Lietuvos studentų rankinio rinktinė pirmadienį išskrenda į Pietų Korėją į pasaulio studentų sporto žaidynes – Universiadą.
Su šia komanda skris ir Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris Artūras Juškėnas. Nes studentų rinktinė – nacionalinės rinktinės pagrindas, joje žaidžia bene 80 procentų Lietuvos rinktinės žaidėjų.
Neseniai baigusi atranką į Europos čempionatą, praėjusią savaitė Lietuvos nacionalinė rinktinė sužinojo savo varžoves Pasaulio pirmenybių atrankos pirmajame etape. Lietuva rungtyniaus vienoje grupėje su Bosnijos ir Hercegovinos, Slovakijos bei Kosovo rankininkais.
Su A. Juškėnu kalbėjomės apie pasibaigusias Europos pirmenybių atrankos varžybas ir apie artimą rinktinės ateitį.
– Kaip vertinate praėjusį atrankos ciklą?
– Malonu, kad pasiekėme pergalę, kad nelikome visai be taškų. Nes varžovai buvo tokie, kad tikrai galėjome neiškovoti ir nė vieno taško. Bet mes turėjome šansą. Viskas taip susiklostė, kad tereikėjo laimėti dviem įvarčiais Baltarusijoje. Deja. Mūsų komanda nebuvo optimaliausios formos. Taigi, jei ne tas šansas, galbūt aš būčiau sakęs, kad pasirodymą vertinu teigiamai. Bet dabar, kai galėjome ir neišnaudojome, to sakyti negaliu. Nes šansą turėjome ir juo nepasinaudojome. Per paskutines rungtynes jau nuo jų pradžių buvo aišku, kad mums nepavyks laimėti.
Per rungtynes Danijoje buvo kokybiškas žaidimas. Namie, su baltarusiais, kad laimėtume, pritrūkome sėkmės. Bosnijoje rungtynės išsisprendė ne mūsų naudai ne be kai kurių žmonių pagalbos. Taip, kalbu apie teisėjus. Šiaip, būtų viskas gal ir neblogai, bet rezultatas yra nepatenkinamas.
– Neseniai buvo ištraukti burtai Pasaulio čempionato atrankos pirmajam etapui. Mums vėl teks susitikti su Bosnija ir Hercegovina...
– Taip. O, šiaip, grupė pagal pajėgumą galėjo būti geresnė. Galėjo būti ir blogesnė. Tik galiu pasakyti, kad į visas tris šalis laukia sunkios kelionės. Taip pat, kad visos trys varžovės demonstruoja sunkų, varginantį žaidimą. Kita vertus, visos mūsų grupės komandos yra apylygės, todėl čia gali būti įvairių netikėtumų ir tikrai nemanau, kad viena kuri nors komanda per ją „eis kiaurai“. Žodžiu, šansas išeiti į atkrintamąsias varžybas yra ir juo reikia naudotis. Jei nesugebėsime išeiti iš tokios grupės, tai ko mes tada būtume galėję tikėtis atkrintamosiose?
– Lietuvos rankinio federacija kelia kokias nors užduotis?
– Jokių. Nebent ateičiai. 2020-asiais žaisti Europos rankinio čempionato finaliniame etape. O visus kitus tikslus mes keliame sau patys. Dabar norime pateki į atkrintamąsias, o ten jau daug kas priklausys nuo burtų.
– Ką žinote apie Kosovo rinktinę?
– Jei atvirai, tai nelabai ką. Tačiau bet kokiu atveju, tai Jugoslavijos rankinio mokyklos ekipa. O be to – tikrai žemyne nėra daug komandų, kur mes galėtume tvirtai pareikšti, kad šiuos varžovus tikrai įveiksime. Mūsų dabartinis lygis neleidžia taip sakyti. Visi moka žaisti rankinį ir su kiekvienu varžovu reikia kovoti, o ne tikėtis apmėtyti jį kairėmis rankomis.
– Ar galime tikėtis rinktinės sustiprėjimo? Gal yra jaunų žaidėjų, trinančių jos slenkstį?
– Ne, deja, šiuo metu jaunų žaidėjų, galinčių sustiprinti komandą, papildymo nenusimato. Mūsų uždavinys veikiau būtų surinkti į rinktinę Povilą Babarską, taip pat Aideną Malašinską, Rolandą Bernatonį, traumą besigydantį Augustą Strazdą. Šie žaidėjai gali pagelbėti Lietuvos komandai.
– Ar yra problema tai, kad karjerą baigė Arūnas Vaškevičius? Ar Lietuva turi pakankamai gerų rankinio vartininkų?
– Tokio lygio vartininko, kaip A. Vaškevičius, praradimą pajustų daug šalių, ne vieni mes. Per rungtynes su Bosnija puikiai žaidė Giedrius Morkūnas, o per mačą Baltarusijoje vartininko lyg ir trūko. Tačiau tai rodo, kad mes galim turėti vartininkų. Turime juos tris ir jie konkuruoja dėl vietos aikštelėje. Tokiu atveju išleidžiamas bus tas, kurio parengtis tam momentui bus geresnė. Negaliu pasakyti, kad vartininko pozicija yra Lietuvos rinktinės problema, bet kai būdavo Arūnas, galėjai jaustis labai saugiai...
– Užsiminėte apie sunkias keliones. Kaip Lietuvos rankinio rinktinė keliauja į rungtynes svečiuose?
– Čarterių, aišku, nebūna. Tenka keliauti reisiniais lėktuvais, dažnai su persėdimais. Ir ne pačiais brangiausiais reisais. Todėl kelionės daro savo. Štai, praėjusį kartą į Bosniją keliavome 17 valandų. O kai komandos aikštelėje būna lygios, visos smulkmenos turi įtakos žaidimui. Ir tas kelionės nuovargis taip pat gali nulemti tavo pralaimėjimą. Į Slovakiją, aišku, galima važiuoti autobusu. Bet tai irgi bus tos pačios 15–17 valandų, mažiau tikrai neišeis.
– Pirmadienį išskrendate į Universiadą...
– Taip, į Pietų Korėją. Skris 80 procentų rinktinės žaidėjų. Mūsų grupėje rungtyniaus trys komandos: Lietuva, Rusija ir Turkija. Mėginsime tinkamai atstovauti Lietuvai.
– Ir vėl keliate užduotis patys sau?
– Taip. Ir maksimalius. Patekti į pirmąjį ketvertą. Iš grupės kovą dėl apdovanojimų toliau tęs dvi komandos, tad turėtų pakakti ir vienos pergalės. Tačiau norėtume joje užimti pirmąją vietą, tada silpnesnį varžovą gautume atkrintamosiose varžybose. Apie varžovus pakankamai informacijos neturime, bet didžiųjų Rusijos rankinio žvaigždžių, žaidžiančių nacionalinėje rinktinėje, studentų ekipoje nėra.
