Nors iš tiesų laimei nereikia nei šventiškai papuošto miesto, eglučių kovų ir net geriausių indų ant baltos staltiesės – pakanka stogo virš galvos ir žinojimo, kad visi gyvi ir sveiki. Nes kai atrodė, kad nieko nėra baisiau už pandemiją ir karantiną, prasidėjo karas. Kartu juo pasikeitė realybė, vertybės, prisiminėme, pasikartojome istoriją, netgi pradėjome geriau matyti ir girdėti.

Paaiškėjo, kad nebepakanka talento, dar reikia ir žmogiško požiūrio į tai, kas vyksta. Nepakanka populiaraus, publikos mėgstamo repertuaro – reikia dar ir politinio stuburo. Kaip ir suvokimo, kad menas kuo puikiausiai nuo seniausių laikų maišomas su politika ir dainavimas ant tanko visiems laikams liks įrašytas į CV.

Vis dėlto koncertinis gyvenimas tarsi ėjo savo, užtikrintu, keliu – vyko koncertai, festivaliai, skambėjo operos, metus įprasmino projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginiai.

„Sukilimas“–„Santaka“–„Sutartis“

Reikšmingiausia projekte „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ buvo šiuolaikinio mito trilogija „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“, prie kurių dirbo lietuvių ir tarptautinės pajėgos.

Vasario 22 d. erdvėje prie „Žalgirio“ arenos įvyko pirmasis trilogijos, kurios idėjos ir scenarijos autorius Rytis Zemkauskas, veiksmas „Sukilimas“. Renginį režisavo Chrisas Baldwinas, muziką sukūrė Antanas Jasenka, atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“, solistai Joana Gedmintaitė ir Merūnas Vitulskis, dirigavo Modestas Pitrėnas. Projekte dalyvavo menininkas Olivier Grossetête, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai, jaunieji poetai, kostiumus sukūrė Aleksandra Jacovskytė, Julija Skuratova, Sandra Straukaitė.

Gegužės 21 d. Santakoje vykusi „Santaka“ kūrė švenčiančio ir džiūgaujančio upių santakoje įsikūrusio miesto įvaizdį. Lapkričio 26 d. trilogiją baigė baletorija „Sutartis“, sujungusi klasiką, elektroniką, šokį ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įkvėptą unikalią scenografiją, scenoje stebuklą kūrė daugiau kaip 150 Lietuvos atlikėjų. Panaudota 40 t vandens, 15 m aukščio medžiai ir 2 022 smėlio maišai. Kūrinio meninės idėjos autorė ir kompozitorė – Zita Bružaitė, libreto autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Gediminas Šeduikis, scenografijos autorė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, choreografijos autorė – Agnija Šeiko, choro meno vadovė – Danguolė Beinarytė, šviesų dailininkas – Andrius Staliulis. Pagrindinius vaidmenis kūrė sopranas Monika Pleškytė (Mergina ir Neris) ir tenoras Jeronimas Milius, kuris kartu su šokėju Petru Lisausku atliko Žvėries ir Nemuno vaidmenis. Grojo koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ (vadovas Vaidas Andriuškevičius) kolektyvas, ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), Kauno styginių kvartetas (meno vadovas Saulius Bartulis), arfininkė Joana Daunytė, dainavo Danguolės Beinarytės vadovaujamas KTU akademinis choras „Jaunystė“ ir A. Kačanausko muzikos mokyklos vokalinė grupė „Dangi & Dangiukai“, šoko Šeiko šokio teatro (meno vadovė A. Šeiko), šokio trupių „Nuepiko“ (vadovas Marius Pinigis) ir „Ulna“ (meno vadovė Indrė Puišytė-Šidlauskienė) šokėjai, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokiniai. Dirigavo Ričardas Šumila.

Žydiškasis paveldas

Nors prarasto žydiškojo Kauno istorijai buvo skirta didelė dalis projekto „Kaunas 2022“ renginių, muzikinėje plotmėje išsiskyrė „Kauno kantata“, Leros Auerbach Šeštoji simfonija ir koncertas, skirtas Nechamos Lifšicaitės 95-osioms metinėms.

Dvi dienas, rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d., „Žalgirio“ arenoje skambėjo Karolio Variakojo diriguota litvakų – kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos Respublika) ir sprendimų menininkės Jenny Kagan (Didžioji Britanija) „Kauno kantata“, kurioje Kauno istoriją liudininkų pasakojimais, giesmėmis, teiginiais pasakojo solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas, Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, folklorinis ansamblis „Kadujo“, Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO), Kauno valstybinis choras, Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, Sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, chorai „Cantate Domino“ ir „Gintaras“, Seinų teatro klezmerių orkestras (Lenkija).

Jidiš kalba skambėjo žydų liaudies ir autorinės, daugelis sukurtų specialiai Nechamai Lifšicaitei, dainos koncerte spalio 24 d. „Jidiš vėl skamba Kaune. Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės“. Kaune gimusios, karjerą pradėjusios, populiarios dainų jidiš kalba atlikėjos N. Lifšicaitės repertuaro dainas atliko jos mokinė Sveta Kundish (vokalas, Ukraina, Izraelis), Patrickas Farrellis (akordeonas, fortepijonas, JAV), Vilniaus grupės „Klezmer Klangen“ nariai Rasa Vaičiulytė (kontrabosas) ir Dainius Buika (klarnetas).

Neišdildomą įspūdį palikusią L. Auebach simfoniją „Šviesos nešėjai“ (su paantrašte „skirta Chuinei Sugiharai ir visiems, kas rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus“) lapkričio 5 d. atliko KMSO, Kauno valstybinis choras, solistai Kristina Reiko Cooper (JAV), Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo KMSO vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV). Simfonijoje skambėjo skirtingų likimų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimusių, gyvenusių poetų Yisroelio Emyoto, Dovido Hofshteino, Peretzo Markisho, Itziko Mangerio, Simkhos Shayevitchiaus, Moyshės Teyfo, Avromo Sutzkeverio ir Rajzelės Zychlinski eilės jidiš kalba.

Klasikos perlai

Klasikos mylėtojai pritars, kad neginčijamai išskirtinis buvo spalio 12 d. „Žalgirio“ arenoje skambėjęs „Royal Philharmonic orchestra“ koncertas, kuriame Kauno valstybinis choras (dirigentas Vasily Petrenka), solistas Simonas Trpčeskis (fortepijonas, Makedonija) atliko Sergejaus Prokofjevo „Klasikinę simfoniją“ Nr. 1 D-dur, op. 25, Ludwigo van Beethoveno „Choralinę fantaziją“ fortepijonui, chorui ir orkestrui c-moll, op. 80 ir Jeano Sibeliaus Simfoniją Nr. 2 D-dur, op. 43. Pažymėtina, kad ir pianistas, ir orkestras bisui pasirinko lietuviškus opusus: S.Trpčeskis – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Muzikinį momentą“ fis-moll (VL 163), orkestras – Juozo Naujalio „Svajonę“.

Kitas puikus koncertas – spalio 31 d. „Žalgirio“ arenoje skambėjęs Andrew Lloydo Weberio Requiem, kurį atliko solistas Edgaras Montvidas, Ukrainos nacionalinės operos solistė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, diskanto partiją – Teodoras Lipčius, dainavo Kauno valstybinis choras ir Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, dirigavo C. Orbelianas.

Muzikinės premjeros

Įspūdingo siužeto, teminių kontrastų, puikios muzikos Kipro Mašanausko roko opera „1972“ (premjera – gegužės 14 d.) – vienas iš Romo Kalantos susideginimo 50-mečio minėjimo renginių Kaune. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) pastatytos operos kūrėjai siužetui pasirinko laiką iki susideginimo, juos inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai.

Operos veikėjai – jaunuoliai Romas, Kaladė, Kudla, Zosė-Sofija, Lina, Karmela ir Radistas, priešingoje pusėje – Mokytoja, KGB tardytojas, Šeimininkas, virš laiko pakilę žydas Traubas ir Laisvė; praeiviais, spekuliantais, fabriko darbininkais virstanti minia. Būtent ji, minia, KGB tardytojas, Šeimininkas kėlė šiurpą, nes to laiko pasaulyje užėmė įprastų operų galingųjų – karalių, inkvizitorių vietą. Tad nė nereikia svarstyti apie tokios operos būtinumą, istorinį reikšmingumą, aktualumą ir roko, kuris sovietmečiu buvo tolygus pasipriešinimui santvarkai, reiškinį.

Kita KVMT premjera – Giuseppe’ės Verdi opera „Nabukas“, programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, įvyko du kartus – liepos 16 d. Kauno IX forto memoriale ir spalio 1 d. KVMT. Pirmosios premjeros dieną pažymėjo eitynės „Susitaikymo kelias“, skirtos Didžiajai akcijai (1941 m.) atminti. Jose, vykusiose ne nuo geto Vilijampolėje, o tik nuo IX forto prieigų, per liūtį, vis sustojant, giedant, skaitant, niūniuojant, buvo pakankamai laiko pagalvoti apie savo miesto istoriją, apie ten nužudytus žmones – ne skaičius, o konkrečius asmenis. Ko gero, kiekvienas turėjo apie ką pamąstyti dalyvaudamas tose eitynėse, – ne tik apie susitaikymą su savo miesto istorija, bet ir Ukrainoje vykstantį karą.

Akompanuojant nesustojančiai liūčiai, paminklo IX forte nužudytoms aukoms fone, operos premjera stebino puikiai sustyguotu darbu: Jono Janulevičiaus dirigavimu, kartu su teatro choru dainavusiais D. Beinarytės parengtais suaugusiųjų ir vaikų chorais, Kęstučio Jakšto režisūriniais sprendimais, puikia scenografija ir vizualizacijomis, Dainiaus Bendiko kostiumais, o labiausiai – neprilygstamąja Abigaile – Gitana Pečkyte.

Išskirtiniai kolektyvai

Tikriausiai nenuostabu, kad labiausiai stengiausi sekti Kauno valstybinio choro ir KMSO koncertus. Vasario 4-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Lina Dambrauskaitė, Vladas Bagdonas pirmą kartą Lietuvoje atliko Césaro Francko oratorija „Atpirkimas“ („Rédemption“), skirtą 200-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, o Tarptautinio M. K.  Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojas Aleksandras Kašpurinas atlieko Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 d-moll, op. 30. Dirigavo Robertas Šervenikas.

XXIV kompozitorių Edvardo Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje kovo 18 d. Kauno valstybinis choras, solistai Margarita Levčuk (Baltarusija), Nora Petročenko, Mindaugas Jankauskas, Tadas Girininkas, mušamųjų instrumentų grupė (vadovas Vladas Šeibakas), pianistai Motiejus Bazaras, Mykolas Bazaras, Lina Krėpštaitė, Paulė Galinienė atliko Igorio Stravinskio „Svadebką“ („Vestuvės“, 1923 m.) solistams, chorui, keturiems fortepijonams ir mušamųjų instrumentų grupei. Dirigavo R. Šervenikas, šoko Stefanija Nosovaitė, Jokūbas Nosovas, Justina Vitkutė ir Gintaras Visockis.

Kaune balandžio 1 ir 2 d. vykusiame tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso finale KMSO dirigavo Karolis Variakojis. Finalininkai Anastasija Šumskaitė (Lietuva), Simonas Poška (Lietuva) ir Casonas Kangas (D. Britanija), Elžbieta Liepa Dvarionaitė (Lietuva), Simonas Miknius (Lietuva) ir Jonas Šopa (Lietuva) grojo Wolfgango Amadeus Mozarto, L. van Beethoveno ir Stasio Vainiūno koncertus fortepijonui ir orkestrui. Konkursą laimėjo E. L. Dvarionaitė.

Balandžio 18 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje koncertavo žymi amerikiečių dainininkė Renée Fleming. Kartu su ja koncertavo E. Montvidas, Rita Preikšaitė, Kauno valstybinis choras ir koncertą organizavęs KMSO ir jo vadovas Algimantas Treikauskas, orkestrui dirigavo C. Orbelianas.

Gegužės 13 d., po Lietuvoje paminėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, kartu su Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusia naktimi“ skambėjo Felixo Mendelssohno simfoninė kantata „Šlovinimo giesmė“ („Lobgesang“) solistams, chorui ir orkestrui, op. 52, sukurta 1840 m. Johanneso Gutenbergo spaudos renkamaisiais spaudmenimis  išradimo 400-osioms metinėms. Kantatą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Agnė Stančikaitė, Justina Gringytė, Adamas Zdunikowskis, dirigavo Modestas Pitrėnas.

Pažaislio festivalio ribose, Gedulo ir vilties dienai, birželio 10 d. Kauno valstybinis choras kartu su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir solistais Lauryna Bendžiūnaite, Stine Marie Fischer, Merūnu Vitulskiu ir Tadu Girininku atliko Antonino Dvořáko Requiem b-moll solistams, chorui ir orkestrui, op. 89, B. 165.

Kauno katedroje bazilikoje gėrėjausi lietuviška chorine muzika lapkričio 6 d. Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių 100-mečiui skirtame koncerte, kuriame dalyvavo Mindaugo Radzevičiaus diriguojamas Kauno valstybinis choras, vargonininkai Juanas Paradell Solé ir Renata Marcinkutė-Lesieur.

Sunkių minčių sukėlė lapkričio 18 d. Christos Hatzis kantata „Wormwood (Chornobyl)“ baritonui, vokalistui, diskantui, mišriam chorui ir fortepijoniam trio, kurį atliko Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio: Lina Krėpštaitė, Indrė Andruškevičiūtė ir Asta Krikštaponienė, solistai Andrius Apšega, Mantas Jankavičius ir Kirilas Dernovyi (Ukraina), dirigavo R. Šervenikas.

Negalėjau nesižavėti lapkričio 25 d., minint Johanno Wolfgango Goethe’ės 190-ąsias metines, Lietuvos nacionalinio orkestro, Kauno valstybinio choro vyrų grupės ir solisto Ferdinando von Bothmerio (Vokietija) atlikta J. Brahmso Kantata „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir orkestrui op. 50. Dirigavo R. Šervenikas.

Pažaislio festivalis

36 Pažaislio muzikos festivalio koncertai šiemet vyko Kaune – Pažaislio vienuolyne ir vienuolyno bažnyčioje, Kauno valstybinėje filharmonijoje, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų), Kauno evangelikų liuteronų bažnyčiose, aplink Kauną – Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Raudondvario kultūros centre, ir tolėliau – Rietavo arenoje, Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje, Žiežmarių kultūros centre, Birštono kurhauze, Dubingių šv. Jurgio bažnyčioje.

Pilnas sales pritraukiantis festivalis įtinka visiems, net rafinuočiausiems skoniams. Rinkausi koncertus, kuriuose skambėjo lietuviška, šiuolaikinė arba senoji muzika. Vienas įsimintiniausių koncertų – Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje vykęs koncertas „Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus atminimui“, kuriame B. Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ ir „Epitafiją praeinančiam laikui“ atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Šiuolaikinės muzikos poreikį su kaupu patenkino tarpdisciplinis pianistės Tricia Dawn Williams pasirodymas „Transition: avangardinio fortepijono portretas“.

Abejingų nepaliko festivalyje debiutavęs ansamblis „Paleasis“ – Alexanderis Paley (meno vadovas ir fortepijonas, JAV), Vytenis Gurstis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Gediminas Abaris (valtornė), Linas Valickas (smuikas), Tomas Petrikis (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė), Dainius Rudvalis (kontrabosas), pirmame koncerte atlikę Johanno Nepomuko Hummelio, Ludwigo van Beethoveno ir Ignazo Moscheleso kūrinius.

Lietuviška muzika

Muzikologas, Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas Darius Kučinskas pabrėžia: „Savo tautos ir šalies istorijos pažinimą laikau vienu svarbiausių atsakingo žmogaus bruožų.“ Jau ne kartą cituotas muzikologas, kompozitorius Vladas Jakubėnas beveik prieš 100 metų teigė apie būtinybę kiekviename koncerte atlikti bent vieną lietuvišką kūrinį. Deja, to vis dar nėra – savo muzikos nevertina klausytojai, dažnai ir atlikėjai, rinkdamiesi laiko patikrintus, populiarius kūrinius, pamiršdami, kad istorijos ir meno nepasirinksi, ir nesiimdami publikos supažindinti su rečiau atliekamais kūriniais.

Vis dėlto situacija nebloga. 40 metų grojančio Kauno styginių kvarteto – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), penkiolika – Eglė Lapinskė (altas), penkerius – Aistė Mikutytė (II smuikas) – violončelininkas Saulius Bartulis Kauno kompozitorių kūrinių grojimą vadina moraline užduotimi, didžiąją dalį jų įrašytos muzikos sudaro Kauno kompozitorių ir Vidmanto Bartulio muzika.

Sausio pabaigoje Kaune grojusi unikali menininkų pora Gabija ir Mykolas Natalevičiai pristatė fortepijoninės muzikos koncertą „Sustojęs laikas“, kuriame – vokiečių kompozitoriaus ir pianisto Hanso Otte „Garsų knyga“, V. Bartulio „Ūkanos“ ir „Hanami“, M. Natalevičiaus improvizacijos, skambėjusios kartu su jo kūriniais „Svajingai“ ir „Psalmė“.

Širdį džiugino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleisti iki šiol nežinoti, muzikologės Živilės Tamaševičienės atrasti ir leidiniui parengti Juozo Naujalio motetai, kuriuos Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje balandžio 10 d., Verbų sekmadienio vakarą, atliko mišrus jaunimo choras „Exaudi“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras (vadovė Živilė Tamaševičienė).

Spalio 19 d. koncerte-dedikacijoje „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“ A. Kubiliūno, Algirdo Bružo, Gintaro Samsono, Zitos Bružaitės, Algirdo Klovos, Kęstučio Bieliuko, Antano Jasenkos, Alvido Remesos ir Nijolės Sinkevičiūtės kompozicijas atliko Joana Gedmintaitė ir Mindaugas Zimkus, Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis, Roma Jaraminaitė, Motiejus ir Mykolas Bazarai ir Aušra Klovaitė-Berezinienė.

Itin išskirtinis buvo spalio 21 d. brolių Dainiaus ir Aido Puodžiukų koncertas „Žvilgsniai atgal“, kuriame jie pristatė vis dėlto per retai Lietuvoje atliekamą lietuvių išeivių muziką – Jeronimo Kačinsko, Jono Švedo, Kazimiero Viktoro Banaičio sonatas smuikui ir fortepijonui. Nors, regis, apie lietuvių išeiviją nuolat leidžiamos monografijos, vis dar trūksta informacijos, išleistų natų, daug kas prapuolę visiems laikams. Tad viltingai nuskambėjo menininkų pažadas sonatas įrašyti.

Šių metų šiuolaikinės muzikos festivalyje vyko „Baltijos muzikos dienos“. Lapkričio 6–19 d. devyniuose koncertuose grojo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Austrijos atlikėjai, koncertai vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės“ fabrike, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Lietuviškos festivalio premjeros – austrų ansamblio NAMES atliktos Ramūno Motiekaičio „Melancholijos erdvės“, Kauno miesto simfoninio orkestro – Mariaus Baranausko „Amžinoji melodija“, Klaipėdos kamerinio orkestro ir Sergejaus Okruško (klavesinas) – Ričardo Kabelio „Opus parabellum“, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro – Dominyko Digimo „swells, pines, rustles...“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“, Žibuoklės Martinaitytės „4 Forces“, Latvijos radijo choro – Ž. Martinaitytės „Aletheia“. Festivalio koncertuose išsiskyrė Ž. Martinaitytės „Hado zona“, kurią filharmonijos vestibiulyje atliko ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas, Simonas Kaupinis, Arnas Kmieliauskas, Donatas Butkevičius, Marta Finkelštein, erdvinio sprendimo kūrėja Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas Valdas Latonas.

Karo ženklai

Visų mūsų gyvenimą pakeitė karas Ukrainoje, besitęsiantis jau dešimt mėnesių. Tada, vasario 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje minint Estijos nepriklausomybės dieną, kartu su KMSO grojo Lietuvos ir Estijos atlikėjai. Iki dabar atsimenu ašaras muzikantų ir klausytojų akyse, kaip vilties maldai skambant Myroslavo Skoryko „Melodijai a-moll“ ir ovacijas tvirtai apsikabinusiems D. Kuznecovaitei ir estams E. Pehkai ir Ü. Krigului. Per dešimt mėnesių, regis, turėjome laiko perdėlioti prioritetus ir atsisakyti inertiškumo koncertų erdvėse.

Kūčių dieną sukako dešimt mėnesių, kai, pamindama XXI a. įprastus susitarimus, Rusija įsiveržė į Ukrainą. Didžiosios metų šventės daugeliui Ukrainos žmonių nėra nei šiltos, nei jaukios, nei artimųjų apsuptyje. Tik mūsų medijose – šventinės reklamos, akcijos, koncertai ir fejerverkai... Nors, regis, visiems turėtų būti aišku, kad geriausia šių metų dovana – taika ir auka Ukrainai.

Sparčiai žiemėjantis lapkritis buvo derlingas – šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ Baltijos muzikos dienose skambėjo lietuvių, latvių, estų, austrų, skandinavų muzika, o Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) ir Kauno valstybinio choro koncertuose kūriniai pristatė įvairias kultūrines sąsajas. Norėjau pasiklausyti daugybės koncertų, neretai skambančių kasdien, ir beveik visada kelias mane nuvesdavo į Kauno valstybinę filharmoniją, nes kur kitur taip gera klausytis muzikos.

Nešantys šviesą

Vienas puikiausių lapkričio koncertų buvo Leros Auerbach šeštosios simfonijos „Šviesos nešėjai“, skirtos Chuine'ei Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, pasaulinė premjera Kauno filharmonijoje lapkričio 5 d. Kūrinį atliko KMSO, Kauno valstybinis choras, violončelininkė Kristina Reiko Cooper (JAV), dainininkai Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo KMSO vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV). Kūrinyje skambėjo jidiš – ilgą laiką buvusi įprasta daugumai Rytų Europos žydų kalba. Šis projektas buvo programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, įgyvendintas gavus didelę Pasaulio holokausto atminimo centro „Yad Vashem“ Jeruzalėje paramą.

Kauno istorijos dalimi tapę diplomatai Ch. Sugihara ir Janas Zwartendijkas tapo ir daugybės žmonių laimingos istorijos dalimi: išdavę kelionės vizas, jie lėmė ne vieno žmogaus, o keliolikos kartų likimus. Kūrinio iniciatorė Kristina Reiko Cooper viena iš jų – viza Nr. 1628 buvo išduota jos vyro tėvui Irvingui Rosenui. Japonų kilmės amerikietė muzikė akcentavo Ch. Sugiharos drąsą nepaisyti vadovų sprendimų, siekį elgtis teisingai pagal Bushido kodeksą ir žydišką Hakarat hatov – gėrio matymo pasaulyje ir dėkingumo sampratą. Unikaliomis kultūrinėmis sąsajomis rėmėsi ir kūrinio kompozitorė L. Auerbach – pagal kintsugi principą (keramikos dirbinių atkūrimo technika, suklijuojant klijais su aukso milteliais) ji sujungė jidiš poetų tekstus, neįgarsintus, tik librete matomus 121-osios psalmės žodžius ir violončelės solo.

Seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Prologo, penkių dalių ir keturių interliudų simfonijoje violončelei, keturiems solistams, skaitovams, chorui ir simfoniniam orkestrui skambėjo skirtingų likimų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimusių, gyvenusių poetų Yisroelio Emyoto (1909–1978), Dovido Hofshteyno (1889–1952), Peretzo Markisho (1895–1952), Itziko Mangerio (1901–1969), Simkhos Shayevitchiaus (1907–1944), Moyshe'ės Teyfo (1904–1966), Avromo Sutzkeverio (1913–2010), Rajzel Żychlińsky (1910–2001) tekstai. Penkias simfonijos dalis – „Laiškai į niekur“, „Lopšinė“, „Degimas“, „Atsisveikinimo žodžiai“ ir „Stebuklo epilogas“ simboliškai suriša prologas ir interliudai – „šukės ir šnabždesiai“. Eilėraščiai labai jautrūs ir intymūs, šioje poezijoje telpa ir kompozitorės šeimos istorija.

Simboliška, kad simfoniją „Šviesos nešėjai“, skirtą Ch. Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, įrėmino parodos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, pristatymas Kauno filharmonijoje, Karen Tanakos kūrinys „Angelas sargas“ (2000) ir Pasaulio tautų teisuolių, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių Lietuvos žydus, pagerbimas Lietuvos Vyriausybėje, kur Holokausto memorialo „Yad Vashem“ skiriamus apdovanojimus priėmė artimieji. Simfonijos paskyrimas ir tiems, „kurie rizikuoja viskuo“, ne tik verčia susimąstyti apie gelbėtojų likimus, bet ir yra aktualus šiandien.

Pripažinimas: pasaulinei L. Auerbach simfonijos „Šviesos nešėjai“ premjerai pasirinktas Kaunas. / L. Matulevičienės nuotr.

Diplomatinių ryšių sukaktis

Lapkričio 6 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vykęs koncertas leido pagalvoti apie laiką. Kažin ar dar didžiuojamės buvę paskutiniai Europos pagonys? 1009 m. Viešpačiui dvasią atidavė šv. Brunonas, o mes švenčiame pirmą Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Krikštą su kalaviju rankose nešę kryžiuočiai galų gale suprato, kas jiems sakoma Žalgirio mūšyje, nors 1251 m. jau buvo apsikrikštijęs karalius Mindaugas, o Lietuva (kuriam laikui) tapo krikščioniška valstybe. Po jo valdę kunigaikščiai turėjo įvairių nuomonių apie valstybinės religiją, vyko derybos su Gediminu, Algirdu, Kęstučiu, ir tik Jogaila 1388 m. padėjo tašką. Lietuvoje, ne Žemaitijoje. Istorija tekėjo sava vaga. Pirmą Lietuvos Respubliką Vatikanas de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. ir to neatsižadėjo net atėjus sovietams, Vatikane Lietuvos pasiuntinybė veikė visą laiką, diplomatiniu būdu oficialiai atnaujinta 1991 m.

Pilnoje Kauno arkikatedroje bazilikoje giedojo Kauno valstybinis choras, grojo lietuvių vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur ir pagrindinis Siksto koplyčios Vatikane vargonininkas Juanas Paradelli Solé. Skambėjo puikūs, didingi kūriniai vargonams, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juozo Naujalio, Pranciškaus Beinario, Vytauto Barkausko, Vaclovo Augustino, Zitos Bružaitės, Domenico Bartolucci, Henri Potirono, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Džiūgavau dėl kauniečių kompozitorių muzikos, tačiau būčiau norėjusi išgirsti ir lietuvių išeivių giesmių.

Kaimynai iš arti

Šiuolaikinės muzikos tvanas, atlaidai, rekolekcijos – norimą žodį galite parinkti patys – Kauną ištinka lapkritį. Tamsa, šaltis, link bjaurių linkstantys orai, puikūs muzikai, išskirtinė muzika, premjeros, kolegiški susitikimai, derantys su įnoringa ir labiau XIX a. muziką mėgstančia Kauno publika. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus 1997 m. įkurtas festivalis „Iš arti“ jau seniai tapo Kauno kultūros dalimi – kaip ir jame skambančios lietuviškos premjeros.

Šiais metais festivalis jau antrą kartą rengė Baltijos muzikos dienų renginius ir iš arčiau pažiūrėjo į lietuvių, latvių ir estų muzikos niuansus ir kultūrinę bičiulystę. Pasvarsčiau, kiek toli ar arti nuo mūsų yra latviai ir estai. Ko gero, pirmiausia į galvą ateina Baltijos kelias ir trikalbė daina „Bunda jau Baltija!“ Tais pačiais metais – 1918 ir 1991 m. – mūsų valstybės paskelbė ir atkūrė Nepriklausomybę. Pakalbinę pažįstamus muzikos mylėtojus apie latvių ir estų muziką tikrai išgirsite žinomas pavardes – Pēteris Vasks ir Arvo Pärt.

Galbūt, tik latviai mums artimesni: ir kalba artima, ir autobusu per kelias valandas patogu nuvykti į Rygą, nuo senų laikų Lietuva ir Latvija keičiasi studentais – XIX a. pab.–XX a. pr. Jelgava (Mintauja) buvo lietuvių kultūros centras (tikrai rekomenduoju pasidomėti to meto Jelgavos gimnazijos moksleiviais!), vienas iš latvių profesionaliosios muzikos pradininkų Jāzeps Vītols mokė lietuvių kompozitorius Juozą Karosą, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Vainiūną, Juozą Žilevičių, jie vaikščiojo tomis pačiomis Kauno gatvėmis kaip ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas Vladas Jakubėnas. Pavartę jo straipsnių ir recenzijų dvitomį rastume daug gerų žodžių apie latvių ir estų muziką, valstybinių švenčių proga skambėjusią tuometėje sostinėje Kaune.

Didžioji dalis festivalio koncertų vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės fabrike“, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Didžioji dalis koncertuose skambėjusių kūrinių sukurta pastaraisiais metais ir tik maža dalis palietė ankstesnius dešimtmečius. Skambėjo septynios lietuviškos premjeros. Lietuviškoji nepremjerinė festivalio dalis sukūrimo chronologine tvarka – Ryčio Mažulio „Canon solus“ (1998), Justės Janulytės „Akvarelė“ (2007), Giedriaus Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ (2012), Justinos Repečkaitės „Acupuncture“ (2014), Loretos Narvilaitės „Akataka“ (2017), Monikos Zenkevičiūtės „Pocket“ (2018), Fausto Latėno „Bolero“ (2020–2021), Žibuoklės Martinaitytės „Hado zona“ (2021), Kristupo Bubnelio „Q“ (2021) ir Mantauto Krukausko „Me oleme kuus (We are six)“ (2022).

Pirmame festivalio koncerte „Virpėjimai“ lapkričio 6 d. „Drobės“ fabrike grojo Estijos elektroninės muzikos ansamblis (EMA). Koncerto programoje – pastaraisiais metais sukurti Malle'ės Maltis, Ákio Sebastiano Frostasono, Alisos Rancāne, Dorise'ės Hallmägi, lietuvio M. Krukausko kūriniai ir vyresniosios kartos Kanadoje gyvenusio esto Udo Kasemetso kompozicija. Pirmadienį, lapkričio 7 d., festivalį koncertu „Vizijos“ tęsė Talino naujosios muzikos ansamblis (vadovas Arashas Yazdani), jis pristatė Märto-Matiso Lillio, Elise'ės Hallik, Santos Bušs, Sami Klemolos ir J. Repečkaitės kūrinius. Austrijos ansamblio „Nemes“ (vadovas Matthiasas Leboucheris) koncerto „Atradimai“ lapkričio 11 d. programoje, be vyresniosios kartos šiuolaikinės muzikos autorių Carolos Bauckholt, Klauso Lango, Michaelio Gordono, Peterio Jakoberio, Christopho Herndlerio kūrinių, sukurtų 1992–2011 m., skambėjo Ramūno Motiekaičio kūrinio „Melancholijos erdvės“ fleitai, klarnetui, violončelei ir fortepijonui premjera. Kompozitoriaus įkvėpimu tapo to paties pavadinimo Karinos Johannisson knyga.

Festivalį koncertu „Apmąstymai“ lapkričio 12 d. tęsė Imanto Jono Marijaus Šimkaus diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas, vyr. dirigentas Constantine‘as Orbelianas), kurio programoje skambėjo Lindos Leimane, Mariannos Liik pastarųjų metų kompozicijos, G. Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ ir Mariaus Baranausko kūrinio „Amžinoji melodija“ premjera.

Lapkričio 13 d. koncerte „Virsmai“ perkusininkų duetas iš Latvijos Juris Azers ir Guntars Freibergs atliko Andris'o Dzenītis'o, Asjos Ahmetjanovos, Matīsso Čudars'o, Annos Veismane, Raivis'o Misjuns'o, L. Narvilaitės ir K. Bubnelio kūrinius. Išskirtinis festivalio renginys – lapkričio 15 d. Ž. Martinaitytės kūrinys „Hado zona“, kurį ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas), Simonas Kaupinis (tūba), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Marta Finkelštein (fortepijonas) atliko šviesų ir rūko užpildytame Kauno valstybinės filharmonijos vestibiulyje. Erdvinio sprendimo kūrėja – Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas – Vladas Latonas.

Lapkričio 16 d. koncerte „Spektras“ Vytauto Lukočiaus diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) atliko Oskars'o Herlins'o, Maria'os Kõrvits, M. Zenkevičiūtės, F. Latėno kūrinius, o kartu su Sergejumi Okruško (klavesinas) – Ričardo Kabelio kūrinio „Opus parabellum“ premjerą. Priešpaskutinis festivalio koncertas – visomis spalvomis žėruojantis „Spinduliavimas“, kuriame Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (vadovas prof. dr. Antanas Kučinskas, meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas) ir dirigentas Karolis Variakojis atliko Gundegos Šmite kompoziciją – solo partijas atliko Gunta Gelgotė (sopranas) ir Laimonas Salijus (akordeonas) ir tris premjeras: Dominyko Digimo „Swells, pines, rustles…“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“ ir Ž. Martinaitytės „4 Forces“. Paskutinis festivalio koncertas „Sensus“, lapkričio 19 d. vykęs pilnoje Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) bažnyčioje, pristatė nuostabią Latvijos radijo choro programą. Joje – Toivo Tulevo, Arvo Pärto, Mārtiņš'o Viļums'o, Krists'o Auznieks'o, J. Janulytės, R. Mažulio kūriniai ir Žibuoklės Martinaitytės „LRT Klasika“ užsakymu sukurto kūrinio „Aletheia“ premjera.

Sunku būtų išrinkti įdomiausią, išskirtiniausią, reikšmingiausią kūrinį ar koncertą – šiuolaikinė muzika, kūrinių premjeros sukuria ypatingą, dabar vykstančio gyvenimo atmosferą. Repertuare pamatę lietuvišką kompozitoriaus pavardę, ateikite paklausyti jo kūrybos, taip pat ir latvių, ir estų. Mes jau seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Atmintis ir perspėjimas

Dabar kuriama muzika turi vieną nemalonią savybę – nuleisti ant žemės. Dažnai kitokio, ausiai neįprasto skambesio, tarytum nesaugi muzika kalba apie dabarties problemas. Lapkričio 18 d. Kauno filharmonijoje pirmą kartą Europoje skambėjo graikų kompozitoriaus Christos'o Hatzis'o kantata „Wormwood (Chornobyl)“ baritonui, vokalistui, diskantui, skaitovui, mišriam chorui ir fortepijoniniam trio, kurią atliko Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio – Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), solistai Andrius Apšega (baritonas), Mantas Jankavičius (vokalas), Kyrylas Dernovyi (diskantas, Ukraina), skaitovas Giedrius Prunskus, dirigavo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas. Vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis. Sudėtingo turinio ir kompozicijos kūrinio tekstas – paties kompozitoriaus ir iš paskutinės Naujojo Testamento knygos „Apreiškimas Jonui“.

Karo Ukrainoje fone, net ir beveik keturiems dešimtmečiams praėjus po Černobylio katastrofos, atominio pavojaus grėsmė niekur neišnyksta. Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis kantatą „Wormwood (Chornobyl)“ sukūrė 2006 m., minint katastrofos 20-metį, jos dedikacija – atminti ir perspėti. Klausantis kūrinio, sąmonės nepaliko nemaloni kompozitoriaus pastebėta asociacija, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia pelyną, paskutinėje Naujojo Testamento knygoje „Apreiškimas Jonui“ minimą kaip „metėlė“, tai didelės dalies žmonijos sunaikinimo priemonė. Kūrinio dalys – „Pelynas“, „Septintasis antspaudas“, „Auksinis smilkytuvas“, „Pabaigos pradžia“, „Pirmieji keturi trimitai“, „Penktasis angelas“, „Šeštasis angelas“, „Paskutinės negandos“, „Eikime naujon Jeruzalėn“.

Perspėjimas, grėsmė, lemtis pynėsi įspūdingoje muzikoje, vaizduose ir specialiai Lietuvoje kompozitoriaus papildytuose lietuvių kalba skaitomuose tekstuose.

Riterio Rinaldo istorija

Mėnesį pradėjusi mintimis apie šviesą ir viltį jį baigiau puikiame Kauno valstybinio choro koncerte „J. W. Von Goethe'ės Istorija apie riterį Rinaldą“ lapkričio 25 d., kuriame pianistas Szymonas Nehringas (Lenkija) atliko Frédérico Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, Kauno valstybinio choro vyrų grupė, tenoras Ferdinandas von Bothmeris (Vokietija) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojami choro meno vadovo ir vyr. dirigento Roberto Šerveniko, atliko Johanneso Brahmso kantatą „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir orkestrui op. 50 (1869).

Kauno valstybinė filharmonija šį kūrinį publikai pristatė minėdama 190-ąsias Johanno Wolfgango von Goethe'ės metines. Įdomus, įspūdingas kūrinys, kuriame choras atlieka itin reikšmingą vaidmenį, sukurtas pagal to paties pavadinimo J. W. bon Goethe'ės poemą. Kūrinio centre – poetus ir kompozitorius jaudinusi istorija, kurią šiandien galėtume nagrinėti įvairiai: tai galėtų būti tiek istorija apie gražuolės apkerėtą riterį, tiek apie karius, kuriuos nuo grobikiško karo nuvilioja savo kraštui pasišventusi princesė, – ypač jeigu tokią istoriją sumanytų inscenizuoti kine.

Tačiau grįžkime prie rimtų vyrų – J. W. Goethe'ės, J. Brahmso, riterio Rinaldo ir visų scenoje stovėjusių vyrų! Kūrinys įdomus tuo, kad moters balso jame nėra, Armidą ir jos sodus iliustruoja subtili orkestro muzika. Rinaldas kovoja tarp pareigos ir jausmų, choras Rinaldą kviečia atsitokėti, lipti į laivą ir tęsti užsibrėžtą kelionę į Jeruzalę.

Baigdama pasikartosiu – lapkritis buvo nuostabus, pilnas galimybių: galimybės klausytis puikių atlikėjų atliekamos puikios muzikos. Galimybės permąstyti savo ir artimą istoriją. Galimybės sekti ir suvokti kūrinio tekstą. Galimybės dalyvauti premjerų stebukluose, susitikimuose su kompozitoriais ir atlikėjais. Galimybės po koncerto susitikti su draugais, paskui grįžti į namus. Galimybės, kai reikia sustoti, klausytis tylos ir ramiai vartyti daugybę kartų skaitytas knygas. Ir niekada neįtikėtiname šventiniame šurmulyje nepamiršti, kad Ukraina kovoja ir nepasiduos.

Muzika ir kontekstai

Didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose koncertuojantis RPO pasižymi itin demokratinėmis pažiūromis: bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, įrašo vaizdo žaidimų, kino filmų, televizijos laidų muziką, siekia, kad orkestro muzika taptų kuo prieinamesnė įvairioms auditorijoms, tad pasirodo net itin kukliose erdvėse.

Neįtikėtinai sparčiai karjeros laiptais kylantis pianistas iš Makedonijos S.Trpčeskis pristato solinius rečitalius, groja kamerinės ir orkestro muzikos koncertuose. Koncertui „Žalgirio“ arenoje dirigavęs RPO vadovas V.Petrenka yra dirbęs Karališkajame Liverpulio filharmonijos orkestre, Oslo filharmonijos orkestre, Didžiosios Britanijos nacionalinio jaunimo orkestre, yra kviestinis daugelio prestižinių orkestrų ir renginių dirigentas. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje jis aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė savo nuomonę.

Pirmas koncerte skambėjo S.Prokofjevo (1891–1953) vienas populiariausių kūrinių – „Klasikinė simfonija“ Nr. 1, D-dur, op. 25.

Kūrinius ir atlikėjus pristatęs antrosios nacionalinės LRT radijo programos „Klasika“ vadovas Julijus Grickevičius akcentavo sudėtingą S.Prokofjevo likimą, pasaulinę šlovę ir žiaurų likimą. Peterburgo konservatorijoje kompozicijos ir fortepijono studijas baigęs S.Prokofjevas dar 1918 m. išvyko į užsienį koncertuoti, gyveno JAV, Paryžiuje, koncertavo Vakarų Europoje, JAV, Sovietų Sąjungoje. 1933, 1934 m. jis koncertavo ir Kaune.

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip, tad panorau sužinoti, kaip šio kompozitoriaus muziką vertino jo amžininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas (1903–1976). Nenustebau radusi, kad rašydamas apie S.Prokofjevo 1933 m. koncertą Kaune jis pateikė dar ir griežtą kultūrinį-politinį kontekstą. „Tačiau jau prieš karą gimė meno kūrėjų, aiškiai pranašaujančių netolimą ateitį: romantiško, individualistinio grožinio pasaulio griuvimą. Keisčiausia: jie pasireiškia daugiausia toje šalyje, kuri vėliausiai priėmė Vakarų Europos kultūrą ir niekuomet nebuvo jos tikrai suvirškinusi – Rusijoje.“

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip.

Analizuodamas S.Prokofjevo stilių, V.Jakubėnas akcentavo kritikus erzinusį dvilypumą, chuliganiškumo ir saloniškumo derinį, jo revoliucioniškumą lygindamas su Honore Gabrielio Mirabeau, o ne Maximilieno Robespierre'o, salonišką švelnumą netikėtai tampantį ironišką, ar net demonišką. Kiekviename S.Prokofjevo muzikos takte jis įžvelgė logiką ir stiprią inteligenciją.

Vėlesniuose tekstuose V.Jakubėnas pabrėžė nelaikąs S.Prokofjevo „grynai sovietiniu kompozitoriumi“. Išeivijoje JAV rašytoje Danutės Pomerancaitės ir Yuri Mazurkevicziaus koncerto recenzijoje jis vėl atkreipė dėmesį į S.Prokofjevo kūrybą ir likimą: galimybę gyventi ir gastroliuoti užsienyje, ideologinių valymų išgyvenimą išlaikant kūrybinį individualumą.

Subtili, preciziška orkestro niuansuotė, grakštūs nuo pernai RPO vadovaujančio charizmatiškojo dirigento V.Petrenkos mostai teikė vilties ir sukūrė tikrai šventišką atmosferą.

Likimai ir paralelės

Antrasis koncerto kūrinys – L.van Beethoveno (1770–1827) „Choralinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui c-moll, op. 80 (1808), kurį RPO atliko su Kauno valstybiniu choru ir pianistu S.Trpčeskiu, klausytojams buvo pristatytas kaip legendinės L.van Beethoveno IX simfonijos šauklys. Ir iš tiesų – šis jausmas, suvokimas atėjo su pirmaisiais kūrinio garsais.

Kūrinys, pradedamas fortepijono solo, pamažu prisijungiant orkestrui ir tik tada chorui, savo skambesiu, melodijomis kalbėjo apie šviesą ir viltį. Kauno choras buvo neprilygstamas ir puikus RPO ir S.Trpčeskio (beje, grojusio „Bösendorfer“ fortepijonu, kurio skambesiu galime gėrėtis Kauno valstybinės filharmonijos salėje) partneris.

Atlikęs L.van Beethoveno „Choralinę fantaziją“ pianistas kreipėsi į publiką lietuvių kalba ir prisipažino, kad buvo „Žalgirio“ arenoje prieš vienuolika metų. Ne kaip pianistas, o kaip krepšinio sirgalius, kai Makedonija iškovojo didžiausią istorinę krepšinio pergalę. 2011-aisiais Kaune vykusio Europos krepšinio čempionato ketvirtfinalyje makedonų rinktinė paklupdė lietuvius ir sužlugdė mūsų rinktinės viltį siekti medalių.

„Tada neįsivaizdavau, kad kada nors čia grosiu atlikdamas tokį didingą, žmones suburiantį kūrinį“, – sakė S.Trpčeskis, diplomatiškai paminėdamas Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Rimą Kurtinaitį, muziką ir sportą lygindamas per virtuoziškumo ir artistiškumo prizmę.

Makedonų virtuozas akcentavo, kad kiekvienas gyvenimo momentas yra prisiminimas, o momentai gyvenime yra svarbūs, ir ragino klausytojus savo gyvenimus daryti geresnius ir įsimintinesnius.

Esu įsitikinus, kad visą gyvenimą prisiminsiu, kaip S.Trpčeskis arenoje encore grojo svajingą M.K.Čiurlionio „Muzikinį momentą“ fis-moll (VL 163). Prisiminsiu, kaip plojimais ir balsais savo pritarimą rodžiusi publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M.K.Čiurlionio muzikos garsų.

Trečiasis koncerto kūrinys – vieno žymiausių suomių kompozitoriaus, dirigento J.Sibeliaus (1865–1957) Simfonija Nr. 2 D-dur, op. 43 (1902). Sukurta po populiariosios simfoninės poemos „Suomija“, ši simfonija paties kompozitoriaus vadinta jo sielos išpažintimi. J.Grickevičius akcentavo Lietuvos ir Suomijos istorijų panašumą, simfonijoje girdimą laisvės troškimą.

V.Jakubėnas apie tuomet Kaune atliktą simfoninę poemą „Suomija“ rašė kaip sukėlusią „ypatingą entuziazmą“ ir kėlė klausimą, kodėl taip mažai girdėjome J.Sibeliaus kūrinių? „O Suomijos likimo keliai, jų šiaurietiška prigimtis turi juk daug bendro su lietuviais.“ Iš tiesų – Suomiją ilgą laiką valdė danai, švedai, o vėliau, XIX a., rusai, čia buvo drausta leisti knygas suomių kalba, tik po 1863 m. ir tik palengva suomių kalba tapo oficiali mokyklose ir įstaigose. XX a. pradžia Suomijai buvo lemtinga – vykdant parlamentinę reformą pirmą kartą Europoje, 1906 m., rinkimų teisę gavo moterys, o 1917 m. buvo paskelbta Suomijos nepriklausomybė.

Plojimais ir balsais savo pritarimą rodžius publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M. K. Čiurlionio muzikos garsų.

Karelų folkloru grindžiama J.Sibeliaus muzika lėta, didingai išskleidžianti kulminacijas – „Royal Philharmonic Orchestra“ ir dirigentas V.Petrenka neprilygstamai perteikė šios muzikos grožį.

„Svajonė“ ir svajonės

Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas 2022“ publikai suteikė neįkainojamą dovaną – tiesioginę koncerto transliaciją radijo bangomis. Kaip pastebėjo J.Grickevičius, ne taip dažnai gastroliuojantys orkestrai sutinka suteikti transliacijos teisę, kai groja ne namų scenoje. J.Grickevičius taip pat akcentavo Kauno valstybinio choro, kurio profesionalumą vertina ir kolegos iš RPO, pasirodymą: „Tai didžiulė garbė ir atsakomybė, mūsų techninių galimybių išbandymas.“

Subtili kūrinių orkestruotė, sudėtingos pianisto, choro partijos kuo puikiausiai girdėjosi „Žalgirio“ arenoje ir, tikiu, tiesioginės transliacijos klausytojams. Pagirtinas garso režisierių darbas! Iš tiesų ausis negalėjo praleisti nė smulkiausios natelės, tik nesinorėjo girdėti verčiamų natų puslapių – na, bet tokia yra preciziško įgarsinimo kaina.

Koncerto pabaigoje orkestras publikai įteikė dar vieną dovaną, encore pagrojęs J.Naujalio „Svajonę“. Buvo tiesiog neįtikėtina, kaip didingai J.Naujalio muzikos garsai užpildė arenos erdves, kaip susikaupusi, kone pamaldžiai jos klausėsi publika. Girdint, kaip įsijautę, susikaupę grojo muzikantai, kaip didingai dirigavo V.Petrenka, buvo akivaizdu: atlikti lietuvių klasikų kūrinius nebuvo tik mandagumo gestas. Ir šiuo atveju net nelieka vietos apgailestavimui, kad Lietuva vis dar tik M.K.Čiurlionis ir J.Naujalis – šie autoriai kone idealiai atitiko koncerte skambėjusių kūrinių laikotarpį ir dvasią. Dabar belieka tokio mandagumo sulaukti iš savų atlikėjų, prisimenant V.Jakubėno siekiamybę – nė vieno koncerto be lietuviško kūrinio.

„Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą“, – taip J.Sibelius kalbėjo apie koncerte skambėjusios simfonijos sukūrimą. Po tokių žodžių akys tarsi savaime kilo į viršų. Ne į dangų, tik į arenos lubų konstrukcijas. Dangui nuskrido maldelė apie visus įmanomus koncertinius poreikius galinčią patenkinti šiuolaikišką koncertų salę Kaune, kuriai po arenų, baseinų ir stadionų tikriausiai irgi ateis eilė.

Šis kūrinys ir neseniai atgaivinta Juozo Žilevičiaus Simfonija gegužės 3 d. skambės Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Išvakarėse programa bus atlikta Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Išskirtinę lietuviškos muzikos programą parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai. Kūrinius diriguos ypatingą dėmesį šiuolaikinei muzikai bei lietuvių autoriams skiriantis Robertas Šervenikas. Jis, be kita ko, yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmasis dirigentas, įrašęs kelias dešimtis šiuolaikinės muzikos kompaktinių plokštelių, nemažai jų „Naxos“, „Finlandia Records“ ir kitose įrašų kompanijose.

Programos pradžioje numatyta neseniai atgaivinta XX. a. pirmosios pusės kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Juozo Žilevičiaus Simfonija f-moll. Šis kūrinys, parašytas autoriui studijuojant 1919 m. Sankt Peterburge ir po kelerių metų atliktas Kaune, laikomas pirmąja lietuviška simfonija. Deja, per karą kūrinio partitūra sudegė Šiauliuose. Simfoniją 2017 m. iš užmaršties prikėlė kompozitorius ir LNSO violončelininkas Arvydas Malcys (redakcija ir instrumentuotė).

Pasak A. Malcio, muzikologei Danutei Petrauskaitei darbuojantis Čikagos Lituanistikos ir tyrimo centrui priklausančiame J. Žilevičiaus–J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyve, atsitiktinai pavyko rasti šios simfonijos juodraštinį pirmosios dalies partitūros variantą, kuris leidžia susidaryti vaizdą apie kūrinio tematinę medžiagą, melodijos ir formos ypatumus. Tad ir kilo mintis atrastą kūrinio fragmentą prikelti naujam gyvenimui. Nebuvo išbrauktas nė vienas J. Žilevičiaus parašytas taktas. A. Malcys nustatė optimalius epizodų tempus, suteikiančius muzikai kontrastų ir gaivumo; sutvarkė metriką ir taktus, štrichus, akcentus, dinamiką, pridėjo daugiau tembrų.

Po didelės pertraukos Lietuvos klausytojai koncerte galės prisiminti ir lietuviškos muzikos simbolio Broniaus Kutavičiaus opusą. Jo simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) chorui ir orkestrui sukurta 1998 metais. Pirmąsias dvi šio kūrinio dalis kompozitorius buvo sukūręs dar 1973-aisiais, Vilniaus miesto 650 metų jubiliejui. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, prie jų grįžo – taisė, keitė instrumentų sudėtį ir parašė dvi naujas dalis pagal Sigito Gedos tekstus (pirmosioms dviem buvo naudoti tekstai iš Bychovco kronikos ir Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“).

Keturių dalių veikalas simboliškai įgarsina reikšmingiausias Vilniaus istorijos datas – Lietuvos krikštą, Vilniaus miesto ir universiteto įkūrimą, Katedros atšventinimą. Kūrinyje akivaizdžios B. Kutavičiaus kultūrinių kūrybos ištakų žymės: sąlygiškai vadintas „pagoniškasis pradas“ ir vėlesnė nacionalinės bei tarptautinės kultūros tradicija. Pirmoje dalyje naudojamą tekstą apie kunigaikščio Gedimino sapną choras ne išdainuoja, bet dramatiškai išskanduoja, tarsi pagonišką užkeikimą. Tauri antros dalies muzika šlovina vieną seniausių Vakarų Europos universitetų. Tarp trečios ir ketvirtos dalies tekstų yra ir poeto Sigito Gedos eilės, perteikiančios sielos pokalbį su motina Vilniuje, prie televizijos bokšto, ar primenančios Katedros sugrąžinimą tikintiesiems. Šv. Jonų bažnyčioje skambėsiantis kūrinys dedikuojamas 440-osioms Vilniaus universiteto įkūrimo metinėms.

Koncertas „Epitafija praeinančiam laikui“ vyks gegužės 2 d., ketvirtadienį, 18 val., Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gegužės 3 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Puikus pavyzdys – Ludwigo van Beethoveno III simfonija „Herojinė“, laikoma vienu iš neabejotinų europinės klasikos šedevrų. Pirmą kartą viešai atlikta 1805 m. balandžio 7 d. Vienoje Verbų sekmadienį, diriguojant pačiam Beethovenui, ji iki šiol jaudina klausytojus: kiekvienas simfonijos atlikimas tampa įvykiu ir dar vienu kompozitoriaus genialumo įrodymu.

Praėjus lygiai 212 metų nuo premjeros, 2017 m. balandžio 7 ir 8 d. (Verbų sekmadienio išvakarėse), L. van Beethoveno III simfoniją Kaune ir Alytuje grieš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Martyno Staškaus. O rengiantis šiems koncertams balandžio 5 d. 16 val. LMTA Didžiojoje salėje vyks atvira orkestro repeticija, susipynusi su muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaita apie šią muziką.

Visi susidomėję kviečiami apsilankyti renginyje Akademijoje. Įėjimas laisvas. O kol kas pateikiame keletą muzikologo minčių apie L. van Beethoveno III simfoniją.

V.Gerulaitis: „Beethovenas buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir protingas žmogus. Jis 30 metų ruošėsi, prieš pradėdamas rašyti simfonijas. Josephas Haydnas tuo metu jau buvo sukūręs bene pusę iš savo šimto simfonijų. Beethovenas simfonijos žanro ėmėsi tik tuomet, kai suprato, kad yra tam subrendęs. O tuomet labai greitai parašė pirmąsias tris (1799–1804).

Trečioji simfonija iš karto tapo sprogimu Europoje ir visame pasaulyje. Kodėl? Ne dėl paskyrimo Napoleonui, kuriuo žavėjosi visa Europa – taip pat lietuviai ir lenkai, tikėję, kad jis atneš laisvę. Beethovenas buvo demokratas, todėl Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi išsyk nubraukė dedikaciją „Bonapartui“ ir užrašė „Herojinė“.

Beethoveno III simfonija pirmiausia pribloškė visus savo trukme – tokios ilgos muzikos istorijoje dar nebuvo buvę. Visi buvo pratę prie pusvalandžio trukmės simfonijų, todėl per premjerą publika išsigando, pradėjo kamuotis. Kamavosi, kamavosi ir galiausiai pareiškė: „Tai mažų mažiausiai keista.“ Iš tikrųjų vien pirmoji III simfonijos dalis trunka tiek, kiek daugelis Haydno simfonijų.

Bet man didžiausią nuostabą kelia kitkas. Beethovenas simfoninėje muzikoje pirmą kartą pademonstravo tai, ką jau buvo demonstravęs savo fortepijonėje muzikoje ir kvartetuose: jis parodė, kad kuria taip, kaip nori, o ne taip, kaip priimta arba turėtų būti. Kitaip nei jo kolega Wolfgangas Amadeus Mozartas – kaip visi, bet dar geriau. Ne. Beethovenas – ne kaip visi.

Norėdamas kurti tai, ką nori, Beethovenas simfonijos antrąją dalį paverčia grėsmingu gedulingu maršu. O juk antroji dalis turėtų būti lėta, graži, su lyriška melodija. Visa Europa su Napoleonu priešaky pakraupsta. Bonapartas išsyk pradėjo nemėgti Beethoveno, mat kompozitorius tarsi pasakė: „Jūs pasijutote herojais? Tai dabar aš jus laidoju.“

Tai buvo netikėta, neregėta ir įžūlu. Beethoveno nesuprato jo mokytojai, nesuprato Haydnas, bet Haydnas buvo didis ir pasakė: „Žinai, aš tavęs nesuprantu, bet tu esi nepaprastai talentingas.“

Taigi III simfonija pradėjo naują erą simfoninėje muzikoje. Paskui į „Herojinę“, kaip į pavyzdį, žiūrėjo visi romantikai. Ir dar šiandien mes į ją tebežiūrime.“