Pasak ekspertų, dažnas tik vienos lyties žodžių profesijoms apibūdinti vartojimas skatina stereotipus apie profesijų vyriškumą ar moteriškumą, nuo ko nukenčia tiek atlyginimai, tiek paslaugų kokybė.

Atlikdami šį tyrimą „Mediaskopas“ išnagrinėjo 750 įvairių šaltinių nuo pernai sausio 1 iki šių metų kovo 22 dienos. Analizės metu nagrinėti raktažodžiai, labiausiai susiję su profesine atskirtimi pagal lytį.

„Inžinieriai“ ir „kosmetologės“

Analizė parodė, kad iš 412,4 tūkst. kartų, kai buvo kalbama apie vadovus, daugiau kaip du trečdalius paminėjimų sudarė vyriškoji giminė, o moteriška – trečdalį.

Kalbant apie prezidentus vyriška forma dominavo apie 93 proc. iš 236 tūkstančių kartų, kai buvo įvardyta. Direktoriaus pareigybė du trečdalius paminėjimų iš 192,4 tūkst. taip pat buvo vyriškoje formoje. Mero pareigos moteriška forma buvo įvardintos tik 5 proc. iš 92 tūkst. paminėjimų.

Tokios specialybės kaip mechanikai, technikai, elektrikai, santechnikai žiniasklaidoje randamos praktiškai vien vyriškąja gimine.

„Tokios specialybės kaip mechanikai, technikai, elektrikai, santechnikai žiniasklaidoje randamos praktiškai vien vyriškąja gimine. Tai rodo, kad šiose profesijose absoliučiai dominuoja vyrai“, – sakė „Mediaskopo“ duomenų sprendimų ir analizės vadovė Vilūnė Kairienė.

Tarp profesijų dažniausiai minimi mokytojai – 57,2 tūkst. kartų, iš kurių apie trečdalį sudarė vyriška forma.  Tuo tarpu minint inžinierių profesiją tik 6 proc. iš beveik 12 tūkst. paminėjimų atspindėjo moterišką lytį.

Vadybininkai minėti 8,5 tūkst. kartų, iš kurių apie trečdalis moteriška forma. Kalbant apie chirurgus iš 5,2 tūkst. paminėjimų moteriškos lyties sudaro 8 procentus.

Pasak jos, pavieniai atvejai, kai minima, pavyzdžiui, elektrikė, straipsnio herojės buvo pasakojami kaip juokas, jog taip save vadino pasirinkusi energetikos studijas.

Tarp moteriškų profesijų žiniasklaidoje dominuoja kambarių tvarkytoja/kambarinė, manikiūrininkė, auklė, valytoja, mokytoja, slaugė/slaugytoja, kosmetologė.

„Jeigu vadinamą moterišką specialybę pasirenka vyrai, pavyzdžiui – kosmetologai, manikiūrininkai, kirpėjai – jie žiniasklaidoje pristatomi kaip išskirtiniai, ypatingesni, dažnai ir kaip dirbantys su garsenybėmis“, – teigė duomenų sprendimų ir analizės vadovė.

Pasak „Mediaskopo“, žiniasklaidoje atsispindi ir viešojoje erdvėje matomos tendencijos. Pavyzdžiui, visame pasaulyje paplitęs kvietimas moterims mokytis programavimo išaugino ir tokių paminėjimų Lietuvos žiniasklaidoje kiekį: iš 2,3 tūkst. kartų, kai minėti programuotojai 61 proc. paminėjimų buvo vyriška gimine ir 39 proc. – moteriška gimine.

Didina skurdo lygį, neužtikrina dėmesio sąlygoms

Anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos lygių galimybių integravimo ekspertės Vilmos Gabrieliūtės, ryškus profesinis atskyrimas pagal lytis neleidžia lygiaverčiai pasiskirstyti ištekliams, didina moterų skurdo lygį, nes moterų dominuojamuose sektoriuose atlyginimai – mažesni.

Kiek vaikinų patiria pajuokas, kai pasirenka baleto šokėjo ar slaugytojo profesiją, kiek merginų, pasirinkusių chirurgės kelią, susiduria su komentarais „čia ne tavo vieta“.

„Kiek vaikinų patiria pajuokas, kai pasirenka baleto šokėjo ar slaugytojo profesiją, kiek merginų, pasirinkusių chirurgės kelią, susiduria su komentarais „čia ne tavo vieta“, – teigė V. Gabrieliūtė. – Tuo tarpu vyrų dominuojamose veiklos srityse nepakankamai dėmesio skiriama jų sveikatai ir geroms darbo sąlygoms“.

V. Gabrieliūtė pastebi, kad, kaip rodo žiniasklaidos analizė, net kalboje yra įtvirtintos labai aiškiai vyriškos ir moteriškos profesijų sritys. Vaikai retai turi galimybę profesijų pažinimui skirtuose plakatuose pamatyti inžinierę, pilotę, slaugą, baleto šokėją.

Kalba atspindi visuomenėje nusistovėjusias normas ir formuoja žmonių požiūrį į tai, kas yra priimtina, todėl, pasak V. Gabrieliūtės, labai svarbu atkreipti dėmesį, kokios lyties daiktavardžiai naudojami, kai kalbama apie profesijas ir pareigas.

„Štai ką tik įvykusių rinkimų metu retai girdėjome, kad vyksta ne tik merų, bet ir merių rinkimai. Tokia praktika nėra įtrauki, nes pateikia visuomenę kaip vienalytę, paslepia moterų istorijas ir patirtis“, – pastebi V. Gabrieliūtė.

Kadangi tekstai, garso ir vaizdo pranešimai turi didžiulę įtaką, lygių galimybių integravimo ekspertė pataria juos rengiant vadovautis lyčiai įtraukia strategija, kai tekste naudojamos abiejų lyčių galūnės arba rašomi tiek vyriškos, tiek moteriškos giminės žodžiai. Tai leidžia tekstą suvokti atskleidžiant abiejų lyčių patirtis.

Kelionė iš carinės priespaudos į galimybių ir laisvės šalį buvo varginanti, tačiau baigėsi laimingai. Visa Avietėnų šeima pasiekė Amerikos krantus ir įsikūrė Masačusetso valstijoje, Vusterio mieste.

Taip prasideda mažos mergaitės – Magdalenos Avietėnaitės (1892–1984) gyvenimo istorija. Užaugusi ji tapo bene aukščiausias pareigas nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusia moterimi, buvo nepakeičiama kultūrinės diplomatijos srityje. Sovietams okupavus Lietuvą, padėjo išgelbėti Amerikoje išlikusias Lietuvos aukso atsargas.

Tėvai: Adomas ir Magdalena Avietėnai JAV, 1910–1915 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Tėvų pavyzdys

Įsikūrus Vusterio mieste, iš pradžių Avietėnų šeimai, kaip ir didžiajai daugumai XIX a. pabaigos lietuvių emigrantų, buvo sunku. Tėvai ėmėsi net ir menkai mokamų darbų, tačiau Magdaleną ir jau Amerikoje gimusią Izabelę iš karto leido mokytis.

Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas.

Vos kelios biografijos detalės apie tėvus liudija, kokių vertybių apsuptyje buvo auginama Magdalena. A. Avietėnas – buvęs daraktorius ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojas gimtajame kaime. Amerikietiška aplinka nė kiek nepakeitė tvirto tėvų apsisprendimo išlikti sąmoningais lietuvių tautos piliečiais. Mažosios Magdalena ir Izabelė namuose turėjo kalbėti tik lietuviškai, nors dėl to pirmaisiais metais Amerikoje kentėjo anglų kalbos žinios. Tačiau toks buvo tėvų apsisprendimas. Šeimoje lietuvių kalba buvo vienintelis tiltas, jungiantis toli nuo Lietuvos augančias mergaites su gimtąja žeme.

Vienintelė: M. Avėtėnaitė tarp Lietuvos atstovų užsienio šalyse. Kaunas, 1923 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Nors Amerikoje abu tėvai dirbo tik paprastus darbus, tačiau rodė išmintingų, dorų ir tikinčių žmonių pavyzdį abiem dukroms. Tvirtą ryšį su Lietuva Magdalena ir Izabelė išlaikė tik tėvų dėka: „Būdamas darbštus ir švietimo troškęs žmogus, tėvas tapo geru mechaniku ir visapusiškai apsišvietusiu žmogumi. Kadangi jo pirmos dienos JAV buvo labai sunkios, jis pasiryžo pagelbėti kiek tik galėdamas kitiems ateiviams [emigrantams]. Tokiu būdu mūsų namai tapo tarsi prieglauda ateiviams, kur jie visuomet rasdavo paguodos, patarimų, knygų pasiskaityti ir, reikalui esant, pašalpos. Šį darbą abu tėvai su lygiu pamėgimu dirbo, sesutei ir man paaugėjus, prisidėjom ir mudvi"(2), – taip apie savo tėvus rašė pati M. Avietėnaitė.

1909 m. M. Avietėnaitė su pagyrimu baigė mokyklą Vusteryje. Mergina pradėjo lankyti filologijos kursus, dirbo miesto bibliotekoje, vakarais dėstė anglų kalbą. Nujausdamas jos galimybes, vietos lietuvių parapijos klebonas nesidrovėjo ateiti pas A. Avietėną su griežtu reikalavimu: „Adomai, jeigu tu neleisi toliau mokytis savo dukters Magdalenos, padarysi didelę nuodėmę!“

Magdalenos biografijoje reikšmingas tėčio ir dukters ryšys. Tėvas savo dukterį matė kaip visavertę laisvos visuomenės narę. Tikėjo ne tik jos talentais, bet ir pačios Magdalenos sprendimais. Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas. Taigi, matydami dukters gabumus, tėvai užstatė sunkiai emigracijoje uždirbtus namus, paėmė iš banko paskolą ir išleido Magdaleną į Ženevos universitetą studijuoti literatūros ir filosofijos.

Paslaptingasis M. S.

Studijų metais Ženevoje Magdalena sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – rumunų aristokratą Michaelį Serbaną de Cernesti. 1914 m. Michaelis apgynė daktaro disertaciją. Tais pačiais metais Magdalena baigė ir savo studijas. Abu kūrė bendros ateities planus, tačiau tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, padalijęs tautas į priešingas barikadų puses. Rumunija įstojo į karą Antantės pusėje, M. Serbanas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o Magdalena grįžo į Ameriką.

Jauna moteris visiškai pasinėrė į Vusterio lietuvių kultūrinę veiklą. Dirbo savaitraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, nemažai rašė istorijos ir politikos temomis. 1917 m. savo istorinių straipsnių pagrindu M. Avietėnaitė išleido dvi knygas: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija žymiausių Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“, kurias abi dedikavo M. Serbanui su paslaptingu įrašu knygose: „Skiriama M. S.“

Po Pirmojo pasaulinio karo griuvus didžiosioms imperijoms, kūrėsi modernios tautinės valstybės. 1918 m. Lietuva taip pat paskelbė savo nepriklausomybę. Būtent tuomet Magdalenos ir Michaelio bendros ateities planai žlugo galutinai. Abu – tiek Magdalena, tiek Michaelis – buvo tikri savo šalių patriotai. Abu rinkosi – romantiška meilė ar tautinė tapatybė. Didžiojoje savo pasirinkimo kryžkelėje, ar kurti savo ir Michaelio gyvenimą Rumunijoje, ar grįžti į tėvynę, Magdalena pasirinko savo gimtinę. Taip nusprendė ir Michaelis.

Po draugystės su Michaeliu moteris šeimos nekūrė, apie asmeninę laimę neatviravo, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugojo vyriškio laiškus ir fotografijas.

Michaelio ir Magdalenos istorija liko pridengta paslapties šydo, neatsakytų klausimų, tačiau stulbinama savo liudijimu apie meilę, pagarbą ir ištikimybę.

Užsienio reikalų ministerijoje

Amerikoje augusi, išsilavinimą įgijusi Ženevoje mergina laisvai kalbėjo anglų ir prancūzų kalbomis. To meto Lietuvoje angliškai kabančių valstybės tarnautojų labai trūko. Kuriant modernią Lietuvos valstybę ir komunikuojant su laisvuoju Vakarų pasauliu, valstybės tarnyboje ypač reikėjo tokių žmonių, kaip Magdalena – išsilavinusių, drąsių, mokančių improvizuoti ir... labai mylinčių savo valstybę.

1920 m. sugrįžus į Lietuvą, Magdalena buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją, pirmiausia – į vertėjo ir šifruotojo pareigas. Iš karto atsiskleidė M. Avietėnaitės gabumai, tad jauna moteris greitai gavo daug rimtesnių užduočių – tapo slaptojo archyvo tvarkytoja, konfidencialiąja sekretore, o 1924 m. paskirta į vadovaujamas pareigas – tapo Lietuvos telegramų agentūros ELTA, 1926 m. – Spaudos biuro vedėja, o nuo 1930 m. Spaudos biuro viršininke.

Pastarosios institucijos tikslas buvo informuoti pasaulio valstybes apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, bendradarbiauti kultūrinės diplomatijos srityje. Ypač svarbi biuro veiklos dalis – užsienio parodų rengimas Lietuvoje ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo reprezentavimas užsienyje. Eidama vadovo pareigas, M. Avietėnaitė kuravo Lietuvos meno parodų organizacinius darbus Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke. Šios parodos dažnai buvo priemonė užmegzti ir sutvirtinti Lietuvos diplomatinius ryšius, todėl to meto spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių apie M. Avietėnaitės darbus.

Moteris buvo tikra komunikacijos srities profesionalė, užsitarnavusi gerą vardą tarp Lietuvos ir užsienio šalių kolegų: „Svetimšaliams ir užsienio žurnalistams labiausiai žinoma savo darbo pasišventėlė, nemirštama darbuotoja Lietuvos populiarizavimo dirvoj p-lė Magdalena Avietėnaitė. [...] Ji stengiasi įskiepyti visiems lankantiems mūsų kraštą Lietuvos meilę. Ir jai tai puikiai pavyksta.“(3)

1938 m. Spaudos biurą perorganizavus į Spaudos ir informacijos departamentą, M. Avietėnaitė tapo jo direktore. Šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos. Tarpukariu M. Avietėnaitė buvo bene vienintelė moteris, turėjusi aukščiausio lygio valstybės tarnautojo kategoriją ir ėjusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate.

Stereotipų nelaisvėje

Tarpukario Lietuvoje moterų galimybė realiai veikti politikoje buvo apribota to meto socialinių standartų. Diplomatijos sferoje dar griežčiau buvo laikomasi nusistovėjusių protokolo taisyklių. Moters statusas diplomatinėje tarnyboje dar nebuvo moderniai permąstytas, taigi ir nepriimtinas. Todėl nenuostabu, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos diplomatai taip ir neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio – vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį.

1930 m. liepos 26 d. tuometis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, įvertinęs M. Avietėnaitės darbą kultūrinės diplomatijos srityje, ryžosi siūlyti ją dirbti pasiuntinybėje Romoje, Londone ar Vašingtone. Šiuo ketinimu ministras pasidalijo su įtakingais diplomatijos atstovais – Petru Klimu (Paryžiuje), Kaziu Bizausku (Londone), Vaclovu Sidzikausku (Berlyne) ir Broniumi Dailide (Rygoje). Įprastai kandidatūros siūlymai sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo, bet šį kartą situacija susiklostė kitaip.

Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje K. Bizauskas ministro siūlymą vadino nerealiu. Nors P. Klimas kartu su žmona Bronislava Mėginaite-Klimiene buvo artimi M. Avietėnaitės draugai, diplomatas taip pat pasisakė prieš: „Moteriškė ministro pavaduotoja, deja, bendrose Paryžiaus diplomatinės tarnybos sąlygose būtų be galo keblioje padėtyje, kuri iššauktų greičiau sensacinių kalbų nei [duotų] realių avantažų. Ypač reprezentacinė dalis galėtų sukelti daug protokolinių painiavų.“(4) Savo mintį P. Klimas užbaigė ypač kategoriškai: „Moteriškė generolas ar pulkininkas lygiai tuo tarpu nėra įmanoma.“(5)

Visi diplomatai vienbalsiai atmetė M. Avietėnaitės kandidatūrą. Moteris puikiai atliko savo darbą, tačiau negavo galimybės įrodyti talento aukščiausiu diplomatijos lygmeniu. M. Avietėnaitei nepavyko pramušti stiklo lubų (6) ir įveikti nematomų kliūčių ir stereotipų, kurių pagrindu dar ilgai buvo konstruojamos moterų galimybių ribos politikoje.

Lietuvos vardu

Paradoksalu, kad į diplomatinę tarnybą neįsileista M. Avietėnaitė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, reagavo kaip tikra diplomatė ir ryžtinga kovotoja.

1940 m. birželio 17 d. pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė su kolege Elena Barščiauskaite, rizikuodamos savo gyvybėmis, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptas bylas, kurias vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui.

M. Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso. Iš karto po Lietuvos okupacijos SSRS pareigūnai siekė perimti Lietuvos bankui priklausančias atsargas užsienio bankuose. 1940 m. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje laikomas Lietuvos auksas buvo įvertintas daugiau nei 60 mln. litų.

Lietuvai praradus nepriklausomybę, JAV įšaldė valstybės aukso atsargas. Sovietų emisarui Vladimirui Dekanozovui spaudžiant, marionetinė J. Paleckio vyriausybė pareiškė protestą JAV pasiuntiniui Lietuvoje ir pareikalavo atiduoti auksą okupuotai Lietuvai. Jis iš karto būtų patekęs į SSRS iždą.

Nepabūgusi galimai pražūtingų padarinių, paskutinio susitikimo su JAV pasiuntiniu dr. Owenu Noremu metu M. Avietėnaitė ištarė reikšmingus žodžius: „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime čia drįsti pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“ (7) Šie keli diplomatinės kalbos šydu pridengti sakiniai buvo paskutinis JAV pasiuntinio pranešimas iš Lietuvos į Ameriką.

1940 m. liepos 30 d. iš Lietuvos buvo atšauktas JAV pasiuntinys. Tų pačių metų rugsėjo 5 d., nepripažįstant prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, uždaryta ir JAV atstovybė. Meistriškai sudėlioti diplomatinės žinutės akcentai M. Avietėnaitės žodžiuose padėjo išgelbėti dalį Lietuvos aukso atsargų. Šis aukso rezervas sovietinės okupacijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje veiklai išlaikyti.

Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.

Moteris buvo entuziastinga visuomenininkė: priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.

Rytojaus pasaulis

1939 m. balandžio 30 d. Niujorke iškilmingai buvo atidaryta moderniausia ir didžiausia iš visų iki tol vykusių pasaulinių parodų „Rytojaus pasaulis“. Niujorko paroda – milžiniško masto projektas, kurio devizas – taikus, žmogaus kūrybos ir pažangos inspiruotas ateities pasaulis.

Kolegos: Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai savo būstinėje. M. Avietėnaitė sėdi antroje eilėje šešta iš kairės. Kaunas, XX a. 3–4 deš. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių priėmė 1936 m. lapkričio 30 d. perduotą JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto kvietimą dalyvauti parodoje. Lietuvos paviljono generaline komisare paskirta M. Avietėnaitė, tuomet ėjusi Spaudos biuro vadovo pareigas.

Darbui suburtas parodos rengimo komitetas, o 1938 m. Ministrų Kabinetas patvirtino reglamentą, skirtą Lietuvos skyriui Niujorko pasaulinėje parodoje organizuoti. M. Avietėnaitė su parodos komiteto nariais rengė eksponatų atranką, koordinavo tarpvalstybinių institucijų darbą, sprendė komunikacijos, logistikos, finansinius klausimus. Tokio lygio atsakomybę vis dar turėjo labai nedaug moterų, žvelgiant net ir už Lietuvos ribų.

Moters vadovės pozicija Lietuvos paviljono organizacijoje neliko nepastebėta Niujorke. Federalinis parodos pakomisaris, tardamas sveikinimo kalbą lietuvių paviljone, pažymėjo: „Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.“(8)

Parodai pasibaigus, Niujorko miesto taryba, dėkodama už kultūrinį indėlį į miesto gyvenimą, apdovanojo parodos rengėjus. M. Avietėnaitei suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas ir įteiktas aukso medalis.

Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties.

1939 m. diplomatijos pasaulio kuluaruose jau tvyrojo karo nuojautos atmosfera. Šios nerimo nuotaikos neišvengiamai atsispindėjo ir kultūriniame gyvenime. 1939 m. atidarant Lietuvos paviljoną Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys išsakė nebylų mažųjų Europos valstybių, tokių kaip Lietuva, prašymą pasaulio lyderiams: „Be pastovios taikos, be užtikrinto rytojaus neįmanomas joks progresas, joks rimtas kūrybinis darbas. Ar reikia dar sakyti, kad nedidelė ir taip nuketėjusi per Didįjį karą Lietuva visu nuoširdumu trokšta, kad toji taika pagaliau užviešpatautų pasaulyje, kad jos žmonių sunkaus darbo vaisiai eitų ne švino ir karo pabūklams, bet tų pačių žmonių gerovei kelti.“(9)

Ironiška, tačiau grandiozinis kultūros projektas – 1939-ųjų pasaulinė paroda „Rytojaus pasaulis“, turėjusi reprezentuoti taiką ir visuomenės pažangą, tapo dramatiško rytojaus riboženkliu: 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visam laikui perkeitė ligtolinės Europos veidą. Lietuvos paviljonas 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje tapo paskutiniu tokio lygio Nepriklausomos Lietuvos kultūriniu projektu. Karui prasidėjus, nuspręsta eksponatus „laikinai“ palikti Amerikoje, tačiau tuo metu niekas nenujautė, kad po karo Lietuvai dar teks iškęsti penkis sovietinio teroro dešimtmečius. Niujorko parodos eksponatai į vėl laisvą Lietuvą sugrįžo tik po daugiau nei pusės amžiaus.

Be šeimos ir Lietuvos

Antrasis pasaulinis karas sužlugdė aukščiausiu lygiu plėtotą M. Avietėnaitės karjerą kultūrinės diplomatijos srityje, o sovietų okupacija moterį atskyrė nuo mylimos tėvynės ir šeimos.

1940 m. sovietams likvidavus Užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Kad išgyventų, tais pačiais metais moteris įsidarbino Vilniaus universitete, dėstė anglų kalbą. 1941 m. birželio 14 d. vienintelę Magdalenos seserį operos solistę I. Avietėnaitę-Gustainienę, jos vyrą žurnalistą Valentiną Gustainį ir abu mažamečius jų vaikus su pirmąja trėmimų banga išvežė į Sibirą. Magdalena dėjo visas pastangas tikėdamasi padėti. Deja, Izabelė su šeima tremtyje iškentė net šešiolika metų.

Diplomatija: M. Avietėnaitė – 1939 m. Niujorke vykusios pasaulinės parodos Rytojaus pasaulis Lietuvos skyriaus generalinė komisarė. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

1944 m. vasarą, grįžtant sovietams, Magdalena pasitraukė į Vakarus. Aukštas pareigas Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusi M. Avietėnaitė tik taip galėjo išsigelbėti nuo represijų. Iki 1947 m. moteris glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur drąsiai prisiėmė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės, Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vadovės pareigas. Per Raudonąjį Kryžių dar bandė surasti Izabelės šeimą, tačiau nesėkmingai. Geros draugės diplomato P. Klimo žmonos Bronės Mėginaitės-Klimienės pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, iš kur 1949 m. iškeliavo į JAV. Ten įsitraukė į VLIK‘o veiklą, tapo jo politinės komisijos nare, į anglų kalbą vertė rengiamus dokumentus.

1949–1952 m. M. Avietėnaitė dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, tad vienus metus dėstė sociologiją Amhersto koledže. Paskiausia darbo vieta – Švč. Širdies koledžas Manhetonvilyje. Koledžo bibliotekininke M. Avietėnaitė išdirbo net trylika metų.

1964 m. išėjusi į pensiją Magdalena apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname. Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visus gyvenimo Amerikoje metus nebuvo apleidusi.

Didysis Magdalenos širdies skausmas – sesers šeimos likimas. Tik po šešiolikos metų Izabelės ir Valentino šeima grįžo iš Sibiro tremties, apsigyveno pas V. Gustainio seserį Griškabūdyje. Po tremties Magdalena ir Izabelė susirašinėjo laiškais, deja, sovietinė cenzūra griežtai kontroliavo iš už geležinės uždangos siunčiamus laiškus, todėl seserų pokalbiai laiškuose nuskurdinti cenzūros, su nutylėjimais, pilni neišsakytų žodžių. Magdalena ir Izabelė daugiau niekada nebesusitiko.

Paskutines savo gyvenimo savaites M. Avietėnaitė praleido Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos globojamuose slaugos namuose Putname. Išeivijos laikraštyje „Draugas“ publikuotame M. Avietėnaitės nekrologe rašoma: „Prieš 5 savaites ji buvo perkelta į [Palaimintojo Jurgio] Matulaičio namus, kur stengtasi jos sveikatą stiprinti, bet ji atsisakė, jos nuomone, nereikalingų pastangų, nes, būdama giliai religinga, buvo pasiruošusi amžinybei.“ (9)

Magdalena tyliai užgeso 1984 m. rugpjūčio 13 d., eidama 93-iuosius metus.

M. Avietėnaitė – vienintelė moteris, tarpukariu ėjusi aukštas pareigas valstybės aparate. Ji buvo žmogus, užkūręs Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.

Šaltiniai:

1, 2 – M. Avietėnaitės ranka rašytas gyvenimo aprašymas, 1940–1941. LCVA (Lietuvos centrinis valstybės archyvas).

3, 4, 5 – Daukanto 13. Diena, 1934 04 01, nr. 13 (768), p. 2.

6 – Stiklinių lubų (angl. glass ceiling) metafora pradėta vartoti XX a. 9 dešimtmetyje, ja nusakomos nematomos kliūtys, ribojančios moterų kilimą karjeros laiptais.

7 – Žalys, V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), I tomas. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 316.

8 – Pasaulio parodos reikalai. Draugas, 1938 09 08, nr. 210, p. 4.

9 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.

10 – Lietuvos paviljono atidarymas New Yorke. Aidas, 1939 06 03, nr. 64 (146), p. 2.

Kas? Paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 16 d.

Svarbus iššūkis

Menų ir ugdymo fakulteto Kalbų centro vadovė Renata Sedliorienė dėstyti lietuvių gestų kalbos, kaip laisvai pasirenkamo studijų dalyko, pakvietė kolegijos absolventą, Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentą ir mokymų vadovą Mykolą Balaišį.

„Skaityti pavienes paskaitas, supažindinant jų dalyvius su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, jos kultūra yra tekę ir anksčiau, bet dėstytojo darbo nebuvau dirbęs. Sulaukęs R.Sedliorienės pasiūlymo  nutariau, kad reikia save išbandyti“, – pasakojo M.Balaišis.

Pagrindinis tikslas, kurio paskaitose siekia lektorius, yra ne puikiai išmokyti lietuvių gestų kalbos visus studentus, bet suteikti jiems tvirtus pagrindus, kurie padėtų įveikti baimę bendrauti su kurčiaisiais ir neprigirdinčiaisiais.

„Siekiu, kad studentai suprastų, kaip su jais bendrauti. Toks yra mano tikslas“, – pabrėžė pašnekovas.

Situacija gerėja

Pasak M.Balaišio, prieš kelis dešimtmečius klausos negalią turintys žmonės buvo nustumiami į šalį, kadangi girdintieji nežinojo, kaip su jais bendrauti. Bet situacija keičiasi. Visuomenė vis labiau domisi ir rūpinasi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene. Daug prie situacijos gerėjimo prisideda ir įsikūrę lietuvių gestų kalbos vertėjų centrai.

„Be to, televizijų transliacijose atsiranda daugiau laidų, filmų su titrais. Pastarieji pritaikomi ir kultūriniuose renginiuose, pavyzdžiui, Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomi spektakliai, pritaikyti klausos negalią turintiems žiūrovams. Situacija gerėja“, – pozityvumo nestokojo lektorius.

Labai svarbu, kad dėl lietuvių gestų kalbos vertėjų centrų skaičiaus šalyje didėjimo vis daugiau kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų gali studijuoti aukštosiose mokyklose.

Pagalba ir siūlymai

M.Balaišis pastebėjo, kad dėl klausos negalios, studijuodamas kolegijoje, atskirties nepatyrė. Šią negalią turinti Pedagogikos katedros studentė Daiva Čekanavičiūtė jam pritaria.

„Studijų dalykai buvo prieinami, suprantami, dėstytojai visada stengėsi padėti. Nors grupiokės nemokėjo gestų kalbos, matydamos, kad aš gerai skaitau iš lūpų ir galiu kalbėti, noriai bendraudavo. Būdavo atvejų, kai kalbinama aš nesuprasdavau, bet tuomet į pagalbą ateidavo šalia esantis gestų kalbos vertėjas. Iki šiol labai džiaugiuosi gerais ryšiais su grupiokėmis“, – apie studijas pasakojo studentė ir pridūrė, kad ne tik iš grupės draugių, bet ir iš dėstytojų, administracijos darbuotojų sulaukdavo palaikymo ir pagalbos.

D.Čekanavičiūtė džiaugiasi studijomis, bet jose klausos negalią turinčiai studentei teko susidurti ir su iššūkiais. „Muzikinio ugdymo dalyko paskaitos Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studijų programos studentams yra privalomos, tačiau muzika aktuali tik neprigirdinčiam žmogui, kuris gali ją girdėti ir suprasti turėdamas klausos aparatą. Man, deja, ji nesuprantama, o gestų kalbos vertėjas muzikos garsų išversti negali, – pasakojo studentė. – Muzikinio ugdymo studijas baigiau. Lektorė mane pagyrė, man pritaikytas užduotis įvertino gerai. Bet siūlyčiau ieškoti sprendimo, kuris būtų palankus tiek lektoriui, tiek negalią turinčiam studentui. Nepaisydama iššūkių, kurie užgrūdina, nuoširdžiai džiaugiuosi studijomis.“

Daugiau pokyčių

Kad studijų aplinka visiems kolegijos studentams būtų geresnė, o tarpusavio bendravimas sklandesnis, prisideda M.Balaišio dėstomos lietuvių gestų kalbos paskaitos

Jose studentai supažindinami su gestų kalbos atsiradimo istorija, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kultūra, lietuvių gestų kalbos daktiliais – abėcėle, vartojama vardams, pavardėms, miestų pavadinimams, kurių gestų kalboje nėra. Paskaitos orientuotos ne tik į formalų kalbos mokymąsi.

Lietuvių gestų kalbos dėstymas aukštojoje mokykloje – puikus sprendimas. Tačiau Lietuvos kurčiųjų draugija stengiasi inicijuoti daugiau pokyčių.

Kurtieji ir neprigirdintieji gali viską, ką ir girdintieji, išskyrus kalbėti.

„Girdintis žmogus informacijos gauna labai daug: iš televizijos, radijo, skaitomų spaudos leidinių, girdi ją ir iš kitų žmonių, o kurtiesiems ir neprigirdintiesiems informacijos pasiekiamumas yra ribotas. Lietuvos kurčiųjų draugijos siekis yra gestų kalbos įstatymas, kuris reglamentuotų, kad kiekvienoje mokykloje, darželyje būtų mokoma lietuvių gestų kalbos, būtų organizuojami mokymai įvairių sričių specialistams (ugniagesiams, policininkams, medikams ir kt.). Tai padidintų informacijos prieinamumą klausos negalią turintiems žmonėms“, – Lietuvos kurčiųjų draugijos tikslą įvardijo jos viceprezidentas M.Balaišis.

Bendravimo barjero tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų mažinimas – svarbus žingsnis, kuris turės įtakos ne tik geresnei studijų aplinkai kolegijoje, bet ir padės įveikti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie klausos negalią turinčius žmones. „Kurtieji ir neprigirdintieji gali viską, ką ir girdintieji, išskyrus kalbėti“, – pastebėjo M.Balaišis.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl Boratas, stereotipinis rytų europietis, vaidinamas britų komiko Sachos Barono Coheno, nėra lenkas. Daug saugiau pavaizduoti jį kazachu. Kazachstanas negali niekam pakenkti. Gyventojų jame perpus mažiau nei Lenkijoje; jis yra toli nuo ES ir NATO. Kazachų bendruomenė Šiaurės Amerikoje – mažytė. Dėl Kazachstano boikoto niekas nesijaudina.

Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę. Kur kas mažiau juokinga, jeigu esat kilę iš šalies, kurios dauguma užsieniečių nesugeba rasti žemėlapyje, arba iš regiono, tebesistengiančio ištrūkti iš dešimtmečius trukusios priverstinės izoliacijos.

Britanijoje gyvenanti serbė Vesna Goldsworthy pažymi, kad Borato Kazachstanas yra „patogi vėliava“, įkūnijanti „virtinę stereotipų apie Rytų Europą“. Pasak jos, šis regionas yra „paskutinis prieglobstis pranašumo pojūčiui, kuris negalėtų būti taikomas niekur kitu“. Šias mintis ji išdėstė savo 1998 metų knygoje „Išrasti Ruritaniją: vaizduotės imperializmas“. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrickas Ilvesas vakariečių rasizmą rytų europiečių atžvilgiu apibūdina dar tiesmukiau: „Jie su mumis dažnai elgdavosi kaip su juodžiais.“

Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę

Kita vertus, skųstis yra sunku. Kai Kazachstano vyriausybė pasiskundė dėl šios šalies ir jos žmonių įžeidžiamo pavaizdavimo 2006 metais sukurtame pirmajame filme apie Boratą, tebuvo sulaukta daugiau patyčių. Ne mažiau įžeidžiamas filmo tęsinys neišprovokavo jokių institucijų protestų, bet sulaukė piktų kazachų aktyvistų užsienyje komentarų.

Vakarų neišmanymas apie Kazachstaną – pribloškiamas. Prieš 20 metų vakarieniavau Maskvoje su vienu viešėjusiu akademiku, vėliau užėmusiu labai aukšto rango pareigas Busho administracijoje. Jis kažkodėl laikėsi tvirto, bet klaidingo įsitikinimo, kad Kazachstanas nėra musulmoniška šalis, nes, kaip rodo jos pavadinimas, „ten gyvena kazokai“. Dabar supratimas šiek tiek tikslesnis, bet nelabai daug.

Įsižeisti lengva, bet tai teikia mažai paguodos. Koks nors įvaizdžio valdymo konsultantas patartų kazachams liautis skųstis ir verčiau pradėti kampaniją, siekiant išnaudoti nepageidaujamą žinomumą dėl „Borato“. Mormonų Bažnyčia taip pasielgė reaguodama į populiarų miuziklą „Mormono knyga“ – buvo išpirkta reklamų, kuriose teatro lankytojai buvo raginami susipažinti, koks šis tikėjimas yra iš tikrųjų. Tačiau dabar jausmai per daug užgauti, kad to būtų galima imtis.

Holivudas nuo 1997 metų nėra sukūręs nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo

Kadaise užsienio satyra būdavo daug geresnė. Nudžiugau pamatęs neseniai perleistą Šaltojo karo klasiką – Marco Polonsky ir Russello Tayloro knygą „SSRS: nuo Karlo Marxo originalios idėjos“. Malcolmo Bradbury romanas „Keitimo kursas“ ir satyrinis kelionių po jo išgalvotą šalį vadovas „Kodėl verta aplankyti Slaką?” yra žaismingos ir tikslios gyvenimo už Geležinės uždangos parodijos. BBC serialas apie nelaimėlius Britanijos diplomatus išgalvotoje Vidurio Azijos šalyje „Tazbekistan“ išjuokia nenuovokius vakariečius, taip pat kyšiais paremtą ir brutalų vietos režimą.

Tokių pastangų lauktų dar nearti dirvonai. Baronas Cohenas galėtų nukreipti savo talentą, kad pašieptų Vladimiro Putino Kremliaus pompastiką ir vulgarumą arba Baltarusijoje byrančio Aliaksandro Lukašenkos režimo brutalias pagyras. Dar drąsesnį iššūkį jis galėtų mesti tyčiodamasis iš Kinijos komunistų partijos. Ir tai būtų į naudą, nes Holivudas nuo 1997 metų nėra sukūręs nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Šį rudenį MO muziejuje prasidėjusio renginių ciklo „Menas būti“ viena iš dalių – „Pasimatymas su meno kūriniu“. Jo metu MO muziejus į pokalbį įvairiomis temomis kviečia skirtingų sričių profesionalus. Atsispirdami nuo mėnesio temos, pokalbio svečiai išsirenka jiems labiausiai ta tema rezonuojantį MO kolekcijos kūrinį. Taigi V. Valiukevičius „Menas mylėti“ temą pradėjo nuo MO kolekcijos kūrinio, kuris jam priminė Nidą.

Nusileidimas į Nidos ramybę

Pasimatymui V. Valiukevičius pasirinko MO kolekcijos autorės, tapytojos Eglės Gineitytės kūrinį „Nusileidimas“. Įdomu tai, kad renkantis MO kūrinį svečias vengė iš anksto sužinoti jo autorių ar pavadinimą.

„Norėjau atsirinkti kūrinį, kuris tiesiog rezonuoja su manimi“, – pasakoja V. Valiukevičius. Pasak dainininko, šis paveikslas spinduliuoja meile.

Aš visiems linkiu savęs nestandartizuoti ir bandyti pažiūrėti į save kūrybingiau. Jeigu jūs netelpate į kažkokius mąstymo, išvaizdos, kūrybos rėmus, manau, tiktai puošiate mūsų visuomenę.

„Čia yra kopos. Aš nuo kopos žiūriu į visą Nidos peizažą, kur toliau eina miškai su takeliais“, – savo interpretaciją siūlo atlikėjas, pasakodamas, kad šis meditatyvus paveikslas jam priminė mylimą Nidą ir joje jaučiamą ramybę. Svečias pripažįsta, kad šį MO muziejaus kūrinį mielai pasikabintų savo namuose.

Ar sunku mylėti kitą?

Atsakymo į klausimą „ar sunku mylėti?“ dainininkas ieško neilgai: „Nesunku. Manau, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą norą ir galimybę mylėti. O sunku mylėti tuomet, kai tu tos meilės nepažįsti“.

„Meilė nieko nekainuoja. Nors ji nėra besąlygiška, ji – „susąlygiška“. Mes kiekvienas turime savo ego, kurio nereikia bijoti. Jį reikia prižiūrėti. Jis reikalauja apsikeitimo žiniomis, jausmais – vis tiek egzistuoja kažkokios sąlygos“, – apie meną mylėti kalba V. Valiukevičius.

Išorės aplinkybės gali vesti meilės sau keliu

Kalbėdamas apie savęs priėmimą, žinomas dainininkas akcentuoja kiekvieno unikalumą ir tame slypintį grožį.

„Aš visiems linkiu savęs nestandartizuoti ir bandyti pažiūrėti į save kūrybingiau. Jeigu jūs netelpate į kažkokius mąstymo, išvaizdos, kūrybos rėmus, manau, tiktai puošiate mūsų visuomenę“, – teigia V. Valiukevičius.

Jis taip pat pasakoja, kad eiti meilės sau keliu jam labiausiai padėjo sunkios gyvenimo pamokos, kai atėjo laikas, kuomet atsibodo nešioti kaukes: „Tos taisyklės, kurios yra diegiamos nuo vaikystės, jos nėra status quo. Jas galima panaikinti arba sukurti naujas.“

Džiaugimasis šia diena ir jos teikiamomis galimybėmis yra didžiausia laimė, kurią gali gauti, pasakoja V. Valiukevičius: „Pradedi suvokti, kad esi pačioje geriausioje būsenoje, kurioje gali būti dabar, ir priimi viską taip, kaip yra. Turi ateities planų, bet ne fantazuoji apie ateitį ir ne užsisuki praeityje. Pamatymas visko iš naujo – laimė. Priimu aplinką ir ja džiaugiuosi“.

Pauzės ir dėl „Eurovizijos“ pasikeitę planai

Paklaustas apie pauzių vietą ir reikšmę kūryboje dainininkas atsako, kad jos yra vienareikšmiškai vertingos tiek muzikoje, tiek gyvenime: „Pauzės ir bimbinėjimai kūryboje yra labai svarbus dalykas. Dažnai būtent per nieko neveikimą ar nuobodulį tam tikra informacija susivirškina ir tu gali kurti. Kartais tiesiog privalai padaryti pauzę. O muzikoje pauzės yra 50 procentų atsakingos už visą muziką“.

Netikėtai sugriauti pavasario planai ir neįvykusi didžioji Eurovizija nesustabdė menininko kūrybinių procesų. Atlikėjas pasakoja, kad praėjus visiems neramumams, karantino laikotarpis jį daug ko išmokė.

„Veikti esamoje situacijoje geriausiai, kaip gali veikti. Ne planuoti ir ne verkti dėl to, kas nutiko, kas pasikeitė, bet – ką aš dabar galiu padaryti geriausiai. Tada atsipalaiduoji ir gali judėti į priekį“, – pasakoja V. Valiukevičius.

MO tęs pokalbius ir spalio mėnesį – kvies kalbėti apie meną švęsti

Spalio mėnesį MO švenčia savo gimtadienį ir kviečia į kitus pokalbius tema „Menas švęsti“.

Į tokį patį pasimatymą su meno kūriniu, kuriame buvo V. Valiukevičius, MO kviečia Beatą Nicholson. Taip pat vyks Kūrybinis susitikimas su Vladimiru Prudnikovu ir mokiniais bei Kūrybinės dirbtuvės su MO kolekcijos autoriumi Andriumi Zakarausku.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkas habilituotas mokslų daktaras, profesorius Balys Dainys griežtai neigia populiariausią mitą, kad organų donoru gali būti paverstas toks žmogus, kuris dar būtų galėjęs gyventi. Pasak profesoriaus, donorais tampa tik tie, kurių smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis ir, žinoma, tik tie, kurie patys ar jų artimieji yra pareiškę sutikimą.

Smegenų mirtis, pasak profesoriaus B. Dainio, yra negrįžtamas procesas – žmogus jau neatgis. Neretai artimiesiems su tuo sunku susitaikyti, o dar sunkiau – paaukoti organus. Tačiau labai svarbu suprasti, kad dabar yra momentas, kai galima įvykdyti ypatingą artimo meilės aktą.

Per pastaruosius dešimtmečius transplantacija Lietuvoje pasiekė ypatingų aukštumų. Šiuo metu mūsų šalyje atliekamos inkstų (jų daugiausiai), kepenų, širdies, plaučių, kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso, ragenų transplantacijos.

Balys Dainys / M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.

Apie šią svarbią medicinos šaką profesorius B. Dainys sutiko su naujienų agentūra ELTA. Šiuo metu transplantacijų jis jau nebeatlieka, tačiau aktyviai domisi savo kolegų ir mokinių pasiekimais.

– Besiruošdama šiam interviu rinkau informaciją ir susidariau tokią nuomonę, kad visais laikais didžiausia problema transplantacijoje – gauti ką transplantuoti, tai yra gauti žmogaus donorinį organą. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip. Sunkiausia gauti organą, tinkamą transplantacijai. Gi nenueisi į parduotuvę ir nenusipirksi. Todėl taip labai svarbi yra donorystė. Kai yra porinis organas, kaip inkstas, tai dar galima paimti iš gyvo donoro, artimo žmogaus tam sergančiam pacientui. O antras šaltinis, ypač neporinių organų, yra mirę donorai. Kitų metų vasario mėnesį sukaks penkiasdešimt metų, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji inkstų transplantacija. Tada ji buvo atlikta iš mirusio donoro. Iš gyvo donoro pirmą kartą Lietuvoje inkstų transplantacija atlikta 1974 metais.

– Ar iš gyvo žmogaus donorystei galima paimti tik inkstą?

– Galima paimti ir dalį kepenų. Kai kuriose šalyse daromos tokios operacijos, pavyzdžiui, Lenkijoje.

– Ar gyvas donoras būtinai turi būti giminaitis?

– Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, gyvais donorais gali būti tik artimi žmonės, tai yra kraujo giminaičiai arba sutuoktinis. Jei žmogus ruošiasi dovanoti savo vieną inkstą artimam žmogui, jis turi būti absoliučiai sveikas, kad būtų užtikrinta, jog su vienu inkstu jis galės gyvent taip pat, kaip ir su dviem. Ir, aišku, prieš tai ištiriama, ar dovanojamas inkstas yra tinkamas recipientui.

Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, o donorų būna tik apie šimtą.

– Pakalbėkime apie mirusius donorus. Norėčiau išsiaiškinti, kaip žmogus turi būti miręs, kad jis tiktų būti donoru.

– Kai mes prieš 50 metų pradėjome transplantacijas, buvo griežtas nurodymas, kad organus transplantacijai galima paimti tiktai nustačius klinikinę mirtį ir po to konstatavimo dar turi praeiti ne mažiau kaip pusė valandos. Tai organai faktiškai jau būdavo mirę. Bet mes tada šiaip taip vertėmės. Kai matydavome, kad žmogui jau prasidėjo agonija, mes perveždavome jį į operacinę ir laukdavome. Tai buvo kažkas siaubingo. Ir techniškai tai buvo labai sudėtinga. Žinoma, tokie organai neretai funkcionuodavo blogai, būdavo nevisavertiški.  

 Noriu pabrėžti, kad 1967 metais buvo paskelbti Harvardo kriterijai (smegenų mirties nustatymo Harvardo kriterijai. – ELTA), pagal kuriuos žmogus yra miręs ne tada, kai sustojo širdis, širdies darbą galima atstatyti, bet žmogaus kaip socialinės būtybės mirtis yra smegenų mirtis.

Kai yra mirę smegenys, viskas, žmogaus nebėra, nors gali dirbti širdis, funkcionuoti kepenys, kiti organai. Aparatas gali už žmogų kvėpuoti, medikamentai palaikyti organų funkciją, žmogaus veidas gali būti rausvas, kaip gyvo ir sveiko, tačiau smegenų jau nėra. Taigi nuo 1967 m. pasaulis žmogaus mirties faktą konstatuoja nuo tada, kai yra mirusios smegenys.

Jau ir Sovietų Sąjungoje nuo 1986 metų buvo pripažinta smegenų mirtis kaip žmogaus mirties kriterijus. O iki tol – negrįžtamas širdies sustojimas. Todėl reikėdavo reanimuoti.

– Vadinasi, organų donorais gali būti tik tie žmonės, kurių yra mirusios smegenys, bet širdis dar plaka?

– Taip, tik tie. Nors dabar yra kalbama ir apie neplakančios širdies donorus. Dabar net yra tokie aparatai, kad būtų galima palaikyti plakančią širdį, kol paims organą transplantacijai, galima prijungti dirbtinės širdies aparatą, kol atvažiuos brigada ir kol bus paimti organai. Dabar organus transplantacijai ruošia ligoninių reanimacijos skyriai.

– Tai tada peršasi klausimas: širdis dar plaka, o jau imami žmogaus organai, ar žmogus tikrai nieko nejaučia?

– Tikrai nieko, nes jis jau yra miręs. Jis mirė tada, kai mirė jo smegenys.

Matote, ir jūs abejojate, kaip čia gali būti, kad širdis plaka, o žmogus jau yra miręs. Taip, tai jau yra lavonas ir jis nieko nejaučia, nebėra jokių refleksų, nereikia jokio nuskausminimo, nes tai yra tik kūnas, žmogus yra miręs.

– O jeigu jaučia? Aš taip klausiu todėl, kad toks klausimas kyla žmonėms apsisprendžiant, ar paaukoti savo mirusio artimojo organus donorystei. Taip pat yra abejojančių, kad gal tas žmogus dar galėjo išgyventi o jį jau „gyvą pjausto“.

– Kai įtariama, kad smegenys gali būti mirusios, atliekamas tyrimas išsiaiškinti, ar tikrai taip yra. Reanimacijoje sudaromas gydytojų konsiliumas. Yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma smegenų mirtis, yra tam tikra schema. Atliekami tyrimai, tikrinami žmogaus refleksai, atliekama encefalograma, angeografija, tomografija kompiuteriu ir taip toliau. Taigi atliekami išsamūs tyrimai ir konstatuojama smegenų mirtis.

Įvykus smegenų mirčiai, nebėra jokių refleksų, tai yra tik kūnas ir jis nieko nejaučia. Todėl mes ir sakome, kad reanimuoti žmogų, kurio smegenys mirusios, yra neetiška, tai eksperimentai su mirusiu žmogumi. Kaip nors paaiškinkite tai žmonėms, nes mums, medikams, ne visada tai pavyksta padaryti. Paaiškinkite, kad mirusios smegenys reiškia, kad žmogaus jau nėra.

– Kada smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis, kokie tai yra atvejai?

– Kai yra tam tikrų smegenų bėdų, pavyzdžiui, masyvus insultas, smegenų trauma, kai kraujas užlieja smegenis, tam tikrais atvejais smegenų augliai, kai miršta smegenys, o širdis dar dirba, ypač jaunų žmonių.

– O, pavyzdžiui, skrandžio vėžiu sergantis 80-metis žmogus, miręs nuo skrandžio vėžio, donoru būti galėtų?

– Ne, tokiu atveju apie donorystę mes nekalbame, nes skrandžio vėžiu sergantis žmogus greičiausiai mirs sąmoningas, jo smegenys mirs paskutinės, gal pirmiausia sustos širdis, o po penkių minučių mirs smegenys. Su artimaisiais toks ligonis atsisveikins turėdamas sąmonę. Tai tokiu atveju apie donorystę negali būti ir kalbos.  

– Iš visų mirštančiųjų koks yra procentas taip mirštančių, kad tiktų būti donoru?

– Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, o donorų būna tik apie šimtą. Kiek potencialiai jų galėtų būti, sunku pasakyti, nes kartais silpni žmogaus smegenų refleksai išlieka kurį laiką ir užgęsta kartu su širdimi ir kitų organų sutrikimu.

Aš manau, kad jeigu visus surinktume, kurie pagal klinikinius parodymus tinka būti donorais, tai būtų apie pusė procento, iki vieno procento, ne daugiau. Iš tų 40 tūkstančių per metus mirusių, manau, idealiu atveju gal kokie 200 galėtų būti donorais.

– Vadinasi, jeigu žmogus pasirašo sutikimą tapti donoru ir gauna donoro kortelę, tai jis mirties atveju nebūtinai tiks būti donoru?

– Nebūtinai. Turi būti įvykusi smegenų mirtis ir donoriniai organai turi būti sveiki, turi būti sveikos kepenys, inkstai ir t.t.

– Žmonėms kyla klausimas: tai kuo yra gerai įsigyti donoro kortelę, juk mano giminaičių gali paklausti, ar jie sutinka mano organus paaukoti transplantacijai ir jie pasakys?

Ir klausia giminaičių, nesvarbu, kad jūs turėjote donoro kortelę, vis tiek klausia giminaičių.

Po ligoninės reanimacijos skyriuje žmogui konstatuotos smegenų mirties jo artimieji apie tai, kad jų šeimos narys buvo pareiškęs sutikimą donorystei, informuojami visada. Taip yra visose šalyse ir Lietuvoje.

Jei mirusysis gyvas būdamas buvo pasirašęs sutikimą donorystei, o artimieji kategoriškai atsisako aukoti organus donorystei, procesas stabdomas. Taip siekiama, kad organų donorystės nelydėtų teisminiai procesai, ginčai, pykčiai ir nepasitenkinimas. Tokie dalykai keltų nepasitikėjimą. Skaidrumas ir pozityvi aplinka organų donorystei yra ypač svarbu.

Bet artimiesiems reikėtų įvertinti tai, kad žmogaus pareikšta valia dėl donorystės yra tarsi jo testamentas. Donoro kortelę turėti yra didelė prasmė – artimiesiems lengviau apsispręsti, nes jie žino, kad velionis turėjo tokią nuostatą.

Tačiau jei artimieji nesutinka, jų spausti negalima, reikia gerbti jų nuomonę, jų nusistatymą. Žinoma, ir įsigyti donoro kortelę žmonių spausti negalima.

Aš turiu donoro kortelę, įsigijau vienas iš pirmųjų (ištraukia iš kišenės ir padeda ant stalo. – ELTA). Aš visada ją nešiojuosi švarko kišenėje.

– Turbūt jums ne paslaptis, kad visuomenėje sklando įvairūs mitai. Pavyzdžiui, kad jeigu tu pasirašei ir gavai donoro kortelę, tai ras būdų, kaip tave padaryti donoru.

– Taip, žinau aš apie tuos mitus. Čia nėra ką komentuoti. Dar kartą pasakykite žmonėms, kad įvykus nelaimei būtinai atsiklaus giminaičių nuomonės.

– Deja, Lietuvoje yra nutikę tokių atvejų, kai žmonės, savo mirusių artimųjų organus padovanoję donorystei, sulaukė aplinkinių, kaimynų pasmerkimo. Kaip jūs tai vertinate?

– Tokių kalbų mes neišvengsime, žmonės skirtingi. Blogų kalbų pasitaiko, ypač tada, jei šeima buvo nedarni. Bet tokių kalbų mažėja, ypač tarp jaunimo.

– Nacionalinis transplantacijos biuras sako, kad donorystės procesą labai stabdo pagyvenusių žmonių nusistatymas prieš donorystę. Ką jūs pasakytumėte tiems pagyvenusiems žmonėms?

– Tiesiog jiems reikia išaiškinti, kas yra smegenų mirtis.

Ir dar štai ką jiems norėčiau pasakyti – Bažnyčia neprieštarauja organų donorystei. 2000 metais man teko dalyvauti transplantacijos ir donorystės kongrese Romoje. Pirmą kartą istorijoje tuomet popiežius Jonas Paulius II atvažiavo į kongresą ir pasakė, kad katalikų Bažnyčia pritaria ir visokeriopai palaiko organų donorystę. Jis taip pat pasakė, kad šiuo metu yra pakankamai aiškios priemonės ir aiškūs kriterijai nustatyti smegenų mirtį ir kad smegenų mirtis yra vienintelis žmogaus mirties kriterijus. Ir popiežius pabrėžė, kad donorystė yra aukščiausias artimo meilės pasireiškimas, todėl kiekvienas katalikas turėtų pagalvoti apie donorystę. Aš šventai jam pritariu.

Kas paskatino?

"Mano istorija LŠS prasidėjo nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje. Dažnai su draugais kalbėdavomės, kaip mes patys elgtumėmės tokioje situacijoje. Galiausiai diskusijas užbaigdavome sutarę, kad tikrai liktumėme ginti savo tėvynės. Šiame kontekste man klausimų kėlė ir mano, kaip moters vaidmuo, – svarstydavau, kaip galėčiau prisidėti. O štai įstojusi į sąjungą gavau atsakymą. Ir nė kiek nenusivyliau", – pasakoja šaulė Jurga Navickienė.

LŠS rengimo koncepcija pagal pareigybes ir atsakomybes organizacijoje skirstoma į tris rengimo kryptis: "žalioji", "geltonoji" ir "raudonoji". Nors dažniausiai moterys renkasi nekinetinę veiklą ir "geltonąją" kryptį, kuriai priklauso daugybė pareigybių tiesiogiai nesusijusių su ginklu, J.Navickienė priėmė kitokį sprendimą.

"Abu su vyru priklausome koviniam būriui. Neslėpsiu, iš pradžių aš sunkiai save įsivaizdavau šiame būryje, – atvirauja pašnekovė. – LŠS priklauso nemažai žmonių, kurie yra lengvai išprotėję dėl ginklų. O ginklas niekada nebuvo tas objektas, kuris mane labai žavėtų. Bet kuo toliau, tuo labiau aš pradedu priprasti prie ginklo ir jis man nebeatrodo toks baisus".

Ne tik karybos žinios

Vos 15-os į LŠS įstojusi ir jaunąja šaule tapusi Viktorija Jefremovaitė šiai organizacijai priklausė iki pilnametystės. Vėliau, ieškodama naujų patirčių, mergina sustiprino Krašto apsaugos savanorių pajėgas, tačiau vis dar laiko save šaule.

"Kai buvau jaunoji šaulė veiklos tikrai netrūko. Vyko įvairiausių žygių, buvome supažindinti su kario profesija, buvo be galo įdomu. Nuo 18-os visi jaunieji šauliai yra skirstomi į būrius. Tai nėra žmonių pagrindinė gyvenimo veikla, tad pritrūkus naujų, su karyba susijusių patirčių, aš pasirinkau tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Visgi vis dar jaučiuosi LŠS dalimi, visada, kai tik galiu ir manęs reikia, prisijungiu prie LŠS nekinetinės veiklos – esu paramedikė", – pasakoja V.Jefremovaitė.

Vadinamieji nekinetiniai specialistai organizacijoje ruošiami nesmurtiniam pasipriešinimui, ginkluotąsias pajėgas remti savo karinėmis-specialybinėmis žiniomis ir veiksmais. Šiam būriui priklauso ryšininkai, paramedikai, medikai, vairuotojai, IT specialistai, virėjai ir pan.

Kai žinai, kad gera darai ne tik sau, kaip asmenybei, bet ir savo tėvynei, tokio šanso tiesiog negalima praleisti.

Organizacijos variklis

Abi pašnekovės sutinka, kad dažniausiai moteris galima pamatyti nekinetinėse veiklose, tačiau visai nesvarbu, kokiam būriui priklausai, LŠS stiprybė – visuomet puiki atmosfera ir noras ginti tėvynę.

"Prieš ateinant į šią organizaciją buvo tokia baimė, kad į mane žiūrės pašaipiai, klaus, ką aš čia veikiu su savo sijonu, nes aš esu švelnios prigimties, bet likau daugiau nei sužavėta. Žmonės čia – be galo malonūs. Visi labai išsilavinę, kultūringi, paslaugūs, humoras – aukščiausios klasės, intelektualus. Man niekada neteko išgirsti komentarų, kad esu moteris ir ko nors nesugebėsiu. Priešingai – sulaukiu be galo daug palaikymo net ir gyvenime", – savo patirtį LŠS komentuoja J.Navickienė.

Organizacijos vidinę stiprybę kaip vieną didžiausių pranašumų išskiria ir V.Jefremovaitė: "LŠS sutikau daugybę puikių žmonių. Kai tapau šaule labai laukdavau pratybų, kovinių ir nekovinių užsiėmimų, kai lakstydavome po miškus, aplinkiniai dažnai stebėdavosi, kam man to reikia. Tik pabandęs supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti tokios organizacijos dalimi ir kad tai toli gražu nėra tik vyrų užsiėmimas."

Pranašesnės už vyrus?

Nors visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, kad karinė veikla ir moteriškumas – nesuderinama, tačiau apie tai išgirdusios kalbintos šaulės tik šypsosi.

"Esu tikra, kad tam tikrose situacijose LŠS moterys yra gerokai pranašesnės už vyrus. Fizine jėga, galbūt, mes ir nusileidžiame jiems, tačiau moterų kruopštumas, atidumas ir intuicija yra vieni didžiausių pranašumų. Ir tai pasiteisina tiek kovinėje, tiek nekovinėje veikloje. Iš tiesų gaila, kad moterų organizacijoje nėra labai daug ir tam, natūralu, įtakos turi vis dar visuomenėje vyraujantys stereotipai", – tikina J.Navickienė.

"Atsimenu, kad kai buvau jaunoji šaulė, net dviejų iš trijų būrių vadės buvo merginos. Taip pat pastebiu, kad pastaruoju metu merginų skaičius LŠS didėja. Ir nors tai labai džiugina, organizacijoje nėra jokio skirstymo pagal lytis – visi turime mokėti ginti savo tėvynę", – pabrėžia V.Jefremovaitė.

Svarstančiosioms prisijungti prie LŠS, tačiau prisibijančioms ginklų merginoms J.Navickienė pirmiausia pataria išmėginti jėgas nekinetinėje veikloje. "Kai žinai, kad gera darai ne tik sau, kaip asmenybei, bet ir savo tėvynei, tokio šanso tiesiog negalima praleisti. Prisijunkite – esu tikra, kad moterys gali labai daug!" – ragina J.Navickienė.

Lietuvos šaulių sąjungai sukanka 100 metų. Jubiliejinius metus organizacija paminės iškilmingu renginiu Vilniuje. Pagrindinis šventės akcentas – masinė naujų sąjungos narių priesaika. Planuojama, kad vienu metu ištikimybę Lietuvai prisieks apie 700 šalies patriotų.

"Baigiame trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, o progresas jau dabar akivaizdus. Nors sovietmečio traumų dar apstu ir jos nėra taip lengvai įveikiamos, kaip norėtųsi. Senstančių pinigų viltis, atnešanti brandesnes kapitalizmo formas, nuteikia optimistiškai. Dalis didžiųjų verslo pirmeivių, praskynusių verslininkystės kelius ir padėjusių pamatą, šiandien pamažu pasitraukia iš aktyvios veiklos ir perduoda verslus vaikams, neretai įgijusiems puikų išsilavinimą ir vertingą gyvenimišką patirtį bastantis po pasaulio platybes. Jaunoji karta, neabejotinai brendusi kitame sociokultūriniame klimate, atsineša kitokį verslo supratimą, o tai neabejotinai reiškia neišvengiamus pokyčius visuomenės ir verslininkų santykiuose", – šią savaitę Kaune pristatytoje knygoje "Verslo amžius 1918–2018 m. Lietuvių kapitalizmas, valdžia ir verslininkai" rašo vienas iš jos autorių sociologas Dainius Genys.

Dainius Genys (viduryje)

Apie visuomenėje gajus stereotipus, Gariūnų verslo "mokyklą" ir naujus verslininkystės vėjus – "Kauno dienos" interviu su D.Geniu.

– Pastebite, kad visuomenėje vyrauja stereotipinis požiūris į verslą ir verslininkus.

– Manau dominuojantys stereotipai visiems matomi plika akimi – verslininkai vagys, gobšūs, savanaudžiai, išnaudotojai. Ši negatyvi požiūrio plotmė (dabar nekalbu apie jo pagrįstumą) neleidžia atidžiau įsižiūrėti į kitas, neišvengiamas verslo savybes – riziką, drąsą, kūrybiškumą, nuoseklumą, inovacijas.

Savo dalyje šiek tiek apžvelgiu egzistuojančius visuomenės apklausų rezultatus, kur išryškėja požiūrio koreliavimas su asmeniniu santykiu su verslu. Kitaip tariant, daugelio požiūris priklauso nuo to, kokiame kontekste buvo ar yra susidurta su verslu. Taigi dalies visuomenės požiūris yra subjektyvus, nekeista, kad ne visada pavyksta išsivaduoti iš asmeninių patirčių įvertinant platesnį kontekstą, kuris paprastai yra daug įvairesnis. Kalbant populiariai, labai nesunku pateisinti savo įsivaizdavimą žiūrint į vieną atvejį ir nematant visų likusių... Nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad nemenkas vaidmuo tenka žiniasklaidai, kuri labiau mėgsta skandalingas istorijas nei sunkiu darbu pasiektus rezultatus. Žmonėms lengviau matyti tai, kas eskaluojama, o ne tai, kas glūdi esmėje...

– Kalbate apie skirtingas kultūrines vertybes ir laisvės sampratą – kaip tai veikia stereotipų formavimąsi?

– Ko gero, viskas (ar bent jau daug kas) prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo, verslo kūrimosi pradžioje. Nėra keista, kad tvyrančioje suirutėje buvo daug pasimetimo, neaiškumo. Galiausiai, nepaisant tuometės sistemos, noro suformuoti beklasę visuomenę, žmonės vis tiek buvo gana skirtingi, pasižymėjo skirtingais gebėjimais, sumanumu ir vaizduote. Sparčiai įvairėjanti visuomenė skirtingai prisitaikė laisvėjimo sąlygomis, mat nėra lengva atsikratyti ilgametės socialinių įpročių naštos. Vieniems greičiau pavyko prisitaikyti ir džiaugtis laisvės privalumais, kitiems ne. Pasukus link liberalios rinkos visuomenės kūrimo, ne visi vienodai įveikė užgriuvusį, tuomet daugeliui itin nejaukų, konkurencijos aspektą.

Natūralu, kad dėl šių priežasčių vieniems atsivėrė galimybių, o kitiems iškilo rūpesčių. Šiandieniu žargonu sakytume – vieni laimėjo, kiti pralaimėjo. Akivaizdu, kad tai sukūrė visuomenėje įtampą, kuri neretai išsireiškė įtarinėjimu, apkalbomis, pavydu, o kai kada ir išties nesąžiningu, užgauliu elgesiu. Susidūrimų konfigūracijos būta labai įvairios. Iš čia ir nemažai stereotipų.

Kitas svarbus aspektas, tokios sparčios kaitos objektyviai užprogramuotos klaidos. Pavyzdžiui, valstybės turto privatizavimo nepavyko suorganizuoti, švelniai tariant, sekant iškiliausiais teisingumo, sąžiningumo ir garbingo elgesio principais. Net ir šiandien sunku pasakyti, dėl ko amžininkai labiau pyksta – ar dėl chaosu ir suirute sugebėjusių pasinaudoti energingesnių piliečių elgesio; ar dėl to, kad per ištisus dešimtmečius taip ir nebuvo nuoširdžios pastangos bent kažkaip išlyginti tuometės neteisybės. Ilgainiui, visos tos istorijos apaugo įvairiomis legendomis ir iki šiandien savotiškai pasitarnauja žiebiant nesutarimo ar net priešiškumo liepsnas.

Nepriklausomybės pradžioje turėjome agresyvų, grobuonišką ir bet kokia kaina individualų pranašumą norintį demonstruoti naująjį turtuolį, o šiandien turime nepalyginamai rafinuotesnį, solidesnį ir labiau visuomenę suprantantį verslininką.

– Savo tyrime pastebite visuomenėje gajų požiūrį, kad užsienio kapitalo verslas yra skaidresnis, moralesnis, labiau nukreiptas į darbuotojo gerovę nei lietuviškas verslas. Ar tikrai toks požiūris kyla tik iš baimės, ar visgi vertėtų kalbėti apie lietuviškąją verslo kultūrą ir jos šaknis?

– Keldamas šią prielaidą omenyje turėjau pastarojo laikmečio valdžios požiūrį į stambųjį verslą. Kita vertus, žinoma, tam tikrų, panašių atgarsių aptinkama ir visuomenėje.

Pirmu atveju, skepticizmas gimsta iš ankstesnių nesėkmingų valdžios ir verslo bendradarbiavimo istorijų (kaip antai LEO.lt kūrimo istoriją, "Achemos" bandymas statyti LNG terminalą ir kt.), būtent šios patirtys priešinamos projekcijoms dėl Vakarų kapitalo bendrovių moralumo.

Kažin, ar daugelis vienodai sutiks, jog, pavyzdžiui, Mažeikių naftos ar tuomečio "Telekomo" naujieji (tuomečiai) savininkai buvo idealistai, kilniai siekiantys rūpintis mūsų visuomene. Verslas, tiek Vakaruose, tiek čia, grindžiamas tais pačiais veiklos principais. Dalykas tik tas, kad tai, kas Vakaruose vystėsi šimtmetį, čia įvyko nepalyginamai greičiau ir žinoma kampai buvo aštresni. Kita vertus, retrospektyviai vertindami nueitą kelią ir džiaugdamiesi pirmaisiais, didžiaisiais mūsų verslininkų filantropijos pavyzdžiais, kažin ar galėtume daryti išvadą, jog lietuviškas verslas išimtinai nemoralus ir godus, o mus pasiekęs Vakarų kapitalas – moralumo įsikūnijimas.

Nekeista, kad Vakarų kompanijos, turėdamos ilgametes veiklos tradicijas ir išvystytus verslo modelius, daugeliui pasirodė kur kas draugiškesnės nei tuometis, labiau grobuoniškas lietuviškas verslas, kuriam dar reikėjo išsikovoti vietą po saule. Ir nors ši nuostata juntama iki šiandien, situacija gerokai pakitusi.

Nūdien ji labiau grindžiama kiek kitaip – daugelis jau turi patirties lietuviškojo ir užsienio kapitalo įmonėse, dėl to ir gali palyginti. Čia svarbu atskirti – kas, kaip ir kodėl yra lyginama. Visi žinome, jog lietuviškas verslas yra stipriai pažengęs. Nemažai mūsų startuolių veiklą vykdo globaliai ir patenka tarp paklausiausių darbdavių. Nemanau, kad jų požiūris į darbuotoją iš esmės skiriasi nuo kitų didžiųjų konkurentų Vakaruose. Tačiau jei mes lyginam darbą lietuviškoje lentpjūvėje su virėjo darbu "Michelin" kokybės restorane... Tai kaip čia pasakius.

– Grįžtant prie šaknų, vertėtų aptarti jūsų aprašomą Gariūnų fenomeną. Kuo svarbi ši turgavietė?

– Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kuo ji šiandien svarbi apskritai. Tačiau ji labai patraukli akademiniu požiūriu. Antai rašomos disertacijos tiriant ekonomikos modelių kaitą, mentalinius visuomenės pokyčius, kultūrinės raiškos formas, šį atvejį imant kaip savotišką indikatorių.

Ji taip pat itin svarbi tautologiniam verslo istorijos diskursui. Ir čia vėlgi esti tam tikrų prieštaravimų. Siekiant išvengti banalaus ir menkinančio požiūrio, verta pripažinti, kad apskritai turgus užimą specifinę nišą verslo lauke.

Lietuvoje atsitiko taip, kad Gariūnai, tarsi uzurpavo turgaus fenomeną. Gal tik Kauno automobilių turgus dar kažkiek gali lygintis savo populiarumu. Nors šiandien sparčiai populiarėja ūkininkų turgeliai, sendaikčių ir vadinamieji blusų turgeliai. Jie nė iš tolo nėra tiek įelektrinti kiek Gariūnų tema. Viena vertus, tai plaukia iš istorinio fakto, jog kadaise tai buvo populiariausia ir didžiausia prekybos vieta. Nesant solidžių alternatyvų, daugeliui norėjusiems prekiauti, teko įsikurti ir čia. Dėl to dalis verslininkų, pasakodami savo sėkmės istorijas, nevengia ištarti, kad pradėjo nuo Gariūnų, omenyje turėdami, jog pradėjo, kaip amerikonai pasakytų, nuo nulio.

Kita vertus, žinant vėliau sekusius įvairiausius skandalus dėl mokesčių ir insinuacijas dėl ryšių su nusikalstamu pasauliu, galiausiai matant, kuo šiandien tapo Gariūnai, daugeliui tai asocijuojasi su savotišku pigumu. Todėl šiame kontekste posakis "pradėjau nuo Gariūnų" tarsi meta tam tikrą šešėlį tiek turgaus fenomenui apskritai, tiek visiems čia kadaise prekiavusiems. Ne kartą teko girdėti neartikuliuotą gėdą, tarsi savotišką dalies savęs išsižadėjimą, iš su Gariūnais vienaip ar kitaip susijusių asmenų. O juk labiau pagalvojus, net jei kadaise ir teko prekiauti Gariūnų ar kitoje turgavietėje, tačiau ilgainiui pavyko išvystyti savo verslą, tampa ganėtinai aišku, jog individualūs asmens pasiekimai neturi nieko bendro su vėlesne turgavietės reputacijos transformacija.

Žinoma, egzistuoja ir kitų paralelių, greičiausiai bandant įteigti, tarsi dalies verslininkų verslo modeliai yra itin banalūs, ar jų elgesio manieros ir darbo etika neatitolo nuo ano laikmečio... Manau, kad tai labiau stereotipinis požiūris. Nenoras atitrūkti nuo kadaise susikurto įvaizdžio. Nagrinėdamas šią temą aptikau nedidelį filmą "Gariūnų vyrai". Peržiūrėjus jį, nekilo abejonių apie dabartinę verslo pažangą. Kaip jau minėjau pradžioje, kaip tik ir norėjosi revizuoti tokį įsivaizdavimą. Nepaisant Gariūnų legendos, nebūtų tikslu mesti šešėlį verslininkams sakant, tarsi dalyvavimas Gariūnuose paliko neišvengiamą stigmą. Galbūt, gerai paieškoję ir rastume vieną kitą atitinkamą egzempliorių, tačiau žvelgiant tendencijas, verslas nužengė toli į priekį.

– Pastebite, kad požiūris keičiasi, stereotipai bliūkšta. Įvyko kažkoks lūžis? Ar prie to prisideda jaunoji karta, savo kaip verslininko tapatybę formuojanti iš užsienio patirčių ir pavyzdžių?

– Sunku pasakyti, ar tai tikrai lūžis. Veikiau ginčiau nuomonę, jog tai lėta, objektyvių procesų ir inercinių požiūrių samplaikos nulemta kaita. Kaip minėjau, dalis apklausų teberodo neigiamą visuomenės nusistatymą verslo atžvilgiu. Bet taip pat matome dalies visuomenės begalinį norą imtis verslo. Apie tam tikrą visuomenės požiūrio nenuoseklumą jau yra kalbėta, taikliai pastebint, kad, nepaisant gajų stereotipų, pastebimas jaunesnės kartos noras imtis verslo. Pastarąją tendenciją patvirtina augančios įvairiausių verslumo akademijų, seminarų ir verslo konferencijų tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems dalyvių augimo tendencijos.

Neabejotinai patirtys užsienyje prisideda prie požiūrio kaitos, tačiau nesiūlyčiau naiviai tikėtis, jog ten viskas gėlėmis nuklota... Antraip rizikuojama susidurti su papildoma nusivylimo banga. Verslininkai yra taip pat visuomenės nariai. Kaip bet kurioje srityje yra visko, įvairovė tarpsta ir čia. Suprantu, kad daugeliui, dėl įvairiausio plauko patirtos neteisybės laukinio kapitalizmo laikais, sunku tapti optimistais verslo atžvilgiu. Nesiūlau kažkaip specialiai garbinti verslininkų jei tam nėra pagrindo. Tačiau regint jau esamus pasiekimus, norisi bent truputį pasėti viltingumo.

Anonsuodamas knygą, pateiksiu trumpą ištrauką, kodėl taip manau: "Nepriklausomybės pradžioje turėjome agresyvų, grobuonišką ir bet kokia kaina individualų pranašumą norintį demonstruoti naująjį turtuolį, o šiandien turime nepalyginamai rafinuotesnį, solidesnį ir labiau visuomenę suprantantį verslininką. Ir be statistinės analizės matyti rėmimo tendencijų pokyčiai: nueitas netrumpas kelias nuo sporto klubų pirkimo ir elgimosi kaip su savo nuosavybe iki viešųjų erdvių, muziejų steigimo ir dovanojimo visuomenei nesistengiant pabrėžti asmeninių nuopelnų."

„Bet kuri demokratiškoje valstybėje suformuota Vyriausybė, sudaryta vien iš vyrų, turėtų kelti klausimų ir nuostabą, kodėl taip dar atsitinka“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė.

Jos teigimu, išimtinai vyriška Vyriausybė neskatintų jaunų moterų įsitraukti į politiką, nes be prezidentės jos neturi daugiau įkvepiančių pavyzdžių, o tai sukuria uždarą ratą ir palaiko stereotipą, esą „politika – vyrų reikalas“.

Prieš dvejus metus darbą pradėjusioje S. Skvernelio aukštas pareigas užėmė keturios moterys – Vyriausybės kanclerė, teisingumo, švietimo ir kultūros ministrės, bet jos visos neteko pareigų.

Tai sukuria uždarą ratą ir palaiko stereotipą, esą „politika – vyrų reikalas“.

Šiuo metu premjeras dar renkasi kandidatus į aplinkos ir švietimo ministrus.

D. Jakniūnaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad ministro pirmininko sekretoriate dominuoja moterys, o tarp patarėjų - vyrai.

„Tai labai tipiška, stereotipinė situacija, kuri, žinoma, neįrodo, jokios tiesioginės asmeninės diskriminacijos, tačiau yra akivaizdžiai diskriminacinė savo pasekmėmis“, – sakė ji.

Anot politologės, daug tyrimų rodo, kad lygesnės visuomenės turi žemesnį korupcijos lygį, aukštesnį bendrą pragyvenimo lygį, tokiose visuomenėse labiau rūpinamasi žmogaus teisėmis, socialiniais klausimais.

Anot Seimo narės Aušrinės Armonaitės, politikoje yra labai svarbu užtikrinti įvairovę, kad priimami sprendimai ir atstovaujamos idėjos atspindėtų įvairesnes visuomenės grupes.

„Svarbu, kad tarp sprendimų priėmėjų, o ypač ministrų, būtų įvairaus amžiaus, įvairių profesijų atstovų, taip pat ne tik vyrų, bet ir moterų. Lietuvoje galima atrasti daug profesionalių ir kompetentingų moterų, kurios galėtų sudaryti ir pusę Ministrų kabineto“, – BNS sakė ji.

Premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas teigė, kad renkantis kandidatus premjerui lytis įtakos neturi.

„Premjeras kandidatus renkasi ne pagal lytį, o pagal profesionalumą“, – BNS sakė jis.

Kaip Eltai sakė ministro L. Kukuraičio patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė, SADM nepriimtina socialinė reklama, kurioje, kaltinant moterį dėl jos situacijos, minimi niekuo dėti globėjai, neva vaikai bus atiduoti jiems.

„Mes kaip tik labai ieškome globėjų, esame už tai, kad kuo daugiau žmonių jais taptų ir rūpintųsi be tėvų likusiais vaikais“, - pabrėžė E. Samoškaitė.

Pasak patarėjos, ministras įsitikinęs, kad reklaminė kampanija stereotipizuoja Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir kitas institucijas, kurių tikslas - padėti skriaudžiamiesiems.

„Stereotipizavimo pasekmė gali būti, kad tiek moterys, tiek vaikai bijos kreiptis į policiją, kuri taip pat figūruoja reklamoje, Vaiko teisių apsaugos tarnybą ar kitas institucijas, ir smurtas gali pasitraukti į šešėlį“, - pridūrė E. Samoškaitė.

Patarėja nekvestionavo smurto prieš moteris problemos, į kurią socialine reklama pabandė atkreipti dėmesį Lygių galimybių tarnyba, bet būdą vadino įtvirtinančiu stereotipus apie profesijas.

„Supriešinama visuomenė su specialistais, tad gali susidaryti įspūdis, kad net neverta kreiptis į institucijas pagalbos, nes jos neva nepadės, nors tiesa yra kitokia. Tiek Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, tiek policijos tikslas - apsaugoti aukas“, - pabrėžė E. Samoškaitė.

Po susitikimo su L. Kukuraičiu Eltos pakalbinta lygių galimybių kontrolierė A. Skardžiuvienė sakė, kad jos ir ministro nuomonės išsiskyrė.

„Tarnyba pasiruošusi būti tų moterų pusėje, kurios patyrė smurtą ir kurioms teko išgirsti reklamoje naudojamas žinutes iš žmonių, prisidedančių prie smurto artimoje aplinkoje mažinimo. Ministrui užkliuvo žinutė iš vaiko teisių apsaugos specialisto, kad, jei moteris neužtikrins vaiko saugumo, jie bus perkelti pas globėjus“, - sakė A. Skardžiuvienė, pabrėždama, kad ministrui kliuvinys pats žodis „globėjas“.

Per televiziją transliuojama žinutė perskaitoma vienareikšmiškai: tau nepadės jokia institucija.

Lygių galimybių kontrolierė atmeta L. Kukuraičio pastabą, kad socialinė reklama gilina stereotipus. „Mano suvokimu, tai nėra stereotipai, o didelė problema, kuri iki šiol nebuvo atverta visuomenei, su kokiais kaltinimais patirianti smurtą moteris susiduria iš įvairių institucijų atstovų“, - sakė ji.

Pačiai A. Skardžiuvienei prieštaringai vertinama reklama „nėra normali, o atkreipianti dėmesį, įtaigi ir pasiekianti savo tikslą - parodyti ir atskleisti, su kokiais kaltinimais susiduria smurto aukos“.

ELTA primena, kad į lygių galimybių kontrolierę Agnetą Skardžiuvienę ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę dėl, jų nuomone, įžeidžiančios ir klaidinamos socialinės reklamos kampanijos antradienį kreipėsi Seimo konservatorių frakcijos nariai Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Paulius Saudargas.

Vaizdo klipe smurtą patyrusi moteris kreipiasi į draugę, motiną, policijos pareigūnus, vaiko teisių apsaugos darbuotojus, teisėjus, kunigus. „Šeima yra brangiausias turtas, - sako kunigas reklamoje. - Privalai klausyti savo vyro“. Kitų institucijų pareigūnų „patarimai“ smurtą patyrusiai moteriai: „O ką jūs pati jam pasakėt, gal iš kantrybės išvedėt?“, „Ar būtina ardyti santuoką, ką negalite susitarti su vyru?“, „Nedaryk šeimai gėdos, kaip vaikai augs be tėvo?„

Kaip pabrėžė A. Ažubalis, smurtas prieš moteris ir smurtas šeimoje yra didžiulė problema, kurią būtina spręsti. „Tačiau švietėjiškos kampanijos negali vykti pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis sąskaita. Per televiziją transliuojama žinutė perskaitoma vienareikšmiškai: tau nepadės jokia institucija“, - teigė A. Ažubalis.

Pasak Seimo narių, reklama diskredituoja ir mažina pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis - policija, teismais, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, - galinčiais ir turinčias padėti smurtą patiriančiai moteriai.

Konservatorių įsitikinimu, formuojamas kunigo, kaip palaikančio smurtautoją, įvaizdis žeidžia tikinčiųjų bendruomenę. „Atsižvelgiant į visa tai, kreipiamasi į šios kampanijos užsakovą - Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą - skatinant atsisakyti klaidinamos, įžeidžiančios valstybines institucijas, jų darbuotojus bei Bažnyčią reklamos kampanijos. Taip pat prašoma LRT vadovybės sustabdyti šios reklamos transliaciją per LRT kanalus“, - teigė parlamentarai.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje moterys nesiryžta palikti smurtaujančių vyrų dėl visuomenės pasmerkimo.

Moterys taip pat ne visada atpažįsta, kai prieš jas naudojamas seksualinis ir ekonominis smurtas, nes smurtaujantis partneris visuomenės akyse matomas kaip „besielgiantis vyriškai“. Šias ir kitas problemas išryškino naujas apie smurtą pranešusių moterų tyrimas.

Beveik pusė tyrime dalyvavusių moterų apie smurtą pirmiausia papasakojo draugei ir mamai, o tik tada - policijai. Tačiau ne visos sulaukė palaikymo.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2017 m. atliktame tyrime net 85 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų sutiko arba iš dalies sutiko su teiginiu, kad „jei nori, moteris visada gali nutraukti santykius / išsiskirti su smurtaujančiu vyru“. Tačiau pačių moterų pranešimai rodo, kad išsiskirti trukdo ir finansinės sąlygos, ir visuomenės nepalaikymas.

51 proc. apklaustų lietuvių sutinka arba iš dalies sutinka su teiginiu, kad smurtą patyrusios moterys „žinojo, į kokius santykius veliasi“. 53 proc. sako, kad „moterys pačios išprovokuoja“ smurtą, 27 proc. netgi teigė, kad „moterys mėgsta“, kai prieš jas smurtaujama. Tik 51 proc. apklaustųjų smurtu laiko situaciją, kai vyras draudžia žmonai eiti į darbą, teigdamas, kad jis uždirba pakankamai pinigų, o jos pareiga yra prižiūrėti namus ir vaikus.

2016 metais atliktas „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad lietuviai visoje Europos Sąjungoje labiausiai pateisina seksualinį smurtą prieš moterį. Smurto normalizavimas Lietuvoje sukuria ypač sudėtingas sąlygas smurtą patiriančioms moterims.

2017 m. Lietuvoje užregistruota beveik 48 tūkst. pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Keturios iš penkių nukentėjusiųjų buvo moterys.