Išaugo ant forto pylimų

Miesto praeities žinovai yra minėję, kad stadionas iškilo ant buvusio forto kalvos, dalį tvirtovės pylimų dar įmanoma įžvelgti, ant jos stovi dabar viešbučiu vadinamas raudonų plytų pastatas ir vakarinės tribūnos.

Pasak Jono Tatorio, 1923 m. vietos sporto draugijos iniciatyva įkurtas stadiono statybos fondas.

Pradėtos rinkti ir lėšos, kurių didžiumą sudarė už pramogas gauti pinigai.

Po dvejų metų naujasis stadionas buvo baigtas buvusio Miško arba Plantažės forto vietoje.

Teigiama, kad tai buvo moderniausias ir geriausias toks stadionas Lietuvoje, turėjęs keturias futbolo aikštes, lengvosios atletikos sektorių.

Tuo pat metu stadiono teritorijoje buvo pastatytas medinis vienaaukštis su dvišlaičiu lenktu stogu namas.

Pirmajame jo aukšte buvo įrengtos rūbinės, o mansardoje gyveno sargas.

Ganė savo bėrį

Praūžus Antrojo pasaulinio karo audrai imtasi atkurti sportinį miesto gyvenimą.

Apie tai buvusiam "Klaipėdos" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui Jonui Garadauskui yra pasakojęs dabar jau šviesaus atminimo architektas Petras Lapė.

Jis pasakojo, kad visa Lapių šeima į Klaipėdą atvyko 1945 m. sausio 29 d., tai yra kitą dieną po siaubingojo miesto šturmo. Šeima atvyko iš Šilutės, čia P.Lapė buvo komandiruotas dirbti.

Tų pačių metų kovo 15 d. 21 metų P.Lapė buvo paskirtas pirmuoju pokariu kūno kultūros rūmų ir stadiono direktoriumi.

"Stadioną mums perdavė kariškiai. Aplink pagrindinę aikštę buvo apkasai, vienur kitur atšlaitėse – bunkeriai. Veja nuo artilerijos sviedinių sprogimų išrausta", – knygos "Klaipėdos sporto šviesuoliai" autoriui J.Garadauskui 2004 m. pasakojo P.Lapė.

Duobes užkasė ir stadioną medine tvora aptvėrė vokiečių belaisviai.

Pašalinti karo pėdsakus padėjo jaunojo stadiono direktoriaus tėvas. Jis arkliu vežė žemę, lygino duobes, apkasus.

Kur dabar yra dviračių trekas, augo tanki, vešli žolė. Ten pačių sukonstruota mašina šeimos nariai pjovė velėną.

Klojo išpjautus kvadratus aikštėje. Kai žolė prigydavo, aikštėje ganydavo tą patį arklį.

Šienavimui P.Lapės tėvas naudojo trofėjinę žoliapjovę, tiesa, be variklio, todėl ją traukdavo bėris.

Šeima gyveno prie stadiono prisiglaudusiame ir šturmo metu stebuklingai nesugriautame name.

Esama liudijimų, kad šeima namą rado be langų, o ant grindų gulėjo pro stogą įskridusi aviacinė bomba.

P.Lapės tėvas mirė nuo patirtos traumos, kai į pakalnę leidosi šienu pakrautu vežimu. Vežimas jį prispaudė, mirtis ištiko po kelių dienų.

Tada stadiono priežiūros ėmėsi P.Lapės mama.

Ilgą laiką name gyveno su stadiono priežiūra susiję žmonės. Jų vaikai pažinojo visus sportininkus, matė, kaip jie treniruojasi.

Be puotų ir sekso

Sovietmečiu stadionas priklausė "Žalgirio" sporto draugijai, todėl ir buvo vadinamas "Žalgirio" vardu. Pinigų jam tvarkyti ir atnaujinti skirdavo miesto valdžia.

Dideli stadiono rekonstrukcijos darbai atlikti 1964 m. O 1976-aisiais pastatytas administracinis pastatas su sporto sale.

Namas ant kalniuko buvo naudojamas sportininkams persirengti, į futbolo aikštę jie ilgus metus išbėgdavo pro tunelį, vedusį iš pastato.

Dabar šis tunelis užmūrytas, nuo stadiono pusės jame įrengta šaudykla.

Trims dienoms prieš varžybas žaidėjus ten izoliuodavo nuo pagundų apsilankyti restoranuose, eikvoti jėgas mylintis.

"Man buvo 18 metų, kai žaidžiau "Atlante", jau tada jausdavome siaubingą smarvę. Galima įsivaizduoti, kaip nesveika sportuojančiam žmogui giliai įkvėpti tokio užteršto oro. Tarybiniais laikais apie tai kažkodėl nebūdavo kalbama. Dabar labai ryškiai iškilo ši problema, – prisiminė futbolo klubo "Atlantas" direktorius Vacys Lekevičius. – Kai aš žaidžiau "Atlante", tas namelis ant kalno jau buvo plytinis. Ten buvo karantino režimas, kad futbolininkai tik valgytų, treniruotųsi ir ilsėtų. Rytais pušyne jie mankštindavosi. Trims dienoms prieš varžybas žaidėjus ten izoliuodavo nuo pagundų apsilankyti restoranuose, eikvoti jėgas mylintis. Toks buvo sovietinis supratimas, kad seksas atima energiją. Aišku, vyrai išlipdavo pro langus, neretai ir pasigerdavo."

Pastatas buvo sporto bazės dalis. Panašias bazes turėjo ne tik sovietmečio didžiosios komandos, bet ir Vakarų Europos valstybių sporto klubai.

Veikė pirmasis kazino

"Vėliau, kai jį privatizavo ir pavertė privačiu viešbučiu, pastatą restauravo, jis tapo toks, kokį matėme ilgą laiką iki šių metų. Tarybiniais metais "Žalgirio" sporto taryba valdė visas miesto sporto bazes. Vienu metu verslininkas Kazys Paulikas buvo arti futbolo, įkūrė bendrovę "Nesė Žalgiris" ir privatizavo stadioną kartu su nameliu. Miestas padėjo išlaikyti stadioną, bet verslininkas galiausiai stadioną pardavė miestui. Sau pasiliko namelį, kuris tapo viešbučiu", – dalijosi prisiminimais V.Lekevičius.

Tada namas ant kalno tapo žinomas visiems klaipėdiečiams. Į restoraną trijų žvaigždučių viešbutyje atvažiuodavo pasikalbėti žmonės, kurie nenorėdavo sutikti atsitiktinai užsukusių liudininkų.

Papietauti čia buvo ir prestižo reikalas.

Šiame viešbutyje vykdavo kultūros renginiai. Dienraštis "Klaipėda" šioje vietoje rengdavo susitikimus su įdomiais miesto žmonėmis, kūrėjais. Redakcijos darbuotojai kalbindavo "Įdomių žmonių klubo" svečius ir apie tai rašydavo reportažus.

Daugelis klaipėdiečių žinojo, kad šiame pastate veikė tada dar nelegalus pirmasis miesto kazino.

Vieša paslaptis buvo ir tai, kad ten galima buvo intymiai pabendrauti su miesto "plaštakėmis".

V.Lekevičius, pirmaisiais nepriklausomybės metais vadovavęs "Aro" būriui, prisiminė, kad patekti į vidų nebuvo paprasta, durys nebuvo plačiai atlapotos. Buvo tam tikra sistema, kad jos atsivertų, patekti į vidų galėjo ne bet kas.

Čia mėgo rinktis ir ryškiausi Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovai. Viešbučio restorane ir kambariuose vykdavo jų pasitarimai, derybos, jie mėgo leisti laiką kazino.

Tai buvo žinoma ir ariečiams, jie laukdavo pasalose, yra surengę ne vieną sulaikymo operaciją.

Tai buvo laikas, kai viešbutis ir jo restoranas buvo labiausiai atitolęs nuo sporto ir stadiono aktualijų.

Esama prisiminimų, kad viešbučio direktorė iš apsistojusių viešbutyje žmonių sulaukdavo nemažai priekaištų dėl nuo uosto įmonių sklindančios smarvės ir triukšmo.

Prislėgė paskola

2006 m. viešbutį nupirko futbolo klubas "Atlantas", kuris iki tol glaudėsi ankštose patalpose.

"Sumokėjau 2,4 mln. litų. Ėmiau iš banko paskolą. Tai buvo šio pastato neverti pinigai, kitas nebūtų už tokią sumą pirkęs. Man, kaip klubo vadovui, jis buvo labai reikalingas. Buvo labai patogu viską turėti vienoje vietoje. Kai pastatą pirko klubas, turėjau vieną mintį – įkurti sporto bazę su treniruočių aikštėmis ir pastatu, kur futbolininkai būtų maitinami ir galėtų gyventi", – prisiminė V.Lekevičius.

Tiesa, verslininkas K.Paulikas yra teigęs, kad jam siūlyta kur kas daugiau pinigų, nei gavo iš "Atlanto", nenaudingą sandorį jis esą sudaręs tik iš meilės futbolui.

Taip futbolo klubas įsigijo apie tūkstančio kvadratinių metrų ploto statinį. Kiekvieną mėnesį bankui teko mokėti 2 tūkst. litų.

Komandos nesėkmės lėmė, kad ji nusmuko iki mėgėjų lygio, prasidėjo sunkus metas, mokėti skolą bankui tapo pernelyg brangu.

"Buvo labai apmaudu atsisakyti tokio gražaus plano, daug pastangų, vilčių ir širdies į tą viešbutį įdėjau. Kol jis priklausė futbolo klubui, pusę jo naudojome sportininkų reikmėms, o pusę – komercijai, nes reikėdavo uždirbti pinigų. Žmonės ten ateidavo valgyti, buvo gera muzikos aparatūra. Nuo kazino laikų buvo likę stalai, kortos. Kai prasidėjo nesėkmės, nunešiau raktus į banką. Palikau įrangą, nors galėjau išsinešti. O kai sugrįžome į A lygą, viešbutis jau stovėjo nenaudojamas, apleistas. Atgaivinti jį būtų buvę per brangu", – žlugusios svajonės gailėjo klubo vadovas.

Jau bando atgaivinti

Bankrutavus bankui, jam priklausantį pastatą stadiono teritorijoje perėmė banko administratorius. Ne kartą rengti vieši aukcionai baigdavosi be rezultato.

Būta atvejo, kai kur kas daugiau nei kiti pasiūlęs pretendentas nurungė kitus aukciono dalyvius, bet, kai atėjo laikas mokėti pinigus, pasikartojo Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo kėdžių pirkimo varžytinėse situacija – laimėtojas neturėjo paties pasiūlytos sumos.

Pastaruoju metu statinio kaina visai nusmuko, jis buvo parduodamas už 200 tūkst. eurų.

Bankroto administratorės įmonės "Valnetas" vadovas Gintaras Adomonis patikino, kad pastatas parduotas varžytinėse kiek daugiau nei prieš metus.

Dabar statinyje – permainos. Jis prarado buvusius balkonėlius, stogelį virš įėjimo, kažkas vyksta ir viduje.

Panašu, kad naujieji savininkai pasiryžę atgaivinti viešbutį.

V.Lekevičių net pasiekė kalbos, kad naujieji pastato savininkai nori išlaikyti viešbučio pavadinime "Atlanto" vardą.

Vis garsiau sklindanti diskusija apie Švyturio gatvės platinimą ir milžiniškos gamybinės zonos sukūrimą dabartinio stadiono vietoje, regis, naujųjų savininkų negąsdina.

Kadangi uostas šios teritorijos kratosi, o gyventojai pasiryžę kilti į kovą už švaresnę aplinką ir ketina netoleruoti dar labiau priartėjusios prie jų namų pramoninės zonos, statinys gali išlikti.

Uostamiesčio vienuolikėje bus mažai futbolininkų, kurie vilkėjo geltonus marškinėlius ankstyvą pavasarį.

„Buvo daug kalbų, kad „Atlanto“ neliks iš viso. Didelėmis pastangomis pavyko išsaugoti komandą, kuri toliau gyvuos, – gera naujiena pasidalijo klubo generalinis direktorius Vacys Lekevičius. – Šeštadienį mus mėgstantys futbolo mėgėjai ir mūsų matyti nenorintys piliečiai galės įsitikinti, kad  legendinis klubas – gyvas.“

Anot V.Lekevičiaus, per pertrauką atlikta nemažai darbų. Artimiausiomis dienomis į „Atlantą“ atvyks būrelis legionierių, o iki rugpjūčio vidurio bus visiškai sukomplektuota ekipa.

„Įpusėjus rugpjūčiui, kai bus visi žaidėjai, tapsime konkurencingi su kitomis Lietuvos vienuolikėmis“, – pažadėjo vadovas.

„Atlanto“ branduolį iki sezono pabaigos sudarys komandoje likę patyrę žaidėjai – Andrius Bartkus, Tadas Labukas, Marius Papšys, Deividas Lukošius, Leandro da Silva, Bruno, Deividas Šiuša, Gustas Gumbaravičius, Glebas Sonas.

Iš Portugalijos į Klaipėdą grįžo vartininkas Andrejus Želninas, iš Rusijos atvyko gynėjo ir saugo pozicijose žaidžiantis armėnas Martunas Abovianas, saugas iš Belgijos – Omaras Diarra.

Taip pat laukiamas vartų sargas iš Lenkijos – Dawydas Smugas, puolėjas iš Rusijos – Sergejus Sipatovas.

V.Lekevičiaus užrašų knygoje dar yra nemažai būsimų komandos futbolininkų, daugiausiai iš Ukrainos, pavardžių.

„Dėkoju žaidėjams, kurie liko klube. Kviečiu neeskaluoti kalbų apie įvairius gelbėtojus iš užsienio. „Atlantas“ šiai dienai atviras visiems investuotojams, kurie laukiami klube. Nuo komandos nenusisuko miesto valdžia, žadanti padėti dabar ir ateityje“, – teigė klubo galva.

Artimiausias rungtynes savo stadione uostamiesčio vienuolikė žais rugpjūčio 7 d. 20 val. Rungtynės su Kauno „Stumbru“ atsakys, kuri iš jų pateks į kitą Lietuvos futbolo taurės turnyro etapą.

„Laukiame futbolo mėgėjų varžybose, – kvietė V.Lekevičius. – Kurie ateis į rungtynes, palaikys mus ir morališkai, ir finansiškai.“

Vietoj stintų – randas

Incidentą, kurį sukėlė du Kamuolinių gaujos nariai naujosios turgavietės žuvų skyriuje, iki šiol prisimena čia dirbančios pardavėjos, o buvusiam "Aro" būrio vadui, futbolo treneriui Vaciui Lekevičiui apie tai primena nemenkas randas kojoje.

Buvo speiguotas darbo dienos rytas, turgavietėje kvepėjo stintomis.

V.Lekevičius stojo į eilę prie agurkais kvepiančių žuvų prekystalio, už kurio dirbo jo pažįstamo žmogaus žmona Kristina.

Buvo šalta, tądien buvęs futbolininkas mūvėjo šiltomis sportinėmis kelnėmis. Ko gero, jos V.Lekevičių tądien ir išgelbėjo nuo rimtesnio sužalojimo.

Griebė pardavėją už sėdmenų

Lūkuriuodamas eilėje jis atkreipė dėmesį į du gerokai įkaušusius vyrus.

Buvo aišku, kad jie žvejojo ant ledo, nes buvo labai šiltai apsirengę.

"Jie labai įžūliai elgėsi. Nuo vieno prekystalio be leidimo pasiėmė žuvį, kitur ragavo, lyg būtų savuose namuose. Pamaniau, kad jie saviškiai, visus prekeivius pažįstantys vyrai. Bet kai vienas užėjo už prekystalio ir čiupo pardavėją už užpakalio, moteris jį pradėjo nuo savęs stumti. Supratau, kad jie nėra draugai. Sušukau: "Ką darot?!" – incidento pradžią prisiminė V.Lekevičius.

Vyrai atsiliepė taip, kaip paprastai bendrauja banditai: "Ką tu! Ateik čia!", grasino, kad jam dabar bus galas.

Pardavėjos suskubo nuo prekystalio slėpti peilius, bet ne visos spėjo tai padaryti.

Vyrai išėjo iš už prekystalio ir grėsmingai artėjo prie juos sudraudusio žmogaus.

V.Lekevičius prisiminė tą akimirką pagalvojęs: jei smogs kumščiu, pateks į policiją.

Tuo momentu jis nė neįtarė, kad tiedu įžūlūs vyrai yra tikri banditai.

Banditą pakišo po prekystaliu

"Vienam pyliau per ausį delnu, jis nuvirto. Pamačiau, kad antrasis nuo prekystalio stvėrė peilį ir puolė mane. Susikibome, abu įlėkėme į stiklinę vitriną. Pajutau kažką drėgną ir šiltą varvant per koją. Paliečiau, pamačiau, kad teka kraujas. Pasirodo, užvirtau ant stiklo šukės. Vienu metu abu vyrai puolė mane, tada jau nebebuvo laiko svarstyti, kaip elgtis. Mušdamiesi išdaužėme visą turgų, vieną "išjungiau", antrą pakišau po prekystaliu. Kai viskas baigėsi, visur telkšojo kraujas, stiklai, žmonių – nė vieno. Kažkuri pardavėja iškvietė policiją. Mus visus tris išvežė į policijos komisariatą", – pasakojo vesterno vertą siužetą V.Lekevičius.

Policijos tyrėjai apklausė visus įvykio dalyvius ir liudininkus.

Matyt, pardavėjos paaiškino muštynių esmę, pareigūnai suprato, kad V.Lekevičius nekaltas ir jį išleido, o muštynių iniciatorius uždarė į laikino sulaikymo kamerą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Sulaukė keisto skambučio

"Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Futbolo federacijos prezidento. Jis labai pagarbiai pakvietė mane atvažiuoti į Kauną. Kai nuvažiavau, manęs klausinėjo apie incidentą. Jis man ir pasakė, kad tie du vyrai – Kamuolinių gaujos nariai, o vienas jų – dešinioji paties Kamuolio ranka. Federacijos prezidentas minėjo, kad jie yra labai žiaurūs ir galingi. Prašė atsisakyti pretenzijų, – prisiminė V.Lekevičius. – Kadangi jau kitą dieną po mūsų muštynių turgaus žuvies skyrius blizgėjo, buvo viskas išvalyta ir suremontuota, nuostoliai kompensuoti, nusprendžiau, kad taip ir pasielgsiu. Federacijos prezidento kabinete paskambinau bylą tiriančiai pareigūnei ir pasakiau, kad dėl užpuolimo neturiu jokių pretenzijų. Iš balso supratau, kad ir tyrėja labai apsidžiaugė tokia bylos baigtimi. Man tada Kaune dar ir dovanų už tai siūlė, bet aš kategoriškai atsisakiau."

Vėliau, būdamas Kaune, V.Lekevičius suprato, kad Kamuoliniai Akademijos stadione jautėsi lyg namuose. Ten nuolat būdavo jų automobiliai ir apsauga.

Vienas mušeikų su klaipėdiečiu net sveikinosi ir pakvietė išgerti kavos, bet apie buvusias muštynes nebeužsiminė.

"Supratau, kad jie viską žinojo apie mane, jog aš – buvęs pareigūnas. Elgėsi tik pagarbiai. Tie vyrai buvo pora dešimčių metų jaunesni už mane, subrendę, labai stiprūs, bet labai įžūlūs. Nugalėti juos nebuvo paprastas reikalas. Užtat, kai dabar nueinu į turgų, visos pardavėjos šypsosi, pagarbiai aptarnauja, parenka mano gyvuliukams menkių galvų", – juokavo V.Lekevičius.

Priminsime, kad analogišką sprendimą buvo priėmęs ir pirmosios instancijos teismas. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. „Mane J.Šetkus apvogė. Padaviau jam 70 tūkstančių litų, o šis sutvarkytus dokumentus pažadėjo atiduoti vėliau. Pakalbėjome kaip vyrai, o jis elgiasi, kaip..“, - prieš metus kalbėdamas su portalu futbolas.lt kalbėjo Vacys Lekevičius.

Tuomet jis pridūrė, kad teismo sprendimas klubo gyvenimą apsunkintų, bet nesužlugdytų. Dabartinė „Atlanto“ finansinė situacija, išvykus Konstantinui Sarsanijai, yra gerokai nestabilesnė nei prieš metus. Tiesa, klaipėdiečiai kol kas prie savęs turi Andrejaus Paniukovo kortą, už kurią į Rusiją išvykęs buvęs klaipėdiečių treneris, futbolas.lt duomenimis, yra pasiryžęs pakloti 150 tūkstančių eurų. Dar 215 tūkstančių eurų klubą pasieks prieš Kalėdas. Tuomet bus įvertintas klaipėdiečių indėlis už dalyvavimą UEFA Europos lygos atrankoje.

Pats E.Gertmonas ir toliau tęsia karjerą Prancūzijoje. Apie „Tauro“ ir „Atlanto“ konfliktą dažniausiai jis sužino tik iš spaudos. „Visiškai nieko nemanau, kadangi šitas konfliktas manęs neliečia. Klubai pasirašė sutartį, apie kurią aš nieko nežinau“, - kiek anksčiau futbolas.lt teigė vartininkas. „Atlantas“ į A lygą po pertraukos grįš jau šį sekmadienį. Pirmuoju jo varžovu taps „Trakų“ klubas. Klaipėdiečius treniruos V. Lekevičiaus ir Igorio Pankratjevo duetas.

Šiam Rusijos futbolo specialistui išvykus į Sankt Peterburgo „Zenit“, kur K.Sarsanija užima sporto direktoriaus pareigas, Klaipėdą paliko ir svarbūs žaidėjai: Andrejus Paniukovas, Olegas Dmitrijevas, Sergejus Obivalinas ir Linas Pilibaitis. Sunkią traumą patyrė ir šį sezoną žaisti negalės kapitonas Andrius Bartkus.

„Atlanto“ žaidimas sugriuvo ir praėjusią savaitę klubas patyrė gėdingą pralaimėjimą Europos lygos varžybose Kazachstane, kur 0:6 buvo sutriuškintas Almatos „Kairat“ komandos.

Atsakomasis mačas Klaipėdoje žaidžiamas šį ketvirtadienio vakarą.

„Nuotaikos blogos, tačiau toks gyvenimas, kad reikės eiti į aikštę ir žaisti, – prieš būsimą mačą Klaipėdos klubo interneto svetainėje cituojamas „Atlanto“ generalinis direktorius Vacys Lekavičius. – Ištraukus burtus beveik visi tvirtino, jog mūsų ekipai nėra vilčių patekti į kitą etapą, tačiau niūriose prognozėse nebuvo tokio baisaus rezultato. Norėčiau, jog atsakomosios rungtynės susiklostytų sėkmingai ir futbolininkai galėtų psichologiškai atsitiesti, žiūrint į likusią sezono dalį – tęsiant kovą šalies čempionate. Nė vienos pergalės nepasiekėme šalies pirmenybių antrajame rate, iškritome iš Lietuvos taurės turnyro, žaidybinė krizė nusitęsė ir sulaukus Europos lygos varžybų. Iki liepos 23 dienos galime registruoti naujų žaidėjų. Ne paslaptis – atvyks daug žaidėjų iš Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Reikia stiprintis. Matau, kad į visas pozicijas reikia įlieti šviežio kraujo, nes antraip galime liūdnai baigti šalies čempionatą ir net neiškovoti teisės kitąmet žaisti Europoje“.

Anksčiau agresyviais išpuoliais už aikštės ribų garsėjęs V.Lekavičius dabar pats vadovauja komandai.

„Komanda „sulūžo“, todėl teko vėl priartėti prie ekipos – dalyvauti treniruotėse, jausti mikroklimatą, iš naujo įvertinti futbolininkų lygį. Peržiūrėsiu visas pozicijas, pradedant nuo vyriausiojo trenerio kėdės, – sakė V.Lekavičius. – Manau be trenerio būsime neilgai, iki atsinaujinsiančio šalies čempionato. Nes be vyriausiojo trenerio, be griežtos rankos klube – palaida bala. Pirmiausiai ieškosiu specialisto Lietuvoje.“

Prieš būsimą dvikovą spaudos konferencijoje „Atlantui“ atstovavo ne, kaip įprasta, vyriausiasis treneris, o generalinis direktorius Vacys Lekevičius.

„Mums kaip mažai šaliai ir pagal teritoriją, ir pagal futbolą labai smagu, kad egzistuoja tokie turnyrai. Yra galimybė atvykti ir pamatyti kitas šalis, sužaisti geru lygiu, kokiu negalime žaisti savo čempionate. Lietuvos čempionatas mažyčiais žingsniais stiebiasi į viršų, nors mums norėtųsi, kad tai vyktų greičiau. Mūsų šalis yra krepšinio šalis. Daug dėmesio skiriamai šiai sporto šakai, futbolui paliekant kur kas mažiau. Reiktų pasidžiaugti, kad dar judame, auklėjame jaunąją kartą. O kaip gaunasi – taip gaunasi.

Mes suprantame, kad šioje poroje viena komanda yra stipresnė viskuo – ir žaidėjais, ir biudžetu, ir panašiai. Tačiau aikštėje žaidžia ne biudžetai, o žaidžia futbolininkai. Turime stimulą sužaisti prieš tokias žvaigždes, kokios žaidžia „Kairat“ ekipoje. Mums lengva nebus, bet nebus lengva ir „Kairatui“, – sakė V. Lekevičius.

Kazachų klubo biudžetas šiemet siekia 40 milijonų eurų. Klaipėdiečių – daugiau 50 kartų mažesnis. Rungtynės Almatoje bus žaidžiamos šiandien 17.45 val. Atsakomoji dvikova – lygiai po savaitės – liepos 6-ąją – Klaipėdoje.

Klaipėdos „Atlantą“ toliau drebina permainos. Kaip sportas.info jau skelbė, Įkandin buvusio vyriausiojo trenerio Konstantino Sarsanijos į Sankt Peterburgo „Zenit“ klubą išvyko rezultatyviausias A lygos futbolininkas Andrejus Paniukovas. Jis dalyvaus Rusijos klubo treniruočių stovykloje Austrijoje. Ten ir paaiškės, ar rusas liks gimtinės klube, ar grįš į "Atlantą" su kuriuo galioja sutartis iki 2018 metų.

Kiek anksčiau į gimtąją Rusiją patraukė ir „Atlanto“ legionierius Sergejus Obivalinas. Jis dalyvauja "Rostov" peržiūroje.

Klubas skelbia, kad šią savaitę parašus po vienerių metų sutartimi suraitė „Atlanto“ futbolo klubo generalinis direktorius Vacys Lekevičius ir 21-erių Davidas Andronikas.

Rumunišką pasą turintis moldavas į Lietuvą atvyko iš Moldovos – Nisporenio „Sperantos“ klubo, kuriame buvo nuo 2015-ųjų sausio. 2016-2017 m. sezone jis žaidė 24 rungtynes, įmušė 1 įvartį.

Moldovos jaunimo rinktinės 186 cm ūgio žaidėjas rungtyniaus vidurio saugo pozicijoje. Jis „Atlante“ galės debiutuoti, kai bus leista registruoti futbolininkus – nuo birželio 24 d.

Kaip rašoma „Atlanto“ feisbuko paskyroje, iš klubo išvytas ekipos gydytojas Olegas Miscenka. „Atlanto“ generalinis direktorius V.Lekevičius buvo priverstas taip pasielgti, kai medikas neišvažiavo su komanda į Latviją, į Ventspilyje rengtą treniruočių stovyklą.

O.Miscenka  į komandą buvo priimtas sausio mėnesį. Dabar komandos futbolininkus prižiūrės kineziterapeutas Viktoras Matulionis ir prieš daug metų klube gydytoju dirbęs Sigitas Ūselis.

Nekūrė gyvūnų prieglaudos

Sunkia ranka pasižymintis rūsčios išvaizdos vyras tampa pats švelniausias, kai bendrauja su būriu savo šunų, kačių, elnių, danielių, arklių, ožių, ponių, lamų, alpaka, gandru, gulbe, pulkais kitų paukščių.

Vaikystėje be mamos augęs V.Lekevičius vis dar prisimena, kaip labai svajojo apie šuniuką, bet jo svajonei buvo lemta išsipildyti tik sulaukus brandos.

Tada, kai vadovavo "Aro" rinktinei, kiekvienas kovotojas turėjo rūpintis jam priskirtu šunimi. Bet dabar tai jau – sena istorija.

Rūgpienių kaimu pavadinęs paties įkurtą kaimo turizmo sodybą vyras didžiąją dienos dalį praleidžia rūpindamasis augintiniais.

Paimdamas juos gelbėjau nuo mirties iš bado ar nuo užmigdymo.

"Mano sodyba nėra gyvūnų prieglauda. Nė vieno gyvuliuko neieškojau, nieko neprašiau, kad man juos atiduotų ar parduotų. Aš visai nenoriu, kad juos žmonės vežtų. Kiekvienas gyvūnas turi savo istoriją. Dažniausiai tiesiog neturėjau išeities, paimdamas juos gelbėjau nuo mirties iš bado ar nuo užmigdymo", – tikino V.Lekevičius.

Vyras bando suskaičiuoti, kiek gyvūnų dabar yra jo valdose.

Bene 15 šunų, keturi katinai, 13 dėmėtųjų elnių, du arkliai, trys poniai, paukščius sunku suskaičiuoti, nes galbūt jau dar keli išsirito iš kiaušinių.

Sudraskė baldus, apgraužė rėmus

Vienas mylimiausių V.Lekevičiaus šunų iki patekdamas į jo namus gyveno pas kaimyną, kuris kažkur dingo.

Kelias dienas jo šunys kaukė, lojo, draskėsi, kol galiausiai to kaimyno tėvas paprašė V.Lekevičių išgelbėti gyvūnus nuo pražūties.

Ypatingos kurtsharų veislės paukštinis šuo Fredis buvo leisgyvis, išbadėjęs ir nusilpęs. Jį vyras dabar vadina geriausiu savo draugu.

Tiesa, porą povų ir vieną gaidį savo prigimties vedinas Fredis nudaigojo.

Pernai netoli namo būtent šiam šuniui buvo iškastas tvenkinys. Vos išleistas iš voljero Fredis pasileidžia prie jo ir įsibėgėjęs šoka į vandenį, suka ir suka ratus, kol šeimininkas jį pakviečia.

Kitas V.Lekevičiaus augintinis – taksas Teris, matyt, mažas buvo kankinamas, gal mušamas, nes užaugo labai piktas ir nevaldomas.

Ankstesni šeimininkai jo nesugebėjo suvaldyti, atidavė į prieglaudą, po to jis pabuvojo vienoje, kitoje šeimoje, kol paskutinieji jo augintojai prarado viltį sutramdyti taksą ir nusprendė jį užmigdyti.

Ši žinia pasiekė V.Lekevičių, kuris nutarė išgelbėti gyvūną. Teris buvo toks piktas, kad jį teko laikyti užrakintą sodybos name.

Vieną dieną šeimininkas rado sudraskytus visus odinius baldus, net mediniai langų rėmai buvo gerokai apgraužti.

Joks kitas augintinis vyrui nepadarė tiek nuostolių, bet galiausiai ir kreivakojis pakluso šeimininko valiai, nors iki tol šuo gal penkis kartus perkando jam ranką.

Naktį šuniuką penėjo pipete

V.Lekevičiaus gyvūnų bandą pildė ne tik nuo mirties išgelbėti gyvūnai.

Kartą sūnus paprašė trumpai palaikyti stafordšyrų veislės kalę Pandą, bet vėliau jos nepasiėmė, dėl šeiminių aplinkybių nebegalėjo auginti.

Ilgokai gyvenusi V.Lekevičiaus sodyboje, vėliau kalė buvo apgyvendinta pas jo seserį Dituvoje.

Kovinės veislės šuo yra mylimas, todėl – meilesnis už naminę katę, ir tai paneigia išankstinę nuostatą apie piktą šios veislės šunų būdą.

Dar vieną Kaukazo aviganio mišrūnę Airą vyras išgelbėjo visai mažytę.

Malūnininkų gatvėje buvo lentpjūvė, jos sargas nežinojo, ką daryti su savo kalės vada.

V.Lekevičius iš dėžės, kurioje kiaukčiojo aštuoni šunyčiai, išsirinko patį negražiausią. Žinojo, kad jo niekas nepasirinks, šuniukas gali būti pasmerktas nuskandinti.

"Buvo pati negražiausia, bet dabar yra pati mieliausia", – gyrė augintinę šeimininkas.

Visus gyvūnus vadinantis geriausiais V.Lekevičius mažąjį Rikį myli labiausiai.

Kvietinių kaime kažkoks žmogus norėjo kišti į maišą ir mesti į upę tris mažus šuniukus.

Visus juos paėmęs iš šeimininko V.Lekevičius dviem mažyliams rado naujus namus. Trečiąjį parsivežė į savo butą Klaipėdoje.

Žmonai pasakė, kad šuniukas pabus tik kol jis nusipraus, tada būtų vežęs į kaimą.

Mažylis per kelias minutes sugebėjo pavergti Dainoros Lekevičienės širdį ir pelnė privilegiją gyventi mieste.

Keturių mėnesių Rikis užsikrėtė nepagydoma liga, net veterinarijos gydytojas tikino, kad jis neišgyvens.

"Miegojau su juo vienoje lovoje, šešis kartus per naktį keldavausi, lašindavau pipete į burną sultinį. Įvyko stebuklas – šuniukas išgyveno. Rikiui – jau šešeri, nors negražus, beveislis, jis man – ypatingas šuo. Ir gal ne tiek man, kiek žmonai", – atvėrė širdį V.Lekevičius.

Foksterjerų veislės šunį vyras  vos ne primygtinai liepė auginti dukrai.

Įnoringo būdo, sunkiai valdomas keturkojis reikalauja nemažai šeimininko priežiūros.

Tėvas pareiškė dukrai, jei ji nemokėsianti auginti šuns, tai vaikų jai turėti negalima. Dabar ji jau turi sūnų, ir šuo tapo mylimu augintiniu.

Būtų vežę į mėsos kombinatą

Panašiai į V.Lekevičiaus namus pateko ir kiti gyvūnai. Pernai netoliese perėjusi gandrų pora išmetė iš lizdo vieną savo vaiką.

Vacys jį parsinešė, išmaitino iki rudens, žiemą laikė tvarte. Ir pavasariui pražydus vyras yra priverstas dukart per dieną Stasiu pramintam paukščiui sugauti žuvų, jas supjaustyti ir sumaitinti.

Pats sparnuotis maistu rūpintis nesivargina.

Tvartelyje kelis mėnesius gyvena gulbė, kuriai lūžo koja. Pagavęs ilgakaklę vyras pritaikė jai įtvarą ir tikisi, kad netrukus paukštis galės gyventi savarankiškai.

Panašiai Rūgpienių kaimo sodyboje atsirado ir pirmasis veislinis balandis. Sužeistą mieste jį radę žmonės paskubėjo atiduoti gyvastis gelbstinčiam vyrui.

Neseniai patekusio už grotų pažįstamo vyro žmona paprašė gelbėti jo augintinius. Rotveilerių veislės šunis jai nebuvo bėdos parduoti.

Vieną dieną V.Lekevičiaus augintinių būrį papildė iškart keli keturkojai: dvi vokiečių aviganių kalės, vienas rudaplaukis mišrūnas ir Azijos aviganių veislės kalė.

"Tąkart žmona man daug "komplimentų" pasakė, tikino, kad man su galva negerai. Tiesa, du šunis pavyko įpiršti geriems žmonėms Švėkšnoje. Rudaplaukį vadinu Lapiuku, jis atsiliepia, – nesustodamas savo gyvūnų istorijas pasakojo šeimininkas. – Ir pirmasis arklys panašaus likimo. Trakėnų veislės žirgas gyveno žirgyne, bet kai neteko akies, šeimininkams tapo nebereikalingas. Kai sužinojau, kad į mėsos kombinatą žada vežti žirgą, vardu Aras, negalėjau to leisti. Pats ilgą laiką vadovavau "Aro" būriui. Nė nemirktelėjęs sumokėjau du tūkstančius litų. Jau aštuonerius metus draugaujame, labai gražus ir geras žirgas. Ponį man draugai padovanojo jubiliejaus proga. Ne arkliukas, o kovinis šuo, net didelius arklius apkandžioja."

Tąkart žmona man daug "komplimentų" pasakė, tikino, kad man su galva negerai.

Ragino beveislius naikinti

Vyras prisiminė turėjęs ypatingą belgų aviganio mišrūnę. Buvo sumani ir guvi, labai mėgo rausti žemę, ypač kai užuosdavo urvelyje kokį gyvį.

Kalė nesulaukė senatvės, nugaišo įgelta angies. Tai nustatė sutinusį jos snukį apžiūrėjęs veterinaras.

Ši kalė atkeliavo pas gailestingąjį gyvūnų mylėtoją iš kažkurio Klaipėdos priemiesčio sodų bendrijos.

Šeimininkai buvo susiruošę kalę migdyti, o pas V.Lekevičių ji išgyveno dar ne vienerius metus.

Visa širdimi mylintis gyvūnus vyras tikino nerandantis bendros kalbos tik su avimis. Amžinai alkanos, viską nuėdančios, neprognozuojamo elgesio jos yra prikrėtusios jam gal net daugiau eibių nei visi kiti augintiniai.

Riba jau seniai pasiekta, bet, kai matau gyvą padarą ir žinau, kad jam gresia mirtis, nesusilaikau.

"Ne kartą sodyboje lankėsi įvairių gyvūnų specialistai. Balandžių augintojas kartą pareiškė, kad pas mane visokių nesąmonių prisiveisė, mat skirtingų veislių balandžiai susikryžmino. Tas balandžių "mylėtojas" pareiškė, kad tokius reikia paimti už kaklo ir trenkti galvas į akmenį. Jo įsitikinimu, tokių negalima auginti. Kažką panašaus esu girdėjęs ir apie kai kuriuos keturkojus. Kokia nesąmonė? Gyvas padaras nori gyventi. Aš – ne veisėjas ir ne verslininkas. Mano sodyba nėra gyvūnų prieglauda. Aš tik suteikiau tiems gyvūnams galimybę gyventi. Riba jau seniai pasiekta, bet, kai matau gyvą padarą ir žinau, kad jam gresia mirtis, nesusilaikau. Dabar mano didžiausias troškimas – ne didinti jų būrį, o prižiūrėti visus savo lojančius, kudakuojančius, kniaukiančius draugus iki natūralios jų baigties", – graudinosi V.Lekevičius.

Užaugino svetimą vaiką

Tvirto, daug gyvenime patyrusio vyro akys sudrėksta, kai jis pradeda pasakoti, kaip sunku atsisveikinti su nugaišusiais augintiniais.

Sodybos valdų pakraštyje jis yra įrengęs šunų kapines. Kiekvieno draugo palaidojimo vietą žymi krūvelė akmenų. Ne vienas jo keturkojis mirė nuo vėžio, pasirodo, ši klastinga liga puola ir šunis.

V.Lekevičius nėra vienas tų, kurie myli gyvūnus, bet nekenčia žmonių.

Jis nesipuikuoja užauginęs ir išleidęs į gyvenimą asocialios šeimos vaiką. Berniukas buvo dar mažas, kai paprašė leisti prižiūrėti gyvūnus.

Vaikas tikriems tėvams nerūpėjo ir tapo savu Lekevičių šeimai, buvo ne tik auklėjamas, bet ir mokslinamas. Dabar jis – jau suaugęs.

V.Lekevičiaus sodyboje rado antruosius namus ir artimųjų bei darbdavių atstumtas brandus vyras, kuris visą savo ankstesnį gyvenimą sugriovė teikdamas prioritetą alkoholiui.

Barzda praminęs šį vyrą sodybos šeimininkas ne tik suteikė bedaliui darbą ir pastogę, bet ir pasirūpino, kad šis turėtų švarius rūbus, minkštai miegotų ir sočiai valgytų.

Uostamiesčio Futbolo mokyklos auklėtinės Lietuvos moterų 1-osios lygos Vakarų regiono čempionatą pradės nauju pavadinimu – „FM-Atlantas“.

Kartu su Linos Kaselytės vadovaujamomis žaidėjomis dviem ratais varžysis Gargždų „Banga B“, Kėdainių „Nevėžis“, Mažeikių „Triumfas“ ir Tauragės MFK.

Dvi geriausios regiono komandos tęs kovą dėl lygos titulo ketvirtfinalio etape.

Tris Lietuvos moterų A lygos medalius atstovaudama Ukmergės „Tekstilei“ iškovojusi L.Kaselytė „FM-Atlantą“ į pergales ves pati vilkėdama Klaipėdos klubo marškinėlius.

Sezoną, balandžio 21-ąją pradėsiančios klaipėdietės pirmąsias rungtynes žais su Mažeikių „Triumfo“ futbolininkėmis. Kovos, vyksiančios uostamiesčio dirbtinės dangos aikštėje, pradžia – 17 val.

Uostamiesčio vienuolikės spaudos konferencijoje vyravo optimistinės nuotaikos – vyriausiasis treneris Konstantinas Sarsanija pažadėjo, jog klaipėdiečiai, susitikime su daugkartiniais čempionais, sieks teigiamo rezultato.

„Kiekvienais metais mums pavyksta nugalėti „Žalgirį“. Tikiuosi, kad ir šįmet pakišime koją vilniečiams“, – vylėsi penktus metus klubą treniruosiantis K.Sarsanija.

Strategas apgailestavo, kad pernelyg anksti prasideda pirmenybės. Ne dėl metų laiko, o dėl laiko stygiaus, kurio pritrūko, jog ekipa geriau pasirengtų sezonui.

„Kai kurie futbolininkai – naujokas Linas Pilibaitis, senbuvis Markas Beneta nedalyvavo abiejose treniruočių stovyklose, kartu su kitais futbolininkais treniravosi gana neilgai. Labai reikėtų dar vienos treniruočių savaitės“, – prašė K.Sarsanija.

Paklaustas apie pokyčius komandoje žiemą, K.Sarsanija pripažino, kad jų būta nemažai.

Dėl įvairių priežasčių su komanda atsisveikino 13 žaidėjų. Tarp išėjusių pagrindiniai žaidėjai – Ovidijus Verbickas, Marius Papšys, Kazimieras Gnedojus, Andrius Jokšas, Rolandas Baravykas, vartininkas Povilas Valinčius.

Tarp komandos naujokų yra ir futbolo mėgėjams gerai pažįstamų futbolininkų – daug metų Vilniaus „Žalgiryje“ žaidęs Linas Pilibaitis, Jonavoje rungtyniavęs gynėjas Edgaras Žarskis, iš Portugalijos grįžęs puolėjas Andrejus Paniukovas.

„Pagrindinėje vienuolikėje futbolo mėgėjai išvys tik 3-4 senbuvius, kiti – nauji ekipos nariai“, – kokio dydžio pokyčiai, pavyzdį pateikė K.Sarsanija.

Paklaustas, kurie žaidėjai kausis su vilniečiais, vairininkas neskubėjo atskleisti kortų: „Pamatysite prieš rungtynes.“

Klubo generalinis direktorius Vacys Lekevičius patenkintas sukomplektuota komanda.

„Iš pradžių ekipoje buvo jauni ir po praėjusio sezono klube likę žaidėjai. Tai mane neramino. Kai vėliau atvyko gražus būrys pajėgių futbolininkų, šiandien galiu teigti, kad būsime stipri komanda“, – tvirtino jis.

„Komandos kukliausias tikslas – patekti į ketvertuką, ambicingiausias – kovoti dėl aukso“, – planų neslėpė V.Lekevičius.