Visada yra tikslas

Dėl neįprasto savo pomėgio „Panterų“ medžiotoju pavadinamas 47 metų Naglis Vilbikas karinės technikos likučius renka beveik 20 metų. Užsidegimas neblėsta. Smalsumas veda pirmyn. Iškapstyti ką nors iš po žemių ar išvilkti iš upės dugno – stipriai motyvuojančios patirtys.

„Tokia veikla visada gerai dėl to, kad ji niekada nesibaigs, visada turėsi tikslą, svajonę žengti toliau“, – „Kauno dienai“ sakė N. Vilbikas.

Nors Antrasis pasaulinis karas nutolo per epochą, tačiau N. Vilbikas pabrėžia, kad aplinkoje iki šiol pilna geležinių istorijos pėdsakų, kuriuos aptikti padeda speciali įranga, karo veiksmų žemėlapiai ir kita informacija, kurią galima surasti internete.

Anot pašnekovo, labai svarbu patirtis, akylumas ir kantrybė.

Bingo: puiki diena – pavyko rasti tanko dalį. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Sėkmės faktorius

Būtent akylumas praverčia ne tik miškuose, bet ir miestuose – būtent metalo laužo supirktuvėse.

„Iš metalo laužo supirktuvių esu pirkęs daug dalių ir jų likučių. Jeigu per dieną keliuose regionuose apvažiuoji aštuonias–dešimt  supirktuvių, tikrai rasi bent vieną karinės technikos fragmentą. Žmonės supranta, kaip atrodo tanko ratas, vikšras. Tačiau kaip atrodo kažkokie vidiniai agregatai, kurių iš išorės nematyti, nedaug kas žino, todėl daug jų patenka į metalo laužą“, – sakė N. Vilbikas.

Jis atkreipė dėmesį, kad karinės technikos liekanų randa žemdirbiai, statybininkai.

„Randa ir tie, kurie su metalo detektoriais vaikšto įvairiais tikslais. Visokių likučių gali pasitaikyti bet kur, nebūtinai ten, kur vyko tankų mūšiai. Radiniai daug priklauso nuo netikėtumų. Tiksliai niekada negali žinoti: kartais atspėji, kartais – ne“, – sakė N. Vilbikas.

Sėkminga diena

Metalinių istorijos pėdsakų ieškantis entuziastas papasakojo, kaip atrodo sėkminga technikos detalių medžiotojo diena.

Randa ir tie, kurie su metalo detektoriais vaikšto įvairiais tikslais. Visokių likučių gali pasitaikyti bet kur, nebūtinai ten, kur vyko tankų mūšiai.

„Kažkada pavasarį užvažiavau į metalo laužo supirktuvę Šiauliuose. Pamačiau sumestas nežinomo karinio motociklo dalis. Supratau, kad viskas ištraukta iš upelio. Surinkau tas dalis ir sumokėjau apie 7 eurus“, – pasakojo vyras.

Toje pačioje metalo supirktuvėje laukė dar viena staigmena, kurią įvertinti galėjo tik žinovas.

„Laužo krūvoje pamačiau apie 100 kg metalo gabalą. Man jis pasirodė panašus į stambaus vokiško tanko detalę. Dabar visi gudrūs, galime pasižiūrėti internete brėžinių. Paaiškėjo, kad tai vokiečių sunkiojo tanko „Tigras“ variklio ventiliacijos dangtis. Man tas agregatas kainavo 46 eurus. Už tokią tanko detalę tai juokinga kaina. Su džiaugsmu sumokėjau tą sumą. Tai paprasta istorija, kaip įdomios detalės patenka į metalo laužą sunaikinti“, – apibendrino šiaulietis, internete sukūręs profilį „Tankų išsaugojimo tarnyba“.

Istorija: pastatytas kryžius Baisogalos krašto partizanų vadavietėje. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Gerokai pasistūmėjo

Pašnekovas tikino, kad išvažiavus į girią ir į laukus tiesiog neįmanoma nerasti tankų ar kitos karinės technikos detalių – ne tik vokiškų ir rusiškų, bet ir amerikietiškų, čekiškų.

Tankai renkami po gabaliuką. Kiekviena smulki detalė atnaujinama, surandama, kur ji turėtų būti tanke.

N. Vilbikas jau turi surinkęs apie 90 proc. būsimo tanko komplektacijos – įvairaus dydžio dalių, jų fragmentų. Būsimo tanko dalys buvo surinktos maždaug 60-yje skirtingų vietų, tad vienas tankas bus surinktas  mažiausiai iš pusšimčio tankų.

Surinkti 90 proc. tanko komplektacijos – ne daugiau kaip pusė darbo. Daug laiko, kruopštumo, išmanymo, įvairių cheminių medžiagų reikalauja detalių restauravimo procesas, kurio iki šiol atlikta maždaug pusė.

N. Vilbikas atnaujina rusišką tanką „T62“. Jis paaiškino, kad tai trofėjinė karo mašina.

„Tankas pateko į vokiečių rankas ir fronte vokiečiai jį naudojo kovodami prieš rusus“, – sakė kolekcininkas.

Panaudoja buityje

Nors N. Vilbikas yra susidūręs su keisčiausiomis istorijomis, jį vis dar kas nors nustebina.

Pavyzdžiui, tanko borto šarvas dešimtmečius gulėjo kaimo troboje prie krosnies pakuros, saugodamas grindis nuo žarijų.

„Miške radome samagono varyklą, kurios krosnis buvo padaryta iš tanko šarvų“, – stebėjosi šiaulietis.

Pasak jo normalu ir suprantama, kad žmonės karinės technikos detales panaudoja pagal savo poreikius – dažniausiai pritaiko buityje.

„Neseniai išgirdau puikią pokario istorija, kaip senelis po mūšio surinko tanko skeveldras ir išklojo savo kiemą. Kiemai turi savo paslapčių. Viename kiemelyje gabalėlis „Panteros“ bokštelio manęs laukė po šimtamečiu klevu“, – pasakojo N. Vilbikas.

Pagalba: paieškose labai padeda speciali technika. / Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Krauna į bagažinę

Beklaidžiodamas po laukus, miškus, upių ir ežerų pakrantes tankų detalių medžiotojas suranda ir į automobilio bagažinę krauna gana neįprastus daiktus: lėktuvo ratlankį, katapulto kėdę, tanko evakuacinio liuko dangtį, durklą, vikšrus.

Lūženos ir jų fragmentai mokančiam įsigilinti papasakoja savų istorijų.

„Radau vermachto artilerijos vilkiko vikšrų fragmentus. Pusiau vikšrinis vilkikas paskui save tempdavo 10,5 cm lengvąją haubicą ir veždavo kareivukus link mūšio linijos. Tankų dalių galima rasti žemės paviršiuje po medžiais: tai „Panteros“ užvedimo rankena, vikšrų dalys, „Panteros“ žaliuzės... Šalia autostrados – priešlėktuvinės gynybos vilkikas su patrankėle. Su beržo šaknimis suaugę vikšrai…Taip ir sekame istorijos pėdomis. Bendromis pajėgomis vėlų pavasario vakarą pastatėme atminimo kryžių Baisogalos krašto partizanams vienoje pirmųjų vadaviečių, įkurtų 1945–1946 m.“, – feisbuko profilyje įvairia savo patirtimi dalijasi šiaulietis.

Planuose – muziejus

N. Vilbikas planuoja įkurti muziejų, kuriame būtų eksponuojami atnaujinti, susisteminti ir į techninius vienetus sujungti radiniai.

Tačiau karinės technikos dalių kaupimas, komplektavimas reikalauja išmanyti ir įstatymus.

„Turiu ne tik palaikytojų ir rėmėjų, bet ir nekentėjų. Dėl skundų pas mane yra atvažiavę pareigūnai ir tikrinę, ko turiu prisirinkęs. Tai buvo gera proga gauti konsultacijų teisiniais niuansais. Kalbant apie teisinę bazę, galiu pasakyti tik savo subjektyvią nuomonę. Deja, į įstatymus nepatenka visos tos lūženos, jų vertė per maža. Pareigūnai pakonsultavo, kad galima turėti tik tuščią vikšrinę techniką, be jokių pabūklų“, – sakė „Tankų išsaugojimo tarnybos“ entuziastas.

N. Vilbikas įsitikinęs, kad tankai, įstrigę pelkynuose ir ežeruose, dar laukia savo valandos.

„Nors dabar ta technika nereikšminga, bet gal kažkada bus reikšmingesnė ir saugoma valstybės“, – vylėsi entuziastas.

Feisbuko profilio „Tankų išsaugojimo tarnyba“ nuotr.

Pagrindinė kolekcija

Įspūdinga su karyba susijusių eksponatų kolekcija per daug metų sukaupta Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

„Saugoma apie 300 tūkst. muziejinių vertybių. Tai Europos ir Lietuvos karybos istorijos, kultūros paveldo, Kauno miesto istorijos muziejinės vertybės. Nuotraukų rinkinyje saugomos ir kaupiamos nuotraukos ir fotokopijos, atspindinčios Lietuvos valstybės ir kariuomenės istorijos raidą nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Archeologijos rinkinys – vienas didžiausių Lietuvoje, pradėtas kaupti nuo pat muziejaus įkūrimo. Pirmojo muziejaus vadovo Vlado Nagevičiaus atliktų archeologinių tyrinėjimų Vakarų Lietuvoje (Apuolės ir Impilties piliakalniuose, Pryšmančių kapinyne) radiniai sudarė šio rinkinio pagrindą. Vėliau pradėtos rinkti, kaupti ir saugoti archeologinės vertybės iš įvairių Lietuvos vietovių. Ginklų rinkinys yra pagrindinė muziejaus kolekcija. Tai nepriklausomybės kovas menantys artilerijos pabūklai, šautuvai, kulkosvaidžiai, pistoletai, kardai ir amunicija. Nemažą dalį sudaro įvairūs šaudmenys ar sprogmenų muliažai. Po 1990 m. gausiai pildomas rinkinys iš Lietuvos kariuomenės ginklų.

Muziejus komplektuoja savo rinkinius visais teisėtais būdais: įsigyja muziejinių vertybių iš fizinių ir juridinių asmenų, užtikrindamas Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių muziejinių vertybių įsigijimą, nuostatus. Jos perkamos iš fizinių asmenų, perduoda juridiniai asmenys, dovanoja fiziniai asmenys. Muziejines vertybes atrenka Rinkinių komplektavimo komisija posėdžių metu“, – informavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyr. rinkinių kuratorė Janina Karosevičiūtė.

Vertės matas

Kultūros paveldo departamento (KPD) teigimu, randamus pavienius karinės technikos fragmentus kaupti ir saugoti muziejuose nebūtų tikslinga.

KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vyr. specialistas Gintaras Ivanavičius atkreipė dėmesį, kad visų žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, statiniuose rastų objektų panaudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.

„Antrojo pasaulinio karo karinės technikos fragmentai ar dalys, randami pavieniui, be platesnio konteksto, gali turėti istorinės vertės topografiškai fiksuojant radimo vietą ir vykdant tolesnius tyrimus. Vis dėlto dažnu atveju tokio pobūdžio radiniai yra prastos būklės, jų restauravimas brangesnis nei jų kultūrinė vertė. Saugoti muziejuose pavienius Antrojo pasaulinio karo karinės technikos fragmentus ar dalis be platesnio konteksto netikslinga“, – paaiškino specialistas.

– Kodėl prireikė tokio siūlymo?

– Mes matome brutalų Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Taip, mes turėjome savo įstatyminę bazę, koreguojamą jau kurį laiką. Dar iki Gruzijos karo, nekalbu apie 2014-uosius, mes jau susirūpinome apskritai dėl Rusijos propagandos. Ir jau tuomet buvo pakeista įstatyminė bazė dėl nacistinės ir kartu komunistinės, sovietinės simbolikos propagavimo. Už tai taip pat yra didelės baudos. Dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, matome kitus precedentus, tarkim, ir tas „Z“ ar „V“ raides, kurios tampa naujais brutalumą, karą propaguojančiais simboliais. Taigi tų įstatymų jau nepakanka. Buvo įvestos gana didelės baudos už apskritai karo propagavimą. Šiuo atveju mes taip pat giliname atnaujintą įstatyminę bazę, nes turėjome labai daug precedentų. Paskutinis susijęs ir su raudonos vėliavos iškabinimu ant tilto. Tai irgi yra provokacija. Turėjome ir Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo išniekinimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai būtų ir priemonė pažaboti neteisėtai veiklai ir tų pačių Lietuvos piliečių, kurie atvirai veikia prieš mūsų nacionalinio saugumo interesus. Tokių, kaip Algirdas Paleckis, Erika Švenčionienė ir kt., nes atitinkamos institucijos negali niekaip su jais susitvarkyti?

– Iš tikrųjų su minėtais veikėjais ilgokai tvarkomasi, bet A. Paleckis buvo nuteistas, atliko bausmę. Šiuo atveju mes ir kalbame apie įstatyminės bazės gilinimą, kuri padėtų teisėsaugai vykdyti savo darbą. Todėl kad šių veikėjų, visų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gina Rusiją, metodai yra subtilūs. Reikėtų priminti ir kitus precedentus, pavyzdžiui, tanką, ant kurio buvo dedami gvazdikai. Tai – vėlgi provokacija. Ten buvo asmenys, agituojantys už Vladimirą Putiną, už Rusijos karą. Ir čia situacijos darosi subtilios. Kyla klausimas, kaip tai traktuoti. Tokie precedentai verčia susirūpinti. Kitas dalykas – dar yra internetas, propagandiniai komentarai. Tad mūsų pataisos įveda papildomą apibrėžimą – įtraukiamas ir dabartinio Rusijos vykdomo karo ir agresijos neigimas. Jeigu tu neigi, džiaugiesi, tai jau yra atsakomybė.

Prasidėjus karui Ukrainoje, matome kitus precedentus, tarkim, ir tas „Z“ ar „V“ raides, kurios tampa naujais brutalumą, karą propaguojančiais simboliais. Taigi tų įstatymų jau nepakanka

 

– Ar jūs tai derinote su žmogaus teisių specialistais. Ar neatsitiks priešingas efektas, kad Rusija pasinaudos tuo ir ims skelbti, kad Lietuva skriaudžia kitaip manančius, nėra žodžio laisvės?

– Turiu pasakyti, kad Lietuvoje yra nuteisti administracine tvarka, gavo baudas, ir tie asmenys, kurie siūlė naikinti rusus. Noriu pasakyti, kad pas mus tikrai egzistuoja žodžio laisvė ir įstatymai galioja visomis kryptimis. Karo ar smurto propagavimas neleidžiamas kitais įstatymais. Ir tuo, kaip minėjau, yra pasinaudota. Čia – tvarkoje. Įstatymas yra ką tik registruotas. Nuo to ir prasideda diskusija. Jis turi praeiti tris stadijas. Iki jo priėmimo diskusijų tikrai bus daug.

– Jūs siūlote labai greitą datą, kad tvarka įsigaliotų nuo liepos 1-osios. Kodėl tokia skuba? Gal tai susiję ir su NATO viršūnių susitikimu Vilniuje?

– Mes matome kontekstą, karas nelaukia, ten sprendžiasi žmonių likimai čia ir dabar. Ir su savo informacine aplinka mums taip pat reikia tvarkytis, kad Lietuvos pozicija būtų labai aiški. Mes remiame Ukrainą. Tai, ką daro V. Putinas, – nusikaltimas prieš žmoniją. Tai yra karo nusikaltimai ir  netoleruojame to pateisinimo.

Socialiniame tinkle „Twitter“ trečiadienį paskelbtoje JK gynybos ministerijos žvalgybos apžvalgoje sakoma, jog Rusijos kasmetinio Pergalės dienos parado Raudonojoje aikštėje sudėtis išryškino materialinius ir strateginius komunikacijos iššūkius, su kuriais kariuomenė susiduria praėjus beveik 15 mėnesių po plataus masto karo Ukrainoje pradžios.

Pranešama, kad parade dalyvavo daugiau kaip 8 tūkst. karių, tačiau didžiąją dalį sudarė pagalbinės, sukarintos pajėgos ir karo akademijų kadetai.

„Vienintelis personalas iš dislokuojamų reguliariųjų pajėgų buvo Geležinkelių kariuomenės ir karo policijos kontingentai. Vienintelis parade dalyvavęs tankas buvo senovinis T-34, – sakoma pranešime. – Nepaisant didelių nuostolių Ukrainoje, Rusija galėjo pademonstruoti daugiau šarvuočių.“

„Valdžios institucijos greičiausiai susilaikė nuo to, nes nori išvengti kritikos šalies viduje dėl to, kad paradams teikiama pirmenybė prieš kovines operacijas“, – teigiama jame.

Gegužės 9-ąją Rusija kasmet mini pergalės Antrajame pasauliniame kare prieš nacistinę Vokietiją dieną, Vakarai karo pabaigą mini gegužės 8-ąją.

Kaip teigiama, 2023 metų vasario 23 d. apie 23.33 val. Vilniuje, Katedros aikštėje, vyrą prie eksponuojamo tanko užsipuolė trys asmenys – kartu atvykę du pusamžiai vyrai ir moteris.

Jie nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius. Vienas iš vyrų taip pat keliskart jam trenkė kumščiu, trenkė ir sugadino jo mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 13 Pro“, kurio vertė – 1 200 eurų.

Minėti trys asmenys iš įvykio vietos pasišalino automobiliu „Toyota Avensis“.

Ketvirtadienį, kovo 16 d., pareigūnai išplatino prašymą atpažinti nuotraukose užfiksuotus asmenis, netrukus jiems pavyko juos nustatyti.

Ant tanko žaidžia vaikai, kol jų mama kapstosi aplink. Čia moteris pasodino kopūstų.

Rusų karių tankas liko pasitraukus okupantams iš Kyjivo srities dar nuo pat pavasario. Žemės savininkė prašė, kad tanką kas nors išvežtų, tačiau atsako nesulaukė.

Žemė pavasarį džiūvo, tad teko tvarkytis patiems. Patranka nusukta, mat trukdė vykdyti arimo darbus, o aplinka užsodinta. Iš daržo traukti tanko niekas nesiryžo.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Per ilgą laiką tankas surūdijo ir sumažėjo. Nors ir pamuštas, tankas naudingas Ukrainos armijai dėl savo dalių. Ukrainiečių kariškiai kas kažkiek laiko pasirodo ir pasiima vieną ar kitą detalę.

„Ten ratus nuėmė, nes prireikė kitiems tankams“, – aiškino prie tanko žaidžianti mergaitė.

Tanko detales renka ir vaikai

Šeimos vaikai Ivanka ir Artemas perdažo pamušto tanko detales Ukrainos vėliavos spalvomis ir parduoda. Kadaise pastebėję tanką darže, vaikams šią idėją pasiūlė pagalbos savanoriai.

„Kai atvažiavome, vaikai paklausė, kaip galėtų padėti savo kariuomenei. Pasiūlėme detales parduoti aukcione, pirmajame dalyvavo šešios šalys iš keturių žemynų“, – dalijosi vienas savanorių.

Už rusų karių tanko nuolaužas vaikai uždirbo apie šešis tūkst. dolerių. Už šiuos pinigus vaikai nupirko ukrainiečių kariams naktinio matymo įrenginių.

Vaikai dirba ten, kur iki rusų karių invazijos stovėjo šeimos dviejų aukštų namas.

„Išvalėme griuvėsius, patys išliejome pamatus. Vyras su vyresniu sūnumi nupirko armatūros ir viską sutvirtino“, – pasakojo mama, rodydama naujai kylančio namo pamatus.

Pasiūlėme detales parduoti aukcione, pirmajame dalyvavo šešios šalys iš keturių žemynų.

Labdaros fondas pažadėjo pastatyti naujo namo sienas ir uždengti stogą. Tačiau kažkas sutriko.

„Pažadėjo, bet naudos jokios. Kiek klausėme, niekas nieko nežino. Net ir telefonu neišsiaiškinome“, – nusivylė mama.

Fondas žadėjo remti naujo namo statybą, bet dabar tam tiesiog trūksta pinigų.

„Mes faktiškai jau esame pasirengę pastatyti vieną namą, tačiau iš karto norime statyti du. Norime būti tikri, kad greitai juos užbaigsime“, – situaciją komentavo fondo atstovas. Fondas tvirtina, kad šeimos tikrai nepamiršo ir sienos per metus atsiras.

Tuo tarpu, vaikai baigė dažyti naują detalių partiją ir laukia, kol jas pasiims aukciono organizatoriai.

Diskusijos apie 1989 metų birželio 4 dienos susidorojimą, kai Kinija prieš taikius protestuotojus pasiuntė karius ir tankus, žemyninėje Kinijos dalyje faktiškai uždraustos.

Li Jiaqi, Kinijoje gerai žinomo žmogaus, kurio laidos nuolat pritraukia milijonus žiūrovų, transliacija penktadienį buvo staiga nutraukta, kai likus kelioms valandoms iki metinių datos jis pristatė ledų tortą su šokoladiniais papuošimais, kuris atrodė kaip tankas.

Nuo tos laidos interneto žvaigždė nieko nepaskelbė, o kai kurie jo vardo paieškos rezultatai buvo imti cenzūruoti.

Daugelis jaunesnių žiūrovų liko priblokšti dėl Li dingimo, ypač po to, kai jis taip pat nepasirodė sekmadienį suplanuotoje laidoje.

Pekinas deda visas pastangas, kad kruvinas susidorojimas Tiananmenio aikštėje būtų ištrintas iš kolektyvinės atminties – įvykis neįtraukiamas į istorijos vadovėlius, diskusijos apie tai internete cenzūruojamos.

Socialinės žiniasklaidos platformoje „Weibo“ pirmadienį vyko audringos diskusijos apie tai, kodėl transliacija buvo nutraukta, o atitinkamos grotažymės sulaukė daugiau nei 100 mln. peržiūrų.

Daugelis vartotojų spėliojo, ar Li buvo visam laikui uždrausta transliuoti tiesiogines transliacijas, ar jis žinojo apie simbolinę datą.

1992 metais gimusi interneto žvaigždė, išgarsėjusi greitu lūpų dažų išpardavimu, itin populiarus tarp jaunų, daugiausia moteriškos lyties gerbėjų.

Daugelis teigė, kad apie 1989 metais įvykdytą susidorojimą pirmą kartą sužinojo mėgindami suprasti, kas atsitiko ir kodėl jis dingo iš interneto.  

Garsioji nuotrauka, kurioje užfiksuotas vienišas vyras, stovintis priešais tankus, 1989 metais Pekino Tiananmenio aikštėje pasiųstus numalšinti protestus, Kinijoje taip smarkiai cenzūruojama, kad daugelis jaunesnių kinų nė nežino apie jos egzistavimą ar reikšmę.

„Daug žmonių nežino istorijos, slypinčios už šio torto“, – rašė vienas vartotojas.

Kitas teigė, kad šis incidentas paskatino daug jaunų žmonių naudotis virtualiais privačiais tinklais, kad galėtų apeiti griežtas cenzūros taisykles ir daugiau sužinoti apie susidorojimą.

Kiti spėliojo, kad ir pats Li Jiaqi tikriausiai yra per jaunas, kad suprastų torto reikšmę. „Jis nežino apie tai, jo niekada nemokė mokykloje, – rašė vienas internautas. – O dabar štai kas atsitiko“.

Ukrainiečių mechanizuotos brigados kariai efektyviai sunaikino rusų įsibrovėlių tanką.

Vaizdo įrašas pasirodė brigados feisbuke.

Ukrainiečiai rusų tanką sunaikino taikliu šūviu iš prieštankinių raketų sistemos „Javelin“.

„Taip darysime iki tol, kol priešai dings iš Ukrainos žemės", – komentuojama pranešime.

Kaip teigė Ukrainos žurnalistas Romanas Cimbaliukas, Rusijos karys savo vadą kaltino dėl kartu su juo Ukrainoje kovojusių draugų žūties. Manoma, kad apie 750 Rusijos karių iš 1500 žuvo, o kiti buvo sužeisti.

„Karys, ištaikęs tinkamą momentą kare, tanku pervažiavo savo brigados vadą pulkininką J. Medvedevą, sužeisdamas abi jo kojas“, – sakė R. Cimbaliukas.

Teigiama, kad vadas laukia kompensacijos už patirtus sužalojimus.

Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo išplatintame vaizdo įraše matyti, kad J. Medvedevas medikų buvo gabenamas į ligoninę Baltarusijoje.

Bendrystės laikotarpis

„Sausio 13-oji man buvo trumpa. Tačiau laikotarpis iki tol, kai, metęs visus darbus, eidavai kažkur budėti, saugoti objektų, atrodė pats svarbiausias. Nors 1990 m. kovo 11 d. ir buvo paskelbta nepriklausomybė, aplink vis dar buvo pilna sovietų kariuomenės, pasitaikydavo bandymų užimti nepriklausomybę diegiančias ir puoselėjančias įstaigas. Vyravo bendra nuomonė, kad turime nuolat saugoti pagrindinius objektus. Darbe sudarydavome grafikus, kas kur tą dieną ar naktį budės. Pamenu, Lietuvos radijo pastate buvo toks beveik nenaudojamas šoninis įėjimas. Bent porą kartų dviese su kolega esame budėję prie tų durų. Turėjome užduotį – jei kas nors veršis vidun, tai pirma turės stoti į akistatą su mumis“, – pokalbį pradeda profesorius.

1988–1991 m. laikotarpis R.Daugelavičiaus atmintyje visada išliks kaip įsimintiniausias, daugiausia prasmės turėjęs etapas, kurį profesorius prilygina sapnui ar kino filmui.

Beginklių žmonių kova

„Tiesą pasakius, nežinau, ar būčiau atsidūręs Sausio 13-osios įvykių sūkuryje, jei ne brolis. Visą naktį prieš tai buvau budėjime ir norėjau tiesiog išsimiegoti. Atrodė, kad politinė situacija aprimusi, delegacija iš Maskvos vyksta į Vilnių. Tačiau iš Panevėžio atvažiavo brolis, tad kartu nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie kurių tvyrojo gera atmosfera – vyko koncertai, degė laužai, žmonės tiesiog linksminosi. Vėlai vakare per radiją išgirdome, kad labai trūksta žmonių prie Televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos. Kadangi tuo metu dirbau Vilniaus universitete, o universiteto darbuotojų ir studentų vieta ir buvo prie Radijo ir televizijos komiteto (dabar Lietuvos radijas ir televizija – aut. past.), pasakiau broliui: „Važiuojame ten, būsime su savais“, – prisimena profesorius.

Nuo įvykių praėjus keletui ar kelioms dešimtims metų, keičiasi vaizdas to, ką tuo metu jautei, ką išgyvenai.

Apie 1 val. nakties R.Daugelavičių su broliu prie RTV komiteto pasitiko taika ir ramybė: degė laužai, bažnyčios „Tikėjimo žodis“ nariai giedojo giesmes, rodė įjungtas televizorius, per garsiakalbius buvo transliuojama radijo programa. „Tačiau netrukus prasidėjo sujudimas – Geležinio Vilko gatve pravažiavo tankai. Po kelių minučių šarvuočiai, dengtos, kareivių pilnos mašinos atvažiavo ir į S.Konarskio gatvę“, – detales vardija R.Daugelavičius, netrukus pats atsidūręs akistatoje su sovietų kareiviais.

„Mes, vyrai, susikibę rankomis stovėjome priešais skverą šalia Televizijos komiteto pastato ir stebėjome, kaip kitoje gatvės pusėje keliomis eilėmis rikiavosi kareiviai. Savotiškas jausmas, kai matai, kad žmonės ruošiasi tave mušti. Stebėjau, kuo jie buvo ginkluoti, nes per ankstesnius žiaurius įvykius Tbilisyje žmones daužė kastuvėliais, juos tiesiog kapojo. Apsidžiaugiau pamatęs, kad greta automatų kareiviai turėjo ne kastuvėlius, o lazdas. Na, bet ką ten beginklis prieš ginkluotus gali padaryti?“ – juokauti bandė įvykių liudininkas.

Kaip pasakoja R.Daugelavičius, išsirikiavusiems kareiviams buvo duota komanda „Pirmyn“ ir jie fechtuotojų žingsneliu ėmė artėti taikių ir beginklių gyventojų link, juos mušti. „Priekyje ėję kareiviai stengėsi kirsti per kojas, kad žmonės pargriūtų. Parkritusius daužydavo lazdomis, automato buožėmis, spardydavo. Pajutau vieną spyrį, antrą – buvo kažkokia mėsmalė. Po kokio trečio bandymo atsikelti trenkė kaip reikiant į galvą buože. Matyt, buvau ir sąmonę praradęs. Atsigavęs pamačiau balą kraujo, apčiuopiau, kad galva sudaužyta, ant šaligatvio guli mano laikrodis. Kareiviai jau buvo nušuoliavę link televizijos pastato, o prie radijo pastato dar buvo mėtomi sprogstamieji paketai“, – įvykius prisiminė VDU profesorius.

„Aplink buvo visiška sumaištis. Pamenu, žmonės, skanduodami „Lietuva“, „Laisvė“, ėjo link šalia radijo pastato stovėjusio tanko. Tankui iššovus, nors ir „tuščiais“ šoviniais, ne į žmones, garsas buvo toks, kad paskui supranti, ką reiškia tyla. Kai tankas iššauna, pasigirsta baisus trenksmas, o tada – tylos pauzė, o po kelių sekundžių išgirsti ir pamatai byrant radijo komiteto bei kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų langų stiklus. Žmonės kelioms minutėms išsilaksto, o paskui, skanduodami „Lietuva“, vėl buriasi prie karinės technikos... Praėjus maždaug valandai nuo šturmo pradžios, gatve ėmė važinėti sunkvežimis, kuriame buvo didžiulės dėžės – garsiakalbiai. Per juos transliavo vieno iš jedinstvininkų lyderių Juozo Jarmalavičiaus kalbą: „Broliai ir seserys, jūs esate apgauti, eikite namo, jūsų laukia tėvai ir vaikai“, – makabriškus tos nakties įvykius pasakojo R.Daugelavičius.

Svarbiausia – pasimokyti

Žvelgdamas į 1991 m. Sausio 13-osios įvykius, po šių prabėgus jau 31 metams, VDU profesorius pabrėžia, kad labai svarbu mokytis iš praeities.

„Praeis dar kelios dešimtys metų ir tarp gyvųjų nebeliks liudininkų, liks tie, kurie apie Sausio 13-ąją žinos tik iš istorijos vadovėlių. Pats sau dar visiškai šviežius įvykius (iki 13-osios dienos ryto) 1991-ųjų sausį užsirašiau. Tada buvome kviečiami užrašyti savo prisiminimus, liudijimus. Gaila, kad nerašiau, kas vyko dar bent savaitę po tų įvykių. Praėjus keletui ar kelioms dešimtims metų, keičiasi vaizdas to, ką tuo metu jautei, ką išgyvenai. Atmintis vienas detales išryškina, kitas ištrina. Tai labai jautėsi iš liudininkų pasakojimų per paskutinį, prieš keletą metų vykusį teismo posėdį, skirtą Sausio 13-osios įvykiams“, – prisiminė prof. R.Daugelavičius.