Spontaniškas sumanymas

Marijampolėje gimęs ir jau daugiau nei du dešimtmečius Kaune gyvenantis S. Kajokas niekada nemanė, kad Lietuvoje išgarsės dėl savo meninių sugebėjimų.

„Jeigu kas būtų pasakęs, kad tapsiu žinomas dėl kūrybinės veiklos, tikrai nebūčiau patikėjęs. Tuo labiau kad nei mano baigtos inžinerijos studijos, nei darbas, susijęs su aptarnavimo, paslaugų sfera, neprimena kūrybinių erdvių“, – prisistatydamas šypsosi Saulius.

Tačiau prieš keletą metų, vieną karštą vasaros dieną vyrui atostogaujant Palangoje, netikėtai kilo mintis sukurti smėlio skulptūrą. „Šis sumanymas atėjo spontaniškai. Norėjau ne tik grožėtis paplūdimiu, bet ir kažką įdomaus nuveikti. Taip pradėjau kurti savo pirmąją kūrinį – smėlio kabrioletą. Baigęs darbą, sulaukiau šeimos narių įvertinimo ir palaikymo, skulptūra patiko ir paplūdimyje buvusiems žmonėms“, – prisiminimais dalijasi Saulius.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Nuo tada jis ir pradėjo bandymus su smėliu ir jūros vandeniu. „Ne viskas buvo paprasta, o kol sugebėjau geriau perteikti proporcijas, praėjo nemažai laiko“, – atvirauja jis.

Sauliaus kūriniai po truputį tobulėja, o jų tematika taip pat įvairi. „Labiausiai mėgstu kurti žmones. Šios skulptūros sulaukia ir didžiausio praeinančių poilsiautojų dėmesio. Taip pat kuriu gyvūnų, įvairių animacinių personažų skulptūras, jos itin džiugina mažuosius Palangos poilsiautojus“, – atskleidžia jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Kūrė ir užsieniečiams

Smėlio skulptūromis Saulius jau džiugina ne tik Palangos poilsiautojus.

„Šiemet pirmą kartą skulptūras kūriau ir užsienyje. Atostogų Bulgarijos paplūdimyje metu taip pat lipdžiau, pavyko pavaizduoti krokodilą, – džiaugiasi Saulius. – Pritrūkus idėjų pačiam, neretai į pagalbą atskuba  žmona, vaikai, todėl galima sakyti, kad tai tam tikra prasme neretai yra mūsų šeimos kolektyvinio darbo rezultatas.“

Entuziasto neliūdina, kad jo sukurtos skulptūros paplūdimyje išbūna dažniausiai vos dieną ar dvi. „Man nepaprastai džiugu matyti, kad daliai žmonių, atostogaujančių prie jūros, jos teikia džiaugsmo. Kurti žmonėms gerą nuotaiką – pagrindinis mano darbo tikslas. Žmonės mielai fotografuojasi prie šių skulptūrų. Ypač daug džiaugsmo jos teikia vaikams“, – sako jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Žiemą – naujos galimybės

Pomėgio per kūrybą išlaisvinti savo vaizduotę Saulius neatsisako ir gyvendamas toli nuo jūros. „Nors mūsų šalyje galime džiaugtis tik trumpomis vasaros akimirkomis, kiti metų laikai, ypač žiema, taip pat tinka skulptūroms kurti. Sniegas net geresnė medžiaga nei smėlis“, – atvirauja jis.

Pasak Sauliaus, žiemą kiek pasikeičia ir jo kūrybos tematika – kuria gyvūnus. „Kad būtų įdomiau, iš sniego nulipdytas figūras nuspalvinu  paprasčiausiu pigmentu“, – sako entuziastas.

Sauliui nereikia ypatingų erdvių savo skulptūroms demonstruoti – tam jis naudoja kelkraštį šalia savo namų. „Nors dažniausiai šias skulptūras mato tik kaimynai, pandemijos metu jų pažiūrėti atvažiuodavo žmonių iš viso miesto. Viena televizija parodė siužetą apie mano darbus. Galbūt tai ir paskatino tokį susidomėjimą“, – prisimena jis.

Šiame čempionate kauniečiai skulptoriai dalyvavo jau šeštąjį kartą ir praėję atranką varžėsi tarp 12 geriausiųjų pasaulio komandų. Įdomu tai, kad šiame čempionate skulptoriams leidžiama naudoti tik rankinius įrankius, t.y. jokių elektrinių įrankių, kurie palengvintų užduotį. Brekenridže nieko nestebina, jei kuriant sniego skulptūras naudojami virtuviniai skustukai, o dažnu atveju tinkamus įrankius komandos gaminasi pačios.

Šiais metais dalyviai gavo vienodo dydžio, apie 25 tonas sveriančius sniego kubus (3x3x3,5), iš kurių turėjo sukurti skulptūras. Tačiau ambicingi kauniečiai skulptoriai nusprendė pasinaudoti taisyklėse numatyta galimybe padidinti skulptūros aukštį ir užkėlė sniego luitus vieną ant kito.

Skulptūros aukštinimas atėmė daug laiko, nes rankomis keturiese kelti sniego blokus, sveriančius 320 kg, į 3,5 metrų aukštį nenaudojant jokios technikos reikalavo milžiniškų fizinių pastangų. Tačiau tokia kauniečių skulptorių strategija pasiteisino su kaupu – skulptūra dominavo aikštelėje, o žiūrovai ją draugiškai pravardžiavo pilimi.

Sumanymą išpildyti dalyviai turėjo per keturias dienas. Tad, norint viską atlikti nepriekaištingai, paskutinė naktis kauniečiams buvo bemiegė. Vis tik skulptorių pastangos suvaldyti formą, geometriją ir perteikti skulptūrinį pasakojimą neliko nepastebėtos ir buvo vainikuotos net dviem apdovanojimais. Skulptūra pelnė bronzą ir svarbiausią, solidžiausią, prestižiškiausią bei labiausiai visų trokštamą ir komandos dar neturėtą –  Menininko apdovanojimą (Lothar Luboschik Artist‘s Choice Award). Piniginio prizo Brekenridžo sniego skulptūrų čempionate nėra.

Konkurencija tarp 12 dalyvaujančių komandų buvo didžiulė. Pirmą vietą laimėjusios Vokietijos komandos kapitonė yra gerai žinoma skulptorė Franziska Agrawal, dažnai tampanti pagrindine lietuvių konkurente kovoje dėl aukščiausių vietų.

Skulptoriai M. Jurėnas, K. Lanauskas, A. Burneika ir architektas T. Petreikis garsina Lietuvos vardą jau ne vienerius metus ir reguliariai pelno aukščiausius apdovanojimus sniego skulptūrų čempionatuose. Komanda pelnė pirmą vietą 2010, 2015 m. JAV ir 2011 metais Japonijoje, antrą ir trečią vietas 2006, 2009 ir 2012 metais Japonijoje, Sapporo sniego festivalyje.

Kaip praneša kultūros atstovai, tenka apgailestauti, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) nematė poreikio paremti Lietuvą garsinančius skulptorius ir finansavimo neskyrė. LKT ekspertai įvertino čempionatą kaip lokalios reikšmės, nors Brekenridžo tarptautinis sniego skulptūrų festivalis pritraukia daugiau nei 30 tūkst. lankytojų ir jame varžosi komandos iš viso pasaulio. Rėmėjų LKT pasiūlė pasiieškot privačiai.

Savo lėšomis Lietuvai atstovaujantys skulptoriai džiaugiasi jiems parodytu tarptautiniu dėmesiu. Tai juos įkvepia tolimesniems ieškojimams ir atradimams geriausiose pasaulio sniego skulptūrų aikštelėse.

Idėjos iniciatoriai – profesorės Birutės Galdikas fondo savanoriai, tokia menine akcija ne tik siunčiantys aplinkosauginę žinutę, bet ir paminintys šios garsios lietuvių kilmės mokslininkės, VDU garbės daktarės 50 metų veiklos sukaktį.

Savaitę laiko – tiek užtruko savanoriai, pasikeisdami ruošę skulptūrai reikalingą sniego masę ir prisidėję prie sniego orangutanų gimimo: iš maždaug 4 tonų sniego masyvo buvo sukurta apie 1,9 m aukščio ir apie 1,2 t svorio sniego skulptūra, kuri, pagal meninę iniciatorių koncepciją, šylant orui pamažu tirps – taip, kaip negailestingai pasaulyje tirpsta orangutanų ir kitų ant išnykimo slenksčio stovinčių gyvūnų populiacijos.

Dvi dienas skulptūrą formavęs autorius René Maria N. Maes – didžiulės patirties menininkas, kuriam per daugiau kaip du dešimtmečius kūrybinės karjeros teko darbuotis su ledu ir sniegu garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Pats ekologišką sąmoningumą ir pagarbą gamtai kasdienėje veikloje puoselėjantis, Anykščių rajone gyvenantis menininkas sako, kad šio projekto aplinkosauginės idėjos jam itin artimos, o savo kuriama orangutanų skulptūra jis labiausiai norįs pagauti jausmą, kurio kupinas šis motiniškas apsikabinimas.

Sniego orangutanas, kaip laikinumo ir gamtos trapumo simbolis, pasirinktas neatsitiktinai. „Orangutanai netrukus išnyks iš Žemės gyventojų sąrašo taip sparčiai, kaip pašvietus pavasario saulei ištirps ši balta orangutano skulptūra. Tai – klimato atšilimo, miškų kirtimo ir kitos besaikės žmogaus veiklos padarinys“, –  teigė vienas iš meninės instaliacijos iniciatorių, prof. Birutės Galdikas fondo savanoris Žymantas Čekas. Vytauto Didžiojo universiteto alumnis pats daug prisidėjo prie aplinkosauginių iniciatyvų ir su bendraminčiais veda nuotolines edukacijas apie orangutanus Lietuvos vaikams.

„Tai, kas prasidėjo kaip mūsų ir vaikų iniciatyva, netrukus išaugo į šį tą daugiau – o prie projekto prisijungus profesionaliam skulptoriui René, galime savo žinutei suteikti meninės jėgos – ir pasiekti dar daugiau neabejingų žmonių, skatindami sąmoningumą, atkreipdami dėmesį į kaip niekad sparčiai globaliu mastu nykstančius gyvūnus, klimato kaitą, sunkią ekosistemų būklę, nenutrūkstamai augantį vartojimą,“ – sako fondo atstovės Alvyda Andriekutė-Žarovienė ir Rasa Sloveckaitė.

Kaip pabrėžia VDU Komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė, šia simboline menine iniciatyva pagerbiama garsios iš Lietuvos kilusios antropologės prof. Birutės Galdikas 50 metų veiklos sukaktis bei jos neįkainojamas pavyzdys žmonėms – gyvenimas, paskirtas gamtos labui ir konkrečiai – sparčiai nykstančių žmogbeždžionių, „miško žmonių“ – orangutanų apsaugai.

Dar 2010 m. profesorei Birutei Galdikas buvo įteiktos Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarės regalijos už mokslinę veiklą ir moralines vertybes, įkvepiančias akademinę jaunuomenę siekti pažinimo ir kilnių tikslų.

„Žavi profesorės Birutės Galdikas platus humanistinis ir holistinis požiūris į gamtos išsaugojimą bei gebėjimas perteikti aplinkosauginę žinutę pasauliui. Manau, tai ypač svarbu jaunajai kartai, studentams, moksleiviams, vaikams ne tik renkantis savo gyvenimo kelią, studijas ar karjerą, bet ir statant savo asmeninį vertybinį pamatą,“ – pastebi prorektorė V. Bijeikienė.

Ypatingi ryšiai profesorę sieja ir su VDU Botanikos sodu: čia įkurta Birutės Galdikas vardu pavadinta ir jos globojama Ąžuolų giraitė – unikali dendrologinė kolekcija, kurioje auga Lietuvos gamtos paveldo sąraše esančių ąžuolų palikuonys.

Idėjos iniciatoriai – profesorės Birutės Galdikas fondo savanoriai, tokia menine akcija ne tik siunčiantys aplinkosauginę žinutę, bet ir paminintys šios garsios Lietuvių kilmės mokslininkės, VDU garbės daktarės 50 metų veiklos sukaktį.

Savaitę laiko – tiek užtruko savanoriai, pasikeisdami ruošę skulptūrai reikalingą sniego masę ir prisidėję prie sniego orangutanų gimimo: iš maždaug keturių tonų sniego masyvo buvo sukurta apie 1,9 m aukščio ir apie 1,2 t svorio sniego skulptūra, kuri, pagal meninę iniciatorių koncepciją, šylant orui pamažu tirps – taip, kaip negailestingai pasaulyje tirpsta orangutanų ir kitų ant išnykimo slenksčio stovinčių gyvūnų populiacijos.

René Maria N. Maes, VDU Botanikos sodo nuotr.

Dvi dienas skulptūrą formavęs autorius R. M. N. Maes – didžiulės patirties menininkas, kuriam per daugiau kaip du dešimtmečius kūrybinės karjeros teko darbuotis su ledu ir sniegu garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Pats ekologišką sąmoningumą ir pagarbą gamtai kasdienėje veikloje puoselėjantis, Anykščių rajone gyvenantis menininkas sako, kad šio projekto aplinkosauginės idėjos jam itin artimos, o savo kuriama orangutanų skulptūra jis labiausiai norįs pagauti jausmą, kurio kupinas šis motiniškas apsikabinimas.

Orangutanai netrukus išnyks iš Žemės gyventojų sąrašo taip sparčiai, kaip pašvietus pavasario saulei ištirps ši balta orangutano skulptūra.

Sniego orangutanas, kaip laikinumo ir gamtos trapumo simbolis, pasirinktas neatsitiktinai.

„Orangutanai netrukus išnyks iš Žemės gyventojų sąrašo taip sparčiai, kaip pašvietus pavasario saulei ištirps ši balta orangutano skulptūra. Tai – klimato atšilimo, miškų kirtimo ir kitos besaikės žmogaus veiklos padarinys“, –  teigė vienas iš meninės instaliacijos iniciatorių, prof. B. Galdikas fondo savanoris Žymantas Čekas. VDU alumnis pats daug prisidėjo prie aplinkosauginių iniciatyvų ir su bendraminčiais veda nuotolines edukacijas apie orangutanus Lietuvos vaikams.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Tai, kas prasidėjo kaip mūsų ir vaikų iniciatyva, netrukus išaugo į šį tą daugiau – o prie projekto prisijungus profesionaliam skulptoriui René, galime savo žinutei suteikti meninės jėgos – ir pasiekti dar daugiau neabejingų žmonių, skatindami sąmoningumą, atkreipdami dėmesį į kaip niekad sparčiai globaliu mastu nykstančius gyvūnus, klimato kaitą, sunkią ekosistemų būklę, nenutrūkstamai augantį vartojimą“, – sako fondo atstovės Alvyda Andriekutė-Žarovienė ir Rasa Sloveckaitė.

Kaip pabrėžia VDU Komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė, šia simboline menine iniciatyva pagerbiama garsios iš Lietuvos kilusios antropologės prof. B. Galdikas 50 metų veiklos sukaktis bei jos neįkainojamas pavyzdys žmonėms – gyvenimas, paskirtas gamtos labui ir konkrečiai – sparčiai nykstančių žmogbeždžionių, „miško žmonių“ – orangutanų apsaugai.

Dar 2010 m. profesorei B. Galdikas buvo įteiktos VDU garbės daktaro regalijos už mokslinę veiklą ir moralines vertybes, įkvepiančias akademinę jaunuomenę siekti pažinimo ir kilnių tikslų.

„Žavi profesorės B. Galdikas platus humanistinis ir holistinis požiūris į gamtos išsaugojimą bei gebėjimas perteikti aplinkosauginę žinutę pasauliui. Manau, tai ypač svarbu jaunajai kartai, studentams, moksleiviams, vaikams ne tik renkantis savo gyvenimo kelią, studijas ar karjerą, bet ir statant savo asmeninį vertybinį pamatą“, – pastebi prorektorė V. Bijeikienė.

Ypatingi ryšiai profesorę sieja ir su VDU Botanikos sodu: čia įkurta B. Galdikas vardu pavadinta ir jos globojama Ąžuolų giraitė – unikali dendrologinė kolekcija, kurioje auga Lietuvos gamtos paveldo sąraše esančių ąžuolų palikuonys.

Vėlų trečiadienio vakarą socialiniuose tinkluose pradėjo plisti nuotrauka, kurioje užfiksuotas iš sniego nulipdytas trikojis. Šis netikėtas sniego statinys atsirado Panevėžyje, Pušaloto gatvėje ir „fiksavo“ nuo Nemuno gatvės atvažiuojančių vairuotojų greitį.

Šis „sniego trikojis“ kitaip nei tikrieji mobilieji greičio matuokliai buvo su mirksinčiu žibintu ant viršaus tam, kad vairuotajai jį pastebėtų jį iš tolo.

Šis smagus statinys susilaukė daugybės reakcijų. Socialiniame tinkle „Facebook“  internautai šmaikštauja, kad nesunku tokį trikojį sumaišyti su tikruoju greičio matuokliu ir policija netgi gali išrašyti baudą, jei vairuotojai pravažiuodami viršys greitį.

„Gal tai aplipdytas trikojis?“ – juokais klausė viena internautė.

„Šitas trikojis šaudo ir važiuojančius pagal taisykles“, – šmaikštavo kita ir netrukus sulaukė smagaus pastebėjimo iš kito komentatoriaus: „ne šaudo jis, o mėtosi iš sniego gniūžčių“.

Kai kurie spėjo įamžinti ir tai, kad šiuo statiniu susidomėjo ir Panevėžio pareigūnai.

„Facebook“ grupės „Mentai PNVŽ“ nuotr.

Trys lietuvių skulptoriai, tarptautiniame sniego skulptūrų festivalyje Prancūzijoje sukūrę motoroleriu važiuojantį apkūnų vyrą, laimėjo du prizus ir sulaukė didelio prancūzų dėmesio.

Martynas Gaubas, Kazys Venclovas, Danas Aleksa kurortiniame Prancūzijos Alpių kaimelyje Valloire praėjusią savaitę vykusiame sniego skulptūrų festivalyje iš didelių sniego luitų kūrė skulptūrą "Savaitgalio išvyka". Joje vaizduojamas apkūnus plikagalvis vyras, važiuojantis motoroleriu.

Šis kūrinys – tai M.Gaubo anksčiau sukurtos bronzinės kamerinės skulptūros "Ekstremalas" replika, pritaikyta sniego luito masteliui.

"Jau iškabinus eskizą, žmonės prieidavo, juokdavosi ir sakydavo "prezidentas". Kai antrą dieną padarėme skulptūros veidą, visi pradėjo eiti ir fotografuotis. Nesupratome, kodėl. Tada mums papasakojo istoriją, kaip Prancūzijos prezidentas vykdavo motoroleriu pas meilužę. Įsijungę vietos televiziją, pamatėme, kad tą vaizdą rodo nuolat", - BNS pasakojo M.Gaubas.

Anot skulptoriaus, tyčia pavaizduoti Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o (Fransua Holando) jie nesistengė.

"Tyčia "netempėme", kad atrodytų, kaip prezidentas. Gal būtų neetiška (...) Tačiau visi vis tiek skulptūrą pažino kaip prezidentą ir juokėsi", - teigė M.Gaubas.

Keturių metrų aukščio lietuvių kūrinį filmavo, per savo laidas rodė ir Prancūzijos televizija.

Sausio 21-24 dienomis Valloire vykusiame festivalyje iš 17 darbų lietuvių skulptūrai pirmą vietą skyrė tarptautinė vertinimo komisija ir patys skulptoriai.

Konkurse dalyvavo skulptorių komandos iš Kanados, JAV, Izraelio, Prancūzijos, Rusijos, Ispanijos.

Valloire sniego skulptūrų konkursas gerai žinomas tarp sniego skulptorių. Čia susirenka komandos pastatę ne vieną dešimtį sniego ar ledo skulptūrų.