„Jei atsiranda, alergija maistui vaikams dažniausiai pasireiškia nuo 0 iki 3 metų. O augant, daugeliui vaikų ji palaipsniui išnyksta. Suaugusiems žmonėms alergija maistui tam tikriems produktams pasireiškia kur kas rečiau. Taip pat kai kurie vaikai ir suaugusieji netoleruoja tam tikrų maisto produktų, tačiau dažniausiai tai būna ne alerginės kilmės netoleravimas, pavyzdžiui, laktozės (pieno cukraus). Tuo tarpu alerginės kilmės maisto netoleravimas pasireiškia kur kas rečiau. Dažniausiai alergiją maistui sukelia šeši maisto produktai (didieji alergenai): karvės pienas, kiaušiniai, žuvis ir jūros gėrybės (krevetės ir kt.), soja, riešutai ir kviečiai“, – atskleidžia V. Urbonas.

O vis dažniau pasireiškiantis tam tikrų produktų netoleravimas daro įtaką ne tik klientų pasirinkimams, bet ir asortimentui bei jo išdėstymui parduotuvių lentynose. „Peržiūrėdami, atnaujindami ir kurdami prekių asortimentą, vis daugiau galvojame apie tuos pirkėjus, kurie rūpinasi savo ir artimųjų sveikata bei ieško sveikesnio ar netradicinio maisto produktų pasirinkimo. Jei jau ir prieš keletą metų mūsų parduotuvėse buvo įprasta rasti specializuotus produktų skyrius diabetikams, veganams ir vegetarams, šiandien didesnėse ir didžiausiose mūsų parduotuvėse jau egzistuoja pirkėjų vis labiau atrandami skyriai, kuriuose – maistas be laktozės, glitimo, su mažiau cukraus ir kt. Manome, kad susidomėjimas išskirtiniais, tam tikrai mitybos filosofijai ar sveikatos būklei specialiai pritaikytais produktais tik augs“, – komentuoja Vilma Drulienė, Maximos“ komercijos vadovė.

Alerginės ir ne alerginės kilmės maisto netoleravimas

Pasak gydytojo, nėra lengva atskirti alerginės kilmės maisto netoleravimą nuo nealerginės kilmės. „Ne alerginės kilmės maisto netoleravimas dažniausiai pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimais – prasideda vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, dujų kaupimasis. Tik labai retais atvejais jis pasireiškia ir kitų organizmo sistemų pažeidimu. Tuo tarpu, dėl maisto alergijos dažniausiai nukenčia žarnynas, oda, retais atvejais – kvėpavimo sistema. Kartais žarnynas gali likti nepažeistas, gali atsirasti odos pažeidimų (atopinis dermatitas)“, – aiškina gydytojas.

Laktozės netoleravimas – kas tai?

Gydytojo teigimu, vis dažnesne problema tampa laktozės netoleravimas. „Laktozė – tai pieno cukrus, esantis beveik visų žinduolių piene ir jo produktuose. Deja, ne visų žmonių žarnyne yra pakankamai fermento, kuris skaido pieno cukrų. Tuomet gelbėja specialiai paruoštas pienas ir jo produktai, kurie neturi laktozės“, – dalinasi jis.

Tokių produktų paklausos augimą pastebi ir prekybos tinklai. Anot V. Drulienės, 2017 m. birželį didžiausiose tinklo parduotuvėse pirkėjai galėjo rinktis iš 50 skirtingų pieno produktų be laktozės. 2018 m. birželį jau iš 55, o šiemet – iš daugiau nei 75. „Augant klientų poreikiams, pastaraisiais metais kito ir plėtėsi produktų be laktozės asortimentas. O didėjanti paklausa atsiliepė ir produktų be laktozės paklausos ūgtelėjimui – per pusmetį susidomėjimas gaminiais be laktozės ūgtelėjo 50 proc.“, – pasakoja ekspertė.

Trys glitimo sukeliamos ligos

Vis dažniau kalbama ir apie glitimo netoleravimo sukeltą šalutinį poveikį. Pasak V. Drulienės šiuo metu prekybos centro klientai gali rinktis iš beveik 50 skirtingų produktų, kurių sudėtyje nėra glitimo. Vien pernai tokių gaminių paklausa ūgtelėjo per 60 proc. Labiausiai augo susidomėjimas įvairiais miltų mišiniais, taip pat makaronais be glitimo.

„Kviečių, rugių ir miežių baltymo – glitimo – netoleruoja nemažai žmonių. Šis baltymas gali sukelti net tris skirtingas ligas – maisto alergiją, celiakiją, jautrumą glitimui ne dėl celiakijos. Sergant celiakija būdingas prastas apetitas, svorio augimas, gausios išmatos, pilvo pūtimas, mažakraujystė, kaulų tankio sumažėjimas ir kiti simptomai. Deja, šiuo metu celiakija neišgydoma, tačiau kontroliuojama liga: nereikia jokių medikamentų, reikalinga tik griežta, pastovi dieta – nevalgyti kviečių, rugių, miežių. Jautrumas glitimui ne dėl celiakijos nesukelia nei rizikos susirgti onkologinėmis ligomis, nei trumpina gyvenimą, tačiau sukelia nemažą virškinimo trakto diskomfortą ir net kitų organų (sąnarių, nervų sistemos ir kt.) pažeidimus. Gydymas toks pat kaip celiakijos – beglitiminė dieta, tik ji gali būti ne tokia griežta kaip sergant celiakija – svarbiausia nevalgyti kviečių, o rugiai ir miežiai ne taip svarbu“, – atskleidžia gastroenterologas.

Sojų varškė arba sojų sūris – tofu – vienas populiariausių produktų Kinijoje ir Japonijoje. Ypač mėgstamas lieknėjančių moterų ir vegetarų.

Soja (o būtent iš jos gaminamas tofu) – vienas maistingiausių baltyminių produktų. Ji nekaloringa (100 g – vos 73 kcal), sudėtyje beveik nėra riebalų ir angliavandenių. Pagal baltymų kiekį soja lenkia žuvį, kiaušinius ir jautieną. Būtent todėl sojų varškė – puikus maistas vegetarams bei sveikos mitybos paisantiems žmonėms. Beje, jeigu gyvuliniai riebalai didina cholesterolio kiekį kraujyje, augaliniai jį reguliuoja (gali mažinti iki 30 proc.). Taigi tofu rekomenduojama vartoti širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai. Be to, sojų baltymai 90 proc. tirpūs vandenyje, o tai reiškia, kad organizmas juos lengvai pasisavina. Patiekalai iš tofu – tikras išsigelbėjimas virškinimo problemų turintiems žmonėms, taip pat nemenka pagalba raumenų masę auginantiems sportininkams.

Kinų medicina teigia, kad sojų varškė padeda tirpinti tulžies akmenis, gerina inkstų darbą, yra geležies, kalcio ir ląstelienos šaltinis, taip pat iš organizmo šalina dioksinus. Japonijoje tofu – privalomas maistas vaikų darželių meniu.

„Bonusas“ moterims: sojų varškėje yra fitoestrogeno, pasižyminčio panašiu poveikiu kaip ir moteriškasis lytinis hormonas estrogenas. Klimakso periodu, fitoestrogenai padeda atstatyti hormonų balansą, reguliuoja cholesterolio kiekį, stabdo odos senėjimą, saugodami ją nuo vandens netekimo. Tiesa, kai kurie mokslininkai teigia, kad per dideli kiekiai fitoestrogenų gali pakenkti. Išvada viena: neverta kasdien kimšti tofu – kaip ir visur svarbu saikas.

Tofu tai puikus kalcio šaltinis, o kai kurios tofu rūšys turi net 2 kartus daugiau kalcio negu karvės pienas, todėl tai veiksmingas maisto produktas osteoporozės profilaktikai.

Korėjoje, tofu yra nėščių moterų dietos pagrindas – sojų varškėje esančios maistinės medžiagos apsaugo moterų dantis nėštumo ir žindimo laikotarpiu.

Dažniausiai tofu parduodamas pasterizuotas. Kol pakuotė neatidaryta, tofu nebūtina laikyti šaltai. Jeigu tofu nepasterizuotas – tuomet jau jo vieta tik šaldytuve. Taip pat sojų varškę galima užšaldyti, tuomet ji tinkama vartoti 5 mėn. Atšildytas tofu pakeičia konsistenciją ir skonį: jis tampa standesnis, o skonis primena mėsą.

Tofu galima virti, troškinti, kepti, marinuoti, net rūkyti.
 

Tofu yra žinomas, kaip sveiką gyvenimo būdą propoguojančių žmonių mylimas produktas, kurį galima pasigaminti ir namuose.

Reikės:

1 stiklinės šalto vandens,

1 stiklinės sojų miltų arba per naktį mirkytų ir stambiai sumaltų sojų pupelių,

2 stiklinių verdančio vandens, 6 šaukštų citrinų sulčių.

Nedideliame inde sumaišykite šaltą vandenį ir miltų, kad gautųsi vientisa masė, po to supilkite verdantį vandenį, dar kartą išmaišykite. 15 min. virkite ant silpnos ugnies. Po to supilkite citrinų sultis, nukelkite indą nuo ugnies. Kai masė nusės ant dugno, perkoškite per marlę. Gausis maždaug stiklinė tofu. Laikyti jį reikia šaldytuve hermetiškoje pakuotėje, užpylus vandeniu.

Dėl japonų požiūrio į maistą, šios šalies vyrai ir moterys sulaukia daugiau metų ir išlieka sveikesni ilgiau nei kiti Žemės gyventojai. Jų gyvenimo trukmė siekia 75 metus, tačiau sulaukę tokio amžiaus daugelis jų nesiskundžia ligomis, nevarsto vaistinių durų ir nevartoja papildų. Japonų ilgaamžiškumo priežastis slypi jų maisto lėkštėje, kurioje dažniausiai karaliauja švieži, vos apdoroti maisto produktai.

Mažai cholesterolio

Šiuo metu japonai užima pirmą vietą pasaulyje pagal gyvenimo trukmę. Tam įtakos turi mažai cholesterolio turintis maistas. Tokį pasirinkimą lėmė Japonijos geografinė padėtis. Auginti galvijus buvo sunku, nes žemė brangi, mažai ganyklų, tad karvių praktiškai nebuvo auginama. Kiaules ir naminius paukščius augina nedaugelis, todėl šie produktai nėra paplitę. Taip pat japonai vartoja itin mažai druskos, o jei beria jos į maistą, naudoja tik jūros. Jei norisi sūriau – pila sojų padažą.

Vietoje mėsos – žuvis

Svarbią vietą nuo seno japonų valgiaraštyje užima žuvis, kuri retai verdama, dažniau valgoma žalia arba kepta. Taip pat iš vandenyno gaunami vandens augalai, dumbliai, turtingi jodo, geležies, mineralinių medžiagų, vitamino B. Japonų virtuvėje dominuoja įvairūs moliuskai, krabai, kalmarai, jūrų agurkai. Valgant jūrų gėrybes, pasisavinami ne tik baltymai, bet ir įvairūs vitaminai bei mikroelementai, ypač vartojant šiuos produktus, kaip mėgsta japonai, termiškai neapdorotus.

Japonijoje mėgstama žuvis, ypač riebesnė: lašiša, skumbrė, šviežias tunas yra puikūs omega-3 riebiųjų rūgščių šaltiniai, dėl kurių gerėja širdies darbas ir keliama nuotaika. Nors japonai sudaro 2 proc. pasaulio gyventojų, jie suvalgo 10 proc. pasaulyje sugaunamų žuvų.

Pataria knygos „Kodėl japonės nesensta ir netunka“ autorė Naomi Moriyama:

– Neteisinga daugelio nuomonė, jog gera išvaizda ir sveikata užkoduota japonų genuose. Kai tik japonai ima maitintis kaip Vakarų šalių gyventojai, jie ypač greitai priauga svorio. Todėl norint išlaikyti gražios lieknas kūno linijas ir gerą savijautą, japonai valgydami vadovaujasi taisyklėmis.

Valgo iš mažų indų

Japonų dietos pagrindas – aukštos energetinės vertės produktai. Taip pat jie griežtai kontroliuoja porcijas, o jų maistas visada būna gražiai pateiktas mažuose induose. Pastarasis būdas skatina valgyti lėtai, mėgautis maistu, todėl smegenys turi daugiau laiko suvokti, kad kūnas pasisotino. Sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį bent 8 proc. ir kiek padidinus fizinį aktyvumą – gyvenimą galima pailginti bent keleriais metais.

Tradicinėse japonų šeimose kiekvienas maisto produktas patiekiamas atskirose lėkštėse ir dubenėliuose, o ne vienoje didelėje lėkštėje. Tyrimai rodo, kad žmogus stengiasi suvalgyti visą lėkštėje esantį maistą, nors ir nėra alkanas. Dedant į lėkštę visokio maisto iš skirtingų indų, paprastai suvalgoma 45 pro. mažiau. Europiečiams, kuriems nepriimtina kiekvieną produktą patiekti atskirame inde, patariama dideles lėkštes keisti mažomis arba esamą maisto kiekį sumažinkite ir stenkitės jo niekada nebepadidinti.

Pagrindas – ryžiai ir daržovės

Japonai valgo šešis kartus daugiau ryžių nei Vakarų šalių gyventojai. Ryžiai Japonijoje valgomi net ir pusryčiams. Nereikėtų pamiršti, jog jie negardinami aliejais ar sviestu.
Japonų virtuvė pasižymi ir didele šviežių daržovių gausa. Raudonosios saldžiosios paprikos, šparaginės pupelės, cukinijos, baklažanai, svogūnai, varnalėša, pomidorai, žaliosios paprikos, salotų lapai, morkos, špinatai, bambukų ūgliai, runkeliai, lotoso šaknys, ropės, baltieji ridikai, grybai, saldžiosios bulvės, jūros dumbliai – visą tai užima itin svarbią vietą japonų mityboje. Daržovės dažnai valgomos ir pusryčiaujant. Pagrindiniai jų paruošimo būdai – garinimas, neilgas virimas vandenyje ar sultinyje, apkepinimas aliejuje. Jie vartoja nemodifikuotų sojų produktus. Tofu, pupelės gali pakeisti mėsą, nes turi daug baltymų ir mažai arba išvis neturi riebalų. Patiekalai su soja gaminami kiekvieną dieną.

Desertai

Japonams tipiškas desertas – dailiai ant lėkštės išdėlioti sezoniniai vaisiai. Jie mėgaujasi ir ledais ar pyragaičiais, tačiau saikingai ir jie būna subtilesnio skonio nei įprasta Vakaruose. Negardinami riebia grietinėle, šokoladais, riešutais, dideliu cukraus kiekiu. Daugelis japonų pasisėdėjimą prie stalo baigia paprasčiausiu žaliosios arbatos puodeliu.

Įdomu:

Japonai stengiasi skrandžius užpildyti 80 procentų, todėl jie retai persivalgo. Šioje šalyje viršsvoriu skundžiasi tik 1,5 procentai gyventojų, o vidutinė gyvenimo trukmė siekia 82 metus.