"Pradėti kalbėti apie traumines mūsų šalies patirtis tapo galima tik atkūrus nepriklausomybę. Vis dar stokojame objektyvių faktų, sumaištį kelia ir propagandinis fonas iš Rytų. Tad nenorėdami kartoti praeities klaidų, turime atrasti būdų susikalbėti skirtingoms tautoms ir kartoms", – sako jis.

– Kalbamės Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti išvakarėse. Ką pastebite – ar prieš 80 metų įvykę žiaurūs įvykiai šiandienos visuomenei vis dar svarbūs ir jautrūs? O gal visa tai, ypač jaunimui, atrodo tiesiog nuo mūsų nutolusi istorija, suguldyta vadovėliuose?

– Žinoma, muziejus stebi šiandienę situaciją istorinės atminties reprezentavimo lauke. Galiu pasakyti, kad šiais klausimais išties trūksta konstruktyvios diskusijos, kalbėjimo ir švietimo. O juk šie metai yra išskirtiniai, nes nuo okupacinių režimų Lietuvoje pradėtų vykdyti nusikaltimų praėjo 80 metų. Deja, dažnai tenka pastebėti, kad viešojoje erdvėje stengiamasi sureikšminti vienas traumines patirtis, bandant sumenkinti kitas. Tačiau vienodai svarbu paminėti tiek nacizmo, tiek stalinizmo režimų vykdytus žiaurumus.

Atkreipkime dėmesį, kad mūsų dažno nesusikalbėjimo šia tema šaknys slypi būtent Lietuvą užklupusiose nacių ir sovietų okupacijose. Jos lėmė priešpriešas, kurios trukdo mums susikalbėti netgi po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo prabėgus 30 metų. Svarbu ir tai, kad iškart po Antrojo pasaulinio karo neturėjome galimybės kalbėtis apie tai, kas įvyko, nes iškart prasidėjo antroji sovietų okupacija. Tad ši tema ir liko tarsi nutylėta, neišdiskutuota.

Kalbant apie jaunimo įtraukimą į šią diskusiją, labai svarbus švietimo ir kultūros įstaigų vaidmuo. Būtina atkreipti dėmesį ir į formas, kuriomis tai atliekame. Su jaunuoliais reikia kalbėtis ne tiesmukai, ne prievarta, bet ieškoti tinkamų būdų. Todėl rugpjūčio 21-osios renginių metu stengsimės pasiekti kuo daugiau visuomenės grupių ir kalbėti joms suprantama kalba. Muziejus – tai tiltas tarp praeities ir dabarties; vieta, kur renkami ir saugomi artefaktai, liudijantys sudėtingą mūsų istoriją. Tad jis turi būti lankstus, prisiderinti prie dinamiškos šių laikų visuomenės, kuriai nebeužtenka tradicinių edukavimo formų.

– Minėjote, kad prie Holokausto marginalizavimo Lietuvoje labai prisidėjo sovietmetis. Išties, tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių dėl sovietinės propagandos įtakos vis dar nelabai supranta Holokausto masto ir žiaurumo. Galbūt todėl kartais kyla noras tarsi numenkinti šias patirtis?

– Sovietmetis išties paliko savo įspaudą. Po 1944 m., kai prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija, kalbėti apie Holokaustą, kaip apie žydų tautos naikinimo reiškinį, buvo negalima. Apie tai oficialiai buvo šnekama kaip apie susidorojimą su sovietiniais piliečiais, trūko informacijos, autentiškų faktų, objektyvios analizės. Oficialiai kalbėti apie Holokaustą, atlikti objektyvius istorinius tyrimus tapo įmanoma tik po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1990-aisiais.

Mūsų istorija yra labai komplikuota, joje daug susipynusių gijų tarp abiejų režimų vykdytų okupacijų. Niekam ne paslaptis ir dabar veikiantis propagandinis fonas iš Rytų, kuris įneša savo indėlį į nesusikalbėjimą šia tema. Visa tai tarsi suvelia istoriją, ir žmonėms, kurie ja giliai nesidomi, tampa sunku įvertinti tikrąjį įvykių mastą, atsirinkti, kas yra tiesa. Pastebime, kad dažnai mėgstama sąmoningai radikalizuoti su Antrojo pasaulinio karo įvykių traktavimu susijusius klausimus, matant tik juodą ir baltą spalvas. Pavyzdžiui, dalies lietuvių dalyvavimas Tautinio darbo apsaugos batalionuose ir kolaboravimas su naciais neretai yra primetamas visai tautai. Sakoma, kad visi lietuviai buvo nacių kolaborantai, nors tai akivaizdi netiesa. Daugiau nei 900 lietuvių yra oficialiai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, kurie karo metais gelbėjo žydus nuo nacių susidorojimo.

Lygiai taip pat visai žydų tautai bandoma primesti sovietinio režimo nusikaltimus, bendradarbiavimą su juo ir dalyvavimą vykdant masines Lietuvos gyventojų represijas. Tačiau mes puikiai žinome, kad sovietinės okupacijos metu žydai taip pat atsidūrė aukos pozicijoje, buvo represuoti sovietinės valdžios.

Kitaip tariant, dažnai linkstama užsimerkti prieš akivaizdžius faktus ir vadovautis ne objektyviais istorijos šaltiniais, bet abejotinomis nuomonėmis. Dėl šios priežasties daromos klaidingos įžvalgos, kurios dalies visuomenės laikomos gryna tiesa. Rugpjūčio 21 d. šiuos klausimus nagrinėsime diskusijoje "Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija". Joje pasvarstysime, kodėl po šių įvykių praėjus 80-mečiui, Lietuvoje mes vis dar nesugebame išgirsti vieni kitų.

– Laukia ir kitas įdomus renginys – Lėlių teatro spektaklis pagal Balio Sruogos romaną "Dievų miškas". Kas galėjo pagalvoti, kad tokia tema bus galima sukurti lėlių spektaklį! Juk kai B.Sruoga parašė savo šedevrą, spausdinti knygą buvo atsisakyta dėl sarkastiško kalbėjimo apie patirtis koncentracijos stovykloje. Tad galbūt žanrų įvairovė, tam tikrų cenzų nebuvimas ir būtų kelias susikalbėti su jaunąja karta? Juk nesusikalbėjimas vyksta ne tik tarp tautų, bet ir kartų.

– Muziejininkystėje dirbu jau daugiau nei penkiolika metų. Vyresni kolegos, kurie šioje sferoje dirbo nepriklausomybės aušroje, pasakoja, kad tuo metu žmonės tiesiog veržėsi į muziejus. Buvo atgimimo euforija, žmonės troško laisvesnio istorijos pateikimo, tad skubėjo kuo daugiau išgirsti, suprasti, pamatyti. Lankytojus ypač domino tarpukario Lietuvos paveldas, apie kurį sovietmečiu šnekėti buvo visiškas tabu. Metams bėgant, ta euforija išblėso, o visuomenė tapo daug reiklesnė. Tad šiandien vienas pagrindinių muziejaus tikslų yra atkreipti dėmesį į istoriją, ieškant tinkamų jos pateikimo formų.

Jei žmogus turi betarpišką santykį su istorija, pavyzdžiui, jis pats ar jo artimieji yra nukentėję nuo vieno ar kito okupacinio režimo, tikėtina, kad tokiu atveju užteks pamatyti nuotrauką, paskaityti po ja esančią anotaciją ir jis atpažins jam artimą laikotarpį, aplinką, žmones. Tai jau bus gana paveiku. Kitai visuomenės daliai, ypač jaunimui, tokios priemonės nesukurs reikiamos emocijos. Vien tik ateiti į muziejų neužtenka, svarbu, ką iš jo savyje išsineši. Labai svarbu sukurti emociją, kuri vėliau, išėjus iš muziejaus, lankytoją skatintų šia tema pasidomėti giliau.

Dažnai linkstama užsimerkti prieš akivaizdžius faktus ir vadovautis ne objektyviais istorijos šaltiniais, bet abejotinomis nuomonėmis.

Rugpjūčio 21-osios renginiai bus labai skirtingi, pritaikyti įvairaus amžiaus ir patirties auditorijoms. Lėlių teatro spektaklis "Dievų miškas" išties netikėta forma atkreips dėmesį į Holokausto temą. Taip pat laukia dainuojamoji poezija ir lauko paroda "(Ne)užpildyta tuštuma". Tai bandymas atkreipti dėmesį į lietuvių tremčių temą. Šiuolaikinio meno pasirodymas "Horizon", atliekamas Prancūzijos menininkės, akrobatės Chloé Moglia, privers lankytojus pažvelgti aukštyn, kartu permąstant šios vietos svarbą. Šiais renginiais norime parodyti abiejų režimų – ir stalinizmo, ir nacizmo – nusikalstamą veiklą, traumines patirtis Lietuvos praeičiai. Svarbiu akcentu taps ir parodos "Po didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923" pristatymas, kuriuo ir prasidės renginių programa. Nuo šių metų pradžios Kauno IX forto muziejus atstovauja Lietuvai Europos atminimo ir solidarumo tinkle. Tai savo veiklą plečianti ir vis daugiau Europos šalių jungianti organizacija. Jos tikslas – skatinti diskusijas, ieškoti konstruktyvaus dialogo apie bendrus Europai trauminius XX a. istorijos periodus. Prie šios diskusijos prisijungti siekia ir Lietuva.

Problema, kad neretai mes bandome lokaliai atsakyti į vienus ar kitus probleminius klausimus, nors atsakymus galime rasti tik tarptautiniu lygmeniu. Juk abu režimai palietė ne tik Lietuvą, bet ir kitas Europos valstybes. Mūsų patirtys panašios, bet ir šiek tiek skirtingos, tad, kalbėdamiesi apie tai su partneriais iš kitų Europos valstybių, mes galime rasti gilesnius atsakymus į mums rūpimus klausimus. Europos atminimo ir solidarumo tinklo pristatomoje parodoje bus atskleidžiama po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susiklosčiusi politinė situacija. Juk būtent tuo metu buvo sudarytos prielaidos iškilti nusikalstamiems sovietiniam ir nacistiniam režimams. Paroda yra išties įspūdinga savo turiniu ir pačia konstrukcija. Jos pristatyme dalyvaus ir Europos atminimo ir solidarumo tinklo atstovai

– Užsiminėte apie propagandą, sklindančią iš Rytų. Pastarąjį dešimtmetį kaimyninėje šalyje pavojingai kyla Stalino kultas, mūsų valstybė susiduria su informaciniu karu, kurio metu akivaizdžiai neigiami sovietų karo nusikaltimai. Tad šiuo atveju turbūt neužtenka vien kalbėti apie skaudžią praeitį, bet ir jaunąją kartą būtina mokyti atsirinkti informaciją, kritiškai mąstyti?

– Be abejonės, atsakymą surasime tik švietime. Mes nepriversime jaunuolių kitaip mąstyti, netgi atvirkščiai – versdami kažką daryti, juos tik atstumsime ir įnešime nereikalingos sumaišties. Tad, mano nuomone, pats tiesiausias kelias atsispirti dezinformacijai ir propagandai yra švietimas ir konstruktyvaus dialogo paieška. Nemanau, kad įmanoma pasiekti staigų pokytį, bet būtina judėti – kad ir mažais žingsneliais. Mūsų tikslas yra ne į jaunąją kartą, it į plokštelę, įrašyti tam tikrą tiesą, bet skatinti mąstyti ir kelti klausimus, diskutuoti, argumentuoti savąją tiesą. Tik taip ugdomas sąmoningumas, kuris yra geriausias vaistas kovojant su propaganda.

– IX forto muziejus apie nacių ir sovietų žiaurumus kalba ne tik atmintinomis dienomis. Kokį jūs matytumėte muziejaus, kaip institucijos, vaidmenį, neleidžiant pasimiršti istorijai?

– Kauno IX forto muziejus vis labiau plečia savo šviečiamąją veiklą, siekdamas gilinti visuomenės žinojimą apie probleminius XX a. Lietuvos istorijos periodus. Šiandien lankytojai iš muziejaus tikisi ne tik ekspozicijų ir ekskursijų. Daugelis nebenori būti tik pasyviais stebėtojais, bet siekia ir patys dalyvauti pažinimo procese. Manau, kad tai yra tiesesnis kelias sąmoningumo link, tad lankytojų aktyvumas džiugina. Kultūra yra ta sritis, kuri žmonėms padėjo visais laikais. Netgi okupacijų ir karų metu ji neprarado savo reikšmės, nes tai yra priemonė atitrūkti nuo kasdienybės, rutinos, įsileisti į save šviežių minčių. Tad nuoširdžiai kviečiu muziejuje apsilankyti ne tik atmintinomis dienomis, ir daugiau sužinoti apie mūsų istoriją. Pokalbio pradžioje minėjau, kad muziejus yra tiltas tarp praeities ir dabarties, tačiau jis gali padėti rasti atsakymus ir ateičiai.

„Prašome Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą patikrinti, ar teisėti Rusijos karinės istorijos draugijos veiksmai Sandormocho memorialinių kapinių teritorijoje“, – sakoma „Memorial“ tinklalapyje paskelbtame kreipimesi.

Organizacija įtaria, kad kasinėjimai toje vietovėje vykdomi pažeidžiant nustatytą tvarką ir galimai prilygsta vandalizmui, palaikų ir palaidojimo vietų išniekinimui bei kultūros paveldo naikinimui.

„Memorial“ padalinio Sankt Peterburge darbuotojai kelia prielaidą, kad archeologiniais kasinėjimais Sandormoche stengiamasi įrodyti, kad ten palaidotos ne 1937-1938 metais sovietinės NKVD vykdytų „Didžiojo teroro“ masinių žudynių aukos, o sovietų kariai, patekę į Suomijos pajėgų nelaisvę Antrojo pasaulinio karo metais. Žmogaus teisių organizacija laikosi nuomonės, kad kasinėjimai pradėti neturint pakankamų įrodymų.

„Palaidojimo vietų atvėrimas memorialinėse kapinėse ir palaikų išėmimas, remiantis vien tik tuščiomis, niekuo nepagrįstomis hipotezėmis yra ne vien beprasmiškas bandymas įrodyti neįrodomą dalyką, bet ir precedento neturintis vandalizmo, kapų išniekinimo aktas – veikla, už kurią baudžiama pagal Rusijos Federacijos įstatymus“, – sakoma „Memorial“ laiške Generalinei prokuratūrai.

Anksčiau buvo skelbta, kad RVIO ir Karelijos paieškos būrių sąjungos ekspedicijos dalyviai Sandormoche aptiko dviejų žmonių palaikus ir užsienietiškų šovinių tūtelių. Ekspedicijos vadovas Sergejus Barinovas sakė, kad šiuos radinius ketinama perduoti Rusijos tyrimų komitetui.

Nurodoma, kad ši ekspedicija buvo surengta gavus Karelijos respublikos kultūros paveldo objektų apsaugos valdybos leidimą ir yra remiama Rusijos gynybos ministerijos. Planuojama, kad iki rugpjūčio 21-osios bus ištyrinėtos teritorijos, kurias 1941–1944 metais buvo okupavusio tuometės nacistinės Vokietijos sąjungininkės Suomijos pajėgos. Pagrindinis ekspedicijos tikslas – surasti suomių „koncentracijos stovyklų“ ir žuvusių Raudonosios armijos karių palaidojimo vietų.

Panašūs kasinėjimai Sandormoche buvo vykdomi praeitų metų rugpjūtį ir rugsėjį. Per juos rasti šešių žmonių palaikai ir karinės ekipuotės liekanų.

Birželį Karelijos respublikos administracija pranešė ketinanti pakeisti Sandormocho miškos statusą ir padaryti jį „lankytina vieta“. Tuomet „Memorial“ išsakė susirūpinimą, kad šiuo žingsniu gali būti nustatytas žemesnis objekto apsaugos statusas. Vėliau Kultūros ministerija rekomendavo paveldo apsaugos tarnyboms patikslinti duomenis apie šią teritoriją.

„Memorial“ duomenimis, Sandormocho miškas yra viena didžiausių stalinizmo represijų masinių kapaviečių Rusijos šiaurės rytinėje dalyje. Ši vieta buvo aptikta per 1997 metais „Memorial“ surengtą ekspediciją, vadovautą istoriko Jurijaus Dmitrijevo. Organizacijos duomenimis, per Josifo Stalino režimo surengtus valymus Sandormoche buvo sušaudytas ir palaidotas mažiausiai 6 241 žmogus.

Per 800 pavardžių

Pasak renginyje dalyvavusios Lietuvos divizijos generolo Miko Rėklaičio dukros kaunietės Astos Reklaitytės, dešimties tomų enciklopedinio leidinio "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m." redakcinės kolegijos narės, tame leidinyje paminėta, aprašyta  daugiau nei 7 tūkst. Lietuvos karininkų. Sovietinės ir nacistinės okupacijų metais buvo nužudyta arba žuvo per 800 karininkų. Pastarųjų atminimas Karių kapinėse Kaune įamžintas Lietuvos karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos (LKKAS) pirmininko Vytauto Zabielsko iniciatyva ir pastangomis. Beje, būtent LKKAS parengė ir išleido minėtą enciklopedinį leidinį apie Lietuvos karininkiją.

Renginyje pakalbinta kauniečiams žinoma kultūros darbuotoja Dainuolė Kazlauskienė atėjo pagerbti ne tik šimtų žuvusių ar nužudytų Lietuvos karininkų, bet ir tėvo – majoro Kazimiero Bandžiaus atminimą.

"Tėtis 1944 m. nebėgo į užsienį nuo sovietų okupantų – išėjo į mišką, pas partizanus, nes Tėvynei buvo iškilęs didžiulis pavojus. Mama liko su keturiais mažais vaikais viena, kai 1945 m. pradžioje tėvas žuvo dėl infiltruoto į partizanų gretas išdaviko kaltės. Iki šiol nežinome tikslios vietos prie Panevėžio, kur užkastas tėtis su bendražygiais, tačiau miške jiems yra pastatytas paminklas. Dabar ir Kaune bus simbolinė vieta, kur galėsiu ateiti padėti gėlių, uždegti žvakutę", – kalbėjo slėpdama neklusnią ašarą D.Kazlauskienė.

Pagerbti savo giminaičio plk. ltn. Juozo Papečkio, sušaudyto Sverdlovsko lageryje, atminimo buvo atėjęs ir kaunietis Kęstutis Senkus, daugybė kitų karininkų artimųjų, giminių.

Priminti stalinizmą

Anot iškilmingoje paminklinio komplekso atidarymo ceremonijoje kalbėjusios tarpukario Lietuvos kariuomenės kapitono Liudviko Literskio, žuvusio Norilsko lageryje, dukros Violetos Zabielskienės, žuvusių ar nužudytų karininkų vaikų širdims dabar lengviau – jų tėvai prikelti iš ilgos užmaršties. Jie prikelti Kaune, o ne Vilniuje, kur paminklui neatsirado jokio žemės plotelio.

Tegul pavardės paminkle liudija didžiulį Lietuvos karininkijos naikinimo mastą stalinizmo laikotarpiu.

"Tegul pavardės paminkle liudija didžiulį Lietuvos karininkijos naikinimo mastą stalinizmo laikotarpiu. Ačiū Kaunui, taip nuoširdžiai priėmusiam šį paminklą. Mūsų nesulaukti tėvai mato, kaip jie čia yra mylimi ir gerbiami", – kalbėjo V.Zabielskienė.

Paminklo atidarymo iškilmėse dalyvavęs prof. Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis nenori sklaidyti stalinizmo nusikaltimų puslapių, o tokių šalių, kaip Lietuva, kuri patyrė stalininį terorą, pusę amžiaus trukusią okupaciją švelniai vadina sovietmečio laikotarpiu. Pasaulis nesidomi, kaip tas laikotarpis radosi ir ką jis Lietuvai, kitoms valstybėms, tautoms reiškė. "Todėl mes turime visokiais būdais priminti, kad buvome okupuoti, kad kentėme terorą. Tegul šis paminklas primena tai", – sakė prof. V.Landsbergis.

Atidengė karininkų vaikai

Paminklinio komplekso penkias stelas atidengė žuvusių ar nužudytų Lietuvos karininkų vaikai: ats. ltn. Stasio Pūtvio-Putvinskio, žuvusio Gorkio kalėjime, vaikaitis ir kartu paminklinio komplekso autorius architektas Stasys Pūtvis, ltn. Ingo Ročkaus, žuvusio Uchtos lageryje, sūnus Arimantas Račkauskas (beje, buvęs Kauno meras), plk. Jono Semaškos, sušaudyto Vilniuje, sūnus Alvydas Semaška, plk. ltn. Vinco Žaliaduonio, žuvusio partizaninėje kovoje, dukra Nijolė Miškinienė, gen. Adolfo Ramanausko, nukankinto kagėbistų Vilniuje, dukra Auksutė Skokauskienė ir kt.

Pasak paminklinio komplekso architekto S.Pūtvio, paminklą sudaro kelių dalių kompozicija: įvadinė prasideda nuo įėjimo pro kapinių vartus ir vaizduoja Gedimino stulpus bei kartu žymi simbolį, kuris puošė visų Lietuvos karininkų uniformos atlapą.

"Greta šio simbolio – akmuo su tekstu, paaiškinančiu paminklo paskirtį. Už akmens, greta šoninio kapinių tako, ritmiškai išdėstytos granitinės stelos. Stelose iš abiejų pusių iškaltos žuvusių karininkų pavardės. Baigiamasis kompozicijos akcentas – Vyčio Kryžiaus formos monumentas, įrengtas linijinės kompozicijos pabaigoje ir sutampantis su Nepriklausomybės kovose žuvusių karių sklypo kompozicine ašimi. Visi paminklinio komplekso elementai pagaminti iš pilko granito, spalvą derinant prie esamų kryželių, pastatytų Nepriklausomybės kovose žuvusių karių palaidojimo vietose", – aiškino S.Pūtvis.

Sovietmetis – epocha, kuriai negali likti abejingas. Ne tik dėl to, kad dalis iš mūsų gyveno tais laikais, bet ir dėl galimybės pažvelgti į sovietmetį per naujausių istorinių tyrinėjimų prizmę. Naujas suvokimo erdves atveria Lietuvos istorijos instituto parengtas straipsnių rinkinys "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." Knyga padeda suprasti, kaip buvo kuriamas sovietinis gyvenimo būdas pokariu.

Hibridinė tapatybė

Šiandien retai susimąstome apie SSRS palikimo unikalumą. Istorikai, tyrinėjantys šios valstybės raidą, kalba apie sovietinėje sistemoje gyvenusių žmonių hibridinę tapatybę, kurioje derėjo dvi priešybės – komunizmas ir tautinė kultūra. Galimybė manipuliuoti minėtomis vertybėmis sudarė sąlygas sovietinės sistemos patrauklumui ir ilgaamžiškumui.

SSRS klestėjimas ir technologinė pažanga tapo komunistinės propagandos prekės ženklu. Tikėjimą, kad prie sovietų buvo viskas gerai, galima priimti tik ignoruojant objektyvią Sovietų Sąjungos istorinę raidą. Bet kokios interpretacijos apie netikėlius, kurie iškraipė komunizmo idėją ar atitolo nuo jos, dar kartą patvirtina komunistinės propagandos manipuliacijų svarbą.

Aišku, žvelgiant iš perspektyvos, galime diskutuoti, kas labiausiai atitolo nuo klasių kovos sukeltos pasaulinės revoliucijos idėjos – Vladimiras Leninas ar Josifas Stalinas, Nikita Chruščiovas ar Michailas Gorbačiovas. Būtina įsidėmėti, kad bet kokia diskusija verčia abejoti pamatine dogma, jog Sovietų Sąjunga – tai galinga, klestinti ir technologiškai pažangi valstybė.

Tam, kad taip neatsitiktų, komunistinės valstybės lyderiai naudojo atitinkamas priemones: marionetinių vyriausybių kūrimą, pasipriešinimo slopinimą, visuomenės elito kolaboravimo ir paprastų žmonių konformizmo skatinimą, kolonizaciją. Galimybė plėtoti tautinę kultūrą naujomis sąlygomis tapo jauku daugumai žmonių, gyvenusių Sovietų Sąjungos kaimynystėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Komunistai, inteligentai ir darbo liaudies atstovai, kolūkiečiai ar darbininkai turėjo tapti ištikimais sovietinės ideologijos šalininkais. Pagrindine kliūtimi monolitinei Sovietų Sąjungos kultūrai sukurti tapo rusų didžiavalstybiniai siekiai. Bandymai juos derinti su komunistine ideologija virto nacionaliniu stalinizmu, kurį lydėjo industrializacija ir kolektyvizacija, rusinimas ir socialistinis realizmas. Visa tai turėjo panaikinti skirtumus tarp tautų. Bet Sovietų Sąjungos tautinė įvairovė ir nuolatinis komunistinės doktrinos peržiūrėjimas dėl ekonominių reformų nesėkmių sudarė sąlygas nacionalinėms kultūroms puoselėti.

Vis dėlto minėtus pokyčius, leidžiančius kalbėti apie nacionalinį komunizmą regionuose, reikia priimti su tam tikra išlyga. Vietinių komunistų viltys turėti dalinę autonomiją Sovietų Sąjungoje žlugo kartu su imperija, o tautinės kultūros puoselėjimo galimybes ribojo socialistinis realizmas. Tiesiog reikia suprasti pagrindinį hibridinės tapatybės bruožą: Lietuvos kultūra buvo toleruojama tiek, kiek marksistiškai vaizdavo įvairias gyvenimo puses.

Didžiavimasis Sovietų Sąjungos pasiekimais tapo privaloma programa, tarnaujančia rusų didžiavalstybiniams siekiams ir komunistinei propagandai. Puikus pavyzdys poeto Kosto Kubilinsko (1923–1962) eilėraštis "Mylėki partiją, vaikuti!": "Mylėki Partiją, vaikuti,/ Kaip savo motiną myli:/ Tave lyg pumpurą gležnutį/ Ji saugo Lenino šaly." Graži ir paprasta schema. Mama – partija, tėvynė – Lenino šalis. Puikiai derantis įtaigus lietuviškas žodis ir didžiavalstybiniai siekiai.

Kiek kartų reikia padeklamuoti eilėraštį, kad užmirštum ne tik tikrąjį tėvynės pavadinimą, bet ir ketvirtąjį Dievo įsakymą – gerbk savo tėvą ir motiną? Ar suvokimas, kad lietuvių vaikų poezija buvo įrankis, padedantis ugdyti komunistinės pasaulėžiūros dvasią, nežeidžia mūsų ambicijų šiandien? Verta savęs paklausti, ar nusivylimas ir piktinimasis esama padėtimi Lietuvos valstybėje neatskleidžia mūsų vertybių tuštumos ir didžiavalstybinės nostalgijos.

Tapimas stalinistu

Perskaitykime 1980 m. parengtos knygos "Lietuvių vaikų poezija" įvadą, kuris supažindina su lietuvių vaikų poezijos raidos bruožais. Akį rėžia privalomasis komunistinės propagandos žodynas. Įsiklausykime į to laiko dvasios balsą: "Dabar svarbiausiu uždaviniu tapo auklėti jaunąją kartą komunistinės pasaulėžiūros dvasia. Anksčiau sukurtos poezijos vertybės nebuvo atmestos, o kritiškai peržiūrimos, perlydomos ar įjungiamos į socialistinės kultūros apyvartą."

Įvado autorius Vincas Auryla įtikinamai pademonstravo, kaip galima priimti marksizmo-leninizmo metodą ir ideologiją bei prisidėti prie hibridinės tapatybės ugdymo. Tokie ir panašūs tekstai daugumai kūrėjų pokariu padėjo išvengti kaltinimų pataikavimu buržuaziniam nacionalizmui ar Vakarų imperializmui. Leonido Brežnevo laikais tai buvo kasdienybės dalimi, o Josifo Stalino laikais Lietuvoje – siekiamybė.

Skaitydamas knygą "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." supranti, kad pokario metais sovietų valdžios atrama turėjo tapti stalinistai. Ne komunistinės propagandos sužavėti inteligentai, ūkininkai ar darbininkai, o žmonės, kurie atvirai pripažino komunistų partijos iškeltų reikalavimų svarbą ir nurodydavo kitiems jų ribotą marksizmo-leninizmo suvokimą bei menką visuomeninį aktyvumą. Vadinasi, stalinistinio elgesio tikslas – greitai reaguoti į komunistų partijos sprendimus, viešai deklaruoti jų supratimą, ieškoti pasyvių visuomenės veikėjų ir juos kritikuoti už tai. Vienintelis kelias po išsakytos kritikos išvengti represijų – vieša atgaila.

Stalinistinis elgesio modelis tapo sovietinės sistemos teisėtumo pagrindu. 1944–1953 m. komunistų partija iš lietuvių inteligentijos reikalavo labai konkrečių dalykų. Pirma, prisidėti prie sovietų valdžios įteisinimo. Antra, savo kūriniuose vaizduoti pergalingą kovą su nacizmu. Trečia, pabrėžti istorinius ryšius tarp lietuvių ir rusų tautų bei civilizacinę rusų įtaką lietuviams. Ketvirta, parodyti neišvengiamą Lietuvos pažangą tapus Sovietų Sąjungos dalimi. Sovietų valdžia neliko skolinga Lietuvos stalinistams. Jie tapo žinomi, vertinami ir naudojosi įvairiausiomis privilegijomis. Šiandien galime pasvarstyti, kokius stalinistinio elgesio įpročius esame išsaugoję ir kaip jie veikia dabarties sąlygomis.

Nacionalinio komunizmo ribos

Apie padėtį Lietuvoje pokario metais daug ką pasako rašytojo Jono Marcinkevičiaus mintis: "Kada visos tautos jėgos yra koncentruojamos viena kryptimi, tai per daug neribota laisvė ir nuomonių įvairumas būtų pragaištingas. Tuo galėtų pasinaudoti pikti priešai, kurie galėtų trukdyti komunizmo statybai." Dar vienas stalinistinio tikėjimo išpažinimas.

Tai, kad stalinistinio tikėjimo reikalai buvo prasti, liudija 1944 m. įkurtas VKP(b) CK biuras Lietuvai, turėjęs kontroliuoti sovietizacijos eigą. Michailo Suslovo vadovaujamas biuras ne kartą siuntė inspektorių brigadas į Lietuvą, kurios turėjo nustatyti politinio darbo trūkumus ir klaidas. Tokia priežiūra vertė niekais Lietuvos komunistų iniciatyvas siekiant didesnio savarankiškumo.

Ginkluotas pasipriešinimas, komunistų partijos nepopuliarumas ir sovietų valdžios silpnumas sudarė prielaidas vykdyti Lietuvos partinės vadovybės valymus 1944–1946 m. Kokios aplinkybės padėjo Antanui Sniečkui ir jo aplinkai išsaugoti valdžią? Stalinistinė laikysena, nacionalinių interesų atsisakymas ir nuolankus Maskvos nurodymų vykdymas, sumani laviravimo politika, tenkinanti tiek vietinių partinių, tiek Maskvos valdininkų interesus ir Lietuvos komunistų vienybė.

Kita vertus, Maskva neturėjo tinkamų žmonių, galinčių pakeisti LKP vadovybę. Aptartas istorijos epizodas eilinį kartą verčia abejoti partinės nomenklatūros deklaruojamu rūpinimusi Lietuva.

Apie Maskvos siekius kuo greičiau panaikinti bet kokias Lietuvos savarankiškumo iliuzijas kalba kitas įdomus faktas. Vienintelis stalininio meno objektas, kurį buvo patikėta įprasminti vietos skulptoriams, yra Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje (1952). Tad ką gi norėtų įprasminti referendumo dėl jų nukėlimo siūlytojai?

Sovietinės imperijos palikimas

Atsiverskime seną nuotraukų albumą ir prisiminkime džiugias akimirkas, kai su spaliuko žvaigždute ar pionieriaus kaklaraiščiu deklamavome lietuvių poetų propagandinius eilėraščius valstybinių švenčių proga. Šiandien sunku pripažinti, kad nuotraukose nuoširdžiai besišypsantis spaliukas ar pionierius yra nuoseklaus ugdymo rezultatas, kurio pagrindai padėti stalinizmo metais.

Lietuvos komunistinis elitas iki paskutinės akimirkos tapatinosi su stalininiu palikimu ir neskubėjo viešai pasmerkti asmens kulto. Apie sovietinės propagandos poveikį mūsų mąstymui byloja ir toks palyginimas. Dauguma iš mūsų lengvai paaiškintų, kodėl Trečiasis reichas yra blogiausia, kas galėjo atsitikti žmonijos istorijoje. Nurodyti panašius argumentus apie Sovietų Sąjungą būtų nepaprastai sunku. Kodėl taip yra? Tiesiog meskime burtus ir pasirinkime kritiko ar atgailautojo vaidmenį.

Popiežius Pranciškus sekmadienį pavartojo žodį „genocidas“ apibūdindamas masines armėnų žudynes. Toks žingsnis veikiausiai smarkiai pakenks Šventojo Sosto diplomatiniams ryšiams su Turkija.

„Per pastarąjį šimtmetį mūsų žmonijos šeima išgyveno tris masines ir precedento neturinčias tragedijas“, - Šv. Petro bazilikoje per iškilmingas mišias, skirtas Osmanų imperijos turkų vykdytų armėnų žudynių šimtmečiui, sakė popiežius.

„Pirmoji, kuri daugelio laikoma „pirmuoju XX amžiaus genocidu“, ištiko jūsų pačių armėnų tautą“, - teigė jis, cituodamas pareiškimą, kurį 2000 metais pasirašė Jonas Paulius II ir armėnų patriarchas.

Nors popiežius Pranciškus, apibūdindamas šias žudynes kaip genocidą, nenaudojo savų žodžių, tuo metu Jono Pauliaus II pavartotas genocido terminas sukėlė aštrią Turkijos reakciją, ir visų mylimo velionio popiežiaus pacitavimas dar kartą sudrums vandenį.

78 metų Katalikų Bažnyčios vadovas jautė spaudimą viešai pavartoti šį terminą apibūdinant šias žudynes, nors tai ir gali atstumti svarbią sąjungininkę kovoje su radikaliuoju islamu.

„Minime šimtmetį nuo šių tragiškų įvykių, šių didžiulių ir bejausmių skerdynių, kurių žiaurumą turėjo iškęsti jūsų protėviai“, - sakė Pranciškus.

Jis kalbėjo apie pareigą „pagerbti jų atminimą, nes išblėsus atminčiai, blogis leidžia žaizdoms supūliuoti“.

Nors daugelis istorikų vadina šias žudynes pirmuoju XX amžiaus genocidu, pati Turkija atkakliai neigia tokį kaltinimą.

Armėnai tvirtina, kad 1,5 mln. jų tautiečių buvo išžudyti 1915–1917 metais, byrant Osmanų imperijai. Ši Kaukazo tauta jau seniai siekia, kad tos žudynės būtų tarptautiniu mastu pripažintos genocidu.

Osmanų imperijos paveldėtoja Turkija atmeta tuos kaltinimus, argumentuodama, kad 300–500 tūkst. armėnų ir maždaug tiek pat turkų žuvo per civilinius neramumus, kai armėnai sukilo prieš savo valdytojus ir susivienijo su įsiveržusiomis Rusijos pajėgomis.

Daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų Prancūzija ir Rusija, yra pripažinusios šias žudynes genocidu.

2014 metais Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), tuomet ėjęs ministro pirmininko pareigas, pirmą kartą išreiškė apgailestavimą dėl šių masinių žudynių, bet Ankara dėl daugelio žmonių žūčių vis dar kaltina neramumus ir badą.

Popiežius Pranciškus pabrėžė ypatingą Armėnijos, kaip „pirmosios krikščioniškos tautos“, svarbą, teigdamas, kad 301 mūsų eros metais ji tapo pirmąja šalimi, paskelbusia krikščionybę valstybine religija.

Pranciškus teigė, kad kitus du XX amžiaus genocidus „vykdė nacizmas ir stalinizmas“.

„Pastaraisiais laikais būta ir kitų masinių žudynių tokių, kaip, pavyzdžiui, Kambodžoje, Ruandoje, Burundyje ir Bosnijoje. Atrodo, kad žmonija yra bejėgė pažaboti nekalto kraujo praliejimą“, - pridūrė jis.

„Atrodo, kad po Antrojo pasaulinio karo gimęs optimizmas tirpsta. Atrodo, kad žmonijos šeima atsisako pasimokyti iš savo klaidų, nulemtų smurto įstatymo, ir toliau yra tokių, kurie nori sunaikinti panašius į save, su tyliu bendrininkavimu tų, kurie lieka žiūrovais“, - sakė pontifikas.

Dauguma prieš šimtmetį nužudytų armėnų buvo krikščionys, ir nors tiesioginiai šių žudynių motyvai nebuvo religiniai, pontifikas palygino tų laikų armėnus su šiuolaikiniais krikščionių pabėgėliais, bėgančiais nuo kovotojų islamistų.

Jis dar kartą šiuos laikus pavadino „karo laikmečiu, trečiuoju pasauliniu karu, kuris vyksta dalimis, laikmečiu“, ir priminė „prislopintą ir užmirštą verksmą“ tų žmonių, kurie dėl savo tikėjimo į Kristų ar etninės priklausomybės buvo „nukirsdinti, nukryžiuoti, sudeginti gyvi ar priversti palikti savo tėvynę“.

„Šiandien mes taip pat stebime genocidą, nulemtą visuotinio abejingumo, kuris atspindi savo brolį nužudžiusio Kaino žodžius: kas man rūpi? Ar aš esu savo brolio sargas?“, - sakė jis.

Popiežiaus Pranciškaus žodžiai Šv. Petro bazilikoje nedelsiant sulaukė atsako ir paskatino Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovą Aramą I padėkoti popiežiui už tai, kad jis aiškiai pasmerkė šias žudynes ir priminė, kad „genocidas“ yra nusikaltimas žmoniškumui, reikalaujantis atitaisymo.

„Tarptautinė teisė aiškiai sako, kad genocido pasmerkimas, pripažinimas ir atitaisymas yra glaudžiai tarpusavyje susiję“, - sulaukdamas plojimų mišių pabaigoje anglų kalba sakė Aramas I.

Kalbėdamas tarsi politiniame susirinkime Aramas I pažymėjo, kad armėnų reikalas yra teisingumo reikalas ir kad teisingumas - tai Dievo dovana. „Taigi teisingumo pažeidimas yra nuodėmė Dievui“, - teigė jis.

Popiežiaus pareiškimas Stambulo gatvėse kėlė įvairią reakciją. Vieni žmonės sakė palaikantys tokį žingsnį, o kiti jam nepritarė.

„Nepritariu tam, kad žodį „genocidas“ vartotų didi religinė figūra, turinti daugybę pasekėjų, - sakė 25 metų Mucahitas Yucedalis (Mudžahitas Judžedalis). - Genocidas yra rimtas pareiškimas“.

Pranciškaus komentarai nuskambėjo labai reikšmingomis aplinkybėmis - savo pastabas apie armėnų tragediją jis ištarė Šv. Petro bazilikoje per armėnų mišias, skirtas šių žudynių šimtmečio minėjimui. Šiose pamaldose, be Kilikijos katolikoso Aramo I, dalyvavo kitas svarbiausias armėnų ortodoksų hierarchas - Patriarchas ir visų armėnų katolikosas Karekinas II, taip pat Kilikijos armėnų katalikų patriarchas Nersesas Bedrosas XIX, taip pat Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, sėdėjęs garbingoje bazilikos vietoje.

Per sekmadienio mišias Pranciškus taip pat pagerbė armėnų bendruomenę paskelbdamas viduramžių mistiką, teologą ir poetą šv. Grigalių Narekietį visuotinės Bažnyčios mokytoju. Šv. Grigalius iš Nareko, gimęs apie 950 ir mirusį apie 1005 metus, tapo 36 šventuoju, kuriam suteiktas toks titulas ir kuriuo yra pagerbiami tie, kurių raštai ir dvasinė bei bažnytinė patirtis didžiai pasitarnavo visuotinei Bažnyčiai.

Per mišias nuolat skambėjo tradicinė armenų muzika, o reikšmingais liturgijos momentais buvo atliekami graudūs himnai. Vaikai, apsirengę tautiškai drabužiais, įteikė dovanų prie altoriaus, kuris skendėjo smilkalų debesyje.

Rusijos Aukščiausiasis Teismas trečiadienį nepritarė vyriausybės siekiui išformuoti teisių gynimo organizaciją, kuri fiksuoja Stalino eros represijas ir gina aktyvistus, – patirtas retas laimėjimas puldinėjamai šios šalies pilietinei visuomenei.

Teisėja Ala Nazarova atmetė Rusijos teisingumo ministerijos ieškinį sovietų laikų represijų paviešinimu išgarsėjusiai „Memorial“; jame teigiama, jog organizacijos chartija neatitinka tikrosios veiklos pobūdžio.

Tankų atstovybių tinklą visoje Rusijoje turinti nevyriausybinė organizacija sakė, kad ministerijos veiksmai yra vienas iš būdų oficialiai susidoroti su šia organizacija.

Pasak Teisingumo ministerijos, organizaciją reikia likviduoti, nes jos chartija neatitinka tikrosios veiklos pobūdžio. Organizacija taip pat kaltinama tokiais pažeidimais kaip neteisinga informacija apie finansavimą iš užsienio.

Po teismo sprendimo ministerija paskelbė pranešimą, kuriame sakoma, kad „Memorial“ ištaisė visus savo pažeidimus, todėl byla prieš ją buvo uždaryta.

„Memorial“, kuri tyrė viską nuo Stalino laikų Gulago iki vyriausybinių mirties būrių Čečėnijoje, atstovas pasveikino tokį teismo sprendimą, bet perspėjo, kad valdžia toliau mėgins nutraukti nevyriausybinių organizacijų darbą.

„Gerai, kad laimėjo sveikas protas, – sakė „Memorial“ narys Janas Račinskis teisme. – Tačiau sunku tai priimti kaip visišką mūsų organizacijos pergalę“.

Kitas organizacijos narys Olegas Orlovas šį teismo sprendimą sieja su didele organizacijos palaikymo kampanija visuomenėje, tačiau perspėjo, kad „bendra Rusijos pilietinės visuomenės padėtis yra klaiki“.

Prieš 25 metus įkurta „ Memorial“ sukūrė didžiulį eilinių narių tinklą, kuris gynė rusus, tarp jų – musulmonus neramiame Kaukazo regione ir prieš Vladimirą Putiną Maskvoje protestavusius demonstrantus.

Organizacija kasmet taip pat skelbia sąrašus tų, kuriuos laiko politiniais kaliniais, nors Rusija sako, kad tokių nėra.

„Memorial“ iškelta byla buvo viena iš priemonių, kurių imtasi prieš šią ir kitas nevyriausybines organizacijas po V.Putino sugrįžimo į Kremlių trečiai kadencijai 2012 metais.

Pasak organizacijos, pastangos uždaryti „Memorial“ buvo galutinis simbolinis Kremliaus mėginimas pažaboti Rusijos pilietinę visuomenę – iš viršaus kontroliuoti visuomenės gyvenimą ir užtildyti kritiškus balsus.

Byla buvo iškelta po dvejus metus trukusio kabinėjimosi, organizacijai patiriant vis labiau didėjantį spaudimą, kuris buvo daromas per šmeižikiškas publikacijas spaudoje ar vandalizmą grupuotės būstinėje Maskvoje.

„Memorial“ kovoja dar vienoje byloje dėl jos priskyrimo „užsienio agentams“. Pagal prieštaringai vertinamą įstatymą, finansavimą iš užsienio gaunančios ir „politinę“ veiklą vykdančios nevyriausybinės organizacijos vadinasi „užsienio agentais“. Šis terminas turi papildomą šnipinėjimo reikšmę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) antradienį išnagrinėjo Rusijos piliečio Aleksandro Diukovo skundą, kuriuo jis prašo panaikinti Lietuvos pasieniečių sprendimą neįleisti jo į šalį ir panaikinti atitinkamą įrašą Vidaus reikalų ministerijos nacionaliniame registre.

Teismas sprendimą skelbs lapkričio 6 dieną.

A.Diukovas į Lietuvą buvo neįleistas rugpjūtį, kai vyko pristatyti savo knygos „Holokausto išvakarėse“ vertimo į lietuvių kalbą.

Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje antradienį aiškino, kad A.Diukovui atvykti į Lietuvą uždrausta šių metų gegužės 2 dienos sprendimu, kuris priimtas atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento (VSD) raštą. Jam, kaip keliančiam grėsmę vienos ar kelių ES šalių viešajai tvarkai, vidaus daugumui, visuomenės sveikatai, uždrausta į Lietuvą atvykti dešimt metų. Šio draudimo naikinti esą nėra teisinio pagrindo, nes A.Diukovas su tokiu prašymu nesikreipė į Migracijos departamentą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės atstovė savo ruožtu dėstė, kad pasieniečiai neįleisdami A.Diukovo tik vykdė savo funkcijas.

A.Diukovo advokatas Petras Prijalgauskas teismo posėdyje aiškino, kad neįleidus A.Diukovo į knygos pristatymą jau buvo pasiektas draudimo tikslas, todėl toliau toks draudimas neturėtų galioti.
„A.Diukovas savo knyga absoliučiai nenorėjo įžeisti Lietuvos žmonių“, - taip pat sakė P.Prijalgauskas.

Be to, jis teigė, kad Lietuvos teismams neįpareigojus institucijų naikinti draudimų A.Diukovui, „šitą reikalą galima skųsti Europos teismui“.

„Ar tai Lietuvai reikalinga?“ - svarstė advokatas, taip pat raginęs šioje byloje tiesiogiai išklausyti VSD.

A.Diukovas Lietuvoje yra paskelbtas nepageidaujamu asmeniu. Jis rugpjūčio 13-osios vakarą atvyko į Vilniaus oro uostą, kad Lietuvoje dalyvautų savo knygos vertimo pristatyme, bet pasieniečiai kitos dienos rytą jį grąžino lėktuvo reisu į Maskvą.

Nors ir nedalyvaujant autoriui, rugpjūčio 14 dieną Vilniuje pristatyta A.Diukovo knyga „Holokausto išvakarėse“. Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad į Lietuvą neįleistas Rusijos pilietis yra Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, savo leidiniais bandantis teisinti stalinistinio režimo nusikaltimus. A.Anušausko teigimu, knygoje „Holokausto išvakarėse“ pateikiami seniai žinomi dokumentai, tačiau jų interpretacijos yra nepagrįstos, siekiant pateisinti sovietų 1941 metų trėmimus ir kitas sovietines represijas prieš Lietuvos žmones.

„A.Diukovas yra įkūręs fondą istorijos revizijai, stalinizmo ir sovietmečio balinimui. Kas tą fondą finansuoja, jis, matyt, vienas žino. Mano galva, ten be specialiųjų tarnybų niekaip negali apsieiti“, - BNS yra sakęs A.Anušauskas.

Vokietija ketvirtadienį mini 25 metų sukaktį nuo vienų iš labiausiai dramatiškų masinių protestų, įvykusių prieš griūvant Berlyno sienai, o šia proga bus rengiamas tų įsimintinų eitynių su žvakėmis atkartojimas.

Ceremonijos rytiniame Leipcigo mieste vyksta likus mėnesiui iki iškilmių naujai suvienytos šalies sostinėje, kai bus minima 25 metų sukaktis nuo Rytų Vokietijos komunistinės valdžios sprendimo atidaryti žmonių nekenčiamą Šaltojo karo laikų užtvarą.

Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio (Ericho Honekerio) diktatūrą.

Į spalio 9-ąją vykusį taikų protestą Leipcige komunistinė vyriausybė ir sovietų pajėgos reagavo su nepatiklia nuostaba. Jis žymėjo posūkio tašką po kelis mėnesius trukusių neramumų, tačiau taip pat padidino nuogąstavimus, kad gali įvykti kruvinas susidorojimas, panašus į tų pačių metų birželį surengtą Pekino Tiananmenio aikštėje.

Dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), kuris anuomet pats buvo prodemokratiškas pastorius komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad 1989 metų spalio 9-osios vakaras buvo „lemiamas“.

„Jis paskatino žmones nesuskaičiuojamoje daugybėje vietų VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) sukilti prieš komunistinę diktatūrą ir stoti už laisvę bei žmogiškąjį orumą, - sakoma šią savaitę paskelbtame jo pranešime. - Tik tuomet tapo įmanoma Berlyno sienos griūtis ir vėlesnė Vokietijos vienybė.“

Sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

Laisvės troškimas 

"Jiems buvo pažįstama valdžios arogancija - įsakymas šaudyti jokiu būdu nelaikytas neįsivaizduojamu", - J.Gauckas sakė per ceremoniją prie Leipcigo koncertų rūmų "Gewandhaus".

"Tačiau jie (demonstrantai) vis tiek atėjo - dešimtys tūkstančių įveikė engėjų baimę, nes jų laisvės troškimas buvo stipresnis. Jie privertė valdžią nuleisti ginklus prieš triuškinamas mases", - sakė jis.

J.Gauckas sakė, kad mūsų dienomis "jaunieji demonstrantai Honkonge", reikalaujantys daugiau demokratinių teisių iš Kinijos vadovybės, yra vedami tos pačios dvasios.

Leipcige prie J.Gaucko prisidėjo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos lyderiai, dešimtys buvusių aktyvistų, taip pat du buvę JAV valstybės sekretoriai - Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris) bei Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris), kuris yra gimęs Vokietijoje.

Sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

Vėliau lyderiai susitiks Šv.Mykolo bažnyčioje, kurioje bus meldžiamasi už taiką. Tokios pačios pamaldos, prie 25 metus kas savaitę rengtos velionio kovingojo pastoriaus Christiano Fuehrerio (Kristiano Fiurerio), padėjo įžiebti aktyvistų judėjimą.

Minėjimo ceremonijas vakare vainikuos istorinių eitynių su žvakėmis, kurių nuotraukos apskriejo pasaulį 1989-aisais ir paskelbusių naujus vėjus Rytų Vokietijoje, reinscenizacija.

Šūkiai "Smurtui ne" ir "Mes esame liaudis", darant tiesioginę aliuziją į komunistinių lyderių kalbas apie "liaudies respubliką", tapo vienijančiais devizais 17 mln. gyventojų turinčioje šalyje, pasiruošusioje permainoms.

"Iškart pagalvojau, kad tai kelio atgal nėra", - 61 metų menininkas Matthias Buechneris (Matijas Biuchneris) sakė naujienų agentūrai AFP, prisimindamas, kaip suglumę kariai ir policininkai tiesiog stebėjo demonstraciją.

"Švelnioji jėga gatvėse perims valdžią šalyje. Tačiau mums visiems buvo netikėta, kad viskas įvyko taip greitai", - pridūrė jis.

Protestantų Bažnyčia atliko svarbų vaidmenį režimo griūtyje dėl savo į politiką įsitraukusių dvasininkų ir leidimo rengti viešus susirinkimus slaptosios policijos "Stasi" (Štazi) panosėje, kurie dažniausiai nesukeldavo įtarimo.

Dabar, kai suvienytai Vokietijai vadovauja buvę rytinės dalies veikėjai - kanclerė Angela Merkel ir J.Gauckas, šaliai dar reikės pasistengti, kad galutinai išnyktų ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp abiejų pusių.

Sovietmečiu tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų tvyrojusi įtampa – Šaltasis karas – šiandien bene geriausiai atsispindi išlikusiose politinėse karikatūrose. Europai minint stalinizmo ir nacizmo aukų dieną tokių karikatūrų paroda atidaryta Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame muziejuje.

Paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“ parengta taip, kad lankytojas gali palyginti, kaip priešai vaizdavo vieni kitus: šalia eksponuojami sovietų ir Jungtinių Valstijų dailininkų piešiniai, plakatai. Sovietinėse karikatūrose kartojasi keli tie patys simboliai: raketos, doleriai, kapitalistai su cigarais, užgrobę Europą, ar kurią kitą pasaulio šalį.

Amerikiečių laikraščiuose spausdintose karikatūrose dailininkai laisviau interpretuoja politinius įvykius.

„Dabar žiūrint viskas atrodo paprasta, bet kai tu pagalvoji, kad kažkada prieš 50 metų tie dailininkai sėdėjo visiškai skirtingose barikadų pusėse ir vienas prieš kitą kovojo, man sekti tą įvykių grandinę – ten Prahos pavasaris, Vengrijos sukilimas, Trumano doktrina, Maršalo planas – visą istoriją iš tikrųjų šaltojo karo atpasakoja“, – sako parodos kuratorius Rytis Daukantas.

Sovietai karikatūrą buvo pasitelkę visuomenės nuomonei formuoti. Plakatų serija, kurioje gretintas spalvingas gyvenimas Sovietų Sąjungoje ir tamsus, supuvęs kapitalistinis pasaulis, vėliau tapo tradicija ir karikatūrose dažnai vaizduoti dviejų santvarkų skirtumai.

Parodos rengėjas sako Lietuvoje neradęs nė vieno politinės karikatūros originalo.

„Buvo savotiška hierarchija tarp tų karikatūristų sovietinių. Centrai Maskvoje, Leningrade – ten, kur buvo leidžiami laikraščiai „Pravda“, „Izvestije“. (...) Ir dailininkai, kurie buvo užsitarnavę vardą per ilgus metus, jiems leisdavo netgi be cenzūros paišyti propagandines antisovietines karikatūras“, – sako R. Daukantas.

Pasak parodos iniciatoriaus, lietuvių karikatūristams sovietai retai patikėdavo piešti tarptautinės politikos temomis.

Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija teigia, kad skelbiant vadinamuosius juoduosius sąrašus metamas šešėlis ant Lietuvos, kaip teisinės valstybės, ir destabilizuojama politinė šalies situacija.

„Metami absurdo teatro spektaklius primenantys nepagrįsti įtarimai, neįvardijant konkrečių įrodytų prasižengimų, grąžina šalį į stalinizmo laikus ir sukuria baimės bei įtarinėjimų atmosferą. Tokios insinuacijomis siekiama pasirodyti, kad visa Vyriausybė atsiduria „šešėlyje“, - sakoma penktadienį išplatintame partijos pranešime.

Anot jo, šiame kontekste atskirų ministrų ar viceministrų pavardžių pasirodymas viešojoje erdvėje užkerta kelią ikiteisminiam tyrimui bei pažeidžia tų asmenų nekaltumo prezumpciją.

„Akivaizdu ir tai, kad neatsakingai kartojamos atskirų žmonių pavardės, net jei po to paaiškės, kad jie nepadarė jokio nusikaltimo, visam laikui paliks „šešėlius“ jų biografijose ir taip gali būti sugriauti nekaltų žmonių likimai ir politinės karjeros“, - teigia socialdemokratai. 

Jie taip pat kelia klausimą, kas atsakingas už „juodųjų šešėlių politiką“ ir jos skleidimą žiniasklaidoje bei esą nutekinamas pavardes.

Apie Specialiųjų tyrimų tarnybos jai ir premjerui Algirdui Butkevičiui pateiktą pažymą dėl įtartinų viceministrų prezidentė Dalia Grybauskaitė žurnalistams pranešė antradienį. Viešumoje įvardijama, jog sąraše gali būti devyni viceministrai iš šešių ministerijų.