– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė socialinio tinklo „Facebook“ spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai prasideda jūsų suformuotas teatro kūrybinės programos įgyvendinimas. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis išlikti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios. Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdistų, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu, ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu, klasika kelia iššūkius, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą tą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, kad spektaklis būtų naujas ir intriguojantis. Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Shakespeare‘o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūrinės galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, Von Krahl teatro Taline įkūrėjas, vienas iš Baltoscandal festivalio pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote, pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikėtinus motociklus – jų dabar pilnas garažas – kuriais ir važinėja. Shakespeare‘o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

– Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 metų premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? Gintarė Minelgaitė yra režisierė turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti atrodytų nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos „Alfa“ kurioje opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

– Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Tuo tarpu mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių-jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Europos kultūros sostinė čia padarė milžinišką darbą ir jį kasdieną dirba mokyklos. Bet sostinės metai baigiasi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys, šiai young adults auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu chai latte ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti ir siūlo atrasti kitokius kultūros vartojimo būdus.

Man pasirodė, kad kai tik kalba užeina apie spektaklius jaunajai auditorijai, tai mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Tuo tarpu Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti „savą“ spektaklį šiai tikslinei grupei. Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių Augustą Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 metų coming-of-age paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku). Kita grupė, kuriai statysim spektaklį šiais metais – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis ir geras humoro jausmas – viskas juose yra, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas „senjoro“ vaidmuo ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoj nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Edgaras Klivis. / VDU nuotr.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika „kvėpuotų tuo pačiu oru“ kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes aišku mėginsime tai daryti. Kartu turiu pastebėti, kad man kaip meno vadovui pritrūko Lietuvoje institucijos, kuri tą šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotu būdu su ja susipažinti ir pasirinkti. Jei britų dramaturgijos dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, tai ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė. Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti festivaliui kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo James Graham Ballard‘o kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos auditorijas iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo kaip teatro kritiko žvilgsnio aštrumo? 

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to bėgant laikui, bendrai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, tą kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir „skystas“, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“ Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybišku ir labai kritišku vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo – grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022 metai, Europos Kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kuomet kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda, kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir svarbiausia – kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimis. Kitas svarbus dalykas, kad teatras sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių per tuos metus. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriamos koprodukcijos, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važinėja iš vienos šalies į kitą ir t.t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug tedalyvavo šitame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu.

Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšim. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių. Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrus naujus gebėjimus ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis bei tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas/Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galima koprodukcija, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų . Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas. Dabar darbuojamės ties nauju „Kūrybiškos Europos“ projektu, su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du iš Afrikos rašytojai yra sukūrę tekstus apie postpandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso „Les Recreatrales“ teatro festivalį.

Edgaras Klivis ir Ana Kočegarova-Mai. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, tai yra kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kitais. Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris ‘72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia? Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros surengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairius žmones, profesionalus, dėstytojus, filosofus, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniame lygmenyje. Tokias diskusijas darysime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kuomet skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavy apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio mąsto viešosios sferos, kur yra diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai nėra vienintelė funkcija, kurią NKDT, turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra multifunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reikia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susifokusavimu į kokią nors temą ar uždavinį. Tą galėtų leisti vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo. O nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir mes susifokusuoti į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.

„Juditos triumfas“ (Nacionalinis kauno dramos teatras, rež. Gintaras Varnas)

mm

Kai nieko patys nesugeba sukurti be performansų, tai pradeda interpretuoti, perdaryti pagal savo smegenų kiekį klasiką. Apgailėtina, kai jie pervelka į dabartį ir aprengia rūbais pagal dabartines madas. Ir dar su tomis moterimis, tai kaip čia su lyčių lygybe – lyg moterys negali būti kerštingos, kovingos, pagiežingos, pavydžios ir intrigantės?

Naujovės

Peržiūrėjau dramos teatro repertuarą: nerandu, į kurį spektaklį norėčiau nueiti, – gaila. Tie šiuolaikiniai pastatymai tokie, kad nežinau, kam gali būti įdomūs. Nebent pačiam režisieriui.

Bitė

Džiaugiuosi NKDT iniciatyva vis surengti diskusiją po spektaklio. Daugiau ir dažniau! Neseniai lankiausi „Doriane“ – oi, kaip būtų pravertusi diskusija! Atrodo, lyg ir viskas aišku, bet taip norisi dar išgirsti specialisto pasisakymą. Žinoma, labai praverčia recenzijos – ačiū „Kauno dienai“, kad pasirūpina profesionalų įvertinimais. Tačiau kartais norėtųsi ir pačiam paklausti kūrėjų, pasitikslinti, ar teisingai suprastas spektaklis. Bet kokiu atveju ačiū teatro kolektyvui, kad nepavargsta šviesti.

Žaliakalnis

Sprendžiant iš komentarų, spektakliai turi būti privalomi. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Nebesugebame jau ne tik smegenų pasukti teatre, bet ir komentaro normaliai nebeparašome. Žmonės, kas jums atsitiko? Mokate įsijungti kompiuterį, tai gal ir knygą atsiverskite? Psichologai labai daug kalba apie tai, kaip (ne)reikia auklėti vaikų. Aiškina, kad visokie filmukai daug blogiau nei knygos (net kai skaito tėvai), nes skaitydamas / girdėdamas knygos tekstą žmogus įjungia fantaziją, įsivaizduoja. Filmukuose viskas sukramtyta. Va, bežiūrint tokius visokius sukramtytus filmukus užauga žmonės, neįpratę mąstyti. Įsijungia TV – ir retransliuoja tai, ką girdi, neįvertinę jokiu kritiniu mąstymu. G. Varno režisuota oratorija – ne kiekvienam praeiviui. Tokius veikalus tikrai nelengva suprasti, bet norint galima suprasti bent trečdalį to, ką nori pasakyti menininkas. Žinoma, reikia pastangų: prieš spektaklį pasiskaityti apie jį. Tačiau paprasčiau yra neiti į spektaklius, koncertus, neskaityti.

„Lietuviškoji Antigonė“ (renginys Rūtai Staliliūnaitei ir Daliai Grinkevičiūtei atminti)

Irena

Šios aktorės negalima pamiršti, tai Lietuvos deimantas.

manau

Tai buvo didi aktorė, didi asmenybė, didis žmogus.

Archyvai

Koks skausmingas scenos menininkų likimas. Jų kūryba dažnai lieka nenufilmuota – kas tos fotografijos ir amžininkų atsiminimai... Kažin, ar teatrai filmuoja visus savo spektaklius, rūpinasi jų, net ir nenusisekusių, užfiksavimu?

„S. Nėris ir M. K. Čiurlionis – kūrėjų susitikimas mene“

Matematikė

Ačiū už įdomų tekstą. Ačiū, kad neišsižadate Salomėjos Nėries. Kad ir kokios jos buvo pažiūros, ji buvo nuostabi poetė. Tik įsiskaitykime: „Pavasaris/ Dainuot ims alyva. –/ Upelė virpa – vėl gyva./ Padangių nemunu pietys/ Ritena debesų lytis.“ Visi vaizdiniai paprasti, lengvai suprantami ir kartu tokie nežemiški. Net jei ir sentimentalu – žmonės juk irgi yra ne vien cinikai, daugybė sentimentalių, kurių balsu ir kuriems kalbėjo poetė.

Nuomonė

Menininkai yra nežemiškos būtybės. Jie gyvena savame pasaulyje, kuriame yra susieti vienas su kitu nematomais saitais. MKČ nutapė – Nėris pajuto. Abu buvo be galo jautrios sielos, aplinkinių ne visada suprasti kūrėjai. Man visada atrodė ir atrodys, kad menininkai turi būti virš visų žemiškų problemų, buities. Priešingu atveju jie neišpildo savo misijos. Netikiu, kad gali skusdamas bulves ar dirbdamas kokį darbą už pinigus kurti eiles ar galvoti apie muzikos, vaizdo motyvus.

„To, kas fizikoje vertingiausia, vadovėliuose nerasite“

Kaunietis

Yra trys mokslai, ant kurių laikosi visas materialus gyvenimas – matematika, fizika ir chemija. Kuo šie mokslai skiriasi nuo kitų? Jiems išmokti neužtenka net ir geros atminties – juos reikia suprasti, jų nepavyksta iškalti. Humanitarams užtenka B lygio – tai tas pats, kaip vairuotojui užtenka eismo taisyklių. Egzamino užduotyje turėtų būti dvi dalys: A ir B. Ir pats mokinys turėtų rinktis, kurios dalies uždavinius jis pajėgus išspręsti.

Pavyzdžiai

Kas nutiks, jei duona bus pardavinėjama nesupjaustyta ir nesupakuota į plastiką? Mažiau plastiko bus gaminama, supjaustyti nebereikės elektros, žmogus pjaustymui sudegins kelias kalorijas, per neįpakavimą įgys didesnį imunitetą. Kitas pavyzdys. Skrenda į Mėnulį, skelbia apie Marsą, o „nemato“, kiek daug komercinių šiukšlių, nebenaudojamų laužų skraido aplink Žemę, ir nesurenka tų šiukšlių, negrąžina jų į kilmės vietą. Pasivadinę mokslininkais, bet lipa ant to paties grėblio, nepasimoko iš klaidų. Kaip vandenyne plastikas kenkia, taip ir kosmose komercinės šiukšlės kenkia. Tai tik įrodo, kad net mokslas jau mutavosi, tapo komercija. O kas yra komercinė tiesa? Apgaulė.

Paprastai

Jei žmogus nebūtų ignoravęs gamtos dėsnių, tai dabar nebūtų baisių stichinių nelaimių. Gamtos dėsnių didžiausias priešas yra komercija. Pasaulyje pusę komercijos galima drąsiai išnaikinti ir jokios žalos ar sunkumų nebus patirta. Žmogaus ego priverčia gamtą sureaguoti labai skaudžiai.

Nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairūs.

Šešeri metai

Bene anksčiausiai į projekto „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo ilgametis „Kauno dienos“ fotografas A. Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto, kaip būsimos Europos kultūros sostinės, idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.

„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems projekto „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Beveik per šešerius metus jam darbo reikalais pavyko dalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos ir fotografavo, ir filmavo dronu. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.

„Pamenu, 2016-aisiais projekto „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, ten susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas M. Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 terabaitų medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau mirusiame kompiuteryje.

G. Jovaišos nuotr.

T. Biliūnas projekto „Kaunas 2022“ savo atskaitos tašku laiko Europos kultūros sostinės titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje.

„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria M. Plepys, su fotoaparatu projekto „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 m.

G. Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos tik grįžęs po atostogų iš Graikijos papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie keturiolika valandų.“ Per pusmetį G. Jovaiša aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“

500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų.

Kūrėjų ir stebėtojų ryšys

„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su projekto „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia M. Plepys.

„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia T. Biliūnas. Jam muzikos grupių koncertuose aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią“, – sako jis.

T. Biliūno nuotr.

„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai to kažko, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto A. Aleksandravičius.

G. Jovaišai ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. „Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Bėgant mėnesiams pastebėjau, kad žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams, pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena fotografas. Jam ne mažiau įdomu buvo įamžinti ir svarbesnių projekto „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.

„Man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis M. Paplauskas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys. „Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali būti nepatenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Vis dėlto pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato“, – sako menininkas.

Iššūkiai, likę už kadro

Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardijo pagrindinius projekto „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos priduria, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu projekto „Kaunas 2022“ uždarymą stebėti šiltai ir komfortiškai arenos viduje“, – kvatoja T. Biliūnas.

Anot M. Plepio, labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, kad fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“

M. Plepys prisimena pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo. „Mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet visas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia, truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.

Procesas: fiksuodami spektaklius ar meno projektus fotografai turėjo būti itin jautrūs kūrėjų sumanymams. / M. Plepio nuotr.

Kartu su kolega Martynu per karantiną galybę kiemų apkeliavęs M. Paplauskas prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jie prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.

Įsiminusiu krikštu dalijasi ir G. Jovaiša. „Pirmosios darbo prie projekto „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis, vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai. Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, kad valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“

Asmeniniai atradimai

„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja M. Paplauskas. Kaip operatorius per kelerius metus jis užfiksavo ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.

Jis mini ir festivalį „ConTempo“, kurį filmavo nuo pirmos dienos ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju ir tik paskui – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos projekto „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai.

„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone – nepaisydami lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi G. Jovaiša. Jis tarp jam įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V. Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.

A. Aleksandravičiui labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. „Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena fotografas.

T. Biliūnui didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnė už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas. Ypač paveiki buvusi ir Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“.

Koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.

G. Jovaišai daugiausia sentimentų paliko „Fluxus Labas!“, bendruomenių ir jaunimo renginiai.

Projekto „Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie projekto „Kaunas 2022“ patirtį kalba M. Plepys.

„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje – fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais.“

Klaipėdos dramos teatro atstovai atkreipė dėmesį, kad lankytojų teatre netrūksta visą sezoną, tačiau šventiniu laikotarpiu jų išties padaugėja.

"Pastebime tam tikrus bangavimus, pavyzdžiui, kalėdiniu ir naujametiniu laikotarpiu sulaukiame daugiau žmonių, kurie bilietus į spektaklius perka ne tik sau, bet ir renkasi kaip prasmingą dovaną savo draugams ir artimiesiems. Labai džiaugiamės šia tradicija – dovanoti patirtis vietoj materialinių smulkmenų yra puikus pasirinkimas", – teigė teatro darbuotojai.

Primenama, kad norintiems įsigyti bilietus reikėtų paskubėti, nes jų likę išties ne itin daug.

"Šiuo metu bilietų į visus spektaklius gruodį beveik nelikę, tirpsta jie ir į mūsų metų pabaigos koncertą – gruodžio 31 dieną pas mus koncertuos Jurga Šeduikytė su grupe", – sakė Dramos teatro atstovai.

Žiūrovai taip pat kviečiami apsilankyti teatre ir po Naujųjų metų.

"Iki gruodžio 31 d. pirkdami bilietus į visus 87 sezono antrojo pusmečio spektaklius, žiūrovai juos gali įsigyti su 40 procentų nuolaida. Kas dar nespėjo to padaryti – sausis puiki proga pamatyti ir mūsų naujausias premjeras – Agatos Duda-Gracz "Meilę", Michało Borczucho "Lost Lost Lost", – priminė Klaipėdos dramos teatras.

„Alkis“

Įprasto gyvenimo ritmą dvejus metus stingdęs virusas traukiasi, daugelio gyvenimai grįžta į įprastas vėžes. Nors pandemija tęsiasi, jos beveik nepastebime. Rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo protokolai tapo rutininiai net vaikams, o izoliacija, bent jau šioje pasaulio pusėje, liko tolimas, nemalonus prisiminimas. Apsilankius pandemijos įkarščiu gimusiame šokio teatro „Airos“ spektaklyje „Alkis“, tolimi prisiminimai trumpam sugrįžta, kai žiūrovai palydimi į jiems skirtus penkiolika stiklo cilindrų (scenografas Arūnas Adomaitis), kuriuose galima būti tik po vieną ar po du. Tai sugrąžina prisiminimus apie socialinę distanciją, šeimų ūkių burbulus ir kitas dar neseniai nuolat skambėjusias nejaukias sąvokas.

Tačiau čia pandemijos kontekstas ima nykti kartu su pirmaisiais naujausio choreografės Airos Naginavičiūtės spektaklio garsinio fono garsais. Taip, „Alkį“ akompanuoja ne muzika (bent jau ne ta, mums įprasta prasme), o iš įvairaus triukšmo Dariaus Čiutos sukurtas garso takelis: jame girdėti įvairių bildesių, industrinių garsų, šnabždesių, juoko, aplodismentų, atodūsių ir kitų žmonių ir aplinkos skleidžiamų garsų.

Na, o pagrindinis klausimas, atsidūrus stiklo cilindre – kas ką stebi? Kas yra šio spektaklio atlikėjai, o kas stebėtojai? Tai vienas iš retų scenos kūrinių, kai atlikėjai ne tik neignoruoja publikos, bet ir ją stebi. „Alkyje“ sunku pasakyti, kas yra tikrieji stebėtojai: uždaryti cilindruose ar aplink juos veikiančios, šokėjų ir aktorių įkūnijamos būtybės.

D. Ališausko nuotr.

Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika „Alkyje“ veikia ir kaip individai, ir kaip, kiek keista, bet bendrus ritualus atliekanti, kartu judanti bendruomenė. Juos vienija ir Lauros Darbutaitės kurti kostiumai – savotiškos, melsvos uniformos ir juodi platforminiai batai, primenantys antikinio teatro apavą. Jie veikia visoje erdvėje: ir priešais, ir aplink cilindruose laiką leidžiančią (kas stovi, kas sėdi, o kam norisi – prigula) publiką. Nuo bendros scenos subyra į vienu metu atliekamus trumpučius ar užsitęsiančius solo ir duetus, ir vėl jungiasi į suvienodintų judesių scenas. Be to, šokėjai, priartėdami prie vieno ar kito cilindro stiklo, ieško kontakto su ten atsidūrusiais stebėtojais (stebimaisiais), o kontaktas, būdingas žmonių pasauliui, turi galimybę pakeisti (net jei ir nestipriai) įvykių eigą.

Nors A. Naginavičiūtei būdinga abstrakti choreografija, niūrūs įvaizdžiai, nuorodų pripildytas (tiesa, ilgainiui, besikartojant, imantis gana stipriai varginti) garsinis fonas kuria gana platų asociacijų lauką, „Alkyje“ bene svarbiausias tampa abi puses įtraukiantis stebėjimo veiksmas. Jį galime sieti ne tik su mus supančiomis stebėjimo kameromis, socialiniais tinklais (juose juk ne tik rodomės patys, bet ir akylai stebime kitus), bet ir su kūrybos procesu. Čia galima susidurti ne tik su kito žmogaus akimis ir žvilgsniu, bet net ir patirti jausmą, kai ilgai stebėta bedugnė pažvelgia atgal.

Rekomenduojama linkusiems stebėti(s).

Nerekomenduojama, jei nenorite būti stebimi.

„Gyvulių ūkis“

Turbūt daugelis sutiks, kad šiandienėje socio- / geopolitinėje situacijoje George'o Orwello politinė satyra „Gyvulių ūkis“, pirmą kartą išspausdinta dar 1945 m. ir iki šiol tituluojama viena reikšmingiausių XX a. knygų – vienas aktualiausių kūrinių. Donaldui Trumpui laimėjus prezidento rinkimus JAV, buvo smarkiai išaugę kitos G. Orwello satyros „1984“ pardavimai, o Lietuvoje apie papildomą „Gyvulių ūkio“ tiražą prabilta beveik prieš penkerius metus po tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ne(pa)vykusio pasisakymo radijo eteryje. Tuomet tai labiau priminė pokštą, bet 2022 metais G. Orwello kūryba ir vėl gąsdinančiai priartėjo prie realybės (arba atvirkščiai). Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro sprendimas imtis šio kūrinio inscenizacijos – itin laiku.

Su kuo jums šiandien asocijuojasi G. Orwellas ir „Gyvulių ūkis“? Spektaklio režisieriui Pauliui Tamolei ir dramaturgui Rimantui Kmitai – su teatru. Šis atsakymas pribloškia savo hermetiškumu šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu ir kartu yra gana simptomiškas mūsų dramos teatro santykiui su realybe. Mat su socializmo ir komunizmo kritika susijusios G. Orwello kūrinio gijos, kurias ne taip seniai uždraudė Kinijos cenzūra, spektaklyje siejamos su režisūrinio ir kolektyvinio kūrybos teatro prieštaromis ir peripetijomis, o „Gyvulių ūkio“ gyventojų negebėjimas verstis be šeimininko / diktatoriaus – su, anot kūrėjų, neišvengiamu poreikiu režisieriui dramos teatre. Taip, čia galima įžvelgti mėginimą dekonstruoti galios veikimo mechanizmą, pateikiant G. Orwello pasakojimo ir santykių bet kurioje uždaroje bendruomenėje (šiuo atveju – teatro trupėje), paralelių. Tačiau, spektaklyje dėliojant akcentus, vidinio teatro gyvenimo problematika laimi prieš galimas bendresnes įžvalgas.

D. Matvejevo nuotr.

Konstruodamas dvilypį „Gyvulių ūkio“ pasakojimą P. Tamolė pasinaudoja beveik prieš dešimtmetį kartu su kolegomis Agne Ramanauskaite ir Mantu Stabačinsku Menų spaustuvėje sukurtame šokio spektaklyje „Contemporary?“ atliktu triuku, kai prasidėjęs be galo nuobodus spektaklis nutraukiamas ir paaiškėja, kad toliau kūrinys bus visai kitoks ir kalbės visų pirma apie kūrybos procesą. Apgaulė puikiai suveikia ir šįkart, ties pirmąja stotele sukeldama nuostabą ir stiprų palengvėjimą tikintis, kad kaukėtoji „Gyvulių ūkio“ inscenizacija čia ir sustos. Tačiau „Gyvulių ūkis“ vis grįžta prie pirminės pasakojimo formos. Nors ši spektaklio linija lyg ir įkūnija kūrybinių paieškų procesą, pateikia galimų variantų, tačiau blogas teatras, deja, visada lieka blogas teatras, net ir tada, kai yra tik imituojamas (o imituojama nemažai). Tai kompensuoja aktorių talentas, sužibantis ir po guminėmis, ir po socialinėmis kaukėmis. Ypač išsiskiria puikusis lygesnius už lygius paršus įkūnijantis Vytauto Anužio, Ryčio Saladžiaus ir Vainiaus Sodeikos trio, ryžtingąją kumelę Molę kurianti Augustė Pociūtė.

Scenoje paraleliai pateikiami du pasakojimai – gyvulių ūkyje ir aktorių trupėje – ne papildo, o dubliuoja vienas kitą, taip nė viena tema neišplėtojama iki galo. G. Orwellas interpretuojamas ganėtinai paviršutiniškai, o ir teatro temoje skaudūs ar itin problemiški klausimai nekeliami, teatru čia žaidžiama, saugiai praveriant užkulisių duris.

Rekomenduojama teatrinių savirefleksijų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiems (socio- / geopolitiškai aktualios interpretacijos.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“

Mūsų repertuaras vis dar stebėtinai rusiškas. Taip, tai lemia mūsų teatro istorija, ir taip, visi šiais metais rodomi spektakliai pagal rusų ar rusų kilmės dramaturgų pjeses turi tvirtus paaiškinimus, kodėl šie autoriai geri, teisingi ir nusiteikę prieš savo tėvynės vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Vis dėlto, ar tikrai negalime apsieiti be jų? Na, bent jau karo metu. Negalime?

Berlynas–Niujorkas–Berlynas–mirtis. Maždaug toks jaunos režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio pagal šiuo metu Lenkijoje gyvenančio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ veikėjų kelionės maršrutas. Iš vakarietiškų didmiesčių per savotišką nušvitimą į mirtį juos veda gyvenimo prasmės ir tikrovės pajautimo stoka. Mariaus Čižausko, Adelės Šuminskaitės, Šarūno Zenkevičiaus ir Vaidilės Juozaitytės įkūnijami Čarlis, Monika, Krištofas ir Emė nejaučia (ar jaučia nepakankamai) ir dėl to kenčia, o kai pagaliau pajunta (netektį, klinikinę mirtį), sunkiai tuos jausmus suvokia.

Daliai publikos, dramaturgo padiktuotas ir režisierės įgyvendintas sceninio veiksmo konstravimo būdas, kai veikėjai nupasakoja savo veiksmus trečiuoju asmeniu esamuoju laiku, gali pasirodyti netikėtas ar priminti pjesės skaitymą. Kitai daliai – priminti XXI a. pirmąjį dešimtmetį, kai toks kalbėjimas buvo gana populiarus. Toks nuasmenintas, kontakto su kitais vengiantis sceninis kalbėjimas žymi ryšio su savimi ir aplinkiniais trūkumą, gana tiesiogiai atskleidžia susvetimėjimo ir atsietumo problemas. Tačiau šį kartą tai tampa iššūkiu ne tik sunkiau emociškai įsitraukiantiems žiūrovams, bet ir aktoriams, mėginantiems vystyti kuriamų personažų ir jų santykių linijas.

V. Sodeikos nuotr.

„Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ išsiskiria vizualine precizika, švara ir priemonių taupumu. Minimalistinės Mariaus Nekrošiaus scenografijos ir Miko Žukausko vaizdo projekcijų duetas kuria kinematografišką buitiškos realybės ir transcendencijos ryšį. Jį kur kas sunkiau sekasi sukurti ir išlaikyti aktoriams, ypač A. Šuminskaitei. Kol kas jos kuriamoje Monikoje po aborto prabundantis visatos balsas neturi savo skambesio, tad personažo vystymasis klimpsta tekste ir tampa sunku suprasti jos (at)pasakojimą, o juo labiau ryšio su M. Čižausko Čarliu kismą. Personažų ir jų santykių sceninės evoliucijos stoka kuria monotoniško pjesės skaitymo įspūdį ir skatina kalbėti apie paviršutines jų, o ir visos pjesės interpretacijas.

Pjesėje vaizduojamas nepriteklių kadaise patyrusių, dabar visko pertekusių, bet laimės nepatiriančių, iš Rytų Europos gyventojų vakariečiais tapusių jaunuolių pasaulis, stokojantis dvasingumo, kurį kaip išsigelbėjimą gali suteikti tik užmarštis, šiuo atveju – narkotikai ir mirtis, nes akistata su realybe čia nesiūloma. Panašia kryptimi keliauja ir spektaklis, aplenkdamas kontekstines nuorodas ir estetizuodamas pasirinkimą nebūti.

Rekomenduojama pasiilgusiems sugalvotų problemų.

Nerekomenduojama ieškantiems šiuolaikinių aktualijų.

„Jauno žmogaus memuarai“

Pastaruosius (bent) du dešimtmečius sovietmetis ir jo kūriniai mūsų teatrų scenose buvo pristatomi arba per traumines patirtis, arba ignoruojant laikmetį, t. y. jį cituojant, rodant, bet nereflektuojant. Kitaip tariant, sovietmetis mūsų scenose buvo daugiausia atspindimas per režimo represijas ir jų padarinius arba sovietinės pjesės (ir literatūra) scenoje interpretuojamos tarsi atsietai nuo istorinio konteksto. Tad jaunosios kartos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio romaną bene pirmasis į sovietmetį žvelgia tiriamuoju žvilgsniu.

Sovietmetis čia ženkliškas, estetizuotas, niūrus, bet elegantiškas, stiliovas (scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė, kostiumų dailininkė Karolina Janulevičiūtė), saugus, todėl net kiek juokingas. Čia vaizduojamas vadinamasis brandusis socializmas (praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiai). Jis ne tiek pavojingas fiziškai. Jo pavojai jau visai kiti. Jie jau kėsinasi į sielą, į mąstymą, kurį pakeisti, kaip dabar gerai žinome, užtrunka dešimtmečius. Būtent toks nuskausmintas sovietmetis pasiduoda analizei, leidžia apžiūrėti individualios sąmonės eižėjimo procesus, leidžia pamėginti suprasti „kaip jie tada gyveno?“ ir „kaip jie taip galėjo?“. Savo inscenizacija E. Švedkauskaitė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi scenoje išryškina sovietmečio tyrimuose prieštaringai vertinamą, o scenoje taip natūraliai skambančią prisitaikymo temą.

Pagrindinis tiriamasis – R. Gavelio keturiolikos laiškų romano herojus, fizikas Leonas Ciparis. Scenoje jį kuria ir prasisiekusio sovietinio žmogelio pilkumą neįtikimai tiksliai įkūnija Vainius Sodeika. Jis nėra nei intriguojantis, nei patrauklus, nei charizmatiškas, nei erzinantis, nei skatinantis atjautą, – jis tiesiog joks, toks beveik nepastebimas, bet visada esantis. Toks pilkas sovietinis pilietis-biurokratas su šiokiomis tokiomis partinėmis ambicijomis, vidutiniais gyvenimo pasiekimais ir svajomis apie priklausymą bendruomenei. Toks, kokius ir kūrė anas laikas ir jo ideologijos mašina.

D. Matvejevo nuotr.

„Jauno žmogaus memuarai“ – bene pirmas kritiškas jaunosios, nepriklausomos kartos žvilgsnis į sovietinį laiką ir jo žmones, neapsimetant, kad tokia realybė įmanoma ir šiandien, ne atsietai interpretuojant to laiko tekstus, o tiriant to laiko žmones, jų santykius, būsenas ir pasirinkimus. Spektaklis leidžia atsekti mūsų visuomenės įtrūkimus, atpažinti santvarkas peržengusių politikų retoriką, jau pasitraukusius kai kurių partijų lyderius ir likusius jų patikėtinius, kai kurias mūsų politikos tradicijas. „Jauno žmogaus memuarai“ leidžia apčiuopti tai, ko dar neatsikratėme. Tik tai daro švelniai, neprimestinai, muzikaliai.

Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika šiame spektaklyje – viena iš veikėjų. Ji spektaklio scenoje veikiančius personažus jungia į (tariamą) bendruomenę, sustabdo, pratęsia ar pagreitina laiką, kuria ne foną, o atmosferą (kaip ir virš sceninio veiksmo grėsmingai pakibusi Sporto rūmų fasado citata). Tiesa, spektakliui artėjant finalo link, jo atmosferą ir harmoniją suardo Alekso Kazanavičiaus kuriamam Li Čin Chajui, savotiškai Anatolijaus Kašpirovskio reinkarnacijai, skirtas epizodas, kuris, deja, naujos kokybės nesukuria, tačiau suardo spektaklio tvarką.

„Jauno žmogaus memuarai“ – vienas iš tų retų spektaklių, kuriame aktorių kuriami vaidmenys sudaro visumą, nepaisant to, kad scenoje konstruojamas reflektyvus pasakojimas. Nuolatinis prasmingas veiksmas antrame plane, skirtingų sceninių ir prasminių planų derinimas, taiklūs muzikiniai intarpai, jų dinamika ir dramaturgija leidžia kalbėti apie tam tikrą režisūrinę E. Švedkauskaitės brandą.

Rekomenduojama ieškantiems gero dramos teatro.

Nerekomenduojama jaučiantiems stiprią alergiją sovietinei praeičiai.

LASS projektų vadovė Lina Puodžiūnė teigė, kad iš visų kultūros paslaugų neregiams labiausiai prieinami dalykai yra literatūra (knygos brailio raštu) ir muzika (įvairūs koncertai, įrašai). Tačiau pasak jos, pritaikomumas didėja ir kitose srityse.

„Situacija tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras kasmet iš savo archyvų pritaiko filmus, kuriuos padovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai ir neregiai juos gali pasižiūrėti. LRT taip pat turi filmų su garsiniu vaizdavimu, du kino festivaliai „Nepatogus kinas“ ir „Kino pavasaris“ taip pat pritaiko po filmą. Muziejų ekspozicijos palaipsniui tampa prieinamesnės. Atsižvelgiama į tai, kad nebūtinai viskas turi būti po stiklu“, – kalbėjo L. Puodžiūnė.

Kalbant apie teatrą, pasak L. Puodžiūnės, galima pasidžiaugti, kad šiemet bus rodomas jau aštuonioliktas spektaklis su garsiniu vaizdavimu, skaičiuojant nuo 2012 metų, kai LNDT pirmą kartą buvo pritaikytas spektaklis „Dėdė Vania“.

„Anksčiau neregiams pritaikyti spektakliai buvo rodomi tik LNDT. Labai norėjosi, kad tai patirtų ir kitų miestų gyventojai, nes žmonių su regos negalia Lietuvoje yra apie 15 tūkst. Galvojome, kaip juos pasiekti, todėl apvažiavome visus valstybinius teatrus. Dabar daugiausiai spektaklių su garsiniu vaizdavimu turi Nacionalinis Kauno dramos teatras. Klaipėdos dramos teatras irgi labai geranoriškai prisideda. Šiauliai ir Panevėžys teparodę po vieną spektaklį, bet vis tiek tai yra džiugiu“, – pasakojo L. Puodžiūnė

LNDT neregiams buvo pritaikyti šie spektakliai: „Dėdė Vania“, „Katedra“, „Lilijomas“, „Dieviškoji komedija“. Jono Vaitkaus pagal Augustro Strindbergo dramą sukurtas „Didysis kelias“ – jau penktasis spektaklis.

LNDT nuotr.

„Neregiai labai laukia šių spektaklių. Jei toks spektaklis rodomas kartą per metus – tai didžiulė šventė. Jei kiekvienas teatras įsipareigotų bent po vieną spektaklį parodyti per metus, tai būtų jau penki spektakliai visuose pagrindiniuose teatruose ir būtų penkios šventės mūsų bendruomenei“, – teigė L. Puodžiūnė.

Kaip vyksta garsinis vaizdavimas? Aklųjų ir silpnaregių grupė į teatrą ateina gerokai iš anksto – beveik prieš dvi valandas, jiems išdalinama techninė įranga: ausinės ir imtuvai. Atėjusi į salę grupė išklauso įžangą – jiems pristatoma scenografija, rekvizitas, kostiumai. Prisistato ir patys aktoriai, taip neregiai susipažįsta su personažų balsais ir vėliau geriau orientuojasi, kuris personažas kada kalba. Kai kuriuose teatruose leidžiama užlipti į sceną, paliesti scenografijos elementus. Kai prasideda spektaklis, neregiai sėdi kartu, dažniausiai salės priekyje ir viena ausimi klausosi aktorių balsų, o kita ausimi, turėdami ausinę, girdi spektaklio komentatorių, pasakojantį apie vaizdus ir veiksmą. „Didįjį kelią“ neregiams komentuos aktorė Ugnė Žirgulė.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektų vadovė L. Puodžiūnė teigė, kad ne visiems spektakliams būtinas garsinis vaizdavimas.

„Jei spektaklyje daug dialogų – net nereikia garsinio vaizdavimo, jis visiškai suprantamas žmogui, turinčiam regos negalią. „Didysis kelias“ buvo pasirinktas, nes jis labai vizualus ir be garsinio vaizdavimo sunkiai suprantamas neregiams. Į tai teatrai turi atkreipti dėmesį, pasirinkdami spektaklius. Jei užsimerkus sunku suprasti, kas vyksta scenoje, jeigu yra daug vizualinių sprendimų, poteksčių, metaforų, daug kūno kalbos – tokiam spektakliui reikia garsinio vaizdavimo. Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad garsinis vaizdavimas labai svarbus ir silpnai matančiam žmogui, ne tik neregiui. Toks žmogus mato didelį bendrą vaizdą, o garsinis vaizdavimas veikia kaip žiūronai, nukreipia žvilgsnį į esminę vietą, į ką atkreipti dėmesį. Tuomet jis ir pilnavertiškai pamato tą spektaklį“, – sakė L. Puodžiūnė.

Įsigijo lazerius

Neišjungtas telefono garsas, užkandžiavimas ar net knarkimas – būtent su tokiu teatro lankytojų elgesiu kartais tenka susidurti Klaipėdos teatrų darbuotojams. Nors ir sakoma, kad toks žiūrovų elgesys veikiausiai nėra piktybinis, būtina priminti, kad vis dėlto teatre jis nederamas.

Pasak Klaipėdos dramos teatro vyriausiosios administratorės Gretos Matuzaitės-Archipovos, pastaruoju metu susiduriama su nauju reiškiniu – spektaklių filmavimu ir fotografavimu.

"Dabar tai didžiausia problema, bandome ją spręsti žiūrovams garsiniu pranešimu prieš spektaklius primindami, kad filmuoti ir fotografuoti draudžiama. Taip pat, kad ir nenoriai, bet esame įsigiję lazerius, tad vykstant spektakliui tenka spiginti žiūrovams į akis ar telefonus. Kita problema – vėlavimas. Atrodo, nieko tokio, jei pavėluosiu penkias minutes, juk vis tiek mane palydės į salę, bet, kita vertus, tai yra didžiulė nepagarba aktoriams ir žiūrovams, kurie jau stebi spektaklį", – teigė G. Matuzaitė-Archipova.

Atrodo, kad visas spektaklis žiūrimas per telefoną.

Užmigo išgėrusi

Anot G. Matuzaitės-Archipovos, dar nebuvo tokio atvejo, kad žiūrovas būtų išprašytas iš salės, nes turėtų būti užfiksuotas išties piktybiškas elgesys.

"Pasitaiko atvejų, kai žiūrovai spektaklių metu valgo saldainius, todėl reikėtų prisiminti, kad teatro salė – ne kino salė, kur galima užkandžiauti. Dauguma žiūrovų yra tikrai pavyzdingi, bet pasitaiko visokių kuriozų. Pavyzdžiui, kolegės pasakojo, kad į spektaklį atėjo dvi girtos moterys, viena jų per spektaklį užmigo, kita šiaip taip išsėdėjo. Kad žmonės užmiega ir pasigirsta knarkimas, pasitaiko ir dažniau. Bet tokie užmiegantys labai nepiktina, suprantame, kad žmogus turėjo sunkią dieną, bet vis tiek buvo pasiryžęs ateiti į teatrą. Linkime kitą kartą ateiti mažiau pavargus", – sakė pašnekovė.

Taip pat pastebima, kad yra žiūrovų, kurie spektaklyje kažko nesupranta ir nesulaukę pabaigos veržiasi iš salės garsiai komentuodami, koks blogas spektaklis. Kiti garsiai komentuoja veiksmą dar sėdėdami salėje.

Šaltuoju metų sezonu salėje sėdi ir peršalimo ligomis sergantys žiūrovai. Nepaisant to, kad visur skelbiama, jog pajutus simptomus renginių geriau vengti ir taip pasirūpinti ne tik savo, bet ir kitų saugumu.

Rimantas Pelakauskas. Vytauto Petriko nuotr.

Fotografuoja blykstėmis

Aktoriaus Rimanto Pelakausko teigimu, dėl triukšmaujančių žiūrovų aktoriai jaučia diskomfortą.

"Diskomfortas išties didelis. Teatras – dialogas ir, kai dirbi, kalbiesi su žmonėmis salėje. Vyksta aktoriaus dialogas su žiūrovas. Jei žiūrovai triukšmauja, tai reiškia, kad dialogas neįvyksta, kad nieko neįvyko – apima tuštumos jausmas. Koks dialogas, jei jame nėra pagarbos, lygiai tas pats, jei aktorius ateitų į sceną nepasiruošęs. Kam eiti į teatrą, jei nenori dialogo, buvimo drauge, kokios nors temos nagrinėjimo, per tai ateinančio vidinio atradimo? Teatre laukia kūrybinis aktas ir žiūrovas jame dalyvauja kartu su aktoriais. Jam reikia nusiteikti", – tikino aktorius.

O fotografavimas spektaklio metu jau tapo masinis reiškinys.

"Spektakliuose netrūksta fotografuojančių žiūrovų, ir kartais fotografuojama masiškai, suspindint blykstėms, net atrodo, kad visas spektaklis žiūrimas per telefoną. To tikrai per daug, tai eterio triukšmas. Tai trukdo susikaupti tiek aktoriams, tiek ir kitiems žiūrovams", – kalbėjo R. Pelakauskas.

Iš atvirų pokalbių

Tad 14-toji „Jaunatis“ prasidės jau netrukus. Festivalio programoje – šeši Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatrų spektakliai, kurie uostamiestyje bus parodyti pirmą kartą. Nors festivalis dedikuojamas vaikams ir jaunimui, spektaklių tematika bus aktuali labai plačiai auditorijai. Jie bylos apie idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudžią sandūrą su realybe, lytinio tapatumo paieškas, socialines problemas, kels klausimus apie žmogiškąją prigimtį ir, suprantama, seks pasakas ir kvies svajoti.

Jau pirmojo teatrų festivalį „Jaunatis“ pradėsiančio Oskaro Koršunovo teatro spektaklio pavadinimas kelia intrigą – „Trans Trans Trance“. Šio spektaklio dramaturgiją režisierė Kamilė Gudmonaitė kartu su aktoriais kūrė ne remdamasi originalia pjese ar literatūra, o repeticijų metu sukurta ir atrasta medžiaga. Iš atvirų pokalbių gimęs spektaklis klausia, kiek mus veikia ir formuoja lytinė tapatybė? Kas nutinka žmogui, jei jo vidus neatitinka jo išorės? Ar sunku priimti save tokį, koks esi iš tikrųjų, jeigu tave ne visada priima visuomenė? „Ir vyrai, ir moterys tampa stereotipų aukomis. Tokia norma net skatina smurtą, nes tie, kurie jos neatitinka, dažniausiai atsiduria socialinio gyvenimo paraštėse“, – kalbėjo režisierė. Spektaklis „Trans Trans Trance“ sulaukė gerų įvertinimų tarptautiniuose festivaliuose Londone (Didžioji Britanija), Milane ir Romoje (Italija), Liubline ir Varšuvoje (Lenkija), Berlyne (Vokietija).

Vaidina aktorės Dovilė Kundrotaitė, Jovita Jankelaitytė ir Adelė Šuminskaitė.

Odė nevilčiai

Kauno teatro trupė „Teatronas“ festivalyje „Jaunatis“ parodys spektaklį-odę nevilčiai „Kandidas arba Optimizmo mirtis“. Čia režisierius Gildas Aleksa remiasi prancūzų rašytojo ir filosofo Voltero apysaka, kritikuojančia Leibnizo optimizmo filosofiją, o jauna trupė mėgina Kandido nepasiduodančiomis akimis pažvelgti į skaudžias temas per komiškumo prizmę.

Spektaklis kalba apie jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą svajoti. „Spektaklyje (...) nelaukiami tik tie žmonės, kurie tikisi nenutrūkstamų psichologiškai sukurtų personažų portretų ar įspūdingai suktų siužetų. Kad ir kaip žiūrėtume, vis dėlto tai filosofinis spektaklis: jame daugiau socialinės refleksijos nei tradicinės reprezentacijos. Ir daug juoko...“ – sakė G.Aleksa.

Spektaklyje „Kandidas arba Optimizmo mirtis“ vaidina Arnas Ašmonas, Renida Baltrušaitytė, Matas Dirginčius, Milda Jonaitytė, Karolis Kasperavičius, Milda Naudžiūnaitė.

Čia gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro.

Vaidins M.Repšys

„Vaidina Marius Repšys“ – lyg ir viskas pasakyta... Daug įsimintinų vaidmenų sukūręs, aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus pelnęs, vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Su M.Repšiu publikos laukia susitikimas taip pavadintame spektaklyje (režisierius Mantas Jančiauskas), kuriame žiūrovai kviečiami pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis į kelionę gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.

Pastaruosius kelerius metus M.Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės. Žvejų rūmų scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? Ar įmanoma savęs nevaidinti? Šiuose klausimuose, kaip ir spektaklyje, teatras susipina su gyvenimu. Bet teatras yra vieta, kur pamišimas leidžiamas, o gyvenime esame linkę jo nepripažinti. Spektaklio kūrybinė grupė tiki, kad čia gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro.

Apie žmogaus prigimtį

Teatrų festivalyje „Jaunatis“ taip pat viešės itin retas uostamiestyje svečias – Kauno valstybinis lėlių teatras su spektakliu „Dievų miškas“ pagal to paties pavadinimo garsųjį Balio Sruogos romaną, atskleidžiantį Antrojo pasaulinio karo metais Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus.

Spektaklis pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių kaip geriausias 2021 m. objektų ir lėlių teatro spektaklis. „Dievų miškas“ – netradicinis lėlių teatro spektaklis. Nenutolstant nuo originalaus teksto ir išlaikant ironišką pasakojimo toną, spektaklyje vaizduojami prižiūrėtojų ir kalinių santykiai, lagerio hierarchija, sekinantys darbai, vargana buitis ir žmogaus orumą gniuždančios bausmės. Režisierė Agnė Sunklodaitė, remdamasi sėkminga kūrybine patirtimi bei lėlių ir objektų teatro žanrinėmis galimybėmis, pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas, kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo? Spektaklio kūrėjų manymu, šiandien B.Sruogos romanas kaip niekada aktualus, nes žmonės linkę pamiršti didžiąsias istorijos pamokas.

Spektaklyje „Dievų miškas“ vaidina Saulius Bagaliūnas, Dominyka Budinavičiūtė, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė, Laima Strazdauskienė.

Pažintinis gamtos vadovėlis

Patiems jauniausiems žiūrovams tikrai patiks „Stalo teatro“ iš Vilniaus spektaklis „Muilo opera: Burbuliuko meilė“. Sukurti šį spektaklį režisierę Saulę Degutytę įkvėpė pažintis su rašytoja Ieva Babilaite, kuri papasakojo kurianti pieštą knygą be žodžių. Pasak režisierės, kiekvienas, atsivertęs šią knygą, gali susikurti istoriją, todėl ir savojo scenos kūrinio ji nevadina spektakliu, tai teatrinė instaliacija – pažintinis gamtos vadovėlis.

„Mes, žmonės, kiekvienas gyvename savo bakterijų, kurios mus saugo, burbule, o jį mes vis norime antibakteriniu muilu sunaikinti. Tokia buvo pirminė idėja, bet vėliau, prasidėjus pandemijai, nelabai pavyko sakyti, kad „muilas yra blogai“, – sakė režisierė S.Degutytė.

Šis itin vizualiai gražus spektaklis – tai kelionė per Žemės amžius, pirmųjų bakterijų, gaminančių deguonį būsimai gyvybei, kolonijas. Nuo požemių į medžių viršūnes, per skruzdėlių gyvenimą, per formų virsmus iš vienos į kitą, per miškus ir vandenis su banginiais, dusiomis, bitėmis ir paukščiais.

Instaliacijoje „Muilo opera: Burbuliuko meilė“ vaidina Paulina Simutytė ir Balys Ivanauskas, muzikos autorė – kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė.

Aktoriai šoks ir dainuos

Vienas iš 14-ojo teatrų festivalio „Jaunatis“ šeimininkų ir organizatorių – Klaipėdos žvejų rūmų jaunimo teatras „Be durų“ pakvies į pasaką.

Šiemet kūrybinės veiklos 60-metį minintis teatras „Be durų“ festivalio uždarymui repetuoja atnaujinimo premjerą „Smaragdo miesto burtininkas“, režisuotą ilgametės šio teatro meno vadovės Angelės Juškevičienės.

Linksmame muzikiniame spektaklyje, kuriame aktoriai šoka ir dainuoja, o žiūrovai juos palaiko katutėmis, jaunoji publika susitiks su pamėgtais veikėjais – burtininkais Vinila ir Gudvinu, mažąja Ele ir kitais spalvingais personažais.

Nuotaikingą muziką spektakliui sukūrė Haroldas Šlikas, kostiumų dailininkė – Olga Ronkaitienė, choreografė – Jolanta Ženčienė.

Festivalio programa

Spalio 3 d. 19 val. – OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis „Trans Trans Trance“ (N 14).

Spalio 12 d. 10 val. ir 12 val. – Vilniaus „Stalo teatro“ spektaklis „Muilo opera: Burbuliuko meilė“.

Spalio 17 d. 19 val. – Kauno teatro trupės „Teatronas“ spektaklis „Kandidas arba Optimizmo mirtis“ (N 16).

Spalio 27 d. 19 val. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Vaidina Marius Repšys“ (N 16).

Lapkričio 17 d. 19 val. – Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Dievų miškas“ (N 16).

Lapkričio 20 d. 12 val. – Klaipėdos žvejų rūmų teatro „Be durų“ spektaklis „Smaragdo miesto burtininkas“.

Bilietus platina „Bilietai.lt“. Moksleiviams, studentams, senjorams ir žmonėms su negalia taikoma 50 proc. nuolaida.

Edukacija mažiausiems

Šiuolaikinis šokis – tai neformalusis ugdymas, tinkamas tiek moksleiviams, tiek ir mažiausiems žiūrovams. Štai šokio spektaklis „Lopšinė Žemei“, kurį J. Miltinio dramos teatras pristatys Josvainiuose rugsėjį, skirtas patiems mažiausiems 3–5 metų vaikams. O projekto „PROmetėjas“ metu vykusi Šiuolaikinio šokio asociacijos edukacija moksleiviams padėjo ugdyti ne tik kūrybiškumą, supažindino su žanru, bet ir taip reikalingus, visiems svarbius socialinius įgūdžius. „Bendrojo ugdymo programoje sumanyta ne šiaip sau. Meninis ugdymas padeda įgyti įvairias kompetencijas: ir bendrąsias, ir profesines, ir kitokias itin reikalingas šiuolaikiniam žmogui. Vaikai tai gali gauti ir per šiuolaikinį meną, raišką, o tokių pamokų reikia labai daug“, – mintimis dalinosi spektaklio „Lopšinė Žemei“ režisierė, šiuolaikinio šokio asociacijos narė, edukatorė Ieva Jackevičiūtė. 

Netikėtas šokio vyksmas

Protesto kultūrą tyrinėjanti šokio menininkė Agnietė Lisičkinaitė į Prienų rajone esantį Stakliškių miestelį atkeliauja su šokio vyksmu „Hands Up“. Hands up (liet. Rankas aukštyn) – tai fizinė kūno pozicija, atsikartojanti daugelyje skirtingų kultūrinių, socialinių ir religinių kontekstų. A. Lisičkinaitės pasirinktas kontekstas – protesto kultūra. Vyksmą pradėdama žiūrovų įtraukimu, menininkė ragina pajausti reikalingą drąsą ir ryžtą išsakyti savo poziciją bei už ją stovėti. O tuo pačiu pažvelgti į kitas nuomones. Šis meninis tyrimas neturi vieno atsakymo – „kaip ir viena tiesa, vienas atsakymas čia neegzistuoja“ teigiama kūrinio pristatyme. Choreografinis vyksmas kvestionuoja ribą tarp pasidavimo ir atsidavimo, susitaikymo ir pasipriešinimo.

Šiuolaikinio šokio spektakliai

Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautinės trupės spektaklis „Norėčiau būt paparčio žiedu“ bus nemokamai rodomas Ramučiuose. Birutės Letukaitės vadovaujamas teatras pristatys prancūzų kūrėjos Bea Debrabant gamtos inspiruotą kūrinį, kuriame pasirodo atlikėjai iš Pietų Korėjos, Italijos, Meksikos, Prancūzijos, Albanijos, Kanados, Taivano bei Lietuvos. Tuo tarpu akimirkai atsitraukti nuo intensyviai įtraukusio rudens ritmo kvies kūrėjai „Nuepiko“. Įkvėpti savų ir svetimų „perdegimų“ trupės įkūrėjai šokėjai Marius Paplauskas, Marius Pinigis ir Andrius Stakelė spektaklyje „Perdegimas“ imasi tyrinėti ir menine kūno kalba interpretuoti „perdegimo“ reiškinį. Trijų šokėjų (M. Pinigio, A. C. Bibiano, A. Stakelės) tandemas šių metų projektą „PROmetėjas“ vainikuos Akademijoje.

K. Latvytės nuotr.

Kultūra regionuose

Šiuolaikinio šokio sklaidos projektas „PROmetėjas“ vyksta antrus metus: pirmo sezono metu Kauno regione suvienijo dešimt kultūros centrų, įtraukė dešimt regiono miestelių ir truko du mėnesius. O šįmet – išsiplėtė ir partnerių skaičius, ir programa. Projekto „PROmetėjas“ veiklose šiuolaikiniu šokiu jau mėgavosi apie pusantro tūkstančio Kauno regiono kultūros mėgėjų. O su šiuolaikiniu šokiu susipažįstantys žiūrovai bei edukacijų, rezidencijų dalyviai džiaugiasi unikalia proga bei skatina ir toliau domėtis šiuo žanru.

„Šiuolaikinis šokis kaip ir kitos profesionaliojo meno formos tenkina ne tik hedonistinius žmogaus poreikius, bet taip pat augina, formuoja asmenybės dorovinę sąmonę, lavina kūrybingumą, vaizduotę bei kritinė mąstymą. Ypač svarbu sukurti kokybišką ir turtingą kultūrinę-meninę aplinką jauniausiems kultūros vartotojams. Nuo to didele dalimi priklauso kultūrinio sąmoningumo raida, siekis suprasti bei ugdyti teigiamas nuostatas kultūrinio kitoniškumo atžvilgiu, gebėjimas kurti bei dalyvauti kultūriniuose procesuose ateityje. Todėl šių metų projekte „PROmetėjas“ ženkliai didesnę programos dalį užima edukacinės veiklos ir spektakliai, skirti vaikams bei jaunimui“, – teigė Prienų laisvalaikio ir kultūros centro direktorė Virginija Naudžiūtė.

Šiuolaikinio šokio programa „PROmetėjas“ kelionę Kauno regione tęsia iki rugsėjo 23 dienos. Visi projekto renginiai nemokami.

„Iki rugpjūčio mėnesio Kaune ir Kauno rajone jau surengta daugiau nei 600 renginių – parodų, spektaklių, festivalių ir koncertų. Skaičiuojame, kad per pirmąjį pusmetį juose apsilankė per 800 tūkst. žmonių, o prie programos įgyvendinimo prisidėjo daugiau kaip 6000 profesionalų“, – penktadienį paskelbtame KEKS pranešime sakė projekto vadovė Virginija Vitkienė.

Jos teigimu, džiugina ne tik skaičiai, bet ir kasdien juntamas didelis žmonių įsitraukimas.

Didžiausio lankytojų skaičiaus sulaukė Šiuolaikinės Kauno mito trilogijos renginiai. Sausį KEKS atidarymą, tai yra programą, pavadintą „Sukilimas“, stebėjo daugiau kaip 150 tūkst. žmonių, o gegužę miestą užliejęs „Santakos“ savaitgalis pritraukė virš 300 tūkstančių.

Tarp populiariausių renginių – Serbijos menininkės, performanso meistrės Marinos Abramovič vizitas ir jos paroda „Būties atmintis“. Ją apžiūrėjo daugiau kaip 25 tūkst. lankytojų.

Iki metų pabaigos veiksiančioje Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge'o (Viljamo Kentridžo) parodoje „Tai, ko nepamename“ jau apsilankė per 27 tūkst. žmonių.

„Džiugina ne tik kauniečių įsitraukimas, bet ir tai, kad miestas vis įdomesnis tarptautinei auditorijai. Iki liepos Kaune jau apsilankė apie 20 tūkst. turistų. Manau, kad žinomi vardai, kultūros sostinės įvykiai padėjo pasiekti Europos šalių gyventojus. Svečiai iš užsienio domisi Kauno modernizmu, parodomis, duris atvėrusiu ukrainiečių kūrybininkams skirtu „CulturEUkraine“ centru“, – sakė KEKS Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis.

Jo teigimu, būtent Europos kultūros sostinės tema labiausiai figūravo ir užsienio žiniasklaidoje.

„Per šį pusmetį Kauną aplankė 144 žurnalistai iš devyniolikos šalių. Rengti straipsniai, interviu, reportažai, kurie pasiekė dideles užsienio auditorijas“, – sakė M. Reinikis.

Organizatorių duomenimis, apie „Kaunas 2022“ rašyta 62 šalyse, tarp jų – ne tik Europos valstybėse, bet ir JAV, Indijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kanadoje, PAR, Singapūre. Apie Kauną pranešė BBC, CNN, TIME, „The Guardian“, „The Telegraph“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“ portalai.

„Šie skaičiai atspindi tik sausio–birželio mėnesių statistiką. Vasarą kvietėme į daugybę renginių – elektroninės muzikos festivalį „Audra“, scenos menų festivalį „ConTempo“, „Istorijų festivalį“. Galiausiai, prieš akis – renginių kupinas ruduo. Tad tikimės, kad dar pozityvesniais rezultatais galėsime pasidalyti jau 2023 metų pradžioje“, – sakė V. Vitkienė.

2022 metais Europos kultūros sostinėmis paskelbtas Kaunas ir Kauno rajonas, taip pat Ešas prie Alzeto Liuksemburge ir Novi Sadas Serbijoje.

Kaunas per Europos kultūros sostinės metus siūlo aplankyti per tūkstantį renginių – festivalių, parodų, scenos meno renginių, koncertų. Programoje dalyvauja per 4 tūkst. atlikėjų.