Kineziterapeuto Petro Mikučionio darbo apimtis tik didėja. „Nugaros ir kaklo skausmai jau tampa pandemija“, – konstatuoja „Gijos klinikų“ specialistas, padedantis išsivaduoti iš ūminių ir lėtinių skausmų, atsigauti po ortopedinių operacijų ir patirtų traumų.

– Įprastai žiemą daugiau darbo gydytojams traumatologams. Tačiau ir kineziterapeutams šis metų laikas – darbymetis?

– O, taip! Dažniausiai pas mus atveda nugaros skausmas, ištikęs kasant sniegą. Tarkim, reikia nukasti sniegą nuo garažo vartų. Žmogus, nuolat sėdintis prie kompiuterio, griebia į rankas kastuvą ir imasi darbo. Jei nesi fiziškai pasirengęs – štai tau ir problema! Pasitempi arba nugarą, arba klubo sąnarį, peties sąnarį, arba kirkšnį – ir tampi mūsų pacientu. Jei timptelėjai nedaug, per kelias dienas skausmas praeina, bet dažnai kenčiama kelias savaites, tik tada registruojamasi pas gydytoją. Kol ateina konsultacijos laikas – žiūrėk, jau pusantro mėnesio gyveni kęsdamas skausmą.

Raginu nekęsti skausmo ir kuo greičiau kreiptis pagalbos. Galima su šeimos gydytojo siuntimu iškart atvykti pas mus, kineziterapeutus, o mes jau aiškinsimės ir arba patys padėsime, arba ieškosime kitų specialistų pagalbos.

Dar viena žiemos problema – paslydimai, kurių padariniai – lūžiai. Tai jau ne mūsų, o ortopedų traumatologų darbas, tačiau po operacijų tokie pacientai ateina pas mus į reabilitaciją.

Deja, žiemą padaugėja traumų. Ypač pavojinga, kai šaligatvius padengia plikledis, po sniegu slepiasi ledas.

Pats ne kartą esu griuvęs, nors, atrodo, ir batai geri, ir griūti moku. Visą gyvenimą esu sportavęs, todėl žinau, kaip paslydus griūti, kad patirtum kuo mažesnę traumą. Reikia gūžtis į kamuoliuką, lenkti galvą į priekį, rankas glausti prie savęs. Jei griūsite ant ištiestų rankų, didžiausia rizika, kad nukentės riešai. Jei ant kelių – smūgio metu grės rimtos traumos.

Petras Mikučionis. Regimanto Zakšensko nuotr.

Patyrus traumą, visų pirma, reikėtų įvertinti, ar nėra lūžio, – tai padaryti padeda rentgenas. Ne visi griuvimai baigiasi lūžiais, kurie gali turėti ilgalaikių padarinių. Dažniausi – sumušimai. Sumušimo vietoje gali atsirasti mėlynė ar gumbas, patinti oda. Taip atsitinka dėl to, kad smūgis pažeidžia ne tik minkštuosius audinius, bet ir kraujagysles, tuomet prasideda poodinis kraujavimas ir susiformuoja kraujosruva. Jeigu sumušta galūnė, dažnai patempiamos ir sausgyslės ar raiščiai, raumenys.

– Palinkėdami išvengti žiemos traumų pereikime prie kitų problemų. Anot statistikos, 80 proc. žmonių bent kartą gyvenime patiria nugaros skausmą. Jei sutinkate su šiuo skaičiumi, kokia dažniausia šio skausmo priežastis?

– Sakykime, sutinku. Sunku rasti žmogų, kuriam niekada gyvenime neskaudėjo nugaros. Tie, kurie skausmą pajuto vieną kartą, tikėtina, pajus ir antrą.

Dažniausiai patiriamas nugaros skausmas – dėl raumenų asimetrijos ir disbalanso. Juos skatina fizinės veiklos ir judėjimo stoka, ilgalaikis sėdėjimas ir nuolatinė viena poza. Pavyzdžiui, kairė nugaros pusė labiau įsitempusi, nes mėgstame sėdėti persisukę ar užsikėlę koją ant kojos, rankinę nešiojame ant vieno peties, stovėdami svorį sukoncentruojame ant vienos kojos. Ilgainiui šie ir kiti sutrikimai ne tik paveikia laikyseną, bet ir gali būti rimtesnių negalavimų priežastis.

Esant asimetrijai – vieniems raumenims įsitempiant, o kitiems atsipalaiduojant – keičiasi raumenų tonusas, kraujotaka. Atsiranda spazmų, kurie galiausiai sukelia skausmą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Raumenų asimetriją, žinoma, galima pastebėti ir plika akimi, tačiau tiksliausiai skirtumus tarp raumenų parodo specialūs klinikiniai testai. Tik tiksliai diagnozavus raumenų asimetrijas, galima jas koreguoti.

Aš laikausi tokio klinikinio mąstymo: mobilumo pagerinimas, stabilumo pagerinimas ir jėgos sustiprinimas. Visi šie veiksmai turi eiti tokia eilės seka. Negali pradėti stiprinti raumenų, jei jie sustingę. Tuomet rizikuoji labiau pakenkti.

Taigi didžiausia stuburo skausmo priežastis – nevienodas raumenų balansas, paskui – nervų šaknelių uždegimai, kuriuos gali išprovokuoti peršalimas, perpūtimas, intensyvus fizinis krūvis, infekcija. Tarsi iš niekur stuburo skausmas ištinka dėl tam tikrų raumenų grupių silpnumo.

– Ar tai reiškia, kad tampame griuvenomis? Raumenynas nusilpęs, sprandas sustingęs, stuburas iškrypęs – toks dažniausias šių dienų žmogaus fizinis portretas?

Taigi didžiausia stuburo skausmo priežastis – nevienodas raumenų balansas, paskui – nervų šaknelių uždegimai, kuriuos gali išprovokuoti peršalimas, perpūtimas, intensyvus fizinis krūvis, infekcija.

– Ko kito tikėtis, jei sėdime po 10–12 valandų?! Ilgas sėdėjimas – didžiausias stuburo priešas. Nuo ilgo sėdėjimo atsiranda raumenų įtampa, ilgainiui – raumenų disbalansas, kuris lemia tarpslankstelinių diskų degeneraciją. Atsiradęs skausmas – tarsi organizmo pagalbos šauksmas, raudona lemputė, kad jam reikia pagalbos.

– Atrodytų, šia tema jau neįmanoma pasakyti daugiau, nei kalbama. Visi žino, kad sėdėjimas – priešas, tačiau nuo kėdžių ir sofų niekaip nepakyla... Kas galėtų priversti?

– Skausmas. Deja, mes mokomės ne iš svetimos patirties, bet iš savo klaidų. Kai skauda, visi greitai suranda kelią pas mus, kineziterapeutus. Vos pagerėja – dauguma pacientų dingsta. Pasijunta geriau ir nebaigia reabilitacijos. Grįžta po dvejų trejų metų – tokia pati trauma, tik kitur. Atrodė, kad viskas – sveikas! O raumenų jėga nesugrįžo – ir nauja trauma. 30 proc. mano pacientų – tokie. Todėl stengiuosi savo pacientus apmokyti reikiamus pratimus daryti ir namuose. Leidžiu  nusifilmuoti, kad savarankiškai atlikdami nedarytų klaidų.

– Tačiau viena yra atlikti pratimus prižiūrint kineziterapeutui, kita – pačiam savęs pagailint, kai per sunku, ar įsivaizduojant, kad darai pratimą taisyklingai, nors taip toli gražu nėra... Įmanoma dėl nemokšiškumo prisidaryti žalos?

– Ir dar kaip! Pas mus sugrįžta daugybė pacientų ar ateina naujų, kurie bandė savarankiškai daryti pratimus nugaros skausmui mažinti. Didžiausias pavojus, kai savigyda užsiimama prisižiūrėjus „YouTube“ pratimų. Rezultatas – padidėjęs skausmas, pagilėjęs uždegimas, pailgėjęs būtinojo gydymo ir reabilitacijos laikas.

Kas tinka visiems – netinka niekam. Visų pirma turi būti atliekamas klinikinis paciento būklės tyrimas, padedantis nustatyti jo fizinę būklę. Tada sudaroma individuali gydymo programa, atkreipiant dėmesį, kur koks sąnarys sustingęs, kur – per laisvas, kur raumenys stiprūs, o kur – silpnesni ir t. t.

Didžiausia klaida – kai žmogus užsiima saviveikla, nebent yra buvęs profesionalus sportininkas ir žino, kokie pratimai jam tinka. Tačiau jei nuolat sėdintis, fizinio krūvio nepatyręs žmogus staiga pats savarankiškai pradės daryti nugaros pratimus... Gal vienas iš 100 pataikys, bet 99-iems bus bėda.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Sakėte, kad, paūmėjus skausmui, greitai atrandamas kelias pas medikus. Tačiau nemažai žmonių pasirenka kentėti. Kada tai tampa rizikinga?

– Yra daug nugaros skausmo rūšių. Nugara sudaryta iš daugybės skirtingų elementų, audinių ir beveik kiekvienas jų gali sukelti skausmą sportuojant, atliekant nenatūralius judesius, dėl netaisyklingos laikysenos ir daugybės kitų priežasčių. Dažniausiai nugaros skausmas  atsiranda sužeidus stuburą prilaikančius raumenis, stuburo nervus ar tarpslankstelinius diskus. Pažeisti gali būti ir raiščiai, sausgyslės, kaulai. Kartais sunku suprasti, kuris elementas yra pažeistas, kadangi skausmas gali išplisti ir į aplink esančius audinius.

Pagal trukmę nugaros skausmas gali būti lėtinis ir ūminis. Ūminis skausmas atsiranda staiga, įprastai praeina per keletą dienų, tačiau gali būti juntamas ir keletą savaičių. Jei nugaros skausmas tęsiasi kelis mėnesius ir ilgiau – jis tapo lėtinis. Šis skausmas atsiranda dėl sudėtingesnių problemų – artrito, išvaržos, užspausto nervo, diskų degeneracijos ar kt.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jei kamuoja lėtinis skausmas, reikia kreiptis pagalbos. Jei skausmas ūminis, bet nemažėja ilgiau nei savaitę, kreipkitės į kineziterapeutą. Jei skausmas lokalus, jaučiamas tik tam tikro judesio metu – galima palaukti kokias penkias dienas ir stebėti, ar jis mažėja. Jei mažėja, gerai, išsiversite ir be specialisto pagalbos. Tačiau jei skausmas iš nugaros plinta į sėdmenis, koją – gali būti trys–penki jo priežasties variantai. Čia jau būtina specialisto pagalba atpažįstant skausmą ir jį gydant.

Padėti gali neurologai, neurochirurgai, skausmo klinikos. Kineziterapeutas – šios didžiulės komandos dalis. Ateina pacientas, atlieki tam tikrus testus ir žinai, ar tai tavo pacientas. Jei ne – siunti pas kolegas. Tai labai svarbu: nesistengti pačiam gydyti visų ir nekišti nagų ten, kur negalima.

– Ar kineziterapija – inovatyvi sritis? Kokių modernių pokyčių yra įvykę per jūsų darbo praktiką?

– Kineziterapija – viena pagrindinių reabilitacijos priemonių. Per pastaruosius dešimt metų reabilitacija pasikeitė kardinaliai. Šiandien lengvai ir greitai galime gauti reikalingos informacijos. Prieš penkiolika metų ant rankų pirštų galėjai suskaičiuoti specialistus, kurie būtų kompetentingi padėti. Pasikeitė ir gydymo metodikos: mažiau chirurginės intervencijos, daugiau reabilitacijos. Anksčiau po kryžminių raiščių operacijų stengdavomės kuo greičiau reabilituoti (esu ne vienam sportininkui per keturis mėnesius padėjęs), dabar stengiamės baigti reabilitaciją septintą aštuntą mėnesį. Viena iš svarbiausių naujovių – testavimas. Reabilitacija dabar grįsta testais.

– Kaip vyksta testavimas?

– Tarkim, ateina pacientas į kryžminių raiščių reabilitaciją, po operacijos praėję keturi mėnesiai. Atlieki jam kelis testus. Vienas – kryžminio raiščio subrendimo testas. Tam tikras aparatas judina koją ir nustato, ar kryžminis raištis jau pakankamai stabilus. Kitas testas – jėgos. Pacientas sėdi kėdėje, o dinamometras pamatuoja šlaunų jėgos skirtumą. Jei skirtumas tarp kelio sąnario tiesiančių ir lenkiančių raumenų didesnis kaip 10 proc., bėgti dar negalima.

Arba dar viena didžiulė šių dienų problema – kaklo skausmai. Priežasčių daugybė – ir neurologiniai pakitimai, ir raumenų įtampa, ir stuburo raiščių įtampa, sukelianti spazmų.  Tokiais atvejais atliekami klinikiniai testai, o jei diagnozei patvirtinti jų negana, siunčiame pacientą atlikti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT).

– Kai žmogų paleidžia ilgai kamavęs skausmas, jis tai prilygina stebuklui. Jūs tai vadinate kitaip – laiku suteikta profesionalia pagalba ir paties paciento pastangomis sveikti.

– Situacija situacijai nelygu. Gal pacientui ir prilygsta stebuklui, kai jis ateina surakintu kaklu, negalėdamas pažvelgti nei į kairę, nei į dešinę, o čia trakšt – manualinė terapija, ir išeina be skausmo. Tačiau vėlgi – būtinas išankstinis testavimas, nes padaręs manualinę terapiją tam, kam negalima, gali išvis žmogų paguldyti ant patalo.

Arba ateina moteris mėnuo po operacijos, o chirurgas nepasakęs, kad reikia judinti, kilnoti koją. Ateina su ramentais, dirba iki ašarų, o paskui išeina be ramentų ir lengvai kilnodama koją. Tokiais atvejais rezultatas pasiekiamas per prakaitą ir netgi ašaras. Šiaip jau puikus tas mūsų darbas – gali pamatyti rezultatą.

– Dar grįžkime prie žiemos, tiksliau, atostogų reikalų. Nors lietuviai – lygumų žmonės, pastaruoju metu itin pamėgo kalnų sportą. Turbūt nemaža jų dalis – taip pat jūsų pacientai?

– Slidinėjimas mums padovanoja nemažai pacientų. Ypač – dėl kelio kryžminio raiščio plyšimo. Dažniausiai – priekinio, bet būna ir užpakalinio. Griuvo, slidė neatsisegė, koja kryptelėjo – ir trakšt! Atliekame MRT ir matome – nėra kryžminio raiščio. Laukia operacija ir šešių–aštuonių mėnesių reabilitacija. Dažniausiai tokios traumos nutinka paskutinę slidinėjimo dieną, kai galvojama: ai, dar truputį paslidinėsiu, nors raumenynas jau išsekęs, tada nestabilus judesys – ir trauma.

– Kokio fizinio pasirengimo būtinai reikėtų prieš aktyvias žiemos atostogas?

– Slidinėjimas – naudinga veikla, vienu metu dirba daug raumenų grupių, tačiau reikia įsitikinti, ar kūnas tam pakankamai pasiruošęs. Galima nueiti pas sporto trenerį, galima – pas kineziterapeutą, vėlgi – atlikti testą. Mes pamatuojame jėgas, individualiai sudėliojame pratimų programą. Nepasirengus didesniam fiziniam krūviui traumos dažnai būna neišvengiamos. Jei visus metus nepakildamas sėdėjai prie kompiuterio ir išvažiavai savaitę intensyviai slidinėti, tikėtina, kad baigsis prastai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Koks, jūsų nuomone, tinkamiausias sportas tam, kaip sakote, nuo kompiuterio pakilusiam žmogui?

– Tinkamiausias sportas yra taisyklinga mankšta. Ne profesionalus sportas (bėgimas jau yra sportas), o mankšta. Atlikus testus, kurias raumenų grupes reikia stiprinti, geriausia atlikti pratimus, kurie tau naudingiausi.

– Šiandien populiaru vaikščioti. O jei dar su šiaurietiškomis lazdomis! Tik štai dėl rekomenduojamo žingsnių skaičiaus niekaip nesutariama...

– Taip, vaikščiojimas – nekalčiausia žmogui naudinga veikla. Mes esame gimę vaikščioti. Dėl šiaurietiškų lazdų nebūčiau toks entuziastas. Vėlgi – vaikščiojimas su lazdomis jau yra sportas, o netaisyklingai sportuojant galima prisidaryti bėdos. Dėl žingsnių rekomendacijos nepasakysiu kažko pranašiško. Kiekvienam – savaip. Turi įsivertinti raumenis, sąnarius, širdies kraujagysles, amžių – daug tų raudonų vėliavėlių. Prieš imdamasis bet kurios fizinės veiklos turi žinoti savo fizines galimybes.

– Suaugusieji vienaip ar kitaip suskato judėti, tačiau ką daryti su vaikais? Neabejotinai pastebite jų nejudumo padarinių?

– Ir pastebiu, ir labai dėl to skaudu. Mes žaisdavome futbolą stadione, šiandienos vaikai žaidžia futbolą kompiuteriu. Ne vieniems tėvams jau esu rekomendavęs nuvesti savo vaiką pas endokrinologą. Didžiausia bėda – net ne antsvoris. Žiūri ir matai: stovi priešais tave paauglys su krūtine. Čia kalba ne apie lytiškumą, o apie dėl prasto maisto ir nejudraus gyvenimo būdo sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Prieš penkiolika metų taip nebuvo. Vaikai daugiau laiko leisdavo lauke, daugiau sportavo.

– Ką naudingiausia mes, suaugusieji, galime padaryti dėl jų sveikatos?

– Įpratinti judėti. Jei vaikas pradės judėti darželyje, mokykloje nereikės varu varyti. Jis pats norės lankyti ir kūno kultūros pamokas, ir sporto būrelius. Sportas būtinas! Bent du kartus per savaitę būtina intensyvesnė fizinė veikla. Kai atsiranda tokia rutina, ir kūnui sveikiau, ir traumų mažiau, nes ir koordinacija pagerėja, ir psichologinių problemų mažiau.

– Koks jūsų paties santykis su sportu? Jūsų vaikų?

– Mano rutina – du kartus per savaitę sportas po darbo. Darau pratimus, kad visos raumenų grupės gautų tonusą. Tarkim, antradienį – viršutinei kūno daliai, ketvirtadienį – apatinei kūno daliai. Dar mėgstu pažaisti tinklinį, rankinį, kurį žaidžiau mokykloje. Šiek tiek visko esu pabandęs, taigi sportas mano gyvenime išliko. Mano darbas mane taip pat priverčia pasportuoti – aš čia nuolat judu. Vaikai nuo mažens pratinami prie sporto. Ketverių Elzė lanko baleto pamokas ir baseiną, šešerių Jonas – futbolo treniruotes ir baseiną.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Prieš Naujuosius dažnai kažkam įsipareigojame. Koks, jūsų patarimu, būtų gero savo sveikatai linkinčio žmogaus pasižadėjimas? Ką reikėtų keisti?

– Reikia nekeisti to, ko negali pakeisti, ir keisti tai, ką gali. Ir atskirti viena nuo kito. Iš tikrųjų reikia pradėti nuo mažų dalykų. Jei esi pacientas, jau šiandien kreipkis į specialistą, nelaukdamas nei sausio pirmos, nei kokios kitos dienos. Jei esi mėgėjas vaikščiotojas, reikėtų pridėti vieną ar du mažus dalykus: pavyzdžiui, nueiti pas masažuotoją bent kartą per mėnesį, kad raumenys atsipalaiduotų, ir, pasitarus su specialistu, padaryti tempimo pratimų. Nereikia išsikelti neįveikiamų užduočių.

Medicinos mokslų daktaras Gediminas Tankevičius per sportinę karjerą bei ilgus darbo sporto gydytoju metus sukaupė daug žinių apie traumų prevenciją, sveiką gyvenseną ir t.t. Šiomis žiniomis buvęs ilgametis Lietuvos moterų krepšinio rinktinės bei Lietuvos karatė kiokušin rinktinės gydytojas dalinsis su visuomene.

Netrukus startuos nemokamos nuotolinės G. Tankevičiaus paskaitos apie sveiką gyvenseną, saugaus sportavimo principus, traumų prevenciją ir racionalią mitybą. Papildomai bus organizuojami praktiniai seminarai įgytoms teorinėms žinioms bei įgūdžiams įtvirtinti.

„Nuo spalio vidurio startuos ir mano vedamos teorinės paskaitos. Tad kviečiame susidomėjusius nedelsti ir registruotis, nes vietų skaičius ribotas, - teigė G. Tankevičius. - Šios nemokamos paskaitos yra mūsų sporto klubo „Stoikas“ vykdomo projekto „Augu sveikas, stiprus ir saugus“ dalis. Jo metu nuo rugsėjo į sveikatinimo bei fizinio aktyvumo pratybas jau įsitraukė per šimtas žmonių nuo pačių mažiausiųjų – penkiamečių darželinukų iki 65-erių metų senjorų. Smagu matyti sinergiją, kuri įtraukia ištisas šeimas. Kol vaikai mūsų kovos menų salėje mokinasi savigynos pagrindų, juos atlydėję tėveliai ir mamos nešvaisto laiko, o sportuoja šalia esančioje fizinio rengimo salėje“.

Pašnekovas pasidžiaugė, jog nuo liepos iki pat gruodžio pabaigos vykdomo NSA projekto dėka sporto klubas „Stoikas“ turi galimybę atnaujinti inventorių, kuris naudojamas projekto tikslams įgyvendinti.

Pasak G. Tankevičiaus, projekto, bendrai finansuojamo Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, dalyviai sustiprins savo fizinę formą, įgis sportavimo įprotį, gaus įvairiapusių sveikatos stiprinimo ir savigynos žinių. Taip pat išmoks traumų prevencijos bei sveikos mitybos principų.

Kaunietis Audrius išėjo iš Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus, kur pradėjo rytą visai ne taip, kaip planavo.

„Važiavau dviračiu ir į veidą davė vabzdys, iškvietėme taksi, tinti pradėjo, atvažiavau, 4 val. prabuvau, vaistus sulašino“, – teigė Audrius.

Kitas klinikų pacientas pasakojo, kad jau kurį laiką gydosi ligoninėje, susižalojo dirbdamas kieme.

„Lipau ant kopėčių, reikėjo nuimt girliandas, paslydau, susižalojau ir viskas, įvyko lūžis“, – pasakojo pašnekovas.

Kai pacientų daug, priėmime tenka pralaukti ne vieną valandą.

„Labai daug, kiekvieną dieną pilnas priėmimas. Galima sakyti, visą parą žmonės laukia po 6–7 val.“, – nurodė pašnekovas.

Kad medikų darbas priėmimo skyriuose vasarą gerokai suintensyvėja, sako ir patys gydytojai.

„Vasaros mėnesiais padidėja srautas, turime iki 260 pacientų per parą. Tai tikrai didelis krūvis mūsų personalui“, – kalbėjo Kauno klinikų skubiosios medicinos gydytoja Ieva Paliokaitė.

„Daug tų pacientų, tikrai daug pacientų, iššūkis juos paguldyti, tų vietų trūksta. Kartais net reikia ieškoti kitose įstaigose vietų, kad pacientus hospitalizuoti“, – šnekėjo Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Suaugusiųjų priėmimo skyriaus vedėjas Vakaris Varyginas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Dažniausiai traumos susijusios su akimis.

„Ypač vasarą matome daugiau akių sužeidimų, galbūt susiję su tuo, kad daug kas atostogauja“, – teigė Kauno klinikų Skubiosios pagalbos skyriaus vadovas Linas Darginavičius.

Nors šią vasarą apskritai įvairių susižalojimų daugybė.

„Nukritimai, susižalojimai, vasarą iš aukščio kritimai, įkandimai vabzdžių, vabalų. Gamtoje buvimas turi įtakos“, – pabrėžė I. Paliokaitė.

Nesikeičia ir besilinksminančiųjų su taurele rankose įpročiai.

Ypač vasarą matome daugiau akių sužeidimų, galbūt susiję su tuo, kad daug kas atostogauja.

„Yra savaitgalių, šventinių dienų, padidėjęs srautas nukritus, nesaugiai vairuojant dviratį, automobilį, būna rimti sužalojimai“, – aiškino I. Paliokaitė.

Tuo metu Vilniaus medikai šią vasarą daugiausiai sulaukdavo karščio aukų.

„Dažniausiai atvažiuoja su širdies kraujagyslių ligomis, ypač šią vasarą elektrolitų disbalansas, sumažėja natrio, kaip nekeista, nors ir karščiai, bet su uždegimais, pneumonijomis, šlapimtakių infekcijomis dažnai atvažiuoja“, – kalbėjo V. Varyginas.

Vaikų ligų gydytojai sakė, kad šiemet išskirtiniai metai dėl gyvačių įkandimų – vien Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje gydyti aštuoni nukentėjusieji, o pernai nebuvo nė vieno.

„Ši vasara išskirtinė, nes vaikų, kur įkando gyvatė, išskirtinai nemažai. Kita patologija dėl ko kreipiasi – viduriavimai, vėmimai, virusiniai labai dažnai“, – pasakojo Violeta Radžiūnienė, Vaikų priėmimo skyriaus vedėja.

Medikai šią vasarą išskirtine laiko ir dėl to, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji masiškai serga plaučių uždegimu.

Kaip išvengti traumų ir tinkamai pasirūpinti vaikais, pataria Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų Vaikų skubios medicinos, intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė.

Kodėl fizinis aktyvumas būtinas vyresnio amžiaus žmonėms, aiškina VUL Santaros klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro 1-ojo stacionarinės reabilitacijos skyriaus vedėja Jūratė Kesienė.

Pagrindiniai traumų sukėlėjai – paspirtukai

Pasak I. Sapagovaitės, traumų pikas prasideda pavasarį ir tęsiasi iki spalio pabaigos, priklausomai nuo to, kiek trunka šiltų orų metas. Pagrindinės vaikų traumų priežastys – dviračiai, riedučiai, riedlentės, paspirtukai, batutai, treniruotės ar pavieniai žaidimai.

„Elektriniai ir paprasti paspirtukai, dviračiai – dažniausi vasaros traumų sukėlėjai. Važiuojantiems nedideliu greičiu ir parkritusiems dažniausiai viskas baigiasi sumušimais, daugybiniais, giliais odos nubrozdinimais, kartais žaizdomis ar rankų kaulų lūžiais. Jei važiuojama greitai, lekiama nuo kalno ar susiduriama su kita transporto priemone ar eismo dalyviu, traumos būna rimtesnės – rankų ir kojų kaulų lūžiai, sunkios galvos traumos, sąmonės netekimas“, – kalbėjo specialistė.

Jos teigimu, norintys apsisaugoti turėtų dėvėti šalmus, rankų ir kojų apsaugus. Taisyklių nepaisymas vaikams dažnai baigiasi priėmimo skyriuje: „Privalu žinoti, nuo kokio amžiaus, kur, kaip ir kokiu greičiu galima važiuoti elektriniu paspirtuku ar kita priemone. Itin svarbus ir tėvų vaidmuo – jie turėtų nuolatos vaikui priminti, kaip dera elgtis gatvėje.“

Nelaimei užtenka vos kelių sekundžių

Vasarą didelę riziką kelia neatsargus elgesys prie laužaviečių, kepsninių lietimas ir maudymasis.

Tose vietose, kur krantas sunkiai prieinamas, neparuošta poilsiavietė, yra didžiulė rizika labai sunkiai susižaloti.

 

„Neleiskite vaikams lakstyti po laužavietės pelenus, nes žarijos labai ilgai rusena ir paviršius gali atrodyti jau užgesęs, bet iš tikrųjų viduje jos vis dar karštos. Be to, reikėtų itin atsargiai elgtis su karštomis kepsninėmis, šašlykų iešmais, degiu skysčiu, nes galima nusideginti plaštakas. Vaikų oda yra plonesnė ir jautresnė, todėl nudegti pakanka vos kelių sekundžių. Padų ir plaštakų nudegimas yra labai skausmingas, ilgai gyja. Dažnai lieka ne tik randų, bet ir daugybė problemų ateityje“, – sakė I. Sapagovaitė.

Ji atkreipė dėmesį į šokinėjimus į vandenį, maudymąsi nežinomose vietose: „Dažnai nutraukiamos ar pažeidžiamos sausgyslės, lūžta stuburas, perduriamos kojos ant dugno esančių šakų, stiklų ar gelžgalių. Tose vietose, kur krantas sunkiai prieinamas, neparuošta poilsiavietė, yra didžiulė rizika labai sunkiai susižaloti.“

Pirmi veiksmai nutikus nelaimei

Patyrus lengvą ar sunkią traumą, būtina laikytis kelių pagrindinių principų teikiant pagalbą.

Visų pirma, vaikui reikia duoti vaistų nuo skausmo – ibuprofeno ar paracetamolio.

Tuomet įpjautą, nudegusią, sumuštą, sulaužytą ar kitaip sužalotą vietą reikia šaldyti – taip sumažinamas kraujavimas, skausmas, tinimas.

Visoms traumoms, išskyrus nudegimą, tinka imobilizacija. „Jeigu pažeista galūnė ir aiškiai matote, kad ji deformuota, pavyzdžiui, nusisukusi į kitą pusę, patariama ją palikti toje padėtyje. Jei yra galimybė, reikėtų vaiką paguldyti ant kieto horizontalaus paviršiaus ar kitaip imobilizuoti ir nejudinant laukti greitosios medicinos pagalbos ar patiems vežti į medicinos įstaigą“, – patarė specialistė.

Rimtesnių traumų atvejais, pavyzdžiui, įvykus automobilio avarijai, iškritus iš aukšto medžio ir gulint be sąmonės ar negalint atsikelti, vaiko negalima judinti. „Galimi sunkūs sužalojimai, todėl kvieskite greitąją medicinos pagalbą ir apklokite vaiką, kad jis nesušaltų. Stenkitės nejudinti jo kaklo ir nugaros“, – pabrėžė I. Sapagovaitė.

Jei patyrus traumą vargina stiprus, išgėrus vaistų nepraeinantis skausmas, nesustabdomas kraujavimas, galūnės deformacija, sąmonės netekimas, alerginė reakcija, skendimas, didelės energijos trauma, nudegimas ar elektros trauma, nedelsdami kreipkitės pagalbos.

Vyresnių žmonių traumos – sunkesnės

Anot J. Kesienės, vyresnio amžiaus asmenys dėl lėtinių ligų, regėjimo, pusiausvyros, pažinimo, psichikos, judrumo sutrikimų traumų patiria dažniau negu jaunesni.

„Didžioji dalis patiriamų traumų įvyksta dėl griuvimų. Lauke griūvama dažnai, kai žiemą yra slidu ar palijus, kai yra nelygios šaligatvių plytelės, ėjimo zonoje yra duobučių ar kliūčių. Namuose griuvimų rizika didesnė vonioje – kur slidu, bet tai gali nutikti ir keliantis iš lovos, persikeliant į vežimėlį, užkliuvus kojai už kilimo, slenksčio ar baldų, ypač kai patalpose tamsu ar prieblanda, pavyzdžiui, naktį einant į tualetą“, – kalbėjo specialistė.

Dėl osteoporozės ir kitų sveikatos sutrikimų vyresnio amžiaus žmonių traumos paprastai yra sunkesnės, po jų ilgiau sveikstama, jos dažniau sukelia mirtinų komplikacijų.

Kaip apsisaugoti?

J. Kesienė pažymėjo, kad, norint sumažinti traumų riziką, būtina pasirūpinti saugia aplinka: „Svarbu geras apšvietimas, lygus paviršius, kuriuo einama, kliūčių nebuvimas. Esant pusiausvyros ir judėjimo sutrikimų ar galvos svaigimui, svarbu naudotis pagalbinėmis priemonėmis – lazdelėmis ar vaikštynėmis, turėklais, prisilaikymo rankenomis, vonios suoliuku ir kt.“

Pasak J. Kesienės, griuvimų riziką sumažina tinkama avalynė ir drabužiai, pavyzdžiui, žemakulnė, plačiu, neslystančiu padu avalynė, ne per ilgos kelnės.

Svarbu tinkamai vartoti vaistus: normaliam arteriniam kraujospūdžiui palaikyti, sergant cukriniu diabetu – kontroliuoti glikemiją, laikytis vartojamų vaistų režimo ir stebėti jų poveikį, pavyzdžiui, sergant Parkinsono liga.

J. Kesienė atkreipė dėmesį į tinkamą mitybą, skysčių vartojimą ir fizinį aktyvumą. „Fizinės organizmo savybės, kartu ir raumenų jėga senstant nuolat mažėja ir šis procesas pagreitėja po

50–60 metų, o tai dažnai padidina griuvimo pavojų. Fizinių savybių palaikymas įvairiomis fizinio aktyvumo formomis yra svarbus ne tik norint išvengti griuvimų, bet ir laimingam ir sėkmingam senėjimui“, – pridūrė ji.

Fizinio aktyvumo nauda

Anot J. Kesienės, svarbiausia griuvimo prevencijai yra pusiausvyros, koordinacijos lavinimas ir raumenų jėgos treniravimas. Pratimus tikslingiausiai parinkti gali kineziterapeutas.

„Kojų raumenims stiprinti tinka įvairūs pritūpimai, įtūpstai, atsistojimas nuo ir atsisėdimas ant kėdės, žingsniavimas aukščiau keliant kojas, kūno svorio perkėlimas nuo vienos kojos ant kitos, pratimai sėdint ir gulint su gumomis ar kamuoliuku. Pusiausvyrai lavinti tinka siekimo įvairiomis kryptimis pratimai sėdint ar stovint, stovėjimas suglaudus kojas ar koja prieš koją, stovėjimas ant vienos kojos, vaikščiojimas įvairiu greičiu su pasisukimais, krypties keitimu ar ėjimas su kliūtimis“, – sakė J. Kiesienė.

Tiek raumenų jėgai, tiek pusiausvyrai lavinti tinka įvairūs šokiai, taiči mankšta ir kiti grupiniai užsiėmimai, kuriuose asmenys ne tik yra fiziškai aktyvūs, bet ir bendrauja, didėja jų motyvacija, pasitikėjimas, patiriama pozityvių emocijų.

Užs. 1892067

Pagal Saugaus eismo įstatymą, numatyta, kad elektrinė mikrojudumo priemonė skirta važiuoti tik vienam asmeniui.

„Tikrai pasitaiko važiuojančių dviese ar trise. Turbūt rekordinis atvejis buvo kuomet paaugliai sugebėjo keturiese važiuoti ant vieno paspirtuko. Sunku tai pavadinti važiavimu“, – teigė Vilniaus kelių policijos vyriausiasis specialistas Donatas Mankauskas.

Transporto saugumo administracija sako, kad šios transporto priemonės nėra pritaikytos važiuoti dviese.

„Važiuodamas su keleiviu, jis negali 100 proc. išlaikyti stabilumo. Priklauso, kaip tas keleivis elgsis“, – aiškino LTSA Eismo įvykių tyrimų skyriaus vedėjas Jonas Drunga.

„Pats esu matęs tokių atvejų, kai tėveliai tiesiog nepamąsto. Pasisodino vaikus priekyje, kur prie vaiko veido – vairas“, – pasakojo „Judu“ judumo strategijos planavimo specialistas Elonas Šaparnis.

Policija tokiu tėvų elgesiu taip pat stebisi.

„Tenka pastebėti, kad netgi tėvai nevengia savo atžalų vežti kaip keleivio, visiškai neprisiimdami atsakomybės“, – teigė D. Mankauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Elektrinius paspirtukus ir dviračius nuomojančioms įmonėms sunku sukontroliuoti ne tik, kiek jų klientų važiuoja vienu paspirtuku, bet ir kokio amžiaus yra vairuotojas.

„Tėveliai patys duoda savo prisijungimus ir jaunesnio amžiaus žmonės tiesiog naudojasi ta paslauga. Nors pats operatorius mato kaip vyresnį“, – aiškino E. Šaparnis.

Gydytojai pabrėžia – elektrinių paspirtukų ar dviračių vairuotojai, patekę į eismo įvykį, neretai sunkiai susižaloja. Užpernai su elektriniais paspirtukais įvyko 208 eismo įvykiai, per juos buvo sužeisti 223 žmonės.

„Dažniausiai galva nukenčia, veidas. Iškrenta dantys, išbyra, lūžta žandikaulis. Jeigu tas paspirtukininkas susidūrė su mašina, tai yra ir mirtinų atvejų“, – sakė traumatologas Andrius Vaitiekus.

Dažniausiai galva nukenčia, veidas. Iškrenta dantys, išbyra, lūžta žandikaulis. Jeigu tas paspirtukininkas susidūrė su mašina, tai yra ir mirtinų atvejų.

Asmenims, kurie šiomis transporto priemonėmis važiuoja ne po vieną – numatyta administracinė atsakomybė.

„Būtent praeitais metais savo sistemoje užfiksavome apie 200 tokių atvejų“, – teigė „Bolt“ dalijomsi paslaugų operacijų vadovas Benas Jurlovas.

Pasak policijos, vienintelė prevencija šiai problemai – švietimas.

„Varijuoja tos baudos. Nuo padaryto pažengimo sunkumo. Tiktai švietimas, laikas ir visuomenės subrendimo dalykas padės išgyvendinti tai“, – įsitikinęs D. Mankauskas.

Ne po vieną važiuojančiuosius stebi ir paspirtukus bei dviračius nuomojančios įmonės. Prireikus – nebeleidžia jiems nuomotis.

„Panašią patirtį turėjome ir Latvijoje, tačiau bėgant metams tokių įvykių mažėja, pastarųjų aktyvumas buvo pradžioje. Mes tiesiog blokuojame tokius klientus“, – sakė „Ride“ vadovas Edgars Jakobsons.

Tačiau vienas dalykas paspirtukų ir dviračių nuomotojus stebina dar labiau nei neatsakingas važiavimas keliems vienu paspirtuku.

„Aš buvau labai nustebęs. Mes patyrėme labai aukštą vandalizmo lygį Vilniuje. Ši industrija nėra labai nauja, vien Baltijos šalyse ši paslauga veikai daugiau nei penkeri metai“, – pastebėjo E. Jakobsons.

„Lietuvos draudimo“ žalų departamento direktoriaus Artūro Juodeikio teigimu, didžiausia nepilnamečių patiriamų traumų dalis tenka mokyklinio amžiaus vaikams.

„Didžiąją dalį traumų patiria ne patys mažiausieji ir dažnai nuolatinės suaugusiųjų priežiūros reikalaujantys priešmokyklinio amžiaus vaikai, o vyresni vaikai ir jaunuoliai, kurie lanko mokyklą ir jau yra pakankamai savarankiški. Vien tik šios amžiaus grupės vaikų registruotų žalų skaičius per metus šoktelėjo 53 proc.“, − pranešime cituojamas A. Juodeikis.

Ekspertas akcentuoja, kad didžiausias traumų skaičius fiksuojamas šiltuoju metų laiku, per mokinių atostogas. Anot jo, šie nelaimingi atsitikimai sudaro per 30 proc. visų per metus fiksuojamų traumų.

A. Juodeikis kaip vieną svarbiausių traumų priežasčių išskiria elektrinius paspirtukus.

„Visų pirma būtina pabrėžti saugų ir atsakingą naudojimąsi elektriniais paspirtukais, kurie yra labai populiari judrumo priemonė tarp moksleivių. Medikai pabrėžia, kad paspirtukininkų patiriamos traumos dažnai būna sunkios ir ilgai gyjančios“, – sakė ekspertas.

Klaipėdos universiteto ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vadovas Marius Ellikas pabrėžė, esą vasarą visų traumų atvejų išties ženkliai padaugėja.

Taip yra dėl to, kad žmonės tampa aktyvesni. Soduose ar prie namų besidarbuojantieji dažnai įsipjauna, pliaže poilsiautojai žaisdami tinklinį ar futbolą dažniausiai susižeidžia plaštakas, čiurnas.

„Vasarą aktyvų laisvalaikį mėgstantieji žaidžia pliaže tinklinį ar futbolą, tad dažniau patiriamos tokios traumos kaip čiurnų patempimai, išsinarinimai, rankų pirštų sužeidimai“, – aiškino M. Ellikas.

Taip pat padaugėja važinėjančiųjų dviračiais, paspirtukais ir nuo jų krentančiųjų. Tokį aktyvų laisvalaikį mėgstantys žmonės neretai vengia užsidėti apsaugos priemones, o įvykus nelaimei ne tik nusibrozdina, bet ir patiria sunkių sužalojimų.

„Tiek dviračiu, tiek paspirtuku galima išvystyti didelį greitį, o nedėvint apsaugų ir patekus į eismo įvykį traumos būna tikrai skaudžios ir ilgai gyjančios“, – pasakojo Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vadovas.

M. Ellikas tikino – vasarą medicininę pagalbą dažnai tenka suteikti ir miesto svečiams, kurie atvyksta iš kitų vietovių.

„Pajūris – kurortinė vieta, čia žmonės atvažiuoja atsipalaiduoti, todėl ir savo sveikata rūpinasi mažiau. Apskritai besikreipiančiųjų dėl dehidratacijos, kitų susižalojimų, traumų padaugėja dvigubai. Žodžiu, kaip ir kasmet, žiemą susiduriame su vienomis problemomis, vasarą – su kitomis“, – reziumavo M. Ellikas.

Kokios tos traumos ir kodėl tiek daug vaikų atvyksta papasakojo Santaros klinikų Vaikų priėmimo skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė.

– Su kokiomis traumomis atvyksta vaikai?

– Traumos labai įvairios, priklausomai nuo to, kas įvyko. Batutas – tik pirminė grandis, o paskui, ar jie šokinėdami iškrito už batuto ribų, ar jie sugriuvo į vieną krūvą, ar stumdėsi, žodžiu, priklausomai nuo to, ką jie veikia. Traumos gali būti ir visai paprastos lengvos, pavyzdžiui, nubrozdinimai, sumušimai, kai vaikas tiesiog iškrenta bešokinėdamas, ar mažesnis išgriūna iš batuto.

Tačiau gali būti ir pakankamai sudėtingos. Dažniausiai būna rankų, kojų lūžimai, išnirimai, galvos traumos. Tais atvejais, kai nukenčia daug vaikų, šokinėja vienu metu ir sugriūna vienas ant kito bešokinėdami ant batuto, dėl skirtingo svorio mažesnis vaikas būna išsviedžiamas už batuto ribų. 

Po sudėtingų alkūnės sąnario, žasto lūžimų, po sudėtingų galvos smegenų traumų gali likti kažkokie liekamieji reiškiniai arba riboti galūnės judesiai.

– Ar šių traumų, jūsų akimis, būtų galima išvengti? Kaip tai padaryti?

– Na, kaip ir visur, visų traumų būtų galima išvengti, jeigu tėvai, mokytojai, pirmiausia, vaikams išaiškintų tuos pavojus, kurie gali įvykti. Ir nežiūrint to, kad yra išaiškinta, reikėtų dar nepatingėti ir priminti, perspėti, jeigu matome, kad pats žaidimas vyksta ne visai taip, kaip turėtų būti. Na, ir vis dėlto turiu pasakyti, kad jeigu yra viešose vietose batutų parkai, žaidimų aikštelės, tai visą laiką turėtų būti kažkoks suaugęs ar vyresnis asmuo, kuris prižiūrėtų vaikus. Be abejo, ne telefone savo įlindęs, o matantis, kas vyksta.

– Ar turite liūdnų atvejų, kada vaikai lieka galbūt net neįgaliaisiais?

– Dėl neįgalumo, tai sakyčiau, kad galbūt mažiau tokių galimybių, kadangi, kad ir kokia sunki trauma bebūtų, yra stengiamasi padėti pilnai, kiek įmanoma. Bet, be jokios abejonės, po sudėtingų alkūnės sąnario, žasto lūžimų, po sudėtingų galvos smegenų traumų gali likti kažkokie liekamieji reiškiniai arba riboti galūnės judesiai, ar kažkokia neurologinė simptomatika esant galvos traumai, bet tokių labai rimtų pasekmių kol kas mes nesame dar turėję. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Seime batutų klausimu taip pat susirūpinta. Apie tai plačiau papasakojo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė.

– Ko ir kodėl ketinama imtis siekiant apsaugoti vaikus, žaidžiančius ant batutų? 

– Kol kas tikrai nėra konkrečių ketinimų, ko reikėtų imtis, bet norime išklausyti ir medikų atstovų, kurie dirba su nukentėjusiais, mato tas traumas labai dažnai, ypač vasaros laikotarpiu. Taip pat su pačiais batutų nuomotojais. Gal jie galėtų kažką pasiūlyti.

– Kodėl į vaikų pramogas reikia įsikišti politikams? Atrodo, tokia nekalta pramoga – šokinėjimas ant batuto. Ar nebeužtenka tik tėvų atsakomybės?

– Žiūrėkit, tai labai panaši analogija būtent ir su paspirtukais. Kaip žinote, dabar yra didesnės saugumo taisyklės ir didesni reikalavimai paspirtukų vairuotojams. Seimas čia irgi įsikišo, nes matė būtinybę, girdėjo medikų balsą, kurie sakė, kad tikrai yra labai daug galvos, veido, žandikaulių traumų, kad didesnes saugumo priemones nustatyti įstatyme reikia.

Norėčiau išgirsti konstruktyvius argumentus, ką galima būtų padaryti, kad būtų saugesni tie, kurie naudojosi batutais.

Ar šiuo atveju reikės įstatymų pakeitimų? Aš tikrai nežinau, norėčiau išgirsti konstruktyvius argumentus, ką galima būtų padaryti, kad būtų saugesni tie, kurie naudojosi batutais. Žinoma, pirmiausia, vaikai. 

– Jūsų akimis, kur yra didžiausia bėda arba mažiausiai saugumo? Nuosavuose kiemuose, batutų parkuose, pramogų parkuose?

– Žinoma, kiekvieno kiemo, matyt, sukontroliuoti neįmanoma. Ten jau tikrai didžiausia atsakomybė tenka tėvams, tiems žmonėms, kurie pasistato tuos batus. Žinoma, jie ir turėtų prižiūrėti, ar saugiai ir tinkamai jais naudojamasi, ar ten yra apsaugos, nes dažnai jos nuimamos, nes vaizdą gadina, nes nepatogu vaikui lipti. Tai, žinoma, tas nėra teisinga. Tačiau batutų parkuose atsakomybė tenka ir organizatoriams, ir nuomotojams. Žinoma, suaugę artimieji turėtų prižiūrėti vaikus, bet jeigu galėtume kažką bendromis priemonėmis dar padaryti dėl saugumo, tai būtų labai gerai. 

– Bet ar yra galvojami kažkokie ribojimai? Ką siekiama riboti?

– Kol kas konkrečių ribojimų numatę neturime. Kol neišgirdom nuomonės, ką galima būtų padaryti, jų ir negali būti. Turėtų būti nuomonės ekspertų, tų, kurie dirba su tomis traumomis, tų, kurie užsiima tuo verslu, kurie nuomoja. Mes tiesiog norėtume išgirsti tą nuomonę, nieko neprimesti. Seimas neturėtų primetinėti, bet turėtų išklausyti nuomonę.