„Užsienio kalbų draudžiama mokyti vaikų darželiuose, lopšeliuose ir pradinėse mokyklose, atsižvelgiant į tai, kad šiame amžiuje formuojasi vaiko iranietiška tapatybė“, – sakė Švietimo ministerijos pareigūnas Massoudas Tehrani-Farjadas (Masudas Tehranis Fardžadas), pranešė naujienų agentūra IRNA.

Šiitiška respublika jau 2018 metais uždraudė mokyti anglų kalbos pradinėse mokyklose, nors jos mokoma vėlėsnėse klasėse.

„Draudimas mokyti užsienio kalbų susijęs ne tik su anglų kalba, bet ir su kitomis kalbomis, įskaitant arabų“, – pabrėžė M. Tehrani-Farjadas.

Persų kalbai, vienintelei oficialiai Irano kalbai, didelę įtaką daro arabų kalba, tačiau ji taip pat turi skolinių iš prancūzų ir anglų kalbų.

2022 metų birželį Švietimo ministerija pranešė planuojanti pradėti bandomąjį prancūzų kalbos mokymo projektą šalies mokyklose, kad būtų „panaikinta anglų kalbos monopolija“.

Rugsėjį vyriausybė uždraudė Irano ar dvigubą pilietybę turintiems mokiniams lankyti tarptautines mokyklas, sakydama, kad Irano vaikai privalo laikytis šalies mokyklų mokymo programos.

Dėl šio sprendimo kai kuriose Teherano tarptautinėse mokyklose, įskaitant prancūzų ir vokiečių mokyklas, staiga sumažėjo moksleivių skaičius.

Vydūno gimnazijos direktoriaus Arvydo Girdzijausko teigimu, pernai jo vadovaujamos mokyklos mokiniai antrąją užsienio kalbą daugiausia rinkosi mokytis rusų, dabar mokykla paskelbė, kad ieško prancūzų ir ispanų kalbų specialistų.

„Mokyti prancūzų kalbos galėsime tik tada, kai turėsime specialistą. Mano žiniomis, visoje Klaipėdoje yra tik penki prancūzų kalbos mokytojai, kurie pamokų turi ne vienoje mokykloje, todėl jie fiziškai nebespėja visko aprėpti. Šiaip tai yra problema, mokyklos galbūt ir norėtų siūlyti mokytis įvairesnių kalbų, bet tam reikia specialistų“, – teigė A. Girdzijauskas.

Prieš kelerius metus šioje gimnazijoje nuskambėjo istorija apie rusų kalbos mokytoją, kuri per pamokas šlovino V. Putino režimą, tačiau esą ji šioje mokymo įstaigoje jau senokai nebedirba, ją pakeitė nuo karo pabėgusi ukrainietė pedagogė.

Mokyklos galbūt ir norėtų siūlyti mokytis įvairesnių kalbų, bet tam reikia specialistų.

„Mums pasisekė, pas mus dirba ukrainietė, rusų ir anglų kalbų specialistė. Mes ja labai džiaugiamės, vaikai labai patenkinti, ir mes patenkinti, tačiau yra bėda, kad rusų kalbos mokytojų niekas neberuošia“, – tvirtino A. Girdzijauskas.

Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus duomenimis, ispanų kalbą, kaip pasirenkamąjį dalyką, siūloma mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijos (VDG), „Varpo“, „Ąžuolyno“ ir „Žemynos“ gimnazijų moksleiviams.

Be to, „Vėtrungės“ ir „Žemynos“ gimnazijose galima pasirinkti ir lotynų kalbą, o kinų kalba buvo dėstoma S. Dacho progimnazijoje.

Prancūzų kalbą moksleiviai gali rinktis „Aukuro“, „Ąžuolyno“, Suaugusiųjų, „Varpo“, VDG, „Vėtrungės“ ir „Žemynos“ gimnazijose bei Martyno Mažvydo progimnazijoje.

Klaipėdos mokyklos jau ruošiasi naujiems mokslo metams ir ieško kalbų mokytojų.

„Pajūrio“ ir Klaipėdos uostamiesčio progimnazijoms bei „Aitvaro“ gimnazijai trūksta lietuvių kalbos mokytojų, be to, „Aitvaro“ gimnazijai reikėtų ir ispanų bei rusų kalbų specialistų.

S. Dacho progimnazija naujiems mokslo metams ieško prancūzų kalbos mokytojo, „Vyturio“ progimnazijai reikėtų anglų ir prancūzų kalbų mokytojų.

„Smeltės“ progimnazijai nuo šių metų rugsėjo 1-osios taip pat reikėtų prancūzų kalbos mokytojo.

Kaip antradienį informavo ministerija, Jurgita Šiugždinienė su Prancūzijos ir Vokietijos ambasadų Lietuvoje, Prancūzų ir Goethe‘s institutų atstovais sutarė aktyviau veikti kartu populiarinant kalbas, sudarant sąlygas jas mokytis ir mokyklose, ir neformaliose veiklose, stiprinti mokytojų kvalifikacijas.

„Norėtume, kad vokiečių ir prancūzų kalbas rinktųsi mokytis daugiau šalies mokinių. Nors šių kalbų mokytojų neturime daug, visgi net ir esamos galimybės mokytis jas nėra išnaudojamos. Reikia ir aktyvesnio mokyklų bendradarbiavimo mokant antros užsienio kalbos, ypač kaimiškose savivaldybėse“, – teigė J. Šiugždinienė.

Anot jos, kalba yra ne tik bendravimo įrankis, bet ir kultūros dalis, tad mokantis užsienio kalbos, kartu pažįstama ir šalių istorija, žmonių pasaulėvoka, vertybės, požiūris į pasaulį.

Norėtume, kad vokiečių ir prancūzų kalbas rinktųsi mokytis daugiau šalies mokinių.

Ministrė akcentavo siekį užtikrinti mokinių galimybes rinktis iš kelių kalbų ir mažose mokyklose bei kvietė mokyklas bendradarbiauti, pavyzdžiui, dalį užsiėmimų organizuojant ir nuotoliniu būdu.

Anot jos, didinti prancūzų ir vokiečių kalbų populiarumą būtų galima pasitelkiant mokyklų vadovus ir savivaldybių švietimo atstovus, nes būtent jie rūpinasi vaikų pasirinkimo galimybėmis.

Taip pat, anot ministrės, svarbu keisti ir visuomenės, moksleivių tėvų supratimą, kad nepakanka mokėti tik vieną kalbą, kadangi mokant jų daugiau atsiveria platesnės galimybės studijuoti, dirbti, keliauti.

Pasak ministerijos, Vokietijos ambasadorius Matthias Sonnas (Matjasas Zonas) teigė, jog jauniems žmonėms tikrai sunku numatyti ar suprasti, ko jiems reikės ateityje, kokia bus jų karjera, bet kalbą mokytis tikrai gali motyvuoti tam tikros šalies kultūra – galimybė skaityti, žiūrėti filmus, susikalbėti su bendraamžiais, dalyvauti projektuose ir pan.

Prancūzų instituto Lietuvoje direktoriaus Pascalio Sliwanskio (Paskalio Slivanskio) nuomone, pakeisti visuomenės įprotį užtrunka, bet populiarinant kalbų mokymąsi tikslinė grupė turėtų būti tėvai, kurie ilgainiui pradėtų prašyti mokyklų suteikti jų vaikams galimybę rinktis.

Pasak ministerijos, Vokietijos ambasada ir Goethe‘s institutas aktyviai dalyvauja organizuojant vokiečių kalbos olimpiadas ir konkursus, teikia ekspertinę pagalbą rengiant užduotis, steigia prizus, rengia įvairius projektus, seminarus mokytojams, teikia jiems stipendijas kvalifikacijos tobulinimui Vokietijoje.

Tuo metu ŠMSM, Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Prancūzų instituto 2018-aisiais pradėta iniciatyva – Kokybiško frankofoninio ugdymo programa siekiama integruoti prancūzų kalbą į, pavyzdžiui, istorijos, biologijos, muzikos mokymą. Tokios programos įgyvendinimą pažymintis ženklas suteiktas septynioms Lietuvos mokykloms.

Ministerijos duomenimis, vokiečių kalbą, kaip antrąją užsienio kalbą, mokytis pasirinko 21,6 proc. (praėjusiais – 15,4 proc.), prancūzų – 8,2 proc. (pernai – 6,8 proc.) šalies šeštų klasių mokinių. Tai yra vokiečių kalbą pasirinko 4 765, prancūzų – 1 814 mokinių.

Rusų kalba, kaip antroji užsienio, mokyklose išlieka populiariausia – ją šiemet rinkosi 14 971 šeštos klasės mokinys.

„Aš sau esu išsikėlęs tikslą per šimtą dienų tą lygį kilstelti. Papildomai teks pasimokyti, bet tai normalu, manau“, – BNS penktadienį sakė A. Anušauskas.

Jis teigė šiuo metu anglų kalbą formaliai mokantis pažengusio vartotojo B2 lygiu, tačiau save vertina kukliau.

„Tie žmonės, kurie nėra anglakalbiai, jeigu skaičiuotume pagal dešimties balų sistemą, tai jie anglų kalbą, mano supratimu, moka aštuntukui“, – teigė pretendentas į ministrus.

„Aš save vertinu vidutiniškai – penketukui. Reikia tobulinti šnekamosios kalbos įgūdžius ir tai yra normalu“, – pridūrė jis.

Aš sau esu išsikėlęs tikslą per šimtą dienų tą lygį kilstelti. Papildomai teks pasimokyti, bet tai normalu, manau.

Jo teigimu, ministro darbui tai neturėtų trukdyti.

A. Anušauskas sako, kad šiek tiek suprastėjo ir rusų kalbos žinios.

„Kiekviena kalba reikalauja bendravimo, įdirbio. Teko vakar duoti interviu, tai turiu pasakyti, kad pagalvojau, jog mano rusų kalbos įgūdžiai nukrito iš C į B2 lygį“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Jis taip pat teigė, kad pastangų daugiau reikėtų ir su prancūzų kalba, kuri buvo jo pagrindinė užsienio kalba.

„Tikrai turėsiu, kuo užsiimti tobulindamas kalbas“, – tvirtino pretendentas į krašto apsaugos ministrus.

Be prancūzų, rusų ir anglų kalbų A. Anušauskas taip pat teigė, kad tekę mokytis ir latvių, lenkų bei ukrainiečių kalbas.

Beieškant autentikos

Užsienio kalbų mokymas Lietuvos mokyklose 1918–1940 m. buvo orientuotas į jų poreikį ir šnekamosios kalbos ugdymą (išskyrus lotynų ir graikų kalbas). Šiuos ir kitus mažai žinomus faktus apie užsienio kalbų mokymąsi tarpukariu atskleidžiančioje virtualiojoje parodoje pristatomi 1918–1940 m. naudoti vadovėliai. Štai anglų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo tik verčiami ir pritaikomi Lietuvos mokykloms. Anglų kalbos buvo mokoma pagal M.Berlico, B.Braunso, O.Rungės, T.Gaspio, E.Otto, C.M.Sauerio metodus.

Lietuvoje mokytojavusių Anatolijaus Herlito ir H.Rozenmano 1928 m. parengto vadovėlio taip pat negalima laikyti originaliu, nes didžioji dalis medžiagos surinkta iš užsienyje leistų vadovėlių. Tačiau jis jau buvo parengtas specialiai Lietuvos mokykloms.

Naujas etapas anglų kalbos vadovėlių leidyboje buvo 1936 m. išleisti originalūs Juozo Avižonio anglų kalbos pradžiamokslio ir A.Herlito anglų kalbos vadovėlio ketvirtai ir penktai gimnazijos klasėms leidimai. A.Herlito anglų kalbos vadovėlis išsiskiria ne tik mokymo įvairiapusiškumu, bet ir prie pamokėlių pateiktomis angliškomis dainelėmis su gaidomis.

A.Herlitas (1891–1945) nuo 1926 m. dėstė anglų, lotynų, rusų kalbas Šiaulių, Pagėgių, Kauno gimnazijose, parengė ne tik minėtus vadovėlius, bet ir "Angliškąjį lietuviškąjį žodyną" (1931) bei "Trumpą anglų kalbos gramatiką" (1936).

Istorijos mokytojas J.Avižonis (1882–1972) buvo Pasvalio vidurinės mokyklos įkūrėjas ir direktorius. 1928–1940 m. dirbo Rokiškio, Kėdainių, Kauno "Aušros" gimnazijose. J.Avižonio anglų kalbos vadovėlis liudija jo autoriaus pedagoginę erudiciją. Tai buvo bandymas taikyti regimąjį ir kalbėjimo skatinimo metodus, kai, anot autoriaus, sujungiami vaizdai ir garsai. Vadovėlį iliustravo žymi dailininkė, iliustratorė D.Tarabildaitė-Tarabildienė.

Išradingos istorijos

Pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje lenkų kalbos vadovėliai – gramatika, skaitiniai – leisti Vilniuje, kur buvo didesnis jų poreikis. Vėliau leidyba perkelta į Kauną. Buvo tęsiamas Stefanijos Jablonskos parengtų ir Mykolo Biržiškos papildytų lenkų kalbos skaitinių leidimas. Taip pat pasirodė jau Kaune Marijos Kasakaitytės sudaryta chrestomatija "Ištraukos lenkų mokykloms Lietuvoje, antrai ir trečiai klasėms" (1924) bei Ksavero Sakalausko-Vanagėlio parengti dviejų dalių skaitiniai "Vaikų pasaulis" (1925, išleido Antanas Kasakaitis).

Lenkų kalbos vadovėlių, leistų Kaune, nebuvo daug, nes dažniausiai buvo naudojamos Vilniaus krašte ir Lenkijoje išleistos mokymo priemonės.

1936 m. privatus lenkų knygynas "Stella" Kaune išleido pirmąjį visai Lietuvai skirtą populiarųjį lenkų kalbos elementorių, parengtą lenkų pedagogo ir švietėjo Mariano Falskio (1881–1974). Elementorius buvo iliustruotas lenkų karikatūristo Kamilio Mackievičiaus (1886–1931) piešiniais. Įdomu, kad vienos pagrindinių elementoriaus herojų – Alos – prototipu iš pradžių buvo Mariano Falskio dvejais metais vyresnė sesuo Alina Falski, o 1926 m. ir vėlesniuose M.Falskio elementorių leidimuose – Alina Margolis, su kurios mama M.Falskis draugavo.

1935 m. Elena Šveikauskaitė (1904–1987) parengė iš lenkų kalbos verstą ir Lietuvos mokykloms pritaikytą Tadeušo Lehr-Splavinskio (1891–1965) "Lenkų kalbos gramatiką". 1939 m. nedidelį vadovėlį, skirtą savarankiškai mokytis lenkų kalbos, parengė kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas (1894–1955). Buvo leidžiami ir lietuvių kalbos vadovėliai, skirti lenkų mokykloms.

Privaloma mokėti

Dabar sunku patikėti, tačiau viena populiariausių kalbų nepriklausomos Lietuvos gimnazijose 1918–1940 m. buvo prancūzų. Iš pradžių buvo mokomasi iš Octavo Klasso "Prancūzų kalbos vadovėlio", Lietuvoje leisto nuo 1907 m.

Po 1936 m. švietimo reformos Lietuvos mokyklose prancūzų kalbai oficialiai tapus pirmąja užsienio kalba, atsirado poreikis ir originalių, specialiai mokykloms parengtų, prancūzų kalbos vadovėlių. Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Z.Žemaitienė parengė "Pirmąją prancūzų kalbos knygą žemesniosioms gimnazijos klasėms" ir jos skaitinius.

Populiarų prancūzų kalbos vadovėlį radijo klausytojams sudarė Vytauto Didžiojo universiteto prancūzų kalbos dėstytojas Leonas Prou. O štai trijų dalių vadovėlis "Kalbėkim prancūziškai", parengtas prancūzų kalbos mokytojos Halinos Stravinskienės – naujas etapas šios kalbos vadovėlių Lietuvos mokykloms raidoje. Tai buvo geras skaitinių, gramatikos ir šnekamosios kalbos mokymo derinys.

Populiarią prancūzų kalbos gramatiką, kurioje mokoma pasitelkiant tekstus ir vaizdus, parašė Kauno "Aušros" valstybinės mergaičių gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja Virginija Gailevičienė. Ši mokytoja vadovėlyje apibendrino ilgametę darbo gimnazijoje patirtį. V.Gailevičienė parengė ir prancūzų kalbos skaitinius, supažindinančius su prancūzų literatūros klasikų Alphonse'o Daudet, Guy de Maupassant novelėmis.

Požiūris į rusų kalbą

Bandymai išstumti lotynų kalbą iš gimnazijų programų buvo bevaisiai. Tai lėmė ir prezidento Antano Smetonos pozicija – jis pritarė lotynų ir graikų kalbų mokymui.

Rusų kalbos vadovėliai iš pradžių buvo pritaikyti tik mokytis savarankiškai. Vyravo nuomonė, kad, esant natūraliam bendravimui su didžiuoju kaimynu, kalbos nereikia specialiai mokytis.

Savarankiškai mokytis skirtą vadovėlį 1933 m. išleido E.Gedminaitis ir J.Talmantas. Vadovėlis buvo parengtas pagal rusų kalbos gramatiką pritaikytus tam tikrus pratimus ir pateikiant juose vartojamų žodžių žodynėlį. Prie vadovėlio buvo išleistas ir priedas-raktas, kuriame pateikti vadovėlio tekstų vertimai. Šis gerai parengtas vadovėlis (su nežymiais pataisymais) buvo išleistas ir pakartotinai (1939; 1940 m.).

Dėl politinių priežasčių 1940 m. rusų kalbos vadovėliai buvo rengiami aktyviau. Buvo sudarytas M.Banevičiaus vadovėlis, kuris rėmėsi panašiais principais, kaip ir anksčiau išleistas E.Gedminaičio ir J.Talmanto vadovėlis. M.Banevičiaus vadovėlio pavadinimas "Gyvoji rusų kalba" tarsi liudijo jo mokymo ryšį su gyvenimu, šnekamąja kalba.

Kitas vadovėlių autorius J.Sakalauskas bandė koncentruotai pateikti rusų kalbos pagrindus. 1940 m. parengti ir pirmieji rusų kalbos vadovėliai pradžios bei vidurinėms mokykloms.

Geografiniai ypatumai

Vadovėlį "Vokiečių kalbos skaitymai", naudotą daugiausia Vilniaus mokyklose, parengė Vilniaus lietuvių gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Klara Šepetienė (1879–1964). O jos vyras, evangelikų reformatų kalvinų kunigas, visuomenės veikėjas Jonas Šepetys (1867–1941) išvertė "Vokiečių kalbos skaitymus" į lietuvių kalbą. Lietuvos moksleiviai taip pat mokėsi iš prof. Ernsto Mittelsteinerio "Vokiečių kalbos gramatikos", kurią 1922 m. išleido "Vaivos" bendrovė Kaune.

Daugiausia vokiečių kalbos besimokančių vaikų buvo Klaipėdos krašte. 1931 m. Jurbarke "Aušros" berniukų gimnazijos mokytojas Albertas Šileris išleido sulietuvintą P.Glaserio ir G.Pezoldo vokiečių kalbos vadovėlį, kuris daugiausia ir buvo naudojamas Klaipėdos krašto mokyklose. Šveicaras, germanistikos prof. Gotlibas Studerus (1889–1972) parengė vokiečių kalbos vadovėlių seriją mokytojams ir mokiniams, kurią išleido "Pribačio" knygynas, prekiavęs literatūra vokiečių kalba. Tai buvo pirmas vadovėlis su knyga mokytojui. 1940 m. LTSR valstybinė leidykla išleido ketvirtosios šio vadovėlio laidos pirmąją dalį.

A.Ptašeko knygynas vokiečių kalbos vadovėlių leidyboje nusipelnė daugiausia, išleidęs Alfonso Šulco vokiečių kalbos gramatiką (1927; 1935 m. leidimą Lietuvos mokykloms pritaikė Erhardas Jansenas). Šiame knygyne buvo išleista ir prof. E.Mittelsteinerio "Vokiečių kalbos gramatika" (1928 m.), vokiečių gimnazijos Kaune mokytojo Erhardo Janseno sudaryti vokiečių kalbos skaitiniai aukštesniosioms Lietuvos mokykloms "Mūsų jaunimo draugas" (1930), Marijos Radzevičiūtės-Žilinskienės vokiečių kalbos vadovėliai 6–8 klasėms (1932) ir "Vokiečių kalbos pradžiai" (1935). 1935 m. išleistą knygą autorė parengė kartu su tada Kaune gyvenusiu Benno Nesselstrausu.

Nulėmė prezidento žodis

Lotynų kalba buvo Lietuvos mokyklų, daugiausia gimnazijų, programose. Nors praktinės šios kalbos pritaikymo galimybės buvo nedidelės, ją mokėti reikėjo dėl bendrojo išsilavinimo, kurio reikia formuojant moksleivio asmenybę. Bandymai išstumti lotynų kalbą iš gimnazijų programų buvo bevaisiai. Tai lėmė ir prezidento Antano Smetonos pozicija – jis pritarė lotynų ir graikų kalbų mokymui gimnazijose bei aukštosiose mokyklose.

Buvo mokoma ne šnekamosios lotynų kalbos, nes tam nebuvo poreikio. Vadovėliuose (vyravo lotynų kalbos chrestomatijos) buvo stengiamasi supažindinti su vertingais, istoriniais įvykiais, asmenybes vaizduojančiais lotynų kalbos tekstais, taip pat pateikiant lotynų kalbos gramatikos taisykles. 1929 m. kalbininkas Mykolas Durys-Durickis (1887–1933) parengė lotynų kalbos gramatiką, apimančią fonetiką ir morfologiją bei lotynų kalbos sintaksę. Jo chrestomatija "Lotynų kalbos pratimai", pritaikyta šiai gramatikai ir sintaksei, išleista atskirai.

Nuo 1922 m. lotynų kalbos vadovėlius leido pedagogas Kazimieras Jokantas (1880–1942). Jis – vieno geriausių iki šių dienų lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius. 1936 m. išleistas jo "Lotynų kalbos vadovėlio" pirmos dalies penktasis ir antros dalies trečiasis leidimai – A.Ptašeko knygyno leidiniai. Šis knygynas išleido ir aukštesnio lygio, nei anksčiau išėjusios chrestomatijos, romėnų literatūros chrestomatiją "Anthologia latina", kurią parengė graikų, lotynų kalbų specialistas Merkelis Račkauskas (1885–1968) ir lotynų kalbos mokytojas Jonas Vosylius (1904–1984). Buvo išleistos trys šios antologijos dalys (1938 m., 1939 m. ir 1940 m.).

Skirta laisvalaikiui

Esperanto kalbos vadovėliai buvo reikalingi entuziastams, norintiems jos išmokti arba siekiantiems įtraukti kuo daugiau žmonių į esperantininkų judėjimą. Esperanto kalbos nebuvo Lietuvos mokyklų programose. Ši dirbtinai sukurta tarptautinė kalba daugiausia pasekėjų buvo suradusi Kaune.

Jos pradininkas – dirbęs ir gyvenęs Veisiejuose bei Kaune Liudvikas Lazaras Zamenhofas (1859–1917). Jo pasekėjais Kaune, jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo inžinierius, esperantininkas Povilas Dovydas Medemas (1859–1925), pedagogas, esperantininkas, laikraščio "Litova stela" leidėjas, žurnalistas Juozas Mačernis (1891–1976) ir žurnalistas, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas (1889–1985). Jų išleistuose esperanto kalbos vadovėliuose pateikti šios kalbos pradmenys, žodynėliai. Taip buvo tęsiamas Aleksandro Dambrausko-Jakšto, S.Tijūnaičio pradėtas esperanto kalbos populiarinimo darbas.

Esperanto kalba žmonės domėjosi ir provincijoje. Esperanto kalbos vadovėlį Juozo Audronio slapyvardžiu parengė Juozas Kazlauskas iš Marijampolės (išleido marijonai 1938 m.). 1938 m. Ukmergėje buvo išleistas "Tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis su žodynėliu", parengtas Juozo Lazausko – šios kalbos entuziasto, miškininko, rašiusio esperantininkų spaudoje.

„Kad ir kaip banaliai skambėtų posakis, kad klientas – visada teisus, jis yra teisingas ir būtent juo turime vadovautis siekdami, kad klientų aptarnavimas būtų patogus visiems. Ar tai būtų ilgus metus Vilniuje gyvenantys, ar neseniai čia atsikraustę, ar atvykę iš užsienio – visi turi būti aptarnaujami jiems patogia forma ir ta kalba, kuri jiems priimtiniausia“, – kalbėjo sostinės savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.

Jau keletą pastarųjų metų Vilniaus miesto savivaldybėje žodžiu gyvai buvo aptarnaujama keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų bei lenkų, buvo pasitelkti ir konsultantai gestų kalba. Keturkalbė yra ir savivaldybės internetinė svetainėje, o nuo šiol bet kuria užsienio kalba bus galima ir susirašinėti.

„Šios pataisos yra ypatingai svarbios daugiakultūrio miesto gyventojams. Iki šiol galiojęs aptarnavimas numatė, kad nagrinėjami tik tie rašytiniai prašymai ir skundai, kurie parašyti valstybine lietuvių kalba. Tačiau Vilniuje gyvena daug tautinių mažumų atstovų, užsieniečių, pasirinkusių mūsų sostinę kaip savo gyvenamąją ir darbo vietą. Raštų priėmimas ir nagrinėjimas kitomis kalbomis yra atviro ir laisvo Vilniaus įrodymas, ir tarptautinis įsipareigojimas“, – teigia šią naujovę inicijavusi Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narė Evelina Dobrovolska.

Dėka šio sprendimo, nuo šiol bet kuris vilnietis, kreipęsis į savivaldybę raštu, galės pateikti klausimus ir prašymus savo gimtąją kalba, o atsakymus gaus tiek valstybine kalba, tiek ir išverstą atsakymo ar sprendimo variantą.

Planuojama miestiečiams išsiųsti apie 200 tūkst. laiškų lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis su informacija apie taikomą visuotinį karantiną, pranešė sostinės savivaldybė.

Minėtoje informacijoje nurodoma, kad gyventojai, nesilaikydami karantino taisyklių, kelia pavojų sau ir kitiems, todėl primygtinai prašoma nesibūriuoti lauke, neleisti vaikų į žaidimų aikšteles, daugiau laiko praleisti namuose ir laikytis socialinės distancijos.

Taip pat raginama reguliariai plauti rankas, vėdinti namus, valyti paviršius, maisto pirkti didesniais kiekiais ir kuo rečiau, informuojama, kad atidedamas komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.

„Norime, kad kiekvienas vilnietis turėtų pagrindines žinias, kokios yra karantino taisyklės ir kokia prevencija saugantis nuo viruso. Nors informacijos daug, tačiau vis dar matome, kad dalis žmonių negavo tokios informacijos, todėl naudosime ir šį kanalą – tiesioginių laiškų“, – teigė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Visuotinis karantinas Lietuvoje dviem savaitėms įvestas kovo 16 dieną, jį planuojama pratęsti.

Visi VU bendruomenės nariai ir kiti besidomintys kviečiami registruotis į juos ir mesti sau iššūkį.

Universitete nemokamai galima mokytis estų, gruzinų, kroatų, latvių, rumunų, slovėnų, turkų ir vengrų kalbų, dėstomų gimtakalbių dėstytojų ir lietuvių specialistų.

VU FLF studijų prodekanė doc. dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri pasakoja, kad mintis pasiūlyti tokį kalbų spektrą labai natūrali. „VU Filologijos fakulteto misija – daugiakalbystė ir mažųjų kalbų palaikymas. Vienas iš didžiausių kalbų mokymosi pliusų yra tarpkultūrinė kompetencija arba gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su skirtingų kultūrų atstovais. Mokydamasis užsienio kalbos susipažįsti su ta kalba kalbančios tautos kultūra, tradicijomis, vertybėmis, išmoksti jas suprasti ir gerbti. Palaipsniui atveri sau kitokį pasaulio vaizdą, nes kalba yra glaudžiai susijusi su mąstymu ir jį atspindi“, – sakė prodekanė.

D. Šileikaitė-Kaishauri teigia, kad mokytis kalbų verta ir dėl to, kad tai lavina žmogaus pažintinius gebėjimus. Stiprinama atmintis, kai kurie tyrėjai kalbų mokymąsi laiko demencijos profilaktika. Kalbų mokymasis taip pat gerina loginį mąstymą ir gebėjimą spręsti problemas.

Dėl šių priežasčių VU Filologijos fakultete šį rudenį nutarta praplėsti mokytis siūlomų kalbų pasirinkimą. Tarp antrųjų užsienio kalbų alternatyvų, siūlomų Fakulteto studentams, studijų programose kaip pasirenkamieji dalykai atsirado estų, gruzinų, kroatų, rumunų, slovėnų, vengrų ir turkų kalbos.

„Suvokdami universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio misiją, nusprendėme papildyti mokymosi visą gyvenimą (MVG) programų sąrašą naujomis kalbomis. Šį rudenį kviečiame mokytis estų, gruzinų, kroatų, latvių, rumunų, slovėnų, vengrų ar turkų kalbų. Programos yra visiškai nemokamos, registruotis gali ne tik VU studentai ir darbuotojai, bet ir ne universiteto bendruomenės nariai. Filologijos fakulteto studentai šių kalbų taip pat gali mokytis kaip pasirenkamąjį dalyką (PD), o kitų fakultetų – kaip laisvąjį dalyką (LD) arba ne studijų programos dalyką (NPD)“, – mokytis užsienio kalbų kviečia Filologijos fakulteto studijų prodekanė.

Galimybė praplėsti pasiūlą atsirado dėl bendradarbiavimo su atitinkamų šalių atstovybėmis, švietimo ar kultūros ministerijomis bei kitomis įstaigomis, kurios remia kalbų dėstymą, siųsdamos gimtakalbius lektorius.

MVG programos trukmė – vienos semestro kalbos studijos, vykstančios du kartus per savaitę vakarais ar popietinėmis valandomis. Registruotis galima per VU MVG sistemą  http://www.mvg.vu.lt . Pirmieji susitikimai vyks rugsėjo 17 d. 17 val.

Estų, vengrų ir turkų pradedančiųjų (A1 lygio) grupėse jau nebeliko vietų, šiuo metu tariamasi su lektoriais dėl papildomų grupių organizavimo. Registracija į gruzinų ir kroatų kursus prasidės kiek vėliau.

„Europos kalbų dienos dalyviai esame mes visi, nes mokėti užsienio kalbų svarbu mums visiems. Šia švente norime pabrėžti daugiakalbystės svarbą, paskatinti mokytis užsienio kalbų, ir parodyti, kaip tai padaryti geriau ir smagiau“, – teigia Egidijus Zaikauskas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vertimo ir kalbos reikalų koordinatorius bei Europos kalbų dienos renginių organizatorius.

Europos kalbų dienos proga vykusiame renginyje jaunimui „Kalbos atveria duris“ paskaitas skaitė akademikai ir visuomenininkai iš Lietuvos ir užsienio. Jie pabrėžė, kad kiekvieną naują kalbą išmokti vis lengviau, o bendraudamas vietine kalba žmogus gali geriau pažinti vietos kultūrą.

Vis daugiau žmonių keliauja svetur, tad ir svetimų kalbų prireikia vis dažniau, ir niekur pabėgti nuo to mes negalime.

„Gyvenu Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį. Nors dauguma mano draugų gerai kalba angliškai, lietuvių kalba man atvėrė naujus kelius. Nemokėdamas vietos kalbos nebūčiau susipažinęs su labai įdomiais žmonėmis, kurie padėjo man dar labiau pamilti Lietuvą“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys britas Mark Adam Harold.

„Visada skatinu mokytis ne tokias populiarias kalbas. Viena ar kita didelė Europos kalba yra reikalinga šiuolaikinėje Europoje, tačiau mažų tautų kalbos atveria neįtikėtinas galimybes. Tokia yra mano patirtis su lietuvių kalba. Manau, kad bendra kalbos politika turi siekti tikslo skatinti įvairių užsienio kalbų mokėjimą ir daugiakalbystę. Iš mano patirties, lietuviai yra labai gabūs, nori išmokti daugiau kalbų, tačiau kalbos politika yra, deja, labiau monokalbinė. Tai ateityje turės keistis“, – pridūrė Lietuvių kalbos instituto doktorantas ir Vilniaus universiteto dėstytojas Vuk Vukotič.

Kauniečiai tris savaites nuo rugsėjo 26 d. populiariausių užsienio kalbų galės mokytis net Kauno viešajame transporte. Įvairios gyvenime reikalingos frazės bei klausimai miesto autobusuose ir troleibusuose suskambės itališkai, ispaniškai, vokiškai ir prancūziškai.

„Italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų Kaune gyvena ne tiek ir mažai, todėl šias kalbas nesunku išgirsti miesto gatvėse. O dar turistai iš šių šalių. Šia idėja tikimės užkrėsti kauniečius noru mokytis kalbų arba atgaivinti primirštus įgūdžius. Juk pasaulis globalėja, vis daugiau žmonių vyksta į kitas šalis studijuoti ar dirbti, vis daugiau žmonių keliauja svetur, tad ir svetimų kalbų prireikia vis dažniau, ir niekur pabėgti nuo to mes negalime“, – priduria E. Zaikauskas.

Vienas iš Europos kalbų dienos renginių – poezijos skaitymai – kaip tik ir yra pavyzdys, kaip galima suvienyti skirtingų kultūrų atstovus ir kiek jų daug gyvena mūsų visuomenėje. „Lietuvių poezijos skaitymai, kuriuose lietuvių eilėraščių vertimus savo gimtąja kalba skaito Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, – puikus įrodymas, kokioje kalbų įvairovėje gyvename. Pagaliau, smagu žinoti, kad mūsų poetai vertinami svetur bei verčiami į užsienio kalbas ir, žinoma, paklausyti tų vertimų“, – pažymi Europos kalbų dienos renginių koordinatorius.

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kasmet organizuoja Europos kalbų dienos renginius, siekdama skatinti kalbų mokymosi įvairovę Lietuvoje, stiprindama suvokimą, kad kalbos –vienas svarbiausių įgūdžių šiandienos pasaulyje.

„Norime parodyti, kad europiečiai gali ir turi mokytis kalbų. Todėl Europos kalbų dieną parengėme ir sveikinimą kauniečiams. Tai smagus filmukas, kuriame Kaune gyvenantys užsieniečiai dainuoja savotišką Kauno himną „Žemyn upe“. Norėjome parodyti, kad net ir užsieniečiai gali dainuoti lietuviškai, o lietuviškos dainos puikiai skamba užsienio kalbomis “, – sako E. Zaikauskas.

Rugsėjo 26 d. visoje Europoje švenčiama Europos kalbų diena. Šios šventės tikslas – populiarinti daugiakalbę Europos kultūrą, skatinti europiečius mokytis kalbų ir per kalbas pažinti svetimas kultūras. Šiemet Europos Komisija drauge su partneriais kviečia į gausius Europos kalbų dienos renginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.