Ir nors Ufos suvirintojų mokyklos auklėtinio ir gydomojo vandens išradėjo Viktoro kompetencijos kelia ironiją, tam tikros tiesos čia vis dėlto esama. Nes tūpas žurnalystas – tokia pat dažna aplinkybė, kaip cezūra K.Donelaičio hegzametre. Dabar žurnalystai yra ir tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai, ir šiaip visokie feisbuko pašlemėkai.

Tūpas žurnalystas turi aibę tam tikrų požymių. Jis įsitikinęs, kad lietuvių kalbos gramatika sugalvota 1547-aisiais, todėl yra atgyvena. Savo padrikose rašliavose jis mielai keverzoja „vidurį“ vietoj „viduryje“, kablelius deda pagal namudines sintaksės taisykles, neskiria „senai“ nuo „seniai“, žodžio „kuras“ nuo „degalai“. Kadangi neadekvatus žodžių vartojimas baigiasi atitrūkimu nuo reikšmių, painiojamos ir šios. Tūpas žurnalystas neskiria Seimo nuo Vyriausybės, kalėjimo nuo izoliatoriaus, o pašnekovų pavardes rašo be pirmųjų vardo raidžių. Todėl skaitytoją vis labiau painioja antraštės à la „Landsbergis išskrido į JAV“. Čia kuris Landsbergis – dievas tėvas, sūnus ar šventoji dvasia?

Tūpas žurnalystas būtinai išleis knygiūkštę apie nieką, bet prieš tai dar viešai pasigirs: „Taip taip. Premjere, mes apie jus rašome knygą.“

Imdamas interviu tūpas žurnalystas visada pateiks klausimų, ilgesnių už pašnekovo atsakymus, nuolat vartos asmeninį įvardį „aš“, tekste prirašys įterpinių – „šypsosi“, „kvatojasi“, „pirstelėjo“, „ačiū už pokalbį“.

Nuklystama ir į visiškų kliedesių palatas. Štai didžiausiuose portaluose skaitome: „vyras nukentėjusiajai su koja spyrė į galvą“; „pirmagimio laukiančiam broliui – 4 stadijos vėžys“; "„pardavėja įmušė alaus butelį į kasą“; „turtingose pasaulio šalyse sparčiai mažėja spermatozoidų“; „nužudytoji kreipėsi į policiją, bet pabrėžė, kad grasinimai nekėlė pavojaus jos gyvybei“.

Tikri šiuolaikinės raštijos paminklai pagrindinės galūnės atrofijai.

P.S. kaip pavadinti įprotį skaityti per radiją naujienas iš laikraščio ir jas pateikti kaip savo?

Garsiai skambėję „Vakarai“

Modernus, įdomus, šiuolaikiškas. Taip keliais žodžiais ir šiandien galime apibūdinti dienraštį „Vakarai“, kuris Klaipėdoje pradėtas leisti prieš 85 metus.

Jau pirmuoju numeriu naujas leidinys sukėlė atgarsį ne tik krašto visuomenėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tarp jo darbuotojų ir bendradarbių – didžiausias Lietuvos intelektualų ir kūrėjų žiedynas – buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius-Jurkūnas, satyrikas Fulgencijus Andrusevičius, pasirašinėjęs Pulgio Andriušio trumpiniu, pirmasis lietuviško feljetono kūrėjas Juozas Pronskus, žurnalistai Jurgis Kalakauskas, Vincas Rastenis ir kiti.

1936-ieji sausio 1 d., trečiadienis. Klaipėdoje pasirodo pirmasis 8 puslapių lietuviško dienraščio „Vakarai“ numeris, kainavęs 20 centų.

Pirmajame puslapyje, be tarptautinių aktualijų, informacija apie tai, kad Kauno–Klaipėdos plentas bus nutiestas per dvejus metus, kad ankstesniais metais iš Lietuvos į užsienį sviesto eksportuota už 24 mln. litų.

Renginys: Pasaulinės lietuvių spaudos konferencijos Klaipėdoje pirmojo posėdžio dalyviai ir svečiai. 1935 m. liepa. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Trečiame laikraščio puslapyje pristatomas naujasis spaudinys, kuris, pasirodo, yra skirtas „Vakarų Lietuvos šviesuomenei, viltį nešančiai jaunuomenei, materialią buitį stiprinantiems miestiečiams ir visiems pažangiems ūkininkams“.

Pažymima, kad laikraštis bus rašomas visiems suprantama bendrine lietuvių kalba ir spausdinamas lotyniškomis raidėmis, o jame rašys visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos krašto ir Žemaitijos geriausios pajėgos.

Svarbiausias dienraščio uždavinys – stiprinti Lietuvos Vakarus, saugant jūros vartus, užtikrinti visam kraštui skaidresnę ateitį.

Tačiau šio uždavinio įgyvendinimui buvo likę tik treji metai. Tiek laiko buvo leidžiamas šis dienraštis.

Paskutinis jo numeris išėjo 1939 m. kovo 22 d., kai Klaipėdoje lankėsi Adolfas Hitleris. Po šios viešnagės leidinys jokių perspektyvų čia nebeturėjo.

Per kiek daugiau nei trejus buvo išleisti 979 „Vakarų“ numeriai ir garsiai suskambėjęs bei daug vilčių teikęs leidinys užgeso, o prolietuviškų pažiūrų dienraščio redakcija saugumo sumetimais buvo priversta skubiai evakuotis iš nacių užimtos Klaipėdos.

Vadovas: kurį laiką „Vakarams“ vadovavo J.Pronskus, nuotraukoje jis įamžintas savo darbo kabinete. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Išskirtinis dienraščio redaktorius

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė tvirtino, kad šio spaudinio atsiradimas tuo metu buvo labai reikšmingas miestui.

Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį.

Anot muziejaus istorikės, tuomet Klaipėdoje jau buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Lietuvos keleivis“, tačiau jis buvo skirtas labiau Klaipėdos krašto gyventojams, su jiems būdingoms aktualijoms ir spausdinamas gotikiniu šriftu.

Dienraštis „Vakarai“ gi jau buvo skirtas visai Lietuvai, ne tik Klaipėdai, kuris jau atspindėjo ne tik krašto problemas ir įvykius.

Pripažįstama, kad ten spausdinamos aktualijos vis dėlto buvo prolietuviškos. Ir tam buvo rimtų priežasčių.

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kad 1934–1935 metais Lietuvos vyriausybė į Klaipėdą metė dideles lėšas, nes politinė situacija buvo tokia, jog Klaipėdos kraštas slydo iš rankų ir tada stengtasi bent jau lietuvių sąmonėje įtvirtinti šito krašto svarbą, reikalingumą. Kaip tik tada sumanyta leisti naują dienraštį „Vakarai“, kuris buvo kitoks nei jau esantys“, – teigė Z.Genienė.

Zita Genienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Kai kur viešumoje tvirtinama, jog pirmasis šio leidinio redaktorius buvo rašytojas I.Šeinius. Tačiau, istorikės teigimu, jis tik bendradarbiavo su leidiniu, teikdamas ten savo publikacijas, bet niekada nebuvo vyriausiasis redaktorius.

„I.Šeinius niekada neredagavo dienraščio „Vakarai“, tai yra klaida. Pirmasis šio dienraščio vyriausiasis redaktorius buvo E.Galvanauskas. Labai svarbi figūra, daug nusipelnęs mūsų kraštui. Jis dienraštį redagavo iki 1936 m. liepos 21 d. Po jo jam vadovavo J.Pronskus. Ilgą laiką jis buvo laikinasis redaktorius, o vyriausiuoju redaktoriumi patvirtintas tik 1937 m. gegužės 13 d. Na, o prieš pat leidimo pabaigą, 1939 metais, laikraščiui ėmė vadovauti V.Rastenis – žinomas politikas, žurnalistas, redaktorius“, – pasakojo Z.Genienė.

Klaipėdoje – tautos žiedas

Prieškaryje Klaipėdoje lietuviškoje spaudoje dirbę žurnalistai buvo intelektualai, mokėję ne vieną kalbą.

Be to, dirbo ir politikai. Pavyzdžiui, J.Pronskus buvo Steigiamojo Seimo narys, o E.Galvanauskas vadovavo vyriausybei, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras, taip pat buvo vienas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatorių bei Klaipėdos krašto gubernatorius.

Tokių žmonių dėka viena po kitos čia ėmė rastis mokslo įstaigos.

Asmenybė: iškilus politikas ir inžinierius E.Galvanauskas buvo pirmasis lietuviško dienraščio „Vakarai“ Klaipėdoje vyriausiasis redaktorius. (vikipedija.lt nuotr.)

Klaipėdoje buvo įkurtas Prekybos institutas, kur rektorius buvo tas pats E.Galvanauskas, taip pat Pedagoginis institutas, įsteigtas 1935 m.

Tais pačiais metais surinkta lietuviška teatro trupė, o 1936 m. įkurtas radiofonas, kuriame dirbo dar vienas žymus poetas – Hernrikas Radauskas.

„Laidas ten vedė „Vakarų“ žurnalistas P.Andriušis, kuris pasižymėjo išskirtiniu humoro jausmu, tad jo vedamos laidos buvo linksmos ir žavingos. Į laidas jis kviesdavo ne tik lietuvius, bet ir vokiečius. Tuo metu Klaipėdoje formavosi toks inteligentijos žiedas su geru išsilavinimu, jie įnešė naujų vėjų į miesto gyvenimą. Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį“, – įsitikinusi istorikė.

Satyrikas: P.Andriušis ne tik vedė linksmas laidas Klaipėdos radiofone, bet ir rašė humoristinius siužetus dienraštyje „Vakarai“. (vikipedija.lt nuotr.)

Asmeninio populiarumo nesiekė

Klaipėdoje buvo leidžiamas ir naujas žurnalas „Prekyba“, kuriame buvo rašoma apie naujas prekybos formas, apie reklamos reikšmę pardavimams. Visi tie leidiniai, anot istorikės, įdomūs ir dabar.

Paradoksalu, bet garbės šie žmonės tarsi ir nesiekė, nes dauguma autorių nepasirašinėjo straipsnių, tik retai kuris pasirašydavo inicialais ar kitais sutrumpinimais.

„Gal laikraščio bendradarbiai dirbo kitur ir nenorėjo viešintis, gal kai kurie straipsniai buvo kolektyviniai, sunku pasakyti. Tačiau „Vakaruose“ buvo ir profesionalių žurnalistų. Redakcijoje dirbo žmonės, atsakingi už atskiras sritis: V.Rastenis rašė apie politiką, J.Pronskus – vietos žinias, Jurgis Kalakauskas kuravo krašto ir provincijos naujienas, T.Šliažas rašė apie sportą“, – kalbėjo Z.Genienė.

Pasak istorikės, tai buvo lietuviškos spaudos elitas. Jau vien E.Galvanauskas buvo figūra, taip pat kiti jo bendradarbiai.

Personažas: dar vienas žymus Klaipėdos veikėjas, bendradarbiavęs su lietuviška spauda, buvo žurnalistas, rašytojas ir diplomatas I.Šeinius-Jurkūnas. (vikipedija.lt nuotr.)

„Manau, kad I.Šeiniaus vaidmuo formuojant laikraščio turinį irgi buvo labai svarbus. Jis be abejonės rekomenduodavo, kokia informacija yra aktuali. Ir kad jie visi bendravo, yra aišku“, – pastebėjo Z.Genienė.

I.Šeinius tuomet buvo Klaipėdos krašto gubernatūros spaudos patarėjas. Neabejojama, kad jis buvo susijęs su visa naująja Klaipėdos spauda, pats ten parašydavo, bendradarbiavo ir su „Vakarais“.

Be šio dienraščio Klaipėdoje buvo leidžiamas laikraštis ir „Lietuviška ceitunga“, dar iš XIX a. antros pusės, „Lietuvos keleivis“. Jų tiražas buvo bene didžiausias.

„1939 m. pradžia jau buvo niūrus laikotarpis Klaipėdoje, prasidėjo manifestacijos, pasibaigė rinkimai. Jautėsi įtampa ir netikrumas. Todėl ir laikraštyje tai atsispindėjo. Ten dirbantys žmonės matė, kas vyksta, ir nesunkiai galėjo nuspėti, ko galima laukti“, – teigė istorikė.

Karjerą tęsė svetur

Visi buvę dienraščio „Vakarai“ darbuotoja represijų išvengė ir visiems pavyko saugiai emigruoti svetur, kur dauguma jų tęsė savo žurnalistinę karjerą.

Buvęs dienraščio „Vakarai“ redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis (1905–1982) mirė Niujorke, JAV.

Tiesa, jis 1940 m. liepos 17 d. suimtas, kalintas Lukiškėse, Maskvoje, Kauno kalėjimuose.

Išleistas prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Po karo pasitraukė į Prancūziją, paskui – į JAV, kur leido laikraštį „Dirva“, buvo jo redaktorius.

Paskui tapo Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacijų skyriaus vyriausiuoju redaktoriumi Niujorke.

Išmėginimai: dienraštyje „Vakarai“ dirbęs redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis, sovietams užėmus Lietuvą, neišvengė kalinio duonos, bet prasidėjus karui buvo išlaisvintas iš kalėjimo Kaune. (vikipedija.lt nuotr.)

Jis rašydavo kultūros, švietimo, vidaus politikos klausimais. Pasirašinėdavo slapyvardžiais V.R., Vr.K., K.Marius, B.K., V.Girulis, Naujokas ir kitais.

Buvęs „Vakarų“ vyriausiasis redaktorius J.Pronskus (1893–1984) mirė Vinipege, Kanadoje.

Gyvendamas emigracijoje bendradarbiavo spaudiniuose „Naujienos“ ir „Nepriklausoma Lietuva“.

„Vakarų“ žurnalistas J.Kalakauskas (1910–1958) mirė Sidnėjuje, Australijoje.

Po karo trumpai gyveno Vokietijoje, kur redagavo kultūros laikraštį „Apžvalga“, o Australijoje – savaitraštį „Mūsų pastogė“.

P.Andriušis (1907–1970) irgi mirė emigracijoje, Australijoje. Buvo išleisti jo feljetonų rinkiniai, kuriuose jis humoristiškai pavaizdavo Vokietijos stovyklų gyvenimą pokariu.

I.Šeinius (1889–1959) 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, kur gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties.

Švedijoje rašė knygas, o nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje.

I.Šeiniaus atminimas Klaipėdoje įamžintas atminimo lenta, ant 47 numeriu pažymėto namo Herkaus Manto gatvėje. Jame jis gyveno kelerius metus, kai dirbo Klaipėdos gubernatūroje ir rašė į miesto spaudą.

Buvęs pirmasis dienraščio „Vakarai“ redaktorius E.Galvanauskas (1882–1967) mirė emigracijoje, Eks le Bene, Prancūzijoje.

Gyvendamas užsienyje jis buvo įsteigęs prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais.

Klaipėdoje jis nepamirštas ir šiandien, jo vardu yra pavadintas profesinio mokymo centras.

Klaipėdos universitete įsteigta E.Galvanausko vardo stipendija, skiriama geriausiam socialinius mokslus studijuojančiam studentui, universiteto miestelyje jam pastatytas paminklas.

Visi šie iškilūs žmonės gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Nors tas laikmetis ir buvo labai neilgas, jie kasmet gegužės 7-ąją minėdavo Spaudos dieną. Tai fiksuota Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje išlikusiame fotografijų archyve.

„Susitikimų metu bus kalbama apie žiniasklaidos priemonių situaciją dabartiniame ekonomikos situacijos kontekste, prezidentas domėsis redakcijų darbo organizavimu karantino sąlygomis“, – BNS sakė šalies vadovo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Jo teigimu, konferencinių skambučių metu prezidentas kalbės su Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Nacionalinės spaudos, Kultūros periodinių leidinių, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų, Regioninių televizijų, Lietuvos regioninių radijo stočių, Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijų atstovais.

Susitikimuose dalyvaus ir televizijų LRT, TV3, LNK, „Lietuvos rytas“ atstovai.

Su prezidentu taip pat kalbėsis LRT radijo, Žinių radijo, radijo stočių „M-1“, „Radiocentras“, naujienų agentūrų BNS ir ELTA bei leidinių „Verslo žinios“, „Lietuvos rytas“, „IQ“, „Valstybė“ bei žurnalų leidybos bendrovės „Media bitės“, naujienų portalų LRT, tv3.lt, delfi.lt, 15min.lt ir lrytas.lt atstovai.

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji primena 1864–1904 metais carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.

Šiais metais Kauno rajonas neteko svarbaus žmogaus – Vytauto Andziulio. Sovietmečiu, kai lietuviška spauda buvo griežtai draudžiama, jis atliko žygdarbį: savomis rankomis po kalno papėdėje esančiu namu įrengė pogrindinę spaustuvę. Čia kiekvienais metais minima Spaudos atgavimo diena. Vytauto Andziulio atminimas pagerbtas tylos minute.

Kauno rajono savivaldybės vicemeras Paulius Visockas sveikindamas susirinkusius lietuviško žodžio puoselėtojus prisiminė ir V. Andziulį: „Tai buvo žmogus, kuris gebėjo išsaugoti tikėjimą, idealus ir viltis. Jo atminimas liks nepaprastai šviesus.“ P. Visockas pabrėžė, kad lietuviško žodžio vedami išsaugosime mūsų tautiškumą ir vertybes.

Šiais šimtmečio metais Spaudos atgavimo diena paminėta išskirtinai. Susirinkusieji giedojo „Tautišką giesmę“, kūrė pasipriešinimo literatūros poetinę kompoziciją, ji simboliškai pavadinta „Šimtuoju istorijos puslapiu“. Kompozicijai skirtas eiles svečiai sudėjo į auksinę kapsulę.

Per Domeikavos gimnazijos moksleivių pasirodymą skambėjo lietuviškos dainos, primenančios apie iškovotą laisvą žodį ir mintį.

Kauno rajono jaunasis talentas, dainuojamosios poezijos atlikėjas Ignas Lapienis skambiai uždainavo Vytauto Kernagio eiles. Minėjimą užtvirtino Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės salvės – už Lietuvą, už laisvę, už žodį – trys mūsų valstybei svarbiausi segmentai. Šventės dalyviai ir svečiai buvo paprašyti ant balto popieriaus lapo užrašyti palinkėjimą Lietuvai. Visi užrašai sudėti į šimtmečio skrynią.

 Šiais metais akcija „Lietuva skaito!“ ypatinga dėl ypač plačios renginių geografijos – skaitymai vyks net 41-ame Lietuvos ir užsienio mieste: nuo Vilniaus iki Kuršėnų, nuo Oslo iki Glazgo. Kiekvieną dieną akcijos programa pildosi naujais renginiais. Jau daugiau nei 80 susitikimų su autoriais, diskusijų, performansų bei kūrybinių dirbtuvių lauks įvairaus amžiaus dalyvių ir skaitytojų.

Tekstus skaitys, mintimis dalinsis ir su skaitytojais bendraus R. Aškinytė, R. Bagdzevičius, D. Cidzikaitė, A. Čekuolis, L. S. Černiauskaitė, E. Daciūtė, T. Dirgėla, R. Dmuchovskienė, R. Flick, J. Jakštaitis, L. Juknevičiūtė, P. Juodišius, A. Juozaitis, G. Grajauskas, K. Gudonytė, D. Kandrotienė, A. Kaziliūnaitė, D. Kutraitė Giedraitienė, E. Lei, B. Mar, S. Paltanavičius, S. Poisson, V. Račickas, D. Rudytė, R. Tamošaitis, A. Urbonaitė, R. Vanagaitė, V. Vasiliauskaitė, R. Stankevičius, S. Stoma, V. Šereikienė, R. Šerelytė,  A. Šlepikas, K. Zylė, A. Žekevičius, J. Žilinskas, L. Žutautė ir kt.

O jeigu gražūs orai verčia triūsti sodybose, - prisijunkite prie akcijos „Lietuva skaito!“ „Youtube“ kanalo ir skaitykite kartu su Lina Ever Berlyne ir Valdu Papieviu Paryžiuje.  

Skubate apsipirkti? Puiku, skaitykime Gariūnuose! Netradiciniai prozos skaitymai „Tebūnie kioskai!“ su A. Jakučiūnu, A. Kisarauskaite ir R. Kmita vyks Gariūnų verslo parko koncertų salėje.

Neturite galimybės išeiti iš namų? Įsijunkite televizijos kanalą LRT Kultūra: 12-13 val. iš knygyno „Pegasas“ jums tiesiogiai transliuos skaitymus. Prie TV ekranų galėsite skaityti kartu su rašytojais Renata Šerelyte ir Audriumi Rakausku, LRT televizijos laidos  „Gustavo enciklopedija“  vedėju Gustavu.

Slemo ritmu vakarą galėsite praleisti kartu su Ž. Kudirka Menų fabriko „Loftas“ gastrobare „Elfa“. Vilniaus kavinių šurmulį nustelbs aktorių literatūriniai etiudai. Visiškoje tamsoje klausyti skaitymų pakvies kino teatras „Pasaka”, o Bernardinų sode skambės R. Gary romano „Aušros pažadas“ ištraukos.

Tradiciniai klasikos skaitymai šiemet bus skirti Marcelijaus Martinaičio 80-osioms gimimo metinėms. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vileišių rūmų kieme svečiai skaityti savo mėgstamiausius poeto eilėraščius, lankytojų lauks kūrėjui skirta paroda ir ekskursija po Vileišių rūmus.

Šių metų šventė ne tik skatins skaityti ir populiarins lietuvių autorių kūrinius, išskirtinis dėmesys skiriamas jautresnėms socialinėms grupėms – seneliams, vaikams, neįgaliesiems. „Mamų unijos“ ir „Vaikų linijos“ savanoriai seks pasakas ligoniukams Kauno ir Vilniaus ligoninėse, o Panemunės senelių namuose vyks skaitymai senoliams. Ypač aktyviai į Lietuva skaito! akciją įsijungė Maltiečių ordinas. Maltiečių ordino senjorai Vilniuje skaitys su prof. V. Labučiu. Šventės dieną Kaišiadoryse, Kaune, Aukštadvaryje, Tauragėje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Švenčionėliuose maltiečiai lankys savo globotinius ir skaitys jiems lietuviškus kūrinius. Gegužės 6 d. Rokiškio maltiečiai organizuos skaitymo popietę šv. Apaštalo evangelisto Mato parapijos senelių globos namuose, o Kelmėje maltiečių Vaikų dienos centre vyks popietė „Skaitau ir augu“ – vaikai čia skaitys pasakas. Visoje Lietuvoje dešimtys žinomų autorių skaitys vaikams, pasakos apie rašymą ir kūrybą, ves kūrybines dirbtuves.

Akcijos tikslas – ne tik suburti ištikimiausius knygų mylėtojus, bet ir paskatinti mus skaityti. Todėl  skaitymai vyks įvairiose viešose erdvėse – parkuose, kavinėse, baruose ir net turguje. Prie šventės aktyviai jungiasi ir svetur gyvenantys lietuviai – Oslo, Glazgo, Romos ir Izraelio lietuvių bendruomenės rengia skaitymus.

„Lietuva skaito!“ akcijos misija – gegužės 7 d. švęsti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę. 12 val. atverskime knygą ir skaitykime kartu!

Prezidentė ir premjeras minint lietuviškos spaudos atgavimo dieną ragina saugoti kalbą ir žiniasklaidą.

„Didžiuokimės savo kalba ir saugokime ją, kaip didžiausią tautos turtą. O žiniasklaidos laisvę – kaip neginčijamą demokratijos vertybę“, - teigia prezidentė, ketvirtadienį su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena pasveikinusi visus kalbos puoselėtojus, rašytojus, žurnalistus, bibliotekininkus ir kiekvieną, kuris brangina lietuvišką žodį. D.Grybauskaitės sveikinimą paskelbė Prezidentūra.

Premjeras Algirdas Butkevičius savo ruožtu ketvirtadienį paragino žurnalistus visada paisyti moralės ir etikos.

„Spauda yra laisva, tik mes turime nepamiršti - kaip ir politikai, taip ir žurnalistai, ir kiti darbuotojai (...) - nereikia pamiršti moralės ir etikos principų, nesvarbu, kokias tu užimi pareigas“, - Žinių radijui sakė premjeras.

„Šiandien, kai laisvoje šalyje išleidžiama tūkstančiai knygų, mirga gausybė leidinių, valstybinė kalba sklinda įvairiais kanalais, nepraraskime budrumo ir orumo. Branginkime, saugokime savąjį žodį ir niekada neverskime jo trauktis į pašalius“, – Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime teigia A.Butkevičius.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima prisimenant 1904 metų gegužės 7 dieną, kai po 40 rusų carinės valdžios spaudos draudimo metų buvo vėl leista lietuviška spauda.