„Švedijos narystės NATO ratifikavimo proceso Vengrijos parlamente užbaigimas sukurs tvirtą pagrindą judėti į priekį mūsų dvišaliuose santykiuose“, – laiške teigė U. Kristerssonas ir pridūrė, kad tikisi aptarti šį klausimą Budapešte „mums abiem patogiu metu“.

„Taip pat turėsime galimybę susitikti vasario 1 dieną Briuselyje vyksiančiame svarbiame Europos Sąjungos Tarybos posėdyje“, – sakoma sausio 25-ąja datuotame laiške.

Turkijos įstatymų leidėjai antradienį pritarė Švedijos siekiui tapti 32-ąja Aljanso nare. Turkijos lyderis artimiausiomis dienomis turėtų pasirašyti Švedijos ratifikacinį dokumentą.

Ankara daugiau nei metus blokavo Stokholmo narystę Aljanse, argumentuodama, jog Švedija nepakankamai stengiasi kovodama su terorizmu.

Švedijai dar reikia Vengrijos pritarimo, mat prašymus dėl narystės NATO vienbalsiai turi patvirtinti visos Aljanso narės.

Antradienį vengrų premjeras pakvietė savo kolegą iš Švedijos į savo šalį aptarti jos narystės NATO.

Tai įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai Budapeštas sukritikavo Stokholmą, kad šis esą nesiima jokių priemonių dvišaliams santykiams stiprinti.

Budapeštas dažnai smerkė, kaip jis vadina, „atvirai priešišką Švedijos požiūrį“, kaltindamas švedus, kad jie „nuolat nori supriešinti Vengriją“ teisinės valstybės klausimais.

Vis dėlto Vakarams praėjusių metų liepą sutarus su Turkija dėl Švedijos prisijungimo, Vengrija pareiškė, kad ratifikuos paraišką ir kad tai tėra tik techninis klausimas.

Po to, kai Rusija 2022 metų vasarį įsiveržė į Ukrainą, Švedija ir Suomija atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo principo, siekdamos prisijungti prie JAV vadovaujamos gynybos organizacijos.

Praėjusių metų balandį Suomija tapo 31-ąja Aljanso nare. 

„Kaip būsima sąjungininkė, Švedija nori padėti su oro policija, žvalgyba Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse per oro policijos misiją“, – antradienį žurnalistams Vyriausybėje sakė politikas.

Pasak jo, Stokholmas yra dėkingas Lietuvai už jos paramą Švedijai ir Suomijai siekiant narystės NATO.

Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Švedija ir Suomija atsisakė ilgai vykdytos neprisijungimo politikos ir 2022 metų gegužės mėnesį pateikė prašymą prisijungti prie karinio aljanso.

Tačiau Turkija blokuoja šias paraiškas, kaltindama Švediją tuo, kad ji suteikia prieglobstį, jos nuomone, „teroristams“, ypač Kurdistano darbininkų partijos nariams.

Pastaruoju metu įtampą pakurstė Švedijoje vykusi protesto akcija, kurios metu sudegintas Koranas. Vis dėlto Lietuva tikisi, kad Švedija ir Suomija Vilniuje vyksiančiame NATO susitikime jau dalyvaus kaip pilnateisės narės.

Švedijos premjeras sakė, kad Stokholmas ir Helsinkis vykdo savo įsipareigojimus Ankarai, duotus trišaliame susitarime.

„Turkijos vyriausybė kelis kartus mums patvirtino, kad jie taip pat mato mūsų pastangas, kad darome tai, ką pažadėjome, ypač kalbant apie kovą su terorizmu“, – sakė politikas.

Jis pabrėžė gerbiantis Turkijos teisę pačiai priimti sprendimą dėl Skandinavijos šalių narystės Aljanse ratifikavimo.

U. Kristerssono teigimu, Aljanso narėmis tapusios Švedija ir Suomija sustiprins ir NATO sausumos pajėgas regione.

Nuo metų pradžios pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai perėmusios Švedijos premjeras tai pat sakė, kad Stokholmas artimiausią pusmetį daugiausia dėmesio skirs Europos saugumo klausimams.

Jis taip pat akcentavo būtinybę remti Rusijos užpultą Ukrainą.

„Ukrainos likimas yra kartu ir Europos likimas“, – kalbėjo U. Kristerssonas.

„Šiandien informavau Švedijos premjerą apie esančią problemą ir jis pažadėjo į ją įsigilinti“, – ketvirtadienio vakarą po Europos Vadovų Tarybos posėdžio Briuselyje žurnalistams sakė Lietuvos vadovas.

Pasak jo, Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) nebuvo girdėjęs apie šalių nesutarimus.

„Švedijos premjeras, man tai buvo šiek tiek netikėta, nieko apie tai nežinojo. Be abejo, iš karto susisiekė su savo komanda ir pažadėjo įsigilinti į šį klausimą“, – teigė  prezidentas.

„Ko gero jis (klausimo derinimas – BNS) vyksta ministrų lygyje, kol jis nesisprendžia, tol lieka būtinybė pasitelkti Europos Komisiją, bet gal kaip geri kaimynai, strateginiai partneriai mes galime susitarti ir be trečiosios šalies įsikišimo“, – kalbėjo G. Nausėda.

ES energetikos ministrai rugsėjo pabaigoje nusprendė, kad bus perskirstomos pigiai vėjo, saulės, branduolinę ar vandens energiją bei lignitą (rusvąją anglį) gaminančių įmonių perteklinės pajamos, nustatant 180 eurų už megavatvalandę kainos lubas.

Briuselyje pritvirtintame reglamente teigiama, jog tarp 100 proc. nuo elektros importo priklausančios ir pagrindinės elektrą jai eksportuojančios šalies iki gruodžio 1 dienos, padedant Komisijai, turi būti pasirašyta sutartis dėl pasidalijimo surinktomis perteklinėmis elektros gamintojų pajamomis. 

Tiek energetikos ministras Dainius Kreivys, tiek premjerė Ingrida Šimonytė anksčiau teigė, kad Lietuva dėl pasidalijimo „viršpelniais“ pirmiausia turėtų tartis su Švedija, iš kurios importuojama daugiausia elektros.

Vis dėlto abi šalys nesutaria dėl pagrindinio eksportuotojo sąvokos, kuri, pasak D. Kreivio, nėra aiškiai apibrėžta Europos Sąjungos dokumentuose.

Tokia situacija, anot ministro, susidarė dėl to, kad dalis elektros srauto iš Švedijos ateina ne tik per jūrinį kabelį, bet ir ratu per Latviją.

Lietuva elektrą importuoja iš Švedijos 700 megavatų (MW) galios jūriniu „NordBalt“ kabeliu. Tačiau elektra į šalį taip pat patenka jungtimis su Latvija bei Lenkija.

U. Kristerssonas antradienį siekė įtikinti Turkijos prezidentą oficialiai pritarti Švedijos stojimui į NATO.

„Tikimės pamatyti pozityvesnį vaizdą, kai į mėnesio pabaigą Stokholme bus organizuotas šis bendras susitikimas“, – vėliau sakė R. T. Erdoganas, nenurodydamas konkrečios datos.

Turkijos lyderis pridūrė „nuoširdžiai norintis“, kad Švedija įstotų į JAV vadovaujamą karinį aljansą.

U. Kristerssonas sakė, kad Švedija yra įsipareigojusi kovoti su terorizmu, ir savo susitikimą su R. T. Erdoganu Ankaroje pavadino „labai vaisingu“.

Gegužę Švedija ir Suomija drauge pateikė paraiškas įstoti į NATO, po Rusijos invazijos į Ukrainą nutarusios atsisakyti ilgametės nesijungimo prie karinių blokų politikos.

Šiaurės šalys tikėjosi, kad įstojimo procesas truks neilgai, tačiau Turkija jį užvilkino, ėmusi prieštarauti jų narystei.

Suomijos ir Švedijos narystės NATO dokumentus jau ratifikavo 28 iš 30 NATO narių.

Šių dviejų šalių įstojimo į aljansą paraiškų savo parlamentams ratifikuoti dar neperdavė tik Vengrija ir Turkija.

Penktadienį R. T. Erdoganas trečią kartą per mėnesį pakartojo, kad jo parlamentas oficialiai nepatvirtins Šiaurės šalių NATO dokumentų, kol abi šalys nežengs būtinų „žingsnių“.

Turkija jau seniai kaltina Suomiją ir ypač Švediją teikiant prieglobstį kurdų kovotojams iš uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) ir reiškiant paramą Sirijos šiaurėje veikiantiems kurdų Liaudies apsaugos daliniams (YPG).

Pokalbį U. Kristerssonas pavadino „konstruktyviu“. Socialiniame tinkle „Twitter“ jis taip pat parašė „laukiantis netrukus įvyksiančio vizito į Ankarą“, bet išsamesnės informacijos nepateikė.

Įstojimas į NATO yra vienas iš naujosios Švedijos vyriausybės prioritetų. U. Kristerssonas praėjusią savaitę pareiškė esąs pasirengęs vykti į Ankarą susitikti su R. T. Erdoganu.

Gegužę Švedija ir Suomija drauge pateikė paraiškas įstoti į NATO, po Rusijos invazijos į Ukrainą nutarusios atsisakyti ilgametės nesijungimo prie karinių blokų politikos.

Šiaurės šalys tikėjosi, kad įstojimo procesas truks neilgai, tačiau Turkija jį užvilkino, ėmusi prieštarauti jų narystei.

Turkija jau seniai kaltina šias dvi šalis, ypač Švediją, teikiant prieglobstį kurdų kovotojams iš uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK).

Birželį trys šalys pasiekė susitarimą, į kurį įtraukė nuostatų dėl, be kita ko, ekstradicijos ir dalijimosi informacija, atvėrusios kelią NATO oficialiai pakviesti Švediją ir Suomiją įstoti į aljansą.

U. Kristerssonas trečiadienį dar kartą pareiškė, kad jo vadovaujama vyriausybė vykdys „trišalį susitarimą“ tarp Švedijos, Suomijos ir Turkijos.

Suomijos ir Švedijos narystės NATO dokumentus jau ratifikavo 28 iš 30 NATO narių.

Šių dviejų šalių įstojimo į aljansą paraiškų savo parlamentams ratifikuoti dar neperdavė tik Vengrija ir Turkija.

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas trečiadienį taip pat pareiškė, kad „artimiausiu metu“ nuvyks į Turkiją aptarti beveik užbaigto Suomijos ir Švedijos prisijungimo prie Aljanso proceso.

U. Kristerssonas buvo išrinktas 176 balsais prieš 173. Penktadienį jis paskelbė apie susitarimą sudaryti trijų partijų vyriausybę tarp jo Nuosaikiųjų partijos, krikščionių demokratų ir liberalų, kuriuos parlamente remia jų pagrindinė sąjungininkė SD.

U. Kristerssonas pakeis Magdaleną Andersson (Magdaleną Anderson), vadovaujančią didžiausiai Švedijos socialdemokratų partijai, kuri atsidūrė opozicijoje. Jis remia istorinį Švedijos siekį įstoti į NATO, šaliai po Rusijos invazijos į Ukrainą nutarus atsisakyti ilgametės nesijungimo prie karinių blokų politikos.

Keturios partijos pristatė 62 puslapių bendradarbiavimo gaires, kuriose, be kita ko, raginama įnirtingai kovoti su nusikalstamumu ir imigracija bei statyti naujus branduolinius reaktorius.

Kraštutinių dešiniųjų SD, kažkada laikyti Švedijos politikos atstumtaisiais, per rugsėjo 11-osios rinkimus pasirodė labai sėkmingai.

Neonacių ir kitų kraštutinių dešiniųjų aktyvistų įkurta partija, tapo viena populiariausių politinių jėgų. Jai vadovauja Jimmie Akessonas (Jimis Okesonas), kuris nuo 2005 metų, kai perėmė partijos vairą, iš marginalinio judėjimo ją pavertė antra pagal dydį partija Švedijos parlamente.

J. Akessonas, kuris nemano, kad jo partija yra kraštutinių dešiniųjų, parlamentui sakė, kad nors jo partija norėtų būti vyriausybėje ir užimti postus ministrų kabinete, svarbiausia yra vyriausybės vykdoma politika.

„Svarbu tai, ką vyriausybė daro, o ne tai, kaip ji atrodo“, – sakė jis.

Partijos vedlys apkaltino ankstesnes vyriausybes – ir kairiuosius, ir dešiniuosius – netinkamu šalies valdymu.

„Esame pasirengę paremti naują vyriausybę... nes per derybas įsitikinome, kad ji sugebės nutraukti šią tendenciją“, – sakė jis.

SD surinko rekordinius 20,5 proc. balsų ir atsiliko tik nuo darbą baigiančios premjerės M. Andersson socialdemokratų, Švedijos politikoje dominavusių nuo praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio.

Po rinkimų SD atiteko keturių parlamento komitetų pirmininkų postai, o kartu ir galimybė daryti didesnę įtaką Švedijos politikoje.

Gaujų smurtas

Naujoji vyriausybė savo veiksmų plane nurodė, kad sieks sumažinti pabėgėlių, į šalį perkeltų Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) biuro, skaičių nuo 6 400 (pernai) iki vos 900 per metus visos savo ketverių metų kadencijos periodu.

Taip pat bus siekiama skatinti imigrantus grįžti namo bei išanalizuoti užsienio piliečių deportavimo galimybę remiantis jų „netinkamu elgesiu“.

Vyriausybė taip pat išnagrinės galimybę prieglobsčio prašytojų prašymų nagrinėjimo metu laikyti juos tranzito centruose, atsisakys Švedijos tikslo skirti 1 proc. bendrųjų vidaus pajamų paramai vystymuisi ir įves nacionalinį draudimą elgetauti.

Nors ketvertas laikosi vieningos pozicijos, jų požiūriai tradiciškai išsiskiria keliose svarbiausiose politikos srityse, todėl susitarime buvo padaryta didelių nuolaidų, visų pirma siekiant patenkinti kraštutinių dešiniųjų reikalavimus.

Viena pagrindinių rinkiminės kampanijos temų buvo Švedijos sunkumai kovojant su sparčiai augančiais gaujų susišaudymais.

„Darysime viską, kas įmanoma, kad tai sustabdytume“, – penktadienį sakė U. Kristerssonas.

Plane teigiama, kad kai kuriose nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse turėtų būti atliekamos kūno kratos, skiriamos griežtesnės bausmės pakartotiniams nusikaltėliams, dvigubos bausmės už tam tikrus nusikaltimus ir taikomi anoniminiai liudijimai.

Visi šie elementai buvo mažos centro dešinės liberalų partijos didelės suteiktos nuolaidos.

Didelė SD įtaka keturių šalių susitarimui sukėlė įtampą tarp liberalų, kurių parama taip pat labai svarbi U. Kristerssono išlikimui.

Kadangi jo administracija turės nedidelę, vos trijų vietų parlamente daugumą, užtektų tik nedidelio skaičiaus nepatenkintų parlamentarų, kad vyriausybė subyrėtų.

Kai kurie liberalų partijos nariai, įskaitant partijos jaunimo lygą, pirmadienį paragino parlamento narius balsuoti prieš U. Kristerssoną, nors tai neįvyko.

Kadenciją baigianti M. Andersson taip pat kreipėsi į liberalus, tikėdamasi su jų palaikymu parlamente suformuoti kairiųjų daugumą.

„Ukrainai tęsiant herojišką kovą už savo laisvę ir globalią saugumo tvarką, mūsų vienybė ir kolektyvinė parama yra esminės, siekiant atsilaikyti ir sustabdyti nepateisinamą Rusijos agresiją, o taip pat neleidžiant tarptautinei bendruomenei priprasti prie karo liepsnų Europoje. Tvirtai tikiu, kad išsaugodami solidarumą ir tvirtą laikyseną, paremtą laisvės ir demokratijos vertybėmis, įveiksime karo siaubus, kurių liudininkais šiandien esame“, – pranešime sakė Lietuvos premjerė.

I. Šimonytė pabrėžia, kad Lietuva yra pagerbta, galėdama vadinti Švediją artima sąjungininke ir strategine partnere, su kuria sieja stiprėjantys dvišaliai ryšiai, tvirta ir dinamiška partnerystė europiniuose bei Šiaurės-Baltijos šalių formatuose.

Vyriausybės paskelbtame I. Šimonytės sveikinime naujajam Švedijos ministrų kabinetui ji linkėjo sėkmės siekiant užsibrėžtų tikslų, šalies žmonių saugumo, klestėjimo ir gerovės stiprinimo.

Švedijos konservatorių lyderis U. Kristerssonas pirmadienį parlamente buvo išrinktas ministru pirmininku per balsavimą, kuriame dešiniuosius pirmą kartą parėmė kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų (SD) partija.

Praėjusią savaitę jis paskelbė apie susitarimą sudaryti trijų partijų vyriausybę tarp jo Nuosaikiųjų partijos, krikščionių demokratų ir liberalų, kuriuos parlamente remia jų pagrindinė sąjungininkė SD.

U. Kristerssonas premjero pareigose keičia Magdaleną Andersson (Magdaleną Anderson), vadovaujančią didžiausiai Švedijos socialdemokratų partijai, kuri atsidūrė opozicijoje.

Taktika ar išdavystė?

Jis gali tapti pirmuoju Švedijos premjeru, kuris valdys šalį su kraštutinių dešiniųjų palaikymu.

58 metų konservatyvios Nuosaikiųjų partijos lyderio įvaizdis – nepriekaištingas: vizitine kortele tapę apvalūs akiniai, preciziškai tvarkinga išvaizda, puiki fizinė forma. Buvęs gimnastas dažnai fotografuojamas aktyviai leidžiantis laiką, bėgiojantis ar vaikštantis gamtoje su savo šuniu Vinstonu, Velso (valų) springerspanieliumi, kurį gavo po pralaimėjimo 2018 m. Švedijos parlamento rinkimuose.

Tada U.Kristerssonas pažadėjo niekada nesiderėti su nacionalistinę retoriką mėgstančiais ir prieš imigraciją nusiteikusiais Švedijos demokratais (SD), kurie šalies politinėje arenoje ilgus metus buvo laikomi parijais. Tąkart jam taip pat nepavyko nuversti nuo 2014-ųjų valdžiusios socialdemokratų vyriausybės.

Prabėgo ketveri metai ir, atrodo, šįkart jis sėkmingai eliminavo ilgamečius šalies politinius lyderius. Tačiau po didelio posūkio: po 2018-ųjų nesėkmės U.Kristerssonas suprato, kad, norint užkopti į valdžios olimpą, reikia imtis nestandartinių sprendimų.

2019 m. jis pradėjo tiriamąsias derybas su SD, toks bendradarbiavimas ilgainiui gilėjo, kol konservatoriui galiausiai pavyko įtikinti centro dešiniųjų sąjungininkus sekti jo pavyzdžiu.

U.Kristerssono kritikai apkaltino jį parsidavus kraštutiniams dešiniesiems, tačiau jis pats gina šį suartėjimą, vadindamas tai savąja politikos puse. Konservatorius jau pradėjo derybas dėl koalicijos, jis iškart po rinkimų žadėjo, kad pirmiausiai kalbėsis su šalies liberalais, SD ir krikščionimis demokratais.

Ištiesinti Švediją

U.Kristerssonas yra ne tik legendinio belgų komiksų ir animacinių filmų herojaus Tintino gerbėjas, bet ir ekonomistas, norintis įvesti Švedijos dosnių socialinių išmokų ribą, kad žmonės būtų labiau skatinami įsilieti į darbo rinką.

U. Kristerssonas pažadėjo susidoroti su nusikalstamumu ir, kaip pats įvardijo, ištiesinti Švediją, kuri prarado kontrolę dėl per didelio problemų skaičiaus.

Jau 1994 m. savo knygoje „Nedirbanti karta“ jis palygino Švedijos darbo rinkos reguliavimą – pagrindinį gerovės valstybės modelio segmentą – su Pietų Afrikos apartheido sistema: slegiančia ir skatinančia pasyvumą.

Šios rinkimų kampanijos metu jis aktyviai agitavo dėl klausimų, kurie artimi dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų rinkėjų širdims. Žinoma, po tokios retorikos sulaukė kritikos kaip esą vos švelniau už SD pasisakantis oratorius.

U.Kristerssonas pažadėjo susidoroti su nusikalstamumu ir, kaip pats įvardijo, ištiesinti Švediją, kuri, jo nuomone, prarado kontrolę dėl per didelio problemų skaičiaus, pradedant sparčiai augančiais gaujų susišaudymais ir baigiant dideliu nedarbu, akušerių trūkumu ir netvarkingomis klasėmis mokyklose.

„Neveikianti Švedija tapo nauja norma“, – visos kampanijos metu atkakliai kartojo jis.

Būdamas ant Europos migrantų krizės slenksčio 2014-aisiais, buvęs Nuosaikiųjų partijos lyderis ir ministras pirmininkas Fredrikas Reinfeldtas vienoje iš paskutinių savo, kaip premjero, kalbų paragino švedus atverti savo širdis. 10 mln. gyventojų turinti šalis 2014–2015 m. priėmė daugiau prieglobsčio prašytojų vienam gyventojui nei bet kuri kita Europos šalis, kol galiausiai nusprendė įjungti stabdžius.

Tačiau U.Kristerssonas palaiko daug griežtesnę migracijos politiką, o tai šiandien suartina jį su kraštutiniais dešiniaisiais.

Ankstyvos pamokos

1963-iaisiais pietiniame Švedijos mieste Lunde gimęs U.Kristerssonas pirmą kartą į politiką savo kojas įmerkė dar būdamas paauglys, vidurinėje mokykloje, o po kelerių metų perėmė Nuosaikiųjų partijos jaunimo sparno vairą, kai tuo metu šaliai vadovavo neoliberalų frakcija. Tačiau 1992 m. jis pralaimėjo aršią lyderystės kovą F.Reinfeldtui, taip pat neoliberalui, tik kiek labiau linkusiam prie konservatyvių idėjų. Pastarasis Švedijos premjeru dirbo nuo 2006 iki 2014 m.

Stebėtojai teigia, kad šis pralaimėjimas ir konkurencijos sukeltas skilimas stipriai paveikė U.Kristerssoną ir pastūmėjo suvokti, kaip svarbu pirmąją vietą skirti savo komandai. Galiausiai jis 1994 m. buvo išrinktas į parlamentą, vėliau dirbo miesto tarybos nariu Strangne ir Stokholme, 2010–2014 m. buvo F.Reinfeldto vyriausybės socialinės apsaugos ministru, o vėliau tapo šešėliniu finansų ministru.

AFP nuotr.

Retkarčiais pailsėdavo nuo politikos: dirbo ir komunikacijos srityje, ėjo įvaikinimo agentūros valdybos pirmininko pareigas. Jis pats yra vedęs ir yra trijų dukterų, kurias įvaikino atvykusias iš Kinijos, tėvas.

2017 m. spalį jis perėmė Nuosaikiųjų vadeles, kai jo pirmtakė Anna Kinberg Batra buvo nušalinta partijos frakcijos po pareiškimo, kad yra pasirengusi derėtis su SD kiekvienu konkrečiu atveju.

U.Kristerssonas tada tvirtino, kad nesiderės su SD, kuri, remiantis tuometėmis visuomenės apklausomis, į priekį yrėsi petys petin kartu su konservatoriais, nors ir už socialdemokratų nugarų.

Tąkart rinkimų kampanijoje jam sekėsi gana sunkiai, savo partijos pergalės atveju žadėjo suformuoti vyriausybę su dar trimis centro dešiniosiomis partijomis.

Rizikingas statymas

U.Kristerssonas spinduliuoja gero vaikino aurą: protingas, nuolankus, lengvai bendraujantis, atviras diskusijoms ir mūšius laimintis šypsena. Komunikacijos eksperto, kurio amplua jam jau teko matuotis, savybės.

Nors U.Kristerssono kritikai jį vadina kavos pertraukėlių politiku – neva daug kalbų, jokių veiksmų – šie gebėjimai yra labai svarbūs šiandien verdančių politinių derybų metu.

Dabar U.Kristerssonas gali įeiti į istoriją kaip kraštutinių dešiniųjų „šaltkalvis“, kuris atvėrė duris Švedijos demokratams į politinę areną, dar prieš rinkimus rašė laikraštis „Dagens Nyheter“.

Tačiau tuo metu Nuosaikiųjų lyderis negalėjo numatyti, kad, davus jam palaiminimą, kraštutiniai dešinieji aplenks konservatorius kaip didžiausia dešiniųjų partija ir antra pagal dydį šalies partija rinkimuose po socialdemokratų. Atrodo, kad visos trys tradicinės dešiniųjų partijos prarado vietų parlamente, o SD partija smarkiai išaugino jų skaičių.

Tačiau jei U.Kristerssonas tikrai taps kitu Švedijos ministru pirmininku, jo statymas bus vertas rizikos. Kita vertus, jei jam nepavyks, jis gali atsidurti politikos paraštėse.

„Nuosaikieji į savo partijos lyderį žiūri gana panašiai kaip į biržos prekybos sąraše esančios bendrovės generalinį direktorių: kol viskas klostysis gerai, jis galės pasilikti, bet jei seksis blogai, turės palikti savo darbo vietą tą pačią dieną“, – teigia politikos istorikas Torbjornas Nilssonas.

Septynerius metus Švedijos vyriausybei vadovavęs S. Lofvenas praėjusią savaitę Socialdemokratų partijos suvažiavime pasitraukė iš partijos vadovų.  Į jo vietą partija išsirinko dabartinę finansų ministrę M. Andersson, kuri gali tapti pirmąją prie Švedijos vyriausybės vairo stojusia moterimi, jeigu jos kandidatūrą patvirtins parlamentas.

Dabar parlamento pirmininkas turi pradėti ieškoti naujo premjero.

Po praėjusios savaitės balsavimo dėl nepasitikėjimo S. Lofvenas galėjo atsistatydinti arba sušaukti pirmalaikius rinkimus.

Spaudos konferencijoje atkreipęs dėmesį į sudėtingą situaciją dėl COVID-19 pandemijos, taip pat į tai, kad kiti visuotiniai rinkimai turi vykti po metų, S. Lofvenas sakė, kad pirmalaikiai rinkimai „nėra geriausia Švedijai“.

„Esant tokiai padėčiai paprašiau pirmininko atleisti mane iš premjero pareigų“, – sakė S. Lofvenas.

Tvirto sudėjimo 63 metų buvęs suvirintojas ir profesinės sąjungos lyderis 2014-aisais sugrąžino Švedijos kairiuosius į valdžią, o tuomet išsilaikė po 2018-ųjų rinkimų pakreipdamas partiją centro dešinės link.

Galiausiai jis susipyko su jo vyriausybę rėmusia Kairiąja partija ir tapo pirmuoju švedų vyriausybės vadovu, pralaimėjusiu balsavimą dėl nepasitikėjimo.

Prašymą surengti balsavimą pateikė kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partija (SD), Kairiajai partijai paskelbus, kad ji planuoja pati siekti paramos tokiam žingsniui, kuris būtų protestas prieš vyriausybės projektą švelninti nuomos kontrolę – Švedijos socialinio modelio „puolimą“.

Politinę krizę sukėlė projektas pertvarkyti nuomos kontrolę šalyje ir potencialiai atverti galimybę nuomojamų būstų savininkams laisvai nustatinėti nuomos kainas naujai pastatytiems būstams.

Kairiųjų stovykloje šis pasiūlymas vertinamas kaip priemonė, prieštaraujanti Švedijos socialiniam modeliui ir kelianti grėsmę nuomininkams.

Konservatyvi Nuosaikiųjų partija ir krikščionys demokratai greit paskelbė remiantys pasiūlymą, ir reikiama dauguma buvo užtikrinta. Nepasitikėjimas premjeru 349 vietų parlamente buvo pareikštas 181 balsu.

Paskutinės minutės pastangos nuraminti buvusių komunistų Kairiąją partiją, turinčią 27 vietas parlamente, buvo bevaisės.

Kritikai šią skirtinguose politinio spektro sparnuose esančių partijų grupę pavadino „nedoru aljansu“.

Skelbdamas apie atsistatydinimą S. Lofvenas kritikavo veiksmus jam nuversti neužsitikrinus daugumos dėl naujo premjero.

„Jie balsavimu nušalino vyriausybę patys neturėdami alternatyvos [šiai] vyriausybei“, – žurnalistams sakė jis.

Dabar parlamento pirmininkas Andreasas Norlenas pradės derybas su partijomis dėl naujo vyriausybės vadovo.

Iki bus suformuota nauja administracija, S. Lofveno vyriausybė laikinai eis pareigas.