– Kas keliui nutiko?
– Nė pats nežinau. Jokios smūginės traumos kaip ir nebuvo. Sezono metu vis paskaudėdavo, pamausdavo. Kovą pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą, o kai su atsakymu nuėjau pas gydytoją, jis į mane taip keistai pažiūrėjo: „Jūs vaikštote?“ Sakau jam: „Žinoma! Man prieš akis – dar penki projektai!“ Pasirodo, plyšęs meniskas ir lūžęs blauzdikaulis. Prirašė mankštų, šildymų ir pan. Liepė atsargiau vaikščioti ir lipti laiptais. Kadangi dabar atostogos, nėra didelio fizinio krūvio, skausmas kiek aprimęs.
– KVMT šokėjo karjerą baigėte prieš gerą dešimtmetį, gaunate išankstinę pensiją (rentą), bet ir toliau aktyviai darbuojatės?
– Ne tiek aktyviai, kiek būdamas šokėju, bet taip. Jei būčiau vienas, neturėčiau šeimos, gal taupiai gyvenant tos rentos ir užtektų. Tačiau turiu žmoną Justiną, taip pat šokėją, du sūnus. Šiuo metu dirbu teatre aktoriumi ir laisvai samdomu choreografu. Kartais teisėjauju baleto konkursuose, garsinu filmus. Daug darbų, bet didelis tempas man patinka.
„Funny Beat“ archyvo nuotr.
– Pagrindiniai geros savijautos akmenys: dienos režimas, mityba, gera emocinė sveikata, fizinis aktyvumas. Pritariate?
– Absoliučiai. Dar pridėčiau poilsį, bet jis turbūt įeina į dienos režimą? Vienas sudėtingiausių punktų man yra mityba. Pabudęs ryte nenoriu pusryčių, nors žinau, kad reikia, kad sveika, kad tiesiog privaloma.
Darbas teatre prasideda nuo 10 val., tai iš namų išeinu nevalgęs. 12 val. jau ima sukti sąnarius, kaip norisi kažką į skrandį įmesti. Dirbu iki 13–14 val. Aišku, galiu užsisakyti, bet nesinori maitintis greituoju maistu. Nebent retkarčiais.
Grįžęs namo prisivalgau – norisi miego. Miegus išvaikai – leki dirbti kitų darbų. Jei vakare spektaklis – nuo kokios 16 val. nebegaliu valgyti. Apsunkęs organizmas – menkas draugas. Pilnu skrandžiu sunku sakyti tekstą, judėti ir pan.
Prasideda spektaklis. Pirmam veiksmui pasibaigus – apetitas žvėriškas. Dar laikausi. Pasibaigus spektakliui, apie 22 val., grįžtu namo. Štai tada ir kyla hamletiški klausimai – būti ar nebūti, tiksliau, valgyti ar eiti miegoti alkanam. Sėdžiu prie šaldytuvo ir kankinuosi, ką daryti: ar skaniai pavalgyti ir visą naktį būdrauti, o ryte atsikelti su išpūstu pilvu ir graužiančiu rėmeniu. Arba pakentėti valandėlę ir kažkaip užmigti tuščiu skrandžiu, nors man tai be galo sunku (karčiai juokiasi).
– Nuostabi jūsų profesija ir misija – pakylėti žmones virš kasdienybės – bet, suprantu, kelianti ir daug iššūkių, kuriems įveikti reikia geležinės valios.
– Taip. Bepigu tam, kuris dirba nuo 8 iki
17 val. Pusryčiai, pietūs, vakarienė – viskas tvarkingu režimu. Mano atveju – visiškas chaosas tiek darbe, tiek mityboje. Dar nepaminėjau, kad po spektaklio dažnai tenka važiuoti koncertuoti su stepo grupe „Funny Beat“, kurios narys esu. Todėl į trasą eina ir degalinių maistas, ir viskas, kas papuola po ranka, o tai atsispindi čia (rodo į savo pilvuką).
Kai aktyviai šokau, apie svorį negalvojau. Visus tuos 20 metų jis buvo toks pats – 74 kg. Čia gal moterims balerinoms aktualiau. Mano žmona – KVMT baleto trupės artistė, tai ji nuolat rūpinasi mityba, kartais net pabadauja, nes, metams bėgant, svorį koreguoti visiems darosi vis sunkiau.
„Funny Beat“ archyvo nuotr.
– Dauguma šiuolaikinių vyrų mėgsta gaminti maistą. Gal ir jūs?
– Aš irgi ne išimtis. Su mažuoju abu šeimininkaujame virtuvėje, nes žmonos darbo grafikas teatre irgi visoks. Todėl kuris laisvesnis, tas ir gamina.
Jaunėliui Augustinui labai patinka mano miltiniai blynai, bet aš pats, sakyčiau, geriausiai gaminu salotas su varške. Ten daug visko primakaluota, nes toks yra mano tėčio receptas. Į jį įeina varškė, kefyras, grietinė, agurkai (žali ir rauginti), pomidorai, įvairios salotos, paprikos, svogūnai, česnakai, o valgomos salotos su karštomis bulvėmis. Žmonai pradžioje irgi atrodė nekaip, bet kai jau paragavo… Dabar visada gaminu daugiau, nes paskui šeimyna mane apvalgo (juokiasi).
– Nuo septynerių metų lankėte pramoginius šokius, būdamas penkiolikos patekote į KVMT baleto trupę, vėliau – chreografijos studijos Klaipėdos universitete. Gavęs diplomą, į Kauną grįžote jau kaip baleto trupės vadovas – ne tik kaip šokėjas. Visą tą laiką jus lydėjo nemažas fizinis krūvis. Ar kada nors susimąstydavote apie savo sveikatą?
– Jaunystėje? Oi ne, ką jūs! Na ir kas, kad skauda, – sukandi dantis ir eini toliau. Pamenu, kartą atsikėliau ryte prieš egzaminą, o visas degu. Pasimatuoju – 40 °C temperatūros. Eidamas į egzaminą pakeliui užsukau į vaistinę, tai vaistininkė man tiek velnių davė, tiek prigąsdino, kad šokdamas su tokia temperatūra galiu numirti, kad širdžiai per didelė apkrova. Nenuėjau laikyti egzamino, o tiesiu taikymu grįžau į namus.
Panašių situacijų būna ir teatre. Skirtumas toks, kad ne visada gali nupėdinti į lovą. Aišku, dažniausiai visi aktoriai turi dublerius, bet atsitinka taip, kad dubleris negali. Blogiausiu atveju keičiamas spektaklis, bet žiūrovai labai to nemėgsta. Įsivaizduokite, kad žmogus laukė bilieto į norimą spektaklį gerą pusmetį, o jį ėmė ir pakeitė… Todėl, jei reikia, einame ir turėdami temperatūros, ir jausdami skausmą: prisileidžiame vaistų, prigeriame vaistų nuo skausmo – ir į sceną.
Juokiuosi, kad kai mes, šokėjai, baleto artistai, ateiname pas traumatologus, jie vadina mus potencialiais invalidais. Kodėl? Beveik visų keliai sudilę, meniskai parėję… Skaičiuojame po kelias stuburo išvaržas. Būna, atsikeli ryte – koja sutinusi kaip kaladė, o vakare – spektaklis. Tuomet dedi ledo kompresus, vakare susileidi diklako – ir pirmyn!
Pamenu, draugas, kuris šoka poroje su mano žmona, gastrolėse Čikagoje turėjo šokti solo numerį, o atsikėlęs ryte, sako, nejaučia pėdos: koja makaluojasi kaip ne jo. Bandė akupunktūros procedūromis šiek tiek ją atgriebti, bet nedaug padėjo. Ką darė? Šoko! Susiveržė koją tvirtai elastiniu bintu ir šoko.
KVMT archyvo nuotr.
– Šiandien jums 45-eri ir aktyvaus fizinio krūvio jau gerokai mažiau. Ar tiesa, kad kai profesionalus sportininkas atsisveikina su sportu ir tampa mėgėju, jo kūne ima vykti tam tikri procesai? Jaučiate juos?
– 20 metų pašokęs, pasakiau sau: „Ačiū Dievui, pagaliau!“ Nepatikėsite, bet šokiai man jau buvo taip nusibodę, kad norėjosi kito etapo gyvenime. Ir sveikata jau buvo ėmusi šlubuoti. Dirbant mano darbą ir norint kažką pasiekti reikia varyti. Man tuo metu jau rūpėjo kūryba. Su šokiais pabaigiau ir visa galva pasinėriau į aktorystę, kurią ir dabar puikiai derinu su savo tiesiogine choreografo specialybe.
Mūsų teatre irgi matau šokėjų, kuriems sveikata jau sako: viskas, stabdyk, bus blogai, o jie vis dar šoka. Galbūt žmonės neturi kitos alternatyvos? Arba dar nori pasimėgauti scena, žiūrovų dėmesiu. Tai irgi pririša. Ypač gaila baleto šokėjų merginų, kurioms nuo puantų pėdų kauliukai išsišovę, nagai nuėję.
Sportas – sveikata tik tuo atveju, kai savo noru kasryt darai mankštelę, pakvėpuoji, paskui šoki į baseiną ar pan. Tačiau jei kiekvieną dieną ari kaip jautis, aišku, kad viskas galiausiai atsiliepia sveikatai.
Kaip palaikau fizinę formą dabar? Nuo rudens, kai tik prasideda teatro sezonas, atsisakau žalingų įpročių, t. y. alučio. Užsispiriu, ir viskas. Tuomet svoris automatiškai susireguliuoja. Anksčiau eidavau į treniruoklių salę, bet visi tie svarmenys, bėgimo takeliai man yra kančia. Laimei, kolegos Karina Krysko ir Jeronimas Milius pasiūlė pamėginti baseiną, kur jie patys plaukioja su treneriu. Žinokite, supergerai: visokie kvėpavimo, balansavimo pratimai – nenuobodu. Išeini po treniruotės kaip naujas žmogus. Todėl vos tik prasideda teatro sezonas, kaipmat užsirašau į baseiną ir lankausi ten kokius du tris kartus per savaitę.
– Sveikata – didžiausias žmogaus turtas, tačiau, vos pareiga pašaukia, numojame į ją… Kaip išlaviruoti, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus?
– Jei dirbčiau kitokį darbą – kažką suskaudo, pakilo temperatūra – išsyk imčiau nedarbingumo pažymėjimą ir skambinčiau į darbą, kad sergu. Tą patį galiu daryti ir čia, bet... Jei esi baleto trupės solistas ir vieną savaitę sergi, kitą sergi – greitai atsiras tokių, kurie tave pakeis. Be to, sutriks viso kolektyvo darbas.
Dar vienas dalykas – santykis su žiūrovu. Mes, artistai, esame tikri scenos maniakai. Mus įkrauna žiūrovų aplodismentai, jų reakcija į vaidmenį, šokį. Tačiau kai sėdi ant atsarginių suolelio ir viso to nebegauni, tuomet tikrai viską darysi – leisiesi vaistus, darysi voneles, lankysi mankštas, akupunktūras, masažus, gersi papildus ir t. t., kad tik kuo greičiau sugrįžtum į sceną.
– Ar jūsų gyvenime buvo momentas, kai jau galvojote: viskas, su šokiais baigta?
– Gal tik paauglystėje, kai lankiau sportinius šokius ir vienu metu labai skaudėjo kulnus. Gydytojai nesuprato, kas man yra: darė elektrošokus kulnams, net norėjo gipsuoti, kol galiausiai vienas pamatė, kad man nuo kaulo atšokusios kremzlės. Skyrė parafino vonelių. Po pusės metų vėl buvau ant kojų.
Lūžių taip pat esu patyręs nemažai: ir riešas buvo lūžęs, ir raktikaulis, ir šonkauliai, ir kelis, ir čiurna, o kiek dar neatsimenu (juokiasi).
– Kiekvienas iš mūsų turime savo Achilo kulną – silpniausią vietą, kuri, patyrus stresą, iš rikiuotės išeina pirmiausia. Kokia jūsų?
– Nugara. Dar nuo tų laikų, kai balerinas kilnodavau. Būna ir dabar, kad namuose kažką pasilenkęs darau ir tik blyyykst – kaip žaibas nukerta: nei įkvėpti, nei iškvėpti, nei pirstelėti, atsiprašant. Kažkas užsispaudžia ir bijai, kad, neduok Dieve, kitąsyk scenoje taip neatsitiktų, nes kolegoms jau yra taip buvę.
Sykį vyko spektaklis „Grafas Montekristas“. Grafą pakabino palubėje ant trosų (tame spektaklyje daug kovos scenų), nuleido žemyn ir… kryyypt! Žodžiu, matome, kad mūsų Montekristas stovi kampe, sako tekstą, bet nejuda. O prieš akis – kovos su peiliais ir salto scena. Tokiose situacijose mes, artistai, žinome, kaip elgtis: atsiranda terpė improvizuoti, nes juk reikia kažkaip gelbėti kolegą. Beje, tąkart antrame veiksme vargšelį Montekristą pakeitė jo dubleris.
KVMT archyvo nuotr.
– Jūs lankote baseiną, aš einu į jogos treniruotes. Treneris minėjo, kad anksčiau žmonės rinkdavosi jogą dėl nugaros skausmų, tačiau pastaruoju metu – stresui mažinti, emocinei sveikatai gerinti… Ką pasakytumėte apie savo emocinę sveikatą?
– Stresas šiandien yra pagrindinis visų mūsų žudikas. Bent jau mums, teatro artistams, jis yra nuolatinis partneris. Naujas vaidmuo, nauja choreografija – vis nerimas. Galvoji, ar tau pasiseks, ar žiūrovas priims tavo vaidybą. Vieni malšina stresą alkoholiu, kiti – migdomaisiais. Kad ir ką daryčiau – visi mano darbai taip pat yra nuolatinis jaudulys. Tuomet turiu labai pasistengti, kad mintys nurimtų. Vos tik atsigulu į lovą, priešais akis ima suktis dienos įvykiai arba įkyriai skambėti kokia nors tos dienos melodija.
Pamenu, kai jau labai rimtai užpuolė panikos atakos, nusiraminti padėdavo programėlė telefone, kur moteris ramiu balsu aiškindavo, ką daryti.
– Dėl ko jus kamavo panikos atakos – dėl nuolatinio streso darbe?
– Ir dėl jo, ir dėl kitų dalykų. Maždaug prieš trejus metus tarsi iš niekur nieko atsirado klaustrofobija – pradėjau bijoti uždarų patalpų. Net kai darė magnetinio rezonanso tyrimą, negalėjau išgulėti uždarame aparate – turėjo migdyti.
Tačiau labiausiai bijodavau važiuoti, kai aplinkui būdavo daug automobilių – iš priekio, iš galo, šonų… Apimdavo nerimas iki išprotėjimo – draugai negalėdavo suprasti, kas man darosi. Lygiai tas pats jausmas būdavo, kai žmona palikdavo mane su dar kūdikiu sūnumi. Atrodydavo, kad nežinosiu, ką daryti. Kadangi pačiam niekaip nepavyko su tuo susitvarkyti – kreipiausi pagalbos į gydytojus, gėriau vaistus. Padėjo.
– Kaip suprantu, dabar jau galite lengviau atsipūsti – nerimo priepuoliai dingo, atradote smagias treniruotes baseine… Ar dar yra kažkas, kas kelia nerimą?
– Yra, yra (juokiasi). Žmogus turbūt negali gyventi be problemų. Įsivaizduokite, jau bus kokie ketveri metai, kai knarkiu. Vos tik padedu galvą ant pagalvės ir knarkiu. Viską bandžiau: ir tabletes, ir visokius purškalus nuo knarkimo – niekas nepadeda.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Gal padėtų, jei jūsų žmona užmigtų pirma...
– Cha... (Juokiasi.) Kartais mano žmona užmiega pirma, bet aš savo knarkimu ją pažadinu. Iš pirmo žvilgsnio – juokinga situacija, bet dėl jos mums su Justina dažnai tenka miegoti atskirai – nei ji, mane baksnodama, neišsimiega, nei aš. Operuotis dar nenoriu, nes jei manęs niekas nekelia, išsimiegu. Kartais net pats per miegus girdžiu savo knarkimą, bet man jis netrukdo.
– Ar, jūsų nuomone, KVMT teatrui (kaip ir visiems kitiems) būtų reikalingas psichologo etatas būtent dėl geresnės darbuotojų emocinės sveikatos?
– Manau, taip, tik… Ar mūsų žmonės nebijotų pas psichologą eiti? Dauguma juk nenori pripažinti, kad reikia, kad turi problemų. Pas psichologą – dar dar, bet pas psichiatrą... Tas žodis daugeliui dar stigma, diagnozė, nors iš tiesų psichiatras – toks pats savo srities specialistas kaip ir traumatologas ar odontologas.
Aš irgi labai bijojau gerti jo paskirtus vaistus. Maniau, prasidės šalutiniai poveikiai ir bus riesta: slopins, migdys – kaip tuomet reikės prisiminti tekstą ir pan. Laimei, tokių simptomų nebuvo. Priešingai: jaučiausi pakiliau, nuotaika gerėjo, dingo klaustrofobija ir baimės apskritai. O juk būdavo – prieš einant į sceną ištikdavo tokie baimės priepuoliai, kad norėdavosi pabėgti iš teatro, palįsti po antklode ir ten likti.
Kita vertus, psichologinis klimatas mūsų teatre labai geras. Kiek teko dirbti kitur: ir Lietuvoje, ir užsienyje, nemačiau nieko panašaus. Mūsų teatro kolektyvas – viena didžiulė šeima. Pas mus nėra žvaigždžių, kaip būna kitur: aš čia solistas, o tu tik scenos darbininkas… Mes linksminamės visi kartu. Praėjusį sezoną tradiciškai baigėme plaukdami baidarėmis, o naująjį pradėsime miuziklu „ SUGAR (Džiaze tik merginos)“, tad, naudodamasis proga, visus į jį ir kviečiu!
Sakartvelo Karališkasis nacionalinis baletas – Lietuvoje 3
