Po pateikimo Seime šią savaitę pritarta, kad socialinės rizikos šeimoms vaiko išmokos būtų teikiamos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Šiuo metu tvarką nustato kiekviena savivaldybė atskirai.

Pataisas pristačiusi Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė „socialdarbietė“ Rimantė Šalaševičiūtė sakė, kad ne visos savivaldybės pasirūpina, jog gaunamų pinigų tėvai nepragertų ar neturėdami socialinių įgūdžių neiššvaistytų.

„Patikrinus, kaip leidžiami pinigai, paaiškėjo, kad dauguma savivaldybių taiko dar nuo 2010 metų nustatytą tvarką, dalį išmokėti pinigais – iki 50 procentų, o likusius pinigus perveda į socialines korteles ir padeda šeimoms apsipirkti maisto produktais“, – sakė R. Šalaševičiūtė.

Pasak komiteto vadovės, tik nedaugelyje savivaldybių pasirūpinama, kad visi gaunami pinigai būtų panaudoti vaikų poreikiams.

Kiekvieną mėnesį surenkamos šeimos su socialiniais darbuotojais, suplanuojama, kaip išleisti vaiko poreikiams pinigus, po mėnesio atsiskaitoma, kas padaryta.

„Turbūt geriausias pavyzdys būtų Jonavos savivaldybėje. Ten kiekvieną mėnesį surenkamos šeimos su socialiniais darbuotojais, suplanuojama, kaip išleisti vaiko poreikiams pinigus, po mėnesio atsiskaitoma, kas padaryta. Kai kurios savivaldybės, bet tokių yra nedaug, priėmė sprendimus ir apmoka vaikams neformalų ugdymą, būrelius, ekskursijas, kai kur apmokama už darželius“, – kalbėjo R. Šalaševičiūtė.

Vaiko pinigai siekia 60 eurų vaikui auginantiems vieną ar du vaikus, 100  eurų – daugiavaikėms šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką, taip pat skurdžiai gyvenančioms šeimoms.

Vaiko pinigus šalyje gauna per 500 tūkst. vaikų, apie 10 tūkst. – iš socialinės rizikos šeimų.

Pataisas planuojama svarstyti birželį, jų iniciatoriai yra R. Šalaševičiūtė ir „valstiečių“ vadovas Ramūnas Karbauskis.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Rimantės Šalaševičiūtės pateiktam projektui po pateikimo Seimas pritarė bendru sutarimu. Birželio 4 d. jis vėl turėtų  grįžti į plenarinių posėdžių darbotvarkę.

Seimo narės R. Šalaševičiūtės teigimu, šiuo metu vaiko pinigų mokėjimo tvarka asmenims, kurie patiria socialinę riziką, skiriasi kiekvienoje savivaldybėje.

Pasak R. Šalaševičiūtės, atlikus apklausą paaiškėjo, kad savivaldybėse su socialinės rizikos šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai ir atvejo vadybininkai sulaukia nepatenkintų tėvų skundų dėl paramos. Būtent atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai žino, ar tam tikra šeima sugeba vaiko pinigus panaudoti vaiko poreikiams, ar juos neatsakingai išleidžia kitur. R. Šalaševičiūtės teigimu, pasitaiko atvejų, kai socialinės rizikos šeimos būna nepatenkintos, kad negauna išmokos pinigine forma, arba nesilaiko plano, kurį jiems padeda sudaryti šeima besirūpinantys socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai, bandantys padėti susiplanuoti šeimos finansus.

„Išmokų mokėjimo tvarką būtina suvienodinti. Iki šiol skirtingos savivaldybės taikė skirtingą tvarką, pavyzdžiui: Elektrėnų, Plungės, Radviliškio savivaldybėse šiomis lėšomis apmokama būsto nuoma, Jonavoje išmokos ar dalis jų yra pervedama socialinių paslaugų centrui. Socialinis darbuotojas kartu su šeima sudaro finansų panaudojimo planą mėnesiui, paskirsto lėšas. Bet tvarka ne visur vienoda“, – sako R. Šalaševičiūtė.

„Mes siekiame užtikrinti vaikų interesus, kad būtų parenkamas veiksmingiausias vaikų poreikius atitinkantis išmokos panaudojimo būdas, ir norime nustatyti vienodą išmokų teikimo tvarką. Socialinės rizikos šeimos išmoką piniginėmis lėšomis gaus ne daugiau negu 50 procentų paskirtos išmokos dydžio, išskyrus socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus atvejus. Likusia išmokos dalimi bus apmokamos neformaliojo vaikų švietimo paslaugos, vaikų maitinimo mokyklose ar dienos centruose išlaidos arba bus atiduodama maisto produktais, drabužiais, avalyne, higienos reikmenimis ir kitais vaikams būtinais daiktais ar socialinėmis paslaugomis", – sako R. Šalaševičiūtė.

Universalią išmoką (vaiko pinigus) 2019 m. sausį–rugsėjį gavo 516,5 tūkst. vaikų, iš jų nepinigine forma – 10,1 tūkst. vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose.

Siūloma, kad Išmokų vaikams įstatymo pataisos įsigaliotų 2020 m. birželio 1 d.

„Sulaukėme net tokių žiaurių skambučių, kai tėvai sako: „Pasiimkit mano vaikus, nes aš nebegaliu.“ Tu supranti, kad jie išties vaikų nenori atiduoti, bet jau pasiekė ribą“, – BNS sakė Rasa Zaidovaitė iš nevyriausybinės organizacijos „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“.

Ši organizacija teikia socialinę pagalbą maždaug 300 padidintos rizikos šeimų Lietuvoje. Padedami socialinių darbuotojų, tokių šeimų tėvai dažnai gydosi psichinius sutrikimus, kovoja su priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų.

Socialinių paslaugų šeimai padalinio vadovė R. Zaidovaitė teigia, kad įvedus karantiną, su šeimomis buvo pradėta bendrauti nuotoliniu būdu, tačiau pastaruoju metu problemos ėmė ryškėti ir nuspręsta grįžti prie gyvo bendravimo.

Prasidėjus nuotoliniam mokymui tokių įgūdžių stoka labai aiškiai pasimatė, nes vaikui reikia sudaryti sąlygas mokytis, gebėti paaiškinti, taip pat paruošti maisto.

„Karantino pradžioje šeimos mobilizavosi, tačiau pastaruoju metu pastebime, kad susikaupusios emocijos „išsproginėjo“ ir maždaug trečdaliui šeimų reikia labai didelės pagalbos. Todėl nusprendėme, kad vėl pradėsime lankyti šeimas, žinoma, su visom apsaugos priemonėmis, nes situacija blogėja labai ženkliai“, – BNS sakė R. Zaidovaitė.

Anot jos, papildomų problemų kelia prasidėjęs nuotolinis ugdymas, kuris išryškino tėvystės įgūdžių stoką.

„Prasidėjus nuotoliniam mokymui tokių įgūdžių stoka labai aiškiai pasimatė, nes vaikui reikia sudaryti sąlygas mokytis, gebėti paaiškinti, taip pat paruošti maisto. Kylant tokiems iššūkiams, vėl „atsirišo“ alkoholio vartojimas, išryškėjo psichiniai sutrikimai“, – kalbėjo nevyriausybinės organizacijos atstovė.

Kaip teigia R. Zaidovaitė, tokiais atvejais gyvas bendravimas yra ypač svarbus.

„Tu turi susitikti su tuo žmogumi, kad jis matytų tavo ramias akis ir patikėtų tuo, ką sakai. (...) Jei mes į tą šeimą nenueisim, ji jaus, kad yra neprižiūrima, nestebima, ir tikrai yra šeimų, kurios negeba valdytis, o už viso to stovi vaikai, kurie kenčia“, – teigė ji.

Taip pat „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ iš suaukotų lėšų skurdžiai gyvenančias šeimas aprūpina maistu, higienos, vaistų, dezinfekavimo priemonėmis.

Dėl koronaviruso gali tekti nutraukti veiklą

Nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit vaikus“, anot jos vadovės Rasos Dičpetrienės, susidūrė su dviem pagrindinėmis bėdomis – sumažėjusiomis aukomis bei išaugusiu poreikiu teikti pagalbą globojamoms šeimoms.

„Skaičiuojam, kad dėl koronaviruso per šiuos metus galime prarasti maždaug 40 procentų aukų. Tai reiškia, kad už mūsų organizacijos nugaros yra apie 50 dienos centrų, kuriuos lanko apie tūkstantį vaikų. Mes esam įsipareigoję ir finansiškai padėti, ir globoti tuos dienos centrus. Jei mes patys nepajėgsim išlikti ir išgyventi, tai nepajėgsim padėti tiems vaikams, o už kiekvieno vaiko yra dar šeima, kur gali būti ir senolių, ir sergančių vaikų“, – BNS kalbėjo „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Pasak jos, nukeltas šį kovą turėjęs vykti dešimtasis paramos koncertas, kurio metu kasmet suaukojama maždaug 200 tūkst. eurų, o užsidarius daugumai parduotuvių iš beveik 2 tūkst. aukų dėžučių šiuo metu lėšos renkamos tik į tas, kurios yra maisto prekių parduotuvėse. Tokių dėžučių karantino metu yra likę keli šimtai.

Kaip teigia Rasa Dičpetrienė, uždarius ugdymo įstaigas ir dienos centrus, organizacija nuotoliniu būdu pradėjo konsultuoti globojamų vaikų šeimas bei teikti maistą bei būtiniausius produktus.

„Susisiekdavome su šeimomis, klausdavome, kokios pagalbos reikia. Per pirmą karantino savaitę beveik pusė tėvų paprašė vienokios ar kitokios pagalbos – ne tik emocinės, bet ir maisto. Nes jų vaikai ne tik mokyklose gaudavo nemokamą maitinimą, bet ir dienos centruose jiems būdavo duodama šilto maisto. Tai dėl koronaviruso uždarius ugdymo įstaigas jie karantino pradžioje prarado praktiškai du maitinimus“, – sakė ji.

Nors uždarius ugdymo įstaigas centrinė valdžia savivaldybes įpareigojo nemokamą maitinimą užtikrinti ir karantino metu, anot R. Dičpetrienės, pirmosiomis savaitėmis, kai mokiniams buvo paskelbtos privalomos atostogos, būtino maisto sulaukė ne visi vaikai.

Ji taip pat pastebi, kad daliai organizacijos globojamų šeimų papildomų sunkumų sukėlė ir tai, jog dėl koronaviruso plitimo šalyje tėvai neteko darbo ir pajamų.

„Tiek iš valstybės, tiek iš mūsų pinigų, skirtų pamaitinti vaikus dienos centruose, mes perkam maistą ir vežame jį tiesiai į šeimas, tačiau suprantame, kad turime padėti ir tėvams, o vien tų pinigų neužtenka, tai skiriame dar papildomai lėšų, kad nupirktume maisto, būtiniausių prekių, apsaugos nuo viruso ir higienos priemonių“, – kalbėjo ji.

Pasak nevyriausybinės organizacijos vadovės, jei karantinas užsitęs iki vasaros, nevyriausybinę organizaciją „Gelbėkit vaikus“ gali tekti uždaryti.

„Mes jokio finansinio rezervo neturim“, – sakė R. Dičpetrienė.

„Jei karantinas užsitęs dar mėnesį, tai gal dar kaip nors išgyvensim, bet jei iki vasaros, tai nežinau, kas bus. (...) Bijau, kad mūsų gali nebelikti, net baisu pagalvoti, nes kitais metais bus organizacijos trisdešimtmetis, esam viena iš seniausių nevyriausybinių organizacijų“, – pridūrė ji.

Retesni vizitai pas senjorus

Maltos ordino pagalbos tarnyba Lietuvoje globoja apie 2,6 tūkst. senelių, kuriais reguliariai rūpinasi ir jiems į namus pristato maistą.

„Prasidėjus karantinui turėjome peržiūrėti savo paslaugas ir pagrindinis iššūkis buvo, kaip saugiai pristatyti maistą. Dabar tuos žmones suskirstėm į dvi grupes – turinčius gyvybiškai svarbių ir mažiau svarbių poreikių. Jei, sakykim, yra tokių senjorų, kurie karšto maisto gauna tik iš mūsų, tai jiems ir toliau jį taip pat užtikriname“, – BNS sakė Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė Dalia Kedavičienė.

„O kitiems senjorams karštą maistą ir lauknešėlius – sauso maisto davinius iš ilgo galiojimo produktų – vežame kartą per savaitę. Jei anksčiau tą darydavome kelis kartus per savaitę, tai dabar apsilankymų kiekį ribojame, savanoriai pristatydami dėvi kaukes, pirštines, stengiasi kuo mažiau turėti kontakto“, – kalbėjo ji.

Anot D. Kedavičienės, maistu aprūpinant senjorus prisideda ir privatus verslas.

„Kovo pabaigoje turėjo vykti „Maisto banko“ akcija, kurios metu drauge su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis surinkdavome nemažai ilgo galiojimo produktų, tačiau dėl koronaviruso teko ją atšaukti. Tenka ieškoti kitų būdų, verslo paramos“, – sakė maltiečių vadovė.

Kaip teigia D. Kedavičienė, organizacijai vykdomoms „Maisto ant ratų“ ir „Priežiūros namuose“ programoms reikalingų aukų surinkti pavyko praėjusį lapkritį ir gruodį vykusios akcijos „Maltiečių sriuba“ metu, tačiau ar šiais metais aukojama bus tiek pat – neaišku.

Sulaukėme net tokių žiaurių skambučių, kai tėvai sako: „Pasiimkit mano vaikus, nes aš nebegaliu.“

„Šiai dienai lėšų, skirtų aprūpinti globotinius, užtenka, tačiau matysim, kaip žmonės galės aukoti ateityje, kaip jiems patiems ta koronaviruso sukelta krizė atsilieps“, – sakė ji.

Įprastai maltiečiai senjorus ne tik aprūpina maistu, bet ir bendrauja su jais, praleidžia laisvalaikį. Vis dėlto, siekiant sumažinti koronaviruso plitimo riziką, gyvus senjorų ir savanorių pokalbius teko nutraukti, tačiau jiems skambinama telefonais.

Užsiima papildoma veikla

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Gintarė Guzevičiūtė sako, kad įprastai nevyriausybinės organizacijos savanoriai seneliams teikia emocinę pagalbą, palaiko „žmogiškąjį ryšį“, tačiau pradėjus plisti koronavirusui, ėmėsi dalį jų aprūpinti ir maistu.

„Seneliams skambiname beveik kas antrą dieną, teiraujamės, kaip jie gyvena, tačiau pastebėjome, kad nuo užsikrėtimo plintančiu virusu galėtume juos apsaugoti, jei užtikrintume, kad jie į namus gautų prekių, produktų, priemonių, kurių jiems reikia, tačiau į parduotuvę ar vaistinę patys neitų“, – BNS kalbėjo G. Guzevičiūtė.

„Mes per savaitę skiriame tam tikrą biudžetą kiekvienam seneliui. Savanoris iš senelio sužino, ko jam labiausiai reikia, ir turėdamas tas finansines galimybes nuneša lauknešėlį“, – pridūrė ji.

Per praėjusią savaitę, anot Raudonojo Kryžiaus vadovės, savanoriai nunešė per šimtą tokių lauknešėlių.

„Jų turinys labai skirtingas. Kai kur tai – termometras ir citrinos, kai kur – maisto produktai, kai kur – šokoladas“, – sakė G. Guzevičiūtė.

Organizacija šiuo metu globoja maždaug 400 vyresnio amžiaus žmonių. Pasak Raudonojo Kryžiaus vadovės, būtiniausioms prekėms jiems nupirkti žmonės paaukojo jau beveik 30 tūkst. eurų.

Anot G. Guzevičiūtė, už suaukotus pinigus dažniausiai prekės perkamos regionuose gyvenantiems seneliams.

„Vilniuje mes labai daug gauname informacijos iš senelių, jog jie turi finansinių resursų, tiesiog reikia, kad kažkas padėtų apsipirkti ir atneštų prekes. Tai mes tą taip pat darome“, – kalbėjo ji.

Raudono Kryžiaus vadovė teigia, kad šiuo metu ieškoma per pusantro šimto savanorių, kurie artimiausiu metu Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje maždaug 800 senelių už jų pinigus pirktų būtiniausias prekes, kad to daryti karantino metu netektų patiems.

„Jei identifikuosime tikrai pažeidžiamus senelius ir bus taip, kad jie patys neturės pinigų būtiniausiems produktams, juos apipirksim už savo lėšas“, – teigė G. Guzevičiūtė.

Reikės papildomų savanorių pajėgų

Prasidėjus karantinui kasdienę veiklą teko koreguoti ir „Maisto bankui“.

Dabar, kaip ir anksčiau, dalis iš prekybos tinklų surinkto besibaigiančio galiojimo maisto išdalinama maždaug 600 nevyriausybinių organizacijų, tačiau kitą dalį, kurią prieš karantiną ateidavo pasiimti patys žmonės, dabar tenka jiems išvežioti.

„Vien Vilniuje maisto davinius nuo karantino pradžios išvežiojome beveik tūkstančiui žmonių.Dažniausiai tai senoliai, ligoti, nepasiturintys žmonės“, – BNS teigė „Maisto banko“ atstovė Miglė Petronytė.

Pasak jos, dėl pasikeitusios veiklos pradėjo trūkti savanorių, senka ir turimi finansai.

„Labai padidėjo mūsų darbo krūviai, turime pirkti papildomų higienos priemonių, pakavimo priemonių, darbo drabužių, apsaugos nuo viruso priemonių, kuro“, – kalbėjo M. Petronytė.

Kaip teigia „Maisto banko“ atstovė, darbas dar labiau suintensyvės balandžio mėnesį.

„Balandžio mėnesį bus dalinamas Europos Sąjungos lėšomis nupirktas maistas ir higienos priemonės 68 tūkst. žmonių. Krūvis bus tikrai labai didelis, nes jei anksčiau tą paramą žmonės ateidavo pasiimti patys, tai dabar daliai jų reikės ją išvežioti“, – sakė M. Petronytė.

Dėl karantino, pasak organizacijos atstovės, ypač sumažėjo rūšiavimo sandėliuose galinčių dirbti savanorių pajėgos.

„Dalis karantinuojasi, daliai teko izoliuotis, nes yra vyresnio amžiaus“, – teigė M. Petronytė.

Anot jos, ypač greitai senka turimos „Maisto banko“ ilgai negendančių produktų atsargos.

„Neįvykus kasmetinei akcijai, atsargų nesurinko nei nevyriausybinės organizacijos, su kuriomis bendradarbiaujame, nei mes patys. Viskas, kas buvo surinkta rudeninėje „Maisto banko“ akcijoje, beveik jau išdalinta“, – teigė M. Petronytė.

Siekiant kompensuoti šį trūkumą, dalyje parduotuvių įrengtos specialios ilgai negendančio maisto surinkimo dėžės.

„Mes neskatiname žmonių eiti į parduotuves, bet jei jau teks tą daryti, siūlome nepamiršti ir nepasiturinčių ir jiems paaukoti“, – sakė „Maisto banko“ atstovė.

Kokiais būdais tokioms šeimoms išmokėti vaiko pinigus, nustato savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, individualias rekomendacijas.

Savivaldybės dažniausiai renkasi vaiko pinigus įvairią riziką patiriančioms šeimoms išmokėti per socialines korteles, tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ragina pasitelkti įvairesnius būdus mokėti vaiko pinigams, kad valstybės skiriamos lėšos tikrai pasiektų vaikus.

„Socialinės kortelės turėtų būti tik vienas iš būdų mokėti vaiko pinigus, bet nebūtinai pagrindinis, nes pasitaiko atvejų, kai parduotuvėje įsigyjami maisto produktai vėliau parduodami ir gautos lėšos išleidžiamos nebūtinai vaikų poreikiams. Norėdamos tiksliai pasiekti vaikus, savivaldybės turėtų neapsiriboti paprasčiausiais sprendimais, bet pamatyti kiekvieną šeimą individualiai ir kiekvienam vaikui padėti tikslingai: apmokėti būrelius, nupirkti vaikui būtinus reikmenis, mokėti už ekskursijas mokykloje ir panašiai. Vienas gerųjų pavyzdžių yra Jonavos rajonas, kur įgūdžių stokojančios šeimos yra mokomos tikslingai leisti pinigus – tai pasitarnauja tiek tėvams, tiek vaikams“, – teigia ministras L. Kukuraitis.

2018 m. pabaigoje buvo 17,4 tūkst vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, daugiau nei pusei jų išmoka skirta nepinigine forma.

Dažniausi būdai – socialinės kortelės arba pinigai

Socialinę riziką patiriančioms šeimoms savivaldybės dažniausiai taiko tik du išmokos vaikui teikimo būdus – arba pinigus perveda į socialines korteles, skirtas pirkti maisto parduotuvėse, arba išmoka juos vienam iš tėvų, kuris vaiku rūpinasi.

Pernai sausio-rugsėjo mėnesiais vaiko išmoką socialinėmis kortelėmis, skirtomis apsipirkti maisto parduotuvėse, gavo beveik pusė visų nepinigine forma išmoką gaunančių vaikų. Į tokias korteles kas mėnesį pervedama išmoka vaikui. Socialinėmis kortelėmis šeimos gali atsiskaityti už tam tikrose parduotuvėse įsigyjamas prekes, išskyrus tabako gaminius, alkoholinius gėrimus, loterijos bilietus.

Tiesa, kai kurios savivaldybės pastebi, jog dalis socialinę riziką patiriančių šeimų tokiomis kortelėmis nėra patenkintos. Pasak jų, šeimoms netinka konkretūs parduotuvių tinklai, kuriuose galima atsiskaityti socialine kortele, prekių asortimentas ir kainos.

Kitas savivaldybių aktyviai taikomas būdas vaiko pinigams išmokėti yra piniginės lėšos vaiko vienam iš vaiko tėvų, kuris turi reikiamus socialinius įgūdžius ir geba pasirūpinti vaiku. Tačiau yra nustatyta, kad socialinę riziką patiriančioms šeimoms piniginėmis lėšomis gali būti išmokėta ne daugiau kaip pusė išmokos dydžio, nebent su šeima dirbantis socialinis darbuotojas arba atvejo vadybininkas rekomenduoja pinigais išmokėti daugiau.

Santykinai labai retai savivaldybės pasirenka vaiko pinigus išmokėti kitais būdais: pavyzdžiui, pavėžėjant vaikus į darželius, būrelius, perkant vaikams drabužius, avalynę ir patenkinant kitus būtiniausius vaikų poreikius.

Trūksta „minkštųjų“ priemonių taikymo

Ne visada savivaldybių pasirenkami išmokos vaikui mokėjimo būdai – socialinės kortelės ir pinigai vienam iš tėvų – užtikrina individualius vaiko poreikius. Todėl siekiant, kad išmoka vaikui būtų efektyviai panaudojama, turėtų būti dažniau naudojami kiti išmokos teikimo būdai, kurie, kaip rodo savivaldybių pateikti praėjusių metų duomenys, teikiant išmokas socialinę riziką patiriančioms šeimoms šiuo metu naudojami nepakankamai.

Pavyzdžiui, ypač retai renkamasi apmokėti vaikų būrelius, padengti išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, nupirkti drabužių, avalynės, higienos priemonių vaikams ir kita.

Todėl parenkant veiksmingiausią išmokos vaikui teikimo ir panaudojimo būdą, reikalingas aktyvesnis ir reikšmingesnis savivaldybių atvejo vadybininkų ir socialinių darbuotojų vaidmuo. Dirbdami su konkrečiomis šeimomis ir žinodami vaikų poreikius, jie gali tikslingiau padėti parinkti išmokos vaikui panaudojimo būdus.

SADM nuotr.

Jonavoje – šeimų finansinių įgūdžių ugdymas

Aktyvus socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su šeimomis dėl išmokos vaikui panaudojimo didžiojoje dalyje savivaldybių kol kas yra siekiamybė, tačiau Jonavos rajono savivaldybė jau pernai atrado veiksmingų būdų, kaip padėti socialinę riziką patiriančioms rajono šeimoms tvarkytis su vaiko pinigais.

Jonavos rajono atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai sunkumų patiriančioms šeimoms teikia finansinių įgūdžių ugdymo paslaugas. Tai reiškia, kartu su šeima sudaro vaiko pinigų ir kitų socialinių išmokų panaudojimo planą mėnesiui – kartu sprendžia,  kur šeima išleis pinigus – o mėnesio pabaigoje jį aptaria ir sudaro naują kitam mėnesiui.

Kaip teigia Jonavos socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko, socialinę riziką patiriančių šeimų finansinių įgūdžių ugdymas pasiteisino, todėl bus tęsiamas ir šiais metais. Pasak jos, pernykštė patirtis rodo, kad daliai šeimų parinkus tokį nepiniginės išmokos būdą, planavimas leidžia šeimai išbristi iš skolų, įsigyti būtiniausias priemones vaikams ir išmokti atsakingai planuoti – tokiais atvejais šeimai vaiko pinigai vėl imami mokėti pinigine forma.

Dalis kitų savivaldybių irgi ieško efektyvesnių išmokos vaikui nepinigine forma teikimo būdų. Pavyzdžiui, apsipirkimas su socialinio darbuotojo pagalba (Alytaus r., Jurbarko r., Rietavo, Tauragės r., Trakų r., Kauno r., Elektrėnų, Švenčionių r., Vilniaus r. savivaldybės), apmokėjimas už būsto nuomą (Elektrėnų, Plungės r., Radviliškio r. savivaldybės), mokyklose organizuojamų ekskursijų ir renginių apmokėjimas už vaiko dalyvavimą juose (Pagėgių, Raseinių r. savivaldybės), prekių vaikams pirkimas išsimokėtinai (Radviliškio r., Vilkaviškio r. savivaldybės).

Kas yra socialinę riziką patirianti šeima?

Socialinę riziką šeimoje gali lemti patirta prievarta, smurtas, išnaudojimas prekybai, įsitraukimas į nusikalstamą veiką, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitoms psichoaktyviomis medžiagoms, benamystė, motyvacijos dalyvauti darbo rinkoje stoka, vaikų nepriežiūra, tėvystės įgūdžių stoka ir kita.

Tais atvejais, kai konstatuojama, kad asmuo ar šeima patiria riziką, teikiamos atitinkamos paslaugos. Socialinę riziką patiriantiems asmenims ir šeimoms socialinės paslaugos gali būti teikiamos krizių, šeimos paramos, psichosocialinės pagalbos centruose. Pagal poreikį šiose įstaigose gali būti suteiktas ir laikinas apgyvendinimas.

Savivaldybėse socialinės priežiūros paslaugos teikiamos ne tik šeimoms, jau patiriančioms socialinę riziką, bet ir toms, kurios gali patirti tokią riziką, tai yra, dirbama ir prevenciškai. Ministerijos duomenimis, savivaldybių socialiniai darbuotojai socialinę priežiūrą nuolat teikia daugiau nei 10 tūkst. šeimų.

Asmenims, patiriantiems socialinę riziką, paprastai socialinė parama teikiama nepinigine forma: maisto produktais, drabužiais ir kitomis reikalingomis prekėmis, socialinėmis kortelėmis, maitinimo talonais, apmokant vaikų maitinimo išlaidas mokyklose ar dienos centruose, apmokant vaikų išlaikymo išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, apmokant neformaliojo vaikų švietimo paslaugų išlaidas, socialinėmis paslaugomis ir kitais savivaldybių tarybų nustatytais būdais.

Anot jo, yra sudarytos visos teisinės sąlygos savivaldybių socialiniams darbuotojams disponuoti rizikos šeimoms skiriamais vaiko pinigais, užtikrinant, kad vaikai eitų į būrelius, turėtų mokyklinių reikmenų, ar net būtų apmokėti komunaliniai mokesčiai.

„Bet kai kuriose savivaldybėse nesinaudojama šiomis priemonėmis – yra bent dešimt savivaldybių, kurios visai netaiko šių priemonių. Dėl to dabar renkame informaciją ir norminsime stipriau, kad savivaldybės būtinai naudotųsi, kad šie pinigai, kurie tampa solidūs (šimtas eurų tikrai yra solidi išmoka), pasiektų vaikus“, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė L. Kukuraitis.

Seimas šią savaitę priėmė pataisas, pagal kurias nuo sausio universali išmoka vaikui didėja nuo dabar esančios 50 iki 60 eurų, o gausių, nepasiturinčių, neįgalių vaikų šeimoms – nuo 70 iki 100 eurų.

Taip pat Seimas priėmė valdančiųjų siūlymą, kurį teks įgyvendinti jau kitai Vyriausybei. Nuo 2021 metų universalios vaiko išmokos dydis numatytas 70 eurų, gausioms ir nepasiturinčioms šeimoms – 110 eurų.

„Neabejoju, kad žmonės bus išradingi ir išnaudos tai įvairiomis progomis: kas nors norės padovanoti vardinį suolelį draugui gimtadienio proga, įamžinti savo vaiko gimimą ar net tokiu netradiciniu būdu pasipiršti. Tikiu, kad fantazijos ir idėjų vilniečiai turi daug, o suolelių užteks visiems. Be to, labai svarbu, kad visos lėšos bus skiriamos kilniam tikslui – socialinės rizikos šeimose augančių vaikų ugdymui“, – sako idėjos autorius Vincas Jurgutis.   

Sumokėjusiems 500-1000 eurų suolelį bus galima įsigyti metams, 1000-5000 eurų – dešimčiai, o už 5000 eurų ar didesnę sumą suolelį savivaldybė įsipareigoja saugoti net 50 metų.

Vincas Jurgutis

Už vardinius suolelius surinktos lėšos bus skiriama socialinės rizikos šeimose augančių vaikų neformaliam ugdymui finansuoti.  

Per du mėnesius bus parengta ir patvirtinta atminimo suolelių įrengimo tvarka, padėkos lentelės dizainas, vietos, kuriose galima įrengti suolelį sąrašas. Padėkos lentelės bus įrengiamos ant jau esamų suolelių Vingio parke, Gedimino prospekte, Bernardinų sode, Neries krantinėje, taip pat kitose lankytinose Vilniaus miesto vietose.

Įsigijus tokį suolelį, savivaldybė įrengs atminimo lentelę ir užtikrins, kad ji būtų tvarkingai pritvirtinta visą laikotarpį, kuriam suolelis yra įsigytas. Užrašą pasirinks pats lentelę įsigyjantis žmogus, tačiau jis negalės būti tiesioginė prekės ženklo reklama, skatinti neapykantos ar diskriminacijos.

Pasak kontrolierės, valstybė turi pareigą užtikrinti realią pagalbą rizikingomis laikomoms šeimoms, tačiau ne visuomet tokios šeimos laiku pastebimos, o ir teikiamos paslaugos nėra individualizuotos, dažnai nesiekiama panaikinti priežasčių, dėl kurių šeima įtraukta į socialinės rizikos apskaitą.

„Neišsami ir faktinės situacijos neatspindinti savivaldybių renkama informacija apie paslaugų gavėjų grupes ir jų poreikius neigiamai atsiliepia nustatant ir planuojant socialines paslaugas, o teikiamos paslaugos neatitinka realių vaiko ir šeimos poreikių, t. y. paslaugų poreikio vertinimas, skyrimas ir teikimas nėra individualizuojamas įvertinant konkrečią situaciją“, – rašo kontrolierė ataskaitoje.

E.Žiobienė pažymi, kad socialinės paslaugos vaikui ir šeimai koncentruojamos didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose, paslaugų prieinamumas vaikui ir šeimai kaimiškose vietovėse šalia jų gyvenamosios vietos vis dar labai ribotas, nevienodai išplėtotas socialinių paslaugų tinklas tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu.

„Esant tokiai padėčiai, formaliai savivaldybės reikiamas socialines paslaugas teikia, tačiau jų prieinamumas atskiriems gavėjams yra ribotas, socialinės rizikos šeimai teikiamas minimalus socialinių paslaugų paketas, (...) apsiribojant „šeimos palaikymu“, nesiekiant tikslų šalinti priežastis, dėl kurių šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą bei įgalinti šeimą tinkamai funkcionuoti savarankiškai be nuolatinės socialinių darbuotojų priežiūros ir pagalbos“, – ataskaitoje teigia kontrolierė.

E.Žiobienė taip pat tvirtina, kad neretais atvejais būtent po kontrolieriaus tyrimo, pateikus savivaldybei išvadas dėl pagalbos konkrečiai šeimai vertinimo, savivaldybėje darbas su šeima iš esmės keičiamas, atrandama resursų šeimai teikti intensyvesnes ir įvairesnes paslaugas.

Kartu kontrolierė pažymi, kad plačiausias spektras socialinių paslaugų šeimai, auginančiai nepilnamečius vaikus, dažniausiai teikiamas tuomet, kai šeima yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, t. y. tam, kad šeimai būtų nustatytas socialinių paslaugų poreikis ir socialinės paslaugos būtų pradėtos teikti, šeimos situacija turi pasiekti lygį, kai jau reikalinga rimta intervencija.

Vaiko teisių apsaugos tarnybų vadovų asociacijos valdybos pirmininkė Regina Klevinskienė BNS sakė daugeliu atvejų pritarianti vaiko teisių apsaugos kontrolierės išdėstytoms pastaboms, tačiau teigia, kad atskiruose rajonuose situacija skirtinga.

R.Klevinskienė sakė sutinkanti, kad dažnai socialiniai darbuotojai išties apsiriboja šeimos lankymu, bet pabrėžė, kad net ir įdėjus daug darbo nebūtinai pasiekiama rezultatų – kai kurios gilioje krizėje esančios šeimos nerodo jokių pastangų keistis, nepriima pagalbos.

Nepakanka tik socialiniam darbuotojui siekti pagerinti situaciją, jei šeima pati to netrokšta, nedalyvauja, o retkarčiais ir kliudo.

„Net ir įdėjus daug darbo ne visada pasiekiamas rezultatas. Nepakanka tik socialiniam darbuotojui siekti pagerinti situaciją, jei šeima pati to netrokšta, nedalyvauja, o retkarčiais ir kliudo. Tiesiog jiems taip gerai – jie nenori paslaugų, nepriima pagalbos, džiaugiasi, kad tą dieną rado, kur išgert, ir tiek žinių. Rezultatai priklauso ir nuo to, kaip gerai socialinis darbuotojas pažįsta savo šeimą, kaip jis sugeba identifikuoti šeimos problemas, kurių dažniausiai ne viena, nors pagrindinė daugeliu atveju – girtavimas“, – sakė asociacijos atstovė.

Anot jos, norint pakeisti situaciją visų pirma reikia tarnyboms kuo anksčiau identifikuoti problemas ir pradėti darbą su šeima.

„Turime telkti pajėgas į ankstyvąją intervenciją, nes su krizėmis dirbti mums nelabai sekasi, mes nelabai sugebame šeimą ištraukti iš duobės, nes ji gili, tarkime, dešimt metų šeima apskaitoje. Jei šeima yra didelėj krizėj, retai pasiseka tą šeimą ištraukti iš duobės. Aš iš dalies pritarčiau kontrolierės pozicijai, kad dažniausiai socialiniai darbuotojai apsiriboja šeimos lankymu“, – kalbėjo R.Klevinskienė.

Siekiant gerinti situaciją, pasak asociacijos atstovės, ypač svarbus kvalifikacijos kėlimas, tinkamas darbuotojų parengimas, kad jie gebėtų kuo anksčiau identifikuoti šeimos problemas, taip pat specialistų bendradarbiavimas – atvejų analizė, siekiant tiek perimti gerąją praktiką, tiek mokytis iš kitų padarytų klaidų.

Ataskaitoje nurodoma, kad pernai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje gauti 227 skundai dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, pradėti 85 tyrimai kontrolieriaus iniciatyva. Taip pat išnagrinėti 1022 asmenų prašymai, suteiktos 467 konsultacijos telefonu ar pareiškėjams atvykus į įstaigą.

Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Gražinos Aurylienės, šių metų pavasarį ir vasarą vykdyta prevencinė priemonė, kurios metu vakarais, po darbo valandų buvo lankomos vaikus auginančios socialinės rizikos šeimos, pasiteisino, todėl ir ateityje šeimos sulauks vizitų, kurių metu specialistai atliks skundų dėl vaiko teisių pažeidimo tyrimus, informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje atvejų tyrimus, lankys problemiško elgesio nepilnamečius, augančius tiek savo tėvų, tiek globėjų šeimose. Vakarinių apsilankymų metu daugiausia dėmesio ir dabar, ir ateityje bus skiriama vaikų priežiūrai.

„Ši priemonė buvo efektyvi, po darbo mūsų specialistai lankomose šeimose randa kur kas daugiau žmonių, – sakė G. Aurylienė. – Be to, specialistai atvyksta lydimi policijos pareigūnų, tad ir susitikimai su gyventojais būna kokybiškesni.“

Anot vaikų teisėmis besirūpinančio skyriaus specialistų, socialinės rizikos šeimų, kuriose gyvena vaikai, mieste nemažėja. Vasarą buvo aplankytos 62 tokios šeimos. Vizitų metu aptikus pažeidimų, tenka rašyti administracinės teisės pažeidimo protokolus, pasitaiko, kad į socialinės rizikos šeimų apskaitą įrašomos naujos šeimos.

Vaiko teisių apsaugos skyrius jau pradėjo rudeninį šeimų lankymą. Vieno vakarinio reido metu mieste aplankoma iki 8 šeimų.

„Žiburio“ fondo vadovė Kristina Stepanova teigia, jog prie to prisideda ne tik didėjantis socialinių darbuotojų skaičius, bet ir plečiamos socialinės paslaugos.

Taip pat šalyje per dešimtmetį atidaryta daugiau dienos centrų, kuriuose tiek šių šeimų vaikai, tiek tėvai, gali įgyti daugiau socialinių įgūdžių.

Vaikų tokiose šeimose auga taip pat mažiau. Dėl to sumažėjo vaikų, netekusių tėvų globos.

2005-aisiais socialinės rizikos šeimų Lietuvoje buvo daugiau kaip 16 tūkstančių. Tuo metu praėjusių metų pabaigoje – beveik 10 tūkstančių.

Taip pat pastebimas ir tokiose šeimose augančių vaikų skaičiaus sumažėjimas. Specialistai sako, kad mažėjimą lėmė išaugęs kompleksinių paslaugų, skirtų tokioms šeimoms skaičius: dirba daugiau socialinių darbuotojų, per dešimtmetį atidaryta daugiau dienos centrų, kuriuose tiek vaikai, tiek tėvai, gali įgyti daugiau socialinių įgūdžių.

Tačiau pastebima, kad pernai vaikų įvaikinta mažiau nei prieš dešimtmetį. Daugiausia vaikų šiuo metu gyvena savivaldybių globos namuose.