Vakarų Afrikos šalyje mirties bausmė bus pakeista kalėjimu iki gyvos galvos arba mažiausiai 30 metų nelaisvės.

Siera Leonėje nuo 1998 m. nebuvo įvykdyta nė viena mirties bausmė. Vis dėlto, žmogaus teisių organizacijos dažnai kritikuodavo šalį dėl galimybės taikyti šią bausmę.

Gegužę teisingumo ministras Umaru Napoleonas Koroma paskelbė, kad Vyriausybė sieks panaikinti mirties bausmę, kad „įtvirtintų Siera Leonės gyventojų pagrindines teises“.

Įstatymą dėl mirties bausmės panaikinimo dar turės pasirašyti prezidentas Julius Maada Bio.

Nereikalingas velnio vaikas

Kai Michaela scenoje atlieka grakščius plije ir piruetus, sunku net įsivaizduoti, ką jai teko išgyventi vaikystėje. Kylanti baleto žvaigždė gimė Siera Leonėje, dešimtmetį trukusio pilietinio karo metu. Jos tėvą nužudė sukilėliai, netrukus mirė mama, išsekinta bado ir karštinės. Michaelos dėdė ją atidavė į našlaičių prieglaudą, baimindamasis, kad atneš nelaimę – afrikiečiai tiki, kad, sergant Vitiligo liga, ant odos atsirandančios dėmės yra velnio apsėdimo ženklas.

Laimingos ankstyvos vaikystės, kai augo su mylinčia šeima, M.DePrince beveik neprisimena. Užtat į atmintį giliai įsirėžė žudynių vaizdai (jos akivaizdoje buvo užmušta prieglaudos darbuotoja, sužeista ir pati Michaela), patyčios, grasinimai. Mažylę ujo auklėtojos – jai tekdavo blogiausias maistas ir sudriskę rūbai. Daugelį našlaičių įsivaikino šeimos, tik velnio vaikas, kaip ją visi vadino, buvo niekam nereikalingas.

Mabinty (tai tikrasis Michaelos vardas) turėjo tik vieną draugę – bendravardę, su kuria svajodavo, kaip pasikeistų jų gyvenimas, jei jas įsivaikintų. Būtent ją nusprendė į savo šeimą priimti Elaine DePrince iš JAV. Kai ji paskambino į prieglaudą panešti apie savo atvykimą, įvyko nesusipratimas, darbuotoja paklausė, kurią Mabinty ji pasirinko. Taip moteris sužinojo apie velnio vaiką, kurio atsisakė net dvylika globėjų. Ji greitai apsisprendė pasiimti abi mergaites.

Taip, mano svajonė išsipildė, tačiau gyvenimas nėra vien pasaka, kaip mums dažnai atrodo paauglystėje.

Pateko į gausią šeimą

Amerikietės ir jos vyro šeimoje, be dviejų jų pačių vaikų, tuo metu gyveno dar septyni įvaikiai, tad nebuvo didelio skirtumo, ar ji pasipildys vienu, ar dviem naujais nariais. Michaela iš pradžių tuo nepatikėjo. Manė, kai ją pamatys, apsigalvos. Stovėjo pikta, sugniaužusi kumščius, tikėdamasi blogiausio, tačiau graži moteris raudonais bateliais priėjo ir padavė ranką abiem: "Aš jūsų naujoji mama."

Įtėviai pakeitė mergaičių vardus – viena tapo Michaela, kita – Mia. Michaela pasijuto lyg būtų pakliuvusi į pasaką. Kai jos pakeliui į naujus namus apsistojo viešbutyje, iškraustė Elaine lagaminą, ieškodama rausvų puantų. Nes jeigu jau esi pasakoje, tai visos svajonės turi išsipildyti iškart, tikėjo ji. Nustebusiai mamai papasakojo apie savo norą tapti balerina. Istorija, kaip gimė šis troškimas, taip pat tiesiog neįtikėtina.

Kartą prieglaudos kieme prie tvoros pamatė vėjo atneštą seną žurnalą. Ant jo viršelio buvo šokėjos nuotrauka. Michaela paklausė auklėtojos, kas ta moteris, ir sužinojo – balerina. Mergaitei ji atrodė laiminga, todėl pradėjo svajoti, kad ir pati tokia galėtų tapti. O Elaine buvo priblokšta – našlaitė iš Afrikos, net gerai nežinanti, kas tas baletas, nori šokti! Pažadėjo įdukrai, kad tikrai galės apsiauti puantus ir užsisegti tutu.

Atrodė, kad sapnuoja

Kol tai tapo realybe, praėjo nemažai laiko. Apsiprasti su naująja aplinka nebuvo lengva. Michaelai vis atrodė, kad ji sapnuoja, o kai iš to sapno pabus, vėl atsidurs Siera Leonėje. Naktį ji miegodavo neužsigesinusi šviesos: bijojo, kad nesugrąžintų į našlaičių prieglaudą. Įmotė pažadą tęsėjo, ir mergaitė pradėjo lankyti baleto pamokas šešias dienas per savaitę.

Iš pradžių Michaela savimi nepasitikėjo, jaudinosi, kad žiūrovai pamatys jos dėmėtą odą ir pasibjaurės. Prieš pirmąjį pasirodymą paprašė įmotės atsisėsti salėje ir stebėti, ar tos dėmės matysis. Kai ji patikino, kad jos atrodo lyg dulkelės ar šviesos blyksniai, nusiramino ir tarė: "Tada gerai, galiu būti profesionali balerina."

Ne tik šis odos defektas, bet ir tai, kad ji juodaodė, tapo iššūkiu. Kai kurie baleto mokytojai neslėpė, kad su juodaodėmis mažiau dirba, nes netiki jomis. Esą yra per daug apvalių kūno formų, likusios tukti, per didele krūtine. Bendramoksliai irgi laikėsi panašios nuomonės. Michaela, nors jai puikiai sekėsi, daug kartų sulaukė siūlymo pereiti šokti šiuolaikinius šokius, tačiau nepasidavė. Iš pradžių net nesuprato, kodėl baleto mokyklose jos odos spalvos šokėjų tiek mažai.

Kovoja prieš diskriminaciją

Kelius į sėkmingą karjerą jai atvėrė Jaunojo amerikiečio konkurse pelnytas "Grand Prix" ir kaip apdovanojimas atitekusi stipendija studijuoti Amerikos baleto teatro Kennedy Onassis mokykloje Niujorke. Būdama septyniolikos, ji tapo jauniausia istorijoje Niujorko Harlemo šokio teatro balerina. Po metų ją pasamdė ką tik įkurta Nacionalinio olandų baleto jaunimo trupė, o dabar M.DePrince yra Nacionalinio olandų baleto suaugusiųjų trupės primabalerina.

Dabar ji savo namais vadina Amsterdamą. Scenoje jaučiasi laisvai, mėgaujasi kurdama vaidmenis, pasineria į muziką ir judesį. Tai jai didžiulis malonumas, džiaugsmas, kūryba padeda užmiršti ir vaikystės baisumus.

"Taip, mano svajonė išsipildė, tačiau gyvenimas nėra vien pasaka, kaip mums dažnai atrodo paauglystėje. Turi daug dirbti, kęsti skausmą, nuovargį, daug ko atsisakyti, tik tada gali tikėtis kažko pasiekti", – svarsto ji.

M.DePrince tęsia kovą su rasine diskriminacija šio šokio meno srityje. Nors padėtis keičiasi į gera, jos nuomone, balete vis dar per maža etninės įvairovės, per daug stereotipų. Nacionalinio olandų baleto trupė išsiskiria savo liberaliu požiūriu, čia visai realu, kad juodaodė balerina gautų Princesės vaidmenį "Gulbių ežere" ar suvaidintų Žizel. Šį sezoną ji iškovojo teisę šokti su rudos spalvos triko ir puantais vietoje tradicinių rožinių. Tai padeda geriau jaustis, nes jie ne taip kontrastuoja su odos spalva.

Karą išgyvenę vaikai

Kas dar, be baleto, domina Michaelą? Pastaruoju metu ji daug dėmesio skiria naujai veiklos sričiai – neseniai tapo nuo karo nukentėjusių Afrikos vaikų ambasadore. Vienas iš jos siekių yra į savo gimtąją Siera Leonę ir kitas Juodojo žemyno valstybes atvežti tarptautinius nevyriausybinių organizacijų projektus, kurie suteiktų galimybę skurdžiai gyvenantiems vaikams mokytis, siekti išsilavinimo, atskleisti talentus ir ugdyti meninius gebėjimus.

"Noriu padaryti viską, ką galiu, kad jie išdrįstų svajoti ir tas svajones įgyvendintų net ir tada, kai kiti sako, kad tai neįmanoma. Noriu juos įkvėpti, įtikinti: nesvarbu, koks vargšas būtum, kaip beviltiška viskas atrodytų, turi tikėti savimi, tikėti, kad tau pasiseks", – aiškina Michaela.

Ji planuoja į šiuos projektus įtraukti ir kitus šeimos narius, įvaikintus brolius ir seseris, kurie taip pat yra linkę į meną.

Po to, kai baigs baleto šokėjos karjerą, M.DePrince norėtų Siera Leonėje atidaryti mokyklą. Tam taupiai gyvenanti mergina galvoja panaudoti savo santaupas. Pradinė idėja buvo baleto mokykla, tačiau vėliau apsisprendė įtraukti ir kitus menus, nes jie motyvuoja, suteikia sparnus. Muzikos galėtų mokyti jos įseserė, kuri yra puiki muzikantė, kita įseserė, dailininkė, galėtų dėstyti piešimą, apie ateitį kalba primabalerina. Ji randa laiko ir mokslams, ruošiasi studijoms koledže, pasirinkta sritis – žmogaus teisės.

Svarbiausia – išlikti savimi

Kalbėdama apie sėkmingai besiklostančią karjerą, M.DePrince visuomet pabrėžia ne tik būtinybę sunkiai dirbti, bet ir pozityviai vertinti tai, ką turi, stengtis būti laiminga. Labai svarbu ir išlikti savimi. Baleto pasaulyje tai nelengva, spaudimas didelis, dalis šokėjų jo neatlaiko. Michaelai taip pat teko jį pajusti, nes ji yra ne visai tokio kūno sudėjimo, kokio tikimasi iš balerinos.

Ji bandė prisitaikyti prie nerašyto standarto, kad baleto šokėja turi būti liekna kaip nendrė. Prieš keletą metų jai pavyko numesti nemažai svorio, tačiau nuotaika buvo prasta, trūko energijos, jautėsi nelaiminga. "Supratau, kad turiu elgtis taip, kaip man pačiai geriau", – dalijasi mintimis balerina.

Repeticijų, spektaklių metu Michaela stengiasi netaupydama jėgų, stebi patyrusius kolegas ir mokosi iš jų. Nors kylanti baleto žvaigždė tapo žinoma ne tik JAV ir Europos šalyse, tebėra kukli, paprasta. Jai didžiausias džiaugsmas – būti su šeima, įtėviais, įbroliais ir įseserėmis, su kuriais palaiko artimus ryšius. Jei ne jų palaikymas, kažin ar būtų pasiekusi tai, ko taip troško nuo tos dienos, kai dykumos vėjas atpūtė svajonę.

M.DePrince geros savijautos receptas

Turime susikoncentruoti į dabartį. Reikia turėti tikslą, tačiau jei tik jo sieki nieko nematydamas aplinkui, negali mėgautis nuostabiomis kasdienybės akimirkomis, tave supančiu grožiu ir iš jų semtis įkvėpimo.

Kai gyveni čia ir dabar, gali būti taikoje su savimi. Kiekvienas žmogus turi trūkumų, ir juos reikia priimti, nes tai yra mūsų unikalumo dalis. Jeigu tai suprasime, gyventi bus daug paprasčiau.

Įkvepiantis gyvenimas

2013 m. kartu su įmote E.DePrince Michaela parašė memuarų knygą apie savo gyvenimą "Skrydis". Knyga buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų.

Teisę pagal ją statyti vaidybinį filmą 2015 m. įsigijo kino kompanija "Metro Goldwin Meyer". Šių metų pradžioje pranešta, kad jį režisuos Madonna, kurią sujaudino baleto šokėjos gyvenimo istorija.

M.DePrince yra viena iš dokumentinio filmo apie baleto šokėjus "Pirmoji pozicija", pastatyto 2011 m., pagrindinių herojų.

2016 m. ji nusifilmavo popžvaigždės Beyonce naujojo albumo "Lemonade" vaizdo klipe.

Vyriausybė anksčiau skelbė, kad per rugpjūčio 14-ąją įvykusią nelaimę žuvo apie 450 žmonių. Gelbėtojai ir pagalbos grupės savo ruožtu perspėjo, kad daugelio iš daugiau kaip 600 dingusių žmonių tikriausiai nebepavyks rasti gyvų.

„Daugiau kaip tūkstantis žuvo per katastrofinę purvo nuošliaužą ir potvynį, ir dabar niekada nebesužinosime tikslaus skaičiaus“, – sakė nuo šios stichinės nelaimės nukentėjusio sostinės priemiesčio Ridžento moterų bendrijos pirmininkė Elenoroh Jokomie Metzger (Elenoro Džkomi Mecger).

Nelaimės vietoje laidojami šimtai žuvusių žmonių, o gelbėtojai tęsė paieškas. Regione tęsiasi lietingi orai, galintys paaštrinti tragediją dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų.

Sekmadienį per gedulingas pamaldas pamokslą sakęs vyskupas emeritas Arnoldas Temple'is (Arnoldas Templis) sakė, kad nustatyti tikslų žuvusiųjų skaičių yra svarbu dėl atskaitomybės.

„Gali būti, kad dabar gedime daugiau kaip tūkstančio Siera Leonės žmonių. Bet kodėl apie tūkstančio mūsų tėvynainių gyvybės turėjo šitaip tragiškai pasibaigti? – klausė A.Temple'is. – Ką iš tikrųjų turėtume kaltinti? Turime nustatyti, kas kaltas, kad būtų galima imtis priemonių padėčiai atitaisyti ir kad niekada nebeleistume įvykti tokiai nelaimei.“

Šalies pirmoji ponia Sia Koroma (Sija Koroma), prezidento Ernesto Bai Koromos žmona, irgi pasisakė per aukų atminimo ceremoniją.

„Stoviu čia apsunkusia širdimi. Mūsų šalis patyrė daug negandų, – pabrėžė ji. – Turėtume patikrinti visus savo (sprendimus) ir išmokti laikytis žmogaus sukurtų įstatymų, ypač kai vyriausybė planuoja veiksmus šalies plėtrai.“

Buvo evakuoti tūkstančiai žmonių, gyvenančių žemumose, kurioms dėl smarkių liūčių iškilęs potvynių pavojus. Pagalbos organizacijos gabena būtiniausias atsargas ir padeda tiekti švarų vandenį, siekiant išvengti ligų protrūkio.

Kai kurie kritikai kaltina Siera Leonės vyriausybę nepasimokius iš Fritauną anksčiau ištikusių stichinių nelaimių. Šiame dideliame mieste daugelis skurdžių rajonų yra žemose vietose, kuriose neužtikrinamas tinkamas vandens nutekėjimas. Be to, ant aplinkinių šlaitų vyksta daugybė menkai reguliuojamų statybų.

Nuošliaužos ir potvynių, pirmadienį paryčiais smogusių Fritaunui, aukų skaičius jau viršijo 450.

Nesiliaunant liūtims ir išliekant naujų purvo nuošliaužų pavojui pradėtas masinis žuvusiųjų laidojimas.

Gelbėjimo tarnybų pareigūnai perspėjo, kad tikimybė, jog dar bus rastas kas nors likęs gyvas iš dingusiųjų, „mažėja kiekvieną dieną“.

Pastarosiomis dienomis vyriausybė perspėjo gyventojus evakuotis nuo vieno kalvos šlaito, kur atsivėrė didelis plyšys. Pareigūnai sakė vietos žiniasklaidai, kad pavojingose teritorijose gyvena tūkstančiai žmonių ir kad daugiausiai dėmesio skiriama pastangoms įtikinti gyventojus pasitraukti, kol neįvyko nauja katastrofa.

Pastarosiomis dienomis Fritauno paplūdimiuose buvo nuolat randama į jūrą nuneštų ir į krantą bangų vėl išmestų žuvusiųjų kūnų.

„Šiandien priskaičiuojame daugiau kaip 400 žuvusių žmonių“, – žurnalistams Ženevoje sakė Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos prezidentas Elhadjas As Sy (Elhadžas As Si).

Anksčiau lavoninių paskelbtas maždaug 400 žuvusiųjų skaičius buvo neoficialus.

Pasak E.As Sy, šios Vakarų Afrikos valstybės vyriausybė susiduria su krize, „smarkiai pranokstančia (jos) pajėgumus“. Jis paragino tarptautinę bendriją reikšmingai padidinti pagalbą.

Namų netekę žmonės vis dar miega lauke, „nes visiems nepakanka prieglaudų“, sakė E.As Sy. Reagavimui į šią pirmadienį prasidėjusią krizę reikės „visų žmonių pastangų“, pridūrė jis.

Raudonasis Kryžius nurodė, kad vėliau penktadienį paskelbs kreipimąsi dėl skubaus finansavimo.

Fritauno Konachto ligoninės morgo darbuotojas Mohamedas Sinnehas (Mohamedas Sinehas) sakė, kad buvo atvežta mažiausiai 200 žuvusiųjų ir dėl tokio didžiulio aukų skaičiaus morge visiškai nebeliko vietos.

Anksčiau AFP žurnalistas iš Fritauno informavo dviejuose miesto rajonuose matęs lavonų ir purvo užlietus namus, kunkuliuojančio purvo upėmis virtusias gatves. Vietos žiniasklaida išplatino nuotraukas, kuriose matyti, kaip žmonės, brisdami iki juosmens per vandenį, bando pereiti gatves.

Pranešta, kad nugriuvo vienos miesto kalvos dalis. Potvyniai grėsmę Siera Leonėje kelia kasmet ir reguliariai naikina nesaugius būstus.

2015 metais per potvynį sostinėje žuvo 10 žmonių, o tūkstančiai liko be pastogės.

Pastorius Emmanuelis Momoh (Emanuelis Momo) sąnašinės kilmės 706 karatų deimantą rado Jakadu kaime Siera Leonės rytuose, kur iškasama nemažai šių brangakmenių. Trečiadienį deimantas buvo įteiktas prezidentui Ernestui Bai Koromai, sakė valstybės vadovo atstovas Abdulai Bayraytay (Abdulajus Bairaitajus).

Kiek mažesnis negu ledo ritulys brangakmenis yra antrasis didžiausias Siera Leonėje rastas deimantas. 1972 metais vienoje deimantų kasykloje buvo rastas 968,9 karato akmuo, pavadintas "Siera Leonės žvaigžde". Jis buvo parduotas maždaug už 2,5 mln. dolerių.

E.Momoh sakė naujienų agentūrai "The Associated Press" atidavęs deimantą, nes yra įkvėptas pastaruoju metu dėtų pastangų išvystyti Kono rajoną, kur buvo rastas šis brangakmenis. Dvasininkas atkreipė dėmesį į vykdomas kelių statybas ir modernizuotus elektros tinklus regione, kuriame beveik 30 metų dažnai nutrūkdavo elektros tiekimas.

"Tikiu, kad vyriausybė gali nuveikti daugiau, ypač tokiu metu, kai šalis patiria ekonominių iššūkių", - aiškino jis.

Siera Leonės deimantų telkiniai paskatino dešimtmetį trukusį pilietinį karą, pasibaigusį 2002 metais. Nors ši valstybė turi nemažai gamtinių išteklių, ji tebėra viena skurdžiausių pasaulyje.

Kol kas tiksliai nežinoma, kaip pastorius rado deimantą.

Prezidentas išreiškė padėką, kad brangakmenio nemėginta kontrabanda išgabenti iš šalies, ir visus paragino sekti E.Momoh pavyzdžiu. E.Bai Koroma pažadėjo, kad deimantas bus parduotas pasiūliusiems didžiausią kainą ir kad gautos lėšos bus sąžiningai paskirstytos jo radėjui ir vyriausybei.

"Tai Dievo dovana, ir būtų siaubinga, jeigu kas nors mėgintų atlikti su ja kažką nusikalstama", - sakė prezidentas.

A.Bayraytay sakė, kad deimanto vertė dar nebuvo nustatyta. Brangakmenis kol kas bus laikomas Siera Leonės centriniame banke.

Prezidentas pateikė "aiškias instrukcijas Kasyklų ministerijai, kad vertės nustatymas, pardavimas ir gautų lėšų paskirstymas turi būti atliktas kuo skaidriausiai", pabrėžė atstovas.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ketvirtadienį patvirtino naują užsikrėtimo Ebolos virusu atvejį Siera Leonėje.

Tai jau antras atvejis po to, kai praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad Vakarų Afrikoje dvejus metus siautęs šios mirtinos epidemijos protrūkis pasibaigė.

„Turime naują patvirtintą atvejį“, – AFP pasiųstame elektroniniame laiške nurodė PSO atstovas spaudai Tarikas Jasarevičius.

Atstovas pažymėjo, kad užsikrėtimo virusu atvejis buvo pripažintas 22 metų studentės tetai, kuri nuo Ebolos mirė sausio 12 dieną.

Kaip buvo skelbta anksčiau, studentė karštine susirgo šiauriniame Bamoi Lumos kaime prie sienos su Gvinėja.

Per Ebolos, vienos iš didžiausią siaubą keliančių ligų pasaulyje, protrūkį, kuris pirmiausia buvo užregistruotas 2013 metų gruodį pietinėje Gvinėjoje, Vakarų Afrikoje žuvo daugiau kaip 11 300 žmonių.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) penktadienį patvirtino naują mirties nuo Ebolos karštinės viruso atvejį Siera Leonėje.

„Galime patvirtinti Ebolos atvejį Siera Leonėje“, – savo pranešime konstatavo PSO vos kitą dieną po to, kai ji paskelbė, kad šios mirtinos epidemijos protrūkis, dvejus metus siautęs Vakarų Afrikoje, pasibaigė.

Pranešimas buvo paskelbtas po to, kai tyrimas parodė, kad 22 metų studentė, kuri mirė prieš tris dienas, buvo užsikrėtusi Ebolos virusu.

Kaip nurodoma, karštine ji susirgo šiauriniame Bamoi Lumos kaime prie sienos su Gvinėja.

Ebolos epidemija Vakarų Afrikoje kilo prieš dvejus metus ir nusinešė daugiau nei 11 tūkstančių gyvybių.