Plačiau apie spektaklį: https://kjt.lt/lt/miskelis-premjera-2022/.

Režisierius – Valentinas Masalskis; dramaturgas – Mindaugas Nastaravičius; kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė; scenografė ir kostiumų dailininkė – Paulė Bocullaitė; šviesų dailininkas – Justas Bo; režisieriaus asistentas – Paulius Oficerovas; vaidina Klaipėdos jaunimo teatro, „Taško teatro“, „Aemotion teatro“ grupės aktoriai.

Spektaklis vyks:

balandžio 1 d., 18 val., Rokiškio kultūros centre, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“.

Muzikinis spektaklis – premjera „Mitai“

Šių metų vasarį išleistas spektaklis – unikali auralinė bei vizualinė patirtis.

Spektaklis perkelia žiūrovus į nuotaikingą, absurdiškų situacijų bei fantasmagorinių ritualų kupiną pasakojimą apie žmogaus gyvenimą. Herojų nuo gimimo lydi laimės pažadas. Pranašystės vedamas jis susiduria su keisčiausiomis būtybėmis: pabaisomis, deivėmis, titanais, išminčiais ir kaukučiais. Panašiomis į kiekvieno iš mūsų kasdien sutinkamas. Paveiktas būtybių herojus patiria nušvitimus ir nutamsėjimus, panašius į kiekvieno iš mūsų patiriamus.

Svarbi spektaklio dalis – pačių atlikėjų pagaminti instrumentai, kurie atrodo ypač keistai, tačiau švarus ir profesionalus skambesys primena styginį kvartetą, folklorinius instrumentus, net elektrines ir bosines gitaras. Rankų darbo instrumentų bei elektronikos sintezė formuoja išskirtinį spektaklio garsų pasaulį: nuo kosminių sci-fi garsiukų iki jaukaus paukštukų čiulbesio, nuo dramblių baubimo iki pirmykštį karą menančio būgnų dundesio.

Plačiau apie spektaklį: https://www.facebook.com/events/681948909674935.

Režisierius – Valentinas Masalskis; dramaturgė – Dovilė Katiliūtė; kompozitorius – Kristupas Biržietis; kostiumų dailininkė – Erika Jankauskaitė; garso režisierius – Edvinas Vasiljevas; šviesų dailininkas – Justas Bo; vaidina – Donatas Mickūnas, Samanta Pinaitytė-Maiskienė, Laurynas Luotė, Paulius Kavoliūnas, Ramunė Degutytė, Jūratė Martinaitytė, Angelina Daukaitė, Kristupas Biržietis, Solveiga Reklaitytė.

Spektaklis vyks:

balandžio 24 d., gegužės 19 d. Klaipėdos kultūros fabrike.

Nepatogia tema kontempliuojanti be baimės – monodrama „Būti“

Daugybę teigiamų žiūrovų atsiliepimų visoje Lietuvoje sulaukęs monospektaklis tęsia savo kelionę ir svarbią misiją: vystyti visuomenės dialogą sudėtinga, daugelį skirtingų požiūrio kampų turinčia nėštumo nutraukimo tema.

Sėkminga trijų moterų – režisierės Livijos Krivickaitės, aktorės Jūratės Martinaitytės bei dramaturgės Dovilės Katiliūtės – kūrybinė sintezė lėmė paveikų bei nepaviršutiniškai temą nagrinėjantį meno kūrinį – diptiką, sudarytą iš dviejų viena kitą papildančių dalių: spektaklio bei su neplanuotu nėštumu ar abortu susidūrusių žmonių fotografijų parodos „Esu“, kurią lydi tikros istorijos.

Spektaklio dramaturgijos pagrindas – taip pat tikros moterų, susidūrusių su neplanuotu nėštumu ar nėštumo nutraukimu, istorijos. Dokumentinė medžiaga suteikia pjesei intymumo, autentiškumo, atskleidžia itin jautrias temas, kuriomis visuomenėje kalbėti dažnai nepatogu. Ką pasirinkti? Nėštumo nutraukimą ar gimdymą neturint jokios paramos? Kaip kovoti su šių pasirinkimų psichologinėmis pasekmėmis, nugalint socialinę atskirtį, vienišumą? Ką mums reiškia būti? Ar turime teisę spręsti, ar gali būti kiti?

Plačiau apie spektaklį: https://taskoteatras.lt/spektakliai/buti/.

Spektaklis vyks:

kovo 31 d., 18 val., Plungės kultūros centre;

balandžio 19 d., 18 val., Rokiškio kultūros centre, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“;

balandžio 28 d. Telšių Žemaitės dramos teatre;

gegužės 3 d. Kauno miesto kameriniame teatre;

gegužės 10 ir 31 d. Menų spaustuvėje;

gegužės 20 d. Jonavos kultūros centre.

Komedija „Beautiful bodies“ – nuo juoko iki ašarų

Iki ašarų komiškos situacijos ir dialogai susipina su giliai paslėptu jaunų moterų gyvenimo dramatiškumu. Labai skirtingo likimo drauges suvienija tikros meilės, darnių šeimos santykių ar paprasto vyrų dėmesio paieškos.

Spektaklyje išryškėja šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės grimasos ir aštrūs socialiniai bei finansiniai skirtumai, tačiau kūdikio kraiteliui atneštos dovanos besilaukiančiai mamai tampa brangiomis tikrai ne pinigine išraiška, o jas dovanojusiųjų įdėta meile ir nuoširdumu. Spalvingi moterų charakteriai, juokas, svajonės, be galo skirtingos merginų gyvenimo istorijos tampa gera terpe skleistis moteriškai draugystei, kuri vienu metu trapi kaip stiklas, bet tuo pačiu ypatinga ir suprantama tik pačių moterų.

Plačiau apie spektaklį: https://taskoteatras.lt/spektakliai/beautiful-bodies/.

Režisierius – Valentinas Masalskis; vaidina – Karolina Kuzborska, Solveiga Reklaitytė, Livija Krivickaitė, Veronika Tarasevičiūtė, Jūratė Martinaitytė, Kotryna Šileikaitė.

Spektaklis vyks:

balandžio 14 d. Alytaus miesto teatre;

gegužės 4 d. Kauno miesto kameriniame teatre;

gegužės 6 d. Klaipėdos kultūros fabrike.

Spektaklis – žaidimas „Miško internetas“

Kad miškai yra svarbūs Žemės ekosistemai bei atmosferai tarsi instinktyviai nujaučiame kiekvienas. Tačiau šiuolaikinis žmogus – atitrūkęs nuo gamtos pasaulio, o sparčiai besivystančiame, didėjančio vartojimo pasaulyje ypač svarbu, jog auganti karta vertintų ir tausotų gamtą, suvoktų esminius gamtos veikimo principus, kad egzistuojant klimato kaitai užaugtų piliečiai, kurie turėtų su gamta ryšį ir ją gerbtų.

Todėl jau šiandien reikia stengtis suteikti žinių, prisidėsiančių prie sąmoningesnių Lietuvos piliečių ugdymo gamtos ir miško atžvilgiu. Spektaklio kūrybinė komanda ir žaismingi personažai – Grybai Ybas, Kelkutis, Piktrus, Minkštutis ir Kreivutis – kviečia vaikus kartu pasinerti į patyriminį netikėtumų, užduočių bei žaidimų kupiną fantastišką miško pasaulį.

Plačiau apie spektaklį: https://taskoteatras.lt/spektakliai/misko-internetas/.

Režisierė – Loreta Vaskova, dramaturgė – Monika Baranauskaitė; scenografė – Paulė Bocullaitė; kostiumų dailininkė – Žaneta Černė; kompozitorius – Yiorgis Sakellariou; šviesų dailininkas – Tomas Zinkus; vaidina – Kristupas Biržietis, Paulius Kavoliūnas, Samanta Pinaitytė-Maiskienė, Jūratė Martinaitytė, Donatas Mickūnas.

Spektaklis vyks:

balandžio 3 d. Klaipėdos kultūros fabrike;

balandžio 20 d., 12 val., Rokiškio kultūros centre, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“;

gegužės 8 d. Klaipėdos kultūros fabrike.

Muzikinė komedija – lietuvio tapatybės tyrimas „Amerika pirtyje“

„Amerika pirtyje“ – tai pirmasis Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintas vienos dalies spektaklis pagal to paties pavadinimo Keturakio pjesę, kuris po beveik 125 metų pritaikomas šiuolaikiniam žiūrovui virto muzikine komedija!

Grotesko žanras aktoriams leidžia ne tik būti ryškiems grimu ar kostiumais, meistriškai atlikti vokalines partijas, bet ir žaismingai įkūnyti atpažįstamus lietuviško kaimo charakterius, kurie trykšta energijos, lengvumo bei laisvės kupinu jaunystės šėlsmu, o taip pat yra prisotinti ironija. Tačiau pagrindinė spektaklio idėja, kaip ir XIX–XX amžių sandūroje, išlieka ta pati: visada gerai tik ten, kur mūsų nėra!

Plačiau apie spektaklį: https://taskoteatras.lt/spektakliai/amerika-pirtyje/.

Režisierius – Valentinas Masalskis; scenografijos ir kostiumų dailininkė – Renata Valčik; kompozitorius – Kristupas Biržietis; dainų tekstų autorė – Karolina Kuzborska; vaidina – Aistė Alksnytė, Jūratė Martinaitytė, Paulius Kavoliūnas, Solveiga Reklaitytė, Donatas Mickūnas, Karolina Kuzborska, Gediminas Povilavičius, Kristupas Biržietis, Angelina Andrėja Daukaitė, Elzbieta Girkantaitė, Rugilė Žilevičiūtė, Aurimas Bareikis.

Spektaklis vyks:

balandžio 30 d. Klaipėdos kultūros fabrike.

Spektaklių bilietai: https://www.tiketa.lt/LT/tasko-teatras-p2162.

Repertuarą sekite www.vytisdc.lt

Kokiomis formomis ir pavidalais gali egzistuoti šokis? Kas yra ir gali būti suvokiama kaip šokis? Kas lieka iš šokio, kai šokėjai palieka sceną? Šiuos ir daugelį kitų (į šiuolaikinio šokio specifiką nesigilinantiems gal kiek ir netikėtų) klausimų kelia ir atsakymų ieško naujausias vyresniosios kartos lietuvių choreografo Vyčio Jankausko šokio darbas „Nematomas šokis“.

Nenuostabu, kad po gana ilgos pandeminės pauzės pasirodęs naujas choreografo darbas – visų pirma refleksija. „Nematomas šokis“ tęsia pastarojo periodo V.Jankausko tyrinėjimus, permąstant šokio, judesio, choreografijos kategorijas ir jų tarpusavio sąveikas, ieškant atsakymų, kas vis dėlto yra ir nėra šokis. Įdomu, kad ši šokio apmąstymų ir konceptualizavimo kryptis atitolina šokio meną nuo teatro ir priartina prie vizualiųjų menų krypčių ir tendencijų.

Mėgindamas užfiksuoti „Nematomą šokį“ V.Jankauskas retrospektyviai dekonstruoja savo paties prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą ir 2019 m. atgimusį šokio spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Nacionalinės dailės galerijos erdvėje šokėjai Andrius Katinas, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė pristato, pateikia, reprezentuoja ir atlieka bene visas šokio fiksavimo ir atkartojimo (atkūrimo) formas: užrašymą, fotografijas, vaizdo įrašą, cituoja atskirus judesius ir jų sekas. Kaip vaizdavimo priemones jie pasitelkia net kostiumus: dėlioja drabužius tarsi sustingusius judesyje, o tuomet savo kūnais mėgina tą judesį atkartoti. Regis, vienintelė šokio fiksavimo ir atkartojimo forma, kurios čia būtų galima pasigesti, – žodžiai. Bet gal taip yra dėl to, kad „Nematomame šokyje“ šis menas apmąstomas, stebimas, dekonstruojamas ir rekonstruojamas visų pirma iš kūrėjo ir atlikėjo, o ne stebėtojo perspektyvų.

N. Putino nuotr.

Atlikėjų perspektyva čia tiesiogine ir perkeltine prasme įkūnijama patyrusių, puikių, įdomių šokėjų, kurių asmenybės net ir minimalistinius, lyg ir ne šokio, bet judesius, pripildo turinio, vos jiems įžengus į scenos aikštelę. Jie pasakoja savo kūnais, net ir tada, kai lyg ir nejuda, o stebi, mąsto. V.Jankauskas „Nematomame šokyje“ sau ir šokėjams kuria laiko, erdvės ir pauzių prabangą. Laiko apmąstyti ir permąstyti ne tik tai, kas prieš akis, bet ir atmintyje, jis suteikia ir žiūrovams (net ir nemačiusiems ankstesnio darbo).

Šiame darbe glumina tik ilgoka uvertiūra – iš televizoriaus ekrano paties choreografo skaitoma prailgstanti šokio teorijos ir filosofijos paskaita. Nors jos pirminė funkcija turėtų būti padėti panirti į šokio apmąstymus, tačiau poveikis, regis, priešingas. Be to, ši įžanga verčia apgailestauti dėl tam tikro nepasitikėjimo publika.

„Nematomas šokis“ – viena vertus (pagal šiuolaikinio šokio vystymąsi ir vidinę logiką), įprastas šokio spektaklis, tačiau, kita vertus, jis peržengia įprastas laiko (esamojo ir atminties) ir erdvės (fizinės ir vidinių refleksijų) ribas, įtraukia į ilgalaikius ne tik šokio meno, judesio efemeriškumo, bet ir meno kūrinio egzistencijos ir priklausomumo autoriui / atlikėjui / stebėtojui apmąstymus.

Rekomenduojama šiuolaikinio šokio ir konceptualaus meno gerbėjams.

Nerekomenduojama baletomanams.

Slabotkės vyšnelė

Repertuarą sekite www.kitaskampas.lt

Ar seniai lankėte tolimus giminaičius? Ar susitinkate su jais ne ritualinėmis (vestuvių ar laidotuvių) progomis? Ar dar prisimintumėte močiutės (ar senelio) brolio (ar sesers) žmonos (ar vyro) vardą? Daugelis didmiesčių (net ir Lietuvos) gyventojų, ypač šiais nuotolinio bendravimo laikais, greičiausiai į šiuos klausimus atsakys neigiamai. Aktorius, muzikos atlikėjas ir kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas neseniai savuosius atsakymus ryžosi pakeisti ir apie tai pasakoja savo naujausiame pasirodyme „Slabotkės vyšnelė“.

Itin kamerinėje (vos 40 žiūrovų talpinančioje) kavinės-baro / teatro „Kitas kampas“ erdvėje D.Vaitiekūnas, padedamas gitaristo Kęstučio Vaitkevičiaus, pasakoja apie karantino (ir ne tik) paskatintą susitikimą su tolima giminaite – teta Genute. Kaip dažniausiai teatre nutinka, šis pasakojimas virsta šiuo tuo daugiau nei dokumentinio epizodo atpasakojimu. Nors aktorius ir remiasi storytellingo forma, bet, pasakojimą papildžius keliomis šio susitikimo įkvėptomis dainomis, priartėja ir prie muzikinio teatro.

J. Valinsko nuotr.

D.Vaitiekūnas „Slabotkės vyšnelėje“ jungia asmeninius atsiminimus ir giminės pasakojimus su 10-ojo dešimtmečio refleksijomis ir net šiandienėmis, pandeminėmis aktualijomis. Jo pasakojimas nefiksuotas ar neužrašytas. Tad aktorius istoriją apie paslaptingąją, kaip paaiškėja, net kalėjime sėdėjusią tetą, pasakoja remdamasis atmintimi kaip pagrindine pasakojimo priemone ir  kartu šio savotiško meninio tyrimo objektu. Tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu ir pačiam aktoriui, vis stengiantis nepamesti pasakojimo siūlo, ir dramaturginei to pasakojimo dinamikai, kuri, panašu, turi kiek didesnio potencialo, nei kol kas pavyksta atskleisti. D.Vaitiekūną čia gelbėja dėmesys smulkmenoms ir detalėms (beje, labai būdingas jo vaidmenims miuzikluose).

D.Vaitiekūnas išradingai išnaudoja muzikinio teatro nišą Lietuvos scenoje. Jis atrado savitą būdą atraktyviais, lyg ir lengvo žanro muzikiniais pasirodymais pasakoti autentiškas, neretai skaudžias ir visada labai žmogiškas istorijas, pakviesti neįpareigojančio, bet gana jautraus pokalbio. Ne išimtis ir „Slabotkės vyšnelė“.

Rekomenduojama 10-ojo dešimtmečio vaikams (ir prijaučiantiems).

Nerekomenduojama akademinio meno gerbėjams.

Repertuarą sekite dramosteatras.lt

„Frankenšteino kompleksas“ – bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir „Dirty Deal“ teatro (Latvija) projektas. Spektaklis leido pajusti šiuolaikinio Latvijos teatro dvasią ir susipažinti su jo kūrėjais. Tačiau svarbiausia intriga, kodėl ir noriu pasidalyti įspūdžiais apie šį spektaklį, – dramą kūrė dramaturgas Karlis Krūminis kartu su dirbtinio intelekto programa – Elonui Muskui priklausančios tyrimų laboratorijos „OpenAI“ 2020 m. sukurtu modeliu GPT-3 (Generative Prie-trained Transformer).

Filmai apie žmogų norinčius sunaikinti ar, priešingai, bet kokia kaina būti į mus panašius robotus pradėti kurti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Prisiminkime pirmąjį ir brangiausią filmą šia tema – Fritzo Lango „Metropolį“ (1927), kuriame veikė robotė moteris, ar Steveno Spielbergo klasika tapusį filmą „Dirbtinis intelektas“ (2001), kuriame – robotas berniukas Deividas, gebantis jausti ir net mylėti stipriau už patį žmogų. Teatre DI – vis dar retas svečias. Nors jau Lietuvos tarpukario teatre būtų galima surasti pavyzdžių – robotus vaizduojantį spektaklį „R.U.R.“ pagal čekų rašytojo Karelo Čapeko dramą 1927 m. Valstybės teatre statė režisierius Borisas Dauguvietis.

Esminis skirtumas tarp robotus tyrinėjančių filmų ir „Frankenšteino komplekso“ – pirmuoju atveju tai rašytojų ir režisierių kūrybinė išmonė, tad, pasibaigus filmui, sugrįžti į saugią kasdienybę, o čia viskas realu – spektaklis sudėliotas iš atskirų dramos fragmentų, kuriuos iš tiesų sukūrė dirbtinis protas, kurį matai priešais save. Dramaturgas K.Krūminis spektakliui atrinkęs įdomiausius fragmentus iš jųdviejų su GPT-3 kūrybinio dialogo ar, greičiau, lygiavertės kūrybinės kovos, nes tenka pripažinti, kad ši programa gali kurti lygiai taip pat, kaip ir žmogus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklyje DI nepasirodo viename aiškiame kūne, kaip kad esame įpratę matyti tokio žanro filmuose. Jis – it Mary Shelley XIX a. aprašytas garsusis Frankenšteinas, sutvertas iš skirtingų mirusių žmonių kūnų dalių. Spektaklio metu šios programos portretas tavo vaizduotėje dėliojasi iš skirtingų dalelių. DI geba ne tik kurti, bet ir vaidinti – labai įtikinamai pamėgdžioti bet kurį žmogų. Vis dėlto čia neatsilieka ir aktoriai, suvaidindami daug skirtingų vienodai stipriai paveikių vaidmenų, taip įrodydami, kad žmogaus galimybės ne tokios ir ribotos.

Režisierius Valteris Sylis, dailininkas Ugis Berzinis, šviesų dailininkas Lauris Johansons, muziką komponavęs Arvydas Saulytis ir keturi aktoriai – Inga Tropa, Karlis Reijeris, Vaidas Maršalka, Deividas Breivė scenoje sukuria daugybę trumpų situacijų pagal DI parašytą tekstą. Įdomu ir tai, kad jis tai darė remdamasis interneto erdvėje randama informacija. Todėl spektaklyje galime patirti įvairiausių asociacijų su siaubo žanro filmais, literatūra, teatru, taip pat ir su kasdieniais politiniais, kriminaliniais įvykiais. Tai ne vien citatos, programa pati kuria dialogus interpretuodama aptiktus duomenis. Šio kūrybinio proceso didžiausias netikėtumas – kartu su GPT-3 paveikslu kuriasi ir paties žmogaus. Ir čia tenka nuoširdžiai išsigąsti – pats žmogus sau yra kur kas didesnis priešas nei robotai. Frankenšteino kompleksas – JAV rašytojo Isaaco Asimovo terminas, apibūdinantis DI savarankiškumo siekį pasipriešinant jį valdančio žmogaus valiai. GPT-3 tokio tikslo neturi ir šios sąvokos prasme DI su žmogumi susikeičia vietomis.

„Frankenšteino kompleksas“ sukelia prieštaringą įspūdį. Jį įdomu stebėti kaip tikrą, neišgalvotą eksperimentą, susipažinti, ką gali sukurti DI. Tai nauja, aktualu, netikėta. Tačiau jeigu eisime į spektaklį nežinodami konteksto, jis gali pasirodyti kaip tarpusavyje sunkiai besisiejančių pavienių scenų kaleidoskopas, stipriai išjudinantis protą ir mažiau – emocijas. Šis šiuolaikinio teatro eksperimentas ir žavi, ir atstumia, ir lieka iki galo nesuprastas. Na, turbūt kaip ir pats Frankenšteinas.

Rekomenduojama: mokslinės fantastikos, siaubo žanrų gerbėjams ir norintiems patirti kažką naujo.

Nerekomenduojama: mėgstantiems aiškias istorijas ir jų atomazgas.

Pakankamas atstumas

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas)

Repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir http://www.kamerinisteatras.lt

„Pakankamas atstumas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, tapęs Kauno kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi ir 2021 m. jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ laureatu. Kuo ypatinga ši premjera? Paradoksalu, tačiau išgrynintu paprastumu. Spektaklio choreografai ir šokėjai Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano kuria ypač suprantamą ir artimą pasirodymą. Šokėjai vilki vienodus paprastus neutralios kūno spalvos drabužius, scenoje nėra jokių dekoracijų, pasitelkiamas tik vienintelis daiktas – virvė. Erdvėlaikį, istoriją, įtampą, emocijas ir estetiką kuria bendra šokio, muzikos (Andrius Stakelė) ir apšvietimo (Monika Šerstabojevaitė) sąjunga. Jeigu tai būtų maisto patiekalas, jį galima būtų įvardyti ekologišku, be jokių E.

Spektaklyje gvildenama šiomis dienomis labai dažnai vartojama sąvoka „atstumas“, tačiau reiškianti ne tai, kas pirmiausia toptelėja į galvą, o socialinį atstumą. Pandeminė situacija ypač išryškino nuomonių skirtumus, kai kasdien tenka susidurti su iššūkiu nepasiduoti kitų priešiškam nusiteikimui, komunikuoti tolerantiškai ir išlikti savimi. Šokėjai tarsi sustabdo laiką, iš didžiulio šių dienų visuomenės paveikslo iškerpa mažutį fragmentą – dviejų žmonių tarpusavio santykį ir pažvelgia į jį iš labai arti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Virvė, kuria naudodamiesi bendrauja šokėjų kuriami personažai, taikliai parodo šiuos nematomus mūsų tarpusavio atstumus. Harmoningi šokėjų judesiai su virve kuria tokias pat harmoningai banguojančias bangas, įkvepiančias sukurti kažką bendro, ir atvirkščiai. Šokėjams pavyksta sukurti ir ypač estetiškų kompozicijų, kai dviejų žmonių tarpusavio atstumas virsta kone meno kūriniu. Virvė tampa motyvacijos, destrukcijos, painiavos, grynumo, prisirišimo ir nutrūkusių santykių simboliu. Taip pat ir laidininku, kuriuo yra transliuojama aiški žinutė žiūrovui.

„Pakankamas atstumas“ nepateisina išankstinio nusiteikimo, kad šiuolaikinis šokis kartais atrodo pernelyg abstraktus ir sunkiai suprantamas. Ar, kitaip tariant, išlaiko pakankamą atstumą. Čia visos vaizduojamos situacijos atrodo gana artimos. Įdomu stebėti, kaip naudodamiesi virve šokėjai geba ja kalbėti, kaip jungia jos judėjimą ir faktūrą su savo kūnais. Galbūt todėl spektaklio laikas pralekia neįtikimai greitai. Dėmesys natūraliai krypsta į šokėjus ir jų nenuspėjamus veiksmus, užmiršti aplink egzistuojančią aplinką, kasdienius rūpesčius, nekyla noro žvilgtelėti į laikrodį. Laiką tirpdo ir A.Stakelės kurta muzika, kuri žiūrovą panardina į ambientinę atmosferą.

A.Mozūraitis ir A.C.Bibiano – puikiai žinomi šokėjai profesionalaus Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke, galintys pasigirti ne vien puikiai ištreniruotais kūnais, bet ir siekiu nuolat ieškoti naujų išraiškos galimybių. Spektaklyje nerasime jų noro įtikti, demonstruoti savo kūnų, linksminti publiką. Jiems šokis – veidrodis, kuriame gali atspindėti esamą laiką, tyrinėti save ir aplinką, kurioje gyvena. „Pakankamas atstumas“ virsta terapiniu seansu – tarsi ekologišku patiekalu sielai. Išėjęs iš jo ir atsidūręs ryšyje su kažkuo, pradedi vaizduotėje žaisti, kaip jis galėtų atrodyti, jeigu būtų matomas.

Rekomenduojama: mėgstantiems estetinę švarą.

Nerekomenduojama: besitikintiems patirti šou efektą.

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Kaip įsivaizduojate gyvenimą po 100 metu? Ar gali būti, kad ateityje, kaip ir senais gerais Antono Čechovo laikais (turima omenyje XIX–XX a. sandūra), žmonės gers arbatą, o tuo metu duš jų likimai? Dviejų nacionalinės premijos laureatų – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo – duetas kartu su gausia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suburta kūrybine komanda spektakliu „Miegantys“ iš esmės atsako, kad taip.

Jau turbūt girdėjote, kad pirmąja nacionaline distopija tituluojamas spektaklis nukelia į ne tokius jau tolimus 2109 m., kai pasaulis beveik visai subyrėjęs, o jį palaiko tik žmonijos susitarimas pasidalyti į dvi po dešimt metų miegančias pamainas. Kol vieni miega, kiti gyvena, o tada pamaina keičiasi. Na, ir žinoma, kaip ima aiškėti dar spektaklio pradžioje, ateities žmonės susitarimų laikosi nė kiek ne labiau nei šiandien. Ekologinių ir kitokių katastrofų sukrėstame ir pakitusiame pasaulyje žmonės gyvena gana panašiai kaip mes karantino metu – negalėdami išeiti iš namų (tam, kad miegotų dešimt metų, dar kūdikiams daugeliui įsodinamas lokio genas, tad, temperatūrai nukritus žemiau kaip –5 °C, užmiega), o visus jų veiksmus seka internetą pakeitusi Rimantės Valiukaitės įkūnijama Orbita.

Kas gyvena šiame pasaulyje? A.Čechovo „Trijų seserų“ reinkarnacijos, tik jos jau ne siekia sugrįžti į Maskvą, o gyvena jos centre. Kaip ir anuomet, jos kupinos naivumo ir svajų. Tik ateities seserys, kurios „Miegančiuose“ turėtų atstovauti meilės pamainai, daug apie ją kalba, bet mažai realiai susiduria. Jausmai apskritai yra tai, ko labiausiai stokoja šis ateities moterų pasaulis. Čia labai daug sekso, visuotinės meilės deklaracijų, katastrofų aprašymų ir televizijos dramos posūkių. Tačiau pagrindinis M.Ivaškevičiaus pjesės skirtumas nuo jos inspiracija tapusių, po pasaulio teatrus jau daugiau nei 100 metų keliaujančių trijų seserų – žmogiškųjų patirčių gelmė. Plastikiniame, ryškių spalvų ir stiklinių sienų pasaulyje (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis) viskas gerai matoma, nes paviršutiniška. Čia daug šnekama ir mažai veikiama, daug aiškinamasi, bet mažai paaiškėja, daug pasakojama apie meilę, bet mažai mylima.

Spektaklio kūrėjai ne kartą deklaravo, kad „Miegantys“ – feministinis kūrinys. Tačiau nors scenoje dominuoja moterys, jas visapusiškai valdo vyrai (ir tam jiems šiame pasaulyje nė nebūtinas fizinis kūnas, užtenka ir prie aparatų prijungtų smegenų). Moterų emancipacija čia pateikiama per išlaisvintą hiper(homo)seksualumą ir viena kitos titulavimą kale (originaliai pjesė 2015 m. buvo parašyta rusų kalba, tad čia turima omenyje ne „bitch“, o „suka“, atverianti kiek kitokį prasmių lauką). Moterų, ar kitaip – meilės, pamaina (iš esmės paremta šiuolaikinio jaunimo trendais), pasmerkta žlugti, mat ją nugali visada slapta valdžiusi ir pasaulį kontroliavusi pirmoji totalitarinė vyrų pamaina.

Paradoksalu, tačiau apie ateitį pasakojantys „Miegantys“ kupini praeities: ar kalbėsime apie tekste juntamas nuorodas į dramaturgijos klasikus, ar apie margaspalvius Dainiaus Bendiko kostiumus (suskamba tolimas Jeano-Paulio Gaultier kostiumų, kurtų 1997 m. filmui „Penktasis elementas“ aidas), ar Arčio Dzervės projekcijas (itin primena praėjusio amžiaus pabaigos kompiuterinius vaizdelius), ar apie demonstruojamas (tiesiogiai ir ne) praėjusių amžių vertybes.

„Miegantys“ prifarširuoti kontekstų, užuominų ir nuorodų, tačiau juose itin trūksta veiksmo. Labai daug pasakojimo ir beveik nėra dramos teatrui kaip oras būtinų pasikeitimų. Tai labai apsunkina aktorių užduotis, gal todėl kiekvienas gelbėdamasis, kaip gali, kuria pavieniui tikrai puikius ir įdomius, tačiau itin skirtingų stilistikų vaidmenis, kurie niekaip nesudaro visumos. Kita vertus, galbūt tai ir yra ta naujoji teatro kalba, kurią, pasak O.Koršunovo, išprovokavo ši pjesė.

Tai, kad „Miegančių“ pasaulis pasmerktas žlugti, logiška – juk praeities reminiscencijomis ir reinkarnacijomis sunku grįsti net ir dabartį, ką jau kalbėti apie mėginimus įsivaizduoti ateitį. Tai guodžia, mat yra didelė tikimybė, kad „Miegančių“ perspėjimas, skirtas vidurinei kartai, aplenks ir nebus įgyvendintas nei tūkstantmečio, nei vėlesnių kartų, laisvę ir lygybę suvokiančių ne kaip pokalbio temą, o natūralią pasaulio tvarką.

Rekomenduojama prisiekusiems nuomonės formuotojų sekėjams.

Nerekomenduojama neapsiribojantiems paviršutiniškomis išvadomis.

„Confessions“

Repertuarą sekite www.operomanija.lt

Į Lietuvą ir vėl sugrįžo erdvinė opera tamsoje „Confessions“. Nors nuo sukūrimo 2015 m. ji ne tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, bet ir rodyta koncertų salėse, teatruose ir festivaliuose Švedijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Estijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau taip retai, kad kas kartą galima pristatyti kaip naujieną, kaip ir daugelį „Operomanijos“ siūlomų išskirtinių garso patirčių.

Kompozitorių Jenso Hedmano (Švedija) ir Rūtos Vitkauskaitės (Lietuva / Didžioji Britanija) bei soprano Åsos Nordgren (Švedija) sukurtas ir atliekamas kūrinys praplečia operos sąvoką netikėta linkme. Erdvine ji vadinama, nes garsai iš tiesų čia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme keliauja po erdvę, kurdami įvairius garso vaizdus klausytojų vaizduotėje. Būtent vaizduotėje, nes šių garsų kelionių, jų išgavimo būdų ir atlikėjų susirinkusieji patirti „Confessions“ nemato. Prie prasidedant operai, žiūrovams tenka, be jau įprastų medicininių kaukių, užsidėti ir karnavalines. Tačiau pastarosios slepia ne žiūrovų tapatybę nuo atlikėjų, o operos veiksmą nuo susirinkusiųjų – jos panardina žiūrovus tamsoje ir paverčia juos klausytojais.

Ratu aplink centrinę, raudonu apsiaustu apsigobusią figūrą susėdę klausytojai kiekviena(s) savo asmeninėje tamsoje kviečiami panirti į garsinę kelionę po septynias mirtinas nuodėmes (jei kas nežino, jos yra: godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas, tinginystė). Sunkiai aprašomi garsai, triukšmas ir muzikiniai pasažai glosto ir atakuoja, vilioja ir stebina klausą, skatindami vaizduotę kurti įvairius ir ne visada pačius maloniausius ar jaukiausius (nuodėmės juk vis dėlto) vaizdus.

Aplink sėdinčius salėje žiūrovus keliaujantys atlikėjai, atlikdami šios neįprastos operos partitūrą, skatina juos kliautis ne tik klausa, bet ir kitais pojūčiais: čia padvelkia oro banga nuo vėduoklės, šiluma ir sieros kvapu nuo degtukų, kojas užkabina atlikėjų apsiaustai. Sėdint salėje sunku suvokti ne tik tai, kiek atlikėjų kuria šią sunkiai nusakomą ir aprašomą garsinę patirtį, bet ir pajusti kitus klausytojus. Panyrant ir išnyrant tarp septynių „Confessions“ dalių, vis neapleidžia jausmas, kad tamsoje sėdi visiškai vienas, o aplink tave siaučia nepažįstamos garsų ir muzikos dvasios, atgailaujančios už klaidas ir čia pat jomis šiek tiek besimėgaujančios.

Rekomenduojama ieškantiems naujų patirčių.

Nerekomenduojama nelinkusiems aklai pasitikėti.

„Žiūrėdama viena į kitą“

Repertuarą sekite www.vmt.lt

Ar teko girdėti apie dailininkę Veroniką Šleivytę? O apie fotografę? Ši asmenybė, ar, tiksliau, jos palikimas, neseniai tapo tikru atradimu fotografijos ir tarpukario meno tyrinėtojoms. Kaip iš Kupiškio kilusi grafikė ir tapytoja iki šiol žinota V.Šleivytė (1906–1998) po mirties paliko gausų fotoarchyvą, kuriame gausu jos pačios ir artimų jai moterų nuotraukų, aktų, iki šiol neįprastų siužetų. Be to, menininkė mėgo fotografuoti save. Kitaip tariant, V.Šleivytės fotografijos leidžia ne tik kitaip pažvelgti į tarpukario moteris, bet ir patirti visai kitokį jų žvilgsnį į save pačias ir pasaulį.

Ši kūrėja, jos biografija ir kūryba įkvėpė jauną režisierę Eglę Švedkauskaitę kartu su trijų skirtingų kartų aktorėmis: Egle Gabrėnaite, Elžbieta Latėnaite ir Justina Mykolaityte – sukurti performansu įvardijamą „Žiūrėdama viena į kitą“. Pavadinimas puikiai įvardija šio pasirodymo dvasią, tik gal forma nusakoma netiksliai, mat bent kol kas nuo spektaklio, kaip jis jau suvokiamas XXI a., sceninis „Žiūrėdama viena į kitą“ veiksmas nenutolsta.

Veiksmas prasideda nuo gėlių dovanojimo publikai, taip tarsi apverčiant įprastinius teatro ritualus. Tai dėsninga, mat pagrindinis šio pasirodymo veiksmas – žvilgsnio apgręžimas iš mums įprasto vyriško į moteriškąjį. Būtent ši pastanga tampa viso kūrinio ašimi ir pagrindiniu rezultatu. Aktorės filmuoja save ir viena kitą, žiūri į savo atvaizdus didžiuliuose ekranuose (vaizdo menininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė, projekcijos – Vytauto Narbuto), šoka (choreografas Mantas Stabačinskas), dalijasi asmeninėmis istorijomis.

Be paties žvilgsnio kampo, sunku atsekti platesnes sąsajas su V.Šleivyte, jei nesate išstudijavę juos biografijos (ar apskritai pirmą kartą girdite apie tokią kūrėją). „Žiūrėdama viena į kitą“ ji atpažįstama archyviniuose jubiliejaus kadruose ekrane spektaklio pradžioje ir sugrįžta improvizuota J.Mykolaitytės daina virstančiame laiške Verucei. Ji veikiau įkvepia aktorių buvimą scenoje, tampa pretekstu ir pagrindu pasižiūrėti į save ir viena į kitą kitaip. Be galo įdomu čia stebėti vyriausiosios kartos atstovę – legendinę aktorę Eglę Gabrėnaitę, žvelgiančią į save ekrane ir matančią ten jau kitą, praėjusio laiko moterį, itin lakoniškai, lyg tarp kito, pasakojančią apie režisierius, partnerius, tėvą, apie tai, kaip jie ją matė, kaip tada jautėsi ji pati.

Tradiciniam mūsų dramos teatrui nebūdinga distancija nuo savęs ir sceninio veiksmo, saviironija, lengvumas ir laisvos, asociatyvios jungtys, pakeitusios linijinį pasakojimą, „Žiūrėdama viena į kitą“ kūrėjoms leidžia pradėti tolti (nes dar yra erdvės atsitraukti) nuo vadinamojo vyriško žvilgsnio ir sceninį pasaulį papildyti požiūrių įvairove.

Rekomenduojama mėgstantiems pakeisti žiūros tašką.

Nerekomenduojama besitikintiems biografinio pasakojimo apie Veroniką Šleivytę.

„Julija“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvių rašytoja Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) – viena įdomiausių ir paslaptingiausių lietuvių literatūros asmenybių ir talentų. Nors visi žinome standartizuotą, mokyklinę Žemaitės versiją, tačiau tai iš esmės reiškia, kad nežinome beveik nieko, mat šios iš bežemių bajorų kilusios, daugiau nei tris dešimtmečius žemės ūkiu besivertusios ir tik keturiasdešimties pradėjusios rašyti moters gyvenimas ne tik sudėtingas ir įdomus, bet ir nuolat įkvepia naujas publikacijas, studijas ir kūrėjus.

Naujausia teatrinė interpretacija – spektaklis „Julija“ praėjusiais metais papildė Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą. Sigito Parulskio pjesėje, kurios interpretacijos ėmėsi režisierius Kirilas Glušajevas, Žemaitė gretinama su šiuolaikine nusivylusia namų šeimininke virtusia buvusia aktore Dora. Abi vidinį vidurio amžiaus virsmą išgyvenančias moteris scenoje kūrybingai įkūnija Jolanta Dapkūnaitė.

Pjesės ir spektaklio veiksmas brėžia paraleles tarp praėjusio ir esamojo laiko, taip lyg mėginant aktualinti, priartinti prie šiandienos Žemaitės, kaip kūrėjos ir kaip moters, istoriją ir dramą. Tačiau šaržuojant, utriruojant ir nuolat keliaujant laiku tarp skirtingų šimtmečių spektaklio veiksmas ima priminti karuselę, kurioje pasimeta ne tik pasakojimas, bet skrieja ir maišosi stiliai, akcentai, vienas su kitu (o kartais ir su vidine logika) prasilenkiantys šiaip jau puikių aktorių vaidmenys. Šokinėjantis veiksmo laikas, vietos ir aplinkybės tiek išbalansuoja spektaklio veiksmą, kad jei ne scenos gilumoje, ekranuose, pasirodančios laiko ir vietos nuorodos, jį sekti būtų itin sunku. Panašu, kad ir aktoriams nuolat šokinėti tarp pusantro šimtmečio skiriamų personažų ne ką lengviau.

Visa tai, kas nors gal ir girdėta, bet vis dar labai įdomu tiek Žemaitės biografijoje, tiek šios kūrėjos asmenybėje, spektaklyje „Julija“ pasimeta sceninės interpretacijos verpetuose. J.Dapkūnaitė, įkūnijanti aktorę, vaidinančią Žemaitę, gana meistriškai perjungia vaidmenų pavaras, tačiau ilgainiui stipresnioji Žemaitė ima viršų. Ir iš tiesų būtų labai įdomu išvysti tiesiog jos sukurtą Žemaitės portretą, mat iš jo eskizų „Julijoje“ matyti, kad J.Dapkūnaitė iš tiesų galėtų sukurti puikų, daugiasluoksnį rašytojos vaidmenį. Tad tenka tik apgailestauti, kad nei dramaturgas, nei režisierius galimybių jai tam nesuteikia.

Rekomenduojama nesitikėti pasakojimo apie Žemaitę.

Nerekomenduojama to besitikintiems.

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Kaskart Lietuvoje stebint Prancūzijoje gyvenančios ir kuriančios lėlių ir objektų teatro kūrėjos Jūratės Trimakaitės spektaklius kyla mintis, kad čia ji lankosi per retai. Kartu su nuolatine kūrybine komanda „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota režisierė kuria visai kitokios, nei mums įprasta, estetikos spektaklius: subtilesnius ir drąsesnius. Ir, pasirodo, kuria ne tik vaikams.

Šiuo metu Vilniuje po pandeminės pertraukos vėl pradėtas rodyti jos dar 2019 m. drauge su gausia tarptautine komanda sukurtas spektaklis „Spąstai“, kuriame siūlomas netikėtas kontrastas: šį kartą kiek groteskiška objektų teatro kalba čia nagrinėjama psichologinė tema – pristatoma manipuliacijų kitu problema.

Nenuostabu, kad spektaklio veiksmui pasirinkta darbo aplinka – biuras. Scenoje dominuojančią raudoną spalvą pačios spektaklio kūrėjos sieja su viena iš pasakos apie Raudonkepuraitę interpretacijų, tačiau ne mažiau ryški čia ir sąsaja su anglų kalbos idioma „red tape“, reiškiančia biurokratiją ir visa, kas su ja susiję. Mat scenoje raudonos popieriaus juostos fone (scenografė, dailininkė – Cerise Guyon) veikia dvi raudonais kostiumėliais vilkinčios (kostiumų dailininkė – Aldona Trimakienė), raudonai lakuotais nagais, raudonais biuro reikmenimis apsiginklavusios kontrastingo aktorių Kristinos Mauruševičiūtės ir Vilmos Raubaitės dueto kuriamos ypatos.

Šiame objektų spektaklyje pasakojimą konstruoja kaukės, pagamintos iš su biuro kasdienybe susijusių objektų: segtuvų, kavos puodelių, cukraus pakelių, žirklių, lipniosios juostos ir kt. Tad aktorėms tenka nemenkas iššūkis, mėginant kurti savo personažus, veikti scenoje ir rasti vienai kitą didžiąją laiko dalį nieko nematant (choreografė – Sigita Mikalauskaitė). Kartu tai sukuria sąlygas specifinei kūno kalbai ir jautrumui, kurie sudaro kitokio buvimo scenoje įspūdį, regis, skatina aktorių kūrybiškumą, mėginant prisitaikyti prie ne itin patogių aplinkybių, tad raudonos atspalviais užpildytoje scenoje atsiranda ir kitų, jau aktorių kuriamų spalvų. J.Trimakaitė išradingai žvelgia į kasdienius objektus, savo spektaklio veikėjoms suteikdama gana netikėtų pavidalų.

Tačiau, regis, šį kartą priemonės paėmė viršų. Įdomu scenoje stebėti pakitusią aktorių kūno kalbą, kūrybingas jų pastangas prisitaikyti, aktorių partnerystės dinamiką, iš jų psichofizinių ir profesinių skirtumų gimstančius smulkius niuansus. Tačiau dramaturgine prasme spektaklio mintis kur kas seklesnė nei priemonių jai perteikti išradingumas. Manipuliacijos kitu modelis čia konstatuojamas ir atkartojamas, tačiau nežengiama toliau nei siužetu, nei kuriant naujas prasmes. Tad išraiškos priemonės ir jų kūrybingas panaudojimas tampa įdomesni už galutinį šio pasakojimo apie komplikuotus žmonių bendravimo mechanizmus tikslą.

Rekomenduojama nesusipažinusiems su manipuliavimo kitais mechanizmais.

Nerekomenduojama nemėgstantiems lėlių teatro.

„Juoda–balta“

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

Prieš metus pasirodęs aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda–balta“ kartu su pirmuoju šios trupės spektakliu „Atviras ratas“ (2004) ir prieš dešimtmetį sukurtu „Lietaus žemė“ (2011) sudaro (auto)biografinių improvizacijų trilogiją. „Atviras ratas“ buvo skirtas ratu sėdinčiųjų, tuomet dar studentų, asmeninėms vaikystės ir paauglystės istorijoms, „Lietaus žemė“ pasakoja apie vieną skaudžiausių mūsų istorijos etapų – okupacijas ir tremtį, o „Juoda–balta“ – apie penkis dešimtmečius trukusį sovietinės okupacijos periodą ir Atgimimą.

Į prisiminimų kelionę „Atviro rato“ aktoriai žiūrovus pakviečia vienas po kito, iš įvairiausių šiuo metu renesansą išgyvenančių audiokasečių magnetofonų leisdami 8–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais populiarias dainas, taip sužadindami ne vieno sėdinčiojo salėje emocinę atmintį, primindami tokį tolimą, bet, kita vertus, regis, vis dar ranka pasiekiamą laiką. Laiką, kai visko trūko, laiką, kai viskas buvo negalima, bet viskas labai aišku, laiką, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir žodžio laisvės, laiką, kai gyvenimas ir žmonės jame atrodė pilki, tokį juodos ir baltos spalvų laiką.

Kaip ir pirmuosiuose biografinių improvizacijų spektakliuose, taip ir šiame tik dabar jau skirtingų kartų „Atviro rato“ aktoriai daro tai, ką moka geriausiai: pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, tokius artimus, kupinus prieštaravimų, klaidų, laimės ir skausmo akimirkų. Žiūrovų rato apsupti, ant garso kolonėlių susėdę aktoriai minimaliomis priemonėmis atkuria realių, sau artimų ar nepažįstamų, sovietmečiu subrendusių žmonių gyvenimo scenas nuo smulkių vaikystės išdaigų iki esminių gyvenimo pasirinkimų, skaudžių netekčių ar pasiaukojimo Tėvynei.

„Juoda–balta“ kūrėjams pavyksta išvengti spektaklio pavadinime užkoduoto požiūrio, tad pasakojimas – apie sovietmetį, laiką, kai visi šalies gyventojai buvo priversti susidurti su itin sunkiais moraliniais ir ideologiniais pasirinkimais, formuojamais atskleidžiant įvairias pozicijas ir požiūrius, atsisakant aiškių potėpių ar vertinimų, o išlaikant realią gyvenimišką įvairovę, net kai tai daryti gal būtų nepatogu.

„Juoda–balta“ – žmonių gyvenimų nuotrupų mozaika, kurioje po truputį, su kiekvienu nauju pasakojimu ryškėja šalies istorija. Spektaklio kūrėjams pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir istorinės perspektyvų: atsispyrus nuo nedidelės asmeninės situacijos, pakylant iki visą šalį apimančių įvykių ir vėl sugrįžtant prie kažko labai asmeniško ir jautraus. Spektaklis atskleidžia, kaip kiekvieno iš mūsų istorija kartu su kitomis, panašiomis ar visiškai kitokiomis, formuoja istoriją ir kiek daug istorijoje žmogiškų pasakojimų.

Rekomenduojama gimusiems po 1990 m. – pilietinei edukacijai, gimusiems iki to laiko – nostalgiškam vakarui teatre.

Nerekomenduojama skeptikams.

„Audros akis“

Repertuarą sekite  www.seikodancecompany.com

Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis dažniau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis – ir naujausias šio teatro šokio spektaklis „Audros akis“, kurį drauge su šio teatro šokėjų trupe sukūrė prancūzų choreografas, Šajo (Chaillot) nacionalinio šokio teatro vadovas Rachidas Ouramdane’as.

Pasak spektaklio kūrėjų, spektaklis „Audros akis“ tyrinėja universalius chaoso ir tvarkos dėsnius. Scenoje tai atskleidžiama nuolatiniu dalelių – šokėjų – judėjimu. „Audros akis“ suteikia mūsų šokio scenoje pastaruoju metu retą galimybę stebėti nuolat drauge judančius aštuonis puikius šokėjus. Didžiąją spektaklio dalį judesių sekos scenoje jungia visus atlikėjus ar formuoja atskiras jų jungtis, vėl peraugančias į ramų, tačiau nepaliaujamą bendrą judėjimą ir šokį. Šokį, kurio šiuolaikinio šokio scenoje vis mažiau.

Vienas iš išskirtinių „Audros akies“ bruožų yra tai, kad choreografas R.Ouramdane’as leidžia sau laiko ir erdvės prabangą: jis neskuba, daro pauzes, suteikia laiko įsižiūrėti į kiekvieną šokėją, stebėti jų asmenines šokio diagramas, pastebėti tarpusavio santykius ir subtilius jų skirtumus ar galiausiai kelias akimirkas atsikvėpti žvelgiant tiesiog į tuščią erdvę. Atrodytų, atsitiktinius junginius ir įvairias judesių sekas sudarantys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokėjai scenoje kuria gyvas, pulsuojančias, pavidalus keičiančias formas, leidžiančias žiūrovams nugrimzti į lengvą šokio meditaciją.

Šiuo aspektu „Audros akis“ bent iš dalies primena kitą šio teatro spektaklį – „Ordredesordreordredesordre“, kurį Klaipėdoje sukūrė taip pat kviestinė choreografė – Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Jos spektaklyje taip pat ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai. Tik V.Pitrinaitės darbas, paremtas moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje, pulsavo jaunatviška energija ir azartu, o paradų, riaušių, demonstracijų ir skraidančių paukščių būrių įkvėptas R.Ouramdane’o spektaklis alsuoja įtraukiančia ramybe.

Rekomenduojama išsiilgusiems šokio.

Nerekomenduojama nuobodžiaujantiems be veiksmo.

„Detoksikacija“

OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Šiais laikais tapome nuo tiek daug ko priklausomi, kad žodis „detoksikacija“ tampa vis dažnesnis kasdieniame žodyne ir nebeasocijuoja vien su rimtų priklausomybių gydymu (gal net dažniau su dietomis?). Nors naujajame OKT / Vilniaus miesto spektaklyje „Detoksikacija“ visų pirma retrospektyviai gvildenama priklausomybės nuo alkoholio tema, tačiau Birutės Kapustinskaitės pjesėje ir Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje šmėkšteli ir kitų šiuolaikinių, tiesa, ne tokių pavojingų priklausomybių (nuo socialinių tinklų, cukraus ar serialų) motyvai. Taigi laikais, kai visi nuo visko priklausome, gal verta pamėginti ir apsivalyti teatre?

Spektaklio „Detoksikacija“ veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu (kai į gydymo įstaigas patekti ne taip jau paprasta) kiek egzotiškoje vietoje – minimaliomis priemonėmis OKT studijoje sukurtame ligoninės laukiamajame (scenografė Simona Davlidovičiūtė). Čia netikėtai susitinka tėvas (aktorius Andrius Bialobžeskis) ir dukra (aktorė Agnieška Ravdo). Laukdami, kol baigsis buvusios žmonos ir mamos operacija, kelerius metus nesimatę, nutolę, nuoskaudomis ir kaltėmis persisunkę artimieji mėgina (pasi)kalbėti apie tai, kas (ne)įvyko per pastaruosius metus /dešimtmetį/ gyvenimą. Dramaturginė schema juos atveda prie pokalbio apie tai, ką reiškia būti suaugusiu alkoholiko vaiku. Tačiau iš jų pokalbio iškyla daug daugiau – istorinio laikmečio, poros nesutarimų ir kt. – problemų, tad ši, regis, pagrindinė tema įsipina į įvairių aptariamų psichologinių niuansų ir pasiteisinimų pynę.

Kontrastingas A.Bialobžeskio ir A.Ravdo duetas perteikia tipišką kartų konfliktą gal kiek mažiau tipinėmis aplinkybėmis. Vytauto (A.Bialobžeskis) ramybė, neretai priedanga tampantis humoro jausmas ir nuolatinės pauzės kuria ne tik tėvo portretą, bet ir patirties kontrastą dukters emociniam bangavimui. Jo dukters (A.Ravdo) nervingumas, nepastovumas ir ne visuomet aiškiai artikuliuojami motyvai padeda kurti jaunos moters su neišaugtais paauglystės niuansais portretą.

Tikras šio spektaklio atradimas – Justina Nemanytė ir jos kuriama slaugytoja. Pasitikusi, rūpestingai susodinusi visus žiūrovus ir įsitaisiusi minimalistiniame slaugytojų poste ji tampa tarsi dar viena žiūrove. Tiesa, itin aktyvia. Aktorė neįtikėtinai puikiai susitvarko su daugeliui sunkiai įveikiama užduotimi – nieko neveikti. Įtikinamam vaidmeniui sukurti jai užtenka laiku kilstelėti antakį ar tyliai kostelėti. Ji visą spektaklį stebi santykius besiaiškinantį tėvo ir dukters duetą pramaišiui su serialu kompiuterio ekrane ir iš esmės atlieka realybės („reality check“) vaidmenį, sugrąžindama tai vieną, tai kitą į realias aplinkybes, nuleisdama įsikarščiavusius ant žemės.

B.Kapustinskaitės pjesėms būdinga itin gyvenimiška kalba, dinamiški dialogai ir atpažįstamos situacijos, tačiau šį kartą siužeto posūkiai įgyvendinami kiek schematiškai, regis, labiau iš poreikio nei dėl natūralios tėkmės. Gal todėl aktoriams ne visada pavyksta į juos sklandžiai pataikyti ir išlaikyti pusiausvyrą kitose scenose. Čia pritrūksta ir drąsesnių režisūrinių sprendimų.

„Detoksikacija“ – trečias puikaus aktoriaus D.Gumausko režisūros darbas. Įdomu, kad jau pradeda ryškėti tam tikri režisūros dėsningumai. Režisierius leidžia sau turėti laiko, jis neskuba, leidžia buitinėms situacijoms užtrukti tiek, kiek jos realiai trunka gyvenime ir kartu to laiko suteikia žiūrovams. Šiame spektaklyje, kurio veiksmas vyksta laukimo metu, galimybė palaukti, kol vienas ar kitas veikėjas atsineš kavos iš aparato, suteikia progą ne tik tą laukimą patirti patiems, bet ir per šią pauzę susidėlioti savo taškus nelaukiant, kol jie bus sudėlioti kitoje scenoje ar spektaklio finale. O ir primygtinių išvadų režisierius neperša, nors jas gal ir mėgintų siūlyti pjesė. Laiko ir vidinės distancijos prabanga, artimos fizinės distancijos spektaklyje leidžia ne tik įsitraukti į scenoje vykstančias ryšio atkūrimo pastangas, bet ir suteikia galimybių apsvarstyti savo asmeninės detoksikacijos (nebūtinai nuo maisto ar alkoholio) poreikį.

Rekomenduojama mėgstantiems šeimynines dramas.

Nerekomenduojama tiems, kuriems serialai įdomesni už teatrą ar gyvenimą.

Repertuarą sekite https://www.facebook.com/menoalchemija

Nors valstybiniai teatrai savo repertuarus pandeminiu periodu kažkodėl ėmė pildyti vidutiniškai penkias valandas trunkančiais spektakliais, vis dažniau atsiranda spektaklių, kurių forma leistų juos stebėti net ir vidutiniškai griežto karantino metu.

Vieną tokių siūlo teatras „Meno Alchemija“. Istorinis pasakojimas „Stepai, gazo!“ gali atvykti faktiškai į bet kurį kiemą, skverą, ariamą lauką ar į bet kokią kitą atvirą erdvę, kurioje gali susirinkti jį stebėti norinčių žiūrovų. Tai retas tradicijų tęsimo šiuolaikine kalba pavyzdys. Tarsi viduramžių trubadūrai žirgais į sutartą vietą motociklais atvyksta du jaunosios kartos aktoriai Laurynas Jurgelis, Aleksandras Špilevojus ir kaip neatmenamais laikais miesto aikštėje imasi pasakoti istorijas.

Šį kartą tai pasakojimai iš Lietuvos istorijos, tiksliau – apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą. Tarsi laikantis keliaujančių artistų pasakojimų tradicijos, „Stepai, gazo!“ su istorija kaip mokslu turi mažai bendro. Tiksliau, aktorių konstruojamas pasakojimas, keisdamas savo pavidalus nuo anekdotų, viktorinos, laisvų faktų interpretacijų iki parodijos, ar net lengvo trilerio elementų, remiasi esminiais istoriniais faktais, o visa kita pasilieka kūrybai. Todėl visas pasirodymas pripildytas humoro, ironijos ir pramoginiams žanrams būtino lengvumo. Čia nėra moralės dilemų, vyrų ir moterų santykiai – stereotipiniai, o sudėtingiausias keliamas klausimas – ar verta pasikliauti rusakalbe žiniasklaida, kai kalbame apie istoriją.

„Stepai, gazo!“ stiprybė – aktorių duetas, jų tarpusavio dinamika ir atviras mėgavimasis galimybe priešais žiūrovus sujungti dvi savo aistras – teatrą ir motociklus. Jiems pavyksta be papildomų priemonių iš mokyklinių vadovėlių lyg ir girdėto, bet retai aptariamo ar minimo Stepono Batoro biografiją ir ano laiko realijas sujungti su šiuolaikinės realybės elementais, o istorijos kronikas paversti nuotaikingu ir nuotykių kupinu pasakojimu (nors ir ne tokiu tiksliu ar giliu, kaip norėtųsi).

Rekomenduojama „reader’s digest“ mėgėjams.

Nerekomenduojama mėgstantiesiems pakapstyti giliau.

„Respublika“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Pandeminis periodas mūsų teatruose kupinas utopijų ir distopijų – gal ir natūralu, kad jos šiuo metu tapo pagrindine tema. Kuriai iš šių kategorijų vertėtų priskirti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prieš metus, tarp karantinų, pristatytą „Respubliką“, vienareikšmiškai pasakyti sunku. Ar nuolatinės utopijos paieškos yra labiau utopiškos ar distopiškos?

Šešias valandas trunkantis bendruomenės ir geresnio (ar bent ramesnio) pasaulio paieškų ir kūrimo procesas, įvardijamas kaip spektaklis, įtraukia ir aktorius, ir žiūrovus, vienų ir kitų mintis, atmintis ir asociacijas, visa tai užliedamas technoritmu, ir galiausiai virsta bendru reivu.

„Respublika“ – tai jau du „Auksinius scenos kryžius“ Lietuvoje pelniusio lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio suburtos tarptautinės kūrybinės komandos ir lietuvių aktorių trupės bendras meninis tyrimas, kurio rezultatai pateikiami interaktyvia dokumentikos kadrų, tiesiogiai atkuriamų ir į didžiulius ekranus transliuojamų vaidybinių scenų, cituojamų įvairių filosofinių, istorinių ir politinių tekstų ištraukų, gyvo kontakto, šokio pertraukų mozaika. Ją kiekvienas žiūrovas susidėlioja vis kitaip.

„Respublikos“ kūrybinio proceso atspirtimi tapo daugelis mėginimų sukurti geresnes visuomenes, dažnai prasidėjusių atsiribojimu nuo esamos. Pradedant Diogenu, baigiant, bet neapsiribojant, netoli Vilniaus 26 metus (1769–1795 m.) egzistavusia Paulavos respublika. Nuo likusio pasaulio atsiribojusi bendruomenė ir jos nariai patiria daugybę pokyčių, frustracijų, ribų brėžimo, perbraižymo, pervargimo, įkvėpimo, pasidavimo ir atsidavimo momentų. Būtent juos ir stebime (at)kuriamus savais vardais (bet ar savomis istorijomis?) prisistatančių aktorių „Respublikos“ kambariuose ir ekranuose. Globalinių neišsprendžiamų problemų (klimato kaita, išteklių stygius, finansinės krizės, socialinė nelygybė) fone jų ne(iš)sprendžiantys žmonės ieško, kaip išbūti geriau ar bent ramiau, kaip, ieškant savo vietos, neprarasti savęs, turėti galimybę užsimiršti, bet nepamiršti.

Žiūrovams palikta galimybė rinktis, kaip ir į ką (ne)žiūrėti visas šešias valandas (ar bet kada išeiti), kuri atsiveria vos peržengus Vilniaus kino klasterio duris. Jiems įteikiami erdvės žemėlapiai su nuorodomis, kur ką rasti, ir instrukcijomis, ko geriau nedaryti. Visa kita – laisvas pasirinkimas: galite visą likusį vakarą likti viename iš barų, užsukti į pirtį, įsitaisyti priešais ekranus amfiteatre ar nuolat gyvai stebėti aktorius, keliaujančius per čia įrengtus paviljonus, atkuriančius įvairius kambarius, ar tiesiog pasiduoti nuolat skambančiam ritmui ir šokti. Vis dėlto nuo pernelyg didelio įsitraukimo į bendruomenės-genties-komunos gyvenimą žiūrovus čia apsaugo realybė – baltais švarkais su užrašu „Reality“ vilkintys spektaklio techninės komandos nariai, mandagiai, bet primygtinai primenantys pasitraukti, jei atsiduriate vaidybinių scenų kelyje. Taigi, tarp meninio pasaulio ir jo patyrimo yra labai reali riba. Ar ji sutrukdys tapti „Republikos“ dalimi – kaip ir daug kas šiame komplikuotame, bet žaviame pasaulyje, priklauso nuo jūsų.

Rekomenduojama tiems, kuriems (viena ar kita prasme) trūksta reivo.

Nerekomenduojama nepakenčiantiems technomuzikos ir gyvenantiems taikoje su savimi.

„Sodra, Mon Amour“

Žiūrėkite spalio 31 d. „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.teatronas.lt

Ar teko kada susidurti su „Sodra“? Ir kaip? Ar viskas sklandžiai? Jei nelabai, užsukite į naujausią režisieriaus Gildo Aleksos ir jo vadovaujamo „Teatrono“ spektaklį „Sodra, Mon Amour“ ir atpažinę save iš širdies pasilinksminsite.

Dirbančiuosius pagal individualią veiklą, mėginančius gauti jiems priklausančias išmokas ir daugelį kitų, (ne)norinčių susimokėti mokesčių, nuolat lydintys nesusipratimai ar net konfliktai su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos („Sodra“) tapo siurrealistinės komedijos pagrindu. Sociologės Renidos Baltrušaitytės surinktus duomenis apie nutikimus su šia valstybės institucija dialogais ir monologais pavertė dramaturgė Kristina Marija Kulinič.

Arno Ašmono kuriamam nusivylusiam mokesčių mokėtojui Tadui, ginkluotam durų rankena, užgrobus „Sodros“ būstinę, prasideda dalį žiūrovų klykti iš juoko skatinantis aiškinimasis, kas ta „Sodra“, kas ją valdo, kodėl nesuvaldo, kodėl joje galioja niekam nesuprantama tvarka, kodėl operatorės nieko nežino, kodėl, kad ir kaip skaičiuosi savo mokesčius, vis tiek suskaičiuosi ne taip, ir ar tikrai dar reikėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), nes išmokos neišmoka „Sodra“.

Besiaiškinant mokesčių ir juos reglamentuojančios tvarkos sandaros peripetijas, spektaklis išmaniai papildomas muzikiniais-choreografiniais intarpais (kompozitorius Jokūbas Tulaba), kai kurių „Sodros“ tvarkų absurdiškumas atskleidžiamas pokalbiu apie suknelę, o įstatymų rengimo peripetijos – mėginimu prisiminti, kaip vis dėlto žaidžiamas „Chaly chalo“ (gimusiems jau šiame amžiuje – toks XX a. vaikų kiemo žaidimas). Ko vertas vien Karolio Norvilo ir Robertos Sirgedaitės atliekamas su darbo santykiais susijusių mokesčių himnas!

R.Sirgedaitės kuriama viską apie socialinį draudimą žinanti Snieguolė tampa „Sodros“ savotišku prototipu – labai pareiginga, bet nelaiminga pilietiška, patriotiška valstybės tarnautoja, būtį užpildanti nenešiojamomis suknelėmis ir meile be atsako nuotoliniu būdu. Taip „Sodra, Mon Amour“ sukuria sistemai gal kiek naivoką, bet mielą žmogišką veidą ir net skatina iš jos ne tik juoktis, bet gal net ir atjausti.

Vis dėlto spektaklio režisierių ir dramaturgę ties posūkiu užneša senas geras teatras ir jo tradicijos. Visas spektaklio veiksmas atsiremia, koncentruojasi ir lieka ties frustracija, kylančia žmogui nesusikalbant su sistema. Spektaklyje, kuriame iš Raimondo Klezio lūpų nuolat skamba susidūrimų su socialinio draudimo sistema paradoksų gyvos, dokumentinės citatos, išgalvotos, paralelinius pasakojimus kuriančios sceninės „Sodros“ darbuotojų istorijos ir biografijos, pasakojamos su lengvais pasikapstymo savyje elementais ir imančios viršų bendrame spektaklio audinyje, atrodo perteklinės ir savitikslės. Tiesa, jos apsaugo spektaklio kūrėjus nuo sudėtingesnių ar nepatogių klausimų, kapstymosi ne paviršutiniškose, nors ir kurioziškose situacijose, o socialinio draudimo sistemoje, nuo samprotavimų apie jos ateitį ar vis grėsmingai prognozuojamą baigtį, ir leidžia užsimiršti santykių komedijos posūkiuose.

Rekomenduojama bent kartą ne itin maloniai susidūrusiems su „Sodra“.

Nerekomenduojama nepasitenkinantiems paviršutinėmis išvadomis.

„Soliaris 4“

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Mūsų teatro scenoje tikrai seniai neteko matyti mokslinės fantastikos, juo labiau grynuoju pavidalu. Retą progą pasinerti į futuristinę viziją siūlo po rekonstrukcijos atsivėręs Lietuvos nacionalinis dramos teatras, savo naujojoje salėje pristatantis vieno žymiausių vidurinės kartos lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos sukurtą spektaklį „Soliaris 4“ pagal garsųjį Stanislawo Lemo romaną (1961 m.). Subūręs bene stipriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių komandą G.Jarzyna scenoje kuria XXI a., (post)pandeminio „Soliario“ versiją.

Spektaklio kūrėjai, atsižvelgdami į ankstesnes šio kūrinio interpretacijas, tiksliau – ekranizacijas (1972 m. Andrejaus Tarkovskio ir 2002 m. Steveno Soderbergho filmai), savąjį Soliarį pažymėjo numeriu 4, tarsi pratęsdami ankstesniuosius bandymus suvokti ir apmąstyti Soliarį ir paslaptingąjį jo vandenyną. Ir šis bandymas iš tiesų kitoks. Inscenizuodamas garsųjį romaną dramaturgas Tomaszas Śpiewakas apkeičia pagrindinės poros lytis, tad į tyrimų stotį vietoje psichologo Kriso, palikusi savo nuo priklausomybės kenčiančius pacientus, atvyksta Krista (aktorė Nelė Savičenko). Stotyje atsidūrusius žmones ima lankyti jų praeities kalčių ir nuoskaudų sukurti, nenužudomi, vis sugrįžtantys, pažįstamus veidus ir kūnus įgiję avatarai. Pasikeitus pagrindinės poros lytims, spektaklyje apsiverčia ir romane brėžti santykiai: romantišką Kriso ir Harės ryšį spektaklyje keičia kur kas sudėtingesni, destruktyvūs Kristos ir prieš kurį laiką nusižudžiusio jos vyro Hario (aktorius Martynas Nedzinskas) santykiai. Be to, T.Śpiewakas sukuria avatarus ir kitiems stoties darbuotojams, kurie nei romane, nei ekranizacijose taip ir nepasirodo. Taigi spektaklyje akcentuojamos išties naujos, kartais šiuolaikinėje scenoje ir dramaturgijoje gal kiek per dažnai atsikartojančios, bet plačiau neišvystomos temos. Tačiau aiškus psichologizmo vektorius padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Scenografo Fabieno Lédé, kostiumų ir grimo dailininkės Annos Axer-Fijalkowskos ir vaizdo projekcijų autoriaus Mareko Kozakiewicziaus detaliai ir įtikinamai sukurtame futuristiniame, šaltame, tyrimams pritaikytame Soliario stoties pasaulyje pasirodantys ir drauge su savo autoriais veikiantys pagrindinių veikėjų avatarai, regis, patiria daugiau transformacijų ir atradimų nei juos sukūrusieji, užsimiršę savo pačių skausme ir negebėjime atleisti ir paleisti. Vienas iš svečių net pareiškia: „Kaip man nusibodo klausytis, kaip sunku būti žmogumi.“ Tad būtent svečiai spektaklyje atlieka vieną iš neįtikėčiausių žmogiškųjų aktų – pasiaukoja, susinaikina, kad jų kūrėjai – žmonės – pagaliau galėtų išsilaisvinti.

T.Śpiewako ir G.Jarzynos „Soliaris 4“ – ne tolima planeta, o vietoje pandemijos uždaryto teatro įkurta mokslinių tyrimų laboratorija, kurioje mokslininkai tiria patys save. Taigi „Soliario 4“ vandenynas – žmonija. Todėl jis yra ir tuo pat metu nėra tamsus ir nesuvokiamas, mat jis yra (ne)pažinus kaip žmonės. Jie susiburia, formuoja viena per kitą besiritančias (ne tik pandemijos) bangas, jie formuoja naujus darinius, kurie čia pat išsiskirsto, jie nenustoja keistis ir keisti, skleisti garsus ir pulsuojančią energiją. Žmonija yra šio spektaklio atsakymas į visus soliaristikos klausimus.

Rekomenduojama mėgstantiems pasakas suaugusiesiems.

Nerekomenduojama aiškiai įsivaizduojantiems savo (ar atsimenantiems kieno kito) Soliarį.