„Įrašyti dainą drauge su gospelo choru – sena kaip kalnai mano svajonė! Ir mano giliu įsitikinimu, labiausiai į gospelo žanrą Lietuvoje yra panirusi dirigentė K. Žaldokaitė ir jos vadovaujami chorai. Tad tiesiai jai ir paskambinau. Ji paprašė dainos teksto, o po kelių minučių perskambino ir pasakė – darom!“ – pasakojo L. Adomaitis.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo choro dainininkai labai vertina tokią patirtį ir tai visai nesunku įžvelgti jų akyse ir išgirsti jų balsuose. Vaizdo klipui tai suteikia ypatingo jaukumo. O pats Linas negaili šilčiausių žodžių K. Žaldokaitės vadovaujamam kolektyvui ir ypač akcentuoja choro nuoširdumą, muzikalumą, tikėjimą, atsidavimą ir ritmo pojūtį.

„Mes galingi, kai esame kartu, nešame šviesią žinią, kaip viena didelė šeima. Ir šis įrašas pagaliau vienas iš tokių, kuomet choras aiškiai girdisi, o ne užslėptas tarp kitų muzikinių garso takelio partijų. Tad ačiū Linui už kūrinį, prie kurio prisiliesti buvo tikras malonumas. Rezultatas pranoko mūsų lūkesčius“, – sakė choro vadovė K. Žaldokaitė.

Vaizdo klipas kaip tik ir nufilmuotas Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje, kurią Kristinos vadovaujamas choras vadina savo namais. Visgi buvo susidurta ir su iššūkiais, nes filmuojant tokias storas sienas turinčiame objekte dėl ryšio signalo trikdžių nėra paprasta darbuotis su vaizdą fiksuojančiu dronu. Tačiau operatorius ir režisierius Martynas Kazlauskas puikiai įveikė visas kliūtis.

L. Adomaitis prisipažįsta, kad prie šios dainos dirbo išties ilgai, nes daugybė gyvai įrašytų instrumentų, chorinių partijų aranžavimas ir balsų įrašai pareikalavo nemažai laiko, teko įrašinėti keliose garso įrašų studijose. Tačiau tos pastangos ir rezultatas, kaip teigia Linas, dabar ne tik girdisi, bet ir jaučiasi.

„Ką šiandien reiškia žodžiai „noriu gyventi“? Matant tai, kas vyksta pasaulyje, tas „noriu gyventi“ įgauna naują prasmę. Todėl šios dainos pavadinimas atveda į pagrindinę mintį – „dėl Tavęs“. Taip, aš noriu gyventi dėl Tavęs. Su visa derama pagarba gyvybei, žmogui ir Dievui, mes suvedame visas mintis į esminį dalyką – noriu gyventi dėl Tavęs“, – apie dainą pasakojo L. Adomaitis.

Atlikėjas sako, kad šioje dainoje pagrindinis herojus, atmetęs tūkstančius beverčių ir nereikalingų dalykų atranda tą, į kurį gali atsiremti, tą, kuriuo ramiai gali pasitikėti. O retorinį klausimą – kas tas vienintelis? – Linas, kaip visada, palieka atsakyti pačiam klausytojui.

„Ir nors dovanoju klausytojams dar vieną dainą, privalau paminėti, kad šį kūrinį iš visos širdies dedikuoju savo artimai sielai, mylimajai, savo dviejų vaikų mamai Irmai. Su ja mes žvelgiame ta pačia kryptimi jau penkiolika metų ir žengiame koja kojon, glaudžiamės širdis prie širdies, juokiamės, pergyvename bei kalbame tą pačią maldą, laiminam ir šypsomės kiekvienam geros valios žmogui“, – jautrius žodžius L. Adomaitis skyrė savo mylimai moteriai. 

„Labai džiaugiamės, kad galime vėl atverti Šv. Jonų varpinę lankytojams. Praėjusį savaitgalį pirmieji varpinę galėjo aplankyti Muziejų nakties dalyviai. Juos pasitiko ne tik atnaujintos erdvės, bet ir gidai, kurie papasakojo apie pastato istoriją ir saugomus eksponatus. Nuo trečiadienio kviečiame visus pakilti į varpinės apžvalgos aikštelę ir, žinoma, nepraleisti progos pasižvalgyti po muziejaus kolekciją“, – kviečia VU muziejaus direktorė Monika Ramonaitė.

VU Šv. Jonų bažnyčios varpinė yra aukščiausias (68 m) Vilniaus senamiesčio pastatas. Į varpinės apžvalgos aikštelę, įrengtą 60 metrų aukštyje, veda 193 autentiški mediniai laipteliai. Pakilus šiais laipteliais arba moderniu liftu galima pasigrožėti įspūdinga senamiesčio panorama.

Barokinė Šv. Jonų bažnyčios varpinė statyta prieš 400 metų. Ji turi penkis įrengtus aukštus. Antrajame aukšte galima išvysti vienintelę Baltijos šalyse veikiančią Fuko švytuoklę, kuri demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį faktą.

Apsilankyti VU muziejaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje galima tiek individualiai, tiek grupėmis, teigiama VU pranešime. Lankytojų grupėms reikalinga išankstinė registracija.

„Ir degẽsėj pradėjo žolė augt“ – tokiais žodžiais VU dainų ir šokių ansamblis kviečia į koncertą, kuris žymi visišką atgimimą – tiek savo, tiek gamtos aplink.

„Gyvenimo ratas – gamtoje ir žmoguje – jis yra visada. Tai nėra vien tik gražus ciklas, jis patiria griūtis, žaizdas, tačiau tik dėl gamtos gyvybės galių ir žmogaus valios, troškimo tos visos pažeistos vietos atgyja ir prisikelia naujam tikslui gyvenime“, – sako ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys.

I. Cesiūnaitės nuotr.

Koncertinėje programoje šįkart itin gausu kūrinių vandens ir kitų gamtos elementų tema, simbolizuojančių nesibaigiantį gamtos ciklą bei gyvybės ratą. Koncerte skambės Vidmanto Bartulio, Vido Aleksandravičiaus, Eugenijaus Čiplio, Giedriaus Svilainio ir kitų lietuvių kompozitorių muzikiniai kūriniai. Choreografiją bei muziką papildys ir šiuolaikinės meno priemonės – įspūdingi šviesos efektai.

Programai pasirengti padeda žymus fizikas, mokslo istorikas, etnologas, profesorius Libertas Klimka, kuris gegužės 8 d. VU Didžiojoje auloje skaitė paskaitą „Gyvybės rato idėja lietuvių etnožinijoje“, papildančią ir praplečiančią koncertinės programos idėją.

E. Kurausko nuotr.

Šio koncerto pavadinimas „Degesija“ – pagal V. Bartulio kūrinį „Degesija“ (degesė – išdegusi pelkė). Jis simbolizuoja paralelę tarp nenutrūkstamos, gaivališkos gamtos kaitos ir to, kas šiandien vyksta tarp žmonių. Kaip nuniokota gamta atgimsta, parodydama stebuklingą virsmą iš nebūties į viltimi pražystantį pavasarį, taip ir žmonių kartos neslopstančia meile ir bendrumu toliau suka gyvybės ratą.

Ilgą laiką tik gyvatvorė žymėjo vietą, kur kelis šimtmečius į dangų kilo Šv. Jono bažnyčios bokštas. Per savo gyvavimo istoriją pastatas degė, buvo vėl atstatomas, o galiausiai po Antrojo pasaulinio karo buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau yra vilčių, kad po aštuoniasdešimties metų pertraukos bažnyčia vėl bus prikelta.

Tyrimais nustatyta, kad statant bažnyčios pamatus buvo naudojami stambūs lauko akmenys, o jų tarpai užpildyti smulkesniais (taip pat ir grindinio) akmenimis, plytgaliais.

„Istorinės Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo projektas pripažinta svarbiu valstybei. Tad pirmiausia buvo nuspręsta atlikti vietos, kurioje stovėjo bažnyčia, archeologinius tyrimus. Juos atlikus, atidengta apie 30 proc. statinio pamatų. Vokietijoje rasti originalūs bažnyčios brėžiniai, tad atstatomi maldos namai galėtų būti tokie, kokie buvo po 1856–1858 m. rekonstrukcijos“, – pasakojo Zigmas Arcišauskas, KIC techninės priežiūros projekto vadovas.

Archeologiniai tyrimai patvirtino žinomus bažnyčios istorijos faktus

„Per rugpjūčio–spalio mėnesius ištyrėme 606 kv. metrų plotą, atidengėme bažnyčios bokšto, sienų pamatus, juose išmūrytus šešis kontraforsus, dvi vidaus kolonas, dvi puskolones, nežinomo mūrinio priestato pamatus šiaurinėje bokšto dalyje (iki 1854 m. gaisro), šildymo sistemą, grindinio likučius, kapų vietas. Surinkome įvairių XVI–XX a. radinių – ir iš nugriautos bažnyčios,  ir patekusių čia iš kitur“, – komentavo archeologinių tyrimų radinius dr. Raimonda Nabažaitė, KU BRIAI mokslo darbuotoja.

Pasak pašnekovės, bažnyčios apdailos ir funkcinių elementų rasta nedaug, tai: akmens ir marmuro plytelių fragmentai, grindų ir sienos glaisto dalis su išlikusių plytelių spaudu, išorinio sienų tinko elementai, skalūninės stogo dangos, vitražo švininių juostelių bei stiklo fragmentų, keletas dekoratyvinių elementų, metalinių tvirtinimo detalių ir kt.

„Tyrimais nustatyta, kad statant bažnyčios pamatus buvo naudojami stambūs lauko akmenys, o jų tarpai užpildyti smulkesniais (taip pat ir grindinio) akmenimis, plytgaliais. Pamatuose sveikos plytos yra vieno standarto, kuris taikytas bažnyčiai statyti 1706 m. Tuo tarpu bažnyčios griuvenose rasta net kelių skirtingų rūšių ir dydžių plytų. Jos liudija, kad po 1854 m. gaisro ar kitų bažnyčios tvarkybos darbų naudotos įvairesnės plytos“, – dalijosi pastebėjimais dr. R. Nabažaitė.

Archeologinių tyrimų radiniai patvirtina bažnyčios istorijos faktus, o visa ši informacija pasitarnaus prikeliant bažnyčią naujam gyvenimui. Archeologiniams tyrimams atlikti skirta 20 tūkst. eurų, jie finansuoti iš Paveldotvarkos 2020 m. programos, kuri tvirtinama kultūros ministro įsakymu, lėšų.

Bažnyčios statyba domėjosi pats Prūsijos karalius Frydrichas V ilhelmas IV

Šv. Jono bažnyčios istoriją 2017 m. parengtoje studijoje išsamiai aprašo dr. Vasilijus Safronovas, KU BRIAI vyriausiasis mokslo darbuotojas. Toliau pateikiama būtent šioje studijoje užfiksuoti bažnyčios istorijos faktai.

Šv. Jono parapijos Klaipėdoje pradžios tašku laikytini 1258-ieji. Žinomi keli XIII a. dokumentai, kuriuose Klaipėdoje minima Šv. Jono bažnyčia. Pavyzdžiui, viename jų – 1258 m. liepos 27 d. akte, rašoma, jog Šv. Jono bažnyčia paverčiama parapine bažnyčia, skirta Klaipėdos (Mimelemburgo) miestiečiams. Seniausi parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės upės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Tiksliai žinoma, kad iš pastarojo sklypo į minėtoje studijoje nagrinėjamą vietą parapija persikėlė 1706-aisiais. Beje, parapija ir bažnyčia, buvusi Turgaus g. sklype, Šv. Jono vardu imta vadinti tik 1857 m.  Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. vidurio ji buvo vadinama Vokiečių, Liuteronų ar Miesto bažnyčia.

Šv. Jono bažnyčios vietoje stovėjusios jos pirmtakės likimas nėra visiškai aiškus. Tačiau tikrai žinoma, kad „1696 m. gegužės 14 d., dieną prieš tai atlaikęs mišias senojoje bažnyčioje, karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas naujoje bažnyčios statybvietėje padėjo kertinį akmenį.“ Nauji maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d.

Sunkus išbandymas klaipėdiečius užklupo 1854 m. – per spalio 4–6 d. siautusį gaisrą sudegė net trys bažnyčios, tarp jų – ir Vokiečių. Jos netektis buvo apmaudi dar ir dėl to, kad miestiečiai, gaisrui prasidėjus, šiuose maldos namuose bandė slėpti savo auksą, sidabrinius daiktus ir netgi grynuosius pinigus, tikėdamiesi, kad gaisras jų nepalies. Deja... Po šio gaisro bažnyčia buvo atstatyta labai sparčiai – 1857 m. rugsėjo 13 d. įvyko jos pašventinimo iškilmės. Kaip ir 1706 m., ši ceremonija surengta dar nebaigus atstatymo darbų. Bokštas, kuriam iškelti iki smailės pritrūko lėšų, buvo užbaigtas tik po šešerių metų, 1863-aisiais. Beje, projektuojant naująją bažnyčią, prie šių darbų netiesiogiai prisidėjo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV.

Naujai atstatyta evangelikų liuteronų bažnyčia Klaipėdoje veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Per jį bažnyčia smarkiai nukentėjo ir 1946–1947 m. buvo visiškai nugriauta.

Planuojama tvarkyti bokšto cokolinę dalį, medinius laiptus, terasą bei lubas, skelbiama viešųjų pirkimų dokumentuose. Pabrėžiama, kad tiekėjai turi turėti kvalifikaciją, būtiną darbui su kultūros paveldo objektais.

Iš viso Vyriausybė seniausio šalyje universiteto architektūrinio ansamblio statinių, kiemelių ir inžinerinių tinklų remontui gegužę skyrė 2,5 mln. eurų, dar 0,3 mln, eurų skirti senosios Vilniaus Universiteto bibliotekos pastato Universiteto gatvėje rekonstravimui.

„Vilniaus Universitetas už šias lėšas iki 2020 metų pabaigos planuoja dalinai atnaujinti eilę Centrinių rūmų ansamblio fasadų bei atlikti remonto darbus kiemuose“, – BNS nurodė universitetas.

VU rūmai pradėjo formuotis XVI a, rūmų ansamblio meninės formos atspindi pagrindinius Lietuvoje vyravusius architektūros stilius: gotiką, renesansą, baroką, klasicizmą. Per keturis šimtmečius universiteto pastatų paskirtis, planai ir architektūros formos nuolat keitėsi.

Dabartinį Universiteto rūmų ansamblį sudaro 13 kiemelių su 13 pastatų, turinčių po kelis korpusus, taip pat Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė.

Trečiadienį į pasitarimą dėl Šv. Jono bažnyčios su bokštu atstatymo rinkosi darbo grupė: miesto valdžios, bendruomenės atstovai. Atvyko ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reinholdas Moras, archeologė Raimonda Nabažaitė bei kiti suinteresuoti asmenys.

Dienraštis primena, kad praėjusią savaitę parlamentarai nutarė pripažinti šį projektą svarbiu valstybei ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti galimybę prisidėti prie sklandesnio jo įgyvendinimo.

Tai viltingai nuteikė uostamiesčio tikinčiuosius.

Apie sumanymą atstatyti nugriautą evangelikų liuteronų bažnyčią kalbama jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau jis vis strigo dėl politinės valios stokos.

Galbūt šįsyk į projektą bus pažiūrėta rimtai?

Pasak Klaipėdos vicemero Arvydo Cesiulio, darbo grupės susitikime apkalbėti keli svarbūs dalykai.

"Apsitarėme dėl pirmų darbų, kurie susiję su archeologinių tyrimų pradžia, pagalvojome, kad reikia sukurti veiksmingą komunikacinę strategiją dėl būsimų investicijų ir projekto paramos. Taip pat svarstėme, kaip turėtų bendradarbiauti miestas, bažnyčia ir galbūt net Klaipėdos universitetas. Šiaip ar taip, tai – istorinis, kultūriškai svarbus pastatas, kuris įdomus ir moksline prasme, o universitetas aktyviai dalyvauja miesto reikalų tvarkyme", – dėstė A.Cesiulis.

Pirminiais skaičiavimais, bendra projekto vertė gali siekti 16,8 mln. eurų.

Vicemeras atkreipė dėmesį, kad didžiąją dalį išlaidų finansuotų ne Klaipėdos savivaldybė, bet įvairūs rėmėjai, Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondas, Vokietijos ambasada Lietuvoje, Europos Sąjungos struktūriniai fondai ir kiti.

Tačiau tam esą turi būti užtikrinamas absoliutus skaidrumas ir patikimumas.

"Reikia sukurti tokį pinigų pritraukimo ir panaudojimo modelį, kuris atitiktų pačius skaidriausius standartus. Tiesiog, kad nekiltų tam tikrų neaiškumų", – kalbėjo pašnekovas.

Klaipėdos savivaldybė šių metų biudžete yra numačiusi 20 tūkst. eurų archeologiniams kasinėjimams.

Tiek pat skyrė liuteronų bendruomenė, tačiau šios sumos negana net archeologiniai daliai, kuri atsieis apie 150 tūkst. eurų. Todėl esą būtina ieškoti partnerių.

Jei viskas vyks sklandžiai, kasinėjimo darbai prasidės šį birželį.

Kitas darbo grupės susitikimas planuojamas vasarį.

Teigiama, kad atkurta Šv. Jono bažnyčia ne tik grąžintų Klaipėdos senamiestį, taptų reikšmingu šalies kultūros paveldo objektu, turizmo traukos centru bet ir gerų Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybinių santykių simboliu.

Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė dabar neturi maldos namų, pamaldos vyksta tam nepritaikytose patalpose – buvusiame klebonijos pastate.

Atstatyti originalaus dydžio ir formos Šv. Jono bažnyčią su 75 metrų aukščio bokštu (tokią, kokia ji buvo po 1856–1858 metų) Turgaus aikštėje planuojama iki 2027-ųjų pabaigos.

Birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje numatytame koncerte „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) pasirodys kinų instrumento erhu žvaigždė Guo Ganas. Skambės kinų muzika ir lietuvių kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio festivalio užsakymu parašytas kūrinys „Cinema“ kameriniam orkestrui.

Vis labiau plečiantis, tvirtėjant Lietuvos ir Kinijos kultūriniams mainams, vienas žymiausių mūsų šalies kolektyvų, Vilniaus festivalyje aktyviai dalyvaujantis Lietuvos kamerinis orkestras jau ne kartą pasirodė Kinijos publikai ir kiekvieną sykį sulaukdavo didelio publikos ir spaudos dėmesio. Šiame Vilniaus festivalyje LKO svečias – erhu virtuozas Guo Ganas. Erhu – tai dviejų stygų strykinis muzikos instrumentas, kartais pavadinamas smaigaliniu, arba pietietišku, smuiku, dar kinų smuiku. Tai paslankus, tylus, subtilus instrumentas, naudojamas įvairių Kinijos etninių grupių muzikoje, netgi kinų popmuzikos, roko arba džiazo ansambliuose, juo griežiama solo, ansambliuose ir orkestruose.

Kinijos muzika tokia pat sena, kaip ir penkis tūkstantmečius siekianti šios šalies civilizacija. Tradicinė kinų muzika glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija, filosofija, medicina, ją veikė daoizmo, konfucianizmo, budizmo idėjos. Jau senų senovėje kinai buvo sukūrę ištisą mokslą apie muziką, jos galias ir poveikį. Garsus išminčius Konfucijus (551–479 pr. Kr.) yra pasakęs: „Jei norite žinoti, kaip valdoma valstybė ir kokia tos šalies žmonių dorovė, – įsiklausykite į jos muziką.“ VII a. įkurta pirmoji muzikos akademija turėjo chorą ir orkestrą, joje buvo rengiami profesionalūs muzikai. Daugelį šimtmečių didžiulėje Kinijos teritorijoje klostėsi įvairiausių žanrų – apeigų, ceremonijų, procesijų, pokylių, šaudymo iš lanko, vandens (atliekama ant plaustų), šokių ir kita muzika. Plito dainuojamoji poezija, naratyvinis dainavimo stilius, komiška muzikos drama chanjun. Klestėjo įvairūs sintetiniai žanrai: dagu (rūmuose atliekama instrumentinė muzika, dainos ir šokiai), zaju (varjetė, jungianti liaudies dainą, vaidybą, kalbamuosius tekstus, cirko elementus), plėtojosi kinų opera.

XX a. nemažai kinų muzikų studijavo Europoje, susidomėjimas Vakarų muzika paspartino kinų instrumentinės muzikos raidą. Liu Tianhua išpopuliarino erhu kaip solo instrumentą. 1927 m. įsteigtoje Šanchajaus konservatorijoje buvo mokoma ir Vakarų šalių muzikos. Maždaug nuo 1950 m. suklestėjo orkestrų ir solistų atliekama instrumentinė muzika. Per Mao Zedongo kultūrinę revoliuciją muzika tarnavo politiniams lozungams, uždrausta tiek užsienio kompozitorių, tiek visa iki 1966 m. sukurta kinų muzika. Nuo 1976 m. atgimsta tradicinė muzika, kompozitoriai derina jos elementus su šiuolaikine Vakarų muzikos komponavimo technika, kuria operas, simfoninę muziką, naudojama dodekafoninė technika, kuriamos industrinio triukšmo kompozicijos. Kartu labai populiarus išlieka nacionalinis stilius, tęsiama kinų muzikos tradicija.

Savita mūsų šalies ir kinų kultūros sinergija persmelkia festivalio užsakymu kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio parašytą kūrinį, kurį pats autorius pavadino „Cinema“ („Kinas“), ir sako taip: „Per daug gražu, kad būtų tikra. Taigi, kinas. Ar gali būti kas nors tikresnio negu kinas?“ Pasak muzikologės Eglės Grigaliūnaitės, rytietišku minimalizmu dvelkiančią estetiką autorius išpažįsta jau nuo pirmųjų savo opusų – elektroninių kūrinių vienodu „Mobile“ pavadinimu, kur muzika dažnai tampa sudedamąja audiovizualinio organizmo dalimi. „Post-mobiliuoju“ laikotarpiu – nuo 1999 m. („Tylinčių daiktų muzika“ orkestrui, „Antrininkai ir aš“ chorui, „Soliloquy“ kameriniam ansambliui, „Woods-Winds--Waters-Winters----Windows“ 7 fleitoms) – asketiškas elektroninių garsų trajektorijas pakeitė aktyvesnis akustinis skambesys. Pasak kompozitoriaus, „tai ne stilistikos pokytis, o tik instrumentuotės pasikeitimas, t. y. perėjimas nuo elektronikos prie akustinių instrumentų – muzikinė intuicija išliko ta pati“.

Koncertas „Kinijos garsai styginiams ir erhu virtuozas Guo Gan“ vyks birželio 5 d., trečiadienį, 19 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Kolektyvai pristatys programą, sudarytą iš gražiausių bei naujausių, taip pat šiemet aukščiausius įvertinimus chorų konkurse „Juventus“ padėjusių pelnyti ir didžiausio pasisekimo tarptautiniuose projektuose užsienyje sulaukusių kūrinių.

Ryškiausias įvykis šiame VU chorų koncertiniame sezone buvo tarptautiniame konkurse „Juventus“ laimėti du aukščiausi apdovanojimai – choras „Gaudeamus“ pelnė pirmąją vietą ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią konkursinę programą, o merginų kolektyvas „Virgo“ iškovojo antrąją vietą ir gavo specialų apdovanojimą už geriausiai atliktą nacionalinį kūrinį.

Per sezoną kolektyvai šalies chorinę kultūrą gan plačiai pristatė užsienyje. Choras „Gaudeamus“ Kovo 11-osios proga koncertavo garsiojoje Paryžiaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Merginų choras „Virgo“ dalyvavo tarptautiniame konkurse Granadoje (Ispanija) ir savo programą atliko žymioje Manuel de Falla koncertų salėje. Neseniai VU dainininkės grįžo iš gastrolių Lenkijoje ir Baltarusijoje, kur taip pat, kaip ir sostinėje Vilniuje, surengė kompozitoriaus St. Moniuszko gimimo 200 metų jubiliejui skirtus koncertus. O mišrus choras „Pro musica“ koncertavo Maskvos P. Čaikovskio valstybinės konservatorijos didžiojoje salėje. Kolektyvas netrukus vyks į Italiją dalyvauti Saviljano mieste vyksiančiame tarptautiniame konkurse.

„VU chorų sezono uždarymo koncertai tampa gražia tradicija, juose mūsų klausytojai gali išgirsti dar neskambėjusias kompozicijas ir gražiausius gastrolėms parengtus kūrinius, jiems atrenkame viso sezono programų perlus“, – sakė chorų meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.

Sezono uždarymo programą šiemet sudarys konkursinių pasirodymų kūriniai, ją papildys išskirtiniai, dar niekur chorų viešai neatlikti opusai. Koncerte girdėsime lietuvių kompozitorių Giedriaus Svilainio, Zitos Bružaitės, Donato Zakaro, Vytauto Miškinio, Juozo Naujalio, taip pat mūsų artimiausių kaimynų – lenko Piotro Janczako ir šiuo metu itin populiaraus latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūrinius.

Kaip visuomet, koncertinėje VU chorų programoje bus ir netikėtumų, ir staigmenų, o kad kūriniai skambėtų dar išskirtiniau, bus išnaudojama unikali Šv. Jonų bažnyčios akustika ir jos erdvės, skambės antifona. Paskutinėje visų trijų chorų atliekamoje Eriko Ešenvaldo kompozicijoje „Stars“ visa daugiaskliautė bažnyčios erdvė be chorinių akordų taip pat prisipildys taurių bei ,,žvaigždynų“ garsiniais ir erdviniais sąskambiais.

Be meno vadovės Rasos Gelgotienės, koncerte diriguos ir kolektyvų chormeisteriai – Ignas Garla, Indrė Veličkaitė ir Modestas Jankūnas.

Bilietus galima įsigyti tiketa.lt arba prieš renginį.

Jas atliks Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) ir choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas), Nora Petročenko (altas), Edgaras Davidovičius (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), dirigentė Adrija Čepaitė.

Wolfgango Amadeaus Mozarto „Didžiosios mišios“ c-moll dviem sopranams, tenorui, bosui, chorui ir orkestrui – tai kūrinys, Mozarto palikimo tyrinėtojų neretai apibūdinamas kaip įvairių stilių junginys, čia gausu ir barokinės polifonijos, ir skaidrios homofoninės faktūros, derinami bažnytinis ir pasaulietinis stiliai. Mišios, be to, taikliai atspindi ir tuometinio Zalcburgo atmosferos pompastiką, ir Vienos muzikinio gyvenimo patirtis. Atvykęs į Vieną ir lankydamasis sekmadienio koncertuose barono Gottfriedo van Swieteno namuose, Mozartas išgirdo Händelio ir Bacho kontrapunktus, jų įtaka „Didžiosiose mišiose“ akivaizdi.

„Didžiosios mišios“ buvo rašomos 1782–1783 m. – pereinamuoju kompozitoriaus gyvenimo laikotarpiu tarp Zalcburgo ir Vienos. 1783 m. sausio 4 d. laiške savo tėvui W. A. Mozartas užsiminė, kad dar tuomet, kai buvo nevedęs, pasižadėjo sukurti kūrinį savo išrinktajai Constanze Weber, sutikusiai tapti jo žmona, ir kad kūrinys, į kurį sudėjo visus savo lūkesčius, jau pusiau baigtas. Iš rankraščio, esančio Valstybinėje bibliotekoje Berlyne, atrodytų, jog gegužės mėnesį Mozartas paliko kūrinį neužbaigtą. Kyrie, Gloria, Sanctus ir Benedictus visiškai baigti, Credo baigiasi ties „Et incarnatus est“ ir nėra styginių partijų, o Agnus Dei visiškai neparašytas.

Nežiūrint to, Mozartas savo pažadą tesėjo ir per koncertą 1783 m. spalio 26 d. benediktinų vienuolyno Šv. Petro bažnyčioje dirigavo savo Mišias (trūkstami numeriai buvo užpildyti ankstesniais kūriniais). Constanze, tuo metu jau kompozitoriaus žmona, giedojo vieno iš sopranų partiją.

Balandžio 26-osios vakarą Vilniuje kūrinį interpretuos įsimintini atlikėjai, diriguos Adrija Čepaitė –su įvairiais Lietuvos orkestrais, o ypač turiningai su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) bendradarbiaujanti dirigentė, patirties besisemianti ir kituose Europos šalių orkestruose. Verta paminėti, kad 2017 m. A. Čepaitė su LKO įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę (įrašų kompanija „Telos Music“, 2017), kurioje skamba iškilių lietuvių kompozitorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio – kūriniai. Plokštelės pristatymo turas „Lietuvybės kodas“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio sukakčiai.

Nacionalinės filharmonijos balandžio 26 d., penktadienį, rengiamo koncerto Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje pradžia – 19 val. Gegužės 16 d. 18 val. koncertas „Mozarto Didžiosios mišios“ skambės Ukmergės kultūros centre.

Žinomo žydų visuomenės veikėjo, žydų religinės muzikos kūrėjo, Ukrainoje gimusio, JAV gyvenusio (1898–1964) kompozitoriaus kūrinį atliks keturi chorai, simfoninis orkestras bei solistai. Oratoriją orkestrui ir chorams aranžavo žymus JAV kompozitorius Josephas Nessas, 20 sakralinių L.Glantzo kompozicijų pavertęs vientisu monumentaliu veikalu. Dramaturginę liniją dar labiau sustiprins Nobelio premijos laureato Elie Wieselio memuarų "Naktis" ištraukos.

Projekte dalyvauja tarptautinė atlikėjų komanda: dirigentas Arkadijus Feldmanas (Rusija), kantorius Danielas Mutlu (JAV), Kaliningrado simfoninis orkestras, Kaliningrado muzikinio teatro choras bei choras "Kirilica", Maskvos žydų sinagogos vyrų kapela, choras "Vilnius" ir aktorė Elzė Gudavičiūtė. Premjeros Vilniuje išvakarėse kūrinį išgirs Kaliningrado miesto klausytojai – "Holokausto naktis" bus atlikta Kaliningrado Sobore.

"Mes, viso pasaulio žmonės, turime sustabdyti įsikerojusią neapykantą. Jei to nepadarysime, tai lems ateities genocidus, mirtis ir didžiules kančias, – sakė idėjos autorius ir vienas iš projekto organizatorių, kompozitoriaus L.Glantzo sūnus Jerry Glantzas. – E.Wieselio memuarų "Naktis" istorija be galo sukrečianti ir žiauri, tačiau kūrinio muzika alsuoja optimizmu ir viltimi."

Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena Jungtinių Tautų sprendimu minima nuo 2005 m. 1945 m. sausio 27-ąją buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.

Projekto organizatoriai – koncertinė įstaiga valstybinis choras "Vilnius", asociacija "Tarptautiniam bendradarbiavimui ir tolerancijai" (Vokietija), ne pelno siekianti organizacija "Holokausto nakties projektas". Projekto partneris – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Kas? Koncertas Tarptautinei holokausto aukų atminimo dienai. L.Glantzo oratorijos "Holokausto naktis" pasaulinė premjera.

Kada? Sausio 29 d. 18 val.

Kur? Šv. Jonų bažnyčioje.