Šiemet atsukti santaupų stiklainių nespėjo jau 5 tūkst. žmonių. Tiek pasipildė naujų skolininkų ratas nuo sausio iki balandžio mėnesio.

„Tai – žmonės, kurie nesugebėjo pakeisti savo vartojimo įpročių dėl pakilusių energetikos, šildymo kainų ir padidėjusios infliacijos“, – teigė „Creditinfo Lietuva“ vadovas Aurimas Kačinskas. 

Skolininku žmogus tampa neatsiskaitęs už paslaugas 1,5 mėnesio ir daugiau. Kai kurios įmonės tokių priskaičiuoja penktadaliu daugiau nei pernai.

„Tas augimas yra spartesnis. Anksčiau jis būdavo arba labai ženklus, arba iš viso netgi mažėdavo“, – konstatavo „Legal Balance“ vadovas Marius Šlepetis.

Nors metų pradžioje skolininkų visada padaugėja, ekonomistas neabejoja, kad metų pabaigoje jų bus dar daugiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kalbant apie įsiskolinimus, manau, ta tendencija tik didės, nes ekonomika leidžiasi, einame į recesiją. Kol kas centriniai bankai laikosi pozicijos dar didinti bazinę palūkanų normą“, – teigė ekonomistas Sigitas Besagirskas.

Dažniausiai įsiskolinama už komunalines paslaugas: elektrą, šildymą ar vandenį.

„Šiemet Panevėžio gyventojų skolos siekia 1,34 mln. eurų, tuo tarpu pernai ši suma buvo mažesnė – 1,2 mln. eurų. Įsiskolinimo suma padidėjo nedaug – apie 120 tūkst. eurų“, – konstatavo „Panevėžio energijos“ Klientų aptarnavimo tarnybos vadovas Vidmantas Žalkauskas.

Šiemet Panevėžio gyventojų skolos siekia 1,34 mln. eurų, tuo tarpu pernai ši suma buvo mažesnė.

 

Kitos skolos susikaupė už paimtus vartojimo kreditus. Už tai kelis kartus išaugusios palūkanos būstų kreditų gavėjų dar neprispaudė.

„Pačių būstų paskolų segmente vėlavimų nefiksuojame, nes turbūt pirmiausiai žmonės stengiasi apsaugoti savo būstą ir laiku sumokėti paskolų įmokas. Tačiau vartojimo kreditų segmente tas įsiskolinimų augimas yra“, – sakė M. Šlepetis.

Anot „Creditinfo Lietuva“ bendra lietuvių skola jau siekia 365 mln. eurų. Kone septyniais milijonais daugiau nei sausį. Du trečdaliai skolų priklauso vyrams.

„Dažniausiai tai yra nuo 35 iki 55 metų amžiaus vyras. Dar toks įdomus faktas, kad paskutinį mėnesį labiau neatsiskaitė jaunesni vyrai nuo 25 iki 35 metų amžiaus“, – komentavo A. Kačinskas.

Kol vienus slegia skolos, kitiems pinigų nė nereikia. Tad juos laiko banke. Lietuvos banko duomenimis, praėjusių metų pabaigoje namų ūkių indėliai išaugo milijardu, o iš viso pernai bankuose saugota daugiau kaip 28 mlrd. eurų.

Paskutinį mėnesį labiau neatsiskaitė jaunesni vyrai nuo 25 iki 35 metų amžiaus.

 

„Per pandemiją rekordiškai išaugo bankuose turimų indėlių skaičius, todėl ankstesnių metų augimas ir sudaro įspūdį, kad daug tų indėlių yra sukaupta. Tačiau ta situacija, sakyčiau, pasenusi“, – teigė Laisvosios rinkos instituto ekspertas Leonardas Marcinkevičius.

Kai kuriuose bankuose kone septynis kartus išaugo ir terminuotų indėlių sutarčių. Už pinigų laikymą juose dar mokamos nuo 2 iki 3 proc. palūkanos. Tokiam indėlininkų ir skolininkų paradoksui ekonomistas turi savo paaiškinimą. Esą infliacija tik išryškino atotrūkį tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų.

„Turime dvi skirtingas žmonių kategorijas. Vieni, kurie turi pinigų, juos prilaiko ir niekur nededa. O tie, kuriems trūksta pinigų, kurie skolinasi, jiems tų paskolų įmokos pabrango“, – kalbėjo S. Besagirskas.

Kad pasiturintiems nė nereikia naudoti santaupų, anot L. Marcinkevičiaus, iš dalies nulėmė ir centrinių bankų politika.

„Kadangi Europos Centrinio Banko instrumentai ir buvo orientuoti į kiekybinį skatinimą, obligacijų supirkimą. Tie, kurie buvo investavę prieš tai, jie daugiausiai ir laimėjo“, – sakė L. Marcinkevičius.

„Manau, kad drastiško mokesčių pakėlimo nebus, jo negali būti, nes verslas tiesiog trauksis, neateis investicijos į Lietuvą. Kurios ir šiaip yra sustojusios. Čia bus tik nereikalingas supurtymas rinkos – kažkur kažkas padidės, kažkur sumažės, galbūt atsiras naujų mokesčių objektų, su nekilnojamojo turto mokesčiu prasiplės galbūt mokestinė bazė, bet manau kad geriau ne tokie tobuli mokesčiai, bet stabilūs. Mokesčių bet koks nestabilumas, vien informacija apie tai, kad jie bus keičiami, verslo nuotaikas keičia neigiamai“, – interviu Žinių radijui pirmadienį sakė S. Besagirskas.

Jis teigė sutinkantis, kad netolygus darbo jėgos apmokestinimas yra problema, tačiau labiau apmokestinus individualiai dirbančius žmones jie „nueis į šešėlį“ ir dirbs nelegaliai.

Manau, kad drastiško mokesčių pakėlimo nebus, jo negali būti, nes verslas tiesiog trauksis, neateis investicijos į Lietuvą. Kurios ir šiaip yra sustojusios.

„Darbo apmokestinimas netolygus, taip, yra problema, bet (...) yra žmonės, kurių negalima sukontroliuoti, jie dirba su verslo liudijimais, tarsi nesąžininga, kad jie moka mažus mokesčius, ir juos išlaiko tie, kurie dirba pagal darbo sutartį, Bet pabandykite apmokestinti statybininką arba auklę, ar kitus žmones, kurie istoriškai dirba su verslo liudijimais, jie nueis į šešėlį ir dirbs nelegaliai. Teoriškai teisinga, reikia i tą padaryti, bet praktiškai nemanau, kad tai veiks“, – kalbėjo veslininkų atstovas.

S. Besagirsko teigimu, mokesčius reikia didinti, kai ekonomika auga, o jai traukiantis dar labiau žlugdyti verslą yra ne pats geriausias sprendimas.

„Dabar verslui reikia išgyventi, ypač kalbant apie mažas ir vidutines įmones, jei jas užgrius dar didesnė mokesčių našta, tai turėsime daugiau bankrotų, gerokai mažesnius darbo užmokesčius, galbūt ir paskatinsime emigraciją. Kitas dalykas, sustabdysime investicijas, nes jeigu verslas neinvestuos, kai ekonomika atsigaus, nebeturėsime ką pasiūlyti rinkoms ir mūsų augimas sustos“, – aiškino Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.

Komentuodamas Vyriausybės siūlomą bankų solidarumo mokestį S. Besagirskas teigė manantis, kad bankus reikia labiau apmokestinti  – anot jo, bankai dėl to neturėtų branginti savo paslaugų.

„Bet manau, kad šiandien apmokestinimas jau nebepakels bankų įkainių palūkanų normų, nes mes ir taip turime brangiausius pinigus Europoje, tai jau kilti daugiau nebėra kur, o jei kils, gal atsiras naujas žaidėjas, nes kur yra dideli pelnai, ateina dideli rykliai. Tai pritarčiau papildomam apmokestinimui“, – Žinių radijui teigė S. Besagirskas.

Seimo pavasario sesijoje Vyriausybė planuoja pristatyti kai kurių mokesčių pertvarkos paketą.

Prezidentas Gitanas Nausėda paėjusią savaitę sakė, kad mokesčių reforma yra kertinis Seimo sesijos darbas, kurio iki rudens atidėlioti negalima, tačiau ji neturėtų būti siejama su mokesčių didinimu.

Finansų ministrė Gintarė Skaistė interviu BNS yra sakiusi, kad bus siūloma įteisinti investicinę sąskaitą, panaikinti dalį lengvatų, suvienodinti gyventojų pajamų mokestį, kad šis labiau priklausytų nuo gaunamų pajamų, o ne veiklos rūšies.

Daugiausia diskusijų, pasak G. Skaistės, Seime kils dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam nepritaria ne tik opozicija, bet ir koalicijos partnerė Laisvės partija. Be to, šių metų pabaigoje baigiant galioti pelno mokesčio lengvatai investuojančiam verslui, bus siūloma ją pratęsti penkeriems metams, numatyta ir papildomų galimybių, kaip paskatinti verslą daugiau investuoti.

Šiemet Lietuvos komerciniams bankams, tikėtina, uždirbsiant apie 1 mlrd. eurų bendro pelno, Finansų ministerija ir Lietuvos bankas pasiūlė įvesti laikiną solidarumo įnašą, kuris sudarytų 60 proc. grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50 proc. viršijančių keturių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį. Iš mokesčio per dvejus metus tikimasi surinkti apie 0,5 mlrd. eurų. 

Verslo asociacijų atstovai į Rusiją ir Baltarusiją eksportuojančias įmones siūlo viešinti, tokios galimybės neatmeta ir kai kurie politikai. 

Pernai spalį, palyginti su sausiu, į Rusiją eksportuojančių Lietuvos įmonių sumažėjo 2,4 karto – iki 261 (2022 metų sausį – 621). Tuo metu į Baltarusiją eksportuojančių šalies įmonių skaičius per dešimt mėnesių išaugo iki 746 (2022 metų sausį – 715). 

Daugiausia Lietuvos įmonių į Rusiją vežė optikos, medicinos ir matavimo prietaisus (90 įmonių), transporto priemones (87), elektros įrangą bei vaizdo garso aparatūrą (85), katilus ir mechaninius įrenginius (84), vatą, veltinius, virves (56).

Reikia mažų mažiausiai viešinti bent jau įmonių pavadinimus, kurios iki šiol dirba Rusijoje, Baltarusijoje.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pirmąjį praėjusių metų ketvirtį Lietuvos eksporto į Rusiją vertė buvo 772 mln. eurų (atmetus elektros eksportą – 754 mln. eurų), tuo metu trečiąjį ketvirtį ji siekė 856 mln. eurų (655 mln. eurų).  

Ekonomikos ir inovacijų viceministras Karolis Žemaitis teigė, jog lietuviškos kilmės prekių eksportas į Rusiją ir Baltarusiją pernai mažėjo. 

„Kalbant apie ne lietuviškos kilmės produktus, tai jau liečia visą Europos Sąjungą, ir ką per Lietuvą eksportuoja visos Europos Sąjungos valstybės. Ar tai teisinga, tai kiekvieno verslo etikos ir sąžinės klausimas“, – LRT teigė viceministras. 

Nors statistikai teigia negalintys skelbti su Rusija bendradarbiaujančių įmonių, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas mano, kad tokias įmones reikia viešinti.

„Reikia mažų mažiausiai viešinti bent jau įmonių pavadinimus, kurios iki šiol dirba Rusijoje, Baltarusijoje, kurios neketina trauktis“, – LRT teigė S. Besagirskas. 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigė, jog tokią idėją remtų.  

„Mes tikrai apie tai kalbėsime labai rimtai komiteto rėmuose. Aišku, tokia idėja gali atsirasti ir vykdomojoje valdžioje. Jeigu atsiras, mes ją tikrai remsime“, – sakė L. Kasčiūnas.

– Kaip dabar gyvename?

– Jeigu kalbame apie verslą, tai gyvename kaip Vakarų Europa. Jau nuo vasaros pradžios gyvename pakankamai liūdnai, nes jau tada matėme pakankamai neigiamus lūkesčius Vakarų Europai. Tuo tarpu yra tokia nedidelė sala, kuri prasideda nuo Estijos ir baigiasi ties Lietuva, kuri gyvena truputį kitoje planetoje, gyvena daug geriau ir optimistiškiau.

– Kodėl mes taip gyvename?

– Sunku pasakyti, galbūt ir yra tas burbulas. Į rinkas įliejama daug pinigų, daug pasiskolinome. Tarsi Lietuva gyvena vienaip, o verslas jau seniai komunikuoja, kad yra negerai. Ypač dabar, kai nuo rugsėjo prasidėjo preliminarios konsultacijos dėl kitų metų eksporto kontraktų. Kai Vakarų įmonės sako, kad jos nori palikti tas pačias kainas, kurias turi šiemet, tik apimtis sumažins.

– Ar galime mes išlikti pakankamai geri partneriai tiems, su kuriais dirbome jau ne vienerius metus?

– Bus ganėtinai sunku, nes Lietuva šiemet padarė nemažai klaidų. Gal moraline prasme klaidos ir nėra didelės, bet ekonomine prasme – tikrai didelės. Net jeigu Lietuvos įmonė vykdo visus įsipareigojimus, daugelis mūsų Vakarų partnerių jau žiūri pro padidinamąjį stiklą. Didžioji dalis Lietuvos gamybinių įmonių gyvena pagal kontraktus, pagal užsakymus. Jie patys produkto nekuria, užsako juos pagaminti. Tačiau tos įmonės, kurios užsako, įprastai neturi tik vieno tiekėjo, o turi daugiau. Jeigu Lietuva tiekia 5 proc. produkcijos ir matoma, kad Lietuva tiekti bus nepajėgi, jie nukreips savo tiekimo grandinę į kitą šalį. Mes nesame niekuo išskirtiniai ir mūsų atsisakyti gali bet koks didysis koncernas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką reikėtų daryti?

– Reikėtų išduoti verslui lengvatinius kreditus. Taip pat yra daug energetinių sprendimų, kuriuos galima greitai įgyvendinti.

„Žiūrime į tai ganėtinai skeptiškai. Ukrainą reikia atstatyti ir manau, kad tam bus metami dideli pinigai, bet reikia suprasti, yra daug priežasčių, kodėl tai būtų sunku Lietuvai arba netgi neįmanoma“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė S. Besagirskas, įvardijęs tris savo pozicijos argumentus.

Visų pirma, pasak VPVA vadovo, Lietuvos statybos įmonės neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių, tad negalėtų dalies savo darbuotojų siųsti atstatyti Ukrainos miestų.

„Patys (darbuotojus – ELTA) importuojame. Anksčiau iš tos pačios Ukrainos, Baltarusijos, o dabar importuojame iš kitų šalių statybos sektoriuje. Dabar šis sektorius truputį pristojęs, aktualumas sumažėjęs, bet darbuotojų trūksta“, – pabrėžė verslo atstovas.

„Antras dalykas – mūsų įmonių pajėgumai. Pas mus nėra didelių įmonių, kurios galėtų tokius projektus vykdyti. Dėl labai paprastos priežasties – tos įmonės jau Lietuvoje turi darbo, o Ukrainoje tie projektai, įtariu, būtų keliskart didesni“, – antrąją kliūtį įvardijo S. Besagirskas.

Anot jo, norint reikšmingai prisidėti prie sugriautų Ukrainos miestų atstatymo, įmonės turėtų kurti atskiras komandas bei prisiimti visas tokios veiklos rizikas.

S. Besagirskas taip pat akcentavo, kad Ukraina dar iki karo buvo viena labiausiai korumpuotų šalių Europoje. Korupcija, anot jo, Ukrainoje yra gaji ir karo metu, egzistuoja nemaža rizika, jog besiginančiai valstybei siunčiama parama nepasieks gavėjų.

„Pačiam dvejus metus teko ten dėstyti – tikrai prisiklausiau istorijų ir apie reideriavimą, ir apie korupciją. Gal karo fone neetiška apie tai kalbėti, bet šiandien mes patys per vieną įmonę teikiame paramą Ukrainai, ir girdime, kad korupcija niekur neišnyko. Karas vyksta, korupcija lieka ta pati“, – sako S. Besagirskas.

Realiausia lietuviško verslo pagalba LVPA prezidentas įvardija paramą statybinėmis medžiagomis, dalijimąsi žiniomis arba prisidedant prie Vakarų valstybių vykdomų projektų.

„Galime tiekti kažkokias statybines medžiagas, galbūt konsultacijas, dalyvauti labai nišinėse veiklose, tarkime, jei eitų kokia didžiulė vokiečių, lenkų ar prancūzų įmonė ir mes kažkokią nedidelę subrangą darytume kažkokioje specifinėje brangioje srityje“, – argumentavo S. Besagirskas dar pridūręs, jog idėjai atstatyti kokį nors Ukrainos miestą verslas kol kas nesako „ne“.

„Bet kas praktiškai dirbę Ukrainoje, supranta, kad tai nebus labai lengva. Mes maži ir Ukrainos specifika tą procesą padarys labai, labai sudėtingą“, – pažymėjo S. Besagirskas.

ELTA primena, kad gegužės viduryje pagrindinių Lietuvos verslo organizacijų atstovai susitiko su ekonomikos ir inovacijų ministre Aušrine Armonaite aptarti, kokią pagalbą atkuriant Ukrainą galėtų pasiūlyti privatus Lietuvos verslas.

Ministrė kvietė diskutuoti, ar nevertėtų Lietuvai ne tik dalyvauti tarptautinių partnerių iniciatyvose, bet ir pačiai sukurti Ukrainos atkūrimo finansinį mechanizmą.

Anot jos, Lietuva turėtų aktyviai dalyvauti Europos Komisijos iniciatyva kuriamo Ukrainos atsigavimo plano rengime, taip pat galėtų vykdyti įvairius savarankiškus pagalbos Ukrainai projektus.

Ar Minsko režimas galėtų taikyti tokias sankcijas, paaiškino Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.

„Baltarusijos režimas nėra labai stipriai prognozuojamas ir to tikimybė yra. Aišku, jie taip pasielgę visam pasauliui parodys, kad investuoti į Baltarusiją nėra saugu, nes dėl politinių priežasčių Baltarusija gali užkirsti verslui kelią – ne dėl ekonominių, bet dėl politinių priežasčių verslas gali nukentėti. Tai tikrai nepridėtų baltarusiams pliuso, bet taip pasielgti gali“, – sakė S. Besagirskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

S. Besagirskas atskleidė, ko labiausiai bijo Baltarusijoje dirbantys verslininkai.

„Kas jau eina į Baltarusiją, supranta, kad yra daug visokių rizikų, kitokių nei Europos Sąjungoje. Tos rizikos, nežinant tarybinio ar slaviško mentaliteto, yra sunkiai suvaldomos. Tad vien pasiryžimas dirbti Baltarusijoje reiškia, kad įmonė prisiima labai daug rizikų. Bet kokią matome pagrindinę problemą šiandien? Aš kaip tik šnekėjau su baltarusių verslininkais, kurie patys daro verslą Baltarusijoje. Jie sako: mes porą metų matome negatyvią tendenciją, kad Maskva nori paimti Baltarusiją į savo globą, bet paimti ne todėl, kad ji politiškai įdomi, o todėl, kad galėtų perimti baltarusiškus verslus, didžiąsias Baltarusijos įmones – tiek valstybines, tiek privačias“, – teigė Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.

Vien pasiryžimas dirbti Baltarusijoje reiškia, kad įmonė prisiima labai daug rizikų.

Esą tai galėtų reikšti ir kad lietuvių verslai galėtų būti išvaryti iš Baltarusijos.

„Blogiausiu scenarijumi gali būti taip, kad lietuvių verslininkams bus sudarytos tokios sąlygos, kad jie turės labai pigiai parduoti savo verslus ir pasitraukti iš rinkos. Baltarusių verslininkai tai šiandien mato kaip realiausią scenarijų, netgi ne kaip planą B“, – kalbėjo pašnekovas.

Baltarusijoje yra apie 600 lietuviško kapitalo įmonių. Dabartinė situacija reiškia, kad tolesnės jų investicijos kurį laiką yra sustojusios, sakė S. Besagirskas.

„Baltarusijoje investicijos iš Europos yra jau kurį laiką sustojusios. Manau, kad viena kita investicija atsiranda, bet jos nėra didelės. Vis tiek Baltarusijoje investicijos daugiausia yra arba vietinės, arba iš Rusijos, nes tai yra labai sudėtinga rinka, labai gerai turi žinoti taisykles, įvertinti visas rizikas, kad galėtum dirbti pelningai. Gal kai kas statosi gamyklą, nes yra pigi mediena ar kitos žaliavos, kiti statosi dėl pigios darbo jėgos, bet nemažai lietuvių, kurie investavę Baltarusijoje, sako, kad antrąkart neinvestuotų, ir tai buvo senokai, prieš trejus ketverius metus, kai dar nebuvo tų problemų. Tai yra tikrai sudėtinga rinka“, – šnekėjo jis.

Taivanas sakė, kad jie pasiruošę Lietuvoje investuoti 200 milijonų JAV dolerių. Pasak S. Besagirsko, tai – puiki naujiena.

„Kiek teko girdėti iš viešųjų šaltinių, tai būtų elektronikos ir puslaidininkių pramonė. Bet iš kitos pusės mes puikių žinių esame turėję ir anksčiau, tik ne visos jos pasitvirtino. Vienas pavyzdys – Rusijai paskelbus lietuviškų maisto produktų embargą, prezidentas B. Obama pareiškė, kad lietuviški obuoliai ir lietuviškos kriaušės keliaus į JAV. JAV išimtinai Lietuvai atidaro rinką. Praėjo nemažai metų, jau keli prezidentai pasikeitė, o dar nė vienas obuolys ir nė viena kriaušė nenukeliavo ant amerikiečio stalo. Tad naujienos geros, bet palaukime, kas iš to bus“, – teigė S. Besagirskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Reikia suprasti, kad Taivanas yra pakankamai laisva šalis ir jeigu valdžia pasakė, kad investuos, tai nereiškia, kad verslas ims ir investuos – tai nėra Kinija. Verslas galbūt pirmą kartą išgirdo, kad jie turi investuoti į Lietuvą, neaišku, kokia situacija. Ir verslas nedaro investicijų šiaip sau, todėl, kad jų šalies vadovai užsimano. Tad politinis pareiškimas neįvardinant įmonių, įvardinant tik sektorių, kol kas dar neverčia mūsų džiaugtis“, – sakė jis.

Verslas galbūt pirmą kartą išgirdo, kad jie turi investuoti į Lietuvą, neaišku, kokia situacija.

„Taivanas niekad neatsvers Kinijos, bet taip, manau, kad su ta šalimi reikia draugauti ir ji gali būti naudinga. Bet tai yra mažas žaidėjas, su kuriuo reikia draugauti. Verslo požiūris yra toks: su niekuo nesipykti ir su visais draugauti, o jeigu nori kažką pakeisti kitose šalyse, reikia tai daryti taip, kad gautume rezultatą. Paimkime pavyzdį, Baltarusiją. Su Baltarusija pats geriausias pavyzdys man buvo Gardinas. Gardine pirmieji į demonstracijas prieš A. Lukašenką išėjo tie asmenys, kurie dalyvavo Europiniuose projektuose – demokratijos skatinimo, inovacijų skatinimo, bendradarbiavimo ir t. t. Tie, kurie atvažiavo į Europą ir pamatė, kaip mes gyvename. Ir tai leido Baltarusijai pasikeisti“, – šnekėjo Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos vadovas.

Kaip aiškino S. Besagirskas, nors 200 milijonų JAV dolerių ir atrodo ženkli suma, Lietuvos verslui, praradusiam Kinijos investuotojus, tai – menka paguoda.

„Lyginant su europinėmis investicijomis, vien vokiečių investicijomis, tai būtų menka paguoda. Bet galimas variantas, kad čia gautųsi win win win projektas. Mes dabar susitaikome su Kinija, atsitraukiame, ištaisome savo klaidą, bet tuo pačiu dar pritraukiame ir Taivano investicijų – galimas net toks scenarijus. Jis yra utopinis, bet mes visi jo labai norėtume“, – komentavo jis.

„Manau, kad logiškas žingsnis būtų, jei Lietuva tą savo klaidą ištaisytų, nes prezidentas pasakė, prezidentas V. Adamkus pasisakė šiuo klausimu, prezidentė D. Gybauskaitė, matome, kad ir konservatorių partijoje vis mažiau palaikančių šią nuomonę, bent jau neoficialiai. Iš esmės visi supranta, kad Lietuva suklydo, manau, kad logiška būtų ištaisyti tą klaidą, tuo pačiu nenusisukti nuo taivaniečių, bet susitaikyti su kinais“, – mintis dėstė S. Besagirskas.

„Jeigu mes norime vykdyti kažkokią vertybinę politiką, mes turime daug kitokių instrumentų, kaip tą daryti. Bet tą reikia daryti su pasaulio sunkiasvoriais, kurie gali tą padaryti: Europos Sąjunga, JAV ir pan. Pvz., Europos Sąjunga šiuo metu veda kelis derybų raundus su Kinija, mes galime aktyviai dalyvauti tose derybose. Manau, mes daug daugiau pasiektume negu pykdamiesi dėl vieno žodžio“, – teigė pašnekovas.

„Vokietijos, Baltijos šalių prekybos rūmai oficialiai kreipėsi į mūsų valdžios institucijas, tuos laiškus yra gavusios kelios mūsų ministerijos, prezidentūra ir t. t. Mes visi suprantame, kad vokiečiai yra ta tauta, kuri šiaip nerašo laiškų todėl, kad, na, neturi prieš Kalėdas ką veikti. Jie tikrai labai gerai paskaičiuoja, pamatuoja ir įspėja apie grėsmę. Taip pat, ne viena įmonė dirba su Kinija ir, iš tikrųjų, labai daug yra grėsmingų įspėjimų, kad toms įmonėms gali būti blogai, taip pat su kokiomis rizikomis susiduria ir t. t. Ne viena įmonė paminėjo, kad tarp galimų scenarijų yra pasitraukimas iš Lietuvos”, – dalijosi S. Besagirskas.

Kinijos spaudimas šalims pasireiškia įvairiai. „Mes suprantame, kad eksportas į Kiniją sustojo, importas irgi stringa. Vienoms įmonėms sako, kad jos kol kas nejaučia to, kitos įmonės mato, kad prekės tiesiog neatkeliauja, atkeliauja vėliau ar už didesnę kainą ir pan. Didžiosios Europos kompanijos irgi patiria spaudimą: kinai sako, kad jeigu jūs dirbsite su Lietuva, mes irgi mąstysime, kaip čia su jumis nedraugauti, t. y. galbūt kainas kelti, galbūt mažiau pirkti, parduoti ir pan.“, – teigė pašnekovas.

S. Besagirskas/A. Ufarto/BNS nuotr.

Vokietijos investicijos Lietuvoje yra tikrai didelės. Pavyzdžiui, „Continental“ į Lietuvą atėjo su viena didžiausių investicijų – apie 180 mln. eurų, „Hellos“ investicijos yra daugiau nei 30 mln. eurų. S. Besagirskas, paklaustas, ar tokio dydžio įmonės galėtų pasitraukti iš Lietuvos, pripažino, kad ilgainiui šių įmonių pelnas gali smukti.

„Aš manau, kad jie taip paprastai nepasitrauks, bet jie skaičiuos, ir elementariai skaičiai viską pasakys. Jeigu jie matys, kad tai yra nepelninga – na, kinai pasakys, kad jų žaliavos kainuos, tarkim, 20 proc. brangiau, jeigu jie dirbs su Lietuva, – tai jie natūraliai pasiskaičiuos. Jie yra verslininkai, ne politikai. Matys, ar jiems apsimoka, ar ne, priklausomai nuo to, kokį susitarimą jie ras su kinais. Viena iš rizikų – jie priims tokį sprendimą, kad pasitrauks visiškai”, – svarstė S. Besagirskas.

Vokietijos investicijos Lietuvoje dabar yra pusantro milijardo eurų. Pasitraukimas esą galimai paskatintų ir tokį patį kitų šalių žingsnį.

„Man vienos vokiečių įmonės vadovas pasakė labai tiesiai: jeigu pasitraukia vokiečiai, pasitraukia visi iš paskos – tada jūs galite užrakinti Lietuvą. Aš manau, problema bus ta, kad mes kaip šalis, į kurią galima investuoti, dešimt metų būsim niekam neįdomūs, niekas net nesvarstys galimybės čia investuoti. Gal kokia nors graži lietuvaitė susiras gražų italą ir jie čia atidarys piceriją, bet jeigu kalbam apie rimtas, dideles investicijas, tai manau, kad mes būsime ta „balta dėmė“ žemėlapyje, kurią visi tiesiog pravers. Jeigu kalbame apie gamybinį verslą, kuris didžiąja dalimi susijęs su Kinija, manau, kad visoms gamybinėms įmonėms, nepriklausomai, kas yra kapitalo savininkas – lietuvis, prancūzas, britas ar vokietis – jiems čia bus tiesiog nepalanku dirbti, ir jie mąstys apie planą B, kur galima išsikelti tik dėl ekonominių priežasčių. Verslas politikos nedaro – verslas uždirbinėja pinigus“, – aiškino vyras.

Verslas politikos nedaro – verslas uždirbinėja pinigus.

Tam, kad šalies ekonominė ir politinė padėtis pagerėtų, S. Besagirskas siūlė atsitraukti.

„Galbūt politiškai nelabai gražiai skambės, bet reikia atsitraukti. Pavyzdžiui, Taivano pavadinimą atstovybėje pakeisti į Taipėjaus. Vieną žodį pakeitus, manau, laikinai išspręstume problemą“, – tikino pašnekovas.

Apie tai, kokia būtų paties Taivano reakcija į šį gestą, S. Besagirskas svarstė, jog tai neturėtų jo įžeisti.

„Taivanas vis tiek yra mūsų partneris ir nusisukti nuo Taivano tikrai nereikėtų. Reikia su jais kalbėtis, bet jie puikiai supranta situaciją ir nemanau, kad jie įsižeis ir t. t. Reikia kalbėti, kad mes juos palaikysime, tik šiandien, kadangi grėsmės yra per didelės, mes atsitraukiame, bet toliau su jais draugausime. Manau, kad mes neišduodame savo principų, bet tuo pačiu nepasmerkiame savęs badauti. Kartais reikia nuleisti galvą ir pripažinti pralaimėjimą“, – nuomonę išsakė S. Besagirskas.

Neseniai iš Briuselio grįžęs S. Besagirskas teigė, jog kalbų apie investuotojų nenorą bendradarbiauti su Lietuva – esama.

„Daug išgirdau ne iš vieno ir ne iš dviejų, kad mes esame padidėjusios rizikos šalis, na, ir darome išvadas, kad jei jau apie tai kalbama ne tiktai Lietuvoje ar kaimyninėse valstybėse, reiškia, ir investuotojai apie tai mąsto. Buvau trijuose direktoratuose, tai yra vidutinės grandies vadovai. Taip pat teko pabendrauti su „Business Europe“ atstovais, bet čia jau privati verslo asociacija“, – dalijosi pašnekovas.

S. Besagirskas/Stop kadras

S. Besagirskas pridūrė, jog šios kalbos kol kas yra „vidinės“, o ne sklindančios politiniu lygmeniu. „Aš manau, kad politiškai būtų nekorektiška sakyti, kad formaliai Lietuva, kovodama prieš nedemokratines šalis kaip Baltarusija, Kinija, dabar daro kažką blogo. Mes suprantam, kad Lietuva tarsi daro gerą darbą, bet tuo pačiu labai sau kenkia“, – svarstė vyras.

Komentuodamas investuotojų požiūrį į Lietuvą, S. Besagirskas neslėpė, jog Lietuvos padėtis – ne pati geriausia.

„Įsivaizduokite, kad jūs esate vokiečių, prancūzų ar britų investuotojas ir norite kurti čia gamybinę įmonę. Didžioji dalis gamybinių įmonių vienaip ar kitaip susijusi su Kinija. Reiškia, jūs įrangą, kažkokias dalis ar komponentus perkat – tiesiog šiandien dienai kitaip jau nebeįmanoma. Tas investuotojas mąsto: jeigu jis pastatys gamyklą Lietuvoje, visų pirma, jisai, greičiausiai, iš Kinijos negaus arba gaus pavėluotai ar brangiau kažkokias dalis. Antra, Lietuva linkusi pyktis: jeigu Lietuva susipyko su Baltarusija, pykstasi su Rusija, Kinija, galbūt rytoj ji susipyks dar su kažkuo – gal su Vokietija, o gal su ta pačia Lenkija ar dar kuo. Tuo tarpu latviai nesipyksta su niekuo, estai nesipyksta su niekuo, lenkai nesipyksta su niekuo... Tai kokia logika aš turiu vadovautis ir investuoti į Lietuvą? Na, nebent būčiau didelis patriotas, turėčiau lietuviškų šaknų ar dar kažko. Iš esmės, nematau prasmės investuoti į Lietuvą šiandien“, – aiškino pašnekovas.

Liūdnos prognozės, anot pašnekovo, – ne tik dėl dabartinių santykių su Kinija, bet ir apskritai prastos politinės padėties.

„Tai yra bendras fonas: prasidėjo problemos su Baltarusija – Lietuva, užuot palaukusi bendro sprendimo iš Europos Sąjungos, pirma puolė mėtyti akmenis per tvorą. Akmenų mėtymas niekada nepriveda prie kažkokio sprendimo. Vis tiek turi būti kažkoks dialogas arba, kitu atveju, sankcijos, kurios realiai veiktų, išgąsdintų agresorių. Šiandien tai yra visiškas Baltarusijos laimėjimas. Kaip patarlėje: kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius. Trąšos nekeliaus per Lietuvą, tai keliaus per Latviją ar per Lenkiją – baltarusiai sakys: „mes laimėjom“ ir iškomunikuos visiems. Ar tai teisinga politika? Mūsų tikslai yra labai teisingi – mes norime, kad Baltarusija būtų demokratiška šalis, kad Kinija būtų demokratiška šalis ir pan. Priemonės, kurias pasirenkame, yra visiškai beviltiškos“, – sakė S. Besagirskas.

Akmenų mėtymas niekada nepriveda prie kažkokio sprendimo.

Kalbėdamas apie mastą, kaip plačiai yra pasklidusios kalbos apie Lietuvos ir kitų šalių tarpusavio santykius, pašnekovas buvo atviras.

„Apie tai jau kalbama seniai ir šnekama visur – ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Dabar tas persikėlė į Briuselį. Tai yra taip natūralu, kad net nežinau, kaip tą dalyką galima būtų neigti“, – tikino jis.

Pakeisti investuotojų požiūrį į Lietuvą esą įmanoma, tačiau svarbi tinkama komunikacija.

„Pirmiausia, prieš imantis sprendimo, reikia diskutuoti viduje tarp visų institucijų, kurios vykdo užsienio politiką, ir vadovautis kaštų naudos analize. Jeigu sprendimas yra toks, kuris neatsiperka, bet jį reikia daryti, jis turi būti efektyvus: jeigu mes norime „smūgiuoti“ A. Lukašenkai, tai tas smūgis turi būti efektyvus, ir A. Lukašenkos režimas pasikeistų. Jeigu mes jį „paerzinam“ ir nuo to A. Lukašenka atrodo dar geriau ir stipriau, tai, na, aš manau, kad tokių veiksmų apskritai nereikia imtis“, – išsakė nuomonę pašnekovas.

Prisiminęs ankstesnius atvejus, kai Lietuva investuotojų akimis nebuvo tam pati palankiausia šalis, S. Besagirskas teigė, jog dabartinė situacija yra bene prasčiausia.

„Po Nepriklausomybės subyrėjimo tai buvo tikrai pakankamai nesaugi šalis, ir po 2008-ųjų metų krizės Lietuva buvo vertinama kaip ganėtinai nesaugi ekonomiškai. Na, o politinė Lietuvos situacija visada pasižymėjo dideliu politiniu stabilumu. Aš manau, kad galbūt dabar čia yra vienas iš didesnių smūgių Lietuvai, kurio neturiu net su kuo sulyginti. Lietuva pati sau ir įsišovė į koją“, – šnekėjo jis.

Lietuva pati sau ir įsišovė į koją.

„Šiandien nė vienas didelis žaidėjas bent jau kol kas net nesvarstys ateiti į Lietuvą. Mes galime palyginti investicijų pritraukimą iki pernai, užpernai, tad tie atskaitomieji metai būtų kiti metai, kada investuotojai jau svarsto ar nesvarsto. Dideli investuotojai dažniausiai renkasi iš kelių šalių, tad manau, kad kitais metais, jeigu neišspręsime šitos situacijos, mes nematysime nė vieno didesnio investuotojo, kuris kreiptųsi dėl investavimo į mūsų šalį. Jeigu kalbam apie gamybines įmones, kurios labiau susijusios su žaliavų tiekimu iš Kinijos ir t.t., tikrai manau, kad mes nesulauksime net svarstymų. Mes dabar esame rizikingesni net už kaimynus, o ekonominiais ar darbo jėgos rodikliais mes esame labai panašūs. Na, gal darbo jėga yra šiek tiek brangesnė už Lenkiją, bet vis tiek tai yra panašu. Dėl didesnės politinės rizikos dabar Lietuva tampa mažiau patraukli nei kaimyninės šalys“, – artėjančių metų prognozes įvertino S. Besagirskas.