„Galų gale beveik tinkamai, jis yra ir kaltinamasis, ir teisiamas, ir buvo nuteistas. Tai užtruko nepaprastai ilgai. Vis dėlto galų gale tai buvo padaryta“, – BNS antradienį sakė V. Landsbergis.

Sausio 13-ąją tėvo netekęs Robertas Povilaitis sako, kad D. Jazovo vaidmuo žudynėse buvo tinkamai įvertintas, tačiau išsakė apgailestavimą, kad iki šiol tinkamai neištirta tuometinio sovietų vadovo Michailo Gorbačiovo atsakomybė.

Galų gale beveik tinkamai, jis yra ir kaltinamasis, ir teisiamas, ir buvo nuteistas. Tai užtruko nepaprastai ilgai. Vis dėlto galų gale tai buvo padaryta.

„D. Jazovas buvo vienas aukščiausio rango Sovietų Sąjungos vadovų, kurio vaidmuo Sausio 13-os žudynėse buvo tinkamai įvertintas, tačiau apgailestauju, kad vyriausiojo karinių pajėgų vado ir tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo vaidmuo liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas“, – BNS sakė R. Povilaitis.

Vilniaus apygardos teismas D. Jazovui pernai už akių skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.

Be jo, Sausio 13-osios byloje kaltais pripažinta dar per 60 karininkų, komunistų veikėjų ir KGB pareigūnų.

D. Jazovui buvo 95 metai.

D. Jazovas ėjo SSRS gynybos ministro pareigas nuo 1987 metų gegužės iki 1991 metų rugpjūčio.

Balandžio 30 dieną prokuroras buvo nusprendęs stabdyti tyrimą, bet aukštesnysis prokuroras šį sprendimą panaikino, BNS sakė prokuratūros atstovė Elena Martinonienė.

Aukštesnysis prokuroras nusprendė, kad tyrime dar reikia atlikti keletą proceso veiksmų, sakė ji, tačiau konkrečių veiksmų nedetalizavo.

Ikiteisminis tyrimas nuo pagrindinės bylos buvo atskirtas 2014 metais.

Prokuratūra teigia, kad jame tiriami „1991 metų sausio mėnesį ir vėliau galimai įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“, tačiau daugiau detalių nepateikia.

Sprendimą stabdyti tyrimą sukritikavo tuometinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis ir nukentėjusysis Robertas Povilaitis, per sovietų agresiją netekęs tėvo. Jie teigia, kad prokuratūra dar neatliko visų veiksmų, kad patrauktų kaltininkus atsakomybėn.

Pagrindinėje byloje Vilniaus apygardos teismas nuosprendį paskelbė kovo mėnesį. Jis buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir dar daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.

Trijų teisėjų kolegija 94 metų D. Jazovui už akių skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Buvusį sovietų armijos Vilniaus karinės įgulos vadą Vladimirą Uschopčiką teismas nuteisė 14 metų laisvės atėmimo bausme, buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui skirta 12 metų nelaisvės.

Rusija atmetė Lietuvos prašymą byloje apklausti buvusį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Tyrimas pradėtas gavus informaciją apie lietuvių kalba knygos formatu išleistą leidinį, kuriame, kaip įtariama, tikrovės neatitinkančiais teiginiais viešai neigiama ir tendencingai interpretuojama sovietų agresija, ketvirtadienį pranešė Generalinė prokuratūra.

Ikiteisminį tyrimą dėl viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo organizuoja Vilniaus apygardos prokuratūra.

Tyrime atliekami būtini procesiniai veiksmai, atliktos kratos. Per jas rasti ir paimti svarbūs tyrimui daiktai, laikmenos bei dokumentai. Įtarimai šiuo metu niekam nepateikti.

„Autorius yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir ne Lietuvos gyventojas. Šioje pradinėje tyrimo stadijoje prokuratūra nesutinka ir negali viešinti detalesnės informacijos“, – BNS sakė Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė.

Pasak jos, knygoje neigiama, ką Lietuvos teismai pripažino įrodymais dėl kruvinųjų įvykių. Vienoje Sausio 13-osios byloje teismas sprendimą priėmė dar 1999 metais, kitą šiuo metu nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

Sulaikytų asmenų tyrime nėra.

Už sovietų agresijos neigimą įstatymas numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

„Lūkesčių jie turi pakankamai daug, susijusių su sveikata, artimųjų praradimu, bet didžiausia bėda, kad tie patys tekstai kartojasi metai iš metų. Vienintelis racionalus sprendimas, kuris gali būti padarytas – įstatymu sureguliuoti, suteikti pagal atskirus kriterijus statusą, dalyvis, ar nukentėjusysis, ar dalyvis ir nukentėjusysis, įstatyme pagal statusą nustatyti, kokios socialinės garantijos šitiems žmonėms yra taikomos“, – BNS po susitikimo sakė premjeras Saulius Skvernelis.

Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės teigimu, artimiausiu metu Seimo valdyba sudarys darbo grupę, kuri turės parengti atitinkamą įstatymą, į ją bus įtraukti ir nukentėjusių, artimųjų atstovai.

„Šiandien mes susitikome su Sausio 13-osios dalyviais, laisvės gynėjais. Jų pageidavimas – Laisvės gynėjo statuso sukūrimas, o tai reiškia, kad reikalingas įstatymas, kurio pagrindu mes tai padarysime. Todėl artimiausiu metu mes Seimo valdybos posėdyje priimsim sprendimą, bus sudaroma darbo grupė ir atsakingai dirbama tuo klausimu. Joje bus ne tik Seimo nariai, bet ir žmonės, kurie dalyvavo, jie galės pateikti pasiūlymus“, – BNS sakė R.Baškienė.

Sausio 13-osios aukų ir Medininkų žudynių artimieji jau anksčiau yra prašę valdžios, kad jų socialines garantijas apibrėžtų atskiras įstatymas. Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 metų sausio 11-13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos statusą reglamentuoja atskiras įstatymas, tačiau jiems taikomos socialinės garantijos nusakomos skirtinguose teisės aktuose.

Šiuo metu per Sausio įvykius praradusieji darbingumą gauna valstybines pensijas, pensijas gauna žuvusiųjų našlės, kol baigia mokytis - našlaičiai, taip pat nukentėjusieji gauna kompensacijas už komunalines paslaugas, jiems taikomos transporto lengvatos. Taip pat nuo šių metų sausio įsigaliojo pataisa, kad sunkiai nukentėję per sovietų agresiją 1991-ųjų sausio mėnesį bus laidojami valstybės lėšomis.

1991 metų sausio 13-ąją sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Seimas svarstys siūlymą nukentėjusius per sovietų agresiją 1991-ųjų sausį laidoti valstybės lėšomis. Antradienį 55 parlamentarams balsavus už ir 19 susilaikius po pateikimo pritarta tokiam įstatymo projektui, kurį teikė Vyriausybė.

Projektas numato, kad dėl sausio įvykių dalį ar visą nedarbingumą praradusių asmenų laidojimui  būtų skiriama 1520 eurų (40 bazinių socialinių išmokų) iš valstybės biudžeto. Pašalpą išmokėtų savivaldybės, kurioje gyveno mirusysis, administracija.

Projektą pristatęs socialinės apsaugos ir darbo viceministras Laisvūnas Bartkevičius sakė, kad pataisos būtų aktualios 110 nukentėjusių. Tiek asmenų dėl 1991 metų sausio 11-13 dienų įvykių ir po to vykdytos SSRS agresijos yra pripažinti netekusiais darbingumo ar tik iš dalies darbingais.

Šiuo metu valstybės lėšomis laidojami už Lietuvos laisvę kovoję pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviai-kariai savanoriai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, taip pat kariai, kurie tikrosios tarnybos metu mirė dėl priežasčių, susijusių su karine tarnyba ar kitomis aplinkybėmis, bei žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai.

Paprasta laidojimo pašalpa Lietuvoje siekia aštuonias bazines socialines išmokas - 304 eurus.

1991 metų sausio 13 dieną sovietai karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugoto tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Vilniaus apygardos teismas antradienį išteisino buvusį sovietų milicijos pareigūną Vaclovą Lučinską, kuris buvo kaltinamas tuo, kad pokaryje Vilniaus apskrityje nušovė trėmimo bandžiusį išvengti jauną vyrą.

Teismas paskelbė, kad kaltei įrodyti trūksta įrodymų, nėra liudytojų, negalima patikrinti surašytų aktų autentiškumo, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Buvusiam sovietų milicijos pareigūnui 85 metų Ukmergės gyventojui V. Lučinskui buvo pateikti įtarimai dėl nužudymo ir civilių asmenų trėmimo.

Teisėjas Pavelas Frolovas sakė, kad V.Lučinsko byloje nėra jokių žymų apie šį ypatingą įvykį - V.Lučinskas nei buvo paskatintas, nei nubaustas už šį įvykį. Teisėjo vertinimu, toks incidentas ir tuo metu buvo priskiriamas prie ypatingų atvejų, todėl turėjo būti paminėtas milicininko asmens byloje.

Nuosprendis nėra galutinis - per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Šioje byloje tėvo pokaryje netekęs Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus (Julianas Veromejus) buvusiam sovietų milicijos pareigūnui, kuris buvo kaltinamas dėl jo tėvo žūties, buvo pateikęs daugiau nei pusės milijonų eurų ieškinį.

V. Lučinskas buvo kaltinamas, kad 1949 metais atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.

Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtariama, kad V. Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.

Prokurorės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu jo motina dar tik laukėsi.

Remiantis istoriniais ir archyviniais dokumentais bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtomis pažymomis, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė nustatė, kad V. Lučinskas 1949 metų pavasarį dalyvavo iš Juozapinės kaimo iškeldinant šeimą, turėjusią 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.

V.Lučinskas teisme kaltės nepripažino.

„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis. Pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, - teismui yra pasakojęs V.Lučinskas.

Paskui jis esą sužinojo, kad esą Medininkuose buvo susišaudymas tarp kariškių ir civilių.

Vilniuje trečiadienio vakarą iškilmingai pagerbtas paskutinės sovietų okupacijos aukos, prieš 22 metus žuvusio parlamento gynėjo Artūro Sakalausko atminimas.

Netoli Seimo jo žūties vietoje surengtame minėjime dalyvavo parlamento pirmininkas Vydas Gedvilas, premjeras Algirdas Butkevičius, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, A.Sakalausko artimieji.

Nuskambėjus valstybės himnui, V.Gedvilas minėjime sakė, kad A.Sakalauskas žuvo, nes "laikėsi duotos priesaikos negailėti jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos nepriklausomybę ir valstybę". Ministras J.Olekas pabrėžė, kad jo drąsa įkvėpė ir kitus.

Iš Alytaus kilęs A.Sakalauskas 1991 metų sausį, kai Sovietų Sąjunga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo kariu savanoriu. 27 metų vyras žuvo 1991 metų rugpjūčio 21 dieną gindamas Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Tą dieną Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A.Goštauto gatvėje. Besipriešindami dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

Po mirties A.Sakalauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, Vyčio Kryžiaus ordino žvaigžde, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nario ženklu.