Duetui tai – ir garbė, ir didžiulė atsakomybė, ir daug gražių prisiminimų. Jie pasakoja, kad kitados S. Povilaičio duotos pamokos daug ką lėmė ir jų gyvenime, ir scenoje.
Dauguma atlikėjų, kurie dalijosi su S. Povilaičiu artistų kambariais įvairių renginių užkulisiuose, paliudys, kad jis visuomet gražiai sutarė tiek su ilgamečiais kolegomis, tiek su scenos naujokais. Tarp jaunimo ir maestro nejučia išsitrindavo bet koks amžiaus skirtumas, o ir titulai nebuvo svarbūs. „Patruliams“ jis visada liks mokytoju, patarėju, su kuriuo bendrauti buvo įdomu ir lengva.
„S. Povilaitis mums yra davęs gerų pamokų – ir gyvenimiškų, ir profesinių. Jis buvo toks... tėviškas. Svarbius dalykus pasakydavo paprastai, bet taip, kad įsiminsi visiems laikams. Maestro išmintis ir patirtis buvo verta dėmesio“, – sako „Patruliai“.
S. Povilaitis mums yra davęs gerų pamokų – ir gyvenimiškų, ir profesinių. Jis buvo toks... tėviškas. Svarbius dalykus pasakydavo paprastai, bet taip, kad įsiminsi visiems laikams.
Dueto narys A. Radzevičius puikiai pamena: prieš 14 metų tuomet dar senojoje Palangos Vasaros estradoje, į kurią važiuodavo su Žilvinu Žvaguliu, maestro taip pat rengdavo programas.
„Mūsų pasirodymus jis iš pradžių komentuodavo tik Žvaguliui, paskui jau ir tiesiai pasakydavo gerų pastabų. O vieną susitikimą su juo atsiminsiu visą gyvenimą. Man kaip tik gimė sūnus Rokas. Tą patį vakarą Klaipėdoje vyko didžiulis renginys, mes ten turėjome koncertuoti. Iš gimdymo namų lėkiau tiesiai į pajūrį. Adrenalinas veikė, pasirodymas puikiai pavyko. Bet dainuodamas ant scenos pamačiau ant kalniuko tolstančią Povilaičio mašiną – jis po savo pasirodymo jau važiavo namo. Staiga sustojo ir apsisuko. Nulipęs nuo scenos užkulisiuose vėl susitikau Stasį. Jis paspaudė ranką ir pasakė: „Šaunuolis, atsižvelgei į mano pastabas.“ Tą nutikimą prisimenu su šiluma širdy,“– pasakoja atlikėjas.
Šilti prisiminimai aplanko ir dabar – atliekant S. Povilaičio „Vyšnių sodų“ naująją, šiuolaikinę versiją. Duetas sako, kad specialiai neieškojo, kokį seną gerą estrados šlagerį aprengti naujais marškinėliais. Anot jų, „Hiperbolės“ hitus visa Lietuva skersai išilgai jau perdainavo, S. Povilaičio dainos irgi neužleidžia eterio.
„O vieną dieną pavasarį su Juozu važiavome Skuodo link. Saulė šviečia, oras fantastiškas, sodai žydi. Juozas staiga pradėjo dainuoti: „Vyšnių sodai balti iš vaikystės sugrįžta...“ Ir mane užkabino. Tiesa, tik tas dvi dainos eilutes ir temokėjome. Bet paskui visą vasarą pakeliui į koncertus bet kokius Lietuvos sodus pravažiuodami vis tą patį dainuodavome, – juokiasi A. Radzevičius. – Neturime įpročio fotografuotis prie sakurų Neries krantinėje Vilniuje, – tiems žiedams mes kažkodėl abejingi. Bet Povilaičio apdainuoti balti vyšnių sodai tikrai kaskart sugrįžta atminty pačiais ryškiausiais ir gražiausiais paveikslais.“
Dainos „Vyšnių sodai“ muziką parašė Galina Savinienė, žodžius – Edvardas Drėgva. Tačiau nežinia, koks būtų šio kūrinio likimas, jei ne Stasys. „Jis turėjo pojūtį, tą šeštą jausmą, kaip atlikti kūrinį, kaip ištransliuoti jo tekstą ir nuotaiką, kad būtų tiesiai į kaktą. Tai yra sceninė branda. O publikai iki šiol reikia ir tų tekstų, ir to melodiškumo, – įsitikinęs Algis. – „Vyšnių sodai“ šiuo atveju yra kaip gerai sukirptas ir kokybiškai pasiūtas klasikinis kostiumas, kurį vilkėdamas pasitempi.“
