Kas buvo tiriama, ar pasikeitė korupcija, kur ta korupcija vis dar klesti, ar keičiasi žmonių požiūris į kyšius? Atsako Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovai.

Sudarant Lietuvos korupcijos žemėlapį jau yra atliekamas apie 20 metų sociologinis tyrimas, kuriame apklausiama 2000 respondentų, apie 1000 gyventojų, apie 500 įmonių vadovų. Žemėlapis atspindi, kaip kinta valstybėje korupcijos paplitimo požiūris – leidžia įsivardinti jautriausias vietas.

– Kokie buvo duoti šiais metais didžiausi ir mažiausi kyšiai?

– Kyšių sumos svyruoja nuo 20 eurų iki 700 eurų. Šios sumos buvo duotos už chirurgines operacijas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbama apie gydymo įstaigas. Praėjusiais metais buvo kilęs didžiulis skandalas, kuomet Vilniaus klinikinėje ligoninėje įtartas ir išaiškintas buvęs vadovas ir kiti gydytojai, kurie ėmė kyšius. Net po tokio skandalo gydytojai ima kyšius?

– Faktinė ta kyšininkavimo patirtis mažėja visoje Lietuvoje, įskaitant ir gydymo įstaigas, bet pavienių atveju pasitaiko. Baudžiamasis persekiojimas nėra vienintelė, nei toli gražu vienintelė priemonė, ypač, kai kalbam apie tokius jautrius dalykus kaip sveikata.

– Kas dešimtas gyventojas davė kyšį. Kaip ši statistika kito?

– Lyginant šių metų duomenis su praėjusiais, tai pokyčių nėra. 10 proc. gyventojų davė kyšį, 5 proc. įmonių vadovų ir 1 proc. valstybės tarnautojų. Tik valstybės tarnautojų vienu procentiniu punktu sumažėjo. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, matome, kad visuomenė linkusi duoti mažiau kyšių.

– Ar patys žmonės siūlo, duoda kyšius? Gal tai įsitikinimai?

– Viskas kartu, tai ir įpročio mentaliteto dalykai. Yra matuojamas toks mokslinis terminas „kyšio prievartavimo indeksas“. Paprastai tariant, kada žmogus ne pats tą sumanė, o iš jo buvo prašoma, arba jautėsi netiesiogiai, kad būtų duodamas kyšis.

– Antikorupciniai dalykai, machinacijos, skambiai prasidėjusios bylos. Jau ne viena byla, kaip girdime, baigėsi nepalankiai STT. Pavyzdžiui, nepakanka įrodymų ir teismas išteisina žmones. Ko nepavyksta padaryti tarnybai, kad būtų sėkmingai užbaigtas tyrimas?

– Jei tyrimas pasiekė teismą, tai reiškia, kad tyrimas buvo pakankamai sėkmingai užbaigtas.

– O jeigu žmogus nekaltas? Teismas įrodo, kad nekaltas.

– Atsakymą galėtume pateikti ne mes, o išorės vertintojai. Tai gali būti tarptautiniai vertintojai. Pavyzdžiui, EBPO šiais metais publikuotame tyrime apie Lietuvą atskleista, kad pas mus korupcinėse bylose, ypač kai kalbame ne apie smulkų kyšininkavimą, bet apie sisteminę korupciją, įrodinėjimo standartas yra labai aukštas. Analizuojame šias išvadas, kviečiame ir kitas teisines grandies dalis tą daryti.

– Apie korumpuočiausias institucijas kalbant – ligoninės. Tai buvo įvardinta kaip pirmoji. Kokios dar?

– Toliau yra vardijami visų grupių gyventojai, tarnautojai, vadovai. Tokios institucijos kaip Seimas, teismai ir savivaldybės.

– Žmonės tai vardija iš savo patirties, ar vardina, nes taip atrodo?

– Labiau iš suvokimo. Iš to, kaip mums atrodo, kiek ten yra korupcijos.

– Ar daugėja pranešėjų, kurie praneša apie korupciją?

– Taip, STT nuolat auga asmenų, besikreipiančių į mūsų pranešimų nagrinėjimo skyrių skaičius. Praėjusiais metais tokių pareiškimų buvo jau 5 tūkst.

Yra atveju, kada atlyginame už pateiktą informaciją, tačiau tai priklauso nuo informacijos svarumo ir jos indėlio į tolesnę bylos eigą.

– Ar jie gauna atlygi?

– Yra atveju, kada atlyginame už pateiktą informaciją, tačiau tai priklauso nuo informacijos svarumo ir jos indėlio į tolesnę bylos eigą.

– Dabar Lietuvą apėmęs čekių skandalas. Ar per šį laiką, kai prasidėjo skandalas, esat gavę pranešimų iš gyventojų ar susijusių asmenų apie korupciją savivaldybėse?

– Tokių atvejų ir pareiškimų esame gavę. Šiuo metu tarnyboje yra pradėti penki ikiteisminiai tyrimai. Tai nėra eilinių gyventojų, o daugiau aktyvių visuomenininkų pareiškimai. Penki ikiteisminiai tyrimai, penkios administracinės procedūros.

– Čia dabar gauti ar iki istorijos paviešinimo?

– Palaipsniui jie yra gaunami, tačiau tai yra pastarojo meto duomenys.

– Kokios priemonės labiausiai veikia kovai su korupcija?

– Baudžiamasis persekiojimas yra būtina ir neišvengiama priemonė, tačiau retai jis sprendžia sistemines problemas. Vis dėlto stipriausia priemonė –sisteminės korupcijai atsparios aplinkos kūrimas viešajame sektoriuje.

– Ką tai reiškia?

– Įprastai tariant, tai yra visų procedūrų, visų veiksmų, kaip dirba viešasis sektorius, peržiūra, siekiant, kad liktų mažiau tų situacijų, galimybių, kur gali susidaryti korupcija. Pavyzdžiui, gydymo įstaigos.

– Kiti net nesupranta, kad tai korupcija.

– Arba ribinės situacijos. Pavyzdžiui, kad nėra to gydytojo, bet niekas nežino ar jo tikrai nėra, ar tų talonėlių yra per mažai, ar tų talonėlių yra per daug ir kažkas „dirbtinai“ jais pažaidžia.

„Pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant patikslinti gautą informaciją ir įvertinti, ar 2019-2023 metų kadencijos Kauno miesto savivaldybės tarybos nariams skiriant išmokas su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms išlaidoms apmokėti nebuvo padaryta nusikalstama veika – piktnaudžiavimas siekiant turtinės ar kitos asmeninės naudos“, – BNS antradienį patvirtino Julija Goriovnovaitė.

Tyrimą STT pradėjo remdamasi visuomenininko Andriaus Tapino pareiškimą. Jis pastaraisiais mėnesiais skelbia apie galbūt neskaidriai naudotas savivaldybių tarybų narių išlaidas, klausimų dėl išmokų panaudojimo sulaukė ir Kauno taryboje dirbę Ministrų kabineto nariai: iš posto po kritikos pasitraukusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, taip pat finansų ministrė Gintarė Skaistė, kultūros ministras Simonas Kairys.

Tai – jau šeštas STT ikiteisminis tyrimas aiškinantis situaciją dėl išlaidų savivaldybių tarybose, tokie tyrimai atliekami ir Šiaulių, Mažeikių, Neringos, Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse.

Savo ruožtu prokuratūra taip pat atlieka kelis tyrimus dėl galimai pažeisto viešojo intereso skiriant išmokas tarybų nariams.

„Pagrindinės korumpuočiausios institucijos gyventojų nuomone ir įmonių vadovų nuomone – gydymo įstaigos, sveikatos apsauga, Seimas, teismai, savivaldybės ir partijos“, – pirmadienį pristatant duomenis teigė sakė STT Strateginės analizės skyriaus vadovė Margarita Dobrynina.

Anot jos, panašūs duomenys gauti ir tarp valstybės tarnautojų, tačiau jie penktoje vietoje nurodė žiniasklaidą. Tiesa, jos vertinimas lyginant su ankstesniais tyrimais pagerėjo.

Pasak M. Dobryninos, paskutiniame vertinime matyti, kad tarp gyventojų Seimo, Vyriausybės vertinimas pablogėjo.

Korupcija įvairiose institucijose

Tyrimo respondentai, anot STT, kaip labiausiai korumpuotas savivaldybių institucijas nurodė viešųjų pirkimų skyrius arba komisijas, statybos skyrius, žemės duomenų skyrius, architektūros ir urbanistikos arba teritorijų planavimo skyrius.

Pasak M. Dobryninos, gyventojai tarp korumpuotų įstaigų vardija Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybą, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.

Įmonių vadovai papildomai tarp korumpuotų nurodė „Ignitis“, antstolių veiklą, Valstybinę miškų tarnybą.

Gyventojai papildomai išskyrė verslo licencijavimo ir leidimų skyrius, įmonių vadovai – merą, o valstybės tarnautojai – savivaldybių administracijas.

„Matome prastėjantį merų vertinimą, savivaldybių administracijų ir savivaldybių tarybų vertinimą. Šitos institucijos rizikingumo požiūriu laikomos kaip labiausiai korumpuotos“, – sakė M. Dobrynina.

Pasak STT, visos grupės sisteminę korupciją toliau įvardija kaip pagrindinę korupcijos formą Lietuvoje. Nepotizmas, politinių partijų narių protegavimas ir palankių įstatymų, naudingų atskiroms grupėms, priėmimas nurodomos kaip aktualiausios korupcijos formos. Kas antras (54 proc.) Lietuvos gyventojas šalia šių formų taip pat nurodė kyšininkavimą.

Kyšiai – tarp 20 ir 700 eurų

Kyšio davimo patirtis tarp gyventojų ir verslo vadovų, lyginant su 2021 metais, išliko nepakitusi – dešimtadalis gyventojų ir 5 proc. įmonių vadovų nurodė, kad per pastaruosius metus teko duoti kyšį. Kyšį davusių valstybės tarnautojų pastaraisiais metais sumažėjo ir siekė 1 proc. (2021 metais – 2 proc.).

Pasak M. Dobryninos, su didžiausia kyšio prievartos rizika gyventojai nurodo ir toliau susiduriantys respublikinėse ligoninėse ir klinikose bei miesto ir rajono ligoninėse, kuriose kyšio dažniausiai tikimasi atliekant chirurgines operacijas ir teikiant slaugos paslaugas.

Matome prastėjantį merų vertinimą, savivaldybių administracijų ir savivaldybių tarybų vertinimą. Šitos institucijos rizikingumo požiūriu laikomos kaip labiausiai korumpuotos.

Mažiausias šiemet tarp gyventojų duotas kyšis – 20 eurų, didžiausias 700 eurų. Anot skyriaus vadovės, didžiausias kyšis buvo duotas už operaciją.

Verslo atstovai nurodė, kad iš jų kyšių prašoma tvarkant reikalus savivaldybėse, viešųjų pirkimų, statybų skyriuose.

Energetikos ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų vertinimas, remiantis gyventojų ir įmonių vadovų atsakymais, blogėjo antrus metus iš eilės ir dabar šis sektorius yra suvokiamas kaip labiausiai korumpuotas.

„Galima sakyti, kad šiais metasi bene pirmą kartą Sveikatos apsaugos ministerija neužima pirmos vietos“, – teigė M. Dobrynina.

Lyginant su 2021 metais, gyventojai taip pat prasčiau įvertino Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijas bei joms pavaldžias įstaigas, o verslo atstovai – Žemės ūkio ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijas bei joms pavaldžias įstaigas. Valstybės tarnautojų nuomone, labiausiai korupcija paplitusi Sveikatos apsaugos, Energetikos ir Susisiekimo ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose.

Nesiryžta pranešti apie korupciją

Pagrindiniu iššūkiu, kaip nurodoma tyrime, vis dar išlieka gyventojų ir verslo vadovų ryžtas pranešti apie korupcinius nusikaltimus. Tyrimo rezultatai atskleidė prastėjantį tam tikrų savivaldos sričių vertinimą.

„Naujausi Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenys rodo, kad visuomenė sau ir savo artimai aplinkai priskiria vis daugiau atsakomybės dėl korupcijos paplitimo. Vis dėlto matome, kad gyventojai ir įmonių vadovai, skirtingai negu valstybės tarnautojai, nepakankamai pasiryžę pranešti apie korupcinius nusikaltimus“, – pranešime spaudai sako laikinai STT direktoriaus pareigas einantis pirmasis pavaduotojas Jovitas Raškevičius.

Anot jo, korupcijos paplitimas pagrindinėse viešosiose institucijose išlieka nepakitęs, o nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiame energetikos sektoriuje – didėja.

„Tikimės, kad augantis valstybės tarnautojų antikorupcinis potencialas kels aukštesnius skaidrumo reikalavimus ir paskatins imtis ryžtingesnių veiksmų, kuriant veiksmingą antikorupcinę aplinką institucijų viduje“, – teigė jis.

Pagrindinėmis priežastimis nepranešti apie korupciją išliko baimė pranešus nukentėti, netikėjimas, kad asmenys bus nuteisti, įsitikinimas, kad visi žino, bet nepraneša apie korupciją.

Linkę problemas spręsti kyšiais

Kaip rodo tyrimas, dėl korupcijos paplitimo respondentai pirmiausia atsakingais mato valstybės tarnautojus, teisėjus, prokurorus ir politikus. Tačiau vis daugiau žmonių atsakomybę priskiria sau ir savo aplinkai – šeimai, artimiesiems, pažįstamiems.

Kone pusė (48 proc.) gyventojų (2021 m. – 39 proc.), 63 proc. verslo atstovų (2021 m. – 44 proc.) ir 73 proc. valstybės tarnautojų (2021 m. – 57 proc.) atsakomybę dėl korupcijos paplitimo prisiima sau, panašiai tiek pat – savo artimai aplinkai.

Pasak STT, reikšmingai gerėjo kyšio netoleravimo rodiklis įmonių vadovų ir valstybės tarnautojų grupėse – 34 proc. verslo atstovų (2021 m. – 41 proc.) ir 15 proc. valstybės tarnautojų (2021 m. – 22 proc.) nurodė, kad kyšis padeda spręsti problemas.

Visgi, kaip rodo tyrimas, vienu pagrindiniu iššūkiu lieka gyventojų antikorupcinis potencialas. Daugiau negu pusė gyventojų (63 proc.) vis dar būtų linkę problemas spręsti kyšiais. Tai rodo ir pasiryžusių apie korupciją pranešti gyventojų dalis. Nors kas antras gyventojas (58 proc.) žino, kur pranešti, tačiau tik vienas iš šešių (17 proc.) nurodė, kad tai padarytų.

STT įvardija, kad iššūkių kelia ir įmonių vadovų ryžtas pranešti apie korupcinius nusikaltimus. Nors 76 proc. nurodė žinantys, kur galima kreiptis, tačiau tą padarytų tik ketvirtadalis asmenų. Visgi lyginant su praeitais metais, pasiryžusių pranešti verslo vadovų dalis išaugo.

Valstybės tarnautojų antikorupcinis potencialas aukštesnis, o pastaraisiais metais – reikšmingai padidėjo. 89 proc. tarnautojų žino, kam pranešti (2021 m. – 84 proc.), 66 proc. teigia, kad praneštų apie korupciją (2021 m. – 56 proc.), o tarp su korupcija susidūrusių apie tai teigia pranešęs vienas iš keturių valstybės tarnautojų (2021 m. apie tai pranešęs teigė kas septintas).

Korupcija – penktoje vietoje

Tarp Lietuvos gyventojams aktualių 18 problemų, korupcija užima penktą vietą. Didesnėmis problemomis laikoma infliacija, maži atlyginimai, sveikatos apsaugos problemos ir narkotikų vartojimas.

Anot STT, korupcijos kaip problemos reikšmė visuomenėje nežymiai, tačiau nuosekliai mažėja. Kaip labai rimtą problemą korupciją nurodė kas trečias gyventojas (34 proc.), tai žemiausias rodiklio rezultatas nuo 2007 metų. Kas ketvirtas (24 proc.) įmonių vadovas korupciją kaip labai rimtą problemą paminėjo septintoje vietoje (2021 m. – 26 proc.), o kas trečias valstybės tarnautojas (32 proc.) – penktoje vietoje (2021 m. – 31 proc.).

Tyrimą „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2022 / 2023“, kurį inicijavo Specialiųjų tyrimų tarnyba, atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ 2022 metų gruodžio – 2023 metų kovo mėnesiais. Iš viso buvo apklaustas 1001 Lietuvos gyventojas, 500 verslo įmonių vadovų, 740 valstybės tarnautojų.

Kaltinimai subliūško

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino verslininką, visuomenininką Š. Narbutą dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, Lietuvai per pandemiją įsigyjant COVID-19 reagentų.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį. Š. Narbutas per visą beveik trejus metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti, bet ir beviltiškumo jausmą, atvedusį prie minčių apie savižudybę.

Pagaliau galiu kvėpuoti

Praėjus kelioms savaitėms po išteisinamojo nuosprendžio su Š. Narbutu susitikome pasikalbėti „Kauno dienos“ redakcijoje. Šį kartą kalbėjomės ne apie teisinius dalykus, o kaip atsilaikyti prieš nevaldomą institucijų savivalę.

Išgyveno: iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas neslepia, kad buvo momentų, kai galvojo apie savižudybę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Beveik po trejų metų išgirdote išteisinamąjį nuosprendį. Kaip šiandien jaučiatės?

– Pagaliau galiu kvėpuoti. Žinoma, neapleidžia mintys, kad vyks apeliaciniai, kiti tolimesni procesai, reikės ir toliau jiems skirti laiko, nors galėčiau dirbti ar užsiimti kažkuo kitu. Žinoma, džiaugiuosi, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimas tai įrodo.

Ramybės suteikia tai, kad, kai byloje bandoma pritempti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, panaudojant įvairias technologijas, beribius institucinius išteklius, paaiškėja, kad nepaprasta tai padaryti. Negalima sukurti tokių argumentų lygioje vietoje, nors tikrai buvo bandoma parodyti visuomenei dalykus, kurių nėra, ir tuos argumentus pateikti, kad jie atrodytų kuo neskaniau.

Gerų emocijų suteikia ir tai, kad pagaliau baigėsi beveik trejus metus trukęs teisminis procesas, kuris buvo žiauriai sunkus. Prie to prisidėjo didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių ir naujienų agentūrų. Nušviesdami bylos eigą, nors dar niekas nebuvo įrodyta, žurnalistai aprašydavo, ką patys įsivaizduoja, o tai neatitiko realybės. Naujienų agentūrų tekstus perspausdindavo kone visi portalai, net nepatikrinę informacijos. Viso proceso metu tai buvo daroma kone 100 kartų. Bet kuris skaitytojas, matydamas vien tokią neigiamą informaciją apie Š. Narbutą, jau labai seniai susidarė nuomonę, kad aš esu padaręs kažką nusikalstamo. Iš visų žiniasklaidos priemonių vienintelė „Kauno diena“ bandė savarankiškai mąstyti, o ne tiesiog kopijuoti. Dabar turime situaciją, kai viską, ką tiek laiko dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, teismas paneigė.

– Prisiminkite tą 2020 m. liepos 21-osios rytą. Tuomet namie sulaukėte STT agentų vizito, buvo atlikta krata, atsidūrėte areštinėje. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Pirminis šokas sulaikymo dieną buvo dėl to, kad visiškai nesupratau, kas vyksta. Tikrai galvojau, kad įsivėlė kažkokia klaida, nesusipratimas ir netrukus viską bus galima civilizuotai išsiaiškinti.

Tą rytą, kai į namus atėjo pareigūnai, buvo sunku suprasti, kodėl visi šie procesai vyksta. Buvo atlikta krata, paimtas mobilusis telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Maniau, kad viskas vyksta ne tiesiogiai dėl mano veiksmų, o informacija reikalinga kaip papildoma kažkokiam kitam tyrimui. Tik tuomet, kai buvau nuvežtas į STT, man pranešė apie įtarimą. Susipažinęs su juo ir toliau beveik neabejojau, kad viskas paaiškinama. Žinoma, būdamas STT, aš net negalėjau įsivaizduoti, kas tuomet vyko viešojoje erdvėje, kokio masto visa ši istorija ir kad apie ją jau kalba visa šalis. Net nenutuokiau, koks sunkus kelias manęs dar laukia ateityje.

Buvo pasakyta, kad mane veža į areštinę. Tik tuomet supratau, kad viskas daug rimčiau, nei maniau iš pradžių. Galvoje sukosi daugybė klausimų, nes man nebuvo pasakyta, kiek laiko teks praleisti areštinėje, – dieną, savaitę ar kelis mėnesius.

Laimei, ten teko praleisti tik naktį, kuri, rodės, truko visą amžinybę. Turėjau laiko prisikurti daugybę scenarijų. Tačiau apsistojau prie dviejų, kurie yra likę ir iki šiol: ar tam įtakos turėjo vykstantys politiniai procesai, ar viskam dirigavo žmonės iš sveikatos sistemos, nes  buvau viešas kovotojas su korupcija. Gal čia buvo puiki proga bandyti mane patį paversti korumpuotu? Tikslaus atsakymo iki šiol nežinau, bet, viliuosi, gyvenimas į šiuos klausimus kada nors atsakys.

Kaip jau ne kartą esu sakęs, mane sulaikyti tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Neslėpsiu, kilo minčių ir apie tai, kad gal tikrai ne viską suprantu ir kažką padariau blogai. Juk mano visuomeninis įsitraukimas per COVID-19 pandemiją truko kelis mėnesius. Mąsčiau, gal pasakiau ne tokią frazę, gal e. laiškas ne toks parašytas ar dar kas nors. Tačiau jokių tikslių atsakymų neradau ir ši savimi abejojimo fazė truko bene šešis mėnesius.

Ne kartą man uždavė klausimą: ar prisipažįstu? Į jį atsakydavau klausimu: ką prisipažįstu? Mano nuomone, tokie dalykai yra tik viena iš spaudimo priemonių – kad sukeltum žmogui galvoje chaosą ir priverstum abejoti net pačiu savimi. To paties buvo siekiama ir surengiant viešą sulaikymo šou. Po savaitės, kai pakartotinai vykau į STT, manęs niekas nesulaikė, ten gavau svečio kortelę ir buvau civilizuotai apklaustas. Ar to nebuvo galima padaryti pirmąjį kartą?

Negana to, ne ką mažiau gniuždė mintys apie griūvančius darbinius, asmeninius planus. Labai išgyvenau dėl žmonos, šeimos, artimųjų. Jiems nuo pirmųjų minučių buvo ne mažiau sunku nei man.

Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau.

– Apie šeimą, artimuosius pakalbėkime plačiau. Visi jie turėjo ne tik nepalūžti patys, bet ir rasti jėgų motyvuoti jus.

– Labai geras jūsų teiginys ir apie tai tikrai verta pakalbėti. Čia labai panaši situacija kaip ir su onkologiniais ligoniais. Juk artimiesiems, kurie yra šalia tokių žmonių, reikalinga ne mažesnė pagalba nei pačiam pacientui.

Artimiesiems labai sunku, nes, viena vertus, jie juk tiksliai nežino visos situacijos, bet, žinoma, tiki savo žmogumi. Tačiau turi taip pat stebėti visą tą viešą linčo teismą, matyti ant mylimo žmogaus pilamą purvą, išgyventi kartu neigiamas emocijas ir nepalūžti.

Potyriai: Š. Narbutui teko išgyventi ir viešą linčo teismą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Visą mano veiklą geriausiai žinojo mano žmona ir galiu pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokią stiprią moterį šalia. Supratau, kaip svarbu yra šeima, artimieji ir jų palaikymas. Iš jų nesu sulaukęs nė vieno prašymo papasakoti, kaip čia buvo iš tiesų, jie nė karto manimi nesuabejojo. Būtent tai padėjo nepasiklysti tarp savo minčių. Jie suteikė stiprybės kovoti ir įrodyti savo nekaltumą.

Kaip išgyventi?

– Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jūsų lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjote pradėti naudotis praėjus pusantrų metų. Iš ko gyvenote?

– Ne paslaptis, kad sumokėti už teisinę gynybą prašiau žmonių pagalbos viešai. Visi kiti dalykai – iš žmonos, artimųjų pinigų. Buvo labai sunkus pats neapibrėžtumo faktorius – juk nežinojome, kiek visas šis teisminis procesas truks. Jei žmona neteks darbo? Jei dar kokios bėdos? Negana to, teisinio proceso metu buvo siunčiamos užklausos į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), domimasi lėšų teisėtumu, dešimties metų laikotarpio pirkiniais. Tikrinamos su tyrimu visai nesusijusios mano įmonės, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), taip pat mano artimųjų finansai. Žinoma, visi šie patikrinimai rezultatų nedavė, nieko blogo nerasta. Tačiau kiek išteklių reikėjo jiems atlikti.

Aš pats, žinoma, dirbau, tačiau tų uždirbtų pinigų vis tiek negalėjau naudoti, nes jie patekdavo į areštuotas sąskaitas. Be viso to, galite suprasti, kiek laiko per parą užimdavo atsakymai į nuolatines institucijų užklausas, pasiruošimas teisinei gynybai. Visa tai net sunku nupasakoti žodžiais ir tikrai linkiu gyvenime niekam to nepatirti.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio? Toks nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik labai išskirtiniais atvejais, tad mano atvejis kažkodėl teisėsaugininkams pasirodė būtent toks.

Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentų, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarė nusikalstamų teroristinių veikų. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tačiau net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad negali būti ribojamos jų galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Ar, Lietuvos institucijų vertinimu, esu blogesnis už teroristą?

– Ką šioje jūsų istorijoje buvo galima padaryti kitaip?

– Kaip teisininkas, manau, jei teisėsauga įtaria apie padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia turėtų rinkti įrodymus, ištirti, įrodyti ir tik tada viešai skelbti. Dabar, kad ir kaip gaila, viskas daroma atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie išteklius – žmogiškuosius ir finansinius, kurie išnaudojami tokioms byloms tirti.

Tačiau ar realu tikėtis, kad po mano istorijos tokių atvejų nebebus? Manau, nerealu. Tokių pavyzdžių ir iki manęs turėjome ne vieną. Atrodo, taip nutikti gali bet kam. Kaip galime saugiai jaustis savo šalyje?

Šou: subliūkšta jau ne pirma STT skambiai pradėta byla, tačiau pareigūnai atsakomybės išvengia. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

– Sulaukėte daugybės viešos kritikos iš politikų, net dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos. Tačiau pakalbėkime apie palaikymą.

– Tikriausiai ne tik aš, bet ir mano žmona atsimins visą gyvenimą, kiek daug palaikymo žinučių ji gavo tą dieną, kai aš dar buvau areštinėje. Šimtai žmonių klausė, gal ko reikia, gal ką gali padaryti, ir būtent tai yra nerealu.

Vėliau tas didžiulis žmonių, nebūtinai pažįstamų, palaikymas pasijuto, kai rinkau lėšas susimokėti už teisinę gynybą. Ta pinigų suma tikrai viršijo visus mano lūkesčius.

Jau pirmomis dienomis aiškiai supratau, kad pirminis palaikymas yra didelė vertybė ir kad juo reikia džiaugtis, nes ilgainiui jis išblės. Taip ir atsitiko, tačiau ir viso proceso metu tikrai buvo žmonių, kurie suteikė stiprybės ir neleido suabejoti, kad manimi tiki.

Mintys apie savižudybę

– Prisiminkite patį sunkiausią momentą, kurį per trejus metus teko išgyventi. Ar toks buvo?

– Pats tamsiausias laikas buvo 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje. Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau. Tačiau man tada buvo tiesiog per sunku, per skaudu. Atrodė, kad viskas, ką bandai daryti, atsimuša tarsi į sieną. Atrodė, kad, jei atsidūriau tokioje situacijoje ir viskas taip beviltiška, tai arba aš jau visiškai neadekvačiai mąstau, arba visas prieš mane nukreiptas mechanizmas yra neteisingas. Jei pirmasis variantas, tai kam man gyventi, jei visiems aplink sukeliu tik problemų, o jei antrasis – tuomet aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Šį laikotarpį prisimenu kaip patį juodžiausią savo gyvenime. Ne tik kankino slogios mintys, bet ir visiškai nebuvo energijos dirbti, ruoštis teismo procesams, kartais net atsikelti iš lovos.

Tuo metu man teko parašyti apie 40 skundų dėl tų dalykų, kas, manau, buvo taikyta neteisėtai: sulaikymas, turto arešto apribojimas, draudimas komentuoti situaciją žiniasklaidai, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas ir kt. Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė. Būtent po tokių skundų atmetimų, kurie visiškai niekaip neargumetuojami, apėmė beviltiškumo jausmas.

– Kas padėjo išvaikyti tokias baisias mintis?

– Žinoma, pirmiausia, žmona ir kiti artimieji. Taip pat pradėjau lankytis pas psichologą. Specialistų pagalba tokiais atvejais yra būtina.

Žmonos pagalba man buvo neįkainojama. Jai buvo lygiai taip pat sunku kaip ir man, tačiau ji to negalėjo parodyti, nes man būtų kilęs dar didesnis liūdesys.

Labai nesinori grįžti į tas slogias dienas, tačiau galiu pasakyti, kad taip blogai nesijaučiau gyvenime net tada, kai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Baisiausias dalykas šio teisinio proceso metu buvo nežinomybė – nei kiek viskas truks, nei kiek pavyks atsilaikyti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas visus tuos metus padėjo nepalūžti?

– Tuo metu turėjau neapsakomai daug palaikymo, bet sykiu jaučiausi pats vienišiausias per visą savo gyvenimą. Viskas dėl to, kad nežinojau, kaip žmonėms perteikti, kas vyksta mano galvoje, kaip visiems pasakyti, kad tikrai nepadariau nieko blogo. Tokiomis akimirkomis labai sunku rasti motyvacijos.

Kad turėčiau bent kiek daugiau energijos, pradėjau aktyviai sportuoti, stengiausi kuo dažniau būti gryname ore. Labai padėjo ir pokalbiai su draugais, artimaisiais. Pradėjau skaityti mokslinius straipsnius ir žiūrėti dokumentiką apie tai, kaip pačiam motyvuotis. Buvo momentas, kai pakeičiau net mitybos įpročius ir tapau veganu. Išbandžiau daugelį dalykų, kurie padėtų jaustis geriau.

Kalbant apie dabartinį laiką, kai teismas mane išteisino, daug gerų emocijų sukėlė viešas žmonių komentavimas ir pasidžiaugimas tokiu teismo sprendimu. Tikrai nesitikėjau sulaukti tiek palaikymo. Žinoma, puikiai suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, nes bus ir apeliacinis procesas, tačiau šią akimirką tai teikia jėgų. Ačiū visiems.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio?

Pakenkė sveikatai

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad COVID-19 pandemijos įkarštyje padėjote Lietuvai. Iki proceso dažnai buvote matomas kaip nevyriausybininkas, daug padedantis kitiems. Tačiau per visus šiuos trejus metus, kaip pats sakote, patyrėte daug neteisybės: iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir pan. Neretai išgyvenę skaudžias gyvenimo patirtis žmonės ima paranojiškai niekuo nepasitikėti.

– Visiškai teisingai. Pačioje pradžioje tapau labai įtarus, net paranojiškai. Būdavo, kad, jei kažkas man parašo, galvodavau, kad tas žmogus nori ne padėti, o kažkas jį siuntė. Jei man kažkas siūlydavo susitikti, manydavau, kad iš manęs nori sužinoti kokios nors informacijos, kuri gali būti kažkaip panaudota prieš mane patį. Šis dalykas man yra labai sunkus, nes niekada toks nebuvau. Niekada net nekildavo minčių, kad su žurnalistais turi atsargiai bendrauti, nes viską jie gali pateikti visiškai priešingai. Juk iki proceso visi straipsniai apie mane visuomet buvo tik teigiami, tačiau jam prasidėjus tapau bloguoju.

Ar vėl pasitikėsiu žmonėmis? Mano charakteris yra toks – aš visuomet galvoju, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Gal tik tam tikrose situacijose dabar esu atsargesnis, tačiau procesui pasibaigus nieko ir nebereikės įtarinėti.

– Sergate onkologine liga. Kokią įtaką ši teisinė kova padarė jūsų sveikatai?

– Įtaka didžiulė. Atsirado reiškinių, kurie jau yra negrįžtami. Tokį laiką gyvendamas nuolatiniame strese negaliu apsimesti, kad tai nekenkia. Suprastėjusi organų veikla, kai kurie rodikliai pablogėję. Tačiau darysiu viską, kad kuo greičiau sustiprėčiau.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Džiaugiasi išteisinimu

Po nuosprendžio paskelbimo viešojoje erdvėje pasipylė nuomonių lavina dėl teisėsaugininkų veiksmų. Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net negalėčiau susapnuoti tokio košmaro, per kurį jis perėjo… Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdama siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t. t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo. Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Realiai ir padėjo.

Per tuos dvejus metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkime Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėme, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje padėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai atsakingas?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė...

Viešos kritikos teisėsaugai negailėjo ir advokatas Justinas Jarusevičius.

„Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai“, – rašė teisininkas.

Jam antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Tokių atvejų – daugybė. Kai suvažinėja žmogų, užtampo, sužlugdo, o finalas – „ai, nu jo, nekaltas“. Jokios atsakomybės už tai. Atsiprašome? Baikite, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Vilniuje – 51 savivaldybės tarybos narys. Kada įsigyti darbui reikalingų kanceliarinių prekių, kiekvienas randa savą laiką. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas pernai bėgo pirkti standžiojo disko  į „Senukus“ gruodžio 31-ąją. Kelios valandos iki Naujųjų.

„Kada noriu, tada ir važiuoju pirkti. Šiuo atveju net ne aš važiavau, o frakcijos referentas, kuris pirko diską mano poreikiams, kaip tarybos nariui“, – paaiškino Vilniaus savivaldybės tarybos narys A. Zuokas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

A. Zuokas kompensuoja ir išlaidas už kurą. Kaip atskleidžia visuomenininko A. Tapino tyrimas, pilasi ir benzino, ir dyzelino į du skirtingus automobilius vos valandos skirtumu. O ir moka  už degalus penkiomis skirtingomis kortelėmis. Buvusi vicemerė Edita Tamošiūnaitė, dabar – tarybos narė, per dvejus metus už degalus sumokėjo aštuoniomis banko kortelėmis. Čekiuose keitė ir vardą bei pavardę. Pavyzdžiui, viename pasirašė kaip Edyta Benzyna. Dėl galimai neskaidrių sostinės tarybos narių išlaidų Vilniaus prokurorai pradėjo tyrimą. Tai – mažiausiai jau aštunta savivaldybė teisėsaugos akiratyje.

Čia jau interpretuoti, skaičiuoti benzino lašus, pokalbių minutes į vieną ar į kitą pusę, palikime tiems, kam tai yra reikalinga.

 

„Čia jau interpretuoti, skaičiuoti benzino lašus, pokalbių minutes į vieną ar į kitą pusę, palikime tiems, kam tai yra reikalinga“, – toks buvo Vilniaus mero Valdo Benkunsko komentaras.

Išmokos Vilniaus tarybos nariams – fiksuotos. Praėjusią kadenciją politikai per mėnesį gaudavo iki 300 eurų. Dabar kompensuojama ne daugiau kaip 25 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Tad išeitų apie 470 eurų su prievole pateikti sąskaitas ir čekius. Tokia pati tvarka galioja ir Šiaulių miesto taryboje.

„Jeigu mes teisės aktus išdrįsime pakeisti ir tiesiog žmonėms mokėti atlyginimą, už kurį pirks kurą ir visokius dalykus, tai galiausiai ir bus pasiekimas po trisdešimties metų“, – teigė Šiaulių meras Arūnas Visockas. 

Anot A. Tapino, čekių schemos – ne tik teisėsaugos darbas. Čia kyla ir mokesčių klausimų. Todėl jis kreipėsi ir į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI).

„Ir jeigu nors kažkas pasiteiraus – auditas, STT, VMI, tam bus labai blogai“, – konstatavo A. Tapinas.

Ir jeigu nors kažkas pasiteiraus – auditas, STT, VMI, tam bus labai blogai.

 

Seimo vicepirmininkas sako, kad kanceliarinės lėšos – ne atlyginimas, todėl už jas reikia atsiskaityti.

„Jeigu nereikėtų atsiskaityti, tai būtų darbo užmokestis, kurį gavęs sumoki socialinio draudimo įmokas, sumoki gyventojų pajamų mokestį, o viskas, kas lieka, tai – jau tau ir darai, ką nori“, – kalbėjo Seimo Laisvės frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas. 

VMI veikiausiai netikrins nė vienos savivaldybės darbuotojų ataskaitos. Aiškina, kad čia visai ne mokesčių klausimas.

„Tokios Vietos savivaldos įstatymo nustatytos 26 straipsnio 2 dalyje nustatytos ir tarybos nariams  išmokėtos išmokos laikomos kompensacijomis, kurios pajamų mokesčiu neapmokestinamos“, – tos buvo raštiškas VMI atsakymas.

„Jeigu mes pradėtume traktuoti, kad čia yra grynasis atlyginimas, akivaizdu, kad tada reikėtų sumokėti mokesčius. Bet reglamente ir teisės aktuose niekur nerasi to parašyta, o teisėtvarka ir vertins būtent ne per moralinį, o teisinį aspektą“, – sakė A. Visockas.

Taigi jei išmokos naudotos nepagrįstai, teisę susigrąžinti pinigus turi ne VMI inspektoriai, o nebent savivaldybės. Politologui suprantama, kodėl VMI nemato pagrindo tyrimui.

„Ji nėra tokių išlaidų prižiūrėtoja“, – teigė politologas Kęstutis Girnius.

K. Girnius teigia, kad dėl galimo piktnaudžiavimo kanceliarinėmis lėšomis, pirmiausiai turi susirūpinti partijų vadovai. O ekonomistai siūlo daugiau nebežaisti su čekučiais.

„Galėtų kreiptis į kitų šalių savivaldybes. kaip jie tokius dalykus tvarko. Ypač skandinavai pasižymi skaidrumu“, – sakė K. Girnius.

„Jeigu mes jau ekonomizuojame, tada reikia tą sistemą išskaidrinti, kad nebūtų visokių tokių prirašinėjimų. Arba skaidriai mokėti už tai kažkokį adekvatų atlyginimą“, – teigė ekonomistas Raimondas Kuodis.

Dalis politikų jau pasiūlė nustatyti fiksuotą mėnesinį atlygį tarybos nariams, tačiau nevyriausybininkai ragina tvarką keisti greičiau.

„Aš tik tai nežiūrėčiau į tuos išskirtinius atvejus, kad dėl to mes turime nurašyti visą šitą įstatymą, visą tą vykstantį procesą“, – LRT televizijos laidai „Dienos tema“ trečiadienį transliuotame interviu sakė L. Pernavas.

Anot jo, yra daug atvejų, kuomet šis įstatymas veikia, todėl svarbu matyti teigiamą pranešėjų instituto duodamą rezultatą.

„Jeigu mes matome kažkokius trūkumus, bus atlikti tyrimai, galima diskutuoti, galvoti, kaip tą situaciją taisyti, aš irgi turiu keletą pastebėjimų arba keletą klausimų, kur aš galvoju, kad jie yra taisytini“, – kalbėjo L. Pernavas.

Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Jis įsigaliojo 2019 metais.

Apie pranešėjų apsaugą vėl imta kalbėti po vasarį pasirodžiusios žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“. Joje pateikiamas aukštas pareigas Valstybės saugumo departamente (VSD) užėmusio pareigūno liudijimas apie 2018 metais gautus žodinius pavedimus tikrinti dabartinio prezidento Gitano Nausėdos, tuo metu kandidatavusio į šį postą, komandą ir rinkėjų sąrašą.

Apžvalgininkas ir politikos analitikas Marius Laurinavičius kovo pradžioje paviešino šio pranešėjo tapatybę, nurodydamas, kad tai – dabartinis sveikatos apsaugos ministro patarėjas Tomas Gailius. Pareigūnas išėjo iš darbo departamente jame pradėjus struktūrinę reformą.

Prezidentas Gitanas Nausėda L. Pernavo kandidatūrą į STT vadovus pateikė gegužę, jai dar turės pritarti Seimas.

Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Istorija, verta milijono

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija, verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net susapnuoti tokio košmaro negalėčiau, per kurį jis perėjo...

Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdami siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t.t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo.

Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Šarūnas serga reta onkologine liga ir buvo organizacijos POLA prieš vėžį ilgametis vadovas. Jis padėjo tūkstančiams vėžiu sergančių žmonių.

Per tuos du metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus.

Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkim Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Didelė teisėsaugos votis

Televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė, savo nuomone taip pat pasidalijusi socialiniuose tinkluose, Š. Narbutą vadino išmintingu žmogumi.

„Susipažinau su Šarūnu Vilniaus Universitete. Visada didžiavausi šia pažintimi, sekiau jo karjerą. Jam įėjus į kambarį, visi visada žinodavo, kad jame jis – protingiausias. Vėliau pažinau ir jo stiprybę, išmintį ir gerą širdį.

Nežinau, kaip atstatyti teisingumą, bet noriu prisidėti bent istorijos sklaida, nes žiniasklaida ir institucijos akivaizdžiai prisidėti neketina. Šarūnai, mes su tavimi“, – motyvavo I. Kavaliauskaitė.

Jai antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Ir tokių atvejų – daugybė.

Kai „suvažinėja“ žmogų, užtampo, sužlugdo, o finale – „ai, nu jo, nekaltas“.

Ir jokios atsakomybės už tai. Atsiprašom? Baikit, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atstatytas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?

Tuo tarpu buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėm, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje uždėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

M. Aleksos/LNOBT nuotr.

Griauna, o vėliau tiesiog tyli

Advokatas Justinas Jarusevičius savo viešą komentarą pradėjo nuo prisiminimų apie pažintį su Š. Narbutu.

„Susipažinome 2007-aisiais, pravėrę Teisės fakulteto duris. Susidraugavome 2010-aisiais, kada drauge dalyvavome studentų konkurse. Patekome į finalą, daug sunkiai dirbome. Vėliau sekė studijos teisės fakultete, greta jau intensyviai darbuojantis advokatų kontorose. Abu išmokome, ką reiškia daug dirbti, kad suspėtum tiek puikius rezultatus studijų suole rodyti, tiek ir kurtis profesinį kelią. Bendra studijų suolo patirtis, alkis pasiimti iš gyvenimo ir dalintis su greta esančiais, leido susipažinti, susidraugauti“, – rašė jis feisbuke.

Anot J. Jarusevičiaus, Š. Narbutas, greta intensyvaus akademinio ir studijų gyvenimo, turėjo sudėtingą ir unikalią patirtį – paskutiniais mokyklos metais susirgo reta ir sunkia onkologine liga.

„Tai jo nesugniuždė, priešingai, jis ėmė ieškoti, kaip keisti ypač prieš beveik du dešimtmečius buvusią tragišką padėtį skiriant brangius medikamentus sunkiems ligoniams. Ėmė žiūrėti ne tik savęs, tačiau ir kitų panašioje bėdoje esančių. Ir jam pavyko – Šarūnas privertė valstybę keisti gydymo skyrimo tvarkas. Matydamas, kiek daug galima nuveikti, gerinant onkologinių pacientų padėtį, inicijavo POLA prieš vėžį sukūrimą Lietuvoje, taip pat aktyviai įsitraukė į nevyriausybinių organizacijų veiklas pasauliniu lygiu. Taip, mokėdamas beprecedentę kainą (skraidydamas po keletą skirtingų rimtų renginių kiekvieną savaitę), Šarūnas medicinos, farmacijos, pacientų teisių srityje sukūrė bene plačiausią ryšių tinklą Lietuvoje“, – toliau tęsė žinomas teisininkas ir pridūrė, kad visada žavėjosi Š. Narbuto energija ir geraširdiškumu.

Kaip rašo J. Jarusevičiaus, pasaulį ir Lietuvą 2020-aisiais užklupus COVID-19 pandemijai, Š. Narbutas, negailėdamas savęs, pasinaudodamas savo per 15 metų sukurtais ryšiais, daug dirbo, kad padėtų valdininkams Lietuvoje surinkti tuo metu taip reikiamus prietaisus, medicinines priemones ir t.t ir būtų pasiruošta, būtų išsaugotos gyvybės.

„Tą aš žinau, nes ir pats COVID-19 laiku konsultavau nevyriausybines organizacijas, ėmusias spręsti karantino metu iškilusius iššūkius. Su Šarūnu tuo laiku ne kartą skambinomės pasitarti, kaip geriausia padėti Lietuvoje sprendžiant tuo metu išgyventus iššūkius. Susiskambinti pavykdavo vidurnaktį, kada einamieji klausimai kiek aprimdavo, atsirasdavo minutė kita pokalbiui“, – prisiminimais dalijosi vyras ir savo pasakojimą toliau tęsė negailėdamas kritikos teisėsaugos veiksmams tą lemtingą 2020-ųjų liepą.

Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas.

„Teisėsaugos institucijos surengė beprecedentę pamazgų pylimo ant Šarūno kampaniją, kur Šarūną sulaikė, išplatino pranešimus spaudai apie jam reiškiamus įtarimus ir visa tai parodė tiek didžiųjų portalų vedamuosiuose, tiek vakaro žiniose. Šarūnas tuo metu buvo sulaikytas areštinėje, jam nesudaryta galimybė pasisakyti, atsiliepti į išdėstytus įtarimus. Pirmą kartą prieš kameras Šarūnas parodytas tik kitos dienos popietę, sulytas, nesiprausęs, kada po nereikalingo sulaikymo areštinėje atvestas į teismą. Taip per dvi dienas sugriauti jo dešimtmečiais kurti ryšiai ir puiki reputacija“, – žodžių į vatą nevyniojo advokatas.

Anot jo, vėliau sekė ilgas, Š. Narbutą ir jo šeimą alinantis procesas – turto, pinigų areštai, trukdymas naudotis savo uždirbtais resursais apmokant gynėjo paslaugas ir gintis nuo valstybės prievartos aparato veiksmų, sunaikinus reputaciją nutrūko kontaktai ir galimybės vykdyti iki tol planuotus darbus, atsirado poreikis skirti savo laiką ir vienam gintis nuo pareigūnų sprendimų, analizuoti tūkstančius puslapių surinktų dokumentų.

„Džiaugiuosi, kad Vilniaus apygardos teismas atskyrė pelus nuo grūdų ir aiškiais motyvais parodė, kodėl Šarūnas nepadarė nieko nusikalstamo. Dar daugiau, išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad Šarūno rastas tiekėjas leido Lietuvai reagentus nusipirkti reikšmingai mažesne kaina, nei tuo pačiu metu Lietuva pirko reagentus iš kito tiekėjo. Taigi, Šarūnas padėjo Lietuvai reikšmingai sutaupyti“, – reikšmingus išteisinamojo nuosprendžio akcentus dėliojo teisininkas ir dar paminėjo: „Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai.“

Teisėjo argumentai

Kaip jau rašėme, teismas Š. Narbutą nusprendė išteisinti, nes kaltinamasis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

„Byloje nesurinkta duomenų ir neįrodyta, visų pirma, kad Šarūnas Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nėra valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Byloje taip pat buvo įrodinėjama, kad jis buvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Šios aplinkybės byloje taip pat nepasitvirtino, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir ministro pirmininko sudarytu potvarkiu darbo grupėse jis nedalyvavo, nebuvo nariu“, – per posėdį sakė teisėjas Valerijus Lauš.

Valerij Lauš (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Pasak teisėjo, taip pat nepasitvirtino kaltinimas, kad Š. Narbutas buvo įgaliotas viceministrės Kristinos Garuolienės ir ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko atstovauti Lietuvai minėto sandorio, kuris buvo sudarytas tarp Ispanijos įmonės „PMS International“ ir Lietuvos institucijos.

Pasak jo, prokuroras įrodinėjo, kad komercinio atstovavimo mokestis, kuris buvo išmokėtas Š. Narbutui, priklauso Lietuvos valstybei.

„Byloje tai taip pat nepasitvirtino – Ispanijos bendrovės apklausti liudytojai, t. y. generalinis direktorius, patvirtino, kad šis mokestis priklauso įmonei ir, jeigu nebūtų buvusi sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, tas mokestis liktų kompanijai. Šiuo atveju Š. Narbutas įgijo ne Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias lėšas, o Ispanijos įmonės lėšas. Dėl to ir nėra sukčiavimo sudėties“, – sakė teisėjas.

Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Nuosprendis negalutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras Gintaras Jasaitis BNS žurnalistams sakė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

P. Paleckio/BNS nuotr.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenis, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip.

Prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou.  Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai.

Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Sutrypta reputacija

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – pastebėjo Š. Narbutas.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. „Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Š. Narbuto advokatas Raimundas Lideika anksčiau teisme akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris yra civilinių teisinių santykių išraiška. Jis pastebėjo, kad prokuroras vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis ir tebegalvoja apie juos kaip apie spekuliantus.

Š. Narbutas yra apskundęs Lietuvą Strasbūro teismui. Pernai priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

– Kiek metų teko įrodinėti savo tiesą, kada viskas prasidėjo?

– Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai mane sulaikė 2020 m. liepos 21-osios rytą. Taigi procesas tęsėsi beveik trejus metus.

– Kokie jums iš karto buvo pateikti kaltinimai?

– Prekyba poveikiu, neva aš bandžiau paveikti. Paskui šią bylą jie nutraukė, o kad procesas tuo nesibaigtų, paskui suformulavo kitą kaltinimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Prilygino mane valstybės tarnautojui, lyg aš būčiau dirbęs ministerijoje ir pan.

Mano gynyba kainavo daugiau kaip 50 tūkst. eurų.

 

– Jūs prisidėjote tuo, kad tarpininkavote valstybei perkant greituosius testus?

– Ne, ne greituosius. Mes kalbame apie reagentus, tuos PGR testus. Tai buvo situacija, kai 2020 m. kovą prasidėjo COVID-19. Lietuva neturėjo jokių testavimo galimybių. Tai ir buvo tie pirmieji testai, kurių atgabeno 300 tūkst. Kaip ištirta ir nurodyta mano byloje, kad jei nebūtų tų testų, Lietuvoje nebūtų buvę kuo testuoti gyventojus nuo kovo pabaigos iki balandžio pabaigos, kol neatsirado tie „Thermo Fisher“ testai. Už tą darbą, už tą veiklą mane tampė po teismus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs buvote kaltinamas, kad pasipelnėte iš tos situacijos?

– Taip, viskas buvo bandoma taip parodyti, kad neva aš dirbau lyg ministerijai, lyg Vyriausybei. Pats prokuroras painiojosi ir skirtingai tuos dalykus sakė. Bet galiausiai pasakė, kad taip nebuvo, negalėjo būti. Visa esmė, kad neva tie pinigai, kuriuos aš gavau, yra Lietuvos biudžeto. O iš tikrųjų aš veikiau tik kaip komercinis tarpininkas, atstovaudamas Ispanijos įmonei. Lietuvos pusė apie tai žinojo. Tai patvirtino ir Saulius Skvernelis, ir Aurelijus Veryga bei kt. Visiems buvo aišku, kad nėra čia jokio pagrindo kelti bylą, bet matote, kaip viskas vyko. Visus tuos teisminius procesus reikėjo praeiti.

Tuo pačiu yra kita byla Strasbūre, kur aš padaviau Lietuvos valstybę į teismą, konkrečiai STT.

 

– Kiek kainavo ši gynyba, kiek laiko, pinigų ir sveikatos tai atėmė? Jūsų ir lėšos buvo areštuotos. Net prašėte paramos iš visuomenės tam, kad galėtumėte samdyti teisininkus?

– Taip, iš tikrųjų. Esu dėkingas visiems draugams ir tiems, kurie mane palaikė, parėmė, nes jų dėka man pavyko surinkti keliasdešimt tūkstančių eurų, kurie visi buvo panaudoti teisminiam procesui – gynybai, advokatams. Mano gynyba kainavo daugiau kaip 50 tūkst. eurų. Reikia suprasti, kad šis procesas vyko ne tik čia, Lietuvoje. Visa bylos apimtis – 10 tūkst. puslapių apie nieką. Ten buvo kažkaip kurti įrodymus, kol galiausiai pamatė, kad nėra nė vieno mano kaltės įrodymo. Tuo viskas nesibaigia. Yra kita byla Strasbūre, kur aš padaviau Lietuvos valstybę į teismą, konkrečiai STT, prokuratūros veiksmus, kur ta byla yra priimta nagrinėti pagal šešių Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimus. Ten procesas dar brangiau kainuoja. Ir dabar laukiu sprendimo. Tikrai nežinau, kada jis bus priimtas.

STT pademonstravo savo jėgą ir apribojo mano laisvę, atvedė į posėdį, kuriame teisiškai aš galėjau net nedalyvauti. Ir nebūtų buvę visų tų šou elementų.

 

– Kiek laiko buvote suimtas?

– Realiai parą, antrankių nebuvo. Pareigūnai, STT pademonstravo savo jėgą ir apribojo mano laisvę, atvedė į posėdį, kuriame teisiškai aš galėjau net nedalyvauti. Ir nebūtų buvę visų tų šou elementų.

– Tarp teisingumo girnų, tarsi pirma pergalė?

– Prokuroras jau kalba ne tik apie apeliaciją, bet ir apie kasaciją. Galiu pasakyti jau dabar, kad šioje byloje turbūt arti 100 tūkst. mokesčių mokėtojų pinigų išleista. Pagalvokime, kokia bylos apimtis. Ten yra tūkstančiai puslapių vertimų, kiek žmonių prie tos bylos dirbo. Net gintis nebuvo dėl ko. Pateikia teiginį, kurio negali pagrįsti įrodymais. O apeliacinis ir kasacinis procesas vyks toliau...

„Jis kaip ir nebėra kandidatas – dar nėra paskirtas, jau lankosi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir transporto priemone pasinaudoja. Ta tokia retorika, kuria kalbama, net mūsų frakcijoje buvo – „aš, kaip būsimas STT vadovas“. Kartais atrodo, kad jau tie susitarimai tarp Prezidentūros ir Seimo valdančiųjų padaryti ir mes dabar dalyvaujame tokiame formaliame dalyke“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė ekspremjeras.

„Tas sprendimas priklausys tik nuo valdančiųjų. Jeigu jiems tinkama tokia kandidatūra, tai jie ir prabalsuos. O visos frakcijos – tame tarpe ir mūsų frakcija – apsispręs tuo metu, kai susitiks su kandidatu“, – pažymėjo S. Skvernelis.

Visgi, Seimo narys pakartojo, kad daugiausiai abejonių dėl kandidatūros į STT vadovus jam kelia ne konkrečiai L. Pernavas, tačiau vis ryškiau pastebima tendencija, kai į svarbias šalies tarnybas – Viešojo saugumo tarnybą (VST), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Muitinės departamentą – skiriami buvę policijos pareigūnai.

„Visgi, demokratinėje valstybėje negali būti tokia kadrų krizė, kad reikėtų skirti iš vienos institucijos į svarbias pareigybes (kitose institucijose – ELTA)“, – savo poziciją aiškino parlamentaras.

Kartais atrodo, kad jau tie susitarimai tarp Prezidentūros ir Seimo valdančiųjų padaryti ir mes dabar dalyvaujame tokiame formaliame dalyke.

„Policija – aš ir pats esu iš tos bendruomenės – yra specifinė institucija. Kalbant ypatingai apie Specialiųjų tyrimų tarnybą, man atrodo, kad ten šiek tiek kitokių kompetencijų reikia“, – dėstė jis.

ELTA primena, kad antradienį Seimui pristatyta prezidento teikiama L. Pernavo kandidatūrą į STT vadovus.

L. Pernavas yra sukaupęs 28 metų darbo patirtį teisėsaugos srityje. Mokėsi Lietuvos teisės akademijoje, Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kur įgijo magistro laipsnį.

Pareigūnas tarnauja šalies vidaus reikalų sistemose nuo 1995 m. Dirbo Ignalinos, Zarasų rajonų policijos komisariatuose, nuo 2008 m. vadovavo Utenos apskrities komisariatui, 2014 m. pradėjo vadovauti Kauno apskrities komisariatui.

Tais pačiais metais L. Pernavas paskirstas Lietuvos policijos generaliniu komisaru – šias pareigas ėjo iki 2019 m. Po to dirbo policijos atašė Jungtinėje Karalystėje.

L. Pernavas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, už pavyzdingą tarnybą skatintas daugiau nei 60 kartų, jam įteiktas ne vienas atskirų teisėsaugos institucijų ir Lietuvos kariuomenės žinybinis medalis.

Per savo profesinę karjerą L. Pernavas kvalifikaciją kėlė stažuotėse ir kursuose Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, vadovavo ir sėkmingai įgyvendino ES tarptautinius Dvynių projektus.

Kaip skelbta anksčiau, kovo pabaigoje baigėsi STT direktoriaus Žydrūno Bartkaus kadencija.