Rašte STT nurodoma, kad net ir pakoregavus kritikos sulaukusį modelį, įstaigos vadovai ir toliau turi daug laisvės nuspręsti dėl darbuotojo darbo sąlygų, o galimybė šiame procese realiai dalyvauti darbuotojams ir jų atstovams yra pernelyg maža. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) žada atsižvelgti į pastabas.

Kaip BNS teigė profsąjungos lyderis Andrius Navickas, modelis „sudaro terpę protekcionizmui, nepotizmui, diskriminavimui“, nes leidžia mokyklų vadovams patiems pasididinti atlyginimus dirbant mokytojais ir prisiskiriant sau papildomą veiklą.

„Mes įteikėme raštą, galbūt jie tuo pasidomės, paprašysime, kad jie tirtų konkrečius atvejus. Pinigai yra ištaškomi, kai vadovai sau, ar sau palankiems, proteguojamiems žmonėms nustato didesnius krūvius, o dalį mokytojų diskriminuoja. Lygiai tas pats nustatant koeficientus: mokyklos vadovas gali vertinti veiklos sudėtingumą, jis savo nuožiūra gali apie 20 procentų vertinti mokytojo veiklą sudėtingiau arba ne, nustatyti skirtingą darbo užmokestį“, – BNS aiškino A. Navickas.

Pinigai yra ištaškomi, kai vadovai sau, ar sau palankiems, proteguojamiems žmonėms nustato didesnius krūvius, o dalį mokytojų diskriminuoja.

LŠDPS nurodo, jog problemų mokyklose kasmet kyla dėl mokytojo darbo krūvio sandaros, dėl darbo užmokesčio sistemos kūrimo. Nors pastarosios derinime turėtų dalyvauti darbuotojų atstovai, tačiau daugumoje įstaigų tokios sistemos yra tiesiog nustatomos tik imituojant derybas su darbuotojų kolektyvu, o vadovai sau ir savo aplinkos žmonėms gali pasiskirti didesnius priedus.

Anot jo, tai rodo, kad sistema „yra korupcinė“, nors ir leidžiama dabartinių teisės aktų.

„Mes galime pateikti konkrečias mokyklas, kaip pavyzdį. Tai yra Kaišiadorių rajono Gudienos mokykla - darželis „Rugelis“, Vilniaus Balsių progimnazija. Problema ta, kad vadovai ir pavaduotojai bendruomenei turi daugiau priskirtų (papildomų – BNS) valandų turėdami tik penkias valandas, nei mokytojas, turėdamas 26 pamokas“, – tvirtino profesinės sąjungos vadovas.

Profsąjunga ragina numatyti aiškias darbo apmokėjimo derinimo procedūras su darbuotojais, prievolę viešinti sprendimus, pareigą pateikti motyvus dėl nustatomų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų ar darbo krūvio dydžių.

Ministerija: į kritiką atsižvelgsime

Tuo metu švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič tvirtina, kad tai, kaip etatinio modelis įgyvendinamas mokyklose, priklauso nuo pačių mokyklų bendruomenių, o klausimai sprendžiami sėkmingai tose įstaigose, kurios tariasi dėl darbų su bendruomene.

Ji taip pat tvirtina, kad modelis ir šiuo metu tobulinamas atsižvelgiant į pavasarį pasiektą susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir mokyklų vadovais.

„Mes sutinkame, kad mokyklose nevienoda situacija, todėl svarbu tai žinoti ir išgirsti iš pačių jų (...). Kaip ir žadėjome, etatinio modelis tikrai gali būti koreguojamas gavus konkrečius pasiūlymus. Juos jau teikia per derybas dėl kolektyvinės šakos sutarties Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga“, – atsakyme BNS nurodo viceministrė.

Anot jos, antradienį etatinio apmokėjimo modelis aptartas su mokyklų vadovų asociacijų nariais, kas savaitę vyksta derybiniai susitikimai ir su A. Navicko profesine sąjunga, kitomis profsąjungomis.

„Dabar renkame pasiūlymus dėl etatinio tobulinimo, taip pat peržiūrėsime mokyklų duomenis ir, jei bus poreikis, kviesime visų suinteresuotų šalių atstovų darbo grupę dėl etatinio modelio, jį reglamentuojančių teisės aktų koregavimo, kad visi sprendimai būtų priimti bendru sutarimu“, – teigia J. Urbanovič.

STT žada vertinti pasiūlymus

STT teigia, kad antradienį numatytas susitikimas su penkiomis profesinėmis sąjungomis, tęsiant problemų aptarimo su švietimo srities atstovais ciklą, ir žada vertinti visus pasiūlymus.

Prieš savaitę STT lankėsi asociacijos, atstovaujančios moksleiviams ir jų tėvams, spalio 21-ąją planuoja atvykti pačių švietimo įstaigų atstovai.

„Susitikimų metu aptariamos galimos korupcijos rizikos švietimo srityje, aktualios švietimo sektoriaus problemos, skirtingų grupių atstovų pozicijos. Taip pat aptariamos korupcijos priemonių taikymo galimybės šioje srityje“, – nurodo STT.

Tarnyba nurodo per pastaruosius metus atlikusi 5 korupcijos rizikos analizes ir pateikusi 14 antikorupcinių vertinimų švietimo srityje, juose atkreiptas dėmesys į „būtinybę aktyviau puoselėti korupcijai atsparios aplinkos kūrimą švietimo sektoriuje“.

Tarnybos atstovė Erika Bogusevičiūtė BNS atsiųstame komentare teigė, kad Šermukšių gatvėje esančias patalpas planuojama pritaikyti STT reikmėms bei darbui su įslaptinta informacija.

Ji teigė, kad praėjusių metų birželį padidintas didžiausias leistinas STT pareigybių skaičius iki 320, todėl siekiant užtikrinti darbuotojų higienos ir darbo saugumo normas, šiais metais įsigytos naujos patalpos sostinės centre.

Iš viso rengiamasi remontuoti apie 540 kvadratinių metrų patalpų.

„Tikimasi, kad patalpų atnaujinimo darbai neviršys 250 tūkst. eurų“, – rašė ji.

Sutartį dėl darbų planuojama pasirašyti spalio pabaigoje, jie turės būti atlikti per kelis mėnesius.

Numatyta įrengti kompiuterizuotas darbo vietas pagal specialius, darbui su įslaptinta informacija numatytus reikalavimus.

Naujosios tarnybos patalpos įsikūrė netoliese, A. Jakšto gatvėje, esančios tarnybos centrinės būstinės. 

Pagrindinių korupcijos rizikų savivaldybių valdomų įmonių veikloje apžvalga parengta apibendrinus 13 STT atliktų analizių.

Nustatyta, kad įmonės nepakankamai reglamentuoja viešųjų pirkimų inicijavimą ir planavimą, dėl ko netinkamai apskaičiuojama pirkimo vertė, o pasirinktas pirkimo būdas neužtikrina konkurencijos.

STT nustatė, kad savivaldybių įmonėse dėl panašių prekių įsigijimo inicijuoti atskiri pirkimai, ne visais atvejais užtikrinama tiekėjų konkurencija ir procedūrų skaidrumas, nepakankamai efektyvus interesų konfliktų valdymas ir prevencija.

Nustatyta, kad prekės, paslaugos arba darbai įsigyjami apklausus tik vieną tiekėją arba kai kreipiamasi į tris tiekėjus, tačiau tik vienas iš jų vykdo reikiamą veiklą ar veikia toje vietovėje.

Nagrinėjant valdybų sudėtis paaiškėjo, kad savivaldybių tarnautojai į bendrovių valdybas paskirti pagal neaiškius kriterijus, nebuvo užtikrintas skaidrus vadovaujančių asmenų atrankos procesas.

„Be konkurso skiriant asmenis į pareigas pirmenybė galimai teikta susiformavusioms pažintims ar kitokiems asmeniniams ryšiams – tai sudarė korupcijos riziką“, – rašo STT.

Be to, dažnai nesilaikyta Korupcijos prevencijos įstatymo ir nesikreipta į STT dėl informacijos apie asmenis, siekiančius eiti bendrovių vadovų pareigas.

Kai kuriais atvejais įmonėse nustatyta nepotizmo rizikos požymių: vienoje iš savivaldybės valdomų įmonių dirbo daugiau nei 20 proc. darbuotojų, kurie buvo susiję giminystės ryšiais.

Nustatyti atvejai, kai, pavyzdžiui, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo tėvai buvo vienos privataus kapitalo įmonės akcininkai ir valdybos nariai, o ši įmonė vienu metu buvo didžiausia savivaldybės valdomos įmonės biokuro tiekėja.

Ne visada užtikrinamos skaidrios vadovų atlyginimo, priedų skyrimo procedūros, nereglamentuotas laikinai įmonių vadovų pareigas einančių asmenų darbo apmokėjimas, todėl įmonių valdybos skirtingai sprendė laikinai vadovų pareigas einančių asmenų darbo apmokėjimo klausimus.

Šia apžvalga siekiama paskatinti įmones ir jas kontroliuojančias savivaldybes gerinti antikorupcinę aplinką bei didinti skaidrumą.

Analizę bylų skirstymo srityje STT atliko dar rugpjūtį. Šią savaitę ji apsvarstyta Teisėjų taryboje.

Tarnyba nurodė, kad kai kurie trūkumai, pavyzdžiui, galimybė koreguoti bylų skyrimo informaciją rankiniu būdu, kelia korupcijos riziką.

Anot R. Gadliausko, tai numatyta spręsti 2021-aisiais atnaujinus informacinę teismų sistemą LITEKO.

„Į didžiąją dalį pastabų mes esame numatę atsižvelgti. Viena dalis, kuri susijusi su LITEKO, moduliais, bylų skirstymu, kolegijų parinkimu, – mus labai riboja dabartinės sistemos galimybės, nebelabai matome prasmės su dabartine LITEKO sistema daryti pakeitimus. Kai atsiras LITEKO2, maždaug nuo 2021 metų, tai į tuos pastebėjimus mes stengsimės atsižvelgti“, –  BNS sakė R. Gadliauskas.

STT rugpjūtį nurodė, kad bylų paskirstyme atliekamas tik vienas automatizuotas veiksmas iš kelių, informacija koreguojama rankiniu būdu, neužtikrinama šio proceso efektyvi kontrolė. Be to, dar iki teisėjų eilės sudarymo, pirminiai duomenys yra suvedami ir koreguojami rankiniu būdu. Todėl sistemoje pakeitus pirminę informaciją, teisėjas gali būti pašalintas iš automatizuotos atrankos iki eilės sudarymo.

Be to, sistemoje nėra vertinamas teisėjui priskirtų bylų skaičius, jų sudėtingumas ir teisėjo užimtumas. Dėl to galiausiai tai koreguojama rankiniu būdu ir byla paskiriama ne pirmajam ar antrajam, o paskesniems teisėjams.

Anot R. Gadliausko, tai turėtų būti išspręsta sukūrus minėtą naują sistemą.

Jis tvirtino, kad sudaryta keleto įvairių instancijų teismų darbo grupė taip pat įpareigota parengti pavyzdinius dokumentus, atsižvelgiant į STT pastabas, kad kai kuriuos pasiūlymus būtų galima įgyvendinti ir anksčiau.

Piktnaudžiavimu bei turto pasisavinimu kaltinami ir du bankroto administratoriai.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus informaciją iš Susisiekimo ministerijos, kuri, atlikusi valstybės įmonės „Automagistralė“ auditą, kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) dėl galimų korupcijos apraiškų nustatymo.

STT tyrimo duomenimis, 2015 metais V. Molio vadovaujama valstybės įmonė „Automagistralė“ Vievyje įsigijo nekilnojamąjį turtą – statinius su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą – 4,3 karto brangiau nei tikroji turto vertė.

„Tokiu būdu V. M. (V. Molis – BNS), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, galimai tyčia veikė priešingai įmonės ir valstybės interesams, dėl ko didelę neturtinę ir turtinę – 101 tūkst. eurų – žalą patyrė Lietuvos valstybė“, – rašoma pranešime.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad valstybės įmonės galbūt nepagrįstai brangiai įsigytas nekilnojamasis turtas yra susijęs su dviem bankroto administratoriais, kurie turėjo teisę organizuoti vienos bankrutavusios įmonės turto pardavimą.

Įtariama, kad jie pagal iš anksto sugalvotą planą, be varžytinių, per kelis asmenis, susijusius giminystės ir svainystės ryšiais, pardavė bankrutavusios įmonės nekilnojamąjį turtą – statinius su teise nuomotis valstybinės žemės sklypą, o už jį gautus pinigus galėjo pasisavinti.

„Tokiais savo veiksmais, piktnaudžiaudami ir veikdami priešingai įmonės kreditorių interesams, jie diskreditavo bankroto administratorių vardą bei autoritetą, taip padarydami valstybės interesams didelę neturtinę žalą, o bankrutavusios įmonės kreditoriams – beveik 57 tūkst. turtinę žalą“, – rašoma prokuratūros pranešime.

Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Šių metų kovą Panevėžio apygardos teismui prokurorai perdavė kitą baudžiamąją bylą, kurioje įtarimai pareikšti vienai didžiausių šalyje kelių ir tiltų statybos bendrovių „Panevėžio keliai“ – dėl dviejų jos darbuotojų piktnaudžiavimo valstybei galėjo būti padaryta 47,5 tūkst. eurų žala.

Įtarimai šioje byloje piktnaudžiavimu tarnyba, be kita ko, pareikšti ir V. Moliui bei dar trims „Automagistralės“ darbuotojams. STT įtaria, kad visi 4 asmenys pasinaudojo dviem didesnės nei 1 mln. eurų vertės „Automagistralės“ viešaisiais pirkimais, siekdami naudos „Panevėžio keliams“. Kaltinimai byloje pareikšti iš viso 8 fiziniams asmenimis ir vienai įmonei.

2017 metų spalį Susisiekimo ministerija paviešino „Automagistralės“ audito rezultatus, remiantis kuriais, įmonei padaryta daugiau nei 200 tūkst. eurų žalos, vadovybė pirko prabangius automobilius, kūrė fiktyvias pareigas, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų specialisto-sandėlininko padėjėjos, už įmonės pinigus vyko atostogų ir kitaip švaistė lėšas bei siekė asmeninės naudos.

V. Molis kartu su buvusia įmonės buhaltere Birute Rankauskiene iš „Automagistralės“ atleisti 2017 metų liepą, o jų atleidimo motyvas buvo galimas turto iššvaistymas, darbuotojams nemokami atlyginimai, neteisingai apskaičiuojamos darbo valandos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pernai lapkritį galutinai nutarė, kad V. Molis iš atleistas  teisėtai. Teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo nutartį. V. Molis prašė pripažinti jo atleidimą neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas.

2017 metų spalio pabaigoje 9 regioninės kelių priežiūros įmonės ir „Automagistralė“ prijungtos prie „Kauno regiono kelių “, o šių pavadinimas pakeistas į „Kelių priežiūrą“. Į naują įmonę perkelta visa iki tol įmonių valdyta technika ir personalas, o kelių valdymas perduotas Kelių direkcijai.

Anot STT, parengtų projektų nuostatų taikymas praktikoje galėtų prisidėti prie efektyvesnės lengvatinėmis sąlygomis nuomojamos valstybinės žemės naudojimo kontrolės. Tačiau dėl aiškumo trūkumo siūloma metodika gali būti taikoma ydingai ir galimai sudaryti sąlygas korupcijai pasireikšti.

STT pastebi, kad nėra aišku, ar siūlomos metodikos nuostatos gali būti taikomos tik svarstant naujus prašymus išsinuomoti ar parduoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, ar ir keičiant bei pratęsiant galiojančias nuomos sutartis. Neaišku, kokia apimtimi jos bus taikomos vykdant nuomos sutarčių sąlygų laikymosi kontrolę, nėra atskleidžiama žemės sklypo naudojimo ar nenaudojimo sampratos apibrėžtis ir kriterijai.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nėra įtvirtinta valstybinės žemės nuomos procedūras ir jų kontrolę vykdančių institucijų tarnautojų pareiga vietoje patikrinti, ar duomenys, esantys Nekilnojamojo turto registre, ir faktinė objektų būklė sutampa.

STT teigimu, nėra aišku, kokių veiksmų privalo imtis valstybinės žemės nuomos procedūrą vykdanti institucija, kai patikrinimų metu ar asmeniui pardavus nekilnojamojo turto objektą ir perleidžiant nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą nustatoma, kad yra išnykę žemės nuomos be aukciono pagrindai, t. y. nekilnojamojo turto objektas yra sunykęs, nugriautas, sugriuvęs, sudegęs ar dėl kitų priežasčių netinkamas eksploatuoti, arba yra smarkiai apgadintas, tačiau nėra visiškai netinkamas eksploatuoti.

Pažymima, kad visuomenei vis dar nėra sudarytos sąlygos žemės informacinėje sistemoje matyti išsamių duomenų apie išnuomotos valstybinės žemės sklypus, jų naudojimo sąlygas ir teisinį režimą, kas prisidėtų prie efektyvesnės valstybinės žemės naudojimo kontrolės.

STT siūlo svarstyti galimybę aptarti teisinius neaiškumus parengtuose projektuose arba tikslinti dokumentų nuostatas.

Saugomų – tūkstančiai

Duomenys apie nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes kaupiami Kultūros vertybių registre, kuris pradėjo veikti 2005 m. Jis įsteigtas vietoj Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių registrų, o jo valdytojas ir tvarkytojas yra Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos.

Kaip dienraštį informavo Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič, nekilnojamosios kultūros vertybės įrašomos į Kultūros vertybių registrą remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva.

Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.

Kultūros ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 25 765 nekilnojamosios kultūros vertybės, 3 088 iš jų – Vilniaus miesto savivaldybėje, ir 7 219 kilnojamųjų kultūros vertybių. Registras kasmet pasipildo keliais šimtais naujų įrašų. 2018 m. į jį buvo įrašyta 672 nekilnojamosios ir 203 kilnojamosios kultūros vertybės, vien per šiuos metus – 345 nekilnojamosios kultūros vertybės.

Pasak J.Mikulevič, kultūros paveldo objektai iš Kultūros vertybių registro nėra išbraukiami, tačiau Vertinimo tarybos sprendimu jiems gali būti panaikinama teisinė apsauga. Sprendimas naikinti teisinę apsaugą gali būti priimtas, jeigu kultūros paveldo objektas yra sunykęs, prarastos jo vertingosios savybės ir kitais atvejais.

Tačiau specialistams į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų gausa ir tikroji vertė kelia abejonių. Pavyzdžiui, vis dar daug diskusijų kelia į registrą 1993 m. įtrauktas sovietmečiu statyto Vilniaus oro uosto senojo terminalo pastatas ar kiti panašūs objektai.

30 nepriklausomybės metų gyvenančiai visuomenei dažnai kyla klausimų, kodėl saugoma menkavertė sovietinė architektūra, pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas.

Nauda neaiški

Dienraščio kalbintas architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus teigė, kad problemų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje yra labai daug.

"Pirminė objektų apsauga – įtraukiami į Kultūros vertybių registrą. Po to nustatinėjamos vertingosios savybės. Vertingosioms savybėms nustatyti, mano galva, jie aiškios metodikos neturi, – teigė specialistas. – Pavyzdžiui, kaip vertingosios savybės nurodomas "plytų mūras" ar "šlaitinis stogas". Arba, kaip Lukiškių aikštės atveju, – lygus reljefas. Argi čia vertingoji savybė? Vertingoji savybė turi išsiskirti iš kitų ir būti kažkuo ypatinga, jos vertė turi būti identifikuota, o ne aprašyta konstrukcija. Kuo vertingas plytų mūras, jeigu jis neišsiskiria iš tūkstančių kitų?"

G.Tiškus atkreipė dėmesį ir į realius sostinėje esančius objektus: Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios arba Misionierių sodo atvejai, kai yra nustatytos vertingosios savybės, objektai yra Kultūros vertybių registre, tačiau susirenka Kultūros paveldo vertinimo taryba ir pakeičia vertingąsias savybes. Tad staiga tai, ko anksčiau ten daryti buvo negalima, dėl kažkokių priežasčių tampa galima.

Kitas klausimas – kas iš to, kad objektas patenka į Kultūros vertybių registrą? Anot specialisto, įtraukimas į registrą nieko neduoda tam objektui. Objektas įtraukiamas, jis sunyksta, tada išbraukiamas. Tas įtraukimas į registrą turi būti susijęs su tam tikrais kitais veiksmais, valstybės įpareigojimais tam pačiam Kultūros paveldo departamentui kažką daryti, su lėšų skyrimu tiems objektams saugoti. Juk tai valstybės registras, ne privatus. Tad jeigu apsiimame saugoti, tai valstybė turi turėti pajėgumų ir lėšų tuos klausimus vienokiu ar kitokiu būdu spręsti. Jeigu mes to neturime, kažkas negerai su šita sistema.

"Kai pradedame saugoti viską, bet neturime tam pinigų ir neskiriame lėšų, tai tos mūsų vertybės ir griūva, – sakė G.Tiškus. – Tarkime, kad ir Lentvario dvaras. Jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau kažkas plytas išvogė, ir tik tada, kai žmonės apie tai praneša, Kultūros paveldo departamentas važiuoja žiūrėti, ar iš tiesų taip yra. Bet juk jeigu tu kažkokį turtą turi ir dar teigi, kad saugai, tu turi tą turtą prižiūrėti. O jeigu turi tiek daug turto, kad jo jau negali prižiūrėti, tai jį paprasčiausiai išvagia arba jis sunyksta. Galbūt per daug apsižiota? Galbūt tas registras yra išpūstas? Gal kai kurie objektai į jį įtraukiami visai nepagrįstai, nes kažkam tiesiog to reikia? Aš tokių atvejų tikrai žinau, kai staiga paukšt – įtrauktas objektas į Kultūros vertybių registrą ir jam jau pradinė apsauga taikoma. Tačiau ar jis iš tikrųjų vertas būti tame registre – klausimas."

Didelė rizika

Mūsų įstatymai, G.Tiškaus teigimu, buvo pradėti "gadinti" 2004–2005 m., ir dabar jau jie visai išbalansuoti ir niekas nežino, kas ką turi daryti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas irgi buvo pakeistas 2004 m., ir vietoj saugomų pastatų atsirado pastatų vertingosios savybės. Bet juk pastatas yra visuma – vieną vertingąją savybę išsaugoti, o kitų – ne, irgi nėra labai teisinga.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri tas vertingąsias savybes nustato, sudaryta iš įvairių specialistų, kurie nedirba valstybinėje tarnyboje – KPD arba Kultūros ministerijos sistemoje. Jie yra deleguoti įvairių kūrybinių sąjungų, kitų institucijų. Tačiau ši Kultūros paveldo vertinimo taryba, anot pašnekovo, už savo veiksmus niekuo neatsako. Tokia taryba susirenka į posėdį, Kultūros paveldo centras pateikia kažkokią informaciją ir jie net nesugeba į ją įsigilinti, todėl vertingąsias savybes keičia ar jas nustato per daug neanalizavę. G.Tiškui nesuprantama, kaip galima nebūti atsakingam už priimamą sprendimą, kuris turi didžiules pasekmes? Juk kai objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą, tai apsunkina bet kokią ne tik su tuo objektu, bet ir su aplinkine teritorija susijusią veiklą. Prieš imantis tvarkybos darbų nekilnojamosios kultūros vertybės zonoje gali būti reikalinga atlikti teritorijos detaliuosius ar istorinius tyrimus. Tačiau situacija tampa absurdiška, jei to objekto teritorijoje, pavyzdžiui, yra penki tarybinių laikų bendrabučiai.

"Turi būti labai aiškūs ir skaidrūs kriterijai, o dabar keičiamos vertingosios savybės priklausomai nuo užsakovo noro. Kad ir Vilniaus Sapiegų parke. Susirenka taryba ir nusprendžia: gal šitie medžiai, kurie anksčiau buvo vertingoji savybė, jau nebėra vertingoji savybė. Bet taip iš esmės keičiamos galimybės naudotis šia teritorija. Arba Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios situacija: pasakoma, kad tas buvęs užstatymas, kuris buvo vertingoji savybė, ir galėjo būti naudojamas tik atstatant, dabar jau nėra vertingoji savybė. O ką tai reiškia? Kad toje vietoje gali atsirasti visiškai naujas užstatymas. Tas vertingosios savybės pakeitimas daro įtaką  užstatymui, plėtrai ir visiems kitiems dalykams. Jeigu kažką panaikiname, atsiranda didžiulė laisvė. O atsakomybės už tą sprendimą nėra", – pabrėžė urbanistas.

Anot jo, kadangi tų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nariai nėra valdininkai, jie už nieką neatsako, juos galima paveikti, jie gali būti suinteresuoti, ir niekas to nežino. Tad visai gali atsitikti taip, kad į registrą patenka objektai, kurie iš esmės nėra vertingi, o tai kas vertinga – nepatenka ir yra sunaikinama. Kai dar ir atsakomybės nėra, natūralu, kad rizikos faktorius yra didelis.

Sisteminė problema

Pasak G.Tiškaus, KPD pats ir politiką formuoja, ir ją įgyvendina, pats ir tikrina. Tai tarsi valstybė valstybėje. Kai institucija pati save kontroliuoja, nieko gero negali įvykti.

Iki 1997 m. KPD, tik kitu pavadinimu, buvo prie Statybos ir urbanistikos ministerijos. Anot urbanisto, tai buvo logiška – kultūros paveldas, urbanistika, architektūra. Po to jį perdavė Kultūros ministerijai, Aplinkos ministeriją sujungė su Statybos ir urbanistikos ministerija ir pastaroji išnyko – dabar Aplinkos ministerijoje yra tik vienas mažiukas departamentukas, kuriame urbanistikos ir architektūros specialistų beveik neliko. Tad problemos paveldosaugos srityje, galima teigti, sisteminės, nes nėra suformuotos tinkamos nekilnojamojo kultūros paveldo politikos. Susidaro vaizdas, kad pas mus viskas buvo daroma taip, kad modelis būtų kuo blogesnis, kuo mažiau atsakomybės.

"Neseniai Vilnuje ėjau pro Šv.Mikalojaus bažnyčią. Priešais ją – didžiulis pastatas. Mano galva, kur kas didesnis, nei ten galėtų būti. Juk yra ir gatvės perspektyva, ir siluetai, o tokie pastatai viską sunaikina. Yra reikalavimai, kad kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonoje esantys ar naujai statomi pastatai neturi nustelbti kultūros vertybės savo apimtimi, dydžiu ir tūriu. Bet tai labai sąlyginis dalykas – sakys, atsistokite priešais pastatą, žiūrėkite į vertybę ir niekas jums nieko nenustelbs. Arba prisiminkime kokius 2005-uosius. Tada kažkas norėjo statyti viešbutį už Energetikos muziejaus. Neleido, nes bus "nustelbta vertybė", tas Energetikos muziejus. Bet žiūrėkite dabar – puikiausiai statoma ir dar dalis Energetikos muziejaus pastato nugriauta. Arba Vilniaus pilių valstybinio rezervato teritorija, kuriai suteiktas rezervato statusas. Rezervate pagal įstatymą bet kokia ūkinė veikla draudžiama. O šio rezervato teritorijoje ir automobilių parkavimo aikštelė kitoje Vilnios pusėje yra, ir rotondos pastatą ruošiamasi rekonstruoti, pastatuose ant Barboros Radvilaitės ir Bernardinų gatvių kampo ūkinė veikla vykdoma. Tad visi šie dalykai, sakyčiau, yra konjunktūriniai, o kai jie konjunktūriniai, tada ir daryti įtaką galima", – svarstė G.Tiškus.

Dar vienas klausimas, kuris kyla daugeliui, – iš kur pas mus šimtai tų vertybių vis randasi kiekvienais metais? Specialisto manymu, atsakymas paprastas – jeigu yra sukurtos struktūros, jos turi turėti darbo.

"Ta paveldo saugojimo sistema man visada buvo neaiški, nesuvokiama, ypač dėl vertybių skaičiaus ir valstybės nesugebėjimo jų prižiūrėti. Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe", – apibendrino visuomenininkas.

Įžvelgė korupciją

KPD veiklą priimant sprendimus dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir sudarant nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas pernai vertino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos prevencijos specialistai. Jie nustatė, kad šiuose procesuose egzistuoja korupcijos rizika.

Kaip pranešė STT, išanalizavus paveldosaugos teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad nėra pakankamai apibrėžtų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių atrankos ir vertinimo kriterijų. Taip pat pastebėta, kad nėra įvardytos prievolės informuoti nekilnojamojo kultūros objekto savininką ar valdytoją apie nustatytas jo pastato vertingąsias savybes ir nustatytą ar pakeistą reikšmingumo lygį.

STT korupcijos prevencijos specialistai įvardijo galimus korupcijos rizikos veiksnius nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo ir veiklos srityse. Pažymėta, kad nėra aiškios vertinimo tarybų sudarymo tvarkos, nėra nustatytų tarybų narių atrankos kriterijų ir jų kadencijų skaičiaus. Tarybų nariams nėra įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, viešųjų ir privačių interesų deklaracijos pildymo prievolės. Nustatyta atvejų, kai vertinimo tarybų nariai, būdami ir Mokslinės archeologijos komisijos nariai, vertina savo pačių, pavaldinių ar konkurentų darbus, kartu sprendžia ir dėl objektų vertingųjų savybių.

Nustatyta, kad tarp tarybų narių yra buvusių KPD ar valstybės įmonių, kurių savininkas yra KPD, darbuotojų. KPD samdo vertinimo tarybų narius viešųjų pirkimų neskelbiamos apklausos būdu, taip pat KPD skiria šių tarybų veiklai reikalingas lėšas, patalpas bei teikia techninę pagalbą. Dėl šių priežasčių vertinimo tarybos narių sprendimų nepriklausomumas gali būti nepakankamas.

STT rekomendavo Kultūros ministerijai ir KPD, atsižvelgiant į pateiktas išvadas, inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad ateityje būtų išvengta korupcijos rizikos veiksnių.

Įtraukimas į Kultūros vertybių registrą negali būti tiesiog statistika – tai turėtų būti susiję su tolesniais veiksmais ir su atsakomybe.

Diskusijų netrūksta

Ar į STT rekomendacijas buvo atsižvelgta, dienraštis teiravosi KPD vadovo Vidmanto Bezaro. Jo teigimu, po STT išvadų auditą departamente atliko ir Kultūros ministerijos komisija. Buvo sudarytas 10 priemonių planas, jis po truputį įgyvendinamas.

"Nuo to laiko jau daug kas buvo padaryta – tapo privalomas savo interesų deklaravimas, pasikeitė nemažai vertinimo tarybų narių. Dabar, atsižvelgiant į STT rekomendacijas, parengti vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai – jie jau baigiami derinti", – sakė V.Bezaras.

Anot jo, nors pagrindinę dokumentaciją ruošia Kultūros paveldo centras, Vertinimo taryba priima labai svarbius sprendimus – nustato vertingąsias savybes, kurios po to tampa pagrindu tiek planuotojams, tiek projektuotojams. Jos nariai dažniausiai yra žmonės, kurie pasiekę tam tikrą lygį moksle – turintys mokslinį laipsnį arba eksperto statusą.

Pakeisti vertingąsias savybes – ilgas procesas. Tačiau tokių prašymų, skundų KPD sulaukia nemažai. Prašymus departamentas perduoda Kultūros paveldo centrui, šis padaro pakartotinį vertinimą ir teikia Vertinimo tarybai, kuri ir priima galutinį sprendimą.

"Kartais vienos ar kitos vertingosios savybės netikslus įvertinimas arba sureikšminimas gali užkirsti kelią visam restauracijos, rekonstrukcijos projektui. Tad tokių atvejų, kai vertingąsias savybes prašoma peržiūrėti, tikrai yra. Pasitaiko net kuriozinių atvejų, kai, tarkime 1995 m. statyto pastato vertingąsias savybes ginčija pats projekto autorius. Arba, pavyzdžiui, diskusijos dėl Vilniaus oro uosto ir panašių šiuolaikinių statinių, dėl kurių vertingųjų savybių net ir profesionalai ne visada sutaria", – teigė KPD vadovas.

Pasak jo, Kultūros vertybių registre yra per 25 tūkst. nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, apie 17 tūkst. iš jų, t. y. apie 66 proc., turi nustatytas vertingąsias savybes. kiti 44 proc. – dar neturi. Tad intensyvaus darbo numatoma dar maždaug 3–4 metams, vėliau situacija aprims.

"Dabar kaip tik vyksta diskusijos Kultūros paveldo komisijoje, KPD, kad būtų labai naudinga peržiūrėti registrą ir kai kurių objektų atsisakyti arba tiesiog perkelti iš nacionalinio, regioninio lygmens į vietinį lygmenį. Ateityje, manau, bus rimtesnė diskusija apie tai, kaip pasidalyti atsakomybėmis tarp valstybės ir savivaldos institucijų, nes iš tiesų 25 tūkstančiai – didelis skaičius", – sakė V.Bezaras.

Pinigai, skiriami paveldui išsaugoti, jo teigimu, – atskira kalba. Mat visas KPD biudžetas su 5–6 programomis, paveldosauga, kompensavimu, skiriamu tam tikriems objektams, leidžia patenkinti tik apie 8 proc. komisijai dėl paramos teikiamų paraiškų. "Liūdna, bet už tuos pinigus tik vos vos galime finansuoti paveldo išsaugojimą", – sakė direktorius.

Komentaras

Algirdas Kaušpėdas

Architektas

Man sunku spręsti, pagal kokius kriterijus visi tie tūkstančiai nekilnojamųjų objektų pripažinti kultūros vertybe. Tai, kad tas absoliutus skaičius yra toks didelis, byloja, kad Lietuvoje yra daug kultūros paminklų, kad dar yra išlikę nemažai saugotinų pastatų ir dar kažko. Tačiau aš visada žiūriu į kultūros paveldo apsaugą tokiu proaktyviu žvilgsniu. Mano manymu, visi kultūros paminklai turėtų būti įveiklinti, jie turėtų tarnauti žmonėms. Jeigu sudaromos tokios sąlygos, kad visiškai neapsimoka to paminklo išsaugoti, atstatyti – jis paliekamas sunykti. Tai iš esmės yra neteisinga. Jeigu valstybė ėmėsi apsaugos priemonių, ji turi numatyti ir finansavimą tai įgyvendinti. Vien įtraukti į registrą ir pareikšti, kad objektas saugomas – ne išeitis.

Aš už kultūros paveldą – tai vertinga ir ateičiai, nes laikui bėgant daug ką prarandame. Tačiau jeigu neatsiranda vartotojo, institucijos ar žmogaus, kuris rūpinasi konkrečiu objektu, jis vis tiek sunyks. Labai dažnai taip būna, kad "uždėtos" tam tikros apsaugos garantuoja, kad tas objektas sunyks, nes įgyvendinti visą programą labai brangu, privatus asmuo to negali. Galbūt galima gauti europinių fondų finansavimą, bet tai labai sudėtinga, labai biurokratiška ir vis tiek reikia turėti nemažai savo pinigų.

Architektams tai – skaudi tema. Norisi, kad tas paveldas išliktų, bet norisi, kad jis būtų įveiklintas, restauruojamas, pritaikomas žmonių poreikiams.

Kitas klausimas – gal kartkartėmis reikėtų atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių "reviziją", nes registre tikrai yra abejotinų objektų. Pavyzdžiui, sovietmečiu statytas Vilniaus oro uosto pastatas. Arba Lazdynų mikrorajonas. Pastarasis buvo įvertintas kaip Sovietų Sąjungoje inovatyviausias projektas. Bet dabar mes esame Europos Sąjungos kontekste, ir tų sovietinių įvertinimų pripažinimas, sakyčiau, atrodo labai įtartinai. Ir tokių objektų, likusių iš sovietinių laikų, yra ir daugiau. Tad registrą tikrai reikėtų peržiūrėti.

Tiesa, 1970-ųjų architektūra madinga, iš jos galima kažką padaryti, bet ir vėl – turi būti lanksčios "žaidimo taisyklės". Tuos pačius Lazdynus galima būtų suintensyvinti – reikėtų renovuoti namus, iš esmės rekonstruoti centrą, kad jis tarnautų žmonėms, būtų lankomas, įdomus, atraktyvus ir pakankamai sodrus, kad jame būtų teikiama daug paslaugų ir pan. Tai yra vienas iš gyvo miesto principų – kiekvienas rajonas turi turėti savo labai gyvą, efektyviai veikiantį centrą, ir tie centrai turi būti sujungiami labai gerais viešojo transporto ryšiais. O vien viską saugodami gyvo miesto nepadarysime. Saugoti reikia, kaip sakoma, su protu. Sveikas protas čia tiek pat svarbus, kiek ir sveika kultūros atmintis.

Atlikta STT analizė rodo, kad trūksta skaidrumo viešųjų pirkimų atrankoje, kuriuose „Kelių priežiūra“ galėtų dalyvauti. Anot STT, ši rizika kyla dėl to, kad pati įmonė sprendžia, kuriame viešajame pirkime dalyvauti kaip tiekėjai.

Taip pat pasitaiko atvejų, kai bendrovės darbuotojai nepastebi arba galimai sąmoningai nevertina potencialiai aktualių viešųjų pirkimų. Abejones dėl skaidrumo kelia ir tokie atvejai, kai bendrovė, priėmusi sprendimą nedalyvauti pirkime, vėliau objekte darbus vykdo kaip subrangovas. Sprendimai nedalyvauti tam tikruose viešuosiuose pirkimuose ne visada gali būti pateisinami vien ekonominiais motyvais, todėl manoma, kad juos gali lemti ir asmeninis interesas.

STT pareigūnai nustatė nevienodą atliktų darbų ir suteiktų paslaugų įforminimo vykdomą apskaitą. Ne visada galima aiškiai identifikuoti, kokie darbai atlikti, kokios suteiktos paslaugos ar jų kiekiai. Nustatyti atvejai, kai nebuvo apmokama kelionė į vykdomų darbų vietą, taikyti nevienodi tų pačių paslaugų įkainiai skirtingiems asmenims.

Kaip teigiama pranešime, nėra nuoseklios atsiskaitymų kontrolės ir patvirtintos tvarkos, kaip turėtų būti stebimi klientų įsiskolinimai. Neretai yra parduodamos prekės, teikiamos paslaugos, nepaisant to, kad klientai jau vengia atsiskaityti, o aiškios sistemos nebuvimas sudaro galimybes kai kuriems įsiskolinusiems klientams sudaryti išskirtines sąlygas pratęsti atsiskaitymo terminus arba išvengti prievolės atsiskaityti.

Analizės metu aptiktos ir galimos konkurenciją galimai ribojančios apraiškos. Nustatyta atvejų, kai atskiroms viešųjų pirkimų dalims iš kelių tiekėjų buvo sulaukiama tik po vieną pasiūlymą – tiekėjai nekonkuravo nė vienoje dalyje. Pavyzdžiui, vykdant 60-ties dalių pirkimą, pasiūlymus atskiroms dalims teikė 6 tiekėjai ir jie visi pateikė pasiūlymus skirtingoms pirkimo dalims.

„Kelių priežiūra“, kaip subranga, pagal atliktą analizę, neretai vykdo darbus ir teikia paslaugas privatiems subjektams, kurie yra laimėję valstybės ar savivaldybės viešuosius pirkimus. Nustatyta atvejų, kai pagal rangos ir subrangos sutartis užsakomi darbai ar paslaugos skiriasi – kai kurie tiekėjai, siekdami mažinti kaštus, galimai manipuliuoja subrangos kiekiais ir kokybe.

STT manymu, bendrovė turi aiškiai nustatyti, kam yra teikiama pirmenybė dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose. Taip pat svarbu nustatyti aiškų atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų įforminimą bei įtvirtinti aiškią klientų atsiskaitymo kontrolės bei stebėsenos sistemą. Aktualu patikrinti, ar atlikti subrangos darbai ir suteiktos paslaugos atitinka viešųjų pirkimų sąlygas.

STT „Kelių priežiūrai“ siūlo ieškoti valdymo ir veiklos organizavimo sprendimų, kurie leistų racionaliau panaudoti Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšas ir bendrovės pajėgumus. Taip pat siūloma imtis papildomų priemonių, kad „Kelių priežiūra“ nedalyvautų sandoriuose, kuriais galimai sudaromos prielaidos netinkamam pirkimų sutarčių vykdymui ir nepagrįstiems tokias sutartis sudariusių tiekėjų sutaupymams.

„Praktiškai nebuvo sudaromos sąlygos UPC vykdomuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauti kitiems potencialiems tiekėjams, taip buvo ribojama konkurencija“, – rašoma STT tyrimo išvadoje.

Pirkimus vykdė, kad įsisavintų lėšas

Išvadoje nurodoma, jog centre nebuvo konkrečių asmenų, atsakingų už viešuosius pirkimus, juos inicijuoti galėjo platus ratas darbuotojų. Pasitaikydavo atvejų, kai viešųjų pirkimų komisijos pirmininkės pareigas ėjusi darbuotoja tuo pat metu ėjo pareigas, pagal kurias turėjo derinti šių pirkimų procedūras.

Taip pat nustatyta, kad pernai centrui dvylika skirtingų ministro įsakymų paskirta 585,7 tūkst. eurų lėšų, o centras savo pirkimus planuodavo ne pagal buvusį poreikį, bet pagal gautas lėšas, stengiantis įsisavinti visus skirtus pinigus.

„Darytina išvada, kad UPC viešųjų pirkimų planavimas vykdomas ne pagal realų poreikį, o pagal gautas lėšas, kurias siekiama įsisavinti visa apimtimi. Tai lemia, kad įstaiga atlieka daug neplaninių pirkimų“, – rašoma išvadoje.

Neplaniniai pirkimai 2017 metais sudarė 84 proc. visų įstaigos pirkimų, o 2018 metais – 68 procentus.

Darytina išvada, kad UPC viešųjų pirkimų planavimas vykdomas ne pagal realų poreikį, o pagal gautas lėšas, kurias siekiama įsisavinti visa apimtimi.

„UPC vykdant viešuosius pirkimus praktiškai buvo maksimaliai išleidžiamos visos lėšos, skirtos tiems pirkimams“, – rašo STT.

Taip pat pastebėta, jog centre jei tik įmanoma viešieji pirkimai vykdyti neskelbiamos apklausos būdu. 2017 metais tiekėjų apklausos žodžiu būdu vyko daugiau kaip 93 procentai įstaigos pirkimų, 2018 metais beveik 91 proc. pirkimų įvykdyti neskelbiamų derybų būdu.

„Jei vertintume UPC 2017–2018 metais vykdytus tik mažos vertės viešuosius pirkimus, tai beveik visi jie buvo atlikti neskelbiamos vienintelio pasirinkto tiekėjo apklausos būdu. UPC viešųjų pirkimų registro įrašų analizė leidžia daryti išvadą, kad pirkimų iniciatorius į neplaninio pirkimo paraišką dažniausiai įrašydavo maksimalią pirkimui skirtą sumą (...) arba tokią perkamo dalyko (prekių, darbų ar paslaugų) kainą, kokią ją galimai pasiūlydavo apklausiamas tiekėjas, kuris galimai žinodavo perkančiosios organizacijos maksimaliai galimą pirkimui skirtą pinigų sumą ir pasiūlydavo jai artimą kainą“, – teigiama išvadoje.

UPC neskelbiamų pirkimų suma 2016–2018 metų laikotarpiu siekė 1,3 mln. eurų – 44 proc. visų šio laikotarpio viešųjų pirkimų sumos.

„Kyla abejonės, ar šios institucijos vykdomų viešųjų pirkimų metu yra vadovaujamasi objektyvumu pasirenkant ir kviečiant konkrečius tiekėjus ir ar paslaugos bei prekės yra įsigyjamos geriausiomis kainomis (atkreiptinas dėmesys, kad didžiąją šių tiekėjų dalį sudaro privatūs fiziniai asmenys, su kuriais yra sudaromos mažos vertės sutartys)“, – teigiama išvadoje.

Už 3 tūkst. eurų sukurtą filmą pirko už 10,9 tūkst. eurų

STT išvadoje pateikiamas atvejis, kai 2016 metais įstaiga už 15 tūkst. eurų atliko neplaninį informacinės kampanijos, susijusios su elgesio ir emocijų bei autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų integracijos priemonėmis, organizavimo paslaugų pirkimą. Jame apklaustas vienintelis tiekėjas – mažoji bendrija „Sumanūs projektai“, įregistruota pora mėnesių anksčiau nei vykdytas pirkimas.

Tiekėjas paslaugas pasiūlė teikti už vos dviem šimtais eurų mažesnę sumą, nei maksimali numatyta: 14,8 tūkst. eurų. Iš jų 10,9 tūkst. eurų turėjo būti skirta filmui sukurti.

Pasak išvados, UPC darbuotojai į prašymus pateikti aprašyto pirkimo sutarties įvykdymo įrodymus atsakė, kad jie šių dokumentų neturi, ar jie iš viso buvo surašyti, neprisimena, tačiau akcentavo, kad tokių dokumentų ilgiau saugoti neprivalo, todėl negali pateikti. Tuo tarpu STT pažymi, kad pagal galiojusius teisės aktus, jie turėjo būti saugomi ketverius metus, taigi, iki 2020 metų.

Aiškinantis šio pirkimo aplinkybes taip pat buvo nustatyta, kad filmą „Kitokie vaikai“ (šio pirkimo dalis) kūrė bendrovės „Idea Mecca“ vadovė Ugnė Siparienė. Kas konkrečiai pasiūlė sukurti filmą „Kitokie vaikai“, pasak tyrimo autorių, ji neprisiminė, bet teigė dėl jo kūrimo bendravusi su kažkuo iš UPC atsakingų darbuotojų – greičiausiai direktoriaus pavaduotoju.

STT duomenimis, 2016 metų gruodžio 28 dieną UPC vieno padalinio vedėja el. laiške nurodė filmo kūrėjai, kad „reikia išrašyti ir nusiųsti sąskaitą faktūrą už filmo apie autizmo spektro turinčių vaikų ugdymą sukūrimą, suma – 3 000 Eur.“ Toliau šiame el. laiške nurodyti mažosios bendrijos „Sumanūs projektai“ rekvizitai.

Tuo tarpu viena diena anksčiau UPC gavo bendrovės „Sumanūs projektai“ sąskaitą faktūrą dėl 14,8 tūkst. eurų sumos.

Apibendrinus šiuos ir kitus duomenis STT daro išvadą, kad tikroji 10,9 tūkst. eurų įkainoto filmo vertė – 3 tūkst. eurų. Vykdant šį viešąjį pirkimą buvo apklaustas vienintelis ką tik įregistruotas, jokios veiklos nevykdęs, niekur nesireklamavęs ir nesiskelbęs tiekėjas, kuriame dirbo vienas asmuo – vadovas Vidas Pošiūnas, nenustatyta jokių duomenų apie jo sąsajas nei su švietimu, nei su elgesio sutrikimų turinčių vaikų ugdymu.

UPC šių metų birželį už šiurkščius pažeidimus vykdant viešąjį pirkimą R. Totoraitį atleido.

Nustatyta, kad pirkime numatytus viešinimo renginius organizavo UPC darbuotojai, rašę skelbimus dėl registracijos, kvietimus dalyvauti ir pan. Be to, STT teigia nenustatę, ar visi viešinimo renginiai vyko.

Tuometinis UPC direktoriaus pavaduotojas Ričardas Totoraitis ir „Sumanūs projektai“ vadovas V. Pošiūnas kelerius metus buvo artimais kaimynais: jų gyvenamieji namai stovi greta viename naujų gyvenamųjų namų kvartalų Vilniaus pakraštyje.

Nors per viešinimo renginius turėjo būti rodomas filmas, nustatyta, kad jis galėjo būti sukurtas maždaug 2017 metų kovą-vasarį. UPC neturi duomenų apie šio filmo perdavimo laiką, jokių tai fiksuojančių dokumentų nėra. Tuo tarpu viešinimo renginiai vyko 2016 metų spalį ir lapkritį, kai filmas dar nė nebuvo sukurtas.

„Viešinimo paslauga, už kurią UPC sumokėjo jos teikėjui kaip už kokybiškai atliktą, galimai buvo vykdyta be pažindinamojo filmo, nes jis dar buvo nesukurtas“, – nurodoma išvadoje.

STT skelbia nustačiusi, jog tuometinis UPC direktoriaus pavaduotojas Ričardas Totoraitis ir „Sumanūs projektai“ vadovas V. Pošiūnas kelerius metus buvo artimais kaimynais: jų gyvenamieji namai stovi greta viename naujų gyvenamųjų namų kvartalų Vilniaus pakraštyje.

STT turimais „Sodros“ duomenimis, V. Pošiūnas įmonėje „Sumanūs projektai“ dirbo iki 2017 metų vasario ir buvo vienintelis darbuotojas, o nuo tada įmonėje dirba tik jo motina.

Iš buvusių darbuotojų pirko paslaugas, kurias teikia patys

Nustatyta, kad centras įsigydavo paslaugas darbams, kuriuos turi atlikti patys darbuotojai.

Pavyzdžiui, Mokyklų veiklos tobulinimo skyriaus darbuotojams numatyta funkcija konsultuoti mokyklas dėl veiklos tobulinimo po mokyklos išorinio vertinimo, tačiau nustatyta, kad 2017 metais centras 22 kartus vykdė viešuosius pirkimus mokyklos konsultavimo paslaugoms, remiantis mokyklos išorinio vertinimo ir kitais duomenimis.

Iš 18 konsultantų buvo nupirkta 19 paslaugų už 23 tūkst. eurų, vienam konsultantui mokant nuo 528 iki 2 tūkst. eurų.

Iš tų 18 konsultantų 16 yra buvę UPC minėto skyriaus darbuotojai.

2018 m. UPC 35 kartus pirko tokias konsultacijas už 43,3 tūkst. eurų ir pusė iš 33 konsultantų sudarė buvę ar esami UPC Mokyklų veiklos tobulinimo skyriaus darbuotojai.

„Tokia situacija, kai UPC neskelbiamos apklausos būdu perka paslaugas iš fizinių asmenų, kurių dauguma anksčiau dirbo ar tebedirba UPC, ir tos perkamos paslaugos priskiriamos prie UPC darbuotojų pareiginių funkcijų, vertintina kaip korupcijos rizikos veiksnys. Taip pat kyla abejonių dėl tokių konsultacijų realaus poreikio ir efektyvumo“, – pastebi STT.

Atliekant analizę taip pat nustatyta, kad UPC nuotolinis darbas buvo naudojamas kaip tam tikra motyvavimo forma: dauguma iš 28 nuotoliniu būdu dirbančių centro darbuotojų dirba visu etatu UPC įvairiuose skyriuose ir taip pat puse arba ketvirčiu etato įvairiuose projektuose, kuriuos vykdo UPC. Minėti darbuotojai projektinį darbą UPC direktoriaus įsakymų pagrindu turėtų atlikti namie nuotoliniu būdu, tačiau nėra numatyta jokia tvarka, kaip turėtų būti atskiriamos jų pareigos.

„Pabendravus su UPC darbuotojais gauta informacija, kad papildomas nuotolinis darbas yra tam tikra reikalingų darbuotojų motyvavimo forma. Buvo skundžiamasi nepakankamais darbo užmokesčiais, netobula mokėjimo sistema (pvz., teisininkas tokiose įstaigose daugiau uždirbti negali, nes nėra „metodininkas“ švietimo sistemos prasme). Bijomasi, kad kitu atveju šį darbą paliks esami specialistai, o naujų nebus kuo „privilioti“, – rašoma išvadoje.

Taip pat nustatyta atvejų, kai viešųjų pirkimų procedūros buvo baigiamos jau po to, kai buvo pasirašyta sutartis su tiekėju. Tokiu būdu buvo vykdomi gėlių, knygų, kanceliarinių, ūkinių, maisto, automobilių apklijavimo prekių, maitinimo, spausdinimo, kelionių agentūrų, automobilių plovimo, brūkšninio kodo suteikimo knygai, domeno vardo registravimo, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų pirkimai.

Ministerija: situacija pasikeis įstaigą reorganizavus

STT pateikė UPC ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pasiūlymų, kaip mažinti korupcinę riziką.

Įstaigos turės informuoti STT, kaip planuojama įgyvendinti pateiktas rekomendacijas, siekiant panaikinti ar sumažinti nustatytus korupcijos rizikos veiksnius.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija po šiemet atliktų kelių auditų paskelbė inicijuojanti pavaldžių įstaigų pertvarką. Vyriausybė balandį pritarė planams mažinti ŠMSM pavaldžių institucijų skaičių nuo 17 iki dešimties.

Ugdymo plėtotės centras, Švietimo aprūpinimo centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Nacionalinis egzaminų centras, Švietimo informacinių technologijų centras ir Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra nuo rugsėjo 1 dienos bus sujungtos į naują instituciją – Nacionalinę švietimo agentūrą.

Tiek UPC, tiek ministerija BNS teigė, jog reorganizavimas padės spręsti ir nustatytas problemas.

„UPC yra prijungiamas prie kuriamos Nacionalinės švietimo agentūros, ir bus vadovaujamasi jau naujos įstaigos viešųjų pirkimų tvarka, kurioje bus atsižvelgta į STT ir kitų kontroliuojančių organizacijų pastabas, pasiūlymus“, – teigia laikinasis UPC vadovas Vaino Brazdeikis.

Pasak jo, šiuo metu praktikos, kai pirkimai vykdomi apklausiant vienintelį tiekėją, yra atsisakyta.

„Kodėl ir kaip buvo vykdomi konkretūs pirkimai, galėtų atsakyti buvę UPC vadovai“, – sakė nuo rugpjūčio įstaigai laikinai vadovaujantis V. Brazdeikis.

Ministerija teigia, jog Nacionalinėje švietimo agentūroje bus įsteigtas projektų ir viešųjų pirkimų skyrius, padėsiantis užtikrinti pirkimų skaidrumą.

„Jame švietimo poreikiams skirtais viešaisiais pirkimais rūpinsis aukštesnės kvalifikacijos specialistai ir ekspertai, kurie privalės užtikrinti pirkimų efektyvumą ir skaidrumą“, – teigia ministerija.

UPC pernai dėmesio sulaukė dėl 1,3 mln. eurų vertės ugdymo programų atnaujinimo pirkimų.

Dėl to tuometinė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė atleido Giedrių Vaidelį iš UPC vadovo pareigų ir laikinai vadovauti centrui buvo pavedusi jo pavaduotojui R.  Totoraičiui.

Tačiau pastarasis jau kitą dieną buvo nušalintas nuo UPC direktoriaus pareigų BNS paskelbus kai kurių ekspertų liudijimus apie galimai neskaidriai atliekamus kitus centro pirkimus.

Anot kritikų, kai kuriuos R. Totoraičio organizuotus pirkimus UPC tarnautojai imituodavo – patys surasdavo ekspertus, o šiuos vėliau „pakišdavo“ po bendrovėmis, kurios ir laimėdavo konkursus, kai kurie tokių pirkimų laimėtojai neturėjo nė vieno darbuotojo, o kai kurie – jokių sąsajų su švietimo sritimi.

UPC šių metų birželį už šiurkščius pažeidimus vykdant viešąjį pirkimą R. Totoraitį atleido.

Kaip trečiadienį pranešė STT, dėl kai kurių subjektų informacija pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai, Viešųjų pirkimų tarnybai ir Konkurencijos tarybai.

STT teigia, jog išnagrinėjus vidaus audito išvadą dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) bei 17 jai pavaldžių įstaigų viešųjų pirkimų, nustatyti atvejai, kai prekių, paslaugų ar darbų poreikis sukuriamas galimai dirbtinai, kad atlygį gautų „reikiami“ subjektai.

Pavyzdžiui, pirktos švietimo konsultacinės paslaugos iš įmonės, kuri vykdo veiklą statybų sektoriuje, tokį pasirinkimą motyvuojant tuo, kad tokias paslaugas, pasitelkiant rangovus, gali teikti bet koks subjektas.

Taip pat nustatyti atvejai, kai taikomas nepagrįstai trumpas viešojo pirkimo dokumentų pateikimo terminas. Manoma, kad taip gali būti sudaromos sąlygos konkrečiam tiekėjui.

Be to, 92 proc. visų audito metu vertintų pirkimų buvo neskelbiami. Kai kuriais atvejais vykdant pirkimus neskelbiamos apklausos būdu buvo pasirenkamas tiekėjas, kuris įsteigtas prieš pat viešojo pirkimo laimėjimą.

Nustatyti atvejai, kai viešuosius pirkimus laimi su įstaiga susiję asmenys, esami ar buvę įstaigos darbuotojai bei atvejai, be to, pirkimuose dažnai dalyvauja tik vienas tiekėjas.

STT siūlo ministerijai įvertinti nustatytus korupcijos rizikos veiksnius, atlikti korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymą, paskirti už korupcijos prevenciją ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose atsakingą asmenį, parengti ŠMSM korupcijos prevencijos programą.

ŠMSM turėtų informuoti STT, kokių veiksmų ėmėsi ar imsis dėl nustatytų korupcijos rizikų pašalinimo.

Anksčiau skelbta, jog ministerijai pavaldžių įstaigų auditas nustatė, kad dalis įstaigų sudarydavo viešųjų pirkimų sandorius su savo darbuotojais, kai kurie įsigijimai vykdyti neefektyviai.

Taip pat nustatyta, kad pavaldžios įstaigos atliko daug konkurenciją galbūt ribojusių neskelbiamų pirkimų, dažnai institucijos prekes ir paslaugas įsigydavo iš vieno konkretaus tiekėjo, o viešuosius pirkimus atlikę darbuotojai neturėdavo tinkamos kompetencijos.

Po šio audito nuspręsta įstaigas pertvarkyti ir iš 17 palikti 10.