-
Teismas nesutiko sušvelninti bausmės iki gyvos galvos nuteistam „tulpinių“ gaujos nariui 2
Teismas paliko galioti kovo 21 dienos Kauno apygardos teismo nutartį, BNS sakė Apeliacinio teismo atstovė Venta Valčackienė.
Pasak jos, kolegija mano, kad žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti jau 20 metų už grotų laikomo A. Andrušaičio skundą.
Kauno apygardos teismas savo nutartyje skelbė, kad nuteistojo siekis, pakeitus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, išeiti į laisvę negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų bei nukentėjusiųjų interesą, kad itin pavojingus nusikaltimus įvykdęs asmuo tinkamai atsakytų ir būtų izoliuotas nuo visuomenės iki gyvos galvos, jei vis dar kelia pavojų visuomenei.
„Šiame kontekste aktualu pabrėžti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir baudžiamojo įstatymo pokyčiai, suteikę asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, viltį išeiti į laisvę, negali būti aiškinami ir taikomi taip, jog suteiktų galimybę pasinaudoti šia teise tokiems asmenims, kurių pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė ir gali būti sumažinta, taip pat kurie nedėjo tinkamų ir nuoširdžių pastangų išpirkti savo kaltę, bausmės atlikimo metu darė vidaus tvarkos pažeidimus, rodančius, kad asmuo vis dar gali kelti pavojų visuomenei“, – rašoma Kauno apygardos teismo nutartyje.
Teismas pažymėjo, kad A. Andrušaitis buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas, būdamas jauno amžiaus dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais jo nariais žudė žmones, o įvykdyti nužudymai buvo žiaurūs.
Kauno apygardos teismo neįtikino ir Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, kur A. Andrušaitis atlieka bausmę nuo 2014 metų, argumentai.
Įstaiga teismui tvirtino, kad bendraudamas su pataisos įstaigos administracija nuteistasis išlieka tolerantiškas, mandagus ir pagarbus. Pataisos namuose nuteistasis stengiasi neišsiskirti, vengia destruktyvių grupių.
Per bausmės atlikimo laiką vyras tris kartus pažeidė vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, vieną kartą baustas drausmine tvarka, tačiau už gerą elgesį ir dalyvavimą visuomeninėje būrio veikloje skatintas 16 kartų.
Pasak pataisos namų, nuteistasis šiuo metu jau kaltę pripažįsta (teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad byla jo atžvilgiu suklastota), tačiau analizuojant situaciją stebimas gynybiškumas, detalumo vengimas.
Nuteistasis pernai Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje įgijo dailidės specialybę. A. Andrušaitis pristatė bendrovės pažymą, jog ji galėtų suteikti galimybę įsidarbinti po galimo išėjimo iš pataisos įstaigos.
Panevėžietis nelaisvėje laikomas nuo 2002 metų sausio 8 dienos, tuomet jis buvo sulaikytas įtarus sunkiais nusikaltimais.
A. Andrušaitis pripažintas kaltu dėl žmogžudysčių, tarp jų dėl buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino, Panevėžio apygardos prokurorės Vidos Kazlauskaitės ir Pasvalio policijos pareigūno Sergejaus Piskunovo nužudymų.
Pakeisti įkalinimo iki gyvos galvos terminuota bausme teisme nepavyko ir kitam nuteistam „tulpiniui“ Algimantui Vertelkai.
Bausmių vykdymo kodekse yra numatyta, kad ne mažiau kaip 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikęs nuteistasis gali pateikti prašymą dėl kreipimosi į teismą, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme. Jeigu teismas patenkina tokį sprendimą, jis nustato ne mažesnį nei penkerių metų terminą, nuo kurio skaičiuojama terminuota laisvės atėmimo bausmė.
-
„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus 1
Kitą dieną po sulaikymo operacijos policijos ir prokurorų grupė pradėjo atkasti „tulpinių“ aukų kūnus. Pergalės teisme siekiantys pareigūnai negalėjo daryti jokių klaidų – reikėjo surinkti visus įrodymus, prakalbinti įtariamuosius ir neleisti jiems suderinti parodymų.
Sulaikytuosius kruopščiai izoliuoja
Pareigūnai sulaikytuosius privalėjo saugoti ne tik vieną nuo kito, bet ir nuo savęs pačių: visi žino gaujos viduje vyravusią taktiką – nekalbėk, o geriau nusižudyk.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad pareigūnams teko viską organizuoti taip, kad visi sulaikyti žmonės būtų paskirstyti po skirtingus tardymo izoliatorius, areštines, kad dirbant būtų užtikrinta visiška izoliacija.
„Kad nebūtų kartais taip, kaip yra atsitikę ankstesnėse bylose, ankstesniuose tyrimuose dirbant būtent su „tulpinių“ grupuotės nariais, kuomet jie tarp savęs galėdavo tyrimo metu komunikuoti, spręsti klausimus, kas kokiu atveju galėtų duoti parodymus ar neduoti“, – kalba A. Matonis.
Baimintis nelegalių susitarimų teisėsaugininkai turėjo pagrindo. Parodymus duodantis grupuotės narys Dainius Skačkauskas pasakojo, kad ankstesnio sulaikymo metu net areštinės sienos neapsaugojo nuo lyderių grasinimų.
„Vieną gražią dieną pas jį į kamerą buvo įvestas Baltušis, kuris sudėliojo, kaip jis turi šnekėti, kokia turi būti gynybinė linija ir panašiai“, – pasakoja A. Matonis. Anot jo, tuo metu Lietuvoje buvo du pagrindiniai izoliatoriai – Lukiškių ir Šiaulių. Lukiškėse situacija esą buvo geresnė, čia buvo įmanoma izoliuotai laikyti keletą žmonių. Tuo metu Šiauliuose buvo problemiška uždaryti bent porą žmonių, užtikrinant, kad jie bus izoliuoti ir vienas nuo kito, ir nuo išorės.
Pareigūnai nusprendžia, kad sulaikyti įtariamieji bus laikomi ne tik tardymo izoliatoriuose, bet ir skirtingų miestų areštinėse. „Tulpiniai“ išvežiojami po Vilnių, Trakus, Ukmergę, Šalčininkus.
Pareigūnai kalba, kad nusikaltėlių buvimo vietomis tuo metu manipuliuota ne vien dėl to, kad būtų išvengta nereikalingų kontaktų, tačiau ir specialiai juos provokuojant. „Darydami tam tikras operatyvines kombinacijas darėm ir tokius variantus, kad vienas kitą pamatytų kažkur per atstumą, kad galbūt net galėtų mimika ar žodžiais pasikeisti – [to reikėjo] dėl tam tikrų mūsų tyrimų taktinių elementų“, – pareigūnų taktiką aiškina A. Matonis.
Saugojo ir nuo savižudybės
Teisutis Vėbra, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, teigia, kad viską reikėjo sustyguoti taip, kad greta nebūtų vienučių, kuriose gali kalėti bent per kitus galimai pažįstami žmonės, parinkti patikimą personalą.
„Šalimais esančiose kamerose kontingentas buvo parenkamas taip, kad tai būtų ne Kauno grupuotėms priklausantys asmenys, per kuriuos galėtų palaikyti ryšį su jiems reikiamais asmenimis. Tai galbūt atrodo nematomas darbas, bet reikėdavo net parinkti personalą, kuris galėtų atnešti kažkuriam įtariamajam maistą, kuris galėtų išvesti pasivaikščioti“, – apie ypatingas atsargumo priemones kalba T. Vėbra.
Vienutės ir ypatinga izoliacija apsaugoja bylą tiriančius pareigūnus nuo informacijos nutekėjimo, tačiau tokiomis sąlygomis atsiranda kitokių pavojų.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas pastebi, kad apsaugoti nuo išorės veiksnių dar ne viskas: „Minėjote, kad kameroje laikėte vieną įtariamąjį, bet tai gresia pasikėsinimu į savo gyvybę. Šitą klausimą irgi reikėjo spręsti.“
Kalbėdamas kolegos iškeltu klausimu A. Matonis pabrėžia, kad buvo nuolat stebima kalinių psichologinė būklė, kad neatsitiktų nelaimė. Pasak jo, buvo atvejų, kai pareigūnai išgelbėjo gyvybes. „D. Skačkauskas pats pasakojo, kad vienu metu jį buvo užvaldžiusi mintis žudytis“, – sako A. Matonis.
Vieno įtariamojo pareigūnams nepavyko išsaugoti. 2002 metų lapkričio 1-ąją, prabėgus metams nuo sulaikymo, kameroje nusižudė Valdas Blinkevičius. Panevėžietis atrodė jau susitaikęs su padėtimi, buvo pradėjęs duoti parodymus, tad jo poelgis pareigūnams buvo netikėtas.
Šturmas sukėlė šoką
Tuo metu, kai pareigūnai dirbo su sulaikytais „tulpinių“ gaujos nariais, vienas „tulpinis“ vis dar buvo laisvėje. Audrių Andrušaitį buvo planuojama sulaikyti kartu su V. Baltušiu ir A. Vertelka, tačiau paskubinus operacijos pradžią pareigūnams teko keisti planus – jie A. Andrušaičio buvimo vietos tą konkretų vakarą nežinojo.
A. Andrušaičiui pavyko slapstytis pusantro mėnesio. Visą laiką jis praleido Panevėžyje. „Tulpinių“ grupuotėje galiojo griežta tvarka: išvažiuoti iš miesto be vadeivos leidimo – griežtai draudžiama. Grupuotės viduje tvyrojusį fanatizmą atskleidžia tai, kad šios taisyklės A. Andrušaitis laikėsi net po visų bendrų sulaikymo, kai policija jį spaudė iš visų pusių.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis prisimena, kad ieškant A. Andrušaičio turėta įvairios informacijos apie jo slapstymosi vietą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis slėpėsi konspiraciniame bute Panevėžyje, nes neturėjo V. Baltušio leidimo išvykti, nors šis jau buvo sulaikytas.
„Stebėdami aplinką, artimuosius, radom butą, ir kartu su „Aro“ pareigūnais jį šturmavom. Žinojom, kad jis turi ginklą ir gali bandyti nusižudyti arba šaudyti į puolančiuosius. Tai buvo irgi labai žaibiškai atlikta operacija“, – atskleidžia A. Matonis.
Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas, prisimindamas A. Andrušaičio sulaikymo operaciją, sako, kad butas buvo šturmuotas staigiai, sulaikomasis nespėjo nė pasipriešinti: „Jis buvo labai nustebęs, kad greitai jo kambaryje, kur jis žiūrėjo televizorių, nei iš šio, nei iš to atsidūrė pareigūnai. Jam buvo šokas.“
Kaip juos prakalbinti?
Po šios sulaikymo operacijos teisėsaugininkai savo rankose turėjo visus pagrindinius „tulpinių“ gaujos žmones. Vyko intensyvus darbas, bandant prakalbinti „tulpinius“.
A. Matonis sako, kad su sulaikytaisiais, ypač gavusiais liudininko ar nukentėjusiojo statusą, buvo bendraujama viską aiškinantis iki smulkmenų, kurios vėliau padėdavo tyrime. Anot jo, šansas išsipasakoti, pasiaiškinti, peržengti savo nusistatymą atkakliai tylėti buvo duotas visiems – ir sulaikytiesiems „tulpinių“ gaujos lyderiams.
„Tik lyderiams nebuvo žadama neįmanomų dalykų, žadama tai, kas įmanoma pagal procesą. Antraeilės svarbos žmonių (…) pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jie bendradarbiauja“, – sako A. Matonis.
T. Vėbra teigia, kad nebuvo vienos bendros tvarkos bandant prakalbinti nusikaltėlius. Pareigūnai įvertindavo, kokiose operacijose grupuotės narys dalyvavo, ką jis galėtų papasakoti ir pagal tai apgalvodavo darbo metodiką. „Ar eina prokuroras ir operatyvinis darbuotojas, ar tik operatyviniai pradeda kalbą, žiūrim pagal jo situaciją. Taisyklių nebuvo. Tam tikrais atvejais leisdavome, kaip sakydavome, sunkiąją artileriją – Artūrą Urbelį. Jis per penkias minutes išsakydavo savo poziciją įtariamajam, trenkdavo durimis ir išeidavo. Pavyzdžiui: „Tau leidžiame dvi dienas pagalvoti.“ Dvi dienas pagalvojo, nesugalvojo nieko, tada jau eidavome mes, operatyviniai darbuotojai, ir bandydavome žmogų išvesti iš to tunelio“, – nusikaltėlių prakalbinimo metodus atskleidžia T. Vėbra.
Atsiverdavo ne kiekvienam
„Tulpinių“ nusikaltimus narplioję pareigūnai pasakoja, kad iš pradžių kiekvienas šiek tiek bendravo su visais įtariamaisiais. Buvo stebima jų reakcija, sprendžiama, kuriam pareigūnui įtariamasis greičiausiai atsivers. Tarp kriminalistų buvo ir tam tikra specializacija – vieni geriau pažinojo vienus „tulpinius“, kiti – kitus.
T. Vėbra pabrėžia, kad, kad vien kalbomis žmogaus neprakalbinsi. Nusikaltėliams svarbu, kaip pareigūnas elgiasi, kaip pasisveikina, svarbi jo veido išraiška. „Labai dažnais atvejais, ir „tulpinių“, ateidavau ir sakydavau: „Aš toks ir toks darbuotojas, dirbu tiek ir tiek metų, turiu du vaikus, žmoną, gyvenu iš algos.“ (…) Žmogui išaiškini, kad esi žemės kirminas, jis – irgi žemės kirminas, aš vienoj barikados pusėj, tu – kitoj, bet abu esam žmonės. Nori, kad būtų geriau? Aš irgi noriu, kad būtų geriau. Po visų tokių ilgų dėlionių pasimatydavo, kad vienas nori bendrauti su vienu, kitas – su kitu“, – kalba T. Vėbra. Jis atkreipia dėmesį, kad toks darbas turi būti komandinis, pareigūnai turi justi ir kolegų, ir aukščiausios vadovybės palaikymą.
A. Matonis papildo, kad prie šio tyrimo vieningai dirbo skirtingo rango pareigūnai, jis tai prisimena kaip kolegiško, tarpusavio pasitikėjimu grįsto darbo pavyzdį. „Tuo metu buvo labai didelis pasitikėjimas ir užsidegimas tarp mūsų ir prokurorų, atsirado didelė bendrystė ir pasitikėjimas“, – pasakoja A. Matonis.
Formaliai vykdomiems tyrimams vadovauja prokuroras, jis kontroliuoja visų prie bylos dirbančių tyrėjų veiksmus. Formalus požiūris ir teisėsaugos institucijų susiskaldymas leido organizuotoms gaujoms įsitvirtinti Panevėžyje. Nusikaltėlius sutriuškinti buvo galima tik dirbant drauge.
Policijos kriminalistai pabrėžia, kad tiriant šią bylą prokurorai nebuvo tik oficialius parodymus fiksuojantys asmenys. Jie ėmėsi tų pačių darbų, kurie pagal pareigybines instrukcijas priklausytų policijos tyrėjams.
A. Matonis sako, kad dirbant prie šios bylos buvo pamiršta praktika, kai prokuroras atlieka tik prokuroro funkciją, tardytojas tik tardo, operatyvinis darbuotojas dirba tik operatyvinį darbą: „Visos grandys dirbo bendrai ir mes po to, ypač su prokuratūros, ONTT (Organizuoto nusikaltimumo tyrimo tarnybos) padaliniais susibendravome kaip niekada anksčiau.“
Darbininką pavertė neįgaliuoju
Prisimindamas savo darbo patirtį, A. Sadeckas sako, kad dirbant su nusikaltėliu itin svarbu, kaip sutari su savo porininku. Jis prisimena, kad dirbant su vienu gerai žinomu nusikalstamo pasaulio lyderiu, jo porininkas aiškiai parodydavo žiūrintis į jį kaip į šiukšlę. Ir tai trikdydavo darbą. „Jis (nusikaltėlis) sako: „Patraukit, viršininke, negaliu su juo sėdėti.“ O jis ateina. Sakau: „Ar gali bent nusišypsoti?“ O jis: „Negaliu, jis man vis tiek šiukšlė.“ (…) Pasakai vieną frazę, o kitas, kuris nepagauna minties, gali viską sugadinti. Poros turi būti labai suderintos“, – teigia A. Sadeckas. T. Vėbra pritaria, kad dirbant kolegos turi turėti vieną poziciją, nekalbėti sulaikytajam skirtingų dalykų.
Susidėlioję strategiją pareigūnai pradeda darbą su „tulpinių“ gaujos lyderiais. Jų rankose – A. Andrušaitis, A. Vertelka ir pagrindinis „tulpinių“ žmogus – V. Baltušis. Iš D. Skačkausko pasakojimų kriminalistai jau žinojo apie dalį grupuotės nusikaltimų. Tačiau buvo galima nuspėti – jų rankos prisidėjusios prie kur kas daugiau žmogžudysčių.
T. Vėbra pripažįsta, kad V. Baltušis buvo tas asmuo, iš kurio pareigūnai nesitikėjo išgirsti jokios informacijos: „Jis buvo ta figūra, kuri visiems sakydavo: jeigu nori kalbėti – liežuvį praryk. Mes buvo įsitikinę, kad iš jo mes nieko gero nesulauksim.“
A. Matonis prisimena, kad apie V. Baltušį pareigūnai buvo prisiklausę daugybę įvairių pasakojimų. Esą „tulpiniai“ mokėjo savo nusikaltimus susukti taip, kad įtarimų šešėlis nekristų ant jų. O didžiausiu chameleonu ir veidmainiu buvo vadinamas lyderis V. Baltušis. „Vienas žmogus sakė, kad V. Baltušis gali būti 25 pavidalų. Gali būti lipšniausias, gražiausias, mieliausias, o gali būti ir žiaurus, ir agresyvus, nenusakomo būdo. Jis fiziškai tikrai labai stiprus vyras, įvaldęs kovos menus, buvęs boksininkas. (…) Bet kokioje situacijoje jam pereiti nuo linksmo bendravimo [prie agresyvaus] nesunku. Jeigu kažkas pažiūrėjo ne taip ar pasakė, susidoroti su tuo žmogumi jam – viens du trys“, – apie centrinę gaujos figūrą kalba A. Matonis.
Kaip nevaldomo V. Baltušio būdo pavyzdį pareigūnai prisimena jo bute dirbusio meistro lemtį. Pamatęs, kad jo bute meistras neva nekokybiškai kloja parketą, darbininką V. Baltušis žiauriai sumušė – sulaužė šonkaulius, sudaužė galvą.
Išsigando juodos katės
Greta nepaprasto žiaurumo pareigūnams įstrigęs V. Baltušio aplinkos žmonių pasakojimas apie nepaprastą „tulpinio“ tikėjimą pseudomokslais bei itin didelį norą viską kontroliuoti – net labai asmeniškus dalykus.
Pareigūnai sako, kad gaujos nariai be lyderio leidimo negalėjo pasirinkti net žmonos. A. Matonis pasakoja apie Ėriškių pirtyje vykusius balius, kur buvo stebimos ir vertinamos gaujos narių žmonos ar draugės. Anot jo, gaujos galva tikėjo ir prietarais, ir zodiako ženklais, netgi sapnais.
Nuo susapnuotų sapnų priklausydavo ir planuojamos operacijos, nužudymai. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras prisimena liudininkų pasakotą atvejį, kai gaujos nariai visą savaitę buvo bet kada pasiruošę vykti į rimtą operaciją ar nužudymą. Staiga lyderiai pareiškė, kad operacijos nebus, viskas atšaukiama. A. Matonio spėjimu, operacija galėjo būti atšaukta ir dėl blogo sapno ar nepalankaus horoskopo. „Katinai perbėgo ar neperbėgo kelią – visi šitie dalykai pas juos buvo giliai pasąmonėje“, – aiškina A. Matonis.
Pasakojimas apie kelią perbėgusį katiną net atrodo pernelyg makabriškas, kad būtų tikras. Liudininkai pareigūnams papasakojo, kad katiną „tulpiniai“ vaikėsi automobilyje veždamiesi surištą Marščionką. „Valandą vaikydavo po laukus, kol atvydavo tą katiną prieš mašiną, nors mašinoje veždavosi pagrobtą žudyti žmogų. Trasoje sustoję tą katiną vaikydavosi su automatais, kadangi jis – blogas ženklas, nesvarbu, kad tuo metu gali atvažiuoti policija“, – absurdišką situaciją piešia A. Matonis.
Smurtavo prieš savo moteris
Greta istorijų apie prietarus ir sapnų aiškinimus išgirdus pasakojimus apie ypatingus gaujos susirinkimus, „tulpinių“ grupuotė darosi panaši į okultinę sektą.
A. Matonis pasakoja, kad grupuotėje vykdavo visuotiniai pasitarimai, kaip normalioje įmonėje, tik vidury nakties, laukuose. „Bet ne telefonais organizuojama, o pasakoma prieš keletą dienų paskutinio susitikimo metu – susitiksim ten ir ten, tokią ir tokią valandą“, – kalba A. Matonis.
Su pareigūnais bendradarbiavęs D. Skačkauskas pasakojo, kaip sunku būdavo išsiruošti į tokius naktinius susirinkimus, namuose paliekant žmoną ir vaiką. Tačiau 2–3 valandas pabuvęs susirinkime, kur būdavo aptariami einamieji reikalai, paskirstomi darbai ir panašiai, jis esą namo grįždavo tiesiog pasišokinėdamas. „Viskas aišku, gyvenimas gražus – kaip hipnozės seansas. Prieita buvo prie tokių valdymo formų, kurios ilgą laiką davė rezultatą, todėl padaryti revoliuciją, psichologinį perversmą jų galvose tikrai buvo labai sunku“, – teigia A. Matonis.
Su V. Baltušiu susidūrę žmonės pareigūnams pasakojo, kad niekada negalėjai būti tikras dėl jo veiksmų.
Tik sklido baisios legendos – jei su tavimi elgiasi gražiai, reiškia, nedaug liko gyventi. „Jeigu su tavimi lipšniai šnekama, tu bėk nuo jo ir stenkis nesirodyti akyse, nes bet kuriuo momentu gali tapti auka“, – V. Baltušio būdą atskleidžia A. Matonis.
Jis pasakoja, kad ūmų charakterį ir nepaaiškinamą elgesį tekdavo patirti ir lyderių žmonoms. „Sako žmona: „Eisiu ten ir ten.“ Vyras esą sutinka, siūlosi ją pavėžėti, bet nuveža ją iki Nevėžio ir įmeta į upę rudenį. Ta išlipa ir abu grįžta namo“, – lyderių elgesį su savo moterimis detalizuoja tuometinis Kriminalinės policijos komisaras. Jo nuomone, tos moterys juos mylėjo, be to, neturėjo kitos išeities, nes suprato, su kuo gyvena ir kad bet kada pačios gali tapti aukomis.
Už grotų greit palūžo
„Tulpiniai“ susikūrė kaip kiemo draugų gauja. Iš pradžių visi nariai buvo lygūs, tačiau ilgainiui stipriausi, žiauriausi, ginklo gaiduką nuspausti nedvejojantys jaunuoliai išsiveržė į lyderius. „Tulpinių“ galios piramidės viršuje buvo V. Baltušis. Nepaklusti jam, pasipriešinti reiškė mirties nuosprendį.
Panevėžyje siaubą visiems kėlęs tvirtas vyras patekęs už grotų palūžo. Vieną dieną pareigūnai išgirdo tai, ko niekada nesitikėjo.
V. Baltušio parodymai dar plačiau atvėrė „tulpinių“ gaujos žudynių istoriją. Apie verslininkų Danutės ir Juliaus Džiuvių pagrobimą teisėsaugininkams pasakojo ir D. Skačkauskas, tačiau jis dalyvavo tik nusikaltimo pradžioje. Kaip įvykdyta egzekucija – jis nematė. Iš pareigūnų pokalbio su V. Baltušiu apie sutuoktinių Džiuvių nužudymą:
– Dar gyvą atsivežėt Danutę prie duobės?
– Taip.
– O kas ją nušovė?
– Aš.
– Tu nušovei...
– O Julių irgi tu nušovei?
– Taip.*
Pirmoji „tulpinių“ padaryta žmogžudystė pagal V. Baltušio pasakojimą įvyko dar 1993 metais. Važinėdamiesi po miestą jie pastebėjo Aurimą Glebovą. Pasmaugė, nes šis pradėjo juos ignoruoti, pastebėjo juos sekantį. Tikra žudymo karuselė įsisuko po kelių pasikėsinimų į „tulpinių“ lyderius. Per vieną iš bandymų buvo nušautas Žydrūnas Pauša, V. Baltušis atsidūrė ligoninėje. Atsigavęs pradėjo keršto kampaniją. Pirmasis sąraše – Audrius Krivickas.
Kėsinosi ne kartą
Būsima „tulpinių“ auka buvo Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybininkas. Po oficialiomis pareigomis slėpėsi ir nelegali veikla – kontrabanda ir prekyba ginklais. „Tulpiniai“ jo nužudymą 1994 metų liepos 15-ąją kruopščiai suplanavo.
Sekdami A. Krivicką tulpiniai išsiaiškino, kokiu automobiliu jis važinėja, kokie įprasti jo maršrutai. Suplanuoto nusikaltimo vakarą susitikę tulpiniai išsidalino radijo stotis, ginklus, išsiskirstė į savo postus.
Per išpuolį žuvo A. Krivickas ir nepilnametis jo kaimynas Marius Kačkys. Kartu su jais važiavusi mergina nenukentėjo. Pabėgę „tulpiniai“ iš pradžių ginklus paslėpė, vėliau – išlydė. Prabėgus dviem mėnesiams po A. Krivicko atėjo Virginijaus Marčionkos eilė. „Tulpiniai“ nusprendė, kad geriausias metas tai padaryti – surengti pasalą jam grįžtant iš laidotuvių Biržuose. Nusikalstamo pasaulio veikėjai ten buvo susirinkę atiduoti paskutinę pagarbą nušautam vietos gaujos lyderiui. „Tulpiniai“ buvo įsitikinę, kad V. Marščionka važiuos šviesiu automobiliu „Mazda“ ir kelyje iš Pasvalio į Panevėžį surengė pasalą.
Per išpuolį žuvo trys iš keturių automobilyje važiavusių vyrų. Tačiau pagrindinio taikinio – V. Marčionkos jame nebuvo. Nusikaltimą tiriantys pareigūnai ilgai klaidžiojo neteisingų versijų labirintuose, nes „tulpinių“ su šiuo išpuolių niekas nesiejo.
„Tulpiniai“ netapo įtariamaisiais ir dėl dar vieno pasikėsinimo į V. Marščionkos gyvybę. 1994 metų gruodį ryšių su Latvijos nusikaltėliais turėjęs Saulius Janonis iš Rygos pasikvietė sprogmenų meistrą, kuris sukonstravo bombą ir pritvirtino ją po automobiliu.
Ryte į jį sėdo keturi žmonės. V. Maršionka įsitaisė gale. „Tulpiniai“ sekė iš paskos. Iš pradžių vairavo Algirdas Stundžius, bet sustojęs degalinėje jis susikeitė vietomis su viena iš merginų.
Šis sprendimas kainavo A. Stundžiui gyvybę. V. Baltušiui nuspaudus mygtuką, nugriaudėjęs sprogimas stipriausiai smogė priekinėje keleivio sėdynėje sėdinčiam vyrui. Vairavusi mergina buvo sužalota, o gale sėdęs V. Marčionka su drauge nenukentėjo.
V. Baltušis liko mįslė
V. Baltušis pareigūnams atskleidžia ne tik savo, bet ir bendrų padarytus nusikaltimus. Kilus konfliktui dėl pinigų Valdas Blinkevičius, vadinamas Valdišium, nužudė Laimą Rasiulį. Kūną, padedamas brolio ir dar vieno bendrininko, nuvežė į mišką ir sudegino.
V. Baltušis pareigūnams papasakojo ir policininko Sergejaus Piskunuvo nužudymo aplinkybes. Iš pareigūnų ir lyderio pokalbio apie S. Piskunovo nužudymą:
– Kažko trūksta. Ten trūksta tų variantų. Tas tavo aiškinimas nelabai sueina. Tau užsikirto, tu numetei. Ten paskui tamsoj ieškojo Audrius to ginklo, supranti. Paėmė. Kažkaip nesitiki, kad Audrius galėjo vienas viską taip suveikti, taip šaltakraujiškai. Tvarkingai ten su Piskunovu susitvarkyti vienas ir kontrolinį, ir viską. O tu pabėgai sužeistas. Tai jis vienas ten datvarkė. Ar tikrai taip galėjo būti?
– Taip buvo.*
Pareigūnai prisimena, kad V. Baltušis netgi gailėjosi dėl savo nusikaltimų. „Buvo momentas, kai jis net gailėjosi dėl visų nusikaltimų, dėl nužudytų, dėl artimųjų. Jis rodė pastangas, norėjo surasti užkastą kūną ir atiduoti tėvams“, – teigia tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius.
Artūras Garla. Iš pareigūnų pokalbių su V. Baltušiu:
– Žinok, Virgi, jeigu mes tuos lavonus atiduotume pasilaidot žmonėms, čia būtų didelis pliusas. Būtų didelis pliusas iš vienos pusės, iš tokios moralinės, supranti, pusės, va, ir bent kam galėtume pasakyti esant reikalui, kad Virgis susiprato žmogus, kad negerai darė, negerai gyveno, nusikaltimai buvo daromi, bet žmogus….
– Nu aš nežinau, kaip pasakyt... Taip jaučiuos. Kaip… Aš nenoriu kalbėt dėl tos fizinės, taip sakant, ar ten baudimo to mano, kaip sakant, kiek aš dabar atsiiminėjau, kiek aš...*
T. Vėbra prisimena, kad į nusikaltimo vietą pareigūnų nuvežtas gaujos vadeiva netgi puldavo padėti pareigūnams: „Čiupdavo su antrankiais už kastuvo – vyrai, man nepatogu, pridirbau tokių kiaulysčių, duokit aš padėsiu čia, noriu prisidėti, gal žmonės man atleis. Buvo visiškas asmenybės persimainymas“, – pasakoja T. Vėbra.
V. Baltušio iki galo nesuprato niekas. T. Vėbra prisimena, kaip tyrimo grupė, dirbusi su sulaikytu V. Baltušiu, nusprendė suteikti jam pasimatymą su žmona ir motina. „Pasimatymo metu V. Baltušis čiumpa motinai už gerklės ir, kaip šuo, vos ne kanda į gerklę. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, sako: „Neveskite tos raganos pas mane, aš nenoriu jos matyti.“ Taip kalba žmogus apie motiną, kuri užaugino, kuri kovojo, kuri per masinės informacijos priemones per advokatus gynė sūnų. Toks poelgis daug kam buvo nesuprantamas. Reikėtų tai iš psichologinės pusės vertinti, ką reiškia toks žingsnis. Žinoma, jis tuo metu nemiegodavo kameroje, jis stovėdavo ištisas paras. Jam ištino kojos. Baisiausiai ištino kojos“, – apie tuometinę V. Baltušio būklę kalba T. Vėbra.
Pasak jo, apie ištinusias V. Baltušio kojas buvo diskutuojama netgi viešojoje erdvėje. Buvo spėliojimų, kad taip nutiko nuo kokių nors pareigūnų girdomų psichotropinių vaistų, pavertusių kietą gaujos lyderį gležnu vyru, duodančiu parodymus.
Staiga prakalbo, staiga nutilo
Pradėjus bendrauti su pareigūnais pasikeitė ne tik V. Baltušio elgesys. Pakito ir išvaizda. Su juo dirbę pareigūnai prisimena, kad palūžęs V. Baltušis atrodė kaip ramus, niekam pikto nelinkintis žmogus, tyliai pritariamai linksintis galva pareigūnams.
T. Vėbra sako, kad tik vėliau atsukę laiką jie suprato, su kuo turėjo reikalų: „Vedžiodavom liūtą už pavadėlio. Ir tai pamatėme, kai jis bandė pasikarti kameroje, tardymo izoliatoriuje Lukiškėse, kai kalėjimo pareigūnų dėka jis buvo ištrauktas iš kilpos ir kameroje įstatytas didesnis stikliukas nei įprastai“, – sako T. Vėbra.
A. Garla teigia, kad V. Baltušiui sėdint Panevėžio areštinėje, jo kameroje buvo padarytas didelis stiklas, pro kurį atskiras pareigūnas nuolat stebėjo, ką veikia kalinys. T. Vėbra pasako iškalbingą detalę: Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo įstatytas neperšaunamas stiklas. Įniršęs V. Baltušis kumščiu suskaldė stiklą, kurio vienu šūviu nepramuša net kulka.
Vieną dieną V. Baltušis, kaip netikėtai buvo prabilęs, taip staiga ir nutilo. Prasidėjus teismo posėdžiams jis neigė visus savo pasakytus žodžius. Pareigūnų teigimu, jis bandė parodyti, kad pats yra situacijos auka, o gauja susibūrė tik po to, kai į juos imta kėsintis.
„Tulpinių“ lyderiai jau už grotų. Daugėja įrodymų, kurie užtikrins, kad jie laisvės neišvys ilgus metus. Tačiau kol kas neatsakytas itin teisėsaugininkus dominantis klausimas – kas ir kodėl nužudė prokurorą Gintautą Sereiką.
Tęsinys – kitą savaitę.
LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.
* kalba netaisyta
-
„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpinių“ sulaikymo operacija – priverstinė loterija 5
Kiekviena istorija iš D. Skačkausko lūpų piešia vis baisesnį „tulpinių“ gaujos paveikslą. Pareigūnai pradeda suprasti, su kokiais monstrais jie susidūrė.
Nužudę bendrus, apsiverkė
„Mes supratome, kad tai yra jėga, kuri niekaip negali būti paveikta. Ją reikia sustabdyti, nes nei įtikinėjamai, nei kažkokių procesinių prievartos priemonių naudojimas jų nepaveiks“, – prisimena tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis.
D. Skačkauskas papasakoja detales apie verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimą bei nužudymą. Jis nurodė vietą, kur užkasti vyrų nupjautomis galvomis kūnai. Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad G. Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino kūnai užkasti be galvų. Tokių kraupių priemonių imtasi dėl to, kad kūnai nebūtų atpažinti pagal dantis. Nusikaltėliai iš žiniasklaidos buvo girdėję, kad tokiu būdu buvo atpažintas nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūnas. Nužudymo tikslas – pinigai.
Liudininkas papasakoja, kad pajutę pareigūnų dėmesį „tulpinių“ lyderiai nužudė keturis jaunus gaujos narius, kurie dalyvavo pagrobiant Kiesus. Tikslas – nutildyti, kad teisėsaugininkai negalėtų jų apklausti. Besislapstantiems bendrams „tulpinių“ lyderiai pranešė, kad reikia susirinkti daiktus ir pereiti į kitą konspiracinę vietą. Pakeliui – davė pavalgyti... ir nušovė.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra pasakoja: „Jeigu neklystu, tai buvo [Audrius] Andrušaitis ir D. Skačkauskas. Jie toliau sėdėjo prie duobės krašto, maitinosi, ką buvo atsivežę, buteliuką buvo pasistatę ir laukė, kol atveš kitą iš tos poros jaunuolių. Jiems belaukiant, kol atveš kitą, sako, tas nužudytas žmogus išlipa kruvinas iš duobės ir pradeda šaukti.“
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis papildo šį šiurpų pasakojimą: „Jį su kažkokia lazda pribaigė. [...] Dar kalbėjo, kad kažkas apsiverkė – esą gaila buvo, tokie geri, tokia gera pamaina auganti, bet paprasčiausiai nebuvo kitos galimybės išsaugoti jų gyvybės, tai teko nužudyti.“
Nužudymų motyvai – įvairūs
Iš D. Skačkausko lūpų pareigūnai išgirsta, kad „tulpiniai“ pagrobė, kankino ir nužudė Panevėžio nusikalstamo pasaulio veikėją Virginijų Marščionką. Kūną sudegino. „Tulpiniai“ manė, kad jis kėsinasi juos nužudyti.
Keršydami už neva organizuojamą pasikėsinimą, „tulpiniai“ surengė Gintaro Dūdos egzekuciją. Dėl tos pačios priežasties buvo pasmaugtas Arvydas Gaspariūnas. Jo kūną supjaustė, sudegino toje pat dėžėje, kaip ir V. Marščionkos lavoną.
„Tulpiniai“ namų laiptinėje nušovė Panevėžio verslininką Audrių Laužiką. Teigiama, kad su gaujos nariais bendravęs vyras buvo pamokytas, nes nepanoro įsileisti „tulpinių“ į naujai kuriamą verslą.
Sutuoktiniai verslininkai Julius ir Danutė Džiuvės buvo įvilioti į spąstus ir nužudyti neva dėl senos skolos – plytų, už kurias neva nebuvo atsiskaityta. Nuo „tulpinių“ rankos krito bendražygis Saulius Janonis. Šį panevėžietį pareigūnai ilgą laiką vadino gaujos lyderiu, tačiau suvedęs jaunesnius gaujos narius su kitų miestų nusikaltėliais, jis tapo nebereikalingas.
Nori kalbėti – nusikąsk liežuvį
Galime tik įsivaizduoti, kas dedasi žmogaus viduje, kai jis pasiryžta prabilti apie padarytus nusikaltimus. A. Urbeliui įstrigę D. Skačkausko pasakojimai apie vidines gaujos taisykles: „Grupuotės lyderis sakydavo: jei jau negali, nori kalbėti – nusikąsk liežuvį, jei nori nuoširdų prisipažinimą rašyti – nusikirsk ranką. Norint padėti išeiti iš tokios jų būsenos, reikėjo daug kalbėti apie gyvenimą, jų vertybes.“
D. Skačkauskas dalyvavo Sauliaus Bitės nužudyme. Kaip vėliau pats pasakojo, dalyvavo, nes suprato, kad, jei nori gyventi, kito pasirinkimo nėra. D. Skačkausko teigimu, atsisakius dalyvauti S. Bitės nužudyme, tikimybė likti gyvam būtų lygi 10–20 procentų, sutikus – 80 procentų.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas konstatuoja menką gaujos narių savarankiškų sprendimų galimybę: „Įdomus, lemtingas organizuotų struktūrų narių gyvenimas: arba iki gyvos galvos [kalėjime] teismo nuosprendžiu, arba mirties bausmė savo bendrininkų nuosprendžiu. Va koks pasirinkimas.“
A. Urbelis pastebi, kad šiuo atveju D. Skačkauskas turėjo dar vieną pasirinkimą – bendradarbiauti su teisėsauga atliekant tyrimą.
Bendradarbiauti neapsimokėjo
Pareigūnų padarytą darbą sunku pervertinti, tačiau reikia suprasti, kad teisėsaugininkai nėra stebuklingų galių turintys antžmogiai, o realus darbas skiriasi nuo kino filmų. Norint prakalbinti D. Skačkauską reikėjo įrankio, kuris priverstų pamiršti tylos įžadus ir paskatintų žengti iš nusikaltėlių pasaulio.
„Su žmogumi kaip ir randame kalbą, jis galėtų šnekėti, bet baudžiamajame procese nėra derybų mechanizmo – ką aš šneku, ką šnekės prokuroras ir ką atseikės teismas...“, – apie ribotas pareigūnų galimybes kalba A. Matonis.
Anot tuometinio Kriminalinės policijos komisaro inspektoriaus Artūro Garlos, praktika rodė, kad tas, kuris kalba su teisėsauga, paprastai nubaudžiamas griežčiau už tą, kuris nekalba.
Tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka pastebi, kad teisėsauga susidūrė su didele žudikų grupuote. Pagal tuometinius įstatymus nužudymo nariams nebuvo numatyta jokių lengvatų.
A. Urbelis sako, kad imta mąstyti, ką reiktų keisti Lietuvos įstatymuose, norint, kad D. Skačkauskas drąsiai liudytų: „Tada su vyriausiuoju prokuroru pradėjome svarstyti, kad jei asmuo bendradarbiauja, tai nejaugi bus kaip sovietinėje teisėje – jeigu nieko nepasakysi, tai nieko nebus, o jei kalbėsi, tai už visus atlikinėsi bausmę. Mes įžvelgėme, kad sunkiausius nusikaltimus, nužudymus, organizuotų grupuočių nariai padaro iš anksto pasirengę, kruopščiai suplanavę, [padaro] vietose, kur negyvenama, kur liudytojai – tik gyvūnai arba paukščiai. Kaip atskleisti tokius nusikaltimus be parodymų iš vidaus?“
D. Skačkauskas apie padarytus nusikaltimus prabilo 2001-ųjų metų lapkritį. Įstatymas, kuris leido jį ir kitus parodymus duodančius nusikalstamų grupuočių narius atleisti nuo bausmės, buvo priimtas tik 2002-ųjų metų liepą. Tačiau D. Skačkauskas kalbėjo, nes buvo gavęs pažadą iš pačių aukščiausių teisėsaugos pareigūnų.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis prisimena, kad ėmęsi didžiausių atsargumo priemonių, kad pakely kas nors nenutiktų, svarbų liudininką D. Skačkauską jis su kolegomis atvežė į susitikimą su aukščiausia tuometine policijos valdžia – generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi ir jo pavaduotoju Vizgirdu Telyčėnu. Aukščiausi pareigūnai patikino, kad dės visas pastangas, jog įstatymai būtų pataisyti.
Liudininkams – teigiami pokyčiai
Tuometinis policijos vadovas sako, kad pažadas atleisti nuo bausmės buvo duotas ne vien už vertingą informaciją. Buvo įvertintas ir pats žmogus – ar likęs laisvėje jis sugebės gyventi teisingai, nebenueis klystkeliais.
„Tiriant Panevėžio nusikalstamų grupuočių veiką pirmą kartą buvo panaudotas psichologinio portreto modelis. Kuomet pareigūnai, jau žinodami, kas yra priešai, kas kitoje barikadų pusėje, sudarydavo tų asmenų psichologinius portretus – kas jie tokie, koks charakteris, kur stipriosios savybės, kur silpnosios. Tas buvo labai sėkmingai naudojama juos sulaikius. [...] O įstatymas buvo taikomas ne bet kam, žiūrima, koks vieno ar kito žmogaus psichologinis portretas“, – apie svarbų pareigūnų darbo metodą kalba buvęs generalinis komisaras V. Grigaravičius.
Buvęs generalinis komisaras atskleidžia, kad būtent išnagrinėjus D. Skačkausko psichologinį portretą, nuspręsta su juo bendradarbiauti. Jis prisimena ir tuometinio susitikimo detales: „Ilgai bendravome, kalbėjome apie daug ką. Ir galų gale jis net pravirko. Situacija sudėtinga, jauna šeima, ir tuomet jam buvo pasakyta, kad yra tokia galimybė, kad įstatymai numato tam tikras išlygas, jeigu atsiranda tikras bendradarbiavimas – pagalba teisėsaugos pareigūnams dokumentuojant nusikalstamas veikas. Ir tas suveikė.“
Seime priimamas įstatymas sulaukė daug visuomenės dėmesio. Viešai nebuvo skelbiama apie saviškius įduodančius gaujos narius, tad skambėjo kaltinimai noru išsukti grupuotės lyderius.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra pastebi, kad tuomet įtariamieji pradėjo sverti, kokią naudą turės padėdami teisėsaugai: „Jie (sulaikytieji) visą laiką sveria – duosiu parodymus, kas man iš to, kokią aš bausmę gausiu, kokie santykiai išliks, kai visi sužinos, kad aš bendradarbiauju su teisėsauga, kas bus po to, kiek sėdėsiu, kokios bus garantijos jeigu nuteis, kokioje įkalinimo įstaigoje sėdėsiu, ar bendrai su visais. Visa tai dedama ant svarstyklių.“
Teisėsaugininkai dabar gali didžiuodamiesi pasakyti – jie ištesėjo visus D. Skačkauskui duotus pažadus. Žinia apie žodžio besilaikančius kriminalistus ir informacija apie galimybę išvengti griežtos bausmės pasklido tarp nusikalstamų gaujų narių. Pareigūnai tai vadina vienu didžiausių „tulpinių“ bylos tyrimo laimėjimų. Sulaikyti nusikaltėliai kartais patys pradėdavo kalbą apie galimybę bendradarbiauti.
T. Vėbra D. Skačkauską vadina pionieriumi, įdėjusiu svarų indėlį į pasitikėjimą teisėsauga ir valstybe. A. Matonio įsitikinimu, D. Skačkausko atvejis buvo įrodymas, jog teisėtvarka sugeba nekirsti šakos, ar kurios sėdi, atsakingai laikosi žodžio, kad visos grandys dirba išvien.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras prisimena ankstesnes nusikalstamų grupuočių narių akistatas, kuomet lyderiai atvirai grasindavo: „Pvz., Henrikas Daktaras sudeda pirštus ir rodo, kad tau kryžius – pirma tau teisėtvarka tą kryžių uždės, o paskui ir mes pasieksime ir tą kryžių uždėsime. [...] Šitie atvejai parodė, kad situacija visiškai kita, ir, manau, kad nuo to [laiko] iniciatyvą šituose darbuose perėmė teisėtvarka“, – teigia A. Matonis.
Vadeivos itin atsargūs
Prakalbinę D. Skačkauską ir užfiksavę jo parodymus apie „tulpinių“ padarytus nusikaltimus teisėsaugininkai pasiruošę pereiti prie gaujos lyderių sulaikymo. Kol jie nesulaikyti, kriminalistai negali pradėti Kiesų ir A. Galmino kūnų atkasimo operacijos.
Jei kūnai būtų iškasti dar nesulaikius „tulpinių“ svarbiausiųjų, šie suprastų, kad teisėsaugai vienas iš branduolio narių duoda parodymus ir pareigūnai žino apie jų nusikaltimus.
Sulaikymo operacijai reikia pasiruošti itin kruopščiai, nes bet kuri klaida gali nubraukti beveik dvejus metus darytus darbus. Kriminalinė žvalgyba praneša, kad gaujos nariai elgiasi labai konspiratyviai, kalbant žargonu – jie nugrimzdę į dugną. Jie keičia gyvenamąją vietą, telefonus, automobilius.
Pareigūnų įsitikinimu, sulaikyti po vieną gaujos branduolio narį būtų neprotinga, nes iš liudininko D. Skačkausko jie žino, kad vos pajutę, jog policija domisi vienu iš jų narių, jį nužudydavo ir dingdavo iš akiračio.
Tai bus nelengva, nes gaujos vadeivos – itin atsargūs. Pareigūnų žiniomis, Virginijus Baltušis laikosi itin griežtos konspiracijos – dieną viešoje vietoje jo pamatyti praktiškai neįmanoma. Į namus vyras grįžta tik sutemus, aplinkiniais keliais, tą pačią teritoriją apsuka porą kartų.
Turima žvalgybinė informacija rodo, kad V. Baltušis keičia savo išvaizdą, visada turi ginklą. D. Skačkauskas savo parodymuose pasakojo, kad jis, kaip ir per sulaikymą nukautas Romualdas Čeponis, nusiteikęs gyvas nepasiduoti. Be to, per sulaikymo operaciją reikia apsaugoti aplinkinius žmonės, išvengti galimos įkaitų situacijos.
Artėjant sulaikymo dienai kriminalistams pavyksta išsiaiškinti V. Baltušio naudojamo mobilaus telefono numerį. Žinomos dvi vietos, kur jis nuolat lankosi. Daugiabutį namą kriminalistai stebi išsinuomoję kavinės pagalbines patalpas. Antroji vieta – privačių namų kvartalas. Ten stebėti kur kas sudėtingiau, bet lengviau ištaikyti momentą, kai šalia nėra pašalinių žmonių.
Planuojama dirbti dviem grupėmis. Pagrindinė dirbs Panevėžio regione, kur slapstosi keletas įtariamųjų, antroji apsilankys pas Algimantą Vertelką, kuris, lengvai išsisukęs po sulaikymo su narkotikais, gyvena nesislapstydamas.
Ilgos laukimo dienos
Dalis policijos pajėgų pradeda slapta saugoti žinomas nusikaltimų vietas, taip pat vietovę, kur buvo užkasti nužudytų žmonių kūnai. Bijoma blogiausio varianto – policijos dėmesį užuodę nusikaltėliai gali pradėti naikinti įrodymus, kūnus paslėpti kitoje vietoje. Kita kriminalistų grupė ruošiasi sulaikymo operacijai. Į pagalbą vėl kviečiami „Aro“ pareigūnai. Pareigūnų pasitarimuose primenama, kad įtariamieji gali priešintis, tačiau jie žūtbūt reikalingi gyvi.
„Tulpinių“ sulaikymui pasiruošę policijos pareigūnai Panevėžyje apsigyveno buvusiame darželyje Tulpių gatvėje. Dabar čia įsikūrę įvairūs Panevėžio apskrities policijos padaliniai, tačiau 2001-aisiais jokios iškabos nerodė, kad patalpos susijusios su policija. Departamento kriminalistai turėjo patalpų raktų kopijas; kada jie atvažiuoja ir išvažiuoja, nežinojo net Panevėžio policijos vadovai.
Rodydamas tuometinę slėptuvę A. Garla aiškina, kad ruošiantis V. Baltušio sulaikymui šios patalpos buvo strategiškai patogi vieta prireikus greitai sureaguoti. Dviejuose pareigūnams priklausiusiuose kambariukuose keletą dienų niekur neišlįsdami gyveno keliolika „Aro“ pareigūnų, laukiančių sulaikymus organizuojančių kolegų signalo.
A. Garla prisimena sąlygas, kuriomis „Aro“ vyrai laukė signalo apie operaciją: „Kai užeidavai po poros dienų į tą kambariuką, ten nuo tų kojinių ir viso kito toks kvapas buvo... Reikėdavo žmones ir pamaitinti, tai su „tarbelėmis“ veždavom iš parduotuvių maistą, kad alkani nebūtų, o jie valgė, patikėkite, nekūdikiškai.“
Pareigūnai prisimena, kad prieš išsirenkant šią vietą buvo įvertinta, kas gyvena kaimynystėje, ar čia nėra su nusikalstamu pasauliu susijusių žmonių. Net sulaukę neigiamų atsakymų, į pastatą patekdavo slapstydamiesi, drąsiai jausdavosi tik užsidarius darželį saugantiems vartams.
Kriminalistai sako, kad rengdami sulaikymo operaciją buvo įlindę į tokį pat gilų pogrindį, kaip ir jų sekami nusikaltėliai. „Gyvenom tokį gyvenimo būdą, kaip ir jie patys. Net Panevėžio kolegos, kuriais pasitikėjome, su kuriais dirbome, iš kurių sulaukdavome visokeriopos pagalbos, nežinojo, kad mes gyvename Panevėžyje. Ir tik po tam tikrų įvykių kolegos pamatė ir sakė – sakiau, kad čia Teisutis važinėja po Panevėžį. Gyvenome nuomotuose butuose, važinėjom su nuomojamomis mašinomis“, – pasakoja T. Vėbra.
Įvykius paskubino žiniasklaida
Dirbdami pareigūnai gauna informacijos, kuri priverčia keisti pradinius planus ir skubinti sulaikymo operacijos pradžią.
Tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka gerai prisimena, kaip vieną vakarą jam į darbą paskambino tuometinis generalinio komisaro pavaduotojas V. Telyčėnas ir pasakė, kad kitą dieną žiniasklaidoje pasirodys straipsnis apie neva rastus kūnus be galvų. Iš tiesų kūnai tuomet dar nebuvo atkasti.
Informacija greitai perduodama Panevėžyje dirbantiems pareigūnams. Be atskirų nurodymų aišku, kad delsti nėra kada. Sulaikymo operaciją reikia vykdyti tą patį vakarą, kitaip slepiant pėdsakus gali pasipilti žudymai, o „tulpinių“ lyderiai visiškai dingti iš akiračio.
Jurijus Milevskis, tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas, sako, kad pareigūnai privalėjo veikti greitai. Buvo penktadienis, o šeštadienio rytą turėjo išeiti laikraštis su straipsniu apie neva rastus kūnus. Vienu metu reikėjo sulaikyti keletą žmonių. Bėda ta, kad A. Vertelka tuo metu buvo Vilniuje, o tiksli V. Baltušio buvimo vieta iš viso nebuvo žinoma. „Visos mūsų jėgos buvo mestos Panevėžyje nustatyti V. Baltušio buvimo vietą“, – sako J. Milevskis.
Gavus informaciją apie planuojamą straipsnį, keičiamos Panevėžyje laukiantiems pareigūnams duotos užduotys. Aišku, kad laukti idealių aplinkybių operacijos pradžiai nėra kada.
Iš D. Skačkausko liudijimų žinoma, kad gaujoje pagrindiniai – V. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis. Operacija rengiama jiems visiems trims sulaikyti, tačiau laiko nėra, o V. Baltušis dingęs iš pareigūnų akiračio.
A. Garla, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, tęsia pasakojimą ir atskleidžia, kad pareigūnai turėjo duomenų, jog V. Baltušis gali slėptis tėvų namuose. Nors niekas dėl to nebuvo visiškai tikras, buvo priimtas sprendimas šturmuoti namą.
„Tą pačią dieną prieš šturmą buvo tam tikrų detalių, iš kurių mes nusprendėme, V. Baltušis galėjo pastebėti, kad yra stebimas, ir netgi galėjo pamatyti kažkuriuos iš mūsų pareigūnų. Jis galėjo suprasti, kad jam einama iš paskos, ir mes nebegalėjome rizikuoti“, – kolegas papildo T. Vėbra.
Sulaikymo operacija pavyko
Komandą pradėti operaciją gauna „Aro“ šturmo grupė. Netrukus jie jau laukia savo pozicijose. „Aro“ vadas Viktoras Grabauskas atskleidžia, kad nurodymų laukiantys pareigūnai pasiruošę taip, kad galėtų išvykti per 5–10 minučių.
J. Milevskis atskleidžia, kad pareigūnai turėjo visus leidimus, „Aro“ pareigūnams buvo duotas nurodymas veikti ryžtingai, nes teisėsaugininkai turėjo informacijos, kad V. Baltušis, kaip ir ankstesnio puolimo metu žuvęs R. Čeponis, turi ginklą ir gali juo naudotis.
R. Čeponio istorija nepasikartojo. V. Baltušis pareigūnams pakliuvo gyvas. „Pats sulaikymas nebuvo problemiškas, jis nesipriešino, ginklo neturėjo“, – konstatuoja „Aro“ vadas V. Grabauskas.
Vykstant operacijai Panevėžyje į A. Vertelkos buto Vilniuje duris pasibeldė Kriminalinės policijos pareigūnai. A. Matonis pastebi, kad A. Vertelka tuo metu turėjo asmeninių problemų, ir papasakoja charakteringą vaizdą: „Jo moteris ketino išeiti. Jinai sako – pas drauges, jis – neisi, ji – eisiu. Jis paima žalumos, liaudiškai vadinamos „zelionke“, buteliuką, supila jai ant galvos ir sako – dabar jau gali eiti. Ir moteris nebeina.“
Pareigūnai sako, kad jų atsargumas sulaikant V. Baltušį nebuvo tuščias. „Kai jau buvo sulaikytas A. Vertelka, jo telefoną pasiekia skambutis iš netoli V. Baltušio gyvenamosios vietos esančio telefono automato“, – sako A. Urbelis. Įdomu, kad tuo metu pats V. Baltušis jau buvo sulaikytas.
Sulaikytieji iš karto vežami į Vilnių, o Panevėžyje pasilikę pareigūnai rengiasi skubiam kūnų iškasimui.
Kūnus naikino, kaip išmanė
A. Sadeckas pastebi, kad pirmą kartą istorijoje buvo atliekama tokia procedūra: „Reikėjo atskiros metodikos, juk nieko nebuvo žinoma. Juk ne taip paprasta tą kūną surasti....“
Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras A. Urbelis patvirtina, kad darbas buvo ir nemalonus, ir sudėtingas. Tuo metu pareigūnai nežinojo tikslios vietos, neturėjo nei tinkamos technikos, nei gerai apmokytų šunų, galinčių ieškoti kūnų. „Tik dėl užsispyrimo – tik kastuvas ir rankos – ir prokurorai, ir [policijos pareigūnai], ne žemesni kaip komisarai pagal pareiginį laipsnį, kartu petys į petį sukandę dantis kasėme tas duobes ir radome“, – sako A. Urbelis.
A. Kliunka pritaria kolegai, kad su dabartinėmis priemonėmis viskas būtų kur kas paprasčiau. Tuomet pareigūnams su technika negalėjo padėti net geologai, į kuriuos buvo kreiptasi. Pareigūnai dėkingi ir kolegoms iš kitų tarnybų – kariuomenės narams, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, kariškiams. „Kariškiai padėjo bandant [ieškoti] su metalo detektoriais žiemą, nes turėjome versiją, kad dar vienas lavonas paslėptas tvenkinyje statinėje“, – šiurpias detales atskleidžia A. Urbelis.
„Tulpinių“ nusikaltimus tiriantys pareigūnai aptiko kelis aukų kūnų slėpimo būdus. Nors mieste sklido kalbos, kad be žinios dingstantys žmonės naikinami kišant juos į talpas su rūgštimi, realybė buvo kur kas proziškesnė.
„Tirdami šios grupuotės veiksmus pamatėme, kad trys kūnai buvo „atidalinti“, kūno dalys sudegintos metalinėje dėžėje prie Nevėžio upelio. Trijų nužudytųjų lavonai sunaikinti, pelenus išpilant į upę. Taip pat dviejų nukentėjusių palaikus teko rasti vandens telkiniuose, tvenkiny. Tvenkinyje netoli vadinamos „tulpinių“ vilos buvo į statines sugrūsti vieno iš lyderių S. Janonio ir Vaido Kavaliausko [kūnai]. Teigiama, kad būtent jis perdavęs nurodymą sudeginti teisėjos ir prokuroro namą“, – apie kraupius radinius kalba A. Urbelis.
Bijojo žurnalistų ir nusikaltėlių
Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad mažeikiškių kūnai buvo užkasti nedideliame miškelyje 20 kilometrų už Panevėžio. Buvusį kapą šiuo metu žymi metalinis kryžius. Kriminalistų komanda čia važiavo kitą rytą po V. Baltušio ir A. Vertelkos sulaikymo. Tą patį rytą pasirodė laikraštis, kuriame jau buvo rašoma apie surastus Kiesų kūnus be galvų. Kilo didžiulis žiniasklaidos susidomėjimas. Fotografai ir operatoriai buvo pasiruošę sekti į bet kurį Lietuvos kampą, kad tik užfiksuotų, kaip baigiama tirti rezonansinė byla.
A. Matonis sako, kad į kūnų paieškas ankstų rytą pajudėjo didelės Kriminalinės policijos pareigūnų, Kriminalistinių tyrimų centro specialistų ir prokurorų pajėgos. Kad išvengtų žurnalistų dėmesio, pareigūnai klaidindami važiavo skirtingomis kryptimis.
Tiksli kapo vieta nebuvo žinoma, todėl pareigūnai kasė didelio ploto duobę. Anksti ryte pradėję, po pietų jie suprato, kad D. Skačkauskas nemelavo – tai tikrai ta vieta.
„Likus kokiam geram pusmetriui ar metrui žemių iki lavonų, visur sklandė specifinis kvapas ir mūsų darbuotojai kasė į šnerves susikišę laužtą cigaretę. Tokiu būdu gynėsi nuo to nemalonaus kvapo“, – rodydamas vietą, kur buvo rasti kūnai, detalizuoja A. Matonis. Jis prisimena, kad atkasus kūnus buvo sprendžiama, kur ir kokiu transportu juos vežti, baimintasi, kad užsakant specialųjį transportą nenutekėtų informacija ne tik
žiniasklaidai, bet ir laisvėje likusiems „tulpiniams“.
„Todėl tas buvo daroma su Panevėžio policijos pareigūnais, netgi keletas Panevėžio morgo mašinų išvažiavo vienu metu į skirtingas puses“, – apie saugumo priemones kalba A. Matonis.
Prisimindami 2001 metų lapkričio konspiracinius žaidimus pareigūnai pripažįsta, kad su saugumu buvo šiek tiek persistengta, tačiau tuo metu niekas nenorėjo rizikuoti.
A. Matonis prisimena tuo metu sklandžiusią informaciją, kad „tulpiniai“ turi gerai ginkluotų grupių, kurios gali užpulti kūnus vežančius pareigūnus ir kūnus atimti. Pasak tuometinio Kriminalinės policijos komisaro A. Matonio, žinant gaujos žiaurumą, tai atrodė visiškai tikėtina. Tuo pat metu jis prisimena ir visus ten dirbusius žmones, jų ryžtą atskleisti nusikaltimą. Jo nuomone, įgyta patirtis tiems darbuotojams pravertė vėliau, tiriant kitus nusikaltimus.
Skirtingose Lietuvos vietose esančiose areštinėse prasideda pareigūnų darbas su sulaikytais gaujos nariais. D. Skačkauskas tikrai nežinojo visų „tulpinių“ nusikaltimų. Ar užteks įrodymų priremti gaujos lyderius prie sienos? Ar jie papasakos visus savo nusikaltimus?
Tęsinys – kitą savaitę.
LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.
-
„Nematoma Lietuvos istorija“: sunku patikėti, bet situacijos seriale tikros 5
Anot projekto prodiuserio Edmundo Jakilaičio, visos seriale parodytos situacijos yra tikros, nors šiais laikais gali būti ir sunku tuo patikėti.
Kaip teigia projekto idėją iškėlęs Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas Alvydas Sadeckas, serialas yra ne apie nusikaltėlius, o apie kriminalistus, apie tai, kaip jie sumaniais sprendimais sugebėdavo tuos nusikaltimus išaiškinti.
Jam antrino E. Jakiltaitis, kuris teigė, kad kriminalistai praktiškai aplenkė laiką.
„Nors nusikaltėliai keitė mobiliojo ryšio korteles, tačiau pareigūnai galėjo susekti nusikaltėlius pagal jų turimus telefonus, ko šie nežinojo. Taip tyrėjai galėjo nustatyti, kas keliavo kartu su Gedeminu Kiesumi, ir taip pradėti bylą dėl jo pagrobimo“, – teigia serialo prodiuseris, taip pat pridėjęs, kad tyrėjai dirbo ištisomis naktimis.
„Nematoma Lietuvos istorija“ – nuo rugsėjo 5 d. pirmadieniais 21.30 val. per LRT televiziją.
Daugiau apie projektą – įraše.