingos. Bet Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunų kino kūrėjų, ieškančių naujų formų, tarpusavyje absoliučiai skirtingų. Manau, tai – mūsų galia ir ji tik stiprėja.

Danielius Minkevičius. Stiprybė – galimybė kurti autorinį, nepriklausomą kiną. Kurią vietą skauda – nežinau, nes man asmeniškai tikriausiai neskauda. Mėgaujuosi įvairiapusiu lietuvių autorių kuriamu kinu ir pats stengiuosi būti to dalimi.

Dagnė Gumbrevičiūtė: Lietuviškas kinas pastaraisiais metais vis labiau išsigydo menamus skaudulius. Visomis prasmėmis kino industrija sparčiai auga. Tačiau, man atrodo, vis dar dažnam skaudus yra finansinis aspektas – kokybišką filmą sukurti tik lokaliomis lėšomis labai sudėtinga. Tai tarsi iš karto apibrėžia lietuviškus filmus būsiant minimalistiškus ir vis gi, kartu tai – viena iš lietuviško kino stiprybių. Užuot leidus pinigus brangiems efektams ar lokacijoms, rizikuojant praplaukti paviršiumi, kūrėjai linkę kurti poveikį per aktorius, atmosferą, paprastomis priemonėmis ir pasiekti prasmingas temas bei esminius klausimus.

Eglė Davidavičė: Nenorėčiau subjektyviai vertinti kino industrijos, mieliau kūrėjams palinkėčiau daugiau laisvės, eksperimentavimo, žaismo su forma, montažu, temomis ir, žinoma, daugiau drąsios animacijos!

– Kaip matote savo ateitį industrijoje?

Titas Laucius: Buvo smagu. Bet gal jau gana.

Kamilė Milašiūtė: Šiuo metu vystau savo debiutinį ilgametražį filmą.

Elena Kairytė: Norėčiau ir ateityje turėti galimybę kurti ir išgyventi iš kūrybos.

Vytautas Plukas: Įsivaizduoju tokią ateitį, kurioje viskas, ką darau, tai filmuoju filmus.

Danielius Minkevičius. Reikia klausti būrėjos.

Dagnė Gumbrevičiūtė: Šiuo metu prisidedu prie dokumentinio filmo kūrybinio proceso, nuo kino scenografijos amato atitolau. Manau, kad ateityje dokumentinis arba hibridinis kinas liks mano niša.

Klementas Davidavičius: Kol kas dar bandau susikurti viziją, kaip matau save ateityje, bet labiausiai tikiuosi, jog bus galimybė kurti ir įgyvendinti vis ambicingesnes, gilesnes idėjas.

Eglė Davidavičė: Šiuo metu vystau naują animacinį projektą, tikiuosi nesustoti, įsilieti bei prisidėti prie animacinį kiną kuriančių menininkų bendruomenės.

Saulė Bliuvaitė: Šią dieną apskritai sunku kažką įsivaizduoti, minint žodį „ateitis“, bet tikrai tikiu, jog kurti nesustosiu.

Silvestras Polinauskas: Šiuo metu rašau scenarijų savo debiutiniam ilgametražiam filmui. Kai scenarijus bus baigtas, tikiuosi pasirengti filmavimui ir filmuoti. Šis būsimas poetinis detektyvas, manau, suras vietą tiek tarp festivalių kritikų, tiek tarp komercinių kino teatrų.