F. Kishida yra paskutinis Didžiojo septyneto (G-7) lyderis, apsilankęs Rusijos užpultoje Ukrainoje, ir buvo vis labiau spaudžiamas nuvykti į Kyjivą, Japonijai planuojant gegužę surengti šios šalių grupės viršūnių susitikimą.

Jis ne kartą sakė, kad vizitas Ukrainoje svarstomas, bet, kaip pranešta, rimta kliūtis buvo saugumo ir logistiniai iššūkiai.

Pirmadienį F. Kishida lankėsi Indijoje ir turėjo sugrįžti į Tokiją, bet nuskrido į Lenkiją, kur, kaip sakoma pranešimuose, įsėdo į traukinį ir nuvyko į Ukrainą.

Jis išreikš „pagarbą Ukrainos žmonių drąsai ir atkaklumui“, pasiūlys „Japonijos ir Japonijos pirmininkaujamo G-7 solidarumą ir tvirtą paramą Ukrainai“, nurodė Užsienio reikalų ministerija.

Trečiadienį F. Kishida turėtų vėl atvykti į Lenkiją viršūnių susitikimui, o ketvirtadienį sugrįžti į Tokiją, nurodė ministerija.

Iš pradžių naujienas apie vizitą paskelbė Japonijos žiniasklaida, įskaitant nacionalinį transliuotoją NHK, kurio reporteriai Lenkijoje nufilmavo premjero automobilį Peremislio mieste. Iš jo užsienio lyderiai traukiniu važiuoja į Ukrainą.

Vasario mėnesį į Ukrainą netikėtai nuvykus JAV prezidentui Joe Bidenui (Džo Baidenui), F. Kishida liko vienintelis G-7 lyderis, dar nesilankęs Kyjive.

Japonijos pareigūnai, kaip pranešama, nerimavo dėl premjero vizito saugumo. Dabar F. Kishida tapo pirmuoju nuo Antrojo pasaulinio karo Japonijos premjeru, apsilankiusiu aktyvioje karo zonoje.

Jis Kyjive lankosi tokiu metu, kai į Rusiją vizito yra nuvykęs Kinijos prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas). Rusijos karas Ukrainoje yra svarbus kinų lyderio derybų su Vladimiru Putinu klausimas.

Japonija prisidėjo prie Vakarų sąjungininkių sankcijų Rusijai dėl jos invazijos į Ukrainą ir remia Kyjivą.

Tokijas taip pat žengė neįprastą žingsnį ir nusiuntė gynybinės įrangos Ukrainai, be to, pasiūlė prieglobstį pabėgėliams.

Tačiau Japonija nepasiūlė karinės paramos, nes pagal jos pokario konstituciją šalies kariniai pajėgumai gali būti tik gynybinio pobūdžio.

Pernai F. Kishida įspėjo, kad „Ukraina šiandien gali būti Rytų Azija rytoj“, augant susirūpinimui, kad Kinija gali įsiveržti į savarankišką demokratinį Taivaną.

Japonijai peržiūrint savo gynybos politiką, vyriausybė gruodžio mėnesį tiesiai įspėjo, kad Kinija kelia didesnį nei bet kada strateginį iššūkį šalies saugumui. Tokijas išsikėlė tikslą iki 2027 metų padvigubinti išlaidas gynybai iki NATO standartinių 2 proc. BVP.

Gegužę Japonijos Hirošimos mieste įvyks G-7 viršūnių susitikimas ir pranešama, kad F. Kishida svarsto galimybę pakviesti V. Zelenskį.

F. Kishida pastarosiomis dienomis vykdo intensyvią diplomatiją – Tokijuje priėmė Pietų Korėjos prezidentą Yoon Suk-yeolą (Jun Sukjolą) ir Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą (Olafą Šolcą), o paskui nuvyko į Naująjį Delį deryboms su Indijos premjeru Narendra Modi (Narendra Modžiu).

„Jungtinės Tautos padarys visa, kas įmanoma, kad išsaugotų susitarimo integralumą ir užtikrintų jo tęstinumą“, – reporteriams sakė JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (OCHA) atstovas Jensas Laerke (Jensas Lerkė).

Jis pridūrė, kad „konsultacijos... su visomis šalimis ir įvairiais lygiais tęsiasi“.

J. Laerke komentaras pasirodė po Ženevoje įvykusio Rusijos ir JT pareigūnų vienos dienos susitikimo. Jam pasibaigus Maskva paskelbė, kad, priešingai nuogąstavimams, neprieštaraus vadinamosios Juodosios jūros grūdų iniciatyvos (BSGI) pratęsimui.

Tačiau šį susitarimą, kuriuo siekiama švelninti pasaulinę maisto krizę ir kuris turi baigtis šeštadienį, Rusija sutiko pratęsti tik 60, o ne 120 numatytų dienų.

Ukraina pareiškė, kad Rusijos pozicija pratęsti susitarimą tik 60 dienų prieštarauja pradiniam susitarimui, tačiau neatmetė Maskvos pasiūlymo.

J. Laerke savo ruožtu akcentavo, kad labai svarbu pratęsti susitarimą.

„Geras susitarimas“

„Tai geras susitarimas... Jis labai gerai veikia pasaulines maisto kainas, mažina jas... Maistas atsiranda rinkoje ir reikiamose vietose“, – sakė jis.

„Tad šio prizo neišleidžiame iš akių, ir konsultacijos tęsiasi tai turint galvoje“, – pridūrė jis.

Rusijai 2022 metų vasarį pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, šios šalies Juodosios jūros uostus blokavo karo laivai, bet pagal liepą pasirašytą BSGI leidžiama saugiai eksportuoti pasauliui itin svarbius grūdus.

Ukraina buvo viena svarbiausių grūdų eksportuotojų, ir BSGI padėjo sušvelninti Rusijos karo išprovokuotą pasaulinę maisto krizę.

Iki šiol pagal susitarimą eksportuota beveik 24,3 mln. t grūdų, nurodo JT.

Pradinis 120 dienų susitarimas, pernai liepą sudarytas tarpininkaujant Turkijai ir JT, lapkritį buvo pratęstas dar 120 dienų, iki kovo 18-osios.

Tačiau Kremlius privertė suabejoti nauju pratęsimu, teigdamas, kad nesilaikoma lygiagretaus susitarimo dėl netrikdomo Rusijos maisto ir trąšų eksporto.

Sankcijų išimtys

BSGI susijęs su ukrainietiškų grūdų eksportu, o antruoju susitarimu – tarp Maskvos ir JT – siekiama sudaryti palankesnes sąlygas eksportuoti rusiškus maisto produktus ir trąšas, kuriems netaikomos Maskvai įvestos Vakarų sankcijos.

Pirmadienį Maskva pareiškė, kad sankcijų išimtys tokiam eksportui „iš esmės neveikia“.

Pirmadienį po derybų Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Veršininas sakė, kad Maskva sutiks atnaujinti Ukrainos grūdų eksporto susitarimą, bet tik 60 dienų.

„Mūsų tolesnė pozicija priklausys nuo apčiuopiamos pažangos normalizuojant mūsų žemės ūkio produktų eksportą ne žodžiais, o darbais“, – sakė jis.

Paklaustas apie trumpesnio pratęsimo pasiūlymą, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas reporteriams sakė, jog „iš esmės aišku... kad antroji susitarimo dalis dėl mūsų kol kas netaikoma“.

Neaišku, kuo galėtų pasibaigti tęsiamos konsultacijos.

Paklaustas, ar galėtų pasakyti, kas nutiks kovo 18 dieną, J. Laerke pripažino: „Negaliu.“

„Kas nutiks šeštadienį, pamatysime šeštadienį“, – sakė jis.

Vėlai šeštadienį paskelbtame ilgiausios ir kruviniausios kovos nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios vertinime ISW teigė, jog nėra patvirtinimo, kad Rusijos pajėgos būtų pasistūmėjusios į priekį Bachmute.

Rusijos pajėgos ir samdinių grupės „Wagner“ daliniai toliau vykdo antžemines atakas mieste, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jiems pavyko padaryti kokią nors pažangą, sako ISW.

Pranešime cituojamas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atstovas Serhijus Čerevatas, kuris teigė, kad šią savaitę mūšiai Bachmuto rajone buvo intensyvesni nei ankstesnę. Pasak jo, per praėjusią parą mieste įvyko 23 susirėmimai.

ISW vertinimas paskelbtas po to, kai anksčiau šią savaitę Rusija pareiškė padariusi pažangą Bachmute. Jungtinės Karalystės gynybos ministerija šeštadienį pranešė, kad Kremliaus kontroliuojamos grupės „Wagner“ daliniai užėmė didžiąją dalį rytinių Bachmuto teritorijų, o per miestą tekanti upė dabar žymi fronto liniją. Vertinime pabrėžiama, kad Rusijos pažanga Bachmute gali būti lydima didelių nuostolių

Bachmutas, kuris anksčiau garsėjo savo druskos kasyklomis ir putojančiuoju vynu, yra Ukrainos rytinėje Donecko srityje – viename iš keturių Ukrainos regionų, kuriuos praėjusiais metais neteisėtai aneksavo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos kariuomenė rugpjūtį pradėjo kampaniją, siekdama perimti Bachmuto kontrolę, ir abi pusės patyrė didžiulių nuostolių. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo nesitraukti.

Praranda informacinės erdvės kontrolę?

Savo naujausioje ataskaitoje sekmadienį JK gynybos ministerija teigė, kad didelių nuostolių, kuriuos Rusija ir toliau patiria Ukrainoje, poveikis įvairiose šalies vietose labai skiriasi.

Ministerijos naujausiame žvalgybos pranešime teigiama, kad didieji Maskvos ir Sankt Peterburgo miestai, ypač Rusijos elito atstovai, liko „palyginti nenukentėję“. Tuo tarpu žuvusių karių iš daugelio rytinių regionų, „skaičiuojant procentais nuo gyventojų skaičiaus, greičiausiai yra 30 ir daugiau kartų daugiau nei iš Maskvos“.

Pranešime pabrėžiama, kad etninės mažumos dažnai nukenčia labiausiai. Pavyzdžiui, kalbant apie pietinę Astrachanės sritį, „apie 75 proc. aukų sudaro kazachų ir totorių mažumos“.

ISW teigimu, vis didėjančios Rusijos aukos atsispindi tame, kad vyriausybė praranda šalies informacinės sferos kontrolę. Analitinis centras teigė, kad Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova patvirtino, kad „Kremliaus vidiniame rate vyksta vidinės kovos“ ir kad Kremlius faktiškai atsisakė šalies informacinės erdvės kontrolės, o V. Putinas negali jos lengvai susigrąžinti.

ISW mano, kad M. Zacharovos komentarai, išsakyti viename Maskvoje vykusiame forume, yra „verti dėmesio“ ir atitinka ilgalaikį analitinio centro vertinimą dėl „blogėjančio Kremliaus režimo ir informacinės erdvės kontrolės dinamikos“.

Sekmadienio rytą vietos valdžios pareigūnai paskelbė, kad per praėjusią parą Ukrainos Donecko ir Chersono regionuose per Rusijos išpuolius žuvo mažiausiai penki žmonės ir dar septyni buvo sužeisti.

Donecko gubernatorius Pavlo Kyrylenka sakė, kad regione žuvo du žmonės – vienas Kostiantynivkos mieste ir vienas – Tonenkės kaime. Dar keturi civiliai buvo sužeisti.

Vietos pareigūnai pietinėje Chersono srityje patvirtino, kad šeštadienį Rusijos pajėgos 29 kartus apšaudė Ukrainos kontroliuojamą teritoriją regione, iš jų tris kartus buvo apšaudyti regiono sostinės Chersono gyvenamieji rajonai. Regione žuvo trys žmonės, dar trys buvo sužeisti.

Ukrainos šiaurės rytinėje Charkivo srityje buvo apšaudyti Charkivo, Čuhujivo ir Kupjansko rajonai, tačiau apie civilių aukas nepranešta.

Ukrainos pietinės Mykolajivo srities vadovas Vitalijus Kimas sakė, kad ankstyvosiomis sekmadienio valandomis Rusijos pajėgos apšaudė Očakivo miestą, įsikūrusį prie Dnipro žiočių. Užsidegė automobilių, apgadinta privačių namų ir daugiaaukščių pastatų. Apie nukentėjusiuosius nepranešama.

Paramą Ukrainai organizuojanti Tatjana pasakojo, kad į „Parako“ sandėlį šį kartą kauniečiai pakviesti kitaip minėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir taip prisidėti prie aukų, skirtų karo alinamai Ukrainai. Su šūkiu „Kaunas turi parako“ organizatoriai šventinį vakarą pakvietė pasiklausyti ukrainiečių grupės „TaRuta“ dainų.

„Mūsų ir Kauno Prisikėlimo bažnyčios yra toks bendras apkasų gamybos projektas, jau susibūrusi ir bendruomenė, tad su ja norėjosi paminėti ir Kovo 11-ąją. Todėl pakvietėme „TaRuta“ grupę. Ji tikrai ypatinga, nes savo repertuare turi ne tik ukrainietiškų, bet ir lietuviškų dainų. Viskas vyko toje pačioje „Parako“ erdvėje, kurioje įprastai liejame apkasų žvakes, tereikėjo truputį pastumdyti daiktus ir padaryti daugiau erdvės.

Tinklų pynimui turime apie pusantro mėnesio. Kariai prašė kaip įmanoma greičiau atsiųsti bent didesnę dalį tinklų.

Kadangi dabar turime didelį projektą ir pinsime maskuojančius tinklus, reikia jų net 50 arba 1 tūkst. kv. metrų, todėl renkam pinigus tinko pagrindui. Tai šį koncertą buvo parduodami simboliniai vieno euro vertės bilietai. Arba kitaip tariant, vienas euras – vienas metras tinklo audinio“, – kalbėjo paramos akcijos ir koncerto organizatorė Tatjana.

Tačiau vakaro metu buvo galima ir kitaip prisidėti prie Ukrainai skirtų tinklų aukos. Koncerto metu surengti ir aukcionai.

„Kai mes darome tas apkasų žvakes, iš žmonių renkame parafiną. Tai žmonės yra atnešę labai gražių, rankų darbo žvakių. Jos tikrai tokios išskirtinės ir meniškos, todėl aukojantys ir aukcioną laimėję žmonės gavo ir tas gražias žvakes“, – toliau apie paramos, skirtos tinklų medžiagos įsigyti, rinkimą pasakojo organizatorė.

Tatjana nurodė, kad maskuojančius tinklus ir toliau pins savanoriai. Kiekvienas tai pat gali prisidėti ne tik aukojant pinigus, už kuriuos bus perkamos reikalingos medžiagos, bet taip pat ir ateiti bei patiems prisidėti savo darbu.

Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, Vytauto Didžiojo universiteto pagrindiniuose rūmuose bei Prisikėlimo bažnyčioje penktadieniais ir šeštadieniais nuo 10 iki 20 val, o kitomis dienomis – nuo 17.30 val. savanoriai riša tinklus.

„Tinklų pynimui turime apie pusantro mėnesio. Kariai prašė kaip įmanoma greičiau atsiųsti bent didesnę dalį tinklų. Tinklus rišti mūsų paprašė 503-asis jūrų pėstininkų batalionas“, – nurodė Tatjana.

„Ukrainos olimpinės šeimos vardu sveikinu jus ir visus Lietuvos žmones su Nepriklausomybės atkūrimo diena.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuva tapo pirmąja sovietų respublika, paskelbusia apie atkurtą nepriklausomybę. Pasirinkdami Europą ir tokias vertybes kaip žmogiškumas, orumas ir laisvė, Lietuvos žmonės parodė drąsos, ištvermės ir stiprybės pavyzdį.

Ukrainos olimpinės ir sporto bendruomenės vardu linkiu jums taikos, sėkmės ir pergalių“, – rašo V. Gutcaitas.

Jis taip pat padėkojo Lietuvos olimpinei bendruomenei už palaikymą siekiant, kad karą Ukrainoje sukėlusios Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos, o ne Ukrainos ir ją palaikančių valstybių sportininkų nebūtų 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

„Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti LTOK už nuoširdžią draugystę, palaikymą ir solidarumą su Ukrainos žmonėmis. Jūsų pozicija mums labai svarbi ir šioje sunkioje kovoje suteikia stiprybės“, – sakė V. Gutcaitas.

Ukrainos nacionalinio olimpinio komiteto vadovas ir anksčiau kreipėsi į Lietuvos sporto bendruomenę. Vasario pabaigoje vykusios LTOK Generalinės asamblėjos sesijos metu jis atsiuntė vaizdo sveikinimą, dėkodamas Lietuvai už pagalbą ir paramą.

„Esu tikras, mes padarysime viską, kad nepamatytume Rusijos ir Baltarusijos sportininkų Paryžiuje vyksiančiose olimpinėse žaidynėse. Padarysime viską, kad mes, Ukrainos ir Lietuvos sportininkai, iškovotume apdovanojimus ir stovėtume ant pakylos“, – kreipdamasis į LTOK narius kalbėjo V. Gutcaitas.

ULB koncepcija

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Ukrainos ir Lenkijos santykiai ilgus amžius buvo gana vingiuoti: šios tautos dar nuo kazokų laikų ir tarpusavyje, ir susivieniję prieš bendrus priešus kariavo, kažkur dar ir lietuviai šmėžavo. Vėliau – teritoriniai ginčai, XX a. karai ir sovietinė realybė. Būta nuoskaudų, tačiau šiandienos karo kontekste jos transformavosi į tvirtą brolybę.

Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andžejaus Pukšto, šių dienų abiejų šalių santykis pradėjo formuotis Sovietų Sąjungos pamatų griūties pradžioje. Lenkija buvo pirmoji valstybė, kuri pripažino Ukrainos nepriklausomybę 1991 m.

„Tai yra daugiau ideologinis atskaitos taškas, jis turėjo ir turi įtakos šiuolaikinės Lenkijos užsienio politikai. Buvo toks lenkų išeivis Jurgis Giedraitis, arba Jerzy Giedroyc, o aplink jį būrėsi intelektualai, kurie dar po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., lenkų opozicijai ir išeivijai suformavo užduotį, kuri įgijo ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) koncepcijos pavadinimą“, – dėsto A. Pukšto.

„Pagrindinė ULB koncepcija buvo tokia: Lenkija turi atsisakyti pretenzijų į Lvivą, Vilnių ir Gardiną; pripažinti Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją su tokiomis teritorinėmis sienomis, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo; siekti, kad tos valstybės būtų nepriklausomos, padėti joms stiprinti savo nepriklausomybę ir demokratiją“, – tęsia politologas.

Paskelbus tam tikrą manifestą, daug kas iš lenkų išeivių jo nesuprato, ši vizija ilgą laiką buvo diskusijų ir prieštaravimų kryžkelėje, bet kai Lenkija 1989 m. pradėjo formuoti savo nepriklausomą politiką, daugiau ar mažiau visi šalies politiniai veikėjai ar politiniai lyderiai mėgino laikytis ULB koncepcijos.

Su Lietuva, ko gero, ne iš karto, bet pavyko pasiekti status quo. Su Baltarusija tas dialogas atėjus Aliaksandrui Lukašenkai buvo sustabdytas.

„Su Lietuva, ko gero, ne iš karto, bet pavyko pasiekti status quo. Su Baltarusija tas dialogas atėjus Aliaksandrui Lukašenkai buvo sustabdytas. Su Ukraina dialogas vyko su įvairiomis pertraukomis, buvo stengiamasi atsikratyti istorinių neapykantų ir žvilgsnį nukreipti į priekį. Tikriausiai pirmas didelis išbandymas buvo 2014 m. Maidanas, kai visgi Lenkija labai aiškiai palaikė demokratines permainas ir labai daug Lenkijos politikų vyko palaikyti ukrainiečių“, – primena A. Pukšto.

„Maidanas yra ta riba, kai lenkai vienareikšmiškai pasisakė, kad visomis išgalėmis padės Ukrainai atsitraukti nuo Rusijos, tačiau ir iki 2014 m. tas darbas daugiau ar mažiau vyko“, – priduria politologas.

Pradinis lūžis

Anot A. Pukšto, šiandien labiausiai lenkų ir ukrainiečių tautas veikiausiai jungia bendras priešas. „Noras būti Vakarų civilizacijoje, demokratinėje erdvėje ir atsikratyti Rusijos imperialistinės rankos, – sako jis. – Visa tiek Ukrainos, tiek Lenkijos istorija byloja, kad per pastaruosius 500 metų jos nuolat buvo kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų civilizacijos. Dabar lenkai turi istorinį norą atitraukti Ukrainą nuo rytietiškos despotijos ir grąžinti Ukrainą į Europos šeimyną.“

Rusijos invazija į Ukrainą išryškino didėjančią Lenkijos įtaką regioniniams reikalams. Vengrų kilmės JAV autorius ir geopolitinių įvykių prognozuotojas George’as Friedmanas 2009-aisiais išleistoje knygoje „Ateinantys 100 metų“ (angl. „The next 100 years“) išdėstė viziją, esą Lenkija iškils kaip pagrindinė jėga, siekianti sutramdyti Rusiją, ir bus viena svarbiausių veikėjų Europoje. A. Pukšto sako, kad Varšuvos politinė svarba auga jau seniai, o pradinis lūžis, lėmęs šį posūkį, įvyko dar gerokai iki karo Ukrainoje.

„Lenkija kartu su Lietuva pavojaus varpais skambinti pradėjo dar 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Sakartvelo. Tada Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis kartu su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, Latvijos ir Estijos lyderiais rugpjūčio mėnesį vyko į Tbilisį ir visam pasauliui paskelbė, kad Vladimiro Putino, Dmitrijaus Medvedevo ir Kremliaus imperialistinis apetitas auga labai stipriai“, – pasakoja A. Pukšto.

„2008-ieji buvo signalas, kad dabar Rusija okupuoja Sakartvelą, bet greitai bus ir kitų tokių židinių. Tačiau matote, ne visi tada tai išgirdo – ir Briuselis, ir Paryžius, ir dalis Ukrainos neišgirdo, nes po V. Juščenkos į valdžią atėjo promaskvietiškas Viktoras Janukovyčius“, – konstatuoja jis.

Veikimas per susivienijimus

Daug kas prieš aštuonerius ar penkerius metus manė, kad nuolatiniai Lenkijos konservatoriškų pažiūrų politikų perspėjimai apie Kremliaus keliamą grėsmę Europai buvo tarsi pernelyg išvystyta fantazija.

„Daug kartų kalbėta apie būtinybę stiprinti NATO rytinį flangą, daug kartų kalbėta apie energetinį saugumą. Lenkija buvo viena iš dujotiekio „Nord Stream 2“ blokavimo iniciatorių. Lenkija labai daug kalbėjo apie tai, kad Europos saugumas yra neįmanomas be labai glaudaus bendradarbiavimo su JAV, daug kartų kėlė klausimų dėl Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo saugumo, greitesnės transatlantinės integracijos“, – vardija A. Pukšto.

Lenkija labai daug kalbėjo apie tai, kad Europos saugumas yra neįmanomas be labai glaudaus bendradarbiavimo su JAV, daug kartų kėlė klausimų dėl Ukrainos (...)

 

Dabar matyti, kad Lenkija buvo teisi ir tie pavojai, kurie buvo išvardyti net daugiau nei prieš penkerius metus, tapo visiškai realūs.

„Be to, turėkime omenyje, kad daug kur buvo veikiama kartu su Lietuva – čia Lenkija remiasi Abiejų Tautų Respublikos, keturių tautų valstybės, kuri egzistavo iki XVIII a. pabaigos, idėja. Kai kurie formatai buvo sukurti prieš prasidedant Rusijos agresijai Ukrainoje, pavyzdžiui, 2020 m. vasarą sukurtas Liublino trikampis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos“, – pabrėžia politologas.

„Dar anksčiau buvo sukurtas Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karius vienijantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio batalionas; jau daugiau kaip ketverius metus veikia Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos tarpparlamentinė asamblėja, kurioje parlamentarai keičiasi nuomonėmis ir vizijomis, kaip mūsų regionas turėtų vystytis; yra Bukarešto devintukas, t. y. Vidurio Europos, daugiausia posocialistinių šalių, devintukas NATO ribose. Yra daug iniciatyvų, kuriomis akcentuojama, kad reikia stiprinti Vidurio Rytų Europą“, – tęsia ekspertas.

A. Pukšto sako, kad dabartinėje situacijoje tokie bendradarbiavimo formatai vaidina išskirtinį vaidmenį, tačiau netolimoje ateityje viskas priklausys nuo to, kiek visa Europa, JAV ir kitos demokratinės šalys bus vieningos. „Man atrodo, kad dabar Vidurio rytų Europa (čia Lenkija yra ryški lyderė) turi priminti Vakarų Europai, kad viskas, kas vyksta Rytų Europoje, aktualu ir jai ir yra moralinė pareiga visiems kartu padėti Ukrainai“, – akcentuoja jis.

„Klausimas, kiek Lenkijai ir Rytų Europai pavyks pažadinti Vakarų Europos sąmonę ir kartu su JAV, su Kanada sukurti plačią koaliciją, kad Rusija būtų sustabdyta Ukrainoje“, – priduria politologas.

Kariniai raumenys

Pastaraisiais metais Lenkija akivaizdžiai didina savo karinius pajėgumus: skelbia apie karo lauke reikšmingus pirkinius iš JAV, Pietų Korėjos, šalis planuoja savo išlaidas gynybai didinti iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pasak premjero Mateuszo Morawieckio, tai gali būti didžiausias gynybai skiriamas BVP procentas tarp visų NATO šalių.

„Kuo saugesnė Lenkija, tuo saugesnė Lietuva, – sako A. Pukšto. – Tai turime omenyje, kai kalbame apie karinį saugumą, taip pat kalbant ir apie energetinį, kibernetinį saugumą. Dabar globaliame pasaulyje visi tie dalykai yra labai stipriai susieti.“

„Galiausiai ir Suvalkų koridorius, Kaliningrado srities faktorius – Lenkija su Lietuva bendradarbiauja labai konkrečioje geografinėje terpėje. Be abejo, ir dujos, nafta, elektra… Esame bendrame katile“, – teigia politologas.

Natūralu, kad stiprėjantys Lenkijos kariniai raumenys Vakarų Europoje kelia tam tikrą įtampą dėl naujos galios pusiausvyros žemyne. „Įtampa tikrai kyla, vyksta diskusijos, vyksta ir ginčai. Tikriausiai daugiausia įtampos čia yra tarp Varšuvos ir Berlyno, bet visada ginčai, persvarstymas veda prie naujos realybės“, – konstatuoja A. Pukšto.

„Tikriausiai čia Lenkija irgi mato savo vaidmenį – kad ji turi spausti Berlyną, Paryžių, jog jie iš naujo pažiūrėtų į Rusiją ir Rytų Europą. Aš manau, kad čia yra tam tikrų interesų prieštaravimų, bet ateityje galbūt bus ir bendrų sprendimų“, – priduria jis.

Pasak politologo, Lenkija taip pat visada minėjo, kad reikia glaudžiai bendrauti su JAV, ir nieko stebėtino, kad būtent tai dabar ir vyksta. „Gal ne taip greitai, kaip kam nors norėtųsi, bet vyksta Europos saugumo modelio, net, sakyčiau, Europos ateities vizijos permąstymas“, – įsitikinęs ekspertas.

Iš vienos pusės, Lenkijos konservatoriai stengiasi daryti kompromisus su Briuseliu, bet, kita vertus, stengiasi neprarasti savo tapatybės.

 

Ginčo baigtis – neaiški

Varšuva taip pat nepabijojo mesti iššūkio Briuseliui, kuris Lenkiją kritikuoja dėl teismų reformų, esą ribojančių teisės viršenybę šalyje, konservatyvaus požiūrio į seksualines mažumas ir griežto abortų įstatymo. Tačiau kol kas, atrodo, kad, norėdama greičiau atblokuoti įšaldytas ES lėšas, Varšuva renkasi paskubėti ir priimti Briuseliui palankesnius sprendimus pirmiausiai teismų sistemos srityje.

Lenkija priėmė įstatymą, panaikinantį prieštaringai vertinamą Aukščiausiojo Teismo teisėjų drausminę kolegiją, tačiau tai nesustabdė Europos Komisijos (EK) ir ji pradėjo teisinį procesą. Bylos pagrindas – du Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2021-ųjų liepą ir spalį priimti sprendimai, kuriais buvo nutarta, kad kai kurie ES sutarčių teisės aktų aspektai yra nesuderinami su Lenkijos Konstitucija. EK mano, kad šie sprendimai aiškiai kvestionuoja bloko teisės viršenybę, o taip esą neturėtų būti.

Pasak A. Pukšto, klausimas, kaip baigsis Varšuvos ir Briuselio ginčas, yra sudėtingas.

„Turėkime omenyje, kad iki parlamentinių rinkimų lieka apie pusmetis. Tikriausiai visi stengiasi veikti labai atsargiai. Iš vienos pusės, Lenkijos konservatoriai stengiasi daryti kompromisus su Briuseliu, bet, kita vertus, stengiasi neprarasti savo tapatybės, kad ir kokia kam nors ji atrodytų nepriimtina, kad nuo jų nenusisuktų dalis konservatyvaus, o kartais net ir ultrakonservatyvaus elektorato“, – situaciją vertina ekspertas.

Anot jo, dar tikrai per anksti spręsti, ar ES lėšos bus atblokuotos. „Ko gero, Lenkijos valdančiųjų ir Briuselio politinio elito Europos vizijos skiriasi: Lenkija vis dėlto pasisako už mažiau integruotą ES, nes mano, kad dar yra vietos nacionalinei valstybei. Viskas būtų paprasta, jeigu nebūtų sudėtinga“, – teigia A. Pukšto.

„Nėra nė vieno ukrainiečio, kuris nenorėtų sėkmės mūsų draugiškam Sakartvelui. Demokratinės sėkmės. Europietiškos sėkmės“, – sakė V. Zelenskis vakariniame kreipimesi į tautą.

„Iš savo pusės kontrolę užtikriname kiek tik įmanoma, bet kalbant apie visišką (rusiškų ir baltarusiškų krovinių – BNS) atsisakymą iki nulio mums reikia platesnės grupės šalių ir Europos Sąjungos lygmens. Priešingu atveju, patys padarę žingsnį mes galime matyti įvairiausių pasekmių“, – žurnalistams trečiadienį teigė M. Skuodis.

„Politiškai gal ir nediplomatiškai pasakysiu, bet mes matome tam tikrą situaciją, kai Estijos geležinkeliams priėmus tam tikrus sprendimus, krovinį perėmė Latvijos geležinkeliai. Dėl to mes, trijų Baltijos valstybių ministrai, kalbame tarpusavyje, kad tą klausimą išspręstume iki galo“, – pridūrė jis.

Pernai gruodį Estijos vyriausybė valstybinei geležinkelių bendrovei „Operail“ uždraudė vežti rusiškos ir baltarusiškos kilmės krovinius.

„Mes turime kitų šalių geležinkelius, kurie gali vykdyti pervežimus, tai priimant vieną sprendimą reikia galvoti apie kitas pasekmes“, – sakė M. Skuodis. 

Patys padarę žingsnį mes galime matyti įvairiausių pasekmių.

„Mes lygiai taip pat turime vilkikus. Ir vienas klausimas yra išorinė Europos Sąjungos siena, antras klausimas – vidinė siena su visais pervežimais vidaus rinkoje. Mums reikia tvarių ir protingų sprendimų“, – pridūrė jis.

M. Skuodis pabrėžė, kad visos ES šalys turėtų nutraukti prekybą su Rusija ir Baltarusija. Anot jo, pernai per išorinę Bendrijos sieną daugiausia važinėjo ES šalių, o ne Lietuvos vilkikai.

„Geriausias būtų prekybos atsisakymas ir tada mums nebereikėtų kalbėti apie įvairiausias transporto priemones, ar čia geležinkeliai, ar vienos ar kitos šalies vilkikai, ar laivai“, – teigė ministras.

M. Skuodis pabrėžė, kad „Lietuvos geležinkeliai“ (LTG) siekdami užkirsti kelią Vakarų sankcijų Rusijai ir Baltarusijai apėjimui pastaruoju metu iš esmės sustiprino kontrolę.

„Geležinkeliai yra įsivedę nulinės tolerancijos principą – tai reiškia, kad krovinys gali važiuoti tik toks, kur geležinkeliai yra 99,9 procento tikri, kad toks krovinys nepažeis sankcijų, nesukurs grėsmės įmonės ir Lietuvos reputacijai“, – teigė M. Skuodis.

„Man atrodo, artimiausiu metu tikriausiai išgirsime labai daug mūsų verslo nusiskundimų, nes kontrolės sistemos ir iš muitinės, ir geležinkelių pusės yra iš esmės sustiprintos“, – sakė jis.

Pasak ministro, dėl sankcijų apėjimo „vyksta ne vienas ikiteisminis tyrimas“ ir sulaikyta „ne viena dešimtis vagonų“.

M. Skuodis teigė, kad šiemet sausį–vasarį LTG pervežė mažiau nei 500 tūkst. tonų krovinių iš Rusijos ir Baltarusijos, pernai tuo pačiu metu – mažiau nei 2 mln. tonų, o 2021 metais – 3 mln. tonų.

„Ir tai didelė dalis (šiemet pervežtų krovinių – BNS) yra tranzitas į Kaliningradą“, – sakė M. Skuodis.

Vyriausybei ketina griežtinti atsakomybę už tarptautinių sankcijų pažeidimus siūlant skirti tūkstantines baudas, M. Skuodis sako, kad jos yra reikalingos, nes tai yra sudėtinė kompleksinių sprendimų dalis.

„Baudos yra reikalingos – tai yra vienas iš principų“, – sakė ministras.

LTG grupės krovinių vežimo bendrovė „LTG Cargo“ kovo pradžioje sugriežtino krovinių gabenimo kontrolę. Bendrovė visiems kroviniams – tiek vykstantiems iš Baltarusijos, tiek ir iš kitų šalių – atlieka detalesnes patikras.

Įtarus bandymus apeiti sankcijas sausį ir vasarį „LTG Cargo“ atmetė 9 proc. iš 3,7 tūkst. Baltarusijos subjektų paraiškų gabenti krovinius, LTG tris kartus kreipėsi į prokuratūrą dėl galimų bandymų apeiti sankcijas.

Mūšis dėl Bachmuto tapo kruviniausiu ir ilgiausiai trunkančiu per metus Rusijos invazijos Ukrainoje, nors analitikai teigia, kad šis miestas neturi didelės strateginės reikšmės.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovu Valerijumi Zalužnu ir šalies sausumos pajėgų vadu Oleksandru Syrskiu, sakoma pranešime.

Kariuomenės pareigūnai „pasisakė už gynybinės operacijos tęsimą ir tolesnį mūsų pozicijų Bachmute stiprinimą“, teigiama prezidento kanceliarijos pranešime.

Analitikai sako, kad tiek Rusija, tiek Ukraina stengėsi išsekinti viena kitą, siekdamos apriboti savo priešininko galimybes artimiausiais mėnesiais surengti tolesnį puolimą.

Rusijos pajėgoms pranešus, kad joms beveik pavyko apsupti miestą, Jungtinėse Valstijose įsikūręs Karo studijų institutas pareiškė, kad Ukrainos pajėgos galėjo pradėti strateginį atsitraukimą iš miesto.

„Ukrainos pajėgos greičiausiai vykdo ribotą taktinį atsitraukimą iš Bachmuto, nors dar per anksti vertinti Ukrainos ketinimus visiškai pasitraukti iš miesto“, – teigiama naujausioje analitinėje pastaboje.

Kremliaus šalininkas J. Prigožinas, kurio įkurtos pajėgos jau kelis mėnesius kaunasi norėdamos užimti mūšių nuniokotą Bachmutą, šiuo metu yra įsivėlęs į ginčą dėl valdžios su Rusijos gynybos ministerija ir kaltina ją stabdant ginkluotės tiekimą.

Vėlyvą sekmadienį socialiniame tinkle paskelbtame pranešime J. Prigožinas skundėsi, jog Rusijos rezervo kariai, turėję vykti į Bachmutą, buvo pervilioti, o kariuomenė pažadėtą amuniciją atgabeno vėluodama kelias dienas.

„Bandome suprasti, kokios priežastys – įprasta biurokratija ar išdavystė“, – teigė jis, turėdamas omenyje amunicijos pristatymą.

Šiame mūšyje, ilgiausiame per Rusijos invaziją, vykdomi masiniai artilerijos smūgiai, abi pusės patyrė daug aukų, o miestas virto griuvėsiais.

Ekspertai nesureikšmina strateginės miesto svarbos, tačiau užsitęsus mūšiui Bachmutas tapo svarbiu politiniu ir simboliniu prizu.

Rusijos pajėgoms pranešus, jog pavyko beveik apsupti miestą, JAV įsikūręs Karo studijų institutas pareiškė, kad Ukrainos pajėgos galėjo pradėti strateginį atsitraukimą iš miesto.

„Ukrainos pajėgos greičiausiai vykdo ribotą taktinį atsitraukimą iš Bachmuto, nors dar pernelyg anksti spręsti apie Ukrainos ketinimus visiškai pasitraukti iš miesto“, – teigiama analitinėje pastaboje.

J. Prigožinas praėjusį savaitgalį perspėjo, jog atsiradus dideliam personalo ir amunicijos trūkumui, „Wagner“ nesugebės išsaugoti užimtos teritorijos.

„Jei dabar „Wagner“ pasitrauks iš Bachmuto, sugrius visas frontas“, – pridūrė jis.

Praėjusiais metais Rusija pareiškė aneksavusi Ukrainos rytinį Donecko regioną, kur įsikūręs Bachmutas, ir dar tris sritis bei nurodė, jog jo visiškas užėmimas yra Maskvos karinis prioritetas. Visų šių Ukrainos regionų aneksijos tarptautinė bendruomenė nepripažįsta.