Bando paneigti mitus

Legendinis lakūnas S. Darius buvo kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskridę Atlanto vandenyną. Šiuos faktus žino kiekvienas.

Kiek mažiau žinoma apie S. Dariaus indėlį į Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos istoriją. Būtent šie faktai buvo akcentuojami užvakar vakare Priekulės kultūros centre, kur rinkosi tūkstančiai naktinio Sausio 15-osios žygio dalyvių. Šiemet tradicinis žygis buvo skirtas būtent S. Dariaus garbei.

Organizatoriai pasistengė, kad palydint žygio dalyvius jie išgirstų apie šio didvyrio veiklą sukilimo operacijoje.

Karybos istorijos žinovas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis rado duomenų, iš kurių aiškėja, kad S. Darius buvo kontržvalgybininkas ir į Klaipėdos kraštą pasiųstas stebėti situacijos bei rengti sukilimo įvaizdį. Dar prieš šią operaciją jis važinėjo po Klaipėdos kraštą, kalbino vietos žmones, ragino juos ateiti į susirinkimus.

Neseniai internetinę knygą „Stepono Dariaus giminės“ išleidęs Nerijus Korbutas atskleidė ne vieną įdomų faktą ir paneigė metų metus kartojamus mitus.

Vienas didžiausių – Dariaus pavardės atsiradimo istorija, mat gimimo metrikose fiksuota Stepono Jucevičiaus pavardė. Daugelyje leidinių kartojama, kad jis turėjo dvigubą pavardę, antroji buvo „Darašius“.

Dariumi jis tapo tik emigravęs į JAV, kai būdamas 20 metų stojo tarnauti kariuomenėje ir buvo įrašytas kaip „Stephen Wiliam Darius“.

N. Korbutas, išsiaiškinęs kelių S. Dariaus kartų giminaičius, svarsto, kad tokios pavardės pasirinkimą galėjo lemti noras prisitaikyti prie anglakalbės aplinkos, nes nei S. Dariaus tėvas, nei senelis, nei prosenelis neturėjo jokios dvigubos pavardės, nei kitokios pavardės, tik tą vienintelę – Jucevičių.

„Darašių pavardė apskritai gana reta. Žemaitijoje ji vienur kitur sutinkama, bet tų Darašių, kuriuos galima aptikti, susieti su Jucevičiais nei per tiesioginius S. Dariaus protėvius, nei per jų antrąsias puses ar kitus gimines nepavyko“, – knygoje rašo autorius.

Sieja artima giminystė

Šioje knygoje daug kartų minima klaipėdiečiams gerai žinoma Idzelevičių pavardė. Knygos autorius rado 14 Idzelevičių ir vieną Indzelevičių, susijusį su S. Dariaus gimine.

Vėlyviausias įrašas bažnytinėse knygose byloja apie S. Dariaus mamos Augustinos Vaišvilaitės, Jucevičienės, Degutienės krikštą 1866 m. rugpjūčio 14 d. Judrėnų bažnyčioje.

Mergaitės krikšto tėvais tapo bajoras Jonas Vaitkevičius ir Emilija, Aleksandro Idzelevičiaus žmona.

Klaipėdietis R. Idzelevičius teigė žinantis apie šį faktą. S. Dariaus krikštamotė, jo žiniomis, buvo jo močiutės Adolfinos sesuo ar teta.

R. Idzelevičius pasakojo, kad jo šeimos giminystė su S. Dariaus artimaisiais nuo seno buvo glaudi ir nenutrūko net sunkiausiais šeimai metais.

Dar ir dabar kaip didžiausią giminės relikviją R. Idzelevičius savo namuose laiko jo tėvui Broniui Idzelevičiui S. Dariaus iš JAV atsiųstą laišką. Jame tuomet būsimasis lakūnas kreipėsi į giminaitį Lietuvoje, prašydamas tvarkyti jo šeimos paliktą ūkį.

Dar viena šeimos išsaugota vertybė – po S. Dariaus žūties Amerikoje išleista knyga, kurią jo mama padovanojo R. Idzelevičiaus tėvui.

Iš turtingos bajorų šeimos kilęs R. Idzelevičius apie garbingą šeimos praeitį bei giminystę su tautos didvyriu sužinojo tik po daugelio metų.

Prisiminimai: R. Idzelevičius turi visą pluoštą iki šiol nepublikuotų S. Dariaus ir savo šeimos atstovų nuotraukų. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Skundiko godumas lėmė tremtį

Romaldas buvo vos poros metų vaikas, kai į jų namus pasibeldė vyrai kariškomis uniformomis ir liepė tėvams per pusvalandį susiruošti mantą tolimai kelionei.

Taip tą 1949 m. naktį turtinga ir garbinga šeima, valdžiusi Veiviržėnų malūną, buvo išvežta į Sibirą.

Šeimos narių prisiminimuose dar gyvas pasakojimas, kaip atėjus sovietams Idzelevičiai turėjo atiduoti valdžiai savo malūną, o Bronius Idzelevičius buvo paskirtas jo direktoriumi.

Panoręs šios šeimos turto darbininku malūne dirbęs vyras du kartus įskundė valdžiai direktorių, kai tas vietoje dirbti dėl išgalvotų priežasčių negalėjusio pavaldinio pats dirbo jo darbą. Esą direktorius dirbo tai, kas jam nepriklausė.

Mama Romaldui pasakojo, kad to skundiko šeimoje buvo bene 12 vaikų, jie gyveno griūvančiame name. Kai išvežė Idzelevičių šeimą, tas žmogus atsikraustė į jų erdvius namus.

Po mėnesio Idzelevičiai atsidūrė Krasnojarske, kur kovą spaudė 25 laipsnių speigas.

„Nevaikštanti dėl senatvės ir ligų tėvo mama Adolfina Liaudanskytė, Idzelevičienė, mano dviejų mėnesių broliukas, aš ir tėvai – tokia šeima liko stovėti aikštėje, kai kitas šeimas išgraibstė vietos rusai. Tuo metu pro šalį rogėmis važiavo kolūkio pirmininkas, jis pasiūlė mano tėvams stoti į kolūkį. Gyvenome arkliaganio namuke, mama po kiek laiko tapo malūno vedėja. Veiviržėnų malūne įgyta patirtis jai labai padėjo“, – nelinksmą gyvenimo laiką prisiminė R. Idzelevičius.

Tėvynėje – atstumtųjų dalia

Tremtyje tėvai apie bajorišką kilmę, giminystę su S. Dariumi ir prarastus turtus sūnui nepasakojo, baiminosi.

Ten, tolimame, šaltame krašte mirė R. Idzelevičiaus močiutė, susirgęs dizenterija neišgyveno jaunesnysis broliukas, kitas brolis, gimęs tremtyje, žuvo palietęs laidą, į kurį trenkė žaibas.

Kai 1959 m. šeimai buvo leista išvykti iš tremties vietos, vietos valdžia patikino, kad jie gali grįžti į Lietuvą. Bet čia paaiškėjo šiurpus dalykas – Lietuvoje Idzelevičiams neleista registruotis.

Pradžioje apsistoję Klaipėdoje, jie labai greitai sužinojo, kad turi iš uostamiesčio sprukti.

„Mama apvažinėjo ne tik artimiausius rajonus, bet ir Lazdijus, Švenčionis, Biržus, bet niekur mūsų nesutiko registruoti. Laikinai nepabūgo priimti tėvo giminaitės draugas – milicijos viršininkas. Mamos nebuvo namie, kai vieną dieną atėjo du vyrai ir liepė per dvi dienas dingti iš Klaipėdos, kitaip vėl važiuosime, iš kur atkeliavę. Teko bėgti pas mamos tėvą į vienkiemį už Laukuvos. Ilgokai gyvenome užsidangstę langus, o į lauką išeidavome tik sutemus. Tik po metų buvo leista laikinai prisiregistruoti Šilalėje“, – prisimena R. Idzelevičius.

Šilalėje Romaldas baigė mokyklą. Vaikas, užaugęs tarp rusų, lietuviškai kalbėjo sunkiai. Tremtyje jo mama dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, tėvo namie nebūdavo ištisus mėnesius. Romaldas su vaikais bendravo rusiškai, todėl jo kalba buvo keista – žodis lietuviškai, kitas – rusiškai.

Giminystė: pirmoje eilėje iš kairės – R. Idzelevičiaus tėvo mama ir S. Dariaus mama giminaičių susitikime Lietuvoje. R. Idzelevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Pastangos nenuėjo perniek

Kad ir kaip buvo sunku, vaikinas labai stengėsi ir Lietuvoje su pagyrimu baigė mokyklą. Buvo geras sportininkas, žaidė krepšinį, futbolą, dalyvavo lengvosios atletikos, slidinėjimo varžybose.

Svajodamas apie aukštąjį išsilavinimą, R. Idzelevičius nesunkiai įstojo į Kauno politechnikos institutą, bet apsigyventi negalėjo, nes jam nebuvo leista registruotis Kaune.

Tą pačią vasarą jis įstojo į to paties instituto vakarinį skyrių Klaipėdoje ir įsidarbino laivų statykloje „Baltija“. Tai buvo labai sunkus metas. 6.30 val. eidavo į darbą, o tapęs meistru, turėdavo užtrukti darbe ilgiau nei kiti. Po darbo skubėdavo į paskaitas, o joms pasibaigus vėlų vakarą pėdindavo į kultūros namus, kur vykdavo šokių repeticijos. Namo į Melnragę jis grįždavo paskutiniu autobusu. Poilsiui likdavo vos trys valandos.

Darbštumas ir atkaklumas buvo klaipėdiečio sėkmės priežastis.

Dabar R. Idzelevičius gali pelnytai didžiuotis Lietuvos kultūros žymūno, Lietuvos nusipelniusio artisto, tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėjo, Lietuvos nusipelniusio sporto trenerio vardu. Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Padovanojo išsaugotas relikvijas

Į Sibirą R. Idzelevičiaus šeima vežėsi brangiausius daiktus, kai kurie jų buvo dovanoti S. Dariaus mamos. Parsivežtus juos iš tremties R. Idzelevičiaus mama padovanojo netoli Judrėnų, Dariškėse įsteigtam S. Dariaus muziejui.

„Dabar mūsų ryšiai su S. Dariaus šeima ir artimiausiais giminaičiais nutrūko. Bet kai dar buvome Sibire, gaudavome siuntinių iš Amerikos. Pamenu, atsiųsdavo batų, buities dalykų, kurių ten buvo sunku gauti“, – prisiminė R. Idzelevičius.

Jo atmintyje išliko siuntinius siuntusios Loros paminėjimas. Tai buvo S. Dariaus sesuo Aurelija Jucevičiūtė-Našlėnienė, JAV tapusi Lora Jucus, Nalson.

Savo vardus ir pavardes „suamerikonino“ ir kiti šeimos nariai. Knygos „Stepono Dariaus giminės“ autorius N. Korbutas pateikė šias metamorfozes: vyresnysis Stepono brolis Boleslovas Amerikoje tapo William B. Jucus arba Bill Jucus, jo žmona Stella Miller Lietuvoje buvo Stanislava Mileraitė.

Jauniausias lakūno brolis Stasys Degutis (antrosios S. Dariaus mamos santuokos vaikas) JAV dokumentuose vadinamas Stanley Degutis, vėliau perėmęs mamos pirmojo vyro pavardę tapo Jucus.

Vidurdienį Kauno savivaldybės ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų atstovai lankys S. Dariaus ir S. Girėno kapus Aukštųjų Šančių kapinėse, padės gėlių.

S. Darius ir S. Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną.

Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 metų liepos 15 dienos rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100 litrų tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės

Mažiausiai lėšų jie skyrė savo saugumui – skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdavo žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos.

Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys ir šiandien nėra aiškios, daugybės tyrimų išvadose vyrauja įvairios prielaidos dėl pasibaigusio kuro, ypač blogų oro sąlygų ir pilotų nuovargio.

Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaimą vietiniai vadina Dariškėmis.

Anksčiau buvęs Rubiškės kaimas išgarsėjo po to, kai čia gimęs Steponas Darius iš JAV pakilo į legendinį skrydį per Atlantą.

Liepos 17-ąją Dariškės kaimas su visa Judrėnų seniūnija šventė 1933 m. tragiškai pasibaigusį legendinių Lietuvos lakūnų skrydį.

Dangų raižė lėktuvai, minios žiūrovų stebėjo atlikėjų pasirodymus.

"S.Darius išvertė krepšinio taisykles į lietuvių kalbą. Vienas iš būdų minėti šią sukaktį – žaisti krepšinį, nes tai – sporto šaka, kuriai didelę įtaką padarė iš už Atlanto ją parvežęs S.Darius", – priminė Judrėnų kultūros namų renginių organizatorė Vilija Budvytienė.

Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmečiui judrėniškiai žada žaisti krepšinį.

Į šventę judrėniškiai kviečia liepos 28 d. 17 val. Prie S.Dariaus pagrindinės mokyklos bus iškeltos Lietuvos ir JAV vėliavos.

Susirinkusiuosius su S.Dariaus – legendinio lakūno ir krepšinio pradininko Lietuvoje – istorija supažindins S.Dariaus gimtinės-muziejaus vadovas Mėčislovas Raštikis.

Gerą nuotaiką dovanos aktyvi Judrėnų bendruomenė.

S.Girėno tėviškėje Vytogaloje šventė prasidės liepos 15 d. 18 val. Tiesa, pirmasis „Lituanicos“ skrydžio viešas minėjimas čia įvyko dar sovietmečiu 1983 m. ir subūrė arti 10 tūkst. žmonių. Vienintelis laikraštis, kuris anuomet įdėjo skelbimą apie būsimą muziejaus atidarymą, buvo „Šilalės artojas“, tačiau žmonės žinojo, perdavė žinią iš lūpų į lūpas.

„Lituanicos“ skrydžio metinės prie lakūno klėtelės minimos jau beveik 40 metų. Šiemet šventės lankytojų laukia ne tik pramoginė, bet ir meninė programa.

Tradiciškai muziejaus kiemelyje bus aukojamos šv.Mišios už S.Darių ir S.Girėną ir Vytogalos bendruomenę. Duris atvers dvi parodos. Viena jų – Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos paroda „Tarp žemės ir dangaus“. „Paroda skirta Žemės keliauninkams, neišskiriant tų, kam kryžiaus ženklas – žemės ir dangaus raktas. Tiesiog visi mes gyvename tarp žemės ir dangaus“, – sakė parodos autorius A.Černiauskas.

Šventės dalyvių laukia edukacinės programos: meninė medžio drožyba, vilnos vėlimas, audimas ar pjovimas dvitraukiu pjūklu. Žinoma, bus dėl ko pakelti akis ir į dangų: šventės svečių laukia Tauragės aeroklubo sveikinimas, skraidyklių, motorizuotų parasparnių skrydžiai ir net saldainių lietus. Patirti skrydžio parasparniu svaigulį bus galima ir virtualių akinių pagalba. Šventinę nuotaiką kurs muzikos ir šokio pasirodymai. Temstant ekrane bus galima pažiūrėti filmą „Skrydis per Atlantą“.

Šventę organizuoja Lietuvos aviacijos muziejus drauge su Vytogalos kaimo bendruomene, kurios pirmininkė yra ilgametė S.Girėno tėviškės darbuotoja muziejininkė ir siela Lina Gudeliūnienė. Su lakūno tėviške Lina tiesiog suaugusi: muziejaus raktus ji perėmė iš mamos, eksponatų saugotoju dirba ir Linos sūnus. Maža to, jos šeima yra S.Girėno giminaičiai (promočiutė buvo S.Girėno sesuo), o ir augo Lina prieš miegą girdėdama lopšinę „Darius ir Girėnas šaunūs vyrai buvo...“.

Liepos 17-ąją visi keliai ves į Judrėnus, S.Dariaus tėviškę. Čia jau nuo vidurdienio šurmuliuos mugė. 14 val. bus aukojamos šv.Mišios, o po jų prasidės proginis bėgimas „Atminimo ugnis – Dariui“. 16 val. prasidės iškilmingas minėjimas, kurį vainikuos Rolando Pakso pilotuojamo lėktuvo „Bellanca“ (mūsų žinoma „Lituanica“) skrydis. Pavakary susirinkusiems koncertuos „Bijotaičių“ ir „Mingės“ kapelos, estrados grandai Simonas Donskovas ir Edmundas Kučinskas. Vakarop – specialus, kvapą gniaužiantis ANBO akrobatinių skrydžių grupės pasirodymas ir roko grupės „Patruliai“ koncertas.

Šiuo orlaiviu lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1933 metais perskrido Atlanto vandenyną.

Lėktuvo maketas muziejui turėtų būti perduotas iš valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, tam dar turi pritarti Vyriausybė.

Susisiekimo ministerija rašte teigia, kad Lietuvos oro uostams šis maketas yra nebereikalingas, jis yra nenaudojamas.

Lietuvos aviacijos muziejuje maketas būtų eksponuojamas kaip technikos istorijos muziejinė vertybė.

Muziejus jau turi vieną „Lituanicos“ kopijų. Skraidymams tinkantis eksponatas buvo sukonstruotas žinomo aviatoriaus Vlado Kensgailos 1982 metais, kai buvo kuriamas filmas „Skrydis per Atlantą“.

S. Darius ir S. Girėnas 1933 metais buvo vieni pirmųjų pasaulyje, lėktuvu perskridusių Atlanto vandenyną, tačiau per katastrofą tuometinės Vokietijos teritorijoje lakūnai žuvo nepasiekę Kauno.

Nelaimės aplinkybės iki šiol nėra iki galo išaiškintos.

Būtent tokia fotografijos forma darytos „Lituanicos“ bei Dariaus ir Girėno nuotraukos prieš skrydį virš Atlanto. 

„Tikruosius Darių ir Girėną bei mus – miuziklo „Lituanica“ aktorius – skiria daugiau negu 85 metai, tačiau lietuvybės dvasia, kuria jie gyveno, lygiai tokia pati aktuali ir šiandien. Žinoma, „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą istoriją dabar mes matome ir vertiname kiek kitaip, nei praėjusio amžiaus žmonės. Tačiau dėl to šio žygio reikšmė nė kiek nesumenko. Tam, kad galėtume perteikti Dariaus ir Girėno charakterius, jų idėjas, viltis ir vertybes, pirmas mūsų žingsnis būtų pradėti gilintis į laikmetį, Lietuvos istoriją bei jos padėtį tarptautinėje politikoje, lakūnų biografijas, ieškoti vaizdinės medžiagos. Tačiau mums patiems, bent iš tolo, prisiliesti prie to laikmečio per senąsias fotografijos technikas ir technologijas, per atkurtus Dariaus ir Girėno kostiumus ir autentišką aviacinę atributiką buvo labai įdomu”, – sako S. Girėną miuzikle „Lituanica“ įkūnysiantis aktorius Jokūbas Bareikis. Jis senąją fotografiją išbandė drauge su savo dukryte Liucija.

Analoginės fotografijos ekspertas, fotomenininkas ir VDA dėstytojas Gintas Kavoliūnas pasakoja, kad praėjusio amžiaus pradžioje fotografuotis įprasta būdavo tik labai ypatingomis progomis. Ir ne tik dėl tuomet didelės vienos nuotraukos kainos, bet ir todėl, kad sėkmingam kadrui reikėdavo geležinės kantrybės. Fotografuojantis studijoje dažnai buvo naudojami specialūs stovai – į juos atsirėmus, besifotografuojantiems žmonėms būdavo lengviau nesujudėti, mat menkiausias judesys darydavo milžinišką įtaką nuotraukos ryškumui. Visgi, to meto nuotraukos, kaip ir išlikusios praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje darytos Dariaus ir Girėno bei „Lituanicos“ nuotraukos, pasižymėjo detalumu ir tikroviškumu, sukurdamos įspūdį, tarsi žmogų nuotraukoje būtų galima paliesti.

Didžiausią miuziklą Lietuvoje „Lituanica“ stato tarptautinė menininkų, istorikų ir aviatorių komanda iš Lietuvos bei Lenkijos. Miuziklas atskleis ne tik dramatiškas „Lituanicos“ skrydžio aplinkybes, bet ir atidžiau pažvelgs į S. Dariaus ir S. Girėno asmenybes, todėl pagrindinis kūrybinės trupės dėmesys nukreiptas į jausminę ir draminę žmonių likimų liniją

Aktorių meistriškumo, originalios muzikos ir jautraus libreto sintezė atskleis net 25 istorijos dalyvių personažus, meilės vingius, patriotizmo svarbą tiek atskirų žmonių, tiek visos tautos gyvenime. Beveik 50 aktorių bei šokėjų trupė scenoje vilki 4-ojo dešimtmečio stiliaus drabužius, atkurtus siekiant išsaugoti istorinio laikotarpio dvasią. Istorijos autentiškumą miuziklo kūrėjams išsaugoti padeda Lietuvos aviacijos muziejaus ekspertai, aviacijos entuziastai. 

Šiame pastatyme skambės 30 originalių, specialiai miuziklui „Lituanica“ sukurtų muzikos kūrinių, itin turtingų stilistine prasme. Pagrindiniai vaidmenys miuzikle „Lituanica“ patikėti jaunosios kartos talentams: S. Darių šiame miuzikle įkūnys Vaidas Baumila, S. Girėną – Jokūbas Bareikis, o S. Dariaus žmonos Jaunutės vaidmenį atliks dainininkė Monika Pundziūtė – Monique. Muziką šiam miuziklui kuria kompozitorius Gintautas Venislovas, libreto autorius – Martynas Bialobžeskis, režisierius – Mantas Verbiejus. 

Miuziklo „Lituanica“ premjera laukia 2019 m. pavasarį: kovo 30 d. Šiauliuose, balandžio 19 d. Klaipėdoje, balandžio 25 d. Vilniuje ir balandžio 27 d. Kaune.

Įvertino pastangas išsaugoti

Dalyvaujant aukštiems Lenkijos ir Lietuvos valdžios atstovams, Myslibužo ir vietos lietuvių bendruomenės, pakaunės atstovams ir kitiems oficialiems asmenims, Pščelniko miške netoli Myslibužo paminėtos 85-osios lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metinės. Šie lakūnai 1933 m. vieni pirmųjų pasaulyje lėktuvu perskrido Atlanto vandenyną, tačiau iki galo neišaiškintomis aplinkybėmis jų pilotuojama "Lituanica" patyrė katastrofą. Lakūnai žuvo nepasiekę tikslo – Kauno.

Ščecino Šv.Jokūbo katedroje, pagerbiant S.Darių ir S.Girėną, aukotos šv.Mišios, po jų Ščecino-Kamiensko arkivyskupui metropolitui Andrzejui Dzięgai įteikta "Lietuvos diplomatijos žvaigždė". Šis aukščiausias Lietuvos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimas įteiktas ir Myslibužo burmistrui Piotrui Jerzy Sobolewskiui. Šie asmenys taip įvertinti už pastangas ir darbus išsaugant Lietuvos, Europos ir pasaulio aviacijai svarbią atminimo vietą.

Pasitiko su trispalvėmis

Ruošiantis minėjimui, Pščelnike esančioje lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žūties vietoje atnaujintos pavėsinės su lietuviškais drožybos motyvais, atsirado daugiau mažosios architektūros detalių. Pleneras surengtas pagal Kauno rajono vietos veiklos grupės (VVG), Garliavos VVG ir Lenkijos VVG "Lider Pojezierza" bendrą projektą "Jie skrenda". Tai buvo viena iš projekto veiklų. Pagal šį projektą taip pat Kauno rajono bendruomenių jaunimo atstovai ir VVG atstovai lankėsi Myslibuže, Pščelnike.

"Myslibužas pasitiko mus iškeltomis Lietuvos vėliavomis. Jaunuoliai juokavo, kad ne kiekvienas mūsų miestelis turi tiek daug Lietuvos vėliavų kiek Myslibužas. Atnaujintų pavėsinių atidarymas Pščelniko miške prie paminklo S.Dariui ir S.Girėnui įvyko dieną prieš minėjimą. Myslibužo meras Kauno rajono jaunuoliams papasakojo lietuvių lakūnų tragiško skrydžio pabaigos scenarijų, atkreipė dėmesį į deformuotas pušų viršūnes ir dar kartą pabrėžė šio įvykio reikšmę, – pasak Kauno rajono VVG pirmininkės Kristinos Švedaitės-Damašės, ši išvyka, susitikimas su Lenkijos jaunimo atstovais, dalyvavimas lakūnų žūties 85-ųjų metinių minėjime jaunimui paliko didelį įspūdį. – Turėjome puikią progą pajusti S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbio dvasią ir jos stiprų poveikį mums, praėjus 85-eriems metams. Tai įkvepia darbams ir drąsai juos atlikti. Jaunuoliams tai buvo puiki pilietiškumo ugdymo pamoka, kurios rezultatus jie ilgai aptarinėjo ir geriausias projekto įvertinimas buvo jaunų žmonių klausimai, ar kitais metais taip pat galės čia atvykti."

Džiugu, kad šiemet labai daug jaunimo dalyvavo lakūnų legendinio skrydžio minėjime.

Kiek anksčiau medžio drožėjų ir skulptorių kūrybinis pleneras pagal projektą "Jie skrenda" vyko Kauno rajone, Netoniuose. Plenero metu sukurti darbai puošia Lietuvos oreiviams gerai žinomos Sklandytojų kalvos aplinką. Abiejuose pleneruose dalyvavo tautodailininkai iš abiejų šalių.

Tvarko žūties vietą

85-osioms skrydžio metinėms skirtame minėjime dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pastebėjo, kad lenkai visada labai pagarbiai elgėsi su didvyriškumo ir pasiaukojimo Lietuvai simboliu tapusių lakūnų žūties vieta, daug dėmesio skyrė jos sutvarkymui. "Tai buvo daroma lietuvių ir vietos gyventojų pastangomis. Palaipsniui ir mes, Kauno rajonas, ir Kauno miestas įsijungė į šios vietos sutvarkymą. Džiugu, kad šiemet labai daug jaunimo dalyvavo lakūnų legendinio skrydžio minėjime: vietinės lenkiškos S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos vaikai, lietuviškos Punsko S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos moksleiviai. Taip pat lietuvių bėgimo klubo nariai, atnešę žemės iš lakūnų gimtųjų vietų, ją išbarstė čia, Pščelniko miške, – vardijo meras. – Kalbėjau su Myslibužo burmistru P.J.Sobolewskiu. Mūsų nuomonės sutampa: projektas "Jie skrenda" turi didelę išliekamąją vertę: jis labai svarbus, labai reikalingas ir vyksta labai laiku." Pasak mero, jei projektui nebūtų buvusi gauta LEADER programos parama, jis būtų likęs neįgyvendintas.

Lietuvių didvyrių žūties vieta Pščelniko miške yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Vakarų Pamario vaivadijoje. Čia kiekvieną vasarą vyksta lakūnų pagerbimo ceremonija, yra pastatytas namelis, kuriame atvykusieji aplankyti šios lietuviams brangios vietos gali pernakvoti.

Panašu, kad S.Darius ir S.Girėnas yra tapę patriotizmo šaltiniu ne tik lietuviams, bet ir vietiniams lenkams. "Toliau nuo Pščelniko, nuo Myslibužo gyvenantiems lenkams, manau,  Dariaus ir Girėno vardai nėra žinomi, tačiau vietiniai puikiai žino, kas jie tokie ir kur skrido. Apie tai ir spauda parašo, ir atminimo įamžinimo vietos yra. O nuostabiausia yra tai, kad lenkiškos Myslibužo mokyklos bendruomenė balsavo ir iš kelių variantų išsirinko, kad nori vadintis S.Dariaus ir S.Girėno gimnazija", – sakė Lenkijos lietuvių draugijos Ščecino skyriaus pirmininkas Wiktoras Buwelskis.

Anot jo, Lietuvos didvyrių žūties vietoje kasmet vyksta gražios iškilmės, jose dalyvauja aukščiausi asmenys. "Čia aš spaudžiau ranką Lenkijos prezidentui Lechui Kaczyńskiui ir Lietuvos prezidentams – Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Daliai Grybauskaitei", – prisiminė garbaus amžiaus vyras.

W.Buwelskio žodžiais, dabar, kai buvo atnaujintos pavėsinės šalia lakūnų žūties vietos, reikėtų atnaujinti ir klėtelę – jos medieną impregnuoti.

Pristatys rezultatus

Lietuvoje projekto "Jie skrenda" rezultatų baigiamasis renginys pavadinimu "Jie skrenda" planuojamas rugpjūčio 26 d. Renginys, vyksiantis ant Netonių kalvos, bus skirtas jaunimui, jaunimo organizacijoms, aviacijai populiarinti. Jo metu bus pristatyti plenere sukurti darbai, jaunimo stovyklos metu sukurtas filmas apie S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbį, atsiminimais dalysis nuo šios kalvos skraidę aviatoriai veteranai, vyks jaunųjų aviatorių, aitvarų, skraidyklių, raketų ir aviamodelių gamybos edukacijos, jaunimo sukurtų skraidančių objektų paroda ir konkursas, koncertinė programa.

Pasak V.Makūno, legendinių lakūnų atminties įamžinimo darbai Kauno rajone vyks ir toliau. Tai daryti įpareigoja ir ypatinga vieta Kauno rajone – Sklandytojų kalva, kur treniravosi pirmieji skraidyklių sporto šakos atstovai Lietuvoje: Juozapas Romas Liekis ir kiti. "Su Kauno technologijos universitetu esame pasirašę sutartį, kad galėtume išsaugoti Sklandytojų kalvą Netoniuose, pritaikytume vietos bendruomenei, kartu, kad ši vieta galėtų tarnauti vystant skraidyklių sportą ir apskritai aviaciją. S.Darius ir S.Girėnas vis dar skrenda – mūsų darbuose ir atmintyje", – sakė meras.

Trumpa istorinė atmintis

Kai Kaune prieš tris dešimtmečius pasirodė pirmieji mikroautobusai, įsiminė vieno jų užrašas maršruto lentelėje: "2-oji ligoninė–D.Girėno g.". Maža to, vienas garbaus amžiaus kaunietis anuomet pasakojo, kad dar esant gyvai lakūno S.Dariaus našlei Jaunutei, prie jos priėjęs ir pabučiavęs ranką jaunuolis, suglumino moterį klausimu: "Tai jūs esate Dariaus Girėno žmona?!"

Šie keli įstrigę atmintin epizodai byloja apie trumpą mūsų istorinę atmintį. Tad minint tautos didžiavyrių S.Dariaus ir S.Girėno žūties 85-metį, tinkama proga tą atmintį atgaivinti.

Muziejininką ir kolekcinininką Joną Čepą kalbinome apie svarbų istorinį momentą transatlantinio lakūno, kpt. Stepono Dariaus ir pedagogės Jaunutės Liudvikos Škėmaitės dukters Nijolės gyvenime. "1925 m. Kaune gimusi Nijolė, pokariu baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą ir, tapusi gydytoja terapeute, ištekėjo už Adolfo Maštaro. Jų šeima 1949 m. sulaukė dukrelės Giedrimos, o po metų – sūnaus Skirmunto. Dirbdama Kauno medicinos institute, parašė mokslinį darbą, dėstė studentams ir niekada neužmiršo 1944 m. Medicinos institute paslėptų savo tėvo ir jo bendražygio palaikų. Bėda ta, kad ji nežinojo tos slaptavietės", – pasakojo J.Čepas.

Grįžo į Lietuvą karstuose

Priminsime, kad oranžinės spalvos drobe aptraukta "Lituanica", perskridusi Atlantą, patyrė katastrofą Soldino (anuomet priklausė Vokietijai) apylinkėse 1933 m. liepos 17-ąją, 0.36 val. – tokį laiką rodė trys nelaimės metu sudužę laikrodžiai. Ketvirtasis nenustojo ėjęs, skaičiuodamas valandas, likusias žuvusiems lakūnams iki Lietuvos.

Lakūnai, be nusileidimo nuskridę 6 411 km (antras rezultatas anuometėje pasaulio aviacijos istorijoje pagal skrydžio trasos ilgį), liepos 19-ąją pasiekė Lietuvą ąžuoliniuose karstuose. Po kelias dienas trukusio tautiečių atsisveikinimo su didvyriais, vėlų liepos 23-iosios vakarą abu karstai buvo atvežti į Teismo ir socialinės medicinos institutą (sovietmečiu jis tapo Kauno medicinos institutu).

"Ąžuoliniai karstai buvo labai tamsios spalvos ir neįprastai plokščiais dangčiais. S.Girėno karstas buvo ilgesnis, nors lakūnas buvo ūgiu (170 cm) žemesnis už S.Darių (181 cm). Abiejų karstų dangčiai pritvirtinti medvaržčiais. Karstų šonuose ir galuose įtaisytos masyvios gražios metalinės rankenos. Šiuose mediniuose karstuose buvo kiti – sandarūs cinkuotos skardos. Ankstų kitos dienos rytą tie karstai buvo atidengti, siekiant nustatyti didvyrių mirties priežastį, balzamuoti jų kūnus", – priminė J.Čepas.

Slapta operacija

Kai prof. J.Žilinskas balzamavo lakūnų kūnus, jie buvo paguldyti į naujus, varinius karstus ir patalpinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto koplyčioje, nes mauzoliejus lakūnams Senosiose miesto kapinėse dar nebuvo pastatytas. Į mauzoliejų karstai buvo perkelti 1937 m. lapkričio 1-ąją.

Okupavus Lietuvą sovietams, paaiškėjo, kad dėl netinkamų mumijoms laikyti mauzoliejuje sąlygų karstus reikia grąžinti į VDU Medicinos fakulteto koplyčią. Tai padaryta 1940 m. gruodžio 17 d.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai bei vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai bei vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų. Šiam sumanymui pritarė ir grupė VDU Medicinos fakulteto darbuotojų su prof. Benediktu Šiauliu priešakyje. 1944 m. kovo 18-osios naktį, slapta nuo budėjusio prie fakulteto durų vokiečių kareivio, variniai karstai su balzamuotais lakūnų kūnais buvo užmūryti Medicinos fakulteto rūsyje, priešais lifto šachtą. Slėpusieji prisiekė niekam, net ir lakūnų giminėms, apie tai neprasitarti. Todėl užmūryti toje nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų.

Kaip buvo rasti?

Koks 1962 m. įvykis paakino N.Dariūtę ieškoti legendinių lakūnų palaikų? Pasirodo, tais metais Vilniaus dailės instituto studentas Vytautas Mačiuika, kurio tėvas skraidė kartu su S.Dariumi, pranešė Nijolei savo diplominiam darbui pasirinkęs iškalti S.Dariaus ir S.Girėno antkapinį paminklą (jis dabar stovi Aukštųjų Šančių Karių kapinėse). Būtent tai tapo akstinu S.Dariaus dukrai ieškoti tėvo ir jo bendražygio palaikų. Kadangi ji nežinojo, kur Kauno medicinos instute (KMI) jie užmūryti, 1963 m. spalio 6 d. pasitelkė į paiešką KMI doc. Juozą Raubą, kurio tėvas dalyvavo užmūrijant S.Dariaus ir S.Girėno palaikus.

Ta vieta buvo netoli krematoriumo. Savo prisiminimuose N.Dariūtė rašė: "Aš ir J.Rauba, pasišviesdami žvake, atidžiai apžiūrėjome visas sienas. Būdami medikai ir gerai išmanydami stuksenimo metodą, ėmėme stuksenti visas sienas aplink katilinę. Netoli jos, priešais liftą, bestuksenant ryškiai pakilus garsui, nustatėme, kad už sienos turėtų būti didoka ertmė. Siena buvo visiškai lygi, nudažyta ir niekuo nesiskyrė nuo gretimų sienų. Jos viršuje, palubėje, buvo normalaus dydžio ventiliacijos anga. Pasilypėjusi ant kėdės, kurią J.Rauba atnešė iš savo mamos kambario, pro ventiliacijos angos groteles įkišau pieštuką, su prie galo pritvirtintu ilgu siūlu ir prie jo pririšta nedidele vinimi. Viniai krintant žemyn, pasigirdo skambus garsas, tarsi ji būtų atsitrenkusi į metalą. Supratome, kad ten ir yra paslėpti karstai."

V.Mačiuikos indėlis

Pasak J.Čepo, apsidžiaugusi, kad atrado lakūnų palaikus, N.Dariūtė-Maštarienė tą pačią dieną pranešė apie tai V.Mačiuikai, kuris jau kitą dieną atsivežė iš Vilniaus darbui reikalingus įrankius, lempą, fotoaparatą ir vienintelį gyvą lakūnų palaikų paslėpimo liudininką Joną Štriupkų.

Pastarasis patvirtino, kad tikrai už Nijolės nurodytos nišos sienos yra užmūryti karstai su lakūnų palaikais. V.Mačiuika, nufotografavę J.Štrupkų, rodantį į nišos vietą, išėmė ventiliacijos groteles ir pro ventiliacijos angą nufotografavo karstus. Vėliau V.Mačiuika surašė palaikų atradimo protokolą, kurį visi trys ir pasirašė.

"1971 m. N.Dariūtė-Maštarienė išvyko į JAV rinkti medžiagos apie savo tėvą ir jo bendražygį. Ji rašė, kad Čikagos lietuvių aeroklubo pirmininkas Vytautas Peseckas jai pademonstravo dokumentinės kronikos kadrus, filmuotus 1932–1933 m. – juose ji pirmą kartą savo gyvenime pamatė gyvą, besišypsantį, vaikščiojantį ir kalbantį savo tėvą. Po filmo peržiūros Nijolė negalėjo nė žodžio ištarti. V.Peseckas padovanojo jai to filmo kopiją", – pasakojo J.Čepas.

Palaidoti vogčia

N.Dariūtė prašė tuomečio Kauno komunistų partijos pirmojo sekretoriaus J.Mikalausko leisti išardyti sieną ir palaidoti tėvą su jo bendražygiu, bet atsakymo nesulaukė. Po pusmečio S.Dariaus dukra kreipėsi į Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų, ir 1964 m. rugpjūčio 10 d. mūro siena, 20 metų slėpusi lakūnų palaikus, buvo išardyta.

Deja, didvyrių kūnų balzamuoti antrą kartą nebuvo įmanoma, nes per 1946 m. Nemuno potvynį vanduo apsėmė patalpą, kurioje buvo paslėpti lakūnų kūnai. Viršutinis karstas, kuriame buvo S.Girėno palaikai, per potvynį pakilo, o jam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą, pro kurį vanduo pateko ant S.Dariaus kūno, todėl jo palaikai buvo smarkiai apirę.

Abiejų lakūnų palaikai buvo perdėti į naujus medinius karstus ir 1964 m. rugpjūčio 12 d. paskubomis, slapčia nuo visuomenės, palaidoti Aukštųjų Šančių Karių kapinėse.

Nijolės darbai

Mažai kas anuomet žinojo, kad N.Dariūtė 1973 m. pradėjo tapyti. Per gan neilgą savo gyvenimą nutapė apie 150 įvairios tematikos paveikslų, bet dauguma jų – istorinių asmenybių portretai. Žinoma, ji nutapė ir tėvo bei S.Girėno portretus. Nijolė siekė, kad jie žvelgtų iš tų paveikslų į žmones savo geromis, tėvynę mylinčiomis akimis. Malonu, rašė ji, kad pavyko išplėšti iš nebūties mūsų tautos didvyrius ir sudėti juos į auksinius paveikslų rėmus.

Vien tapyba Nijolė neapsiribojo. 1987 m. parašė knygą "Darius ir Girėnas" – vieną pirmųjų išsamių monografijų, skirtų S.Dariui ir S.Girėnui. Knygos vertę padidino joje pateiktas S.Dariaus dienoraštis, rašytas 1932–1933 m. Beje, dukra iššifravo vietomis beveik neįskaitomus dienoraščio puslapius.

Buvo išleista ir N.Dariūtės-Maštarienės parengtas fotografijų albumas "Darius ir Girėnas". Tai bene pirmasis tokios didelės apimties (306 fotografijos) albumas, skirtas transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui įamžinti. Su bendraautoriais Algirdu Gamziuku ir Gyčiu Ramoška parengė dokumentų rinkinį apie S.Darių ir S.Girėną. Tai tik reikšmingiausi N.Dariūtės-Maštarienės darbai, kuriuos ji suspėjo nuveikti per gana neilgą savo gyvenimą – mirė Kaune 1990 m. spalio 22-ąją. Palaidota Kretingos rajono Jokūbavo kapinėse.

Pščelniko miške netoli Myslibužo surengtame minėjime dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, delegacijos iš Lietuvos ir Lenkijos, vietos lietuvių bendruomenė.

Minėjimo metu pasisakęs ministras L. Linkevičius pabrėžė, kad su viltimi ir žinia Lietuvai Niujorke pakilę lakūnai S. Darius ir S. Girėnas tapo neatskiriama lietuvių tapatybės dalimi, drąsos, patriotizmo ir meilės Tėvynei simboliais.

Kaip pranešė Užsienio reikalų ministerija, renginio metu Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko pagarbos ir atminimo salves, pasirodė Punsko ir Myslibužo S. Dariaus ir S. Girėno mokyklų moksleiviai, skambėjo Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestro atliekama muzika.

Ščecino Šv. Jokūbo katedroje pagerbiant S. Darių ir S. Girėną buvo aukojamos Šv. Mišios, po jų vietos arkivyskupui metropolitui Andrzejui Dziegai (Andžejui Dzengai) įteikta „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Prieš 85 metus tuometinėje Vokietijoje, netoli Soldino (dabar – Myslibužas), Pščelniko miške, iki galo neišaiškintomis aplinkybėmis katastrofą patyrė lietuvių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno pilotuojamas lėktuvas „Lituanica“.

Lakūnai S. Darius ir S. Girėnas 1933 metais vieni pirmųjų pasaulyje lėktuvu perskrido Atlanto vandenyną, tačiau per aviakatastrofą žuvo nepasiekę Kauno.

Įkūnijo laisvą dvasią

„S. Dariaus ir S. Girėno skrydis yra vienas iškiliausių mūsų Lietuvos įvykių, kuriuo galime didžiuotis. Svarbu, kad Lenkija irgi tai vertina kaip svarbų istorinį įvykį, o tai mus suartina“, – BNS sakė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis.

„Esu sujaudintas besitęsiančia tradicija paminėti Lietuvos lakūnų žygdarbį šioje nuostabioje Lenkijos vietoje. Nuoširdžiai dėkoju visiems Lenkijos žmonėms ir ypač Ščecino-Kamiensko arkivyskupui metropolitui Andrzej Dzięga, Myslibužo burmistrui Piotr Jerzy Sobolewski už pastangas ir darbus išsaugojant šią, Lietuvos, Europos ir pasaulio aviacijai svarbią atminimo vietą. Tai yra dar vienas puikus pavyzdys kaip bendrai gebame ir mokame išlaikyti bei puoselėti istorinės atminties vietas. Labai vertiname Lenkijos Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministro dėmesį šiam renginiui“,– sakoma premjero sveikinime. 

Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad svarbiausias Lietuvos Respublikos Vyriausybės prioritetas – strateginės kaimynystės santykių su Lenkija puoselėjimas.

„Padarysiu viską, kas yra mano galiose, kad mūsų santykiai būtų geri, tvarūs, nepriklausantys nuo vidinių politinių pokyčių“,- teigia Ministras Pirmininkas S.Skvernelis.

Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė šiai progai paskelbtame komentare teigia, kad prieš 85 metus į transatlantinį skrydį pakili Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanica“ lietuvių tautai įkūnijo „svaiginančių tikslų siekį ir laisvą dvasią“.

„Lakūnų vardai visiems laikams tapo didvyriškumo ir pasiaukojimo dėl Lietuvos simboliu“, – prezidentė cituojama Prezidentūros pranešime.

„Tas dėmesys Lietuvai svarbiam įvykiui ir paminklui buvo labai pagarbus, jis buvo nuolat prižiūrimas“, – kalbėjo D. Matulionis.

„Norime pagerbti žmones, kurie skyrė tam dėmesį“, – pridūrė jis.

Taip pat Lietuvoje lakūnų žygdarbio atminimui rengiama tarptautinė aviacijos šventė S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Aleksote, Kaune.

Liepos 14 d. Ščecino miesto aikštėje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras surengs pasirodymus. Liepos 15 d. Ščecine, Šv. Jokūbo katedroje, bus laikomos Šv. Mišios, prie koplyčios, kurioje pakabinta S. Dariaus ir A. Girėno atminimo lenta, padėtos gėlės.

Vėliau Lietuvos delegacija dalyvaus pagerbimo ceremonijoje žūties vietoje Pščelniko miške prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo. Čia bus atliekama Žodžio liturgija lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat skambės Lietuvos ir Lenkijos himnai, gros Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai dedikuos pagarbos ir atminimo salvės. Susirinkusiems žodį tars Lietuvos Seimo ir Vyriausybės atstovai, Lenkijos Vyriausybės, savivaldos atstovai. Žuvusieji bus pagerbti tylos minute.

Prie paminklo Pščelniko miške Punsko S. Dariaus ir A. Girėno vardo gimnazijos moksleiviai atliks meninę programą. Čia taip pat bus sutikti jau VI tradicinio estafetinio pagarbos bėgimo „Kaunas–Soldinas“ dalyviai, kurie gabena keletą žemės saujų iš S. Darius ir S. Girėno Tėviškės vietų.

Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės atstovai S. Dariaus ir A. Girėno skrydžio per Atlantą minėjimo renginiuose Lenkijoje dalyvaus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, sudėtyje.

Lietuvoje liepos 14-15 d. S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Aleksote, Kaune vyks tarptautinė aviacijos šventė skirta Lietuvos 100-mečiui ir S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio minėjimui. Čia renginio svečius ir dalyvius skrydžiu pasveikins šiuo metu NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdančios Portugalijos ir Ispanijos karinės oro pajėgos su naikintuvais „F-16“ ir „Eurofighter Typhoon“. Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos susirinkusiems pristatys orlaivius „AS365N3+ Dauphin“ ir „Mi-8“, o norintieji pasimatuoti katapulto kėdę, piloto šalmą ar daugiau sužinoti apie Karines oro pajėgas, tai galės padaryti liepos 15 d. atvykę prie Karinių oro pajėgų Ginkluotės ir technikos remonto depo įrengtos ekspozicijos.

Aviacinėje programoje liepos 14 d. bus galima pamatyti tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių grupinius ir individualių akrobatinių lėktuvų pasirodymus, sklandytuvų ir skraidyklių skrydžius, oro balionų šou, parašiutinius šuolius. Renginyje taip pat bus galima išvysti istorinių ANBO lėktuvų ir legendinio lėktuvo „Lituanica“ kopijos pasirodymus. Kauniečiai ir miesto svečiai galės grožėtis aviaciniais pasirodymais tiek danguje, tiek ant žemės, kartu iš arčiau apžiūrėti įvairius orlaivius.

Iki S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 1933-ųjų vasarą Atlanto vandenyną bandyta perskristi 73 kartus, tačiau tik apie 30 skrydžių buvo sėkmingi ir tik tris kartus pavyko be nutūpimo nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų.

Savo sumanymui įgyvendinti S. Darius ir S. Girėnas įsigijo šešiavietį 365 AJ lėktuvą „Bellanca Pacemaker CH-300” ir jį patobulino – pailgino sparnus, įmontavo galingesnį variklį, įrengė papildomus kuro ir tepalų bakus.

1933 m. liepos 15 d. 16 val. 24 min., nedideliu lėktuvu, pavadintu „Lituanica”, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, lakūnai pasiryžo įveikti Atlantą ir be nutūpimo nuskristi iki Kauno. Deja, 1933 m. liepos 17 d., 0 val. 36 min., dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške, amžinai nurimo perskridusių Atlantą ir didelę Europos dalį narsiųjų lakūnų širdys ir „Lituanicos” gausmas. Iki skrydžio pabaigos – Kauno aerodromo – tebuvo likę apie 650 kilometrų, maždaug trys skridimo valandos.

S. Dariaus ir S. Girėno skrydis numatytu maršrutu buvo tiksliausias. Pagal be nusileidimo nuskristą nuotolį – 6 411 kilometrų – tai buvo antras pasiekimas aviacijos istorijoje. „Lituanicos” skrydis trukęs tik 37 val. 11 min. spėjo išgarsinti pasaulyje Lietuvos vardą, įeiti į transatlantinių skrydžių istoriją ir kaip antras pagal nuskristą be nutūpimo nuotolį bei pirmas skrydis, atvėręs kelią pašto gabenimui lėktuvais.

Iš Mato Šalčiaus referato, skaityto Buenos Airėse (Argentina) 1937 m. liepos mėn. 17 d. Ekonominės draugijos „Išvien“ ir Čiurlionio meno ratelio parengtame minėjime:

„Šiandien sueina lygiai 4-ri metai labai garbingo, bet kartu ir liūdno – tai Dariaus ir Girėno perskridimo per Atlanto vandenyną ir jų tragiško žuvimo.

Mes susirinkome čia vienu kartu su savo tėvų žeme Lietuva, su Šiaurės Amerikos lietuviais ir su pasaulio lietuviais tą žygį paminėti ir prisiminti jo reikšmę mums visiems.

Nedaug mes, lietuviai, tokių žygių turime kaip Dariaus ir Girėno. Senovės Pilėnų kunigaikščio Margio susideginimas lauže su visais pilies gynėjais, Vytauto Didžiojo nugalėjimas kryžiuočių ties Žalgiriu, Jonušo Radvilo pasiryžimas išvaduoti Lietuvą iš nelemtos unijos su Lenkija su švedų karaliaus Karolio pagalba; daktaro Vinco Kudirkos, sergančio džiova ir nesiliaujančio kovoti su dviem didžiausiais Lietuvos priešais—caro valdžia ir žmonių tamsumu, per savo „Varpą“; knygnešio Bielinio-Bieliako žygiai, slapta nešant lietuviškas knygas pro rusų žandarų užtvaras; karininko Juozapavičiaus, Eimučio, Povilo Lukšio, Sidaravičiaus, šaulio Matulaičio, Dovydaičio ir kitų Lietuvos kariuomenės ir šaulių savanorių paaukojimas savo gyvybės už Lietuvos nepriklausomybę—vis tai yra žygiai, kuriems savo taurumu gali prilygti Dariaus ir Girėno pasiaukojimas Lietuvos garbei ir geram lietuvių vardui pasaulyje.

Visų yra priimta gerbti žuvusiuosius dėl savo šalių kare ar atliekant kuriuos svarbius ir naudingus darbus, nors jie būtų žuvę iš pareigos. O Darius ir Girėnas žuvo dėl savo gera valia ir pasiryžimu pasiimto žygio. Dėl to jų žygis yra kilnesnis ir dėl to jiedu yra visų lietuvių pasaulyje gerbiami ir minimi.

Trumpai kalbant, Dariaus ir Girėno žygis buvo toks: 1933 metais liepos 15 d. New Yorke pakilo į orą lėktuvas „Lituanika“ su dviem lakūnais—Darium ir Girėnu ir pasileido į rytus per Atlanto Vandenyną su tikslu perskristi tą 4 000 kilometrų pločio vandenį ir nuskristi be sustojimo į Kauną, tuo būdu kaip ir sujungti tiesioginiu ryšiu antrąją mūsų išeivių tėvynę — Šiaurės Ameriką su Lietuva.

Jie vežė į Kauną Amerikos lietuvių laiškus ir pasveikinimus savo artimiesiems Lietuvoje.

Jauni vyrai, pačiame savo jėgų ir amžiaus žydėjime, drąsiai leidosi į šį žygį, nors jie žinojo, kad prieš juos yra 6 000 kilometrų tolis, susidedantis daugiausia iš beribio vandens, kad jų mašina bet kada gali sugesti, benzinas gali išsibaigti, audros ir viesulos užeiti ir jų skardos paukštį be pėdsako paskandinti vandenyno gelmėse kaip menką skiedrą. Jie tai žinojo, bet vis dėlto leidosi į šį žygį, nes numatė, kad sėkmingas jo atlikimas iškels Lietuvą ir jos žmones viso pasaulio akyse kaip drąsius vyrus, kurie gali tokį didelį žygį atlikti.

Visas pasaulis žinojo apie du lietuvius, išskrendančius iš New Yorko į Kauną. Svarbiosios radijo stotys pranešė, kai jie pakilo New Yorke. Pranešė San John, o stotis New Foundlende, kad matė juodu perskrendant. Pranešė Airijos ir Anglijos stotys, kad matė „Lituaniką“ praskridus pro juos ir laikant kelią į rytų pusę.

Kauno radijo stotis klausė tų pranešimų. Visas Kaunas pasikėlė į Aleksoto kalną, į aerodromą sutikti savo didvyrių. Įsitempę laukė pasirodant taip pageidaujamo paukščio. Aerodromas ir Kaunas nušvito šviesomis, nes „Lituanika“ turėjo apie vidurnaktį pasirodyti ties Kaunu. Artinosi ta valanda. Visi su džiaugsmu laukė, kad tik greičiau, tik greičiau pasirodytų laukiamas paukštis.

Vidurnaktis. Jau po vidurnakčio. Jau ima brėkšti rytai, bet „Lituanikos“ nėra. Džiaugsmas virsta pradžioje susirūpinimu, paskui sunkiu nujautimu, kad galėjo kas nors ne gera su skridikais atsitikti. Visi dar laukia. O gal dar atskris? Gal kur paklydo?

Aiškiai įdienojus, per radijo ir telegrafu gauta žinia, kad už puspenkto šimto kilometrų nuo Kauno, Soldino pušynėlyje rasta nukritusi „Lituanika“ su abiem žuvusiais.

Nuo ko tikrai žuvo Darius ir Girėnas — lig šiai dienai palieka paslaptis. Yra keli spėjimai. Vienas sako, kad jiedu paklydę, neturėdami gerų prietaisų skraidyti ir, išbaigę benziną, nukritę. Kiti sako, kad jie norėję nusileisti kur nors, matydami, kad baigiasi benzinas ir rūkuose paskendusį mišką palaikę pieva, ir pagaliau dar yra spėjimų, kad jie buvę vokiečių kareivių nušauti, įskridę į jų sustiprintą juostą lenkų koridoriaus pasienyje.

Tokiu būdu tas palieka paslaptimi. Aišku tik viena, kad abu lakūnai yra žuvę savo užsibrėžto tikslo išsipildymo prieangyje.

Lietuva ir mes, lietuviai, buvome kelis šimtmečius nustelbti. Dar Didžiojo karo metu mus kai kurie nenorėjo pripažinti. Dabar skaitysis ir gerbs.

Mūsų visi tautai Dariaus ir Girėno žygis daug davė. Jų skridimas suartino didžiausią mūsų išeivijos dalį Šiaurės Amerikoje su savo motiniška šalimi. Jis plačiai išgarsino Lietuvos vardą. Bet kas svarbiausia, parodė amžiną lietuvio pasiaukojimo pavyzdį savo visuomenės labui.

Mūsų tautos branduolys įvertino jų žygį. Nėra didesnio miestelio Lietuvoje, kuris neturėtų gatvės ar aikštės, pavadintos Dariaus ir Girėno vardu“.

Leidinys „Lituanicos“ skrydžio relikvijos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose