Tradicijų kaita
Anot Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslininkės, šiandienos religinio tapatumo ir asmens religingumo kaita kviečia iš naujo pažvelgti į žmogaus santykį su šventaisiais ir praktiką, skirtą jiems pagerbti.
„Gilinantis į liaudies pamaldumo raiškos formas, kyla klausimas, kaip šiandieniame pasaulyje suvokiami krikščionių šventieji. Ar šventieji, kuriais tradicinėje Lietuvos kultūroje buvo tiesiogiai ir besąlygiškai pasitikima, išlieka svarbūs dabartiniame pasaulyje, ar jie vis labiau pamirštami ir nebeatlieka išskirtinio vaidmens religiniame žmogaus gyvenime?“ – VU leidykloje pasirodžiusios knygos pratarmėje svarsto mokslininkė.
Primindama švedų mokslininko Anderso Gustavssono pastebėjimą, kad modernioje visuomenėje itin sustiprėjus individualiam religiniam elgesiui nuo bendruomeninių religinių apeigų pereinama prie individualios religinės išraiškos, knygos autorė pastebi: atgavus nepriklausomybę Lietuvoje religija tampa asmeninio apsisprendimo reikalu.
Vis dėlto Lietuvoje neišsižadama ilgalaikės religiškai ir kultūriškai paveiktos nacionalinės tradicijos, palaikomas ryšys su Katalikų bažnyčia kaip institucija, katalikybė atlieka orientuojančios tikėjimo sistemos vaidmenį.
Piligrimystės tradicija
Lietuvoje liaudiškojo pamaldumo šventiesiems raiška kompleksiškai nebuvo analizuota, tad dr. A.Kairaitytės atlikti religijos etnologijos ir folkloro tyrimai padeda suprasti, kokią vietą šventųjų kultas užima tiek asmeniniame žmogaus gyvenime, tiek bendruomenėje ir kaip jis reiškiasi šių dienų Lietuvos kultūroje.
Ne vien mokslo tyrėjams svarbioje, bet ir plačiajai visuomenei įdomioje knygoje analizuojamas Lietuvos gyventojų asmeninis santykis su religija, pagrindiniais šventaisiais, šventiesiems pagerbti skirtos praktikos tradicijos.
Remdamasi skirtingose Lietuvos vietovėse surinktais liudijimais, monografijos autorė tyrinėja XX a. vidurio–XXI a. pradžios liaudiškojo pamaldumo šventiesiems raišką. Monografijos autorei pavyko užfiksuoti prisiminimus net ir XX a. pirmojoje pusėje gimusių žmonių, kuriuos į tikėjimo kelią atvedė, įvairių religinių apeigų mokė tėvai ir seneliai. Taip mus pasiekia dar ir XIX a. gyvavę pasakojimai.
Knygoje analizuojama respondentų asmeninė religinė patirtis pasireiškia be kita ko ir aiškinantis sapnus, juose regimų šventųjų pamokymus, dalyvaujant atlaiduose ar piligrimų kelionėse. Į pastarąsias, aplankant Šiluvą, Kryžių kalną, Aušros Vartus ar Žemaičių Kalvariją, dažniausiai vyksta atitinkamo regiono tikintieji. Kai kuriems šios kelionės yra tapusios tradicija, puoselėta net ir sovietų okupacijos metais. „Šiluvoje gal tikrai virš trisdešimt kartų buvau. Nuo 1979 m. iki 1996 m. savo mašina kas metai važiuodavom. Dar rusiškais laikais reikėdavo mašinas kavot. Policija gaudydavo, vaikydavo. O dabar jau trylikti metai aš pati organizuoju (keliones) į Šiluvą. Ir va jau trylika metų važiuoja po dvidešimt žmonių“, – knygos autorė cituoja 2013-aisiais vykusį pokalbį su Dusetų gyventoja (kalba neredaguota – red. past.).
Tikėjimo kai kurių šventųjų apsaugos galia neišstūmė net ir tokie šiuolaikinio gyvenimo aspektai kaip teisinę galią turintis turto ar civilinis draudimas.
Lietuvoje vis dar gyvas tikėjimas stebuklingais laikomų vandens telkinių galia. Nuvykę prie Ilgio ežero, esančio netoli Imbrado miestelio (Zarasų r.), prie kurio apsireiškė Švč.Mergelė Marija, Krokulės ir (Užpaliai, Utenos r.) Alksnėnų šaltinių (Vilkaviškio r.) žmonės meldžiasi, siekia pasveikti gerdami jų vandenį, prausdami akis ar kojas. Tokio vandens parsivežama ir namo, jis vėliau vartojamas kaip vaistas.
Asmeniniai altorėliai
Tyrinėdama šventųjų kultą, dr. A.Kairaitytė domėjosi šventųjų paveikslų ir kitų religinių atributų vieta tradiciniuose interjeruose.
Įvairaus dydžio šventųjų paveikslai, šventųjų ar angelų statulėlės, kryžiai, šv.Mišių metu naudojami maldos atributai, verbos, šventinta duona ar žvakės – visa tai su didžiausia pagarba ilgus dešimtmečius saugoma, taisoma, gabenamasi net ir keičiant gyvenamąją vietą.
Namų aplinkoje įrengti altorėliai, matomose vietose pakabinti šventųjų paveikslai, anot mokslininkės, yra asmeninio religingumo vizualinė išraiška, per kurią atsiskleidžia objekto religinė, istorinė ir kultūrinė reikšmė. „Altorėliai komponuojami tiek svečiams matomoje erdvėje (pavyzdžiui, svetainėje, virtuvėje), tiek asmeninėje – miegamajame“, – rašo dr. A.Kairaitytė.
Neretai tokie altorėliai tampa kasdienių maldų vieta. Čia ar meldžiantis bažnyčioje kreipiantis į šventuosius prašoma padėti išspręsti tiek asmenines ar šeimos problemas, tiek globalias. „Pateikėjai pripažįsta, kad į Dievą, šventuosius kreipiasi ne tik ko nors prašydami, bet ir norėdami padėkoti (...). Neretai vyresnioji karta, matydama, kad pasikeitė artimųjų požiūris į religingumą, taip pat prašo šventųjų pagalbos: kad vaikai atsiverstų į tikėjimą, nenuklystų nuo kelio“, – akcentuoja tyrimo autorė.
Šventųjų apsaugos galia
Šiandien atkuriant tradicines sodybas ar interjerus, populiaru naudoti įvairių šventųjų, angelų motyvus, įvaizdinant juos tradicinėmis tautodailės priemonėmis. Koplytspulpiai, medžio raižiniai, paveikslai su šventųjų atvaizdais Lietuvoje buvo neatsiejama tradicinės kultūros dalis. Tokiame šventųjų kulte susitikdavo, darniai sąveikaudavo krikščioniškoji kultūra ir liaudiški papročiai, kuriuose galima įžvelgti ir ikikrikščioniškųjų šaknų.
Populiariausi buvo šeimą globojantys, sveikatą, pastatus, gyvulius saugantys šventieji: Švč.Mergelė Marija, Ona, Juozapas, Antanas, Barbora, Jonas Nepomukas, Kazimieras, Florijonas, Agota, Jurgis, Rokas, Izidorius, Pranciškus. Dr. A.Kairaitytės teigimu, ir šiuolaikiniame pasaulyje šventųjų traktuotė neatsiejama nuo jų kaip pagalbininkų įvairiose gyvenimo srityse suvokimo.
„Išlieka aktuali žmogaus sveikatą, jo turtą ir visapusišką gerovę užtikrinanti šventųjų pagalba. Tikėjimas ir pasakojimai apie nutikusius įvykius, pavyzdžiui, kaip, padedant šv.Agotos duonai, suvaldytas gaisras ar su šv.Antano pagalba rasti pasimetę daiktai, užtikrina tradicijos tęstinumą ir leidžia jai gyvuoti bendruomenėje, taip pat paaiškinti galbūt nevisiškai suprantamus religinius įvykius, religinį žmogaus gyvenimo patyrimą“, – teigia knygos autorė.
Tikėjimo kai kurių šventųjų apsaugos galia neišstūmė net ir tokie šiuolaikinio gyvenimo aspektai kaip teisinę galią turintis turto ar civilinis draudimas. Mokslininkės respondentai prisipažino savo namus nuo gaisro, nelaimių, ligų bandantys apsaugoti ir laikydami juos pašventintų šv.Agotos sakramentalijų (duonos ar vandens). „Apsauginė šv.Agotos duonos galia pritaikoma prie šiandienos poreikių ir besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Švęsta Agotos duona nešiojama rankinėje kaip apsauga nuo vagių ar įdedama į automobilį, norint išvengti avarijos“, – teigia mokslininkė.
