Nutūpė ir Vatikane
Su V.Ramoška "Vilniaus dienos" žurnalistai susitiko prie naujausio ir ūgiu didžiausio jo sukurto angelo, stovinčio Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės papėdėje.
"Kai statėme, šešiese jį vos pakėlėme, – juokėsi skulptorius. – Aukštis 4 metrai, kiek sveria, net nepasakysiu, čia prilietas papildomas sluoksnis silikono. Labai ilgai dirbau, kol ištobulinau skulptūrų medžiagą, ir šito angelo jau lengvai nesudaužys."
Prieš 14 metų jo sukurti angelai, nutūpę Vilniaus skveruose ir aikštėse, buvo be jokio gailesčio suniokoti vandalų. Iš dešimties beliko trys.
"Dabar pirmasis stovi Anykščiuose, Angelų muziejuje, antrasis, be galvos, sugrįžo į mano dirbtuvę, trečiąjį angelą savivaldybė padovanojo Vilniaus universitetui, jis stovi kiemelyje netoli Šv. Jonų bažnyčios, dabar laukia remonto. Taisau neatlygintinai, nes tie pirmieji man kaip vaikai", – sakė V.Ramoška.
Dešimtys Vilniaus angelų skulptūrų dovanotos Europos miestams prieš dešimtmetį, kai Vilnius rengėsi 2009 m. tapti Europos kultūros sostine. Vienas kitados iškeliavo ir į Vatikaną, pas tuometį popiežių Benediktą XVI. Skulptorius sako su šeima labai laukiantis artėjančio popiežiaus Pranciškaus vizito: "Esu katalikas, ir žmona giliai tikinti, ir jos tėvai. Jie jau seniai pasirūpino kvietimais į šv. Mišias, kurias popiežius laikys Kaune, Santakos slėnyje. Mano šeimai tai svarbus įvykis."
Vienodų nėra
V.Ramoška neskaičiuoja į pasaulį paleistų angelų, sako, kad bus jau keli šimtai, bet nėra dviejų vienodų – jeigu pozos ir panašios, tai vienas veidukas šypsosi linksmai, kitas – šelmiškai, trečias gali būti rimtas: "Aš negaliu tokio paties daryti, nes tada žlugtų mano idėja. Yra žmonių tipažai, tam tikros veido savybės, bylojančios apie airišką, vokišką ar kitokį tipą. Pavyzdžiui, airiškas – raudonplaukis, pailgo veido, ir nors visas angelas baltas, iš veido ir garbanėlių gali atpažinti, kad čia raudonplaukis airis… Anksčiau buvo lengviau, nes jų buvo nedaug, o dabar reikia pagalvoti, kaip sukurti kitokį angelą. Aišku, atsižvelgiu į žmonių, kurie užsako, norus, bet turiu ir savo sistemą."
Skulptorius sako nesidomintis tolesniu kūrinių likimu – išskridę angelai turi savo gyvenimą. Bet kartais jie patys atsiunčia žinių apie save. Štai Kijevui padovanotas angelas nutūpė ant Taraso Ševčenkos muziejaus balkono. Pernai pavasarį nuo stogo atskilęs ledo luitas suknežino skulptūros galvą, ir angelas nukeliavo į sandėlį. Tačiau visuomenė iš karto jo pasigedo, ekskursijų vadovai rašė prašymus, kad angelas būtų restauruotas ir sugrįžtų į savo senąją vietą.
Aš niekada negausiu jokios premijos, nes dauguma mano kūrinių yra žmonių namuose. O vamzdžio autorius gavo nacionalinę premiją, bet žmonių namuose nebus nė vienos šito kūrinio kopijos.
"Mane ukrainiečiai labai nustebino, jie angelui net vardą davė – Petriukas. Apie jam nutikusią nelaimę aš sužinojau tik tada, kai kijeviečiai Petriuką suremontavo. Būčiau ir pats nuvažiavęs jo pagydyti", – kalbėjo V.Ramoška.
Taline jo angelas buvo sudaužytas jau po savaitės, nes estai jį pasodino visai netoli vietos, iš kur, nepaisant rusakalbių gyventojų ir karo veteranų protestų, buvo nukeltas sovietinis bronzinis karys.
"Aš jį restauravau. Paskui angelą įtaisė aukščiau, kad piktavalių rankos nepasiektų", – prisiminė V.Ramoška. Jis džiaugėsi, kad gauna žinių ir apie savo kūrinių gerus darbus.
"Kam verslas pasisekė, kam gyvenimas prašviesėjo, o apie šeimos pagausėjimus esu ne kartą ir ne du girdėjęs: kasdien matydami angelą, žmonės užsimano ir savų angeliukų. Smagu, kai tavo kūriniai šitaip veikia", – šypsodamasis pripažino skulptorius, pats su žmona auginantis tris mažylius.
Vamzdis prieš angelą
Regis, angelas – tokia nekalta būtybė, kad burnoti prieš jį net užkietėjusiam ateistui liežuvis neapsiverstų. Tačiau į menininką V.Ramošką dėl jo kūrinių skrieja aštrios kritikos strėlės. Kai kurie menotyrininkai tiesiog negali pakęsti viešose miesto erdvėse apsigyvenusių baltųjų figūrėlių. Ko tik jų autoriui neteko išgirsti ar perskaityti – kad jis esąs vieno kūrinio skulptorius, o jo angelų gerbėjai – tamsuoliai, prasto skonio. V.Ramoška viešai kaltintas net tuo, kad esąs dvaro menininkas, vykdantis politinius užsakymus…
Mat daugiausia angelų Vilniuje atsirado, kai sostinei vadovavo meras Artūras Zuokas. O pernai šviečiančią angelo skulptūrą liūdnai pagarsėjusioje Misionierių kalvoje iškilmingai atidengė ir meras Remigijus Šimašius.
V.Ramoška juokėsi, kad su R.Šimašiumi iki angelo atidengimo nė karto nebuvo susitikęs ir pats meras skulptūrą pamatė tik atvažiavęs į Misionierių kalvą.
"Meras net nežinojo, kokį paminklą atidengs, nes jį užsakė estų bendrovė, prekiaujanti elektra. Iš kelių pasiūlytų variantų jie pasirinko iš vidaus šviečiantį angelą, kuris buvo pagamintas 3D spausdintuvu, – sakė skulptorius. – O A.Zuoką aš labai gerbiu, jis Vilniuje daug ką sukūrė, yra ir mano angelų krikštatėvis. Meras ar ne meras, bet jis žmogus, su kuriuo galima kalbėtis apie viską, jis supranta ir vertina idėjas."
V.Ramoška teigė nepykstantis ant savo kritikų, nes tai, kad kiekvienas gali laisvai reikšti savo poziciją, yra didelė vertybė. Jo galva, vienodas teises egzistuoti turi ir surūdijęs vamzdis Neries krantinėje, ir angelas.
"Žinote, kuo jie skiriasi? – paklausė skulptorius ir kaipmat pateikė atsakymą. – Aš niekada negausiu jokios premijos, nes dauguma mano kūrinių yra žmonių namuose. O vamzdžio autorius gavo nacionalinę premiją, bet žmonių namuose nebus nė vienos šito kūrinio kopijos. Menas negali būti skirtas tik menotyrininkams ar patiems menininkams. Dar mano senelis sakydavo – kai dirbi sau, esi niekas, privalai daryti tai, ko reikia ir kitiems žmonėms."
Darbai, o ne žodžiai
V.Ramoška pastebi šiems laikams būdingą reiškinį, kuomet menotyrininkai arba kitos siauros, bet įtakingos profesionalų grupelės siekia pademonstruoti, kad viską žino geriau už visuomenę. Jeigu visuomenė su tuo nesutinka, reikalas įklimpsta nesutarimų pelkėje. Todėl ir neturime iki šiol Jono Basanavičiaus paminklo Vilniuje, Lukiškių aikštėje numarinta Vyčio idėja, senamiesčiuose dygsta aklini "kubai" ir "stiklainiai". Nors mūsų visų tos pačios šaknys, ta pati kovų už laisvę istorija, priespaudai išnykus mes pasidalijome į grupeles ir toliau kariaujame. Dėl ko? Dėl idėjų? O gal dėl įtakos, įvaizdžio, paprasčiausio kažkieno tuštybės patenkinimo?
Skulptorius siūlo nesivelti į tuščius ginčus, o priimti sprendimus patiems. Valstybės šimtmečiui jis pateikė idėją Lietuvai – statytis Vytį savo namo kieme visiems, kas tik jaučia tokį poreikį.
"Tada baigtųsi visi klausimai ir abejonės, ar Vytis jau atgyvenęs simbolis, ar visgi per drąsu turėti jį taip arti", – įsitikinęs V.Ramoška. – Aš tikrai neabejoju, kad šis simbolis išliks per amžius, man jis pats gražiausias laisvės įtvirtinimo pranašas."
Prieš pusmetį gimtajame Ukmergės rajone jis įamžino ir tautos patriarchą J.Basanavičių. Liaušiuose, šalia kelio Ukmergė–Molėtai, iškilo Lietuvos šimtmečiui skirtas paminklas – kryžiaus forma sujungtose plokštėse pavaizduoti Vytis ir J.Basanavičius. V.Ramoškos įsitikinimu, ši asmenybė yra viena svarbiausių Lietuvos istorijoje, kaip ir Vytautas Didysis: "Be J.Basanavičiaus kaži ar dabar būtume lietuviais. Mums visiems svarbu įsidėti širdin ir niekada nepamiršti jo išsakyto troškimo: "Kaip aušrai auštant nyksta nuo žemės nakties tamsybė, o kad taip prašvistų Lietuvos dvasia."
