Paplūdimius, aikštes, parkus ir stadionus vienam vakarui kino teatru po atviru dangumi paverčiantis festivalis visos šalies žiūrovams siekia parodyti geriausius ir kokybiškiausius pastarųjų metų Lietuvos režisierių filmus ir padovanoti jaukių susitikimų su juos kūrusia komanda. Visi repertuare rodomi filmai nominuoti arba įvertinti nacionaliniais kino apdovanojimais „Sidabrinė gervė 2023“.

Pristatyti vakaro filmų programų atvyksta ir kino kūrėjai Dovilė Šarutytė, Titas Laucius, Arnas Balčiūnas, Rimantas Oičenka, Antanas Skucas, aktorė Asta Zacharovaitė ir kiti.

Festivalyje lietuvišką kiną palaiko „Telia Play“. Festivalį organizuoja: asociacija AVAKA, renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, informacinis partneris – LRT.

Data: rugpjūčio 10 d. 21.30 val.

Vieta: Ežerėlio miesto aikštė (Kauno rajonas)

Sekmadienį oficialioje ceremonijoje apdovanojimą pristatė premjerė Ingrida Šimonytė, o laureatą paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

„Suprantu, kad kartais menininkai savo kūrinius – toks jau likimas – paženklina savo krauju ar net gyvybe (...). „Auksinė gervė“ skris labai aukštai – pas ryžtingą, drąsų ir bebaimį žmogų, kuris tapo žmogumi-legenda visiems laisviems laisvo pasaulio žmonėms, pas tą didį žmogų, kurio šešėlyje maži ieško užuovėjos“, – sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

Ceremonijoje parodytame vaizdo įraše V. Zelenskis citavo M. Kvedaravičiaus pasakytus žodžius sukūrus filmą „Mariupolis“: „Jei mes gyvename tam tikrame pasaulyje, mes girdime tam tikras dainas, klausomės radijo, žiūrime tam tikrą kiną – visa tai sukuria mus, sukuria mūsų mentalitetą“.

„Tai buvo Manto Kvedaravičiaus žodžiai, taip jis komentavo savo sukurtą filmą, skirtą Mariupoliui, filmą, kuriuo jis norėjo parodyti, kaip karas veikia miestą, kaip karas keičia žmones. Ir šie, lyg ir paprasti žodžiai, iš tiesų yra yra apie tai, koks yra žmonių gyvenimas, kokie jie yra žmonės“, – kalbėjo V. Zelenskis.

Anot Ukrainos vadovo, būtent menas „visuose savo pavidaluose ir visomis prasmėmis“ formuoja žmones bei juos apšviečia, arba atvirkščiai – įkalina juos tamsoje ir mele“.

„Ir tai gali būti kino, knygų, dainų, radijo atsakomybė. Visko, ką mes girdime, matome ir skaitome. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu skleisti tiesą, palaikyti meną, kuris skirtas gyvenimui, o ne tiems, kurie nori tą gyvenimą sunaikinti. Ukrainiečiai visada prisimins Mantą Kvedaravičių kaip žmogų, kuris buvo būtent toks.  Šis žmogus tikrai vertas „Auksinės gervės“, – sakė Ukrainos prezidentas.

V. Zelenskis pabrėžė, kad M. Kvedaravičius brangino gyvenimą ir visada pasisakydavo prieš tai, kas jo požiūriu kėlė grėsmę gyvenimui ir tai, pasak Ukrainos prezidento, buvo „labai dėmesingas požiūris“.

„Prašau jūsų, kad jūsų požiūris būtų toks pat dėmesingas, kad jūs irgi palaikytumėte gyvenimą, kad nepamirštumėte apie Ukrainą, apie Mariupolį ir apie tai, kad šis karas, atėmęs Manto gyvybę – Rusijos karas prieš Ukrainą. Jis turi pasibaigti. Pasibaigti kuo greičiau“ , – kalbėjo jis.

I. Šimonytė į kino apdovanojimų ceremonija atvyko dėvėdama tradicinius ukrainietiškus siuvinėtus marškinius – vyšyvanką. Dar prieš paskelbiant M. Kvedaravičių laureatu kalboje ji didžiausią dėmesį taip pat skyrė karui Ukrainoje, sakydama, kad daugelio mūsų draugai ar pažįstami „šiandien iš tiesų gyvena trileryje su siaubo elementais“.

„Auksinė gervė“ skris labai aukštai – pas ryžtingą, drąsų ir bebaimį žmogų, kuris tapo žmogumi-legenda visiems laisviems laisvo pasaulio žmonėms.

„Ir mes su skausmu suprantame, kad tai, apie ką norėjome būti tik skaitę istorijos knygose ir matę meniniuose filmuose, šiandien yra kažkieno kasdienybės dokumentika. Bet tai yra ir tas laikas, kada visų sričių menininkai, įskaitant ir kino menininkus, turi rasti, ką pasakyti sau ir mums visiems“, – kalbėjo ji.

45-erių lietuvis kino kūrėjas, kultūros antropologas M. Kvedaravičius balandžio pradžioje žuvo Mariupolio mieste, į kurį atvyko miestui jau esant Rusijos pajėgų apsuptyje ir kūrė savo pirmojo filmo apie šį miestą tęsinį.

Už žuvusį sūnų „Auksinę gervę“ atsiėmusi jo mama Banguolė Kvedaravičienė sakė, kad šio apdovanojimo kaina „tikrai didelė“.

„Bet vis tiek esame dėkingi visiems, kurie leido pajusti, kad Manto gyvenimas nėra tik mūsų gyvenimas, dėkingi visiems, kurie Mantą mylėjo ir pažino tokį, koks jis buvo. Ačiū, Mantas tikriausiai būtų labai apsidžiaugęs“, – sakė B. Kvedaravičienė.

Apdovanojimų organizatoriai taip pat skyrė finansinę paramą M. Kvedaravičiaus artimiesiems, taip pat ir jo vaikams.

M. Kvedaravičius yra sukūręs penkis filmus, visi jie sulaukė sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, profesionalų ir kino žiūrovų dėmesio. Jis debiutavo filmu „Barzakh“ (2011), kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas.

Pirmąjį „Mariupolį“ režisierius sukūrė 2016 metais. Jis pasakojo apie 2014–2015 metais vykusius karo veiksmus šiame mieste. Šių metų vasarį Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus aktyvius karo veiksmus šalia šio uostamiesčio ir mieste, M. Kvedaravičius nuvyko ten kurti filmo tęsinio.

Apie tai antradienį spaudos konferencijoje Vilniuje informavo apdovanojimų organizatoriai – Lietuvos kino centras (LKC) ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija (AVAKA), pernai organizavę atskiras ceremonijas.

Kaip teigė LKC vadovas Laimonas Ubavičius, po pernai organizuotų dviejų nacionalinių apdovanojimų vyko „nemažai diskusijų kino industrijoje“. Anot jo, tokia situacija susiklostė asociacijai AVAKA perimant „Sidabrines gerves“ iš ankstesnių organizatorių, o LKC siekiant užtikrinti nacionalinių apdovanojimų tęstinumą.

„Bet dėmesys į dvejus kino apdovanojimus išsiskaido, išsiskirsto, tampa sudėtinga suvokti, kuo skiriasi apdovanojimai, kai daugelis nominacijų yra tokios pat. Perėjome prie atvirų diskusijų, pokalbių, galvojant, ar tie apdovanojimai neturėtų būti bendri, kartu organizuojant“, – sakė L. Ubavičius.

„Žingsnis po žingsnio priėjome to sutarimo, kai galime jums pranešti, kad šiemet Lietuvos Nacionaliniai kino apdovanojimai bus vieni  – tai bus nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“, – sakė jis.

Pasak jo, ceremonija vyks birželio 4 dieną Vilniuje, Valdovų rūmų kieme.

Filmus vertins devynių asmenų komisija, ji nustatys nominacijų skaičių, nominantai bus skelbiami.

Anot L. Ubavičiaus, taip pat bus sukurta apdovanojimų patariamoji taryba, sudaryta iš kino srityje veikiančių organizacijų, profesionalų, „pagrindžiant kuo platesnį visų kino organizacijų dalyvavimą ir palaikymą“.

Maksimalus nominacijų skaičius bus 22, įskaitant ir apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat nominacija už geriausią studento darbą – Sidabrinis kiaušinis.

Filmus nominuoti apdovanojimams kviečiami visą vasarį – nuo trečiadienio iki vasario 28-osios.

Nominacijoms prodiuseriai galės teikti filmus, kurie buvo ar bus rodomi kino teatruose ar vaizdo platformose nuo rugpjūčio 2 iki šių metų gegužės 1-osios, t.y. ir tuos, kurie dar tik planuojami išleisti.

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas reiškė viltį, kad šiemet apdovanojimai bus ne tik „vieni, bet ir vieningi“. Pasak jo, be tradiciškai apdovanojimuose sprendžiančių organizacijų, kaip Lietuvos kinematografininkų sąjunga,  Nepriklausomų prodiuserių asociacija, sprendimo teisę turės ir nauji nariai, vienijantys animatorius bei aktorius.

„Tai irgi labai svarbu, nes aktoriai buvo proceso nuošaly, kas yra neteisinga kine. Tikiu, kad procesas bus platus, iš to gims bendrystė ir apdovanojimai bus visiems mieli“, – kalbėjo jis.

Kaip teigė AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas, kitą savaitę bus kreiptasi į kino organizacijas, kad šie deleguotų po vieną narį į atrankos komisiją – iš viso jų bus devyni.

Komisija nuo kovo 3-iosios iki balandžio 17-osios vertins paraiškas, o nominacijas paskelbs paskutinę balandžio savaitę.

Renkant nugalėtojus, visą gegužę elektroniniu būdu vyks kino industrijos organizacijų deleguotų asmenų balsavimas – rezultatai ir lems galutinius nugalėtojus skirtingose nominacijose.

Taip pat bus renkamas žiūroviškiausias filmas, tačiau ne balsuojant, o įvertinus, kiek jis surinko žiūrovų.

– Remiantis Linos Kaminskaitės ir „Meno avilio“ tyrimu, 2012–2017 m. nė viena moteris kompozitorė nesukūrė garso takelio lietuviškam vaidybiniam ilgametražiam filmui. 2020 m. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose kartu su D.Strupinsku pelnėte „Gervę“ už geriausią kompozitoriaus darbą filmui „Izaokas“. Koks jausmas būti pirma moterimi, gavusia „Sidabrinę gervę“ už garso takelį pilnametražiam filmui?

– Ačiū, iš tiesų nežinojau, kad esu pirma. Džiaugiuosi, man labai smagu. Moterų kompozitorių yra tikrai nemažai. Dabar studijose, bent jau iš akies, matau tikrai daugiau procentų  merginų. Ši specialybė virsta vis labiau moteriška. Teatre, kur dirbu gerokai daugiau nei kine, moterų kompozitorių nedaug. Būna, sulaukiu visokių komentarų. Bet laikai keičiasi. Supratau, kad ne tik moterys, bet ir vyrai dažnai įspraudžiami į ribas, modelius, stereotipus. Manau, moterys užvaldys šią industriją, tai tik laiko klausimas.

Mes dviese laimėjome „Gervę“. Nors visas filmo pagrindines temas sukūriau aš, tačiau vėliau prisijungusio Domo indėlis, kaip antrojo kompozitoriaus, buvo tikrai labai didelis. Man labai patiko šis bendradarbiavimas.

Mano muzika labai kinematografiška ir dramaturgiška, daug dirbu kine, teatre ir  tarpdiscipliniškumas yra mano stiprybė. Vis bandau sau tai pripažinti ir priminti. Pasitikėti savimi menininkui yra tiesiog privaloma.

– Gal gali papasakoti apie filmo „Izaokas“ garso takelio kūrimo procesą? Filmo režisierius Jurgis yra tavo brolis, galbūt šis procesas buvo intymesnis nei įprastai? Juolab kad dirbai ir filmo aikštelėje kaip kostiumų dailininkė.

– Aš esu jaunesnioji sesuo. Mes abu su Jurgiu visą gyvenimą veikiame panašius dalykus. Man jis nuo mažens yra labiau kaip įkvėpimas, o aš jam kaip mažesnė – matyt, šiek tiek konkurentė (juokiasi). Bet tai normalu. Manau, dažnai taip būna tarp šeimos narių.

Filmo kūrimo procesas buvo kosminis, nes filmavome turėdami labai mažą biudžetą, teko imtis ir kostiumų dailininkės darbo, su kuriuo susipažinau dar studijuodama. Kai studijavau, mano brolis dirbo studijoje „Kinema“, aš susipažinau su tos studijos darbuotojais ir netrukus pradėjau ten uždarbiauti kaip kostiumų dailininkės asistentė. Prieš tai mokiausi vizualiųjų menų, tad gerai supratau spalvas. Taigi kostiumų dailė buvo mano studentiškas darbas. Vėliau kaip kostiumų dailininkė dirbau prie dar poros ilgametražių filmų. Dirbti „Izaoke“ buvo labai sunku, nes masuotės didelės, o, kaip minėjau, biudžetas nedidelis. Kadangi tai buvo brolio filmas, dirbau besąlygiškai.

Garso takelio kūrimas buvo taip pat labai ilgas ir labai sunkus procesas. Kartu sudėjus filmavome net kelerius metus, o garso takelio kūrimas truko pusantrų metų.

Mūsų su Domu muzika „Izaoke“ kontrastuoja su vaizdu, laiku, nors šiek tiek skamba ir to laikmečio muzikos (filmas pasakoja apie 5-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius). Jurgis sugalvojo, kad filme garso takelyje turėtų skambėti postpankas, nors jis atsirado tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Aš pasiūliau elektroniką, sintezatorių garsus – tą šaltį, personažų vidinį pasaulį atspindinčią šiuolaikišką muziką. Jurgis norėjo ir šiek tiek styginių muzikos, todėl paskutiniame etape, kai buvo sukurtos visos temos, prisijungė Domas. Mes su juo kai kuriuos motyvus paspalvinome su styginiais instrumentais. Jis labai padėjo man suvaldyti pirmą ilgametražį filmą ir dar kuriamą su tokiais nedideliais finansiniais resursais. Taip pat jis buvo antroji nuomonė, nes kai garso postprodukcija trunka taip ilgai, tai viską šiek tiek pergalvoji.

Aš po to filmo ilgai savimi nepasitikėjau, galbūt ir dėl to fakto, kad atsirado antrasis kompozitorius. Bet dabar dirbu prie spektaklio, kur esame du kompozitoriai, ir man labai patinka bendradarbiauti. Manau, Jurgis ir Domas su „Izaoku“ mane to išmokė.

– Filme gyvai groja ir rusų postpanko grupė „Ploho“. Kaip bendradarbiavote su jais?

– Iš pradžių Jurgis norėjo, kad būtų kita rusų grupė – „Utro“, bet jie nesutiko dėl filmo politinių niuansų. Tada Jurgis pasiūlė „Ploho“ ir jie sutiko pasidalyti keliais savo kūriniais, kurie skamba filme. O vienoje scenoje jie ką tik atvykę iš oro uosto net groja gyvai! Jų muzika labai svarbi ir garso prasme užima daug vietos filme. Ji labai tiko. Ir Igorio iš „Ploho“ sintezatoriai, ir mano sintezatoriai – kažkoks gyvas plaukimas susikūrė: egzistuojantys kūriniai, gyvos stygos, elektronika. Manau, filmo garsas labai pilnas. Truputį kakofoniškas, bet to daug ir vaizde.

– Viename interviu esi sakiusi, kad muzika papildo dramaturgiją ir pati tampa personažu. Kaip tai vyksta?

– Aš muziką suprantu kaip kodą, kuris gali būti labai skirtingas, – laiko, kultūrinis, kultūrinis-istorinis ar geografinis, emocinis ar kt. Taip pat tie kodai (galbūt daugiausia kultūriniai) turi savo funkciją ir „Izaokas“ yra geras pavyzdys, kaip tais kodais filme galima pabrėžti tam tikrą dalį jo koncepcijos. Jurgio filme norėjome dekonstruoti laikmetį, o muzika –  labai svarbi priemonė tai pasiekti, nors, kaip minėjau, ji yra iš visai kito dešimtmečio, visai kito stiliaus. Žiūrėdamas meninį filmą tikiesi instrumentinės muzikos, styginių, bet pas mus to labai labai mažai. Muzika yra kaip komentaras to, kas vyksta. Kai kur ji jausminė ir emocionali, bet kai įsiklausai, kas ten skamba, gali kurti savo naratyvą. Nemėgstu, kai sako, kad muzika reikalinga tik emocijai sukelti. Ne. Jei girdi, kad groja pankrokas, bet matai kitą laiką, detektyvą, įžengia moteris, nuskamba šaltas sintezatoriaus „distortion“ – pradedi jungti šiuos dalykus. Taip muzika tampa personažu, komentaru, praplečiančiu suvokimo ribas. Man „Izaokas“ – siurrealistinis žmogaus vidinio pasaulio portretas su muzika iš ateities. Nenoriu spoilinti, bet, man atrodo, muzika nuo pat pradžių yra kaip paskutinė scena. Filme žaidžiama su žiūrovo suvokimu.

– Kaip kūrėja Agnès M išleidai savo albumą „Synth Porn“. Tačiau jis išėjo ne tik albumo, bet ir to paties pavadinimo performanso forma, kurį sukūrėte kartu su režisiere, idėjos bendraautore Saule Bliuvaite. Gali papasakoti apie idėjos gimimą ir abiejų kūrybinius procesus?

– #synthporn yra instagrame paplitusi grotažymė. Tai visai didelė žmonių bendruomenė, kur mes  ką nors nufilmuojame, kaip grojame, ar visaip erotiškai fotografuojame savo sintezatorius. Tokie dėl sintezatorių išprotėję žmonės. Bet kartu ši grotažymė turi tą erotinį prieskonį. Aš įsimečiau į tą bendruomenę, nes domiuosi sintezatoriais, juos kolekcionuoju, beveik metus savo kūryboje nenaudoju kompiuterinių instrumentų. Esu iš aštuntojo dešimtmečio (šypsosi). Iš meilės sintikams ir šiai bendruomenei kilo noras sukurti albumą, dedikuotą synthpornui, ir permąstyti terminą „porn“ iš esmės. Iš vienos pusės, porno mes matom kaip tam tikrą smurtą, bet, man atrodo, kad 2021-aisiais „porn“ nebėra tai. Net jei žiūri pornofilmus, daug žmonių tai daro, tai nebegėdinga. Taigi norėjau atlikti tyrimą, kas yra „porn“ šiandien. Kad tai gali būti grotažymė ir meilė sintezatoriui ar kažkokia kita susižavėjimo išraiška. Žodžiai turi savybę laike pakeisti savo pirmines reikšmes. Tai yra kalbos grožis. Ir šis tyrimas iš dalies yra apie tai.

O performansas gimė taip. Aš parašiau sintezatorių ir instrumentinės muzikos albumą, norėjau surengti jo pristatymą, teatro srityje gavau stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos. Norėjau surengti performansą, kur aš, kaip camgirl, pristatau savo albumą, taip pabrėždama įvairias sąsajas su savo tyrimu. Ir tada prasidėjo karantinas, webcam’as tapo kasdiene „Zoom“ priemone ir dingo mano idėjos magija. Tada aš kreipiausi į režisierę ir gerą savo draugę S.Bliuvaitę ir paprašiau jos pagalbos pristatant šį albumą. Ji kitam projektui jau buvo pradėjusi tyrimą apie žmones, kurie už pinigus gyvai streamina savo butus. Ir tualetą, ir vonios kambarį, ir miegamąjį, ir visus namų kampus. Tu gyveni ir darai kažką, kad tave daugiau žiūrėtų, pavyzdžiui, gamini nuogas. Tai labai didelė industrija, žmonių pragyvenimo šaltinis. Ir tada supratome, kad čia labai tinka prie tyrinėjimo, kas šiais laikais yra „porn“. Nusprendėme šią idėją adaptuoti mano albumo pristatymui.

D. Mikonytės nuotr.

Taip sugalvojome, kad „Synth porn“ albumą galime pristatyti kaip tiesioginę transliaciją iš buto (kuris ypatingai scenografiškai įrengtas, apšviestas ir pan.), kuriame gyvena žmonės (t.y. aktoriai), tarp jų įvyksta režisierės sugalvotos situacijos, matome, ką jie veikia, atsiranda kažkokių  nuorodų į jų vidinius pasaulius ir pan., kuriasi istorija. Atrodo lyg buitinis gyvenimas, bet du iš tų žmonių pradeda groti albumo muziką gyvai ir visas vaizdas staiga pasikeičia, įgauna naują prasmę. Įvykis, kūrinys pakeičia buitį. „Synth Porn“ yra tas įvykis. Taigi mes padarėme tokį albumo pristatymą, kuris sulaukė daug susidomėjimo, ir tuomet tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pakvietė mus parodyti jį savo programoje. Pirmasis performansas, kurį sukūrėme, truko tik 40 min. Na, o „Sirenose“ tai buvo 72 val. ilgumo gyva transliacija, bute gyveno daugiau žmonių, turėjome devynias kameras ir gyvą chatą, kur žiūrovai galėjo su mumis bendrauti. Nuomojomės butą, kūrėme apšvietimą, apmąstėme kostiumus, situacijas. Lyg trijų parų filmas su dokumentine dramaturgija, kas įvyks. Darėme dalykų, kuriuos Saulė sugalvojo specialiai, kad žiūrovams būtų įdomu žiūrėti. Tai buvo privataus ir viešo, „porn“ sąvokos, stebėtojo ir stebimojo tyrimas.

Kai vasarą kartu su draugu muzikantu Edvinu Kopcevu grodavome gyvai mano albumą „Synth porn“, man reikėdavo paaiškinti, kad niekas čia nesimylės ir nebus nuogas, o mes tiesiog grosime gyvai. Matydavau, kaip žmonės mažose bendruomenėse atsiveria, susidomi ir net pradeda sekti grotažymę. Man labai patinka, kai meno kūrinys tampa ir socialiniu eksperimentu.

– Kaip muzika skirtingai veikia kine ir teatre? Kuo skirtingi kūrybos procesai?

– Darbas kine labai individualus. Gauni sukurtą pasaulį ir stengiesi įgarsinti tas idėjas. Tai individualus darbas su režisieriumi, kuri namie ar su atlikėjais įrašai. Muzika įgauna ritmą pagal montažą. Jei kurtum gabalą, jis gal būtų kitoks, bet komponuoji pagal vaizdą. Teatras yra mano meilė ir širdis, aš labai daug kuriu teatrui. Toks keistas dalykas, kurio nebuvo anksčiau, – gegužę bus dvi premjeros, kur kaip kompozitorė būsiu ant scenos ir grosiu bei dainuosiu, o vienoje net ir vaidinsiu – kalbėsiu, veiksiu. Tai aktoriaus ir režisieriaus Gedimino Rimeikos „Brilijant advenčers“ ir choreografės Gretos Grinevičiūtės trečia spektaklių trilogijos dalis „Šokis objektui ir vaikui“.

D. Matvejevo nuotr.

– Studijos Vilniaus universitete (VU), Londone, Vilniaus dailės akademijoje (VDA), vizualieji ir medijų menai, performansai, kostiumų dailė, muzika kinui, teatrui, doktorantūra LMTA, darbas su teatro ar muzikos festivaliais. Kaip tai atsitiko ir kaip viskas vyksta, papildo vienas kitą tavo gyvenime ir kūryboje?

– Gyvenam mixed media eroje ir mano platus profilis labai padeda. Muzikoje aš nuo šešerių metų, dešimt metų mokiausi B.Dvariono muzikos mokykloje. Vaikystėje ir paauglystėje visi kartojo, kad būsiu pianistė. Todėl baigusi mokyklą aš tiesiog nenorėjau ten stoti. Bet muzikos mokykloje niekas nemokė kompozicijos ir tada aš net nepagalvojau, kad galėčiau savo meilę muzikai paversti jos kūrimu. Taigi po mokyklos įstojau į prancūzų filologiją VU, tada išvykau į Londoną mokytis vizualiųjų menų, tačiau ten gyventi nepatiko ir grįžau į Lietuvą, įstojau į VDA, kur mokydamasi medijų meno ir pradėjau kurti garso meną. Po kelerių metų pertraukos grįžau į muziką ir esu ten iki dabar. Medijų mene aš supratau, kas yra meno kūrinio kūrimo procesas ir kaip suprasti, apie ką jis. Manau, jeigu ne medijų menai, tai aš galvočiau apie muziką labiau struktūriškai arba, atvirkščiai, – vien tik emociškai. Tai neblogai, tai tiesiog kitas kūrimo principas. Konceptualiojo meno lauko suvokimas, tyrimas, studijavimas man davė labai daug sinestetinio mąstymo, filosofinio požiūrio, kvestionuoti, apie ką yra garsas, nes garsas man visų pirma yra medija.

Leidžiant „Synth Porn“ man nesinorėjo pristatyti albumo tik koncertu, kaip dažniausiai daro kiti atlikėjai, norėjosi kurti performansą. Man įdomu savo kūrybą praplėsti iki negalėjimo. Kuo skirtingiausiais būdais, su kuo skirtingiausių sričių menininkais. Dar šiuo metu rašau disertaciją. Joje kalbu, kad muzika yra kultūriniai kodai, tai mano disertacija būtent ir yra apie konceptualiąją muziką. Joje bandau įvesti terminą „užgarsis“ – čia turima omenyje tai, kas slypi už garso. Kokia yra jo prasmė, apie ką jis? Koks jo kodas? Ką reiškia tavo kuriamas garsas, ką jis pasakoja, reiškia, koks jo kontekstas, kokią žinutę jis skleidžia? Ką turėtų sukelti? Šie klausimai atsispindi ir mano kūryboje. Aš nerašau tiesiog garsų, man svarbu, ką jie reiškia ir ką pasakoja.

Studijuoju tarp kompozitorių, kuriančių akademinę muziką ir kartais irgi užsinoriu tokia būti. Neseniai užsimaniau parašyti kūrinį moterų chorui, bet mano koncepcija niekaip nepasidavė chorui. Aš nervinausi, rašiau ir galiausiai pasidaviau, nes supratau, kad kūrinys turi būti ansambliui, o ne chorui, nes kitaip išduos esminę savo mintį. Supratau, kad ne apie tai yra mano kūryba. Kurį laiką jaučiausi šiek tiek nevisavertė, kad aš iš kitur ir mano muzika konceptualesnė, kad aš iš daug sričių ir daug visko darau, bet po kurio laiko suvokiau, kad tai ir yra mano stiprybė. Mano muzika labai kinematografiška ir dramaturgiška, daug dirbu kine, teatre ir  tarpdiscipliniškumas yra mano stiprybė. Vis bandau sau tai pripažinti ir priminti. Pasitikėti savimi menininkui yra tiesiog privaloma. O (kol kas) nesibaigiantys pasiūlymai ir atsiveriančios galimybėsarodo, kad galbūt man visai neblogai sekasi.

Debiutinis K. Kaupinio ilgametražis vaidybinis filmas „Nova Lituania“, pasakojantis apie utopinį planą sukurti atsarginę Lietuvą, laimėjo geriausio 2020 metų filmo, scenarijaus autoriaus ir režisieriaus apdovanojimus.

Aktoriams Rasai Samuolytei ir Vaidotui Martinaičiui „Sidabrinės gervės“ įteiktos už „Nova Lituania“ antraplanius aktorės ir aktoriaus vaidmenis. Sidabrinė gervė“ už geriausią kino dailininko darbą šiame filme buvo skirta a. a. Audriui Damuliui. Šį apdovanojimą atsiėmė režisierius K. Kaupinis.

„Nova Lituania“ iš viso pretendavo į daugiausiai – 12  apdovanojimų. Devyniolikoje kategorijų iš viso varžėsi beveik 40 filmų, pranešė organizatoriai.

Kadangi nacionaliniai kino apdovanojimai grįžo po pertraukos, atrankos komisija nusprendė atskirai apdovanoti geriausius ir 2019-ųjų, ir 2020-ųjų kino kūrinius.

Režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ įveikė konkurentus „Vox Populi“ kategorijoje. Šiame filme vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusi aktorė Indrė Patkauskaitė buvo apdovanota „gerve“ už geriausią aktorės vaidmenį.

Šių metų ceremonijos naujiena buvo „Žalioji gervė“. Specialaus apdovanojimo statulėlė buvo pagaminta iš ekologinių medžiagų, o teikiama už filmą, kuris ragina gyventi harmonijoje su aplinka. Apdovanojimas atiteko filmo „Rūgštus miškas“ kūrėjams.

„Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui teko a. a. prodiuseriui Kęstučiui Petruliui, kuris kinui atidavė 40 metų. Prisiminimų filme apie jį pasakojo buvę bendražygiai – aktorius Vidas Petkevičius, režisieriai Audrius Stonys ir Janina Lapinskaitė, operatorius Algimantas Mikutėnas, prodiuseris Arūnas Stoškus.

Ilgametražis vaidybinis filmas „Izaokas“ pelnė dvi „Sidabrines gerves“. Operatoriaus apdovanojimą atsiėmė Narvydas Naujalis bei kompozitorių duetas – Agnė Matulevičiūtė ir Domas Strupinskas.

Prodiuseris Lukas Trimonis apdovanotas už geriausią bendros gamybos filmą „Olegas“, tiek kuriuo dirbo Lietuvos, Latvijos, Belgijos, Prancūzijos kūrėjai.

Už geriausią aktoriaus vaidmenį filme „Olegas“ buvo apdovanotas Valentinas Novopolskis.

Tris „Sidabrines gerves“ pelnė dokumentinio filmo „Animus animalis“ kūrėjos Aistė Žegulytė ir Giedrė Burokaitė, garso režisierius Jonas Maksvytis bei montažo režisierius Mikas Žukauskas.

Trumpametražio filmo kategorijoje nugalėjo filmas „Kolektyviniai sodai“, jo kūrėjai – prodiuserė Viktorija Seniut ir režisierius Vytautas Katkus.

Geriausio animacinio filmo kategorijoje laimėjo „Žonglierius“, kurį sukūrė Skirmanta Jakaitė ir Agnė Adomėnė.

Apdovanojimą už geriausią profesinę meistrystę pelnė virtualios realybės filmo „Angelų takais“ kūrėjai Kristina Buožytė ir Vitalijus Žukas.

„Sidabrinės gervės kiaušiniu“ buvo apdovanoti du studentų darbai. Geriausiu 2019 metų filmu šioje nominacijoje pripažinta juosta „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ (režisierė Kamilė Milašiūtė), o 2020-ųjų metų – „Šeima“ (režisierius Titas Laucius).

Planuota, kad kino apdovanojimai vyks „Siemens“ arenoje Vilniuje, tačiau dėl koronaviruso grėsmės statulėlės įteiktos saugioje aplinkoje, o pati ceremonija nufilmuota. Sekmadienį per TV3 buvo parodytas jos įrašas.

Kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ organizuoja Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, pernai laimėjusi konkursą ir įgijusi teises į šiuos apdovanojimus bei statulėlę.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų organizatoriai, lietuviško kino vardan sugrąžinantys svarbiausią šios kultūros srities renginį, teigia, kad nacionalinis kinas buvo pajėgus kovoti su didžiausiais pasaulinės kino industrijos galiūnais iki pandemijos, dėl kurios kino teatrai atsidūrė kritiniame nuopolyje, o kino kūrėjams teko nukelti premjeras.

Kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ direktorius Gintaras Plytnikas pateikia faktus, kurie neleidžia abejoti lietuvių susidomėjimu nacionaliniu kinu.

„Režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ 2011 metais atvedė į sales daugiau nei 300 tūkstančių žiūrovų. Vėliau pasirodė režisierius Emilis Vėlyvis su išskirtinio braižo „Redirected“: 2014 metais šį filmą pasižiūrėjo daugiau nei 292 tūkstančiai žiūrovų. Jie buvo pagrindiniai lietuviško filmo prasiveržimo šaukliai“, – pasakojo G. Plytnikas.

Įsibėgėjus lietuviško kino traukiniui, ėmė populiarėti komedijos, tokios kaip „Trys milijonai eurų“, „Tarp mūsų berniukų“, „Gautas iškvietimas“, „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“, „Lietuviški svingeriai“ ir t.t. Veiksmo ir adrenalino gerbėjai rinkosi „Zero“, „Pasmerkti. Kauno romanas“, „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ ir kitus.

Greta to, lietuviai domėjosi patriotiniu, istoriniu kinu. Ypač daug dėmesio pelnė „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir „Tarp pilkų debesų“. Pastaroji juosta pritraukė daugiau nei 262 tūkstančius žiūrovų ir pateko į visų laikų populiariausių lietuviškų fimų TOP 3 drauge su filmais „Redirected / Už Lietuvą!“ ir „Trys milijonai eurų“.

„Lietuviškam kinui rekordiniai buvo 2018 metai, į  kino sales atvedę daugiau nei 714 tūkstančių žiūrovų. Džiugu ir tai, kad bendrame 1993-2019 metų TOP 10-uke – net 7 nacionaliniai filmai. Susidomėjimas lietuvių kūryba buvo arba apyligis, arba net gerokai lenkiantis tokius didžiuosius pasaulinius filmus kaip „Avataras“, „Pakalikai“ („Minions“) ir „Bohemijos Rapsodija“, – įvardino G. Plytnikas.

Galima pasidžiaugti faktu, kad savojo žiūrovo sulaukė ir dokumentiniai lietuvių filmai. „Jeigu šis žanras pateikia išskirtinį naratyvą, tuomet jis žiūrimas panašiai kaip vaidybinis. Rekordininkai: „Sengirė“, „Rūta“, „Nustabieji lūzeriai“, „Sabonis“, – sakė jis.

Apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ organizuoja AVAKA. Iškilmingoje ceremonijoje lapkričio 22-ąją bus pagerbti ne tik šių dienų kino meistrai, bet ir jaunieji kūrėjai – jiems bus įteiktas specialus apdovanojimas „Sidabrinės gervės kiaušinis“. Taip pat šiemet sugrįš „Auksinės gervės“ apdovanojimas, skiriamas už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui.

Ketvirtadienį pranešta, jog juos inicijuos audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, kuri 2019 metais paskelbus konkursą, įgijo teises į „Sidabrinių gervių“ apdovanojimą ir statulėlę.

Šių metų „Sidabrinėse gervėse“ ruošiamasi pagerbti ne tik 2020 metų, bet ir 2019 metų geriausius kino kūrėjus. Nominantų sąrašą planuojama paskelbti rudenį.

„Džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti „Sidabrinių gervių“ gyvybę, kuri ne dėl mūsų kaltės buvo prigesusi. „Sidabrinės gervės“ yra ir bus prestižiniai Lietuvos kino apdovanojimai, kurių kiekvienais metais laukia kino kūrėjai ir kinu besidomintys žmonės. AVAKA jaučia būtinybę imtis atsakomybės ir pareigos organizuoti „Sidabrines gerves“, nes tai renginys, įkvepiantis kurti tiek kino bendruomenę, tiek žiūrovus domėtis lietuvišku kinu“, – sako režisierius ir AVAKA tarybos pirmininkas Alvydas Šlepikas.

Be „Sidabrinių gervių“ kiekvienais metais skiriamos ir dvi specialiosios nominacijos – „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už metų geriausią studento darbą jauniesiems kūrėjams ir apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus kinui.

Pasak AVAKA vadovo Dariaus Vaitiekūno, kol kas yra gryninama atsinaujinusių „Gervių“ koncepcija, ieškoma partnerių ir pradedami organizaciniai darbai.

Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA Lietuvoje administruoja kino ir televizijos kūrėjų teises ir atstovauja jų interesus. AVAKA nariais yra daugiau nei 650 Lietuvos kino ir televizijos autorių bei prodiuserių.

Pernai „Sidabrinės gervės“ neįvyko, nes jas organizuojanti Lietuvių kino akademija susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.

Filmo „Stebuklas“ kūrėja Eglė Vertelytė teigia besistengianti išlaikyti aukso vidurį ir visiškam džiaugsmui nepasiduoti, o savo kolegas kino kūrėjus vertinanti labai gerai – pradėjus dirbti kino industrijoje tampa aišku, koks šis darbas sunkus.

Nuo filmo pradžios iki premjeros – aštuoneri metai

Pripažinimas ir dėmesys – malonūs dalykai, pripažįsta režisierė G. Beinoriūtė, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio metų režisieriaus kategorijoje, o jos filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pretenduoja iškovoti geriausio scenarijaus ir geriausio ilgametražio vaidybinio filmo apdovanojimus.

„Kiekvienam žmogui dėmesys malonus, bet, kita vertus, pati esu dirbusi atrankos komisijose, festivalių žiuri, taip pat nuolatos tenka vertinti studentų darbus. Suprantu, kaip visa tai subjektyvu ir sąlygiška“, – tikina režisierė.

Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.

Prisimindama filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrimą, G. Beinoriūtė teigia, kad procesas buvo ilgas, įdomus ir sudėtingas: „Nuo scenarijaus pradžios iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo beveik aštuoneri metai. Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.“

Anot režisierės, filmavimų trukmė lėmė, kad kai kurie filmavimo grupės žmonės keitėsi, tekdavo vis iš naujo „susidirbti“. „Finansavimas taip pat vyko etapais. Buvo akimirkų, kai nesijautėme tikri, ar filmą pabaigsime dėl finansinių priežasčių. Nelengva buvo rasti jaunuosius aktorius (šešerių, aštuonerių, vienuolikos metų). Taigi iššūkių turėjome daug. Tačiau kadangi filmas baigtas, galima sakyti, kad su iššūkiais susidorojome. O ir jauniausias mūsų aktorius Joris nominuotas „Sidabrinei gervei“ – tai džiugina“, – teigia G. Beinoriūtė.

Paklausta, ar jaučiasi patenkinta galutiniu rezultatu, G. Beinoriūtė tvirtina, kad į šį klausimą tiksliau atsakys rudenį, kai filmą pamatys daugiau žiūrovų: „Kol kas galiu pasakyti, jog tai, kokių reakcijų filmas sulaukia, man patinka. Kalbant apie filmo reikšmę, tai – pirmas mano ilgametražis vaidybinis filmas. Tam tikra prasme – debiutas.“

Režisierė prisipažįsta, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romanas, pagal kurį pastatytas filmas, ją labai paveikė. „Rašytoja romane kalbėjo apie dalykus, kurie man tuo metu rūpėjo. Norėjau tyrinėti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti filmą, kuriame būtų daug jausmų. „Kvėpavimas į marmurą“ tapo puikiu pagrindu tai padaryti“, – pasakoja G. Beinoriūtė.

Sunkiausia – darbas toli nuo šeimos

Būtų melas sakyti, kad dėmesys nėra svarbus, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Vertelytė. Ji tikina, kad filmai kuriami ne tam, kad gulėtų paslėpti stalčiuje, o žmonėms: „Todėl labai malonu, kai kažkas tai įvertina, ypač – jei tai profesionalai. Tai tikrai svarbu. Kita vertus, aš stengiuosi per daug nesidžiaugti tuo dėmesiu tam, kad jei kada nors manęs neįvertins, nereikėtų nusivilti. Bandau išlaikyti aukso vidurį.“

Paklausta, kaip prisimena filmo „Stebuklas“ kūrimo procesą, E. Vertelytė atvirauja iš pradžių jautusi baimę. „Pirmą kartą buvau profesionalioje vaidybinio filmo aikštelėje. Sakyčiau, buvo net ne sunku, o tiesiog vyravo nežinia. Kai nežinai, tada ir bijai. Itin baiminausi techninės darbo pusės, bet turėjau patyrusį operatorių Emilį Christovą. Jis man labai padėjo per pirmąsias dienas įveikti baimę ir nerimą. Vėliau buvo lengviau, žinojau, ko noriu, ir bandžiau tai įgyvendinti“, – pasakoja režisierė.

Eglė Verlytė(dešinėje)/ M.Astrausko nuotr.

Pasak E. Vertelytės, didžiausias iššūkis filmavimo metu buvo darbas toli nuo šeimos: „Viskas truko apie mėnesį, dirbdavome po šešias dienas iš eilės, po 12 valandų kasdien. Mano vaikui tuo metu buvo dar tik vieneri metukai. Negalėjau šeimos vežtis į filmavimo aikštelę, nes nebūčiau galėjusi dirbti. Tokiame intensyviame darbo maratone reikėjo stengtis nepamesti nei savęs, nei filmo vizijos.“

Šiuo metu režisierė teigia savo filmo „Stebuklas“ nevertinanti ir nežiūrinti. „Galbūt objektyviai pažiūrėsiu jį po kokių trejų metų. Manau, kad kurdama filmą padariau viską taip, kaip tuomet norėjau, galvojau, tikėjau. Ir tuo džiaugiuosi. Nesinori kritikuoti to, kuo kažkada tikėjai. Jei nuoširdžiai tai darei, geriausia priimti savo darbą ir leisti jam gyventi, per daug apie tai negalvojant“, – dalijasi mintimis kūrėja.

E. Vertelytė sako, kad dirbant kino industrijoje tiesiog neįmanoma nesidomėti kitų autorių kūryba, tai – darbo dalis: „Visuomet bandau pasižiūrėti ir „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus filmus, pasitikiu šiais apdovanojimais. Savo kolegas, kino kūrėjus, vertinu gerai. Kai imi dirbti kino srityje, pamatai, kaip tai sunku. Tuomet tampi vis mažiau kritiškas ir stengiesi vis labiau palaikyti kitus. Jaučiu daug bendrumo ir simpatijų savo kolegoms ir labai palaikau lietuvišką kiną.“

Kalbėdama apie tolimesnius planus, režisierė prisipažįsta nekartojanti daug metų darytos klaidos. „Seniau turėdavau vieną projektą ir tik su juo dirbdavau daug metų. Dabar užsiimu keliais projektais, nemažai dirbu kaip scenaristė, rašau projektus kitiems režisieriams, turiu ir savo autorinių“, – sako E. Vertelytė.

Apdovanojimus birželio 13 dieną 21 val. iš „Litexpo” centro tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA ir portalas LRT.lt. „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo eiseną nuo 19.30 val. tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA ir portalas LRT.lt.