Šis sezonas Muzikiniam teatrui ypatingas, nes pirmasis operos spektaklis Klaipėdos publikai mediniuose Vaidinimų namuose ant Danės upės kranto buvo parodytas 1820-ųjų pradžioje. Taigi netrukus sukaks 200 metų, kai Lietuvos pajūryje pradėjo skambėti operos.

Jubiliejinį sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradės simfoniniu koncertu „Uvertiūra“, kuriame nuskambės muzikinės ištraukos iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ ir premjerai rengiamos kompozitoriaus operos „Kelionė į Tilžę“. Klausytojai taip pat išgirs ištraukas iš Giedriaus Kuprevičius operos „Prūsai“, Jano Sibeliaus simfoninę poemą „Finlandia“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūrą.

Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

„Turbūt niekas šiais metais Lietuvoje nėra atlikęs daugiau E. Balsio kūrinių už mūsų teatro orkestrą. Tapome kompozitoriaus šimtmečio minėjimo kalnu, kurio papėdėje liko visi kiti. Operoje „Kelionė į Tilžę“ E. Balsys, pripažintas instrumentuotės meistras, atskleidė visą savo, kaip kompozitoriaus, meistriškumą. Jo muzikoje liko daug klaustukų, kuriuos tenka „atkoduoti“. Operos partitūra jau guli ant mano stalo, skaitau kiekvieną dieną po kelis taktus, po epizodą, po puslapį... Jei profesorius E. Balsys dar būtų gyvas, klausinėčiau jį savaitę“, – pasakoja ne tik koncertui „Uvertiūra“, bet ir operos „Kelionė į Tilžę“ premjerai besirengiantis teatro vyr. dirigentas T. Ambrozaitis.

30 laisvės metų

„Žengdami į 80-ąjį sezoną, norime paklausti – ar mūsų laisvė per tris dešimtis metų netapo retorinė? Ar begalė pasirinkimų ir nenoras rinktis aiškios idėjos, konkrečios pozicijos nėra šių dienų ideologija? Ar, bėgdami nuo vienos ideologijos, neatsidūrėme kitos ideologijos gniaužtuose? Šita naujoji ideologija, pasižyminti moralinių dilemų vengimu ir reikalavimu turėti vieną bendrą istorinę tiesą, kurią be išlygų priimtų visi Lietuvos gyventojai, pastatyta ant baimės pamato. <...>

Šį sezoną kviečiame žiūrėti spektaklius ir diskutuoti priimant skirtingus požiūrius, nesiekiant jų suniveliuoti į vieną nedalomą tiesą. Kviečiame diskutuoti apie moralinio pasirinkimo dilemas, iškylančias vykstant tektoniniams lūžiams visuomenės sąmonėje, tokiems kaip neseniai mus ištikusi diskusija apie naujai brėžiamas ribas vyrų ir moterų santykių, galios ir negalios, sistemos ir asmens, viešumo ir privatumo erdvėje“, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.

Nauja „Shopping and Fucking“ interpretacija

Lapkričio 6 d. teatras pakvies į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Shopping and Fucking“. Klasika tapusi britų rašytojo Marko Ravenhillo pjesė, kurią 1999 metais Lietuvoje pastatė Oskaras Koršunovas (tai buvo pirmoji OKT / Vilniaus miesto teatro premjera), kalba apie devyniasdešimtųjų Didžiosios Britanijos didmiesčių marginalus, įstrigusius ribinėse situacijose. Ten, rodos, nėra kitos išeities, tik vogti ir parsidavinėti. Naujai interpretuoti garsų veikalą teatras pasiūlė jaunam režisieriui Antanui Obcarskui. Bendram darbui jis pasikvietė dramaturgą Lauryną Adomaitį, su kuriuo kūrė „Voiceką“. Už šį spektaklį A. Obcarskas buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ Jaunojo menininko kategorijoje.

A. Obcarskas ir L. Adomaitis perkelia „Shopping and Fucking“ personažus iš marginalijų į turtingo miesto gyvenimo epicentrą. Pinigų yra, bet nevyksta nieko sukrečiančio, nieko žiauraus ar esminio. Gatvė rami, spalvinga, atrodo, jau priartėjo utopiniuose filmuose matyta ateitis. Keturi veikėjai yra įstrigę jaunystės gniaužtuose, maištaujantys prieš savo pačių patogaus gyvenimo idėją. Kaip gyvensime tuomet, kai geras gyvenimas pradės atsibosti? Apie ką reikės meluoti ir kaip to melo akivaizdoje surasti meilę? Ką už ją pasiūlyti?

Spektaklyje „Shopping and Fucking“ vaidins Kęstutis Cicėnas, Greta Petrovskytė, Vainius Sodeika, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė, premjera įvyks klube „Kablys+kultūra“ (Kauno g. 5, Vilnius).

Kokia laisvė darbo vietoje?

Antroji LNDT 80-ojo sezono premjera įvyks gruodžio 5 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22). Tai garsios lenkų režisierės Annos Smolar spektaklis „Sulėtintai“, nagrinėjantis žmonių santykius darbo aplinkoje. Anna Smolar – patyrusi dokumentinių spektaklių kūrėja, literatūros studijų Paryžiaus Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos šiuolaikinio lenkų teatro atstovė. 2017 metais „Versmės“ festivalio metu ji vedė kūrybines dirbtuves apie kolektyvinį rašymą.

Spektaklio „Sulėtintai“ kūrėjams įdomu, kokios būna piktnaudžiavimo aukšta padėtimi pasekmės. Ar gali būti, kad skriaudos, kurią patyrė darbuotojas, laipsnis yra susijęs su jo užimama pozicija įmonėje ar vaidmeniu visuomenėje?

Spektaklio kūrėjai tiria įvairias profesines grupes: žurnalistus, gydytojus, kultūros institucijų darbuotojus. Dramaturgija, kurią rašo Michałas Buszewiczas, bus paremta asmeninėmis patirtimis ir istorijomis. Spektaklyje „Sulėtintai“ vaidins Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius.

Spektakliai, rodyti prieš 30 metų

Minėdamas laisvės trisdešimtmetį, teatras kviečia prisiminti spektaklius, rodytus prieš pat Atgimimą ir iškart po jo. Tai ir „Pabudimas“, rež. Jonas Vaitkus, ir „Ten būti čia“, rež. Oskaras Koršunovas, ir daugybė kitų. LNDT interneto svetainės kalendoriuje palyginti šiandieniniai ir prieš 30 metų rodyti spektakliai. Paspaudus ant senojo spektaklio pavadinimo lankytojas patenka į išsamų jo aprašymą LNDT archyve Teatroteka.lt. Tai – vertingas teatro archyvas, kuriame lankytojai gali rasti jau neberodomų Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių (nuo 1940 metų) aprašymus, programėles, afišas, nuotraukas ir kitą medžiagą. LNDT iniciatyva sukurta platforma, tikimasi, yra aktuali ne tik šio teatro, bet viso lauko atstovams. Teatras kviečia aktyviai ja naudotis ir žiūrovus.

Įdomiais faktais, kaip teatras veikė prieš 30 metų, kokie nutikimai lydėjo aktorius ir žiūrovus, LNDT nuolat dalinsis ir savo „Facebook“ paskyroje. Šiuos faktus bus gali rasti po saitažodžiu #lndtpries30metu.

Be to, žiūrovų laukia išskirtinių interviu ciklas. Teatrologės Daivos Šabasevičienės kalbinti pašnekovai tinklalaidėse dalinsis prisiminimais iš tuo metu statytų premjerų ir teatro gyvenimo.

Hamburgo „Thalia“ gastrolės Vilniuje ir kiti renginiai

Lapkričio pabaigoje žiūrovų laukia antrasis Marinos Davydovos spektaklis Vilniuje. Pavasarį „Menų spaustuvės“ erdvėse buvo parodyta iš Berlyno atvežta „Amžinoji Rusija“, o lapkričio 22 ir 23 dienomis į Lietuvą bus atvežta antroji diptiko dalis – „Checkpoint Woodstock“. Jo premjera balandį įvyko Hamburgo „Thalia“ teatre. Žiūrovai, kurie išsaugojo „Amžinosios Rusijos“ bilietus, pateikę juos, gaus 20 proc. nuolaidą į „Checkpoint Woodstock“. Vilniuje spektaklis bus parodytas tik du kartus, dėl „Checkpoint Woodstock“ LNDT trumpam žiūrovus įsileis į Didžiąją sceną.

Rudenį (lapkričio 9-14 dienomis) tradiciškai vyks šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymai. Be to, pas žiūrovus sugrįš atsinaujinę „Pokalbiai NE apie teatrą“, pirmoji diskusija – rugsėjo 26 d.

Antrojo pusmečio premjeros

Antrame sezono pusmetyje, 2020 metų pradžioje, bus pristatyta premjera apie rašytoją Žemaitę. Pjesę šiam spektakliui parašė Sigitas Parulskis, idėjos autorė – aktorė Jolanta Dapkūnaitė, kuri vaidins ir pagrindinę heroję. Scenoje žiūrovai taip pat pamatys Kęstutį Cicėną, Airidą Gintautaitę ir Salvijų Trepulį. Spektaklio režisierius – Agnius Jankevičius.

Antrą pusmetį numatoma ir biografinio spektaklio apie Marių Repšį premjera. Dokumentinį spektaklį režisuos Mariaus brolis Mantas Jančiauskas, LNDT pristatęs spektaklius „Dreamland“ ir „Laimės respublikoje“. Dramaturgiją spektakliui kuria kelių dokumentinių spektaklių autorius Rimantas Ribačiauskas.

Taip pat bus parodyti ir LNDT Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojų – Karolio Vilko ir Motiejaus Ivanausko – darbai. K. Vilkas pristatys dailės teatru grįstą spektaklį „Mėnesiena“, o M. Ivanauskas planuoja spektaklį pagal Platono užrašytus „Dialogus“. Daugiau informacijos apie LNDT premjeras ir gastroles Lietuvoje rasite www.teatras.lt.

Pagal Federico Garcios Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius pastatytame spektaklyje-pamąstyme tyrinėjama teatro prigimtis, melo ir tiesos santykis jame ir tai, kas yra teatras šiandien. Taip pat cituodamas savo ankstesnius kūrinius režisierius G.Varnas apmąsto ir savo paties nueitą kūrybinį kelią. Apie tai, kuo spektaklis yra drąsus ir aktualus – pokalbis su režisieriumi.

– Spektaklyje kalbate apie šiandienos teatrą, kuriam būdingas prieštaringas santykis su publika: vieni jame atranda centrą išcentrinėje šiuolaikinėje visuomenėje, kiti žvelgia į jį įtariai, vakarus leisdami kitur, kur galima patirti daugiau pramogų. Kaip jums atrodo, kur reikėtų ieškoti priežasčių – pačiame teatre ar visuomenėje?

– Teatras vystosi negilaus teatro linkme. Nes visuomenė iš esmės tampa priklausoma nuo tikrąja to žodžio prasme pramogų. Pramogų verslas, pramogų žvaigždės, pramogų pasaulio gyvenimas visuomenę traukia, jis jai yra įdomus. Yra atvejų, kai teatras mėgina sąmoningai artėti prie to pramogų verslo ir tai jau kvepia prostitucija. Ir apie tokį teatrą aš net nenorėčiau kalbėti. Komercinis teatras – vienas iš mano labiausiai nekenčiamų dalykų gyvenime.

Girdėjau teatro kritikių pareiškimą, kad režisūrinis teatras pas mus miršta. Tad toms pakasynoms spektaklis ir skiriamas.

Reikėtų susitarti dėl termino "teatras". Aš žodžiu "teatras" vadinu tą teatrą, kuris yra menas. Visuomenė pramogėja ir sparčiais žingsniais artėja į Aldouso Huxley aprašytą antiutopiją knygoje "Puikus naujas pasaulis". Knyga parašyta beveik prieš 100 metų, bet mes prie tos antiutopijos artėjame būtent dabar. Tame pasaulyje Williamas Shakespeare'as yra uždraustas kaip protus jaukiantis menininkas. Tokiai visuomenei nereikia meno. Mąstydamas apie teatrą spektaklyje sugrįžtu prie F.Garcios Lorcos dramaturgijos. Bent jau iš esmės prie šio autoriaus grįžtu esminiais momentais, o dabar tas esmės momentas – teatras. Spektaklis gimė iš keleto meto abejonių, ar verta toliau kurti teatrą.

– Kiek realūs šie svarstymai? Ar iš tiesų žadate padėti tašką kūryboje?

– Kažkada tą tašką reikia padėti. Klausimas tik – anksčiau ar vėliau. Kol kas apie tai rimtai kalbėti nesinori. Viską palieku laikui. Bet, mano manymu, yra ir prasmingesnių veiklų už teatro kūrimą. Pavyzdžiui, saugoti gamtą.

– Spektaklyje keliate ne tik teatro savasties, bet ir melo bei tiesos santykio jame klausimą. Kaip jums atrodo, ko šiandien jame daugiau?

– Kada tiesa ar melas nugali, yra labai sunku pasakyti. Iš esmės pati teatro prigimtis yra nieko bendra su realybe neturintis dalykas, tai fiktyvi realybė, kur žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra. Kitaip tariant, meluoja. Bet geriausiais atvejais tas melas būna toks tobulas, kad virsta tiesa. Tai iliuzija, kuri žmones užburia. Kiekvieną kartą tas pats spektaklis gali dvelkti melu ir virsti tiesa.

Gintaras Varnas / Laimio Steponavičiaus nuotr.

Lygiai kaip yra ir kalbant apie vaidmenis. Dėstant studentams akademijoje visada kyla klausimas kur yra ta tiesa, juk aš – ne aš. Kaip tą tiesą apčiuopti? Ir turbūt tik tais atvejais, kai aktorius labai stipriai įsileidžia personažą, tą fantomą, į save, su juo iš dalies sutampa, tada ta tiesa gimsta. Bet aš kalbu jau labiau apie tokį senovinį teatrą, apie vadinamąjį oldskūlą. Tai yra režisūrinis teatras. Girdėjau iš teatro kritikių pareiškimą, kad režisūrinis teatras pas mus miršta. Tad toms pakasynoms spektaklis ir skiriamas.

– Spektaklyje į dialogą jungiami F.Garcios Lorcos ir L.Pirandello tekstai. Ar šių skirtingų autorių požiūriai į tikrojo teatro esmę sutampa?

– Abu į teatrą žvelgia panašiai. Kita situacija, kitos aplinkybės, bet esmė labai panaši: ir vienas, ir kitas stipriai nepasitiki teatru. Būtent ne pačia teatro idėja, kaip idealia meno forma, – ja jie pasitiki, o tuo teatru, kuris juos supo jų laiku. Kaip ir dabar. Iš esmės teatru tu tiki, bet tuo teatru, kuris tave supa, – ne. Teatras tampa utopija. Atsakymai nėra pateikiami ir spektaklis gali būti tiek pat melagingas, kiek ir teisingas. Galbūt jis man pačiam kažką įrodys.

Spektaklyje naudojama F.Garcios Lorcos nebaigta rašyti pjesė vadinama "Pjese be pavadinimo". Nors dabar ji jau vadinama "Gyvenimo sapnas", neseniai atsiradus šiam antrajam pavadinimui. Scenoje paliekame pirmąjį šios pjesės veiksmą ir F.Garcios Lorcos dialogą, kurį jis parašė būdamas dvidešimties. Dialogas "Sombras" ("Šešėliai"), kuris ir davė pavadinimą spektakliui. Ir tai nėra pjesė, o keliolikos puslapių dialogas. Be šios pagrindinės medžiagos, dar naudoju ir kelias scenas iš kitų jo pjesių – "Jei praeitų penkeri metai" ir "Publika". L.Pirandello garsioji pjesė "Šeši personažai ieško autoriaus" XX a. sukėlė didelį lūžį dramaturgijos istorijoje. Kaip modernus, visiškai kitu kampu į teatro situaciją žvelgiantis kūrinys. Žanro požiūriu spektaklis yra koliažas, sudarytas iš įvairių dramų.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Iš dalies tai nėra visai harmoningas šių dviejų autorių sulipdymas. F.Garcia Lorca, net ir kalbėdamas proza, vis vien yra labai poetiškas, o L.Pirandellas – itin proziškas. Bet tai dar ne pats svarbiausias dalykas. Svarbu tai, kad F.Garcia Lorca buvo antifašistas ir jį nužudė fašistai. O L.Pirandello buvo fašistas, nors vėliau ir pasitraukė iš tos partijos. Kita vertus, pats F.Garcia Lorca vienoje savo esė apie teatrą minėjo L.Pirandello kaip vieną iš to laiko modernizmo dramaturgijoje pavyzdžių. Tad gal F.Garcia Lorca labai nepyks, kad šalia yra L.Pirandello.

– Stebint jaunosios kartos režisierių spektaklius taip pat aplanko tiesos momentas, nors spektaklio forma ir vaidyba – visai kitokia, nei, kaip jūs įvardijote, oldskūliniame teatre. Kaip jūs vertinate jaunųjų kūrybą?

– Kalbant apie jaunąją režisierių kartą, yra puikių menininkų. Kad ir Kamilė Gudmonaitė, Povilas Makauskas, kuriantys puikius spektaklius. Nesakau, kad jaunieji būtinai turi statyti Antoną Čechovą, Henriką Ibseną ar W.Shakespeare'ą. Bet matau ir labai paviršutiniško teatro. Esu matęs tokių darbų, kad žiūri ir nesupranti, ką jie vaidina ir kodėl tai daro. Jie dažnai nebekvaršina sau galvos pagrindiniu klausimu "Kodėl aš tai darau?" Nei kodėl personažas elgiasi vienaip ar kitaip. Kodėl reikia scenoje aktoriui rėkti, parkristi ir pan.? Kas tuo norima pasakyti? To "kodėl" nebereikia. To pagrindinio pateisinimo, be kurio mes teatre negalime žengti nė žingsnio. Tai projektinis, arba taikomasis, teatras, kaip aš vadinu.

Be to, ką įvardijau, jaunieji neturi dar vieno dalyko – jie tarsi negalvoja apie tai, kad teatras visada yra susijęs su magija. Galbūt jie numano, bet nežino, kaip ją sukurti. Dažniausiai toks teatras yra šaltas kaip ledas. Toks tarsi susirašinėjimo – žinučių – teatras. Man asmeniškai tai nėra teatras. Suprantu, kad teatras gali būti visoks, bet jame nerandu sau nieko. Apie tai mąstome spektaklyje.

– Teatro magija – kas ji, jūsų akimis?

– Žinoma, žodžiais sunku nusakyti, bet ji arba yra, arba ne. Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus cukraus gabaliukai "Kvadrate" arba langas spektaklyje "Pirosmani, Pirosmani" – tai buvo tikra magija. Rimo Tumino spektakliuose yra daug atmosferinių, magiškų dalykų. Atrodo, kad jaunieji skeptiškai žvelgia į metaforas. Sako, kad to jau nebereikia. Aš viską suprantu, naujos kartos nori viską daryti pagal save, griauti tai, kas sena, bet man atrodo, kad kur kas įdomiau, kai teatre yra magijos.

Jeigu iš tikrųjų visuomenė taip sparčiai artės prie minėtos A.Huxley antiutopijos, teatras tiesiog praras savo probleminę dimensiją, tai, kas jis visada ir buvo. Vakarų teatras gimė Graikijoje. Kas yra graikų tragedijos, kam jos buvo skirtos? Jų tikslas buvo vystyti žmogų, versti jį mąstyti, išgyventi, atjausti, personažams susidūrus su esminiais egzistenciniais konfliktais. Taip pat ir su dievais. Graikų teatras tuo metu buvo graikų visuomenės aukštoji mokykla.

Kitaip sakant, jis turėjo labai aiškų tikslą, kurio ilgus šimtmečius iki dabar ir buvo siekiama. Bet vis dažniau jau nebe. Čia ir yra ta pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi spektaklis. Nutolsime galutinai nuo graikų ar ne? Kaip klausia vienas personažas L.Pirandello pjesėje: "Jūs man galite pasakyti, kas jūs esate?" Tai ir būtų pagrindinis klausimas šiandienos teatrui: "Kas tu esi?"

Vardai ir veidai

Spektaklio "Sombras" kūrybinė komanda: režisierius – Gintaras Varnas, režisieriaus asistentas – Povilas Makauskas, scenografijos dailininkė – Julija Skuratova, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta. Muzika – iš ankstesnių G.Varno spektaklių: Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, Claudio Monteverdi ir sefardų (žydų, gyvenusių Ispanijoje iki XV a.) melodijos.

Vaidina: Dainius Svobonas, Vytautas Anužis, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Gytis Laskovas, Vaidas Maršalka, Saulius Čiučelis, Jūratė Onaitytė, Matas Sigliukas, Albinas Budnikas, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Ričardas Vitkaitis, Audronė Paškonytė, Dovydas Pabarčius, Pijus Narijauskas, Daiva Rudokaitė, Andrius Alešiūnas, Gintautas Bejeris, Inga Mikutavičiūtė, Martyna Gedvilaitė, Aistė Zabotkaitė, Robertas Petraitis, Mantas Pauliukonis, Milė Šablauskaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė.

Premjera – rugsėjo 6, 7, 8 d.

Rugsėjo 6 d. 17.30 val. Didžiosios scenos fojė vyks dailininko Mindaugo Juodžio tapybos darbų parodos "Upė teka" atidarymas.

Galimybė pabendrauti su kūrėjais

Ketvirtadienį 17.30 val. Klaipėdos dramos teatras kviečia šventiškai atidaryti sezoną ir pasisemti naujų įspūdžių.

Teatro Mažojoje salėje apsilankę žmonės iš pačių menininkų sužinos apie keturias artimiausias premjeras, o nuo 19.30 val. turės retą progą dalyvauti atviroje režisierės Maros Kimelės spektaklio "Antigonė" repeticijoje.

Beje, tik ketvirtadienį sezono atidarymo proga visiems rugsėjo mėnesio bilietams į repertuaro spektaklius (išskyrus premjeras) bus taikoma 50 proc. nuolaida.

Anot Klaipėdos dramos teatro atstovų, dar šiemet teatro gerbėjai išvys keturis naujus kūrėjų darbus.

Rugsėjo 7, 8 d. startuos jaunojo režisieriaus Mariaus Pažerecko spektaklis "Euridikė" (pjesės autorius Jeanas Anouilh).

Kaip teigė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, tai – jau nebe pirmas M.Pažerecko darbas šiame teatre.

"Mūsų manymu, jis – perspektyvus ir turintis ką pasakyti jaunas žmogus", – akcentavo G.Grajauskas.

Mūsų manymu, jis – perspektyvus ir turintis ką pasakyti jaunas žmogus.

Palaiko jaunimą

Rugsėjo 13, 14 d. bus rodomas režisieriaus pedagogo Dariaus Meškausko pastatytas kamerinis spektaklis "Kreditoriai" (Augustas Strindbergas).

"Buvę studentai atliko rimtą darbą ir kelis kartus parodė jį Lietuvos rusų dramos teatre. Paskui dėl taktinių šio teatro sprendimų "Kreditoriai" tyliai ramiai baigė savo gyvenimą. Pasižiūrėję spektaklį mes nusprendėme, kad jis turi teisę gyventi, tad pabandysime perkelti jį į Klaipėdos dramos teatrą. Tai – savotiškas eksperimentas, ir pati publika spręs – spektaklis vertas dėmesio ar ne. Tiesiog duodame jaunimui laisvę ir pažiūrėsime, kas iš to išeis", – pasakojo G.Grajauskas.

Spalio 5, 6 d. – vienos žymiausių Latvijos režisierių ir klaipėdiečiams puikiai pažįstamos M.Kimelės "Antigonė" (J.Anouilh) premjera, o gruodžio pradžioje (5, 6 d.) į Klaipėdos dramos teatrą sugrįžta režisierius Oskaras Koršunovas su spektakliu "Mūsų klasė" (Tadeusz Słobodzianek).

"T.Słobodzianek pjesė "Mūsų klasė" yra absoliutus Lenkijos dramaturgijos lyderis pagal parodymus visame pasaulyje: nuo Norvegijos iki Japonijos. Skirtingų režisierių pastatymai yra pelnę ne vieną prizą. Taip pat "Mūsų klasė", rodos, iki šiol yra vienintelė pjesė, gavusi prestižinę lenkų literatūros premiją "Nikė". Pati istorija remiasi tikrais įvykiais Lenkijos kaimelyje, kuriame 1941 m. įvyksta žydų pogromas. Autorius nesiremia istoriniais dokumentais, bet parodo tai labai konkrečiu ir vykusiu pavyzdžiu – dešimties vienos klasės mokinių gyvenimais", – pristatė G.Grajauskas.

Stiprins socialinį teatrą

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys prakalbo apie siekį įgyvendinti socialinio teatro idėją.

Prieš porą metų teatras pradėjo bendradarbiauti su neįgaliųjų organizacijomis, tačiau iki šiol negalią turintiems žmonėms pamatyti Klaipėdos dramos teatre rodomus spektaklius faktiškai yra neįmanoma.

Todėl bus stengiamasi sudaryti sąlygas, kad visaverte teatro dalimi taptų ir kurtieji, silpnaregiai, aklieji.

Tiesa, ne deklaratyviais šūkiais, bet realiais darbais.

Veikia teatro paštas

Kita nauja iniciatyva – teatro paštas. Nuo šiol žiūrovai fojė ras specialius atvirlaiškius ir galės parašyti linkėjimus, įspūdžius Klaipėdos dramos teatro aktoriams, kūrėjams, čia pat įmesti juos į teatro pašto dėžę. Adresatams atvirlaiškiai bus netruks įteikti.

Naujoves teatre pristatydamas vadovas T.Juočys užsiminė ir apie pasikeitimus teatro komandoje.

Nuo rugpjūčio teatro kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovės pareigas pradėjo eiti Monika Saltonė. Ji vadovaus teatro komercijos skyriui.

Šiuo metu lankytojai teatro antrojo aukšto fojė iki spalio pabaigos gali apžiūrėti fotografo Artūro Ostrianicos parodą "Personažai" (tai – Klaipėdos dramos teatro aktorių sukurtu personažų portretai), o lapkričio 5-ąją ims veikti tapytojo Juozo Vosyliaus paroda.

Nuo šio sezono teatras ketina kviesti ir skatinti eksponuoti darbus teatro erdvėse menininkams, kurie susiję teatru – scenografus, kostiumų dailininkus, fotografus.

Taip pat teatre tebevyksta svečių renginiai.

Rugsėjo 20 d. žiūrovai kviečiami pamatyti Rygos muzikos namuose "Daile" režisierės Laros Surkovos ir dramaturgo Michailo Durnenkovo sukurtą spektaklį "Karas dar neprasidėjo" – jame vaidina trys skirtingų teatro mokyklų atstovai, tarp jų – ir aktorius, šokėjas, choreografas Gytis Ivanauskas.

Spektaklis vyks Mažojoje salėje rusų kalba su lietuviškais titrais.

Baltarusių žiūrovai turės progos pamatyti Raimundo Banionio režisuotą premjerinį LRDT spektaklį „Madam Rubinštein“, Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės" ir režisierės Marinos Čaplinos premjerą - spektaklį visai šeimai „Kaštonė“ pagal Antoną Čechovą.

LRDT gerai pažįstamas ir laukiamas Baltarusijos žiūrovų. Vilniečių spektakliai buvo vaidinami gastrolėse ne tik Minske, bet ir Gardine, Breste, Mogiliove, kitų Baltarusijos miestų scenose.

„Madam Rubinštein“ - tai nauja australų dramaturgo Johno Misto komedija, atskleidžianti XX a. vidurio Amerikos grožio industrijos užkulisius. Šio siužeto centre - reali istorinė figūra, kosmetikos verslo liūtė Helena Rubinstein (1872-1965). Ji patyrė stulbinantį karjeros šuolį nuo varganos emigrantų Lenkijos žydų šeimos atžalos iki pirmaujančios pasaulio kosmetikos verslininkės. Jos likime susipynė ir šeimyniniai konfliktai, ir arši kova su konkurentais. Spektaklio statytojas - garsus mūsų kino ir teatro režisierius R. Banionis, muziką sukūrė teatro melodijų meistras Faustas Latėnas, scenografiją - puikus kaunietis dailininkas Sergejus Bocullo, kostiumus - garsi mūsų kino, televizijos ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Vaidina LRDT aktorių trupės žvaigždės Inga Maškarina, Aleksandra Metalnikova, Valentinas Krulikovskis.

Maskvietės režisierės M. Čaplinos režisuotas spektaklis pagal vieną garsiausių rusų literatūros klasiko kūrinį „Kaštonė“ išaugo iš režisierės meilės rusų kalbai ir noro sugrąžinti jaunajai kartai (ir ne tik) tikrąją šio kūrinio prasmę. Premjerinio LRDT spektaklio kūrėjai išvengė pagundos prikurti kažką savo šalia to, ką turtinga kalba parašė A. Čechovas, todėl „Kaštonėje“ išsaugotas beveik visas originalus tekstas. Dvi aktorės, literatūrinį tekstą paversdamos vaidybiniu, įkūnija visus apsakymo personažus: Kaštonę, Katiną, Šeimininką, Stalių, Klouną, Žąsiną, Niekšą su kaliošais. Spektaklio dailininkė - Aleksandra Abroskina (Maskva), choreografė Leokadija Dabužinskaitė. Vaidmenis kuria Juliana Volodko, A. Metalnikova, Julija Krutko ir Jevgenija Karpikova.

Spektaklis „Prakeikta meilė“ pasakoja apie graudžiai juokingą vaikystę ir žmonių santykius - pasak spektaklio režisieriaus A. Jankevičiaus - tokius, kokie jie neturėtų būti. Spektaklis pastatytas šiuolaikinio rusų rašytojo ir kino režisieriaus Pavelo Sanajevo itin daug dėmesio ir diskusijų susilaukusios apysakos „Palaidokite mane už grindjuostės“ motyvais. Jo veiksmas nukelia į sovietmetį, į nedidelį šeimos ratą, kur močiutė daugiabučio namo bute prižiūri dukters jai paliktą aštuonmetį anūką Sašą. Spektaklio dailininkė - Laura Luišaitytė, vaidina LRDT aktoriai I. Maškarina, Valentinas Novopolskis, V. Krulikovskis, Vladimiras Dorondovas ir Jevgenija Gladij.

Tuo pat metu, kai vilniečiai vaidins Minske, LRDT scenoje pasirodys svečiai iš Baltarusijos valstybinio akademinio muzikinio teatro. Vilniaus žiūrovams jie atveža tris muzikinius spektaklius: muzikinį farsą „Sveiki, aš Čarlio teta!", taip pat miuziklą vaikams ir suaugusiems „Auksinis viščiukas“ ir lyrinę komediją „Retro stiliaus vestuvės“.

Į šiuos klausimus atsakymų savo spektakliuose ieško trys jaunos režisierės - Kamilė Gudmonaitė, Lina Židonytė ir Agnija Leonova. Artėjant moters dienai, kovo 7-9 d. OKT/Vilniaus miesto teatre bus parodyti visų trijų režisierių spektakliai.

K. Gudmonaitės „Trans Trans Trance“, Linos Židonytės „Aš, Fojerbach“ ir Agnijos Leonovos „y: ALisa“ - tai trys skirtingi požiūrio kampai į moterį ir moteriškumą.

K. Gudmonaitės „Trans Trans Trance“ žiūrovų lauks jau kovo 7 d. Tai iš atvirų pokalbių apie moteriškumą gimęs spektaklis, kurio tematiką kūrybinė komanda laikui bėgant išplėtė iki klausimo, kiek mus įtakoja ir formuoja lytinė tapatybė? Ar moteriškumas ir vyriškumas yra socialinis konstruktas, ar prigimties dėsnis? O jeigu peržengsime visuotinai suprantamą moteriškumo normą? Kur baigiasi lytis? Ar galima būti ir vyru, ir moterimi vienu metu?

„Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau kelti klausimą, kodėl egzistuoja tik vyras ir tik moteris ir kodėl moteris visada turi būti moteriška, o vyras – vyriškas. Pastebėjau, kad dėl lyčių binariškumo, kuris mūsų visuomenėje nekvestionuojamas, ir vyrai, ir moterys tampa stereotipų aukomis. Tokia norma netgi skatina smurtą, nes tie, kurie jos neatitinka, dažniausiai atsiduria socialinio gyvenimo paraštėse.“, - teigia režisierė K. Gudmonaitė.

L. Židonytės „Aš, Fojerbach“ - jau kovo 8 d. Režisierei nepristigo drąsos savojo spektaklio pagrindinei herojei suteiki moteriškąją tapatybę. Dramaturgai Tankred Dorst ir Ursula Ehler šią pjesę rašė apie aktorių vyrą. Garsiajame Valentino Masalskio spektaklyje Fojerbachas - taip pat vyras.

„Aš, Fojerbach“ veiksmas vyksta teatre, realiu laiku. Fojerbach – aktorė. Ji suorganizuoja atvirą savo išpažintį. Aktorė paruošia vaidybinę aikštelę, yra sukvietusi publiką, svarbius teatro vertintojus, režisierių, kuris ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui, ir laukia. Ji yra pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės. Ji yra priversta įrodinėti savo vertę net ir režisieriaus asistentui, taip argumentuodama sau ir įrodinėdama kitiems, jog ji turi teisę būti scenoje.

„Visų pirma, tai biologinis lyties skirtumas, ne ,,vyriškų“ ir ,,moteriškų“ savybių rinkinių paketėlis. Prieš tai bet kokiu atveju seka žmogiška – nežmogiška“, - paklausta, kiek jai apskritai gyvenime svarbios sąvokos vyras-moteris ar vyriška-moteriška, atsakė Fojerbach vaidmens atlikėja Kristina Švenčionytė.

A. Leonovos „y: Alisa“ žiūrovų lauks kovo 9 d. Tai spektaklis apie ją – moterį, ir apie jį – vyrą. Apie jų realius ir nerealius santykius. Apie tai, kaip būdami kartu jie padeda vienas kitam atsiskleisti arba vienas kitą žaloja. Tai atpažįstamai neatpažįstama vienos poros istorija su mokslinės fantastikos prieskoniu.

„Šis spektaklis skirtas žiūrovui, ištroškusiam šiuolaikiškų bendražmogiškų temų teatre. Kalbame apie dabarties ir ateities santykių projekcijas. Apie empatiją, emocinio intelekto sąvoką, apie paprasčiausią žmogiškumą technologizacijos laikotarpiu. Šiuo atveju teatras mums yra naujosios žmogiškos realybės skaneris. Siekėme savo patirtis patalpinti į universalų, žiūrovui atpažįstamą kūrybinį kodą“, – pasakoja spektaklio režisierė A. Leonova.

„Helverio naktis“

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis, rodomas „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda)

Repertuarą sekite www.kjt.lt

Prieš gerą dešimtmetį įvyko režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio premjera pagal vieno populiariausių Lenkijos dramaturgų Ingmaro Villqisto pjesę „Helverio naktis“. Tuomet neeilinės nakties įvykius scenoje išgyveno Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko duetas. Iš atminties iki šiol neišnyksta ir milžiniškas juodas butaforinis dailininkės Jūratės Paulėkaitės sukurtas sceną trypęs batas, simbolizavęs likimus traiškančią sistemą.

Visai neseniai pjese susidomėjo Valentinas Masalskis, tad istorijos premjera įvyko ir Klaipėdoje. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, pasirinkę šią ekspresionistinę dramą, pasakoja apie Karlos (aktorė Laima Akstinaitė) ir jos globotinio, protiškai atsilikusio Helverio (Paulius Pinigis), santykius, apie pasiaukojimą ir tarnystę kitam, kaip šiandieniame pasaulyje vis senkančią vertybę. Klara kažkada į kitų rankas atidavė naujagimį, tačiau nuo tos akimirkos ją slegia kaltė. Kad klysti – žmogiška, anokia čia naujiena. Tik klausimas, kokia tos klaidos kaina ir ar po ilgų atgailavimo metų vis dar įmanoma laiminga holivudinė pabaiga?

J.Vaitkaus spektaklyje pagrindinė drama vyko tarp Helverio ir jo nesugebančios priimti visuomenės, o V.Masalskis aštrina ir gilinasi į asmeninę Klaros gyvenimo tragediją. Juk jos sąmonė yra užnuodyta baimės. Karla paaukoja savo gyvenimą Helveriui, kuris, susižavėjęs fašizmu, svajoja tapti fiziškai stiprų ir nepriklausomą žmogų simbolizuojančiu kareiviu ir tarnauti šaliai.

Scenografės Paulės Bocullaitės sukurtoje ir į XX a. vidurį nukeliančioje virtuvėje prie vakarienės stalo, bet emociniam zenite prasidėjusi istorija intensyvi išlieka visą spektaklį. Tad, net ir beveik griūvant namo sienoms, skraidant stiklo šukėms ir keičiantis apšvietimui, ne tik klausytis, bet ir suprasti, išgyventi atskleidžiamą istoriją tampa sunku. Emociškai tiršta istorija jauniems aktoriams tampa iššūkiu ir atveria ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias aktorystės puses.

Rekomenduojama egzistencialistams.

Nerekomenduojama nemėgstantiems dramatiško teatro.

„Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“

Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius)

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Uždarius rekonstruoti didžiąją Jaunimo teatro sceną, žiūrovai pamažu atranda ir kitas teatro erdves ir yra kviečiami intymesnės bei nekasdieniškos teatrinės patirties. Dažnai viešai poeziją skaitantis teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis dar 2009 m., apipynęs poeto Rimvydo Stankevičiaus eiles muzikiniu Domanto Razausko talentu, išleido eilėraščių CD. Praėjus beveik dešimtmečiui, A.Bialobžeskis pristato ilgai brandintą autorinį poezijos spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ pagal R.Stankevičiaus trilogiją ir į pusrūsyje įkurtą Jaunimo teatro studiją pakviečia žiūrovus. Perskaityti eilėraštį sunku, bet kaip jį suvaidinti nemeluojant sau, autoriui ir žiūrovui? Kaip scenoje ne tik atlikti, bet ir sukurti eilėraštį?

Scenografės Neringos Keršulytės sukurtoje landynėje, kur sieną dengia knygų ir įvairių buitinių smulkmenų perkrautos lentynos, aktoriai Mindaugas Ancevičius, Aldona Bendoriūtė, Emilija Jaujininkaitė ir A.Bialobžeskis išgyvena, išjaučia, išdainuoja ir išdeklamuoja „Valhalos“ eilėraščių partitūrą. Punktyriško siužeto vingius ir emocijas stiprina gyvai Mantvydo Leono Pranulio, Haroldo Pranulio ir Domanto Razmaus atliekama muzika ir Kornelijaus Jaroševičiaus parinkti kompiuterio ekrane ar už grotų, ant baltos sienos transliuojami nespalvoti vaizdo įrašai.

Sunku nesižavėti vaizdingomis, egzistencinėmis ir kartais skaudžiai tiksliomis R.Stankevičiaus eilėmis. Tačiau, neabejodamas savo minčių ir nuomonės teisingumu, žmogus galėtų abejoti savo sugebėjimu teisingai ar bent santūriai ir kūrybiškai jas reikšti. O jei vis dėlto klausimų kūrėjui nekyla, tai dvejoti tenka žiūrovui. Aktoriams skandinantis savo sukurtuose chaotiškuose ritualuose, teatrališkomis intonacijomis beriant tekstą ir galbūt ir nesąmoningai iliustruojant pasirinktus eilėraščius, vertybinė ar socialinė spektaklio žinutė taip ir neperskrieja ketvirtosios sienos. Net atrodo, kad žiūrovas spektaklio kūrėjams ir nereikalingas. Galbūt eilėraščiams šįkart lemta likti knygose.

Rekomenduojama mėgstantiems poeziją.

Nerekomenduojama patetikos priešams.

„Y: Alisa“

OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Technologijoms įžengus į gyvenimą, jos pamažu tampa mūsų namais, gyvenimu, pažinčių ir išpažinčių erdve, o realus pasaulis darosi nebe toks saugus, malonus ir įdomus. Pastaraisiais metais ši tematika užvaldė kiną, turbūt pamenate filmus „Ji“ (rež. Spike'as Jonze'as), „Omaras“ (rež. Yorgas Lanthimas) ar žymųjį „Netflix“ TV serialą „Juodasis veidrodis“. Kelerius metus gryninusi idėją ir ieškojusi kūrybinių bendraminčių, režisierė Agnija Leonova teatre prabyla apie ateityje gresiančią bendražmogiškų santykių krizę ir OKT studijoje pristato spektaklį apie savo – Y – kartą.

Spektaklyje „Y: Alisa“ režisierė kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi, scenografe Irina Komissarova, vaizdo dailininku Vytautu Narbutu ir aktoriais Valentinu Novopolskiu (Tomas), Šarūnu Zenkevičiumi (Jonas), Inga Šepetkaite (Milda) ir Adele Šuminskaite (Alisa), pasakodami jaunos šeimos dramą, sukuria bauginančią netolimos ateities iliuziją. Sterilus, teisingas ir sėkmingas jaunos poros gyvenimas keičiasi vyrui užmezgus pažintį internetu su paslaptinga tolimų šalių keliautoja Alisa. Konflikto centre – brolių ir poros santykių trikampis. Tobulų partnerių nebūna. O jei ir būna, tai jie nebūtinai žmonės.

Atskaitos taškas prasideda tuomet, kai konfliktus su artimais žmonėmis, pamėgtą darbą ir realų, bet ne tokį idealų gyvenimą Tomas išmaino į fikcinį. Erdvinėmis vaizdo projekcijomis ir gyvomis transliacijomis spektaklio kūrėjai ne tik stebina technologijų panaudojimo teatre galimybėmis. Kiek ištęstais dialogais, beveik eliminuojant sceninį veiksmą, jie kalba apie savirealizacijos ištroškusią, prasmingo gyvenimo siekiančią ir retai laimingą kartą.

Atsidavimo, pagarbos kitam šiandienos pasaulyje maža ir šios vertybės pamažu grimzta į praeitį. Vis ieškodami gyvenimo simuliacijos fanatiškai paskęstame religijoje, skaitmeniniame pasaulyje, svaiginamės narkotikais ar alkoholiu. O nebegalėdami susikalbėti nei su savimi, nei su aplinkiniais, vis dažniau ieškome psichologinės pagalbos. Taigi klausimai apie technologijų socialinius padarinius, kuriuos iškelia spektaklis, šiandienei visuomenei yra išties aktualūs.

Rekomenduojama medijų teatro mėgėjams.

Nerekomenduojama bijantiems technologijų iškreiptos ateities.

Kovo 6 d. belaukiant, teatro kolektyvas apžvelgia praėjusius metus. 2018-ieji metai komedijos teatrui „Domino“ buvo išskirtiniai, kupini pasiekimų ir prasmingų akimirkų: 1300 valandų žiūrovų juoko visoje Lietuvoje, 3 spektaklių premjeros, 2 unikalūs šventiniai projektai, legendinių spektaklių jubiliejinės sukaktys, komedijos profesionalų komandą papildę naujos žvaigždės ir tradiciškai visus metus dovanotos šypsenos socialiai remtiniems žmonėms.

„Metai buvo įspūdingi ir sėkmingi – pasiekėme visus užsibrėžtus tikslus, kurie 2018 m. pradžioje atrodė kaip didelis iššūkis: žiūrovams parodėme 620 spektaklių, aplankėme 45 miestus, pristatėme 3 premjeras, šventinius projektus. Vis tik svarbiausias dalykas, kuriuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi – tai be galo profesionalia ir draugiška „Domino“ teatro komanda. Aktoriai, režisieriai, garso, šviesos ir dekoracijų profesionalai, kostiumų dailininkė, aprengėjos, grimerės, gastrolių vadybininkės, rūbininkės, valytoja, kasininkės, teatro administracija – su šiais fantastiškais žmonėmis nebaisu užsibrėžti dar didesnių tikslų naujiems metams – esu tikra, kad kartu juos pasieksime“, – sako „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė.

1300 valandų juoko

Praėjusiais metais „Domino“ teatras pristatė 3 komedijų premjeras, susilaukusias ypatingo žiūrovų dėmesio: „Pasiklydęs skambutis“, „Įeiti draudžiama“ ir „(Ne)tikras milijonierius”. Pastarąją režisavo pirmąjį spektaklį „Domino“ teatre pristatantis režisierius Ramūnas Cicėnas. Prieš Kalėdas Lietuvos žiūrovus užbūrė ir 2 unikalūs šventiniai projektai: „Miuziklų žvaigždės“ bei brangiausias ir įspūdingiausias šalies istorijoje šou vaikams „Maša ir Lokys: žiemos nuotykiai“. Ne mažiau populiarūs buvo ir senesni spektakliai, kurie rinko pilnas sales žiūrovų. 2018-aisiais metais komedijos teatras parodė 620 spektaklių, taip dovanodamas net 1300 valandų juoko savo žiūrovams.

2018 m. buvo tęsiama akcija „Juokas gydo“, kurios metu dalį surinktų pinigų už spektaklio „Bučiuoju, Oskaras“ bilietus skyrė savanoriškai onkohematoliginių ligonių bendrijos „Kraujas“ bei Onkopsichologijos ir komunikacijos centro veiklai. Taip pat visus metus „Domino“ teatras dovanojo šypsenas ir geras emocijas socialinę atskirtį jaučiančioms bendruomenėms – neįgaliesiems, ligoniams, senjorams ir kt. Visoje Lietuvoje spektakliuose apsilankė daugiau kaip 4000 žiūrovų.

„Onkologinę ligą patyrusiems asmenims yra labai svarbu pabėgti nuo juos supančios kasdienybės, atrasti akimirkų pabūti kartu su artimaisiais bei turėti galimybę nuoširdžiai ir daug juoktis. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad sergančiųjų psichologinę būseną ir emocinę savijautą labai pagerina meno terapija, lankymasis kultūros renginiuose. Ir nors geros emocijos ir pozityvios mintys padeda sveikti, sumažėjusios sergančiųjų pajamos dėl prarasto darbingumo ar ilgalaikio nedarbingumo neleidžia žmonėms to patirti, todėl esame nepaprastai dėkingi „Domino“ teatrui už jau kelerius metus besitęsiantį bendradarbiavimą ir suteikiamą galimybę nemokamai apsilankyti spektakliuose, dovanojančiuose puokštę gerų emocijų, praskaidrinančiuose ligonių kasdienybę ir padedančiuose jiems sveikti“, – sako Neringa Čiakienė, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) valdybos narė.

Ypatingos šventės

Viena iš mėgstamiausių teatro bendruomenės švenčių – Teatro diena. Jau ne pirmus metus „Domino“ teatro aktoriai tęsia tradiciją šią šventę paminėti teatro scenoje, kartu su visa aktorių ir darbuotojų komanda, vaišėmis ir nesibaigiančiomis istorijomis apie gyvenimą teatre. Teatro scenoje aktoriai ne tik vaidina, bet ir sutinka svarbiausias šventes. Larisa Kalpokaitė 2018-aisiais metais šventė savo 60-ies metų jubiliejų ant scenos. Gimtadienio išvakarėse prisipažinusi, kad turi neįgyvendintą svajonę – išmokti jodinėti žirgais – buvo nustebinta teatro komandos, gavusi šią galimybę. Aktorė Aušra Štukytė 40-ies metų jubiliejų atšventė apsupta mylimiausių moterų aktorių spektaklyje „Melagės“. O aktorius Juozas Gaižauskas savo 50-ies metų jubiliejaus proga ištikimiems komedijos žanro žiūrovams dovanojo spektaklį „Aš+vienas“, kurį režisavo Sakalas Uždavinys. „Labiau mėgstu dovanoti dovanas nei jas gauti. Kai dovanoju, jaučiuosi laimingas. Taip ir kilo mintis sukurti spektaklį, kurį galėčiau padovanoti draugams, pažįstamiems, kolegoms, žmonėms, kurie lankosi mano spektakliuose, kurie mėgsta mane ir seka mano veiklą“ , – gimtadienio išvakarėse sakė Juozas Gaižauskas.

2018-aisiais metais atšvęstos dviejų legendinių teatro projektų – miuziklo „Paryžiaus katedra” ir spektaklio „Striptizo ereliai” – 10 metų sukaktys. Visoje Lietuvoje nuskambėjo abiejų projektų jubiliejiniai turai, o aktoriai ir atlikėjai dalinosi įspūdžiais ir prisiminimais iš dešimtmetį trunkančių pasirodymų. Aštrios komedijos „Striptizo ereliai“ aktoriai įsitikinę, kad šis spektaklis ir toliau išliks toks pat populiarus mažiausiai dar 10 metų ir žada išlikti tokiais pat energingais, nenuspėjamais bei nepakartojamais: „Žiūrovų atsiliepimai apie „Striptizo erelius“ iki šiol nė kiek nenusileidžia tai euforijai, kurią sukėlėme prieš dešimt metų parodydami, kad teatro scena skirta ne tik dramai, bet ir juokui, džiaugsmui – komedijai. Apie tokius gražius dešimt metų, kokius turėjome su šiuo spektakliu, net pasvajoti nedrįsome. O dabar svajojam ir dar apie dešimt!“ – sako aktorius Eimutis Kvoščiauskas.

Nauji veidai

Pernai „Domino“ komedijos profesionalų komandą papildė žinomi aktoriai: Elžbieta Latėnaitė, Elzė Gudavičiūtė, Vaida Lisikaitė, Gintarė Latvėnaitė, Rokas Petrauskas, Andrius Povilauskas, atlikėjos Miglė Pivoriūnaitė ir Gabrielė Bielskytė bei režisierius Ramūnas Cicėnas.

Verta pasidžiaugti, kad komedijos teatro komanda ne tik kartu dirba, bet ir pramogauja. Tradiciškai, vasaros pradžioje buvo organizuojamas vasaros atidarymo renginys, kurio metu beveik visi iki vieno varžėsi olimpinėse rungtyse, smagiai leido laiką. „Saldi „Domino“ teatro vasara“ – tai šūkis, apibūdinantis 2018-ųjų metų vasarą. Specialiai jai aktoriai Juozas Gaižauskas, Eimutis Kvoščiauskas bei Sakalas Uždavinys sukūrė vasaros himną, kurio klipas buvo filmuojamas šventės metu.

2018-2019 m. „Domino“ teatras savo sezoną pristatė kaip „Nuotykių sezoną“, pirmą kartą rengdamas spaudos konferenciją. Skelbdamas naująjį šūkį teatras žadėjo, kad šį sezoną žiūrovų laukia visame pasaulyje garsių pjesių spektakliai, įspūdingi pasirodymai bei daug nuotykių. Tęsdamas „Nuotykių sezoną“, kovo 6 d. „Domino“ teatras pakvies į Dainiaus Kazlausko režisuotos aštrios komedijos „Psichai“ pristatymą. Nuo kovo 30 d. didžiausiose šalies arenose nuskambės bemaž įspūdingiausias muzikinis metų projektas – miuziklas „Lituanica“, muzikos kalba pasakojantis vieną labiausiai įkvepiančių Lietuvos istorijos epizodų apie Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą.

THIS ORDER GOES WRONG

Žiūrėkite Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt.

Menas, reflektuojantis žmonijos patirčių ir kasdienybės kismą, tampa visuomenės politinių, ekonominių ar socialinių problemų indikatoriumi. Tuo, kad technologijos vis labiau skverbiasi į mūsų kasdienybę ir lemia mūsų socialinį bei kognityvinį funkcionavimą, niekas neabejoja, ypač šiandien. Nuo įvairių formų ir sudėtingumo nerimo sutrikimų kenčia apie 13 proc. pasaulio gyventojų, ir tai verčia susimąstyti.

Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, 2015 m. debiutavusi Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“, kitam debiutui renkasi teatro sceną ir, subūrusi kūrėjų komandą, Menų spaustuvėje pristato muzikos ir medijų monoperformansą „This Order Goes Wrong“. Kompozitoriaus Dominyko Digimo muzikine partitūra, Kristijono Dirsės ir Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdo projekcijomis bei Rimanto Ribačiausko tekstu yra brėžiama emocinės evoliucijos trajektorija, kurią scenoje, apsiginklavusi smuiku, atlieka ir, pasitelkiant technologijas, valdo L.Kmieliauskaitė.

Tekstas konstruojamas iš filosofų Cicerono ir Senekos raštų fragmentų bei žmonių, patyrusių panikos atakas ar nerimo sutrikimus, autentiškų liudijimų. Žodžiai yra paraleliai projektuojami ekrane arba sakomi atlikėjos. Kūrėjai siūlo galimybę pažvelgti į šiuolaikinių technologijų paveiktą jauno ir emociškai jautraus žmogaus kasdienybę. Konvulsiški, bet labai konkretūs ir vis pasikartojantys judesiai, efektingi mostai smičiumi, nuoseklus tekstu ir vaizdais išreiškiamų minčių šokinėjimas liudija sukurto sceninio organizmo nervų sistemos pažeidimus.

Visų pastarųjų menų ir priemonių sintezė turėtų veikti ir žiūrovą. Šis įvykis teatre – vienas iš tų pavyzdžių, kai įdomiau yra ne stebėti veiksmą scenoje, o klausytis kūrybinės komandos ir publikos diskusijų jau pasibaigus spektakliui. Jei sutiksime, kad ne visada galvosūkis, kurį sumąsto kūrėjo protas, sudomina žiūrovą, tai tik pastarasis ir turi galimybę pasirinkti. Galima užkibti ant kūrėjų mesto kabliuko arba išvengus dialogo, apsisukti ir nerti kitur.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno entuziastams.

Nerekomenduojama bijantiems naujovių ir eksperimentų scenoje.

RIEŠUTŲ DUONA

Žiūrėkite Keistuolių teatre (Laisvės pr. 60, Vilnius).

Repertuarą sekite www.keistuoliai.lt.

Tuomet dar nė trisdešimties neturėjęs, o dabar žymus prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis 1972-aisiais parašė apysaką „Riešutų duona“. Po kelerių metų pasirodė režisieriaus Arūno Žebriūno filmas, paremtas istorija apie jauno žmogaus gyvenimo pradžią, pirmąją meilę ir išsiskyrimą, įsimylėjėlių šeimų nesantaiką, tapęs tikru jaunimo hitu, lietuviška ir sava, dramatiškai pasibaigusia Andriaus ir Liukos, o ne Romeo ir Džuljetos meilės istorija.

Spektaklio „Riešutų duona“ premjera šį rudenį įvyko Keistuolių teatre. Aktoriaus, režisieriaus ir vieno iš teatro įkūrėjų Aido Giniočio spektaklyje vaidina ne tik iš ankstesnių teatro spektaklių gerai pažįstami aktoriai Dalius Skamarakas, Vaidotas Žitkus, Judita Urnikytė, Vesta Šumilovaitė, Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė. Liuką Kaminskaitę spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė arba Jovita Jankelaitytė, o Andrių Šatą – Lukas Auksoraitis ir Aurimas Bačinskas. Mano žiūrėtame spektaklyje vaidino iki tol teatro scenoje nematyti A.Giniočio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovaujamo trečio vaidybos kurso auklėtiniai A.Šeštokaitė, L.Auksoraitis ir Džiugas Širvys.

Scenografė Ramunė Skrebūnaitė ir režisierius erdvei kurti naudoja tik juodas kėdes ir ant ratukų važinėjančius juodus ir baltus kaimo gyvenimo elementus – trobą, seną radiją, kiaulę, karvę ir t.t., o personažus apvelka juodais arba baltais kostiumais ir taip spektaklį paverčia tarsi nespalvotų vaikystės nuotraukų ir prisiminimų koliažu. Kadangi pjesės veiksmas vyksta sovietmečiu, sentimentaliai žvelgiame ne į savo, o greičiau į tėvų vaikystę ir spektaklyje atpažįstame jų kasdienybės tendencijas. Praeities akimirkos romantizuojamos jas iliustruojant „The Beatles“ dainų ištraukomis.

Lietuviškoje provincijoje gaišta karvės, dega trobos, skyla dantys, iš nosies pilasi kraujas, blėsta ir vėl atgimsta meilė, miršta seneliai, tačiau laiko perspektyva lemia ir ironišką santykį su praeitimi, o sentimentalus žvilgsnis į praeitį tarsi išstumia visus negatyvius prisiminimus. Dramatiški, bet žaismingai pateikti įvykiai, šaržuoti personažai ir naivūs jų poelgiai sukelia žiūrovų juoką. Tačiau per trisdešimt teatro gyvavimo metų susiformavo ne tik žiūrovų ratas, bet ir „keistuoliški“ štampai, tad darosi vis sunkiau susižavėti pasikartojančiais kūrybinės komandos triukais.

Rekomenduojama su teatro menu susipažįstantiems paaugliams.

Nerekomenduojama nejaučiantiems sentimentų „keistuoliams“.

MARTI

Žiūrėkite Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22, Vilnius).

Repertuarą sekite www.vmt.lt.

XX a. pradžia buvo intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros laikas visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje, o lietuviams – dar ir tautinės kultūros bei savos valstybės formavimosi metas. Amžiaus pradžioje kūrėsi moterų sąjungos, draugijos, vyko visuotiniai moterų suvažiavimai. Pirmosiomis Lietuvos feministėmis yra laikomos Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, publicistiniuose veikaluose ir visuomenėje aktualizavusios moters situaciją. Šiemet švenčiant moterų balsavimo teisės Lietuvoje įtvirtinimo šimtmetį, džiugina šalyje vis didėjantis moterų politinių ir kūrybinių iniciatyvų skaičius.

Režisierė Gabrielė Tuminaitė trisdešimtojo Vilniaus mažojo teatro sezono pradžiai renkasi iš mokyklinio vadovėlio pažįstamą, bet daugelio jau ir pamirštą Žemaitės apsakymą „Marti“ (dramaturgė – Paulina Pukytė). Spektaklyje, vaizduojant dviejų šeimų – Vingių (aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Gediminas Girdvainis) ir Driežų (aktoriai Rasa Jakučionytė ir Tomas Stirna) – gyvenimus, eliminuojamos lietuvių tautos patriarchalinės rakštys. Juk alkoholizmas, smurtas, moterų diskriminacija, socialinė atskirtis, nedarbas ir apsileidimas – ne tik praeito šimtmečio, bet ir šiuolaikinės mūsų visuomenės problemos.

Katrę, kurią vaidina Indrė Patkauskaitė, tėvams išleidus už tinginio Vingių Jono (aktorius – Tomas Kliukas), merginos gyvenimas tampa pragaru. Juk visiems tuomet buvo įprasta, kad moteris, būdama tik motina ar darbininkė, neegzistavo kaip žmogus, o jos priklausomybė nuo vyrų buvo suvokiama kaip prigimtinė ir amžina. Apie sunkią kasdienybę pradėjus skųstis šeimai, apsiginkluojama liaudies išmintimi. Katrę šeima bando nuraminti patarlėmis, kurios dabar skamba žiauriau nei kada anksčiau: lyg susitaikymas su netenkinančia padėtimi ir nuolankumas vyrui būtų tapę mūsų tautos tradicija, o vienintelė išsivadavimo iš šios katorgiškos lemties galimybė – mirtis.

Pagrindiniu scenografijos elementu tapusi vištidės lakta (scenografas – Vytautas Narbutas) geriau įsižiūrėjus primena vis dar Vilniuje nepastatytą nacionalinį stadioną ir liudija, kad lietuvių tautosakoje šaknis yra įleidęs ne tik moteris žeminantis grūdas, bet ir utopinių pažadų dalybos, vis atgimstančios artėjant rinkimams.

Rekomenduojama feministinių idėjų šalininkams.

Nerekomenduojama moterų diskriminacijai pritariantiems tamsuoliams.

Ekperimentuojantiems, ieškantiems menininkams toks prisistatymas gali leisti prieš publiką pasitikrinti pasirinktą kūrybinę kryptį, ir gauti naujus impulsus tolesniam darbui. Gruodžio mėnesį Jaunimo teatre rengiami Jaunųjų eskizai. Iki pat Kalėdų, kartą per savaitę pristatysime būsimų jaunųjų kūrėjų spektaklių idėjas. Spektaklių premjeras publika išvys antrąjį šio sezono pusmetį. Jaunųjų eskizai – tai, kas gimsta čia ir dabar, žiūrovų akivaizdoje. Į eskizų peržiūras žiūrovai kviečiami nemokamai.

Pirmasis Jaunųjų eskizų renginys vyks gruodžio 7 dieną. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV režisūros kurso studentas Adomas Juška pristatys savo būsimo darbo Fikcijos (darbinis pavadinimas) eskizą. A. Juška debiutavo praėjusį sezoną Jaunimo teatre spektakliu Šveikas pagal Jaroslavo Hašeko knygą Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Šį sezoną jaunasis režisierius stato spektaklįmagiškojo realizmo tėvu vadinamo rašytojo Jorge Luis Borges apsakymų motyvais. A. Juška Fikcijose labiau remsis J. L. Borges idėjomis, o ne konkrečiomis istorijomis: „tikrovės ir fikcijos tema pastaruoju metu man yra labai artima. Mėgstu, kaip realybės ir nerealybės klausimus savo kine sprendžia Andrejus Tarkovskis, Frederico‘as Fellinis. Man atrodo, kad su fikcija, jos kūrimu susiduriame kasdien, ir tai yra labai žmogiška būsena.“

Gruodžio 12 dieną žiūrovai kviečiami į naujos rašytojo ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesės Namai skaitymą. M. Nastaravičius kartu su fotografu Irmantu Gelūnu trečius metus keliauja po Lietuvą, nedidelius šalies miestelius, kaimus ir vienkiemius, kurdami multimedijos pasakojimų ciklą 100 Lietuvų. Iš šių kelionių gimė M. Nastaravičiaus pjesė Namai, kuriama Jaunimo teatro užsakymu. Pjesės skaitymą režisuoja Olga Lapina. Pirmą kartą scenoje susitinkantys kūrėjai gvildena plačią - namų - temą, susiaurindami ją iki mažo miestelio kasdienybės smulkmenų, iki detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio yra nereikšmingos, tačiau per jas skleidžiasi nuo centro nutolusių žmonių patirtis, skirtingas jų žvilgsnis į dabartį ir į Lietuvos istoriją. „Pjesės skaitymą matau ne kaip teksto prezentaciją, o kaip dialogą tarp kūrėjų ir publikos, kaip pokalbį apie teatro galimybes dirbant su jautria dokumentine medžiaga, kaip kvietimą apibrėžti šiuolaikinę namų reikšmę“, - sako režisierė O. Lapina.

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 22 dieną, Jaunųjų eskizų ciklą užbaigs režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės bendro projekto Sapnavau laisvę eskizas. „Mūsų tikslas – tirti, ar yra įmanomas dialogas tarp visuomenės ir atstumtųjų. Ar mums įmanoma kalbėtis?“ – sako viena ryškiausių jaunosios kartos režisierių K. Gudmonaitė. Ji kartu su T. Kavtaradze reziduoja Jaunimo teatre tam, kad pasirengtų įgyvendinti savo meninį projektą ypatingai jautria tema. Kūrėjos lankosi Lukiškių kalėjime ir susitikinėja su nuteistaisiais iki gyvos galvos. „Bendraudama su kaliniais, stengiuosi suprasti, kas jiems yra išgyvenimo būdas, kur jie atranda prasmę, kad galėtų ištverti. Žmogus padarė nusikaltimą, jis uždarytas, baudžiamas. Bet ką ta bausmė reiškia? Atrodo, kad viduje turime patys peržengti tą slenkstį. O tai yra labai sunku. Bet jei žmogus padarė nusikaltimą, ar tai reiškia, kad jis tiesiog iš prigimties yra blogas? Ką galime ir norime padaryti vardan to, kad kiekvienas iš jų galėtų taisytis?“, - apie būsimo spektaklio temas pasakoja dramaturgė T. Kavtaradzė.

Jaunimo teatro Jaunųjų eskizai renginiai vyks Salėje 99:

Gruodžio 7 d. 18:00 val. eskizas Fikcijos, rež. Adomas Juška;

Gruodžio 12 d. 18:00 val. Mindaugas Nastaravičius pjesės Namai skaitymas, rež. Olga Lapina;

Gruodžio 22 d. 18:00 val. eskizas Sapnavau laisvę, autorės Kamilė Gudmonaitė, Teklė Kavtaradzė.

Į eskizų peržiūras žiūrovai kviečiami nemokamai.

Į eskizą Sapnavau laisvę būtina išankstinė registracija el. paštu rugile@jaunimoteatras.lt