„Priešistorinis menas prasprūsta pro pirštus analizei. Jo ontologinė kategorija (analogizmas, simbolizmas, animizmas ar totemizmas) nežinoma. Kokia buvo jo funkcija? Meno kilmė yra intriguojanti. Mes ją kvestionavome.

Eksperimentinis kinas leido mums sukurti savotiškus ne naratyvinių sapnų fragmentus. Filmavome kalnuose, kur žiema tapo ledynmečiu, o vasara – tarpledynmečio periodu. Dažnai naudodami in-camera editing techniką ( kai „montavimas“ vyksta kameroje befilmuojant, arba kitaip tariant, nėra jokio montažo) mes, kaip ir priešistorės žmonės, filmavome ir kūrėme meno dirbinius akimirksniu, be jokių korekcijų.

Organizatorių nuotr. 

Tapydami laisvus ir spontaniškus paveikslus (iki šiol šia tema nutapyta apie 100 kūrinių), savo gestais pamojavome kromanjoniečiui žmogui. Piešėme ant reljefo, drobės ar kartono, primindami urvų meną, abstrakciją bei genčių menus.

Taip pat skaitėme ir skaitėme iš naujo daug specialios literatūros, peržiūrėjome gausybę filmų ir klausėmės daugybės pranešimų apie paleoantropologiją ir susijusias praktikas.

Kartu kūrėme dainas apie priešistorinį meną, kurių kartais klausydavomės tapydami, taip sudarydami aplink save paleolito atmosferą, ir efemeriškomis instaliacijomis studiją paversdami tapytu urvu.

Vaizduotė yra tarsi taboggan (Montanjų ir Kri tautų tradicinės rogės), ir mes leidome sau jomis pasivažinėti, kad prisiliestume prie praeities.

It etnologai rinkome užuominas, peržengdami konceptų teritorijas visomis kryptimis“, – parodą pristatė G. Vuillardas.

Organizatorių nuotr. 

Nuo 2021 m. Gillesas kuria atokiame kaime Italijos Alpėse esančioje dirbtuvėje. Domisi etnologija, bet ir paleoantropologija, semiotika bei psichoanalize.

G. Vuillardas  ir Eglė Petrauskaitė kuria analoginius eksperimentinius trumpametražius filmus. Kurdami filmus, bendradarbiauja su kompozitoriumi Ramūnu Jaru.

Filmus Gilles filmavo Grenlandijoje, Velykų saloje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje.

Parodos atidarymas rugsėjo 29 d. 18 val. 

Šios pelės dažniausiai aptinkamos krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, nendrynuose, grioviuose, laukuose ir su jais besiribojančiose pamiškėse. Rudenį ir žiemą gali apsigyventi ir namuose. Atvėsus orams, dažniausiai apsigyvena kaimo sodybose, tačiau kartais atkeliauja ir į miestuose esančius namus.

Dirvinės pelės kasa nesudėtingus urvelius, kuriuose suneša lizdą iš susmulkintų žolių. Veiklios ištisus metus, maisto paprastai ieško naktį. Maitinasi žaliosiomis augalų dalimis, šaknimis, sėklomis, riešutais, uogomis, vabzdžiais. Per veisimosi sezoną patelės gali atvesti 3–5 vadas, kuriose gali būti 2–12 jauniklių.

Pamatykite Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojų užfiksuotus vaizdus – dirvinė pelė, siekdama graikinių riešutų, ne tik „atlieka prisitraukimus“, bet ir „pasisveria“. Galbūt dėl tinkamo sporto ir mitybos režimo užfiksuotos pelės svoris beveik idealus – 31 gramas.

Kauniečiams puikiai pažįstamas autorius pristato dešimties animalistinio žanro paveikslų ciklą naujoje muziejaus parodinėje erdvė.

„Protėvių portretų“ sumanymas, atsiradęs 2017 m., taip ir liko parodinių įvykių šešėlyje, nors ir buvo eksponuotas ir pristatytas išskirtiniame LAPĖNO name visus 2018 metus. Tąkart darviniškas požiūris į galimus „homo sapiens“ protėvius buvo aktualus ir intriguojantis senųjų, bet dabar tebegyvenančių primatų portretine raiška, žvilgsnių išraiškingumu ir skvarbiu poveikiu bei plačiomis, turtingomis tapybinėmis kalbos ir raiškos galimybėmis.

Šiandien dešimties „protėvių“ portretų kolekcija netikėtai įgyja naują ir nelauktą prasmę. Tolimi ir artimi „protėviai‘‘ regimi kaip klasikiniai, gilūs, beveik žmogiškos raiškos ir patirčių kupini šalia šmirinėjantys kaimynai, tokie išmanūs, daug ką patyrę ir mieli.

P. Griušys gimė 1955 05 23 Klaipėdoje. 1982 m. baigė Valstybinį dailės institutą Vilniuje, tapybos specialybę. Autorius yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1982 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Nuo 1982 m. dalyvauja parodose. P. Griušys yra surengęs 18 personalinių parodų ir dalyvavęs daugiau nei 50 grupinių parodų Kinijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Airijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.

Lietuvos meno lauke P. Griušio kūryba išsiskiria savitu braižu – virtuoziškai įvaldyta realistine tapymo maniera, atsakingu požiūriu ir detalių tikslumu pasirinktuose motyvuose, neretai derinamu su švelniu humoru ar netikėtomis kompozicijomis.

Usūriniai šunys naudojasi barsukų ir lapių iškastais urvais. Šie žvėreliai gali užimti urvą išvydami jo šeimininkus, kartais – gyventi kartu su urvą iškasusiais žvėrimis. Didesnėse urvų kolonijose užfiksuoti kartu gyvenantys barsukai, lapės ir usūriniai šunys. 

Usūrinis šuo – vienintelis šuninių šeimos žvėris, kuris žiemą būna mažiau aktyvus, miega negiliu žiemos miegu. Smarkiai sningant ar esant žemai oro temperatūrai, iš slėptuvės žvėrelis neišlenda. Kojos trumpos, todėl gilus ir purus sniegas – sunkiai įveikiama kliūtis.

Šio gyvūno natūralus arealas – Rytų Azija, tačiau jis aklimatizuotas ir daugelyje Europos šalių. Lietuvoje usūriniai šunys – invazinė rūšis.

Parodą pristatys Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Informacija apie atkitus tyrimus pasidalins archeologas doc. dr. Gvidas Slah. Renginio dalyviai galės ne tik apžiūrėti, bet ir savo rankose palaikyti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėjo-ornitologinio rinkinio kuratoriaus Sauliaus Rumbučio iš šiuolaikinio šiaurės elnio rago pagamintą Lyngby tipo kirvio repliką. Parodos atidarymo metu bus demonstruojamos tokio tipo kirvio galimybės.

Lietuvos nacionalinio muziejaus „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“ parodoje pristatomas Biržų rajono Parupės kaime netikėtai atrastas kirvis, kuris bemat tapo seniausiu šiuo metu žinomu ir datuojamu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitaisė labai retai Europoje randamų Lyngby tipo kirvių sąraše.

Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų buvo rastas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje. Nuo šio atradimo visi tokio tipo kirviai vadinami Lyngby vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.

„13 tūkstančių metų – įspūdingas skaičius. Nepaisant to, sunku aprėpti ir įsivaizduoti tokį ilgą laikotarpį. Atlikti tyrimai leidžia rekonstruoti laikotarpį, kai Lyngby kirvis nugulė žemėje. Tai leis parodos lankytojui susidėlioti besikeičiantį peizažą: anuomet kirvio radimvietė buvo didelio ir seklaus vandens baseino pakrantė, šalia kurios medžiojo klajokliai. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė Nemunėlio upė“, – pasakoja prof. habil. dr. Algirdas Girininkas ir dr. Tomas Rimkus.

Parodos lankytojai išvys ne tik unikalų radinį, bet ir pajaus prieš 13 tūkstančių metų šioje vietovėje tvyrojusią atmosferą – tai buvo besibaigiančio ledynmečio laikotarpis, kai Lietuvos teritorijoje trumpam buvo atšilęs klimatas.

Parodoje taip pat bus eksponuojami Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose saugomi šiaurės elnių ir taurų ragų fragmentai rasti Lietuvos teritorijoje, kurių amžius – 9-12 tūkstančių metų.

Maloniai kviečiame į parodos atidarymą. Renginio pradžia – 15.30 val.

Paroda veiks iki 2022 m. gruodžio 12 d. Parodos lankymas nemokamas.

Kokie darbai atliekami?

Kauno centre įsikūrusiame T.Ivanausko zoologijos muziejuje prasidėjo ilgai laukti pokyčiai, kurie pakeis pirmojo aukšto erdves. Lankytojai ir toliau priimami, tačiau šiuo laikotarpiu įspūdžius stiprina statybų garsai, tad gali pasirodyti, kad garsiai užriaumojo kokio plėšrūno iškamša.

T.Ivanausko muziejaus direktorius Ramūnas Grigonis „Kauno dienai“ minėjo, kad kiek anksčiau buvo pakeistos vitrinos, atnaujintos ekspozicijų erdvės kituose aukštuose, o dabar atėjo eilė sutvarkyti ir įeigą bei vestibiulį. Neseniai užbaigtos ir naujai atvertos edukacijoms skirtos patalpos.

Šiuo metu tvarkomas pirmojo aukšto fojė, griaunamos nereikalingos sienos, keičiamos komunikacijos ir pan. Uždaryta ir pagrindinė įeiga, užsandarinti plyšiai, vedantys į ekspozicijų salę, kad tik kuo mažiau triukšmo ir dulkių patektų į švariąsias zonas. Šioje muziejaus erdvėje iš tiesų karaliauja statybininkai ir dulkės.

„Konkurso sąlygose numatyta, kad šie darbai truks penkis mėnesius, tad metų pabaigoje planuojame visiškai įsikurti“, – teigė muziejaus vadovas.

Numatoma, kad remonto darbai truks penkis mėnesius. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Vaizdas bus visai kitoks

Iki šiol vos tik įžengus pro pagrindines muziejaus duris lankytojus pasitikdavo seniai remontuotas vestibiulis.

„Pirmojo aukšto vestibiulis buvo toks senas ir pirmojo aukšto erdvės buvo nelabai funkcionalios, tad dabar norime atverti visą pirmąjį aukštą ir jį įvairiai panaudoti. Norime, kad šiose erdvėse, pasitelkiant pertvaras, būtų galima suformuoti parodoms skirtą salę, kurioje planuojame eksponuoti ne tik savo turimus eksponatus, bet ir kitų muziejų ar menininkų darbus“, – kalbėjo Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus direktorius.

Įspūdžius stiprina statybų garsai, tad gali pasirodyti, kad garsiai užriaumojo kokio plėšrūno iškamša.

Įstaigos vadovas taip pat nurodė, kad pirmajame aukšte bus slankiojančiosios pertvaros, čia bus galima rengti ir konferencijas, o prireikus, viską sujungi su muziejaus erdvėmis ir praplėsti ekspoziciją.

„Norime, kad erdvės būtų patrauklios ir funkcionalios“, – pridūrė R.Grigonis.

Įeiga – iš kitos pusės

Nors ir dalis patalpų remontuojama, tačiau muziejus veiklos tikrai nestabdo ir laukia lankytojų. Tiesa, laikinai jie į muziejų gali patekti pro kitą įeigą.

Patekti į muziejų galima iš E.Ožeškienės gatvės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nuo Laisvės alėjos į muziejų užsukti norinčius svečius pasitinka plakatas, kad šios durys užvertos. Į muziejų galima patekti iš E.Ožeškienės gatvės, pro nepagrindinę įeigą.

„Lankytojus tikrai priimame. Tačiau turime atsiprašyti judėjimo negalią turinčių žmonių, nes laikinoji įeiga nepritaikyta, tad pro ją patekti vežimėliu nėra galimybių. Dar kartą atsiprašome už laikinus nepatogumus. Po rekonstrukcijos vėl bus patogu visiems lankytis muziejuje“, – pridūrė R.Grigonis.

Be žvejo bilieto bus leidžiama žūklė ir Nemuno deltos regioniniame parke, išskyrus Krokų lankos botaninį-zoologinį draustinį, taip pat privačius ar limituotos žvejybos telkinius, Baltijos jūrą.

Nemokamai žvejoti, kaip numato Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės, galima dukart per metus – Valstybės dieną, liepos šeštąją, ir rugpjūčio penkioliktąją – per Žolinę.

Žvejoti draudžiama valstybinių gamtinių rezervatų telkiniuose, Kniaupo įlankoje, Nemune, 500 metrų žemiau Kauno hidroelektrinės užtvankos ir kituose vandens telkiniuose, kuriuose pagal šias taisykles mėgėjų žvejyba bet kokiais įrankiais ar būdais draudžiama ištisus metus.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Tarptautinės kultūros dienos proga įsikurs atviros potyrių erdvės. Plačioje, visuomenei atviroje renginių programoje bus siūloma permąstyti mus supančią aplinką, patirti save ir kitą, įsiklausyti į hermetiškose muziejaus erdvėse įsisuksiančias, gyvas ir kintančias echosistemas.

Renginio programoje – menininkai ir kūriniai, plečiantys kultūros, gamtos bei žmogaus tarpusavio santykį, tyrinėjantys praeities tradicijų ir dabarties sąlyčio taškus.

Vidurdienį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambės karilionininko Juliaus Vilnonio koncertas. 12.45 val. ten pat bus iškeliama Taikos vėliava.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje 13 val. kompozitoriaus bei garso inžinieriaus Vlado Dieninio intensyvaus klausymosi ir garso peizažų kūrimo dirbtuvės. Jų metu dalyviai bus supažindinami su pagrindinėmis aplinkoje esančiomis garsų grupėmis, mokysis jas identifikuoti, fiksuoti, apibūdinti garsus ir paversti juos kūrybine medžiaga. Dalyviai išbandys intensyvaus klausymo techniką, leidžiančią giliau patirti akustinius ženklus juos supančioje aplinkoje. Šių dirbtuvių dalyvių skaičius ribotas, registracija el. paštu menas@kmn.lt veikia iki balandžio 13 d. 17 val.

Visą dieną truksiančiame renginyje veiks dvi ekspozicijos – kvapų meno grupės "Hortus Apertus" muziejui sukurtų kvapų paroda "Pasakojimai nosiai apie Tadą" ir menininkės Indrės Liškauskaitės instaliacija "timidos cognoscitur".

Nors jis visą dėmesį skiria gyvūnui, per santykį su juo ryškėja ir paties tyrėjo portretas.

"Hortus Apertus" sukurti kvapai – tai parfumerijos amato bei kultūros atspindys, balansuojantis ties virsmu ir tradicija. Ši kūrėjus, menininkus ir mokslininkus jungianti organizacija echosistemų dalyvius kviečia pasinerti į muziejinių kvapų spektrą – kelionę nuo T.Ivanausko paukščių kambario iki stepių besiilginčio pirmojo muziejaus eksponato.

I.Liškauskaitės, nagrinėjančios santykius tarp tikrovės ir fikcijos, bei žmogaus ir gyvūno, instaliacijos ašis – nematomas, muziejaus periferijoje besislapstantis žvėris. "timidos cognoscitur" tyrėjas pasakoja apie naują, retą ir itin baikščią gyvūno rūšį kviesdamas žiūrovą vaizduotėje susikurti šio nežinomo gyvio portretą. Pasakotojas tampa it apsėstas paieškų ir pamažu pats procesas bei jo būsenos tampa pagrindiniu mokslininko tikslu. Nors jis visą dėmesį skiria gyvūnui, per santykį su juo ryškėja ir paties tyrėjo portretas. Naujoji rūšis egzistuoja ir veikia prasitęsusioje ieškotojo sąmonėje, jiedu tampa neatskiriami.

Ekosistema – tai sandarios, aklinos struktūros priešingybė: atvira, judanti ir atsinaujinanti, kupina makroistorijų ir mikroelementų. "Echo", išvertus iš anglų kalbos, gali reikšti aidą, aidėjimą ar atsikartojimą.

Savitai į santykį tarp žmogaus ir gyvūno žvelgia amerikiečių menininkė, atlikėja, rašytoja, kompozitorė Laurie Anderson dokumentiniame filme "Šuns širdis" (angl. "Heart of a Dog", 76 min.) apmąstanti savo mylimo šuns Lolabelle netektį. Jo peržiūra – 15.30 val. Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje rodytame ir "Oskarui" už geriausią dokumentiką nominuotame filme Lolabelle groja pianinu, džiugiai laksto paplūdimiu ir pamažu išeina iš šio pasaulio. L.Anderson, rudenį koncertuosiančios Vilniuje, kūrinyje susipina fikcinis Lolabelle gyvenimas: jos pomirtinio gyvenimo apmąstymai, Rojaus ir pragaro vaizdiniai bei kasdienybės realijų trapumas. Tai tik vieno šuns ir jį mylėjusios moters tarpusavio gyvenimo istorija, bet ryškiausias jo aspektas – juos siejusios grandies virsmas bei stiprumas. "Šuns širdis" – tai genialios kūrėjos meditacija apie neišvengiamą ją supančio pasaulio virsmą, į jį ateinant ir jį paliekant jos mylimoms vietoms, gyvūnams ir žmonėms.

18 val. pirmąjį savo pasirodymą Lietuvoje surengs unikalus garso menininkų Sauliaus Petreikio ir Domo Strupinsko projektas "Lietava", savitai pristatantis šešiolika tradicinių, beveik pamirštų lietuviškų instrumentų. Koncerto Kaune pradžia – 18 val.

Renginio organizatorius – Kauno menininkų namai, partneris – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Renginį globoja Kauno miesto savivaldybė.