Bendruoju pagalbos telefonu apie gaisrą pranešta 11.48 val. Pranešėjas teigė, kad gaisras kilo sodų bendrijoje, esančioje Dercekliuose, Ryto gatvėje.

Atvykę ugniagesiai pamatė liepsnojantį vieną sodo namelį, kitas, dėl kurio saugumo baimintasi, nebuvo paliestas ugnies.

Maždaug po pusvalandžio gaisras buvo lokalizuotas.

Kaip skelbė BNS, sodų bendrijoje „Dituva“ atvira liepsna degė iš dviejų statinių blokuotas pastatas, gaisro metu aprūko kaimyninio gyvenamojo namo siena.

Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos operacijų vadovas teigė, kad žmonės per gaisrą nenukentėjo.

Gaisro priežastį vėliau tirs specialistai.

Ugniagesiai Priekulės seniūnijoje, Žiaukų kaime esančioje „Šernų“ sodų bendrijoje mūrinį namelį gesino naktį iš spalio 30-osios į 31-ąją. Kai jie atvyko, namas jau degė atvira liepsna. Vandens ugniagesiams teko važiuoti už pusantro kilometro. Maždaug valandą trukę jie užgesino liepsną.

Tada sudegė namo stogas, išsilydė pirmo aukšto ir mansardos perdanga, išdužo visi namo langai, apdegė šalia namo stovėjusi metalinė tvora, išsilydė joje buvusi dekoratyvinė plastmasė.

Namelis tapo negyvenamas.

Po beveik dviejų savaičių, lapkričio 11 dieną Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams pranešta, kad gaisras tąkart įsiplieskė ne savaime, specialistai nustatė – sodo namelis buvo padegtas.

Savininkas pareiškė, kad patyrė 20 tūkst. eurų žalą.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu. Jei pavyks nustatyti kaltininką, jis gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Padeda artimieji

Darbai taip sparčiai juda todėl, kad Skaistė turi šaunią talkininkų komandą. Įgyvendinti visus jos sumanytus projektus padeda tėtis Airinijus ir jos vyras Julius. Tėtį dukra vadina darbų vadovu, o save ir vyrą – gabiais mokiniais ir jo pagalbininkais.

„Meistrus samdėme tik tada, kai reikėjo surinkti sodo namelio karkasą, – pasakoja Skaistė. – Visus kitus darbus, vadovaujant tėčiui, darėme patys.“

Žvilgtelėjus į Skaistės instagramo paskyrą matyti, kad moteris niekada nesėdi rankų sudėjusi. Veikloms suskaičiuoti prireiktų abiejų rankų pirštų. Vis dėlto svarbiausi jai yra keli užsiėmimai – renginių dekoravimas ir pagalba žmonėms kuriant namų ir butų interjerus. Didžiąją dalį uždirbtų pinigų Skaistė skiria savo svajonių projektui, kurio vien sodo nameliu nepavadinsi.

„Kažko tokio norėjau jau nuo penkiolikos metų. Žinojau, kad ateis laikas, kai tokią laisvalaikio vietą susikursiu pati“, – aiškina Skaistė, vasaras leisdavusi pas močiutę Zarasų rajone.

Kaimo gyvenimą ji puikiai išmano. Moka visus darbus – nuo šieno grėbimo iki daržų ravėjimo. „Gamta man dar nuo skautavimo laikų buvo ir yra geriausias atsipalaidavimo būdas“, – prisipažįsta pašnekovė.

Jauna moteris juokiasi, kad jos vyras Julius yra visiškas miestietis. Turbūt net kirvio rankoje nelaikęs iki tol, kol žmona nepradėjo kurti grandiozinių užmiesčio planų.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar jis viską daro tik dėl to, kad labai mane myli, – džiaugiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė. – Aš kuriu, projektuoju, o vyrui belieka sutikti. Galų gale, sodyba buvo mano, o ne jo svajonė.“

Skaistė įsitikinusi, kad Juliui patinka jos stiliaus pojūtis. „Esame kartu jau septyniolika metų. Draugavome nuo pat mokyklos laikų. Abu įsirengėme savo pirmąjį butą, paskui dar vieną Žaliakalnyje. Tų remontų buvo ne vienas ir ne du – ištvėrėme“, – laiminga aiškina ji.

Įsigijo sklypą jo nematę

Kai sutuoktiniams gimė sūnus Ainas, jie gyveno (ir šiandien tebegyvena) Žaliakalnio rajone. „Turėjome uždarą kiemą, kur galėjau vežimėlį pastumdyti, o paaugus sūnui – drauge su juo pažaisti, bet vis dažniau pasvajodavau apie namus gamtoje, toliau nuo miesto, be kaimynų“, – pasakoja veikli moteris, prieš penkerius su puse metų tokią vietą atradusi labai netikėtai.

Sykį, važiuodama su tėčiu aplankyti senelio kapo, nusprendė paklausti vietinių, gal kas tame kaime parduoda žemės sklypą. Gavusi teigiamą atsakymą, pradžiugo, kad vieta nebloga, – tik apie 20 km nuo Kauno. Suderėjo sklypą dorai jo nė nematę.

Kažko tokio norėjau jau nuo penkiolikos metų. Žinojau, kad ateis laikas, kai tokią laisvalaikio vietą susikursiu pati.

„Mokėjome nebrangiai, bet įsigijome visišką šabakštyną – be kelio, be elektros, be vandens. Tai buvo gal 20 metų neprižiūrėtas sodas. Aplinkiniai turbūt mus mintyse vadino kvaileliais. Kirpome vielinę tvorą ir po metrą skynėmės pirmyn“, – prisimindama darbų pradžią juokiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė.

Laukė nemažos investicijos

Kai galiausiai po poros vasarų darbo Blusiai išsivalė savo valdas, jų laukė netikėtai didelės investicijos. Pasirodo, įsigytas sklypas buvo pelkėtas – teko jį nusausinti. Taip pat reikėjo nutiesti kelią iki savo valdų, įvesti elektrą.

„Atėjo toks laikas, kai galvojome išvis nieko nebedaryti, nusibodo kiekvieną savaitgalį arti. Be to, baigėsi pinigai. Kaimynai prie kelio tiesimo nenorėjo prisidėti“, – apgailestauja Skaistė.

Paklausta, ar nešovė į galvą mintis išvis savo svajonės atsisakyti ir vietoj problemiško sklypo ieškoti kito, kaunietė prisipažįsta, kad priėjus aklavietę buvo visokių minčių.

Vis dėlto širdis ir nuojauta skatino eiti pirmyn, tad pora galiausiai ryžosi pradėti namelio statybą. „Keliones kuriam laikui palikome ramybėje, o visus uždirbtus pinigus (vyras turi logistikos įmonę) investavome į sodybą. Pirmiausia atsirado terasa ir kubilas, kad po darbų turėtume kur nusimaudyti. Paskui pasistatėme sandėliuką daiktams sudėti, o galiausiai – ir namelį“, – eilės tvarka vardija sklypo statinius pašnekovė.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visada labai norėjau aukštų lubų, todėl svetainėje lubų aukštis yra apie 6 m. Pats namelis nedidelis, bet neužspaustas. Taip pat žinojau, kad sienos bus baltos – toks sprendimas padėjo dar labiau padidinti erdvę“, – pasakoja namelį projektavusi ir pati interjerą kūrusi Skaistė.

Sodybos teritorijoje dar yra šiltnamis, vakarais, uždegus lempeles, primenantis lauko kavinę. Stovi nemažas aštuonmečio Aino vasaros namelis, į kurį telpa didžiulis čiužinys. Dažnai ant jo suminga visa šeima.

Dalijasi savo gyvenimu

Šiuo metu nemažai sekėjų instagrame turinti Skaistė atvirauja, kad mintis savo kūryba dalytis socialiniuose tinkluose jai šovė į galvą visai neseniai – prieš dvejus metus. Iš pradžių savo sodo namelio statybomis ji pasidalijo uždaroje feisbuko grupėje, o sulaukusi didelio susidomėjimo ryžosi susikurti instagramo paskyrą.

Kas traukia žmones sekti jos gyvenimą? „Nežinau... Gal įvairiapusiška veikla? Aš nerašau, nekeliu nuotraukų vien apie darbą ir sodybą. Rodau sekėjams, kaip sportuoju, ką gaminu šeimai pietums, kaip visi kartu leidžiame laisvalaikį“, – pasakoja ji.

Blusių šeimai maga tiek pasaulį pamatyti, tiek ir leisti ramius vasaros savaitgalius savo sodyboje, į kurią veržte veržiasi draugai. Juos traukia Skaistės ir Juliaus išpuoselėta aplinka, rami kaimo atmosfera.

Paprašyta surengti virtualią ekskursiją po savo užmiesčio valdas, pašnekovė net nežino, nuo ko pradėti. Viskas čia atrodo labai sava ir miela. „Kad ir namelio grindys – dešimtį kartų mano išglostytos. Ir sienos – pačios šveistos, dažytos. Man pats pastatas net ir be baldų širdį glosto, o kur dar visas interjeras?!“ – šypsosi jo kūrėja.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Statoma moderni vištidė

Dauguma daiktų Blusių sodyboje nenauji – prikelti antram gyvenimui. Poros pozicija tokia: geriau norimo daikto jie ilgiau neturės, bet atras tikrai patinkantį. Skaistė juokiasi, kad juodu su Juliumi niekam neleidžia uždirbti – viską sodyboje daro patys. Štai anyta labai gražiai siuva: yra pasiuvusi ir užuolaidas, ir kepsninių užvalkalus. Skaistės tėvelis su uošviu padeda statybose.

Šią vasarą, tikėtina, bus baigtas dar vienas naujas pastatas – moderni vištidė. Vištos palaikys kompaniją Angoros triušiui, kuris šiltuoju sezonu iš Blusių namų persikrausto į sodybą ir atgal į Kauną grįžta tik žiemoti.

Kas kasdien jį maitina? Pasirodo, šiais laikais viskas paprasta ir automatizuota. Išmani bus ir vištidė – su automatiškai atsidarančiomis durelėmis, savaime įsijungiančia ir išsijungiančia šviesa, vandens pašildymu žiemą ir t. t. Blusiai tikina, kad visus tuos dalykus apgalvojo dar prieš pradėdami ją statyti.

„Iš tos mūsų vištidės realiai galėtų išeiti normalus 60 kv. m namas“, – tikina Skaistė ir ruošiasi ją apšiltinti, kaip neseniai padarė ir su savo sodo nameliu. Todėl dabar mėgautis gamtos ramybe Blusiai gali ir žiemą.

„Ar šią vasarą bus vištų, negaliu garantuoti, bet kad vištidė bus baigta – tai tikrai“, – sako S.Vaišnoraitė-Blusienė ir priduria, kad bet kokios vištos pas ją negyvens. Kandidatėms darys kruopščią atranką.

„Kadangi vištidę statau ne dėl kiaušinių ar vištų mėsos, ieškosiu kuo įdomesnių veislių. Į puodą iš mano vištidės nekeliaus nė viena – gyvens iki pensijos“, – žada ji.

Maitinasi savo daržo gėrybėmis

Kadangi jauna šeima daug laiko leidžia sodyboje, joje augina ir sveiką, ekologišką maistą. Tikina, kad jau nuo gegužės galo valgo gardžius agurkus iš savo šiltnamio. Šiuo metu turi ir salotų, svogūnų laiškų, ridikų. Labai laukia savų pomidorų, pupelių, arbūzų. Pernai užsiaugino jų visą karutį.

Kur viskas telpa? Pasak Blusių, jų valdose yra trys nedideli sklypai. Viename stovi namelis, kitame – triušio namas ir vištidė, na, o trečias paskirtas daržams – ten auga pernai pasodintos braškės, arbūzai ir saulėgrąžos. Ar planuose yra ir daugiau žemės? „Gal ir norėtume, bet kaimynai sakė nebeparduos“, – juokiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė.

Ar Blusių sūneliui Ainui tėvų užgaidos irgi rūpi? Anot mamos, berniukas šiuo metu tiesiog džiaugiasi laiminga vaikyste. Kai reikia, tėveliams padeda – ir lysves palaisto, ir triušiui žolės prirauna.

„Mūsų tikslas nėra jį įdarbinti ar kažkaip įtraukti į savo veiklas. Norėjome, kad sūnus turėtų laimingą vaikystę, t. y., kad jis galėtų netrukdomas žaisti krepšinį lauke, o vasaromis turėtų vietą maudynėms. Nenoriu, kad savo atostogas Ainas praleistų mieste, lindėdamas kompiuteryje“, – kalba ji.

Kadangi tėvai į sodybą važiuoja dažnai, Ainas ten irgi dažnas svečias. Mama džiaugiasi, kad pernai sūnus net buvo pasidaręs savo daržiuką, kur pasisodino žirnių. „Smagu, kad Ainas nėra iš tų vaikų, kurie neatskiria ąžuolo nuo klevo ar žirnio nuo pupos“, – džiaugiasi mama.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Svoris krinta sportuojant

Socialiniuose tinkluose veikli moteris dalijasi ne tik vaizdais, kaip plečiasi ir gražėja jų savaitgalių rezidencija, bet ir asmeninėmis nuotraukomis, kaip krinta jos svoris. Skaistė atvirauja, kad sutrikus hormonų pusiausvyrai ji per metus priaugo apie 40 kg.

„Pusantrų metų nežinojau, ką daryti. Buvau tikra pampuška, – pasišaipo iš savęs. – Sportuodama nuo šio rugsėjo numečiau apie 30 kg. Dar liko 10–15 kg.“

Moteris netiki, kad vien mityba galima sureguliuoti svorį. Kiekviena turi atrasti savo receptą. Jai užteko pradėti sportuoti penkis kartus per savaitę ir svoris ėmė kristi.

„Kas vakarą nueinu 10 tūkst. žingsnių, nors vasarą jų būna ir dar daugiau“, – atvirauja ji ir priduria, kad žingsniuoti mėgsta abu su tėčiu. Vienas kitą paragina ir dažnai iš miesto centro pasiekia net miegamuosius Kauno rajonus.

Aistra – sendaikčių turgūs

Paklausta apie dar vieną savo aistrą – sendaikčius – Skaistė atvira. Jai be galo rūpi seni daiktai, interjero elementai, baldai. Moteris juokiasi, kad šeštadienį gali atsikelti anksčiausiai ir važiuoti į turgų apžiūrėti sendaikčių. „Na, tai kas, kad man nieko nereikia. Dažnai draugės prašo kažko paieškoti jų namams“, – sako Skaistė.

Ji ne tik žavisi antikvariniais daiktais, bet ir rūpinasi niekam nebereikalingais – suteikia jiems antrą šansą ir apgyvendina savo ar savo draugų namuose.

„Kitiems būdavo gėda eiti į pigių drabužių parduotuves, o aš nuo paauglystės ten jausdavausi kaip žuvis vandenyje. Būdavo smagu atrasti gerą, kokybišką daiktą už gerą kainą. Tuomet girdavausi draugams, kad radau superinius džinsus už tris litus“, – prisimena ji.

To paties tvaraus gyvenimo principo Blusiai laikosi ir buityje. Nors abu yra verslininkai, pragyvenimu nesiskundžia, bet ir tvariai gyventi nesibodi – drabužius dažnai perka per „Vinted“ platformą, patikusius senus baldus atnaujina patys.

Pagirta už puikų estetikos jausmą, Skaistė sako, kad jai labai artimas skadinaviškas namų stilius, todėl savo sodybą įsirengė jo inspiruota.

„Kai žinai savo mėgstamą stilistiką, kur kas paprasčiau viską daryti, – sako ji. – Tarkim, pamatau daiktą ir jau žinau, tiks man į namą ar ne.“ Štai ir vištidę pirmiau sukūrė savo galvoje, o tik paskui viską nubraižė ir perdavė vyrui, kad idėją realizuotų. „Man nereikia žiūrėti į pinterestą – ten viskas labai kartojasi. Tačiau negali ir visiškai atsiriboti, nes galvoje nuolat sukasi vaizdai, matyti socialiniuose tinkluose, interjero žurnaluose. Tuomet pasistengiu viską sudėti į vieną vietą“, – atvirauja S. Vaišnoraitė-Blusienė.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Puoselėja namų tradicijas

Kai Skaistės namuose rengiama kokia nors šventė, svarbiausia jai yra ne maistas, bet vaišių stalo estetika. Prisipažįsta, kad indų turi per daug, bet tik dėl to, kad jai patinka kaskart skirtingai dekoruoti stalą. Visa tai puikiai išmano ir Ainas – žino stalo etiketo taisykles, kur dėti šakutę, o kur – peilį.

„Mes visada savaitgaliais vakarienę valgome drauge ir prie gražiai paserviruoto stalo. Tai jau tampa tradicija. Kaip ir pasikviesti į sodybą būrį draugų“, – džiaugiasi ji.

Skaistė mini ir dar vieną gražią tradiciją, kuri metai iš metų įgauna pagreitį, – tai naminio vyno gamyba. „Esame išbandę gaminti visokį vyną – ir braškių, ir pienių, ir rabarbarų, ir vynuogių. Mėgstame eksperimentuoti. Skaniausias? Obuolių. Kai nusipirkę sklypą jį išsivalėme, ant žolės buvo prikritę daugybė obuolių. Prisispaudėme sulčių, o kas tada? Tuomet kažkas pasiūlė pamėginti užsiraugti obuolių vyno“, – prisimena ji. Nuo to karto moteris kasmet tobulina savo įgūdžius ir atranda pačių įvairiausių vyndarystės subtilybių.

„Norėjome vyno butelius laikyti tvarkingai ir gražiai, o ne tiesiog sumestus rūsyje – taip kilo mintis įsirengti vyno rūsį. Kadangi gyvename nestandartiniame bute Žaliakalnyje, jame yra didelis – 16 kv. m rūsys“, – pasakoja S. Vaišnoraitė-Blusienė ir priduria, kad ateityje planuoja atnaujinti dar ir rūsio koridorių, kad interjero vaizdas būtų vientisas.

Kaip pranešė policija, antradienį 17.31 val. Elektrėnų policijos komisariate gautas pranešimas, kad sekmadienį, apie 11.26 val., Elektrėnuose, Venecijos gavėje, sudegė poilsio paskirties namelis bei šalia stovėjęs kateris „Sea Ray“.

Įtariamas padegimas, gaisro padarytas nuostolis siekia 30 tūkst. eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu.

Nukentėjęs pilietis apdegė galvą, rankas ir kojas, medikai jį išvežė į gydymo įstaigą.

Gaisras įvyko Lapių seniūnijos Ginėnų kaime. 

Kaip nurodė policija, iš pradžių 19.19 val. buvo gautas pranešimas, kad dega 4x6 metrų dydžio sodo namelis, girdėtas  sprogimas. Gaisro iš pradžių nebuvo.

19.49 val. pastebėta, kad užsidegusi sieninė perdanga.

Ji buvo užgesinta. Išardyta 10 kv. metrų stogo dangos ir 10 kv. metrų apdailos viduje.

Sprogimas sodo namelyje įvyko dėl dujų nuotėkio, nuo sprogimo išdužo namelio langai.

Dalis sodo namelio buvo mūrinė, dalis – medinė, stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu.

Iššūkiai neišgąsdino

Pora nė kiek nesigaili gyvenimą sostinės šurmulyje išmainiusi į netoli miško esančią sodų bendriją. Čia, gamtos apsuptyje, Ona ir Adomas sūpuoja pirmagimį Aistį ir džiaugiasi idiliška kasdienybe.

Ramesnėmis akimirkomis O. Dzedulionė mėgsta stebėti į lesyklą atskrendančius paukščius. Kartais prie poros namų galima išvysti ir iš netoliese esančio geomorfologinio draustinio atklystančias stirnas ar šernus. Po namų kiemą patenkinti laigo šeimos augintiniai: kalytė Preila ir du katinai – Kastytis ir Bambyza. Sutuoktiniai dažnai pasidžiaugia, kad prieš kelerius metus nepabijojo iššūkių ir sugebėjo apleistame sodo namelyje įžvelgti galimybių, nors aplinkiniai ir atkalbinėjo nuo sprendimo jį įsigyti.

Iki tol Dzedulioniai gyveno vieno kambario bute Vilniaus Karoliniškių rajone. „Su trimis savo augintiniais čia jau sunkiai tilpome, tad ėmėme ieškoti didesnio būsto. Žiūrinėjome įvairių butų skelbimus, tačiau visi variantai atrodė gana slogūs, – prisimena O. Dzedulionė. – Vieną dieną visai atsitiktinai pamatėme skelbimą apie parduodamą sodo namelį su sklypu. Į jį atkreipėme dėmesį tik todėl, kad Adomo tėvai šioje sodų bendrijoje taip pat turi sodą, tad apylinkės mano vyrui jau buvo puikiai pažįstamos. Spontaniškai pagalvojome – o kodėl gi nenuvažiavus namelio apžiūrėti?“

Nuvykę į sodų bendriją, pašnekovai pamatė, kad namas smarkiai apleistas, o jo kiemas užžėlęs kone neįžengiamai. Vis dėlto sklypas porai patiko.

„Matėme, kad, įsigijus namą su kiemu, teks įdėti labai daug darbo. Aplinkiniai puolė atkalbinėti ir įrodinėjo, kad tai būtų pernelyg drastiškas žingsnis. Tad truputį išsigandome ir nusprendėme porą mėnesių palūkėti. Pagalvojome – jei per tą laiką sklypą nupirks kas nors kitas, vadinasi, mums jo turėti nelemta, – pasakoja O. Dzedulionė. – Laikas bėgo, namo niekas neįsigijo, o mes vis pasvajodavome, kaip nerealu būtų gyventi nuosavame sklype šalia miško. Nusprendėme paklausyti širdies balso ir rizikuoti. Juk kas blogiausio gali atsitikti? Visada galima išsikraustyti kur nors kitur.“

Norint turėti savo sklypą privalu mėgti tvarkytis lauke, pjauti žolę, grėbti, sodinti. Kitaip viskas greitai taps kančia.

Sode plytėjo džiunglės

Dzedulionių 2017 m. įsigytas sodo namelis buvo pastatytas prieš kelis dešimtmečius. Iš pradžių jis buvo skirtas apsistoti tik vasaromis. Tačiau paskutinysis namelio savininkas jau bandė jį pritaikyti gyventi ir žiemą. Buvo pradėtas tvarkyti pirmas jo aukštas, įvesta kokybiškesnė elektra, pradėti apšiltinimo darbai. Antrasis namo aukštas liko kiauromis sienomis ir senu apsamanojusiu stogu.

Namo savininkui mirus, nutrūko ir atnaujinimo darbai, tad naujiesiems šeimininkams teko iššūkis juos pratęsti. Gegužės mėnesį įsigiję namą, Adomas ir Ona jau tų metų birželį paliko butą ir atsikraustė į sodų bendriją.

„Pirmuosius porą metų patys tvarkėme ir gražinome pirmąjį namo aukštą, kamšėme skyles sienose ir darėme viską, kad jame būtų galima leisti ne tik vasaras, bet ir žiemas. Įsikėlę manėme, kad pirmąją žiemą sutiksime sugrįžę į butą, tačiau atšalus orams, supratome, kad norime likti čia, – atskleidžia O. Dzedulionė. – Žiemomis antrojo namo aukšto naudoti negalėjome, nes jis buvo visiškai kiauras. Tad žiemai jį užbarikaduodavome putplasčiu. Taip ir pražiemojome pirmuosius dvejus metus.“

Metamorfozė: apleistą sodo namelį O. ir A. Dzedulioniai per penkerius metus pakeitė neatpažįstamai.

Pirmąjį namo aukštą pavertus gyvenamu, pasigražinti atėjo eilė ir būstą supančiam kiemui ir sodui. Sutuoktiniams įsigijus 6 a sklypą, jis buvo visiškai apleistas. Čia plytėjo neįžengiamos džiunglės, piktžolės siekė pažastis.

Pirmuosius metus naujieji šeimininkai į sodą nelabai ir keldavo koją, pirmiau rūpėjo apsitvarkyti namo vidų. Sodui tvarkyti pašnekovai pasamdė profesionalus, nes kieme netgi buvo susidariusi pelkė, kurią reikėjo nusausinti. Vėliau buvo sutvarkyti ir antrasis namo aukštas, rūsys.

Prieš metus Dzedulioniai su profesionalų pagalba renovavo visą būstą, jį apšiltino ir dabar gali džiaugtis gyvenimu šiltame, ergonomiškame name. Renovavus būstą, pagaliau pasijautė ir visas namo dydis.

„Mūsų namas nėra labai mažas, per abu aukštus ir rūsį susidaro apie 100 kv. m. Būstas turi pusiau kalvoje esantį rūsį, tad žvelgiant iš priekio, atrodo, kad jis – triaukštis. Kai atsikraustėme, rūsio langai buvo išdužę, jame veisėsi žiurkės. Kurį laiką juo naudotis išvis negalėjome. Na, o šiandien visi trys namo aukštai yra sutvarkyti, apšiltinti ir jaukūs“, – šypsosi O. Dzedulionė.

Gamtos ritmu

Viena priežasčių, kuo sutuoktinius patraukė šis sklypas su sodo namu, buvo tai, kad jis arti gamtos. Dauguma namų šioje sodų bendrijoje stovi vienas prie kito, tačiau Dzedulionių būstas yra kraštinis. Tad už šeimos namų lango prasideda geomorfologiniam draustiniui priklausantys miškai.

Pora džiaugiasi gamtos teikiama ramybe, kartais netoliese matomais laukiniais gyvūnais ir pasikeitusiu gyvenimo ritmu. Jis – visai kitoks nei gyvenant miesto šurmulyje. Nors darbų savame sklype netrūksta, jie tampa puikia meditacija.

„Atsikrausčius iš buto buvo keista suvokti, kad mums priklauso ne tik namo vidus, bet ir visas kiemas. Nuostabus jausmas, kai supranti, kad jį gali tvarkytis pagal savo norus ir neprivalai prie nieko derintis, – džiaugiasi Ona. – Žinoma, norint susitvarkyti savo kiemą ir sodą, reikėjo įdėti nemažai darbo. Kartais žvelgiant į senas fotografijas net sunku patikėti, kad čia tvyrojo toks chaosas. Kiemas buvo labai apleistas, o mes su vyru dienomis išvažiuodavome į Vilnių dirbti. Tad laiko kiemui galėdavome skirti tik vakarais ir sekmadieniais. Net ir sodą pagaliau išgražinus, darbų jame vis tiek netrūksta. Norint turėti savo sklypą, privalu mėgti tvarkytis lauke, pjauti žolę, grėbti, sodinti. Kitaip viskas greitai taps kančia. Laimei, mums tai patinka. Aplinkos gražinimas tampa tikra meditacija, galva išsivalo nuo minčių.“

O. Dzedulionė juokiasi, kad gyvenimas gamtoje ją ir vyrą išmokė daug naujų dalykų. Paskatino ir hobius, kurių kitu atveju pora gal ir nebūtų atradusi.

„Augau mieste, tad su sodo ir daržo darbais nebuvo tekę susidurti. Persikrausčius į namą prie miško, mane labai pradėjo dominti augalai ir gėlės. Susidomėjau vaiskrūmiais ir dekoratyviniais augalais – ne tik tais, kuriuos sodinome savo sklype, bet ir tais, kuriuos atradome paliktus senųjų šeimininkų. Norėjome juos atpažinti ir išsiaiškinti, kokios priežiūros šiems augalams reikia. Tokie atradimai kėlė didžiulį džiaugsmą. Pamėgau eiti pasivaikščioti į šalia esantį mišką, pievą ir susipažinti su ten augančiais augalais, gyvenančiais vabalais, – pasakoja pašnekovė. – Vis dėlto didžiausia aistra tapo stebėti paukščius. Kieme įsirengėme didelę lesyklą, kurią pro langą stebiu su žiūronais, mintyse kolekcionuoju atskrendančius paukščius, juos fotografuoju. Mano vyras susidomėjo projektavimu. Kol vyko didžioji viso namo renovacija, jis kieme, vietoj šiltnamio, mums buvo suprojektavęs mažą namuliuką. Pusę metų gyvenome jame, pusę – nuomojomės būstą mieste, laukdami darbų galo. Namuką pastatė statybininkai, tačiau vyras jį suprojektavo ir pats atliko nemažai darbų. Visa tai Adomui buvo visiškai nauja veikla, kurią jis puikiai įvaldė.“

Komfortas: šiltame, ergonomiškame name yra viskas, ko gali prireikti patogiam šeimos gyvenimui.

Sūnui – laiminga vaikystė

Renovavus namą ir jame vėl apsigyvenus, pora susilaukė pirmagimio Aisčio. Jam greitai bus metukai. Laimingi tėvai džiaugiasi, kad sūnus turi galimybę augti gamtos apsuptyje.

„Gyvenant mieste mamoms tenka pasukti galvą, kur išeiti pasivaikščioti su mažyliu, kad oras būtų kuo mažiau užterštas, aplink neburgztų automobiliai. Mes tik išeiname į kiemą, ir mūsų jau laukia didžiulis miškas. Jame ir anksčiau daug vaikščiodavau su šunyte Preila, o gimus Aisčiui, savo takų ir lankytinų vietų žemėlapį dar labiau praplėčiau. Kartais su sūnumi prie namų esančiame miške vaikštau valandų valandas ir nesutinku nė vieno žmogaus – taip ramu ir tylu“, – atskleidžia pašnekovė.

Laiminga mama nekantriai laukia pavasario, kai Aistis pradės vaikščioti. „Jau svajoju, kaip kartu eisime į mišką, pievas, aš jam pasakosiu apie augalus, kartu stebėsime vabaliukus. Jau dabar jam patinka su manimi grožėtis į lesyklą atskrendančiais paukščiais. Pamatęs zylutę, genį ar kitą paukštelį, jis visada juokiasi. Manau, kad supanti gamta yra išties laimingos vaikystės garantas. Tiesa, aplink daug vaikų nėra, tad draugų sūnui ieškosime darželyje“, – planuoja mama.

O. Dzedulionė juokiasi, kad namus supanti gamta labai patinka ir trims šeimos augintiniams: baltai šunytei Preilai ir katinams – sniego baltumo Kastyčiui ir dryžuotai Bambyzai. Prieš tai ši trijulė gyveno bute, vyresnio amžiaus katinai nė karto nebuvo lankęsi lauke. Tad šeimininkai šiek tiek jaudinosi, kaip jie priims pokyčius.

„Gyvenant nuosavame name, durys natūraliai būna dažniau varstomos, plačiau atidaromos. Tad bijojome, kad augintiniai pabėgs, išsigąs. Tačiau viskas išėjo labai natūraliai – iš pradžių katinai pabūdavo balkone, vėliau išdrįso peržengti durų slenkstį, o galiausiai – ir palakstyti po kiemą. Ko nors išsigandę murkliai slepiasi kieme esančiose savo slėptuvėse, iš kurių neiškrapštysi. Tad dėl jų saugumo esame ramūs. Žiemomis į lauką jie išeina trumpam, o vasaromis visą dieną leidžia gryname ore. Tačiau iš mūsų sklypo jie niekur neina, puikiai žino savo teritorijos ribas. Pažvelgęs pro langą augintinius visada pamatysi – ar  žolytę kramsnojančius, ar snaudžiančius ant terasos. Kartais jiems net pavyzdžiu tokio tobulo katiniško gyvenimo, – šypsosi pašnekovė. – Na, o tam, kad katinai negaudytų į lesyklą atskrendančių paukščiukų, jiems parūpinome skambaliukus ant kaklų.“

Svarbiausia – klausytis širdies

O. ir A. Dzedulioniai šiandien be galo džiaugiasi savo sprendimu įsigyti daug darbo ir jėgų pareikalavusį apleistą sodo namelį. Poros nuomone, visiems dažniau reikėtų klausyti širdies balso, nes būtent jis parodo tikruosius mūsų troškimus.

Savo atradimais ir jaukia kasdienybe buvusiame sodo namelyje Ona dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Tarp pušų ir obelų“. Pašnekovė tikisi apie gyvenimą gamtoje svajojančius sekėjus paskatinti siekti svajonių ir nebijoti iššūkių.

„Prieš penkerius metus daug kas mus atkalbinėjo nuo tokio žingsnio, prašė nekvailioti. Mes nepaklausėme ir šiandien jaučiamės susikūrę tikrus svajonių namus. Kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduojame, – tikina O. Dzedulionė. – Svajojantiems apie panašų gyvenimo būdą patarčiau pirmiausia pagalvoti, ar tikrai esate tam pasiruošę. Kasdienybė gamtoje yra kitokia nei mieste, ji reikalauja kur kas daugiau darbo, laiko ir energijos. Sodo ir daržo darbai žmogui turi nuoširdžiai patikti. Jei dvejojate, galima netgi tokį gyvenimo būdą pabandyti ir, tarkime, vasarą praleisti išsinuomotoje ar draugams priklausančioje kaimo sodyboje. Na, o jei jaučiate, kad tai yra jūsų kelias, nebijokite jo pasirinkti ir siekti savo svajonės gyventi arčiau gamtos. Bent jau mums tai išties pasiteisino.“

Į Klaipėdos rajone esantį kaimą pirmadienio paryčiais atskubėjo ugniagesiai gelbėtojai. Įvykių suvestinės duomenimis, gelbėtojams atvykus sodo namelis jau degė atvira liepsna.

Pastatas buvo medinis, vieno aukšto su mansarda, stogas dengtas šiferiu.

4.47 val. užgesinus gaisrą, namo viduje rasti žmogaus palaikai.

Gaisro metu sudegė pastato stogas, išdegė vidaus patalpos.

Pažymėta, kad patalpoje dūmų detektoriaus nebuvo.

Pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.

Šiuo daiktus sekmadienį, lapkričio 13 d., po 16 val., Eglinės sodų 5-ojoje gatvėje aptiko 50-metis vyras, atvykęs apžiūrėti 35 metų vyrui išnuomotą sodo namelį, pranešė Policijos departamentas.

Sandėliuke jis rado du šautuvus „IŽ 38“ ir „Howa su optiniu taikikliu, pistoletą „Reck“, tris automato dėtuves, du sprogdiklius „GPV-2“ ir „M-12“, įvairaus kalibro  341 šovinį, augalinės kilmės narkotines medžiagas bei 18 trijų litrų plastikines talpas su užrašu „Jelzin“ be lietuviškų banderolių.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis bei narkotinėmis medžiagomis.

Joniškės gatvės rajone, netoli kapinių esančioje Renetų gatvėje prieš 2 val. nakties buvo triukšminga – kaimynystėje gyvenančių žmonių iškviestos čia atskubėjo kelios ugniagesių mašinos, atvira liepsna degė senas medinis sodo namelis su mansarda.

Tuo metu pastato stogas jau buvo įgriuvęs, iš statinio liko tik degančių lentų krūva.

Pradžioje nemanyta, kad gaisravietėje galėjo būti žmogus. Maždaug po valandos, kai užgesinę liepsną ugniagesiai ėmėsi perkasinėti sugriuvusio pastato liekanas, jie rado žmogaus kūną.

Kol kas galima tik numanyti, kad tai buvo šiame namelyje gyvenęs apie 60 metų vyras. Pasak kaimynų, jis buvo uždaro būdo, gyveno atsiskyręs, su aplinkiniais nebendravo.

Specialistams dar teks nustatyti tikrąją jo mirties priežastį ir patvirtinti jo asmenybę.

Sodo namelis, kuriame glaudėsi šis žmogus, buvo senas, jo stogas dengtas šiferiu, pasak ugniagesių, jis visiškai nebuvo pritaikytas gyventi. Elektros jame nebuvo.

Todėl tikėtina, kad gaisras kilo neatsargiai elgiantis su ugnimi. Galbūt ugnis išplito nuo žvakės, o gal vyras gulėdamas rūkė.

Klaipėdos miesto policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas žuvusiojo mirties priežasčiai nustatyti.

Ugniagesių darbo praktika paremti duomenys rodo, kad medinis namas esant normalioms oro sąlygoms sudega per 15–20 min.

Statistika

Šiemet Klaipėdoje gaisruose žuvo 3,

Klaipėdos rajone – 2,

Šilalės rajone – 1 žmogus.

Atnaujinimo galvosūkiai

Pora idėją įsikurti arčiau gamtos puoselėjo nuo pat draugystės pradžios.

"Kartą kalbėdami apie tai, kaip įsivaizduojame ateities namus, abu pasidalijome mintimis apie namelį miške. Vis dėlto praėjo keletas metų, kol pradėjome dairytis į senas sodybas ir naujai statomus namus, – pasakoja K.Petroševičienė. – Ieškodami tinkamo varianto atvykome į šią vietą ir supratome, kad norime kurti savo ateitį būtent čia."

Įdomu tai, kad pradėjus ieškoti būsimo namo Kristina ėmė kurti koliažus iš senų žurnalų, tačiau Feliksui jų nerodė. Kai apžiūrėjusi sodo namelį pora grįžo namo, moteris ištraukė koliažą ir parodė sutuoktiniui. Kristinos sukurtas koliažas išties labai priminė aplankytą namelį.

Įsigijus būstą užvirė darbas. Sodo namelyje nebuvo nei kanalizacijos, nei šildymo, nei geriamojo vandens, tad porai teko spręsti ne vieną galvosūkį. Šiuo metu namuose yra kanalizacija, įrengtas vonios kambarys, apšiltinti namo pamatai. Pora planuoja ateityje išgręžti ir gręžinį, tačiau šiuo metu, kad būtų pigiau, pasirinko šulinį.

Nors neturėjome vonios kambario, mums užteko šilto vandens iš virtuvės čiaupo. O vaikams maudytis vonelėje prie židinio buvo net labai smagu.

"Į namą atvedėme naują elektros kabelį, pakeitėme elektros skydelį. Norėtume pakeisti ir stogą, kadangi jis neapšiltintas: vasarą antras aukštas labai prikaista, o žiemą – atšąla. Rūsyje planuojame ardyti grindis ir jas šiltinti iš apačios. Pasirūpinus išore, bus galima užsiimti vidaus apdaila", – nestokoja veiklos F.Petroševičius.

Anot jo, sodo namelis pastatytas iš tuo metu gautų medžiagų. Tad tai  visų tipų namas viename. Jo rūsys yra monolitinis ir mūrinis, o viršutinė dalis – karkasinė ir rąstinė. Taigi galvojant apie šiltinimą, vėdinimą ir apdailą, šeima turi atsižvelgti į skirtingas technologijas, taikomas šių tipų namams.

Viską daro patys

Į namelį šeima persikėlė kovo pradžioje, kai Lietuvoje dar pūpsojo pusnys. Tiesa, pirmąjį mėnesį jame gyveno tik Feliksas, o Kristina su vaikais – dvejų Frėja ir 11 mėnesių Knutu – svečiavosi pas senelius.

Patogumų namelyje dar kurį laiką nebuvo, tačiau šeimai tai netrukdė džiaugtis besipildančia svajone gyventi gamtos apsuptyje.

"Nors neturėjome vonios kambario, mums užteko šilto vandens iš virtuvės čiaupo. O vaikams maudytis vonelėje prie židinio buvo net labai smagu. Žinoma, po kelių mėnesių tokios maudynės įkyrėjo. Laimei, birželio pradžioje mūsų vonioje pagaliau iškilmingai buvo prijungtas vanduo, – šypsosi pašnekovė. – Šildymui kol kas naudojame židinį, kurio visiškai pakanka. Pačiomis šalčiausiomis dienomis rytais būdavo vėsu, tačiau vos užkūrus židinį greitai sušildavo visi namai."

Daugumą darbų pašnekovai daro patys, šeimai padeda ir tėvai. Kristina pastebi, kad šiais laikais nebaisu ko nors nemokėti, nes internete visada galima pasižiūrėti mokomųjų filmukų ir susirasti reikalingą informaciją. F.Petroševičius būtent iš "YouTube" išmoko kloti plyteles vonios kambaryje.

"Tikriausiai prieš kokius penkiolika metų tai būtų buvę beveik neįmanoma. Tačiau šiandien viskas yra pasiekiama, tik reikia noro mokytis ir nebijoti klysti", – atkreipia dėmesį darbštus vyras.

Statant naują namą galima laisviau fantazuoti ir kurti, o renovuojant jau stovintį turi prisitaikyti prie esamos situacijos, improvizuoti.

Sodo namelį į gyvenamąjį namą verčiantis F.Petroševičius dirba baldininku, mėgsta medžio darbus. Tai neabejotinai padeda rekonstruojant namus

K.Petroševičienei praverčia baigtos mados dizaino studijos. Moters teigimu, tai padeda generuoti naujų namų idėjas. Pavyzdžiui, name rastas senas lentas, kurias ji naudoja pakeltoms lysvėms, puikiai pavyko pritaikyti ir lauko stalui. Jį pati ir sumeistravo, konsultuojama vyro.

Pora pripažįsta, kad dėl savo pasirinkimo sulaukė nemažai komentarų. Artimiesiems ir draugams atrodė, kad geriau jau ramiai gyventi mieste arba bent jau įsigyti sutvarkytą būstą. Tačiau Kristina su Feliksu nepaisė skeptiškų kalbų – nekantravo kuo greičiau pradėti rekonstrukciją ir įsikurti savo svajonių namuose.

Namelio virsmai

Petroševičiai pasakoja, kad sodo namelis keičiasi palengva, vieną po kito atliekant mažus ir didelius darbus.

"Kol kas didžiausia transformacija įvyko verandoje, nes iš jos padarėme dvi erdves ir vienoje jų įrengėme vonios kambarį. Laukia ir antrojo namo aukšto pokyčiai, po kurių abu vaikai turės savo kambarius", – maloniais rūpesčiais dalijasi K.Petroševičienė.

Sodo namelio plotas yra gana didelis, nes jame yra rūsys su atskiromis erdvėmis. Ir nors gyvenamoji namelio dalis gana maža, ji vis tiek dvigubai didesnė už butą, kuriame Petroševičiai iki tol gyveno. Tad, pasak Kristinos, šeimai tikrai neteks gyventi susispaudus. Be to, Petroševičiams artimas tvarus gyvenimo būdas, tad daiktų namuose šeima vis stengiasi mažinti.

"Mums išties pakanka vietos. Aišku, vykstant darbams, kartais pasirodo, kad jos mažokai, tačiau viskas pamažu stojasi į savo vietas, – nė kiek neabejoja Kristina. – Mūsų su vyru galvose jau verda įvairūs planai, kaip išnaudosime turimas erdves, bet šiuo metu vyksta remontas. Kol kas didysis kambarys turi daugiausia paskirčių – tai ir virtuvė, ir valgomasis, ir darbo kambarys, ir žaidimų zona. Kol nebuvome įsirengę vonios kambario, jis buvo tapęs ir laikina vonia."

Su kokiais didžiausiais iššūkiais, persikėlę į sodo namelį ir jį patys remontuodami susidūrė sutuoktiniai? K.Petroševičienė pastebi, kad patiems remontuojant namus visi darbai užtrunka ilgiau, nei iš pradžių galvoji. F.Petroševičius atkreipia dėmesį į konstrukcijų ir erdvės apribojimus.

"Statant naują namą galima laisviau fantazuoti ir kurti, o renovuojant jau stovintį turi prisitaikyti prie esamos situacijos, improvizuoti. Tai sukelia didžiausių iššūkių, bet juos įveikęs patiri didžiulį džiaugsmą ir įgyji motyvacijos veikti toliau. Iš pat pradžių visi darbai man atrodė sudėtingi ir bauginantys, tačiau įsigilinus į juos ir žengus pirmą žingsnį, tapo kur kas paprastesni", – atskleidžia Feliksas.

Ramybė gamtos prieglobstyje

Ką Petroševičiai patartų šeimoms, kurios taip pat planuoja gyvenamąja vieta paversti sodo namelį ar kitą tam nepritaikytą pastatą? Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?

Kristina pastebi, kad nereikia siekti tobulybės, nes tai tiesiog neįmanoma. "Svajonių namai gali atsirasti bet kur, svarbu, kad mėgautumėtės juos kurdami. Dar labai svarbu gerai jaustis toje vietoje, kurioje kursite savo svajonių namus, o visa kita ateis su laiku", – tikina ji.

Feliksas prisipažino į viską kartais žvelgiantis su per dideliu perfekcionizmu. "Dažnai save pagaunu pykstant, kad kažkas name išeina ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Tačiau žmona mane nuramina. Svarbu nepasiduoti pesimizmui, palaikyti vienam kitą ir nepamiršti, kad kuriate savo namus. Kaip sakė komikas Timas Minchinas, "It‘s not perfect, but it‘s mine" (liet. "Tai nėra tobula, bet tai sava")", – sako nagingas vyras.

Tačiau ar gyvenimas užmiestyje Petroševičiams neatrodo pernelyg sudėtingas? Juk darželiai ir mokyklos toli, vadinasi, vaikus reikės vežioti. K.Petroševičienės tai nebaugina, ji kur kas geriau jaučiasi gamtoje nei miesto šurmulyje. O bėdos, kad vaikus teks vežti į darželį ar mokyklą, nemato.

"Juk daugelis tėvų, gyvendami mieste, taip pat vežioja atžalas ir užtrunka net ilgiau nei gyvenantys kaimo vietovėse, – pastebi jauna mama. – Darželis ir mokykla, į kuriuos žadame leisti savo vaikus, yra už 15 minučių kelio nuo namų. O tai, manau, visai nedaug."

Šeima be galo džiaugiasi galėdama būti arčiau gamtos. Kartais jų sode netgi apsilanko laukiniai gyvūnai iš netoliese esančio miško. Kai darže aptiko stirnaičių nuskabytus burokėlių lapelius, nė kiek nepyko.

"Juk mieste gerdamas rytinę kavą negali pro langą stebėti laukinių gyvūnų", – palygina Kristina. Pasak jos, kaime šeima surado ne tik nuostabią gamtos apsuptį, bet ir tylą bei ramybę. "Gal būtent to ir ieškojome?" – labiau teigia, nei klausia K.Petroševičienė.