Kadangi ši šventė populiariausia anglosaksiškose kraštuose (JAV ir JK), burbėjimas dėl jos pritaikymo Lietuvoje ir keliamos grėsmės „taribinės“ Lietuvos „toutiniam“ paveldui visiškai nestebino, tačiau šiemet buvo pasiektas visiškai naujas lygis, mat skelbta, kad naktis iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. yra blogio jėgų šėlsmo naktis.

Tarkime, kad yra taip, ir kad deganti žvakė išskobtame moliūge yra okultinio pobūdžio atributas, nubaidantis protėvių dvasias, kenkiantis Lietuvos nacionaliniam išskirtinumui ir negailestingai virkdantis sovietinės tautos dainiaus Justino M. vėlę.

Okultizmas apskritai nėra gerai jokiu požiūriu. Netikinčio ir mokslu besiremiančio žmogaus nuomone, tai yra nesąmonės, o tikinčio krikščionio – žaidimas su blogio jėgomis ir lindimas į teritorijas, neskirtas gyviesiems.

O kaip, leiskite paklausti, yra dėl okultizmo apraiškų, kurias didelė dalis žmonių praktikuoja kiekvieną dieną? Ką apie tai mano bažnyčios atstovai?

Kalbu apie ateities spėjimą ir žmonių charakteristiką iš žvaigždžių. Beveik kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė turi savo ateities numatymo skyrelį.

Taip pat nemažai portalų turi ateities spėjimo iš kortų ar skaičių skyrelius bei sapnininkus, o televizijos kanalai – netgi etatinius šarlatanus.

Skaičiuojame paskutines metų savaites ir jau dabar vis dažniau teks per televizorių išgirsti saldžias poros poniučių ir vyrų (vienas jų dar ir apie orus pasakoja) kalbas, kad „ateinantys metai kinų tradicijoje bus Mėlynosios sojų pupelės metai, o remiantis čionykštėmis tradicijomis, tais metais Rudasis mėnulis užbaigs tiesiosios žarnos trajektoriją, pereidamas iš Nosies grandytojo ženklo į Išangės krapštytojo ženklą, todėl Santechniko ženklo atstovams derėtų pagalvoti apie naujas karjeros perspektyvas, daugiau skirti laiko poilsiui, šeimai ir gal net perkelti indėlius į kitą banką...“

Iki šiol negaliu pamiršti, kaip viena tokių aiškiaregių kadaise aiškino, kad Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas taip pagal žvaigždes puikiai dera, kad jie veikiausiai kitomis aplinkybėmis būtų meilužių pora.

Nors gyvename XXI a., didelė dalis žmonių vis dar yra labiau linkę tikėti šiais ikikrikščioniškais sukčių kliedesiais, o ne racionalia, faktais pagrįsta informacija. Taip pat žmonės neretai, remdamiesi dangaus kūnais, aiškina savo charakterio ypatybes arba santykius su kitais žmonėmis.

„Ji – varpa, tu – išangė, natūralu, kad judu ne visada sutariate“, – panašių pusiau rimtai, pusiau juokais sakomų frazių esame girdėję kiekvienas.

Visi šie paistalai ne tik iracionalūs, bet ir priešiški krikščionybės idėjoms, tačiau Bažnyčios atstovai kažkodėl tyli.

Renginys miestui žadėtas toks, kad jo įspūdžiai dar būtų gajūs per pačias Kalėdas, kad visiems Kalėdos būtų ypatingos.

Skubėti mažiau, šypsotis plačiau, įžiebti savyje viltį bei gražiausių metų švenčių laukti lengviau. To vylėsi šventės organizatoriai, to siekė Kauno Kalėdų eglės kūrėja Jolanta Šmidtienė ir jos komanda.

Kaip žadėta, taip ir padaryta. Pramogomis ir užburiančiais vaizdais bei pajudėti verčiančia muzika pasirūpinta su kaupu.

Neprailgo nei valanda iki įžiebimo, neprailgo ir laikas po jo. Nuotaiką kūrė Jovani, Justinas Jarutis, Remis Retro, Evgenya Redko bei kiti žinomi Lietuvos atlikėjai.

Kitų dėmesį prikaustė Senelis Kalėda, treti susitelkė į bendravimą tarpusavyje, spėję ir dalį Senamiesčio apeiti. „Taigi girdis visur koncertas“, – sakė viena kauniečių šeimyna, nusprendę netrypčioti vietoje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Eglė buvo apgaubta ekrano, kuriame iš visų pusių buvo transliuojamas kelių čia pat įrengtų scenų vaizdas. Atėjus lemiamai įžiebimo akimirkai širma su visu apšvietimu nepastebimai ėmė leistis. 

Senelis Kalėda atvyko ne su rogėmis, traukiamomis elnių, o stumdamas dviratį. Jį priparkavęs prie scenos stipriai apkabino renginio vedėją Jovanį ir pasidžiaugė, kad Kalėdų ir Senelio laukia tiek daug žmonių - aikštė ir Senamiestis tą vakarą buvo sausakimši.

Pasidalijo, kad kelionėje jį lydėjo angelai, plunksnų ir kitų gerumo, taikos ženklų palikę visame mieste. Angelų prisilietimas ypač ryškus žvelgiant į eglę.

Eglė įsižiebė po magiškos ceremonijos – į stebuklingas plunksnas papūtus Seneliui Kalėdai, juo tikinčia mergaite Ūla ir miesto merui Visvaldui Matijošaičiui.

Įsižiebus eglei dalis susirinkusiųjų patraukė namo, tačiau daugybė dar liko Rotušėje tęsti vakarėlio – čia toliau prie DJ pulto užvedančiai šeimininkavo Jonavis, o scenose - kviestiniai atlikėjai. 

Netrukus bus išsiųsti pirmieji nemokami šventiniai atvirukai iš Rotušės aikštėje įsikūrusio kalėdinio pašto. Tetai į Skuodą, artimiesiems į Vilnių, sau į Kauną ir daugybė kitų.

Šiemet kaip ir daugybę kitų neišdildomų Kauno kalėdinių eglių kūrusi J. Šmidtienė susitelkė ties lengvumo tema. Ši eglė leis visiems pajausti tarsi esame po angelo sparnu, kad visas miestas ir jo gyventojai – tarsi angelo palytėti.

Lengvos ir ramios Kalėdos Kaune – ir devizas, ir palinkėjimas, ir siekis. „Iš esmės viskas eina per žodį lengvumas. Lengvos Kalėdos“, – kokią nuotaiką siekė perteikti, apibūdino J. Šmidtienė.

„Šiemet pasaulyje tokia padėtis, kad viskas sunku. Sunkios mintys, sunkios žinios. Norisi kažko lengvo. Kalėdos – tai viltis. Ieškodama, kas žmogui leistų pačiam pajusti viltingą nuotaiką, prisikapsčiau iki plunksnos simbolio. Plunksna asocijuojasi su lengvumu ir su angelu. Šiais laikais mes patys turime būti angelais“, – sakė menininkė. Plunksnos puošė ir eglę, ir Rotušės aikštę.

Ji įvardijo, kad fiziškai sunkiausia dalis buvo eglės konstrukcijos surinkimas, visų puošmenų sudėliojimas. „Šiame etape prie eglės turiu būti dieną naktį, nes kiekviena detalė turi būti dedama pagal mano piršto nurodymą“, – apie tikslumo svarbą kalbėjo J. Šmidtienė.

Minėjo, kad paskutinėmis paromis bus darbuojamasi ištisai.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė „Kauno dienai“ skaičiavo, kad bendrai žiemos šventėms – eglutės įžiebimui, papuošimams, šventiniams renginiams – preliminariai skiriama apie 430 tūkst. eurų. Rotušės aikštės puošimui ir eglutei buvo numatyta 160 tūkst. eurų.

Patyrė įvairių išbandymų

Ryte Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo aukojamos mišios. Melstasi už Lietuvos kariuomenę, visus jos darbuotojus bei jų artimuosius.

Po to kariai žygiavo Rumpiškės, Tilžės, Kūlių Vartų, Tiltų gatvėmis iki pat Atgimimo aikštės. Čia būriavosi klaipėdiečiai su šeimomis bei keturkojais, pro šalį ėję moksleiviai. Laikinai užtvertoje Danės gatvėje stovėjo policijos pareigūnų ir karo policijos ekipažai.

Atžygiavus kariams, šventė prasidėjo Lietuvos himno giedojimu.

Po jo Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus buvo pakviestas tarti sveikinimo žodžius.

„Ne pirmą kartą šiais metais Klaipėdoje vyksta kariuomenės dienos. Tai džiugina Klaipėdos ir regiono gyventojus. Turime stiprią kariuomenę, kuri per 105 m. patyrė ir sunkius istorinius momentus, ir džiaugėsi pakylėjimais. Kariuomenės misija – ypatingai svarbi šiuo laikotarpiu, kai visai šalia, Ukrainoje, vyksta karas, kai atsiranda nauji karo židiniai Europoje, Izraelyje. Jūsų misija kiekvieną dieną tampa vis reikšmingesnė“, – kalbėjo uostamiesčio vadovas.

Jūsų misija kiekvieną dieną tampa vis reikšmingesnė.

Klaipėda – gynybinis epicentras

A. Vaitkus taip pat pridūrė, kad Klaipėda, anot jo, yra vienas svarbiausių gynybinių epicentrų Lietuvoje ir Lietuvos kariuomenės vadams, iškiliausiems šalies asmenims, palinkėjo stiprinti pajėgas.

Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vadas, einantis Klaipėdos įgulos viršininko pareigas, jūrų kapitonas Giedrius Premeneckas priminė Lietuvos kariuomenės dienos svarbą.

„Kiekvienam Lietuvos kariuomenės kariui ir kiekvienam patriotui, kariuomenės diena yra ne tik dar viena atmintina diena kalendoriuje. Ši šventė – tarsi mūsų visų gyva sąsaja su kariuomenės ištakomis, istorija ir dabartimi. 1918 m. lapkričio 23 d. įkurta Lietuvos kariuomenė atliko ypatingą ir reikšmingą vaidmenį – ji apgynė ką tik atkurtą Lietuvos Respubliką, jos nepriklausomybę nuo įvairių priešininkų. Šių narsių kovų ir mūsų krašto didvyrių atminimas yra gyvas ir dabar“, – istorinius įvykius trumpai papasakojo G. Premeneckas.

Pasak jo, šis atminimas ne tik primena apie įsivyravusias Lietuvos kariuomenės tradicijas, formuoja vertybes, bet ir įkvepia naujiems žygdarbiams.

I. Kiseliovaitės nuotr.

Aidėjo pabūklų šūviai

Džiaugiamasi, kad šventėje dalyvavo ir sąjungininkai iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų.

Po sveikinimų susirinkusiuosius palaimino Klaipėdos įgulos vyresnysis kapelionas komandoras kunigas Remigijus Monstvilas.

Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Tėvynę, jiems buvo nešamos gėlių kompozicijos.

Minėjimo pabaigoje prie paminklo „Arka“ klaipėdiečiams buvo pademonstruotos brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono haubicų baterijos taktinis veiksmas – trys pabūklų šūviai.

Čia kyla kupolai, o Vilniaus g. „dygsta“ eglučių alėja.

Nemažai šventinių detalių dar derinamos, tačiau pagrindinis faktas – aiškus. Kalėdų eglės įžiebimo šventė numatyta lapkričio 25 d.

Tekstilininkė portalui kauno.diena.lt sakė, kad pasiruošimas vyksta pilnu tempu. Dirbtuvės tiesiog pulsuoja. Parengiamųjų darbų kaip visada – marios.

J. Šmidtienė savo idėjas Rotušės aikštėje įgyvendina laimėjusi Kauno miesto savivaldybės skelbtą viešą konkursą, kas papuoš pagrindinę miesto kalėdinę eglutę bei Rotušės aikštės erdves.

Jolanta Šmidtienė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pagal konkurso sąlygas, siūloma projekto kūrimo ir jo įgyvendinimo paslaugų kaina negali viršyti 160 tūkst. Eur su PVM.

Pernai miesto Kalėdų temą J. Šmidtienei padiktavo įkvėpimas, atėjęs iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų. 

J. Šmidtienei kurti Kauno Kalėdų egles patikima jau daugiau kaip dešimtmetį.  Išimtis buvo tik 2017-ieji.

Tačiau šiemet buvo pasiektas naujas lygis, kai viena mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma neaiški institucija paskelbė, kad Helovyno šventimas yra kone šėtono garbintojų šventė, tuo perkeldama senų marazmatikų dejones į naują kliedesių dimensiją.

1. Vaikai nešvenčia Helovyno. Vaikai maivosi, kvailioja ir linksminasi. Taip yra JAV bei Didžiojoje Britanijoje, kur jau seniai, be antropologų, niekas nebepamena šios šventės simbolių ir ritualų reikšmės.

Taip yra ir Lietuvoje, kurioje ši šventė pažįstama daugiausia iš prastų siaubo filmų apie girtaujančius bendraamžius žudančius maniakus.

Niekas net JAV neprisimena, ką reiškia tas degantis moliūgas ir iš kur jis kilęs.

2. Helovynas nėra satanistų šventė, Helovynas yra krikščioniška šventė, adaptavusi kai kuriuos pagonių (keltų) ritualus, lygiai taip pat, kaip, beje, Kalėdos ir Velykos.

Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu?

Net jeigu Helovynas būtų grynai pagoniška šventė, kaltinimai blogio jėgų garbinimu būtų absurdiški.

Vasaros saulėgrįža yra gryniausia pagoniška šventė visa savo esme. Ar per Jonines girtaujantys ir rusiškos muzikos besiklausantys buduliai užsiima velnio garbinimu? O gal velnio garbinimu užsiima tie pamaivos, pasiskelbę romuviečiais, ir kiti neopagonys?

3. Katalikų bažnyčios atstovai turėtų perdėtai rūpintis ne tariamu Helovyno šventimu, o savomis bėdomis. Vaikų tvirkinimo atvejai ir viso to dangstymas padarė itin didelę žalą Katalikų bažnyčios reputacijai, nepaisant to fakto, kad vaikai yra tvirkinami ne vien kunigų ir ne vien bažnyčiose.

Taip pat jai pakenkė ir dabartinio popiežiaus prielankumas seksualinėms mažumoms bei klimato kaitos teorijoms, o tikintieji, kurių neatgrasė Šventojo Tėvo progresyvumas, yra pasišlykštėję jo sofizmu dvelkiančia retorika dėl Vladimiro Putino agresijos prieš Ukrainą.

4. Mano giliu įsitikinimu, tikroji velnio garbinimo šventė yra Gegužės 1-oji. Kodėl ji vis dar raudona? Kodėl neaiškios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos institucijos nekelia šio klausimo? Kodėl vaikai vis dar yra dresuojami garbinti šėtonišką stalinizmo saulę atvežusius venclovas, nėris ir cvirkas? Kodėl juos bandoma reabilituoti?

Kodėl stringa viešųjų erdvių desovietizacija ir desolomėjizacija? Kodėl iki paskutinės sekundės buvo bandoma išsaugoti Klaipėdos skulptūrų parką bjaurojusį velnio kardą? Kodėl šėtono stabai, užuot sunaikinti, yra laikomi Grūto parke? Gal laukiama patogios progos juos grąžinti į viešąsias erdves? Ir kodėl Širvintų valdžia, užuot pašalinusi raudoną skeltanagio žvaigždę, ją išblizgino?

Pasak Klaipėdos laisvalaikio asociacijos vadovo Jevgenijaus Sokolovo, šventė neįvyks, nes rėmėjai šiemet neskyrė tam lėšų.

„Ne, šiais metais nebus. Kadangi buvo per trumpas laiko tarpas, jie nerado galimybių išspręsti klausimo greitai. Šiuo metu jau šnekame apie kitus metus, kai šventei bus dešimt metų, ir tikimės, kad savivalda kitais metais, jau iš anksto žinodama apie šventę, ras būdų prisidėti“, – vylėsi pašnekovas.

Kitąmet vyksiančiai šventei jau yra numatyta ir data, ir vieta.

„Planuojame šventę rengti Teatro aikštėje. Jau turime numatę datą – kitų metų spalio 26–27 d. Kviečiame ir verslus, ir gyventojus, kurie norėtų prisidėti prie kitų metų jubiliejinės šventės, susisiekti su organizatoriais ir ieškoti galimybių bendradarbiauti“, – kvietė J. Sokolovas.

Prie Žvejų rūmų jau kitą savaitę, spalio 23–29 d., atsiras instaliacija „Moliūgų pieva“.

„Nekantraudami kviečiame Klaipėdos ir miesto apylinkių įstaigas, organizacijas, meno ansamblius registruotis jau dabar. Sukurkite meno šedevrą, o vėliau jis su jūsų inicialais atsidurs prie Žvejų rūmų (Taikos pr. 70) instaliacijoje „Moliūgų pieva“, – paskelbė Žvejų rūmų atstovai.

Naujasis turgus taip pat kviečia rinkti gražiausią moliūgą. Išskaptuotų moliūgų iki spalio 28 d. laukiama Gurmanų kioskelyje. Bus renkami trys nugalėtojai, jie bus paskelbti spalio 31 d.

Tautinių kultūrų centro kiemelyje moliūgų bus laukiama iki spalio 25 d.

Nuo spalio 26 d. iki 29 d. centro „Facebook“ puslapyje bus paskelbtos moliūgų nuotraukos, ir prasidės virtualus balsavimas.

Skelbiama, kad konkurso nugalėtoju taps „Moliūgas gražuolis“, surinkęs daugiausia „patiktukų“, o moliūgų kiemelis bus įžiebtas spalio 30 d. 17.30 val.

Čia bus apdovanoti ir konkurso nugalėtojai.

Klaipėdietis tvirtina, kad jis neketina grįžti specialiuoju lėktuvo reisu į Lietuvą iš Izraelio, nors ten šiuo metu pragaras dar nesibaigė.

„Atvažiavome švęsti, susitikti visa šeima, o štai, kaip viskas apsivertė. Sunku suvokti tą viduramžišką žudikų mąstymą ir jų elgesį. Kol kas neketinu grįžti, netgi gerai, kad esame visi kartu, jaučiamės stipresni ir man pačiam ramiau, nors oro pavojaus sirenos nuolat kaukia“, – vakar kalbėjo klaipėdietis.

Atvažiavome švęsti, susitikti visa šeima, o štai, kaip viskas apsivertė.

Miestas, į kurį atvyko vyras pas Izraelyje gyvenančios dukros šeimą, yra vos už 60 kilometrų nuo Gazos Ruožo ir pastarosiomis dienomis nuolat atakuojamas.

„Sunku suvokti, kad tai galėjo nutikti, pats ne kartą buvau pasienyje ir mačiau, kokia ten apsauga, kiek visokios technikos, vaizdo kamerų, viskas matoma, kaip ant delno. Dabar kalbama, kad buvo kibernetinė ataka ir įsiveržimas vienu metu. Izraelio kariai juos gena iš teritorijos, bet jų vis atsiranda ir atsiranda. Netgi ieškoma nežinomo tunelio, pro kurį teroristai galbūt veržiasi į šalį“, – kalbėjo klaipėdietis.

Kaip tik spalio 6-ąją suėjo 50 metų, kai prasidėjo Jom Kipuro karas, tuomet, Egipto ir Sirijos kariuomenės užpuolė Izraelį, kuris per kelias savaites išginė užpuolikus iš šalies.

Visai neseniai pasirodė filmas apie legendinę Izraelio ministrę pirmininkę Goldą Meir (1898–1978), kuri ir vadovavo Izraelio vyriausybei per tą karą.

„Esu tikras, kad šis išpuolis tiesiogiai susijęs su šitais įvykiais. Dabar yra dvi didelės kraujuojančios žaizdos pasaulyje – Izraelis ir Ukraina. Neduok Dieve, kad tai bus visa apimančios milžiniškos katastrofos pradžia“, – kalbėjo klaipėdietis, pasiryžęs būti su artimaisiais karo zonoje, kol viskas baigsis.

Ši tradicija, kai daugiau nei prieš 50 metų pirmąkart iš atviros aikštelės netoli prekybos centro keli pilotai pakėlė į dangų oro balionus, ilgainiui tapo pagrindiniu didžiausio valstijos miesto ekonominiu varikliu.

Fiesta tapo vienu labiausiai fotografuojamų renginių pasaulyje. Oro balionų dizainuose galima išvysti nuo animacinių filmukų herojų iki „Žvaigždžių karų“ personažų.

Praėjusių metų renginyje dalyvavo beveik 830 tūkst. žmonių iš viso pasaulio.

Naktiniuose renginiuose paprastai dangų nušviečia fejerverkai, o oro balionai pripučiami ir apšviečiami nuo žemės.

Pirmąjį šventės vakarą prasidėjo vienas didžiausių aviacijos renginių – Gordono Bennetto varžybos.

Pilotai skrido aukštai ore vandenilio pripildytais balionais. Laimėjo toliausiai nuskridęs.

Maždaug 550 oro balionų pilotų užsiregistravo rungčiai, kai reikėjo laviruoti skirtinguose aukščiuose, vėjui pučiant priešingomis kryptimis.

Tik įgudę pilotai galėjo išlaikyti oro balioną virš pakilimo vietos.

Už tam tikrą mokestį lankytojai taip pat buvo skraidinami link Sandijos kalnų ar Naujosios Meksikos sostinės Santa Fė.

Pasak šventės organizatorių, ši fiesta tapo kultūros dalimi, jungtimi, vienijančia čia susirenkančius žmones.

Gausus būrys

Pakaunėje kilnų darbą dirba beveik 200 socialinių darbuotojų. Gražų skaičių lemia Kauno rajone išplėtotos paslaugos: čia veikia dešimt vaikų dienos centrų, dvi įstaigos, dirbančios su vaikais, netekusiais tėvų globos, dvi šeimynos, vienuolika neįgaliuosius vienijančių organizacijų ir 21 socialines paslaugas teikianti įstaiga.

„Dideli tampame ne kai užaugame, o kai turime didelę širdį ir ją atveriame kitiems. Jūsų kasdienis darbas yra neįkainojamas ir vertas didžiausios pagarbos. Padėti, išgirsti ir būti šalia – šios vertybės jums yra svarbiausios. Ačiū jums už pasiaukojamą darbą ir dėmesį tiems, kam labiausiai jo reikia. Būkite laimingi, sveiki, stiprūs ir mylimi“, – susirinkusius į šventę sveikino Kauno rajono savivaldybės vicemerė Raminta Popovienė.

Atmosfera: šventinį renginį puikiai papuošė roko muzikos spektaklis „Odė gyvenimui. Žygimanto Augusto kita gyvenimo pusė“ ir grafas Domeikis. / V. Žukaitytės nuotr.

Dominavo moterys

Domeikavos laisvalaikio salėje šventišką trečiadienį dominavo moterys ir vien jos kopė į išpuoštą sceną: 26-ioms įteiktos padėkos, keturioms – plaketės, o medaliu įvertinta Vaiko gerovės centro „Gynia“ ilgametės darbuotojos, dirbančios su tėvų globos netekusiais vaikais, Reginos Bašinskienės veikla.

„R. Bašinskienė – reikli, rūpestinga, mylinti ir atsakingai atliekanti pareigas, atjaučianti ir dalijanti gerumą, rodanti individualų dėmesį kiekvienam jo stokojančiam vaikui. Didžioji dalis vaikų į klausimą, kuo pasitiki „Gynioje“ ir kam patikėtų savo paslaptis, įvardija Reginutę“, – šiltai apie šios įstaigos darbuotoją atsiliepė Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė.

V. Žukaitytės nuotr.

Kitur savęs neįsivaizduoja

Pagynėje (Babtų seniūnija) gyvenanti R. Bašinskienė iki 1995 m. dirbo vaikų lopšelyje-darželyje auklėtoja, augino savo vaikučius. Pagynės vaikų lopšelį-darželį reorganizavus, tame pačiame pastate buvo įkurti vaikų globos namai, o Regina pakviesta juose dirbti.

„Taip likimas sudėliojo ir širdis kvietė. Man visada buvo prioritetas vaikai, be jų neįsivaizdavau savo darbinės veiklos. Nuo mažų dienų svajojau, kad būsiu mokytoja, baigiau tuometę Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą, buvau pradėjusi studijuoti ikimokyklinį ugdymą“, – pasakojo moteris.

Pradėjusi dirbti Pagynės vaikų globos namuose, R. Bašinskienė žinias gilino įvairiuose mokymuose ir kursuose, baigė Kauno kolegijos buvusį Jono Radvilos fakultetą Kėdainiuose ir tapo diplomuota socialine pedagoge. „Dabar esu socialinė darbuotoja“, – patikslino pašnekovė.

Raminta Popovienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kas šiame darbe sunkiausia, R. Bašinskienė trumpam susimąstė. „Kiekvieną kartą būna liūdna, kai atveža vaikus, kai susipažįsti su jų istorija, sužinai priežastį, dėl kurios jie čia pateko. Kiek leidžia jėgos, stengiuosi padėti vaikams. Liūdna ir skaudu būna, kai nesiseka, kai vaikas nepriima, kai nepavyksta užmegzti ryšio. Tai nėra darželio vaikai, jie būna pažeisti, patyrę emocinių ir fizinių traumų iš pačių artimiausių žmonių – tėvų“, – liūdnas akimirkas įvardijo socialinė darbuotoja.

Dideli tampame ne kai užaugame, o kai turime didelę širdį ir ją atveriame kitiems.

Per 28 darbo metus Regina taip ir neišmoko skaudžių istorijų neparsinešti į namus, atsiriboti nuo jų. „Iki šiol negebu to padaryti, tačiau ir nelaikau savo asmeniniu trūkumu. Pasitaiko, kad centre užsilieku ir darbo valandoms pasibaigus, ateinu savaitgalį. Būna, kad vaikai, kaip dabar įprasta, rašo SMS, žinutes per mesendžerį ar kitą programėlę, atsakau, bendrauju, o jei kyla problemų, jas sprendžiu. Kitaip elgtis nemoku, o greičiausiai ir neįmanoma, nes tai vaikai, ne suaugusieji, kad galėtų palaukti. Aš gyvenu šiuo darbu, o ne jį dirbu“, – sakė R. Bašinskienė.

Geriausia pakaunės šių metų socialinė darbuotoja pabrėžė, kad visus rūpesčius ir sunkumus atperka, kai vaikas pribėga, apsikabina, padėkoja. „Vaikai ateina kalbėtis, atvirauja, nors kartais jaučiu, kad jie šiek tiek manipuliuoja, išsako ne viską. Viena naujausių istorijų susijusi su palyginti neseniai į centrą atvežtu vaiku, turinčiu sveikatos ir elgesio problemų. Išties paglosto širdį, kai jis palydi išeinant pro įstaigos vartus, atsisveikindamas iki kitos dienos apsikabina sakydamas, kad lauks manęs rytoj“, – su jauduliu kalbėjo moteris.

R. Bašinskienė patikino niekada nesigailėjusi prieš 28-erius metus priimto sprendimo: „Savęs kitur aš nelabai įsivaizduoju. Būna sunkių akimirkų, ir tai natūralu, tačiau aš patenkina savo darbu, stengiuosi jį atsakingai dirbti.“

Dominavimas: socialinių darbuotojų pagerbimo šventėje Domeikavos laisvalaikio salėje vyravo moterys. / V. Žukaitytės nuotr.

Nuotaikos kūrėjai

Šventinį renginį puikiai papuošė ugnies šou ir roko muzikos spektaklis „Odė gyvenimui. Žygimanto Augusto kita gyvenimo pusė“. Spektaklis buvo sukurtas šiemečiam jubiliejiniam festivaliui „Gatvės rokas“.

Spektaklyje vaidino profesionalūs operos solistai Gabrielė Kuzmickaitė-Žukauskienė, Martynas Žukauskas ir roko grupės „Thundertale“ nariai, režisierius – Tomas Erbrėderis, kompozitorius – Laurynas Baškys, scenarijaus autorė – Aistė Nomeikaitė.

Dar vienas šventinės nuotaikos kūrėjas – Domeikavos seniūnijos personažas grafas Domeikis – talkino teikiant apdovanojimus.