S. Žilys buvo ilgametis Popiežiškosios šv. Kazimiero kolegijos dvasininkas, buvęs Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos bendradarbis, žymus dailininkas, jam buvo suteiktas apaštališkojo protonotaro titulas.

S. Žilys gimė 1924-aisiais, 1943-iaisiais įstojo į Telšių kunigų seminariją, sovietams okupavus Lietuvą mokslus tęsė Vokietijoje, Eichštete, o po Antrojo pasaulinio karo – Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

Jis taip pat studijavo tapybą pas Romos dailės akademijos profesorių Carlo D'Aloisio da Vasto (Karlą D'Aloizijų da Vastą).

S. Žilys dirbo Kurijos sekretoriumi ir vicekancleriu Amos vyskupijoje Kanadoje, 1956-aisiais grįžo į Romą, čia tęsė studijas, apgynė teologijos daktaro disertaciją, tapo Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių Kolegijos Romoje prefektu, o nuo 1962-ųjų ėjo šios Kolegijos dvasios tėvo pareigas, iki 1992-ųjų dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvarijumi.

S. Žilys išleido keletą teologinių knygų lietuvių kalba: „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, jos į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos nelegaliai ir čia slaptai platinamos.

Prelatas rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Jo eilėraščiai yra tapę religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs knygas: savo rašytą „Gyvenimo šaltiniai“, taip pat Mario Rizzi (Marijaus Rici) knygas „Diadumena“ bei „Il trifoglio di San Patrizio“.

S. Žilys dažnai vadintas lietuviu – Popiežiaus mokytoju, nes lietuvių kalbos mokė šv. Popiežių Joną Paulių II, vertė į lietuvių kalbą šio Popiežiaus kalbas bei homilijas, daug prisidėjo prie šio popiežiaus vizito Lietuvoje 1992-aisiais

Jis taip pat nutapė šimtus paveikslų, nuo 1968-ųjų rengė asmenines darbų parodas Kanadoje, Lietuvoje, Romoje. Paveikslus dvasininkas dovanojo žmonėms visame pasaulyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lietuvoje. Dalį savo darbų padovanojo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai.

Pasak prezidento, „kai karo metais Lietuvos ambasada Romoje buvo uždaryta, kolegija net atliko Lietuvos atstovybės vaidmenį, telkė lietuvius, Romoje gyvenę kunigai rūpinosi lietuviškos spaudos sklaida, tarpininkavo spausdinant ir pervežant „Kroniką“.

„Jūs, kolegijos bendruomenės nariai, esate tikri Lietuvos patriotai ir tikėjimo šaukliai. Išlaikykite savo dvasią, kurdami ir puoselėdami šį ypatingą lietuviškumo židinį“, – susitikime su Šv. Kazimiero kolegijos rektoriumi kunigu Audriumi Arštikaičiu ir Romoje studijuojančiais dvasininkais sakė G. Nausėda.

R.Dačkaus (LR Prezidento kanceliarijos) nuotr.

Pagal pranešimą, prezidentas ir pirmoji ponia taip pat susitiko ir šiltai pabendravo su prelatu Stasiu Žiliu, kuris 1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu. Iki šiol 95-erių dvasininkas yra kolegijos dvasios tėvas. Jo darbą Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir apaštališkojo protonotaro.

S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai, jis mokė popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos jam ruošiantis vizito į Lietuvą.

1946-aisiais Romoje įkurta Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija okupacijos metais tapo lietuvybės centru ir atliko Lietuvos atstovybės vaidmenį. Šiandien kolegija yra kunigų namai, kuriuose užtikrinamos tinkamos sąlygos studijoms ir dvasiniam tobulėjimui. Šiuo metu čia gyvena ir įvairiuose Romos katalikiškuose universitetuose mokosi 6 kunigai iš Lietuvos, taip pat kunigai iš Indijos, Pietų Korėjos, Latvijos ir Ganos.

Kolegijos vadovybė ir kunigai lietuvių bendruomenei Romoje organizuoja parodas, koncertus, susitikimus su iš Lietuvos atvykusiais menininkais ir politikais. Per septynis gyvavimo dešimtmečius kolegijos auklėtiniais buvo per 300 studentų ir kunigų, o pati vieta tapo reikšminga lietuvybės išsaugojimo sala Italijoje.