Kodėl matematika – svarbi?

Žymus amerikiečių verslininkas ir „Mind Research“ narys Mike'as Lefkowitzas pastebi, kad matematiniai įgūdžiai yra bene svarbiausias asmens sėkmės pagrindas: mokslas, technologijos, inžinerija negali klestėti, jei specialistai neturi skaičiavimo pagrindų.

„Early Child Education Blog“ autorės Alexandros Louis teigimu, matematika atlieka svarbų vaidmenį vaiko raidoje ir padeda suprasti juos supantį pasaulį.

Visgi, ne visi vaikai mėgsta skaičiuoti ir spręsti loginio mąstymo reikalaujančias užduotis. Dažna to priežastis – matematinių įgūdžių puoselėjimo trūkumas nuo pat mažens. Norint, kad vaikas nejučiomis pamiltų šį nepaprastą mokslą – matematiką, ne tik pedagogai, bet ir tėvai gali prie to prisidėti. Kaip ir kur? Visur ir visada!

„Jeigu suteiksite vaikui galimybę skaičiuoti kiekviename gyvenimo žingsnyje ir įtrauksite žaidimą, skaičiavimas jam taps geriausiu draugu, o ne priešu“, – pastebi Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos pedagogė ir dalijasi patarimais, padėsiančiais vaikui pamėgti matematiką.

Apsižvalgykite aplink namus

Kartais net nepagalvojame, kad namuose apstu dalykų, kuriuos galima panaudoti vaiko matematiniams gebėjimams ugdyti.

Pavyzdžiui, galite vaiko paprašyti serviruojant stalą suskaičiuoti šakutes ir šauktus, juos surūšiuoti. Dar viena linksma ir įtraukianti užduotis: suskaičiuoti, kiek spagečių vaikas sugebės įkišti į kiaurasamčio skylutes. Taip lavinamas ne tik loginis mąstymas, bet ir smulkioji motorika.

Matematinius gebėjimus taip pat galite lavinti gaminant maistą. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko ant maistinių svarstyklių indo įpilti tam tikrą kiekį kruopų, miltų ar kitų produktų. Vaikas taip mokysis atpažinti skaičiukus ir juos įvardyti.

Rūšiuojant skalbinius, paprašykite vaiko rasti kojinės porą ir jas visas suskaičiuoti. Kartais nereikia išleisti krūvos pinigų papildomoms mokymo priemonėmis, užtenka tik apsidairyti aplink namus!

Laura Daujotė: Jeigu suteiksite vaikui galimybę skaičiuoti kiekviename gyvenimo žingsnyje ir įtrauksite žaidimą, skaičiavimas jam taps geriausiu draugu, o ne priešu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Skaičiuokite lauke

Nuostabu, kad Lietuvoje kiekvienas metų laikas suteikia vaiko skaičiavimo gebėjimus padedančių lavinti priemonių.

Rudenį nuostabus metas kartu su vaikais miške skaičiuoti nukritusius lapus, skirstyti pagal spalvas, dydį ir rūšį. Taip pat galite rinkti nukritusias šakeles ir lyginti – kuri ilgiausia, kuri trumpiausia.

Žiemą puikus metas lipdyti sniego gniūžtes ir jas suskaičiuoti, statyti sniego senį ir, pavyzdžiui, skaičiuoti, kiek jis turi akių, sagučių, ausų ir kt.

Pavasarį puikus metas skinti pievų gėlių žiedelius ne tik arbatai, bet ir skaičiavimo veikloms. Pavyzdžiui, galite vaiko paprašyti nuskinti pienių žiedelių ir iš jų sudėti tam tikrą figūrą, pavyzdžiui, rombą, trikampį ir kt. Taip lavinsime ir erdvinį mąstymą.

Vasara – pats nuostabiausias metų laikas, kai galime skaičiuoti, matuoti, lyginti ir kitaip lavinti matematinius gebėjimus. Esant prie jūros, lyginkite smėlio pilių dydžius, klauskite vaikų, kuriame kibirėlyje daugiau ar mažiau vandens.

Vasara – arbūzų metas! Skaičiuokite juodas sėklytes ir lipdykite iš jų paveikslėlius, kaupkite ledų pagaliukus, kuriuos vėliau suskaičiuosite. Skaičiuokite, kiek sėklyčių radote suvalgytame obuolyje ar kriaušėje.

Aplankę senelius kaime, paprašykite vaiko nuskinti tam tikrą skaičių braškių. Net nepastebimai vaikas gali jums padėti atlikti tam tikrus namų ruošos darbus ir lavinti skaičiavimo gebėjimus.

Skaičiavimas kelyje

Gyvenantys didmiestyje kartais net nesusimąsto, kaip praleistas laikas kelyje gali būti išnaudotas vaiko matematiniams gebėjimams lavinti. Automobiliuose neretai daug laiko praleidžiame ir atostogų metu, o viena didžiausia užduotis tėvams – kaip užimti vaiką kelionės metu. Atsakymas paprastas – skaičiuokite!

Pavyzdžiui, kas rytą duokite vaikui užduotį – važiuojant į darželį ar mokyklą, suskaičiuoti, kiek mėlynų, raudonų ar pilkų automobilių jis pamatė. Skaičiuokite kelio ženklus – kiek jų buvo trikampio, skritulio ar stačiakampio formos.

Tolimesnėse kelionėse galite skaičiuoti medžius, užkandžių dėžutėse skaičiuoti morkas, sausainius ar kitus maisto produktus! Dvejų trejų metų vaikų kas rytą galite klausti, kuri šiandien diena, ir paprašyti parodyti skaičių pirštais. Pavyzdžiui, jeigu šiandien penktadienis – vaikas ištiesia penkis pirštus, jeigu pirmadienis – vieną.

Kada laikas pradėti

Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos „Eureka“ mokytojos J.Petkuvienės teigimu, galima rasti daug literatūros, kurioje pateikiamos įžvalgos apie tai, kada vaiką galima pradėti mokyti skaityti.

Pavyzdžiui, JAV Nacionalinio sveikatos instituto mokslininkas G.Rayd Lion atkreipia dėmesį, kad anksčiau buvo manoma, jog skaitymas yra natūralus procesas, visai kaip išmokimas kalbėti. Tačiau vėlesni mokslininkų tyrimai parodė, kad skaitymas visgi nenatūralus procesas.

Amerikietės mokytojos ir žurnalistės Jackie Mader manymu, esminis momentas, kada vaikai jau gali pradėti skaityti, yra tada, kai jie sugeba atpažinti raides ar raidžių derinius ir sujungti tas raides su garsais. Žinoma, yra ir daugiau aplinkybių, kurios rodo, kad vaikas jau yra pasirengęs skaityti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas geba suteikti prasmę žodžiams ir frazėms.

Kad ir kaip būtų, garsų supratimas ištartuose žodžiuose ir žinojimas, kad spausdinta ar parašyta raidė atitinka garsą, yra pagrindiniai pirmieji žingsniai norint tapti skaitytojais.

Reikia skaityti kartu

Pagal J.Mader, vaikai dažniausiai pradeda skaityti 5–7 metų. Vieniems vaikams pagalbos skaityti mokytis reikia daugiau, kitiems mažiau.

Žurnalistės Sarah Schwarz ir Sarah D.Sparks, cituodamos JAV nacionalinį literatūros institutą, nurodo, kad laikas, kurį suaugusieji skaito kartu su ikimokyklinukais, numato jų skaitymo įgūdžius pradinėje mokykloje. Vienas iš svarbiausių veiksnių, nurodančių, kaip gerai vaikas išmoks skaityti, yra jo šnekamosios kalbos ir žodyno dydis, kokybė. Jeigu vaikai namuose ir mokykloje praleis daug laiko skaitydami, jie turės galimybę susipažinti su naujais žodžiais ir jų reikšmėmis, taip turtindami savo žodyną ir gerindami gramatines žinias.

Mokslininkė Victoria Purcell-Gates, kurios atliktų tyrimų su penkiamečiais išvadas pristato žurnalistės S.Schwarz ir S.D.Sparks, pastebi, kad vaikai, kurie buvo skaitę su suaugusiais reguliariai per pastaruosius dvejus metus, vartojo daugiau literatūrinės kalbos, ilgesnių frazių ir sudėtingesnių sakinių struktūrų.

Skaitymas su artimais suaugusiaisiais taip pat padeda vaikams ugdyti meilę skaityti. „Sąsaja tarp klausymosi, rašytinės kalbos ir jausmo, kad myli, yra geriausias pagrindas šiam ilgam gimstančio raštingumo procesui, ir joks kognityvinis mokslininkas ar švietimo tyrinėtojas negalėjo sukurti geresnio“, – amerikietės žurnalistės cituoja JAV neurologę Maryanne Wolf.

Svarbiausia – būkite kantrūs, o geriausias būdas išmokyti vaikus skaityti – daryti tai linksmai.

Į pagalbą – žaidimai

Mokytoja J.Petkuvienė teigia, kad vien tik skaitymo ir meilės knygoms nepakanka.

„Kai knyga skaitoma kartu, turi būti skiriama laiko aptarti, ar vaikas teisingai suprato, privalome įsitikinti, ar jis klausėsi. Šiam tikslui pasiekti ankstyvojo ugdymo mokykloje „Eureka“ naudojame skaitymo žvaigždutės strategiją. Kiekvienas vaikas turi savo asmeninę žvaigždutę, todėl knygos skaitymas ir noras suprasti pasidaro dar ypatingesnis ir reikšmingesnis. Kiekvienas žvaigždės kampas turi klausimą, į kurį atsakome perskaitę knygą. Taip su vaikais aptariame, kas buvo pagrindinis veikėjas, kur vyko pasakojimas, kas nutiko, kas galėjo būti kitaip ir kiekvienas gali pasakyti, ko išmoko iš skaitytos istorijos“, – dalijasi J.Petkuvienė.

Remdamasi savo patirtimi ir amerikiečių tyrėjų įžvalgomis, mokytoja Justė paruošė patarimus, kaip linksmai vaiką mokyti skaityti.

„Mokslininkai mato, kad kartais suaugusiųjų pastangos padėti vaikui mokytis skaityti veikia atvirkščiai. Vaikas jaučiasi verčiamas skaityti ir tai gali atgrasyti nuo knygų, kurti ne meilę, o neapykantą skaitymui ir knygoms. Todėl mokytis skaityti galite žaisdami žaidimus. Svarbiausia – būkite kantrūs, o geriausias būdas išmokyti vaikus skaityti – padaryti tai linksmai“, – pataria J.Petkuvienė.

Kaip linksmai vaiką mokyti skaityti

• Pakvieskite vaikus rasti namuose viską, kas prasideda konkrečiu garsu.

• Ištempkite vieną žodį sakinyje. Pavyzdžiui paprašykite vaiko perduoti druską, bet vietoj paties žodžio pasakykite atskirus žodžio „druska“ garsus. Paprašykite vaiko išsiaiškinti, koks būtų kiekvieno šeimos nario vardas, jei jis prasidėtų, pvz., raide „b“‘.

• Žaiskite klausimų žaidimus: pavyzdžiui, pradėkite užduodami tokius klausimus: „Kokiu garsu prasideda žodis?“; „Kokiu garsu baigiasi žodis?“; „Kokie žodžiai prasideda garsu?“ ir „Koks žodis rimuojasi?“

• Norėdami sukurti foneminį suvokimą, dainuokite dainas ir deklamuokite eilėraščius. Vaikų dainelės ir eilėraščiai yra ne tik linksmybės – eilės ir ritmas padeda vaikams išgirsti žodžių garsus ir skiemenis, o tai padeda išmokti skaityti.

• Geras būdas ugdyti fonetinį suvokimą (vienas iš svarbiausių įgūdžių mokantis skaityti) yra ritmiškai ploti kartu ir deklamuoti dainas. Ši žaisminga veikla yra puikus būdas vaikams netiesiogiai lavinti raštingumo įgūdžius, kurie padės jiems sėkmingai skaityti.

• Kasdien skaitykite kartu ir užduokite klausimų apie knygą. Svarbu, kad vaikas ne tik klausytų, bet ir suprastų, analizuotų ją.

• Turėkite ypatingą vietą skaitymui, kuri būtų jauki ir miela įsitaisyti vaikui su knyga.

– Nuo 2020 m. rugsėjo 1-osios Lietuvoje vėl leidžiamas ugdymasis šeimoje, kai vaikų mokymo procesą organizuoja tėvai, o mokykla tik vertina jų pažangą. Ką reiškia žodelis "vėl"?

– Tai, kad Lietuvoje ugdymas šeimoje (angl. homeschooling) – nenauja praktika. Ji egzistavo iki 2012 m., bet ją rinkosi labai nedaug šeimų. 2012 m., kai, keičiant švietimo įstatymą, savarankiškas vaikų mokymas buvo dingęs iš akiračio, o jį pakeitė siauram ratui tuo metu prieinama pavienio nuotolinio mokymosi forma, šeimos liko be galimybės rinktis šį pasaulyje vis populiarėjantį vaikų ugdymo būdą. Tai, kad po septynerių metų pertraukos ugdymo šeimoje forma Lietuvoje grįžo į švietimo sistemą, lėmė tiek vis sparčiau besivystančios technologijos, greitėjantis, platėjantis informacijos pasiekiamumas, tiek ir didesnės lankstaus bei nuotolinio darbo galimybės. Tėvai atgavo galimybę patys organizuoti vaikų mokymosi procesą, individualizuoti jį pagal vaiko poreikius. Be abejo, prisidėjo ir mokyklų reorganizacija, kai atokiau gyvenančių šeimų ėmė netenkinti esamos mokyklos, jų ugdymo kokybė, įvairūs kiti, labai individualūs kiekvienai šeimai veiksniai. Pandemija, karantino metu leidusi daugeliui šeimų iš arti pamatyti ugdymo procesą, iškėlė į paviršių iki šiol egzistavusias mokymosi problemas, dėl kurių šiemet ugdymosi šeimoje formą pasirinko 187 vaikai; pernai jų tebuvo 64.

– Esate dviejų vaikų – antrokės Magdės ir ketvirtoko Liutauro – mama, pati jau keletą metų ugdanti juos šeimoje. Kodėl taip nusprendėte?

– Mūsų šeimos patirtis – daugialypė. Su ugdymu šeimoje susidūrėme dar negimus vaikams, gyvendami už Atlanto. Turėjome draugų, kurie buvo ugdyti šeimoje. Šie žmonės, vystę savus verslus, žavėjo sąmoningumu, energingumu ir kitomis teigiamomis savybėmis. Grįžus į Lietuvą ir susilaukus vaikų, minčių ugdyti juos šeimoje nebuvo. Tačiau, intravertiškam pirmagimiui pradėjus lankyti mokyklą, pamatėme, kad kolektyvinis ugdymas jam netinka. Pastebėjome, kad didžiausias jo ūgties šuolis įvyksta vasarą, kai vaikas yra atsipalaidavęs, ramus, gali pasinerti į jam rūpimus dalykus ir turėti tiek laiko, kiek jam reikia. Daug kas klausia, ar planuojame ugdyti vaikus šeimoje iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Atsakymo į šį klausimą šiuo metu neturime: nei mes, nei vaikai. Tai priklausys nuo daugelio kintamųjų. Mūsų, tėvų, uždavinys – išmokyti vaikus mokytis, kad vyresnėse klasėse, kai jau ne kiekvienas iš tėvų gali padėti susigaudyti fizikos, chemijos moksluose, algebros lygtyse ar muzikoje, vaikas pats gebėtų susirasti informaciją, atsirinkti ją, suprasti, įsisavinti ir pritaikyti praktikoje. Mes visada esame pasiruošę būti šalia, jei vaikui reikės pagalbos organizuojant mokymosi procesą, ištiesiant pagalbos ranką atsidūrus aklavietėje ir pan.

– Išsitarėte, kad sunkiausia ugdyti šeimoje pradinių klasių vaikus. Gal paaiškintumėte, kodėl?

– Todėl, kad pradinėse klasėse yra dedami mokymosi pagrindai. Vaikams reikia skirti pakankamai daug dėmesio ir laiko, kad jie išmoktų patys savarankiškai mokytis. Beje, mūsų bendruomenėje yra jau ir trečiokų, ir ketvirtokų, puikiai gebančių mokytis savarankiškai, tad tėveliams telieka jiems padėti organizuojant ugdymo procesą, planuojant laiką ir pan., o ne perteikiant pačią informaciją.

Viltis: A.Kundrotienė tikisi, kad netoli ta diena, kai kuriant ar keičiant švietimo įstatymus bus galvojama, kaip geriau, o ne daroma taip, kaip iki šiol.

– Ar visi tėvai, pasirinkę ugdymą šeimoje, moko savo vaikus patys? Gal kiti kooperuojasi į grupes ir samdo korepetitorius?

– Šeimos, kurios ugdymą šeimoje pasirinko dar prieš prasidedant pandemijai, iš esmės moko savo vaikus pačios. Tai ir yra visa ugdymo šeimoje esmė – tu geriausiai pažįsti savo vaiką, šalia tėvų jis jaučiasi saugus ir atviras. Beje, šis procesas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mokykloje esamo modelio, kuriame mokytojas turi suvaldyti didelę vieno amžiaus mokinių, turinčių skirtingus poreikius, klasę. Vis dėlto šeimos, kurias ugdymą šeimoje paskatino pasirinkti nesėkminga praėjusių metų nuotolinio mokymosi patirtis ar kiti karantino veiksniai, dažnai kooperuojasi ir samdo korepetitorius nedidelei vaikų grupei. Lygiai taip, kaip ir šeimos, kurios turi sunkumų dėl vienų ar kitų dalykų arba nori skirti daugiau dėmesio dalykams, kuriems jų vaikai imlūs.

Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį.

– Su kokiais sunkumais susiduriama?

– Skirtingų šeimų patirtys labai skirtingos. Vienų vaikai ramūs ir paklusnūs, labai savarankiški ir motyvuoti. Kitų, atvirkščiai, labai aktyvūs, išsiblaškę, nesavarankiški ir nemotyvuoti. Todėl sunkumai, su kuriais susiduria šeimos, taip pat labai skiriasi. Vienose šeimose iššūkių kelia disciplinos ir motyvacijos trūkumas, kitose, atvirkščiai, susiduriama su per dideliais vaiko norais lankyti visus įmanomus būrelius. O ir patys tėvai labai skiriasi savo charakteriais, temperamentais, tai natūraliai diktuoja ir visos šeimos ugdymosi profilį – vieni mėgsta gilintis į knygas, jas aptarti ir taip aiškintis nežinomus dalykus, kiti mieliau pasižiūrės filmą, pasiieškos informacijos enciklopedijoje ar išnaršys visą internetą ieškodami atsakymo į jiems rūpimą klausimą.

– O kaip savo vaikus mokote jūs? Turite architektės išsilavinimą, bet šiuo metu dirbate dizaino srityje.

– Mūsų pačių vaikai nėra iš tų mažųjų genijų, kuriems netrūksta motyvacijos patiems mokytis ar kurie turėtų kažkokių išskirtinių gebėjimų. Todėl iš tiesų turime įdėti daug pastangų, kad galėtume bendromis jėgomis perkrimsti vieną ar kitą temą. Vis dėlto progresas yra, o vaikai, paklausti, ar norėtų lankyti tradicinę mokyklą, atsako: oi, tikrai ne. Džiugu, kad ir mokyklos, su kuria bendradarbiaujame, vertinimai mūsų vaikų atžvilgiu yra palankūs, tad manome, jog mūsų šeimai toks ugdymo būdas šiuo metu yra tinkamiausias.

– Turbūt dažnai girdite klausimą, kaip, vaikams nelankant mokyklos,  išsprendžiate socializacijos problemą – gal jiems lankant būrelius?

– Socializacija – turbūt vienas dažniausiai linksniuojamų klausimų, kalbant apie ugdymą šeimoje. Žinoma, šeimoje besiugdantis vaikas nesėdi visą dieną tarp bendraamžių, tačiau bendrauja jis tikrai ne mažiau nei standartinę mokyklą lankantys vaikai. Kartais net daugiau. Nuolat bendraudami su suaugusiais šeimos nariais, broliais ir seserimis, draugais kieme, su kitais ugdymosi šeimoje bendruomenės nariais, bent jau mano vaikai dažniau prašo pabūti namuose ir pailsėti nuo visų tų bendravimų, nei kad kur nors vykti socializuotis. Tiek Liutauras, tiek Magdė lanko individualias ir grupines smuiko pamokas, vyresnėlis – dar ir robotikos būrelį. Bent kartą per savaitę vykstame su vaikais į muziejų, parodą ar kokią edukaciją, svečiuojamės pas draugus, gimines, kaimynus. To pakanka patenkinti vaikų ir savo bendravimo poreikius. Maža to, gyvename XXI a., kur šiuolaikinės technologijos leidžia jiems turėti draugų net ir kituose miestuose, bendrauti.

– Sunku patikėti, kad dirbantys tėvai gali rasti tiek laiko ir fantazijos pažvelgti į mokyklines temas kitu kampu. Kaip tai atrodo kasdienybėje?

– Pasitelkęs fantaziją prigalvoti gali labai daug. Todėl mes šeimoje stengiamės su vaikais kas mėnesį ar du atrasti po jiems įdomią temą, per kurios prizmę galėtume mokytis ir kitų dalykų. Ne visada, žinoma, pavyksta, kartais pakeliui entuziazmas nuslūgsta, kartais vieną temą netikėtai pakeičia kita, o fantazijai išsekus į pagalbą ateina tradiciniai lietuvių ir matematikos pratybų sąsiuviniai. Visko pasitaiko. Bet tuo ir žavus ugdymas šeimoje, kad jis nuolat kinta, yra įdomus ir neatsibostantis. O kaip mėgstama bendruomenėje sakyti, kad ir mes, tėvai, kartu su vaikais sužinome tai, ko mokykloje savo laiku nežinojome.

– Gal pasidalytumėte, kokius įdomesnius priėjimo prie mokomųjų dalykų būdus naudojate savo pamokose?

– Pastebėjau, kad mano vaikai noriai įsitraukia į projektinę veiklą, todėl daug ką stengiuosi pateikti jiems per konkretaus projekto prizmę. Tarkime, pernai pasiūliau surengti draugų apklausą, kas ko mokosi, kas kam patinka ir ką draugai daro, kad mokytis būtų smagu. Atradusi keletą vaikiškų knygų apie smegenų darbą, kurių viena buvo nepaprastai įdomi, tačiau anglų kalba, net išverčiau ją į lietuvių kalbą. Tuomet su vaikais ją nagrinėjome. Naršydama internete, kokiais būdais vaikai gali pristatyti išmoktą temą, užkliuvau už punkto apie stalo žaidimo kūrimą. Atrodė gana netikėta mintis: mes iš tiesų nežinojome, kaip kuriami stalo žaidimai. Ėmėme žiūrėti įvairius videofilmus, kaip tai daro kiti. Paskui išnagrinėjome savo pačių turimus žaidimus. Vaikai analizavo, kas kiekviename žaidime jiems patinka ir kodėl, o tada tuos jiems patinkančius elementus perkėlėme į savo žaidimo eskizą. Visi kartu jį piešėme, rašėme pavadinimus, galiausiai teliko man jį sumaketuoti ir atspausdinti spaustuvėje ant drobės. Visi keliavome į lazeriu medžio plokštes pjaustančią įmonę ir žiūrėjome, kaip gimsta mūsų žaidimui reikalingos detalės. Skaičiavome, kiek visa tai mums kainavo, net bandėme kurti verslo planą, ko reikėtų, jei norėtume išleisti žaidimą. Pakeliui daug sužinojome ne tik apie smegenis, jų darbą, atminties vingrybes, bet ir tai, kad gali išmokti visko, ko tik nori. Ir kad tai, jog kažko nežinai, nėra kliūtis imti ir sužinoti. O dar mokėmės dirbti komandoje, panaudoti savo sugebėjimus, dalytis idėjomis, sudėti ir dauginti skaičius, rašyti ir mokytis iš klaidų. Žaidimas daug kartų žaistas, dabar jau atsibodęs, guli lentynoje, tačiau vaikai vis prisimena ir klausia, gal kada jį išleisime iš tiesų.

Padalijimas: namai suskirstyti darbo ir poilsio zonomis, kur vaikai gali mokytis ir pramogauti.

– Į bendrojo lavinimo programą žvelgiate kūrybiškai ir laisvai, o į vieną temą integruojate šimtus mokomųjų dalykų...

– Jei kuriame žaidimą, tai ir rašinėlius rašome apie žaidimo kūrimą. Jei pratybose atrandame vaikui visai neaktualią tuo metu temą, kalbamės, kaip galėtume pakeisti tekstą, kad jis atrodytų priimtinesnis. Jei matau, kad kuriam nors sunkiai sekasi daugyba, gal verčiau mėnesiui kitam ją atidėsiu į šoną, o tuo tarpu nagrinėsime kitas temas. Prie daugybos grįšime tuomet, kai natūraliai kils gyvenimiška situacija, kuriai prireiks daugybos. Štai tuomet bus galima pasakyti: "Puiku, kad paklausei. Eime, aš tau papasakosiu." Ir, žiūrėk, tuomet be didesnių pastangų vaikas ims ir supras tai, kas dar prieš mėnesį atrodė aukštoji matematika.

– Ugdymas šeimoje tinka ne visiems vaikams. Kas jį renkasi?

– Šeimų ir vaikų bendruomenėje yra įvairių. Nuo labai kūrybingų iki save laikančių visai nekūrybingais. Nuo labai disciplinuotų iki gana eklektiškai savo laiką planuojančių. Ir kiekviena šeima randa sau priimtiniausią būdą mokytis. Vis dėlto manyčiau, kad ugdymas šeimoje yra išsigelbėjimas ugdant tokius vaikus, kuriuos standartinė mokykla nurašė kaip niekam tikusius. Bendruomenėje turime ir disleksijos kamuojamų vaikų, kurie mokykloje taptų patyčių objektu ir užsisklęstų nepasitikėjimo savimi skraistėje; ir mokykloje per kelerius metus neišmokytų skaityti vaikų. Ugdymo šeimoje forma tokiems vaikams dažnai tampa vieninteliu išsigelbėjimu ir galimybe netrukdomai mokytis savo tempu, o ateityje pasivyti bendraamžius. Lygiai taip pat tai yra puiki galimybė gabiems vaikams, nelaukiant kitų ir nešvaistant laiko veltui, neprarandant motyvacijos, siekti mokslo aukštumų, nuskubėti į priekį ir pasiimti iš gyvenimo maksimumą.

– Sakoma, kad ugdymas šeimoje stiprina tėvų ir vaikų, brolių ir seserų tarpusavio ryšius. Ar jaučiate tai savo šeimoje?

– Nuolat trinantis vieniems su kitais natūraliai esi priverstas rasti tą bendradarbiavimo, sugyvenimo raktą. Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį. Kiekvienas su savomis silpnybėmis, su savomis stiprybėmis, vaikuose matydami savo atspindį, jiems besimokant iš mūsų, o mums patiems dar dažniau besimokant iš jų. Jei yra problema, tu nuo jos nebėgi, bet esi priverstas ją spręsti. Bandai vienaip, bandai kitaip. Čia ir yra visas šio proceso saldumas. Įveikęs kiekvieną iššūkį tampi stipresnis. Net jei prireiktų 100 kartų, kurių prireikė Edisonui, išrandant elektros lemputę.

– Jei jūsų šeimoje pamokos vyksta laisvu ritmu, tai ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip laisvadieniai?

– Tradicinio laisvadienio mūsų šeimoje, galima sakyti, nėra. Aš pati esu meno žmogus, dirbu daugiausia vakarais ir savaitgaliais. Vyro darbo grafikas taip pat lankstus. Laisvadieniai mums yra tos dienos, kai keliaujame į kokią edukaciją, muziejų, susitikimą su draugais ir pan. O tai gali būti (ir dažniausiai būna) eilinė savaitės diena. Mums tai yra poilsis. Mėgavimasis bendraminčių draugija, vaikams – nauji įspūdžiai, naujos idėjos, diena be tradicinių užduočių, būrelių. Atokvėpis, gurkšnis oro, kurio įkvėpęs vėl grįžti namo prie įprasto darbo ritmo.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, Ruklos pabėgėlių priėmimo centre sudaryta 11 grupių, čia iš viso mokysis 168 vaikai, juos mokys 8 mokytojai. Vilniaus pabėgėlių dienos centre Naujininkuose įrengtos 9 klasės. Jose, paskirstyti į 2 grupes, mokysis 17 vaikų. Juos mokys 2 mokytojai. Pabradės pabėgėlių centre dviejose grupėse mokysis 16 vaikų, juos mokys viena mokytoja.

Vaikai, kurie lankys pamokas, yra 6-18 metų amžiaus. Grupės sudaromos pagal amžių – 6-7 metų, 8-9 metų ir pan. Kol kas jie bus mokomi lietuvių kalbos. Per dieną lietuvių kalbai mokyti skiriamos 3 akademinės valandos. Vėliau į lietuvių kalbos ugdymo programą bus integruojamos Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos, pilietinio ugdymo temos, mokiniai supažindinami su bendrojo lavinimo dalykų terminais lietuvių kalba.

Pamokos vyks kasdien, išskyrus savaitgalius ir šventines dienas, kai su mokiniais bendraus savanoriai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Lietuva privalo pasirūpinti visų vaikų, esančių šalies teritorijoje, ugdymu, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso. Tai numatyta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, o patį ugdymą reglamentuoja šalies teisės aktai. Nežinome, kada ir kiek migrantų paliks mūsų šalį, nežinome, kokia dalis vaikų liks ilgesniam laikui mūsų šalyje. Bet kokiu atveju vaikų mokymas reikšmingas ir socialiniu aspektu. Mokydamiesi vaikai turės galimybę bendrauti, atitrūkti nuo įprastos aplinkos, o tai labai svarbu“, – sakė ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Šiuo metų mokyti nelegaliai į Lietuvą atvykusių migrantų vaikus parengta 40 mokytojų. Juos atrinko Vilniaus lietuvių namai, turintys ilgametę iš užsienio atvykusių vaikų ugdymo patirtį. Vilniaus lietuvių namai mokytojams taip pat surengė 40 val. mokymus.

„Migrantų mokymas Lietuvoje apskritai nėra naujiena. Didžioji naujiena yra tai, kas nutiko šioje situacijoje, tai yra padidintas kiekis migrantų vaikų. To plano pagrindiniai aspektai yra tokie, kad pirmais metais tokie atvykę į mūsų šalį nepilnamečiai, pirmiausia, turi mokytis lietuvių kalbos. Konkrečiai pirmą pusmetį jie mokosi tik lietuvių kalbos. Antrąjį pusmetį jie mokosi lietuvių kalbos, pilietinio ugdymo, Lietuvos istorijos, geografijos ir bendrinių dalykų sąvokų lietuvių kalba. Toks planas artimiausiems pirmiems metams ir yra – mokyti lietuvių kalbos. Ir galbūt dar vienas skirtumas nuo tradicinių migrantų mokymo yra tas, kad dėl didesnio migrantų kiekio planuojama juos mokyti pačiose stovyklose“, – situaciją komentavo J. Lukošius.

– Tas migrantų kiekis gali ir toliau augti, niekas nežino, kaip pasikreips ta situacija. Bet šiai dienai apie kokius skaičius mes kalbame? Statistikos departamentas sako, kad apie 1,3 tūkst. vaikų ir paauglių?

– Skaičiai visą laiką keičiasi. Ir aš, matyt, nesiriščiau prie labai konkrečių skaičių. Bet kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad šiuo metu Rukloje yra apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų, ir jų ugdymą mums, pavyzdžiui, reikėtų organizuoti

– Bet jeigu mes kalbame ne apie 1,3 tūkst., bet apie tūkstantį. Ar mes turime tokių pajėgumų tuos vaikus mokyti?

– Penkiolikos mokinių pamokai reikalingas vienas mokytojas. Galime maždaug įsivaizduoti, kad, jeigu turėsime kažkur 300 mokinių, tuomet tam reikėtų dvidešimties mokytojų. Jeigu vieną pamainą vykdyti. Jeigu švietimą vykdytume dviem pamainomis, tuomet užtektų dvigubai mažesnio kiekio mokytojų. Jeigu 300 vaikų, tai iš principo dešimties mokytojų turėtų užtekti, kad juos mokyti lietuvių kalbos.

– Kur tie vaikai bus mokomi?

– Jie bus mokomi stovyklose, kur ir gyvena. Bent jau pradžioje. Ilgainiui, antraisiais metais, migrantų vaikai jau turėtų mokytis visų dalykų, tuomet paprastesnis būdas būtų ugdymą organizuoti mokyklose. Bet, pirmiausia, kalbame apie pirmuosius žingsnius. Pirmieji žingsniai – lietuvių kalba, tai – stovyklose.

Yra pakankamai aišku, kaip reikia organizuoti integracijos procesą. Tai nėra kažkoks nežinomas ir tamsus dalykas, kurio reikėtų vengti arba bijoti mokykloms.

– Taip, bet vėliau jie vis tiek turėtų keliauti į mokyklą. Ar jie turėtų keliauti į tas savivaldybes, kuriose yra pabėgėlių centrai, ir būtent tų savivaldybių mokyklos juos turėtų priimti?

– Mes buvome susitikę su mokyklomis tiek Pabradėje, tiek Rukloje. Su tomis mokyklomis, kurios turi patirties dirbant su migrantų vaikais ir iš ankstesnių laikotarpių. Jų statistika rodo, kad ilgesnį laiką švietimo sistemoje užsilaiko apie penkis procentus migrantų vaikų. Mes įsivaizduojame, kad nebūtų sudėtinga toms mokykloms antraisiais metais priimti mokinius mokytis pas save.

– Ar mokyklos turi teisę atsisakyti priimti tokius mokinius?

– Mes nematome priežasčių, kodėl jos tai turėtų daryti. Kaip ir minėjau, tai yra ne naujiena. Yra pakankamai aišku, kaip reikia organizuoti integracijos procesą. Tai nėra kažkoks nežinomas ir tamsus dalykas, kurio reikėtų vengti arba bijoti mokykloms.

– Ar mokyklos yra už tai kaip nors skatinamos?

– Skatinamos konkrečiai nėra. Aišku, atsirandant didesniam kiekiui mokinių, natūraliai didėja krūviai mokytojams, ir daugiau pamokų vyksta mokykloje. Toks tas principas ir yra.

– Jeigu mokyklos ir nesipriešina, ar nebijote, kad gali kilti, ypač dabar, bendruomenių ir tėvų pasipiktinimas?

– Žinote, pasipiktinimo visą laiką ir, matyt, įvairiais klausimais gali kilti. Bet mes galvojame, kad yra priimtas teisingas sprendimas šiuo metu organizuoti švietimą stovyklose tam, kad suteikti pereinamąjį laikotarpį tiek patiems atvykusiems mokyklinio amžiaus migrantams, tiek ir visai bendruomenei, kad pamatytų, jog tai nėra dalykas, kurio reikėtų baimintis.

– Kaip tuos vaikus mokyti, kai dažnas jų, o tikriausiai ir didžioji dauguma, kalba tik savo gimtąja kalba? Nuo ko pradėti? Tie pirmi žingsniai turėtų būti neįsivaizduojamai sunkūs.

– Asmeniškai nesu tokio mokymo specialistas, bet labai džiaugiuosi, kad mes valstybėje turime tokių specialistų. Turime ir Vilniaus lietuvių namus, kuri daug metų dirba su vaikais atvykusiais iš įvairių valstybių, kurie pabėgo iš karo įvairių zonų. Jie tas mokymo metodikas turi ir yra vienareikšmiškai pasiruošę padėti visiems mokytojams, kurie dalyvautų tokiame mokymo procese, kad jie tinkamai pasiruoštų ir galėtų tinkamai mokyti vaikus lietuvių kalbos.

– O ar yra kažkokie specialūs vadovėliai, kitos specialios mokymo priemonės?

Situacija yra dėkinga tuo, kad jai nereikalinga ypatingai sudėtinga literatūra. Tiesiog reikalingas kitoks priėjimas prie lietuvių kalbos mokymo.

– Yra apskritai speciali metodika. Ta situacija yra dėkinga tuo, kad jai nereikalinga ypatingai sudėtinga literatūra. Tiesiog reikalingas kitoks priėjimas prie lietuvių kalbos mokymo. Tam pasiruošti tikrai yra įmanoma ir tai neturėtų būti kliūtis.

– Kaip jūs galvojate, kaip mokytojai jaučiasi klasėse, kai staiga gali padidėti vaikų kiekis? Aš nekalbu apie pirmąjį etapą, kai juos mokysite pabėgėlių stovyklose. Bet būtent antrajame etape.

– Mes kalbėjome su mokytojais, su mokyklų administracijomis: konkrečiai – Jonavos ir Švenčionių rajonuose. Jiems tai nėra naujiena. Į tai jie žiūri normaliai ir priimtinai. Vertiname tai, koks mokinių kiekis galėtų būti priimtas mokyklose mokytis. Jeigu tai būti didelis kiekis, tai galėtų būti sudėtinga. Bet kaip aš ir minėjau, kad antraisiais metais bet kokiu atveju yra matoma ta tendencija, kad turėtų mažėti.

– Bet antrajame etape tikriausiai kils ir saugumo iššūkių palydos prasme, nes niekas negali nuneigti fakto, kad, pavyzdžiui, devyniolikos metų moksleivis vietoje nuėjimo į mokyklą eitų link savo išsvajotosios Vokietijos.

– Vėlgi, ne naujiena yra sudarytos visos sąlygos, kad būtų galima organizuoti ir palydėjimą. Palydėjimas organizuojamas ne visais atvejais, praktikoje žiūrima reali situacija, ar jis yra būtina ar ne. Jeigu matytume, kad tai yra reikalinga, tai tiek iš stovyklos pusės, tiek iš mokyklos pusės galėtume galvoti apie palydėjimo organizavimą, jeigu tai būtų reikalinga.

Mes kaip šalis privalome užtikrinti migrantų vaikų mokymą per tris mėnesius nuo atvykimo laiko.

– Kokie šiai dienai yra mūsų pajėgumai? Kiek vaikų galėtume mokyti antrajame etape?

– Apie antrąjį etapą dabar jums negalėčiau atsakyti. Kadangi, jeigu mes praplėstume savo pajėgumus toliau nei Jonava ir Rukla, tuomet atitinkamai didėja ir skaičiai. Dabar matome, kad pirmajame etape mes galime užtikrinti ugdymą pačiose stovyklose – yra patalpų, kurias galima pritaikyti naudoti kaip klases, kuriose vyktų pamokos. Mes organizuojame mokytojų priėmimo procesą, mobilias mokytojų komandas, kurios suburtos būtent tose stovyklose ir mokytų. Pirmam etapui pajėgimui tikrai yra įmanomi. Antrajam etapui – viskas priklausytų nuo to, kaip plačiai norėtume organizuoti geografiškai Lietuvoje migrantų vaikų ugdymą. Jeigu mes išplėstume tuos pajėgumus toliau negu dabar tose mokyklose, kurios įprastai dirba su migrantų vaikais, tos galimybės yra labai didelės.

– Kada prasidės migrantų vaikų mokymas?

– Spalio 1-ają. Mes kaip šalis privalome užtikrinti migrantų vaikų mokymą per tris mėnesius nuo atvykimo laiko. Įvertinant tai, kada buvo didžioji banga, pasirinkta data – spalio 1 diena, nuo kada turėtume pradėti jų švietimą.

Antradienį 75 Seimo nariams balsavus „už“ ir septyniems susilaikius priimtos mokymą šeimoje įteisinančios Švietimo įstatymo pataisos.

Pataisų įsigaliojimas numatytas birželį, tad rinktis ugdymą namuose šeimos galėtų jau nuo kitų mokslo metų.

Įstatymo pataisos numato, kad vaikas gali būti ugdomas šeimoje, su pasirinkta mokykla sudarius mokymo sutartį. Ugdantis šeimoje įgytas išsilavinimas prilyginamas mokykloje įgytam išsilavinimui.

Seimo priimtos pataisos, palyginti su pirmine versija, pakoreguotos, numačius daugiau saugiklių.

Pirminiame projekte buvo įrašyta, kad mokykla turi teisę patikrinti ugdymosi šeimoje sąlygas, vėliau nuostata sugriežtinta, kad tai būtų privaloma.

Numatyta, kad prieš sutarties dėl vaiko ugdymosi šeimoje sudarymą mokykla, pasitelkdama reikalingus specialistus, įvertina ugdymosi šeimoje sąlygas, vaiko brandos ir žinių lygį.

Mokykla, su kuria sudaryta mokymo sutartis, turės konsultuoti mokinius, aprūpinti mokomąja medžiaga, periodiškai vertinti mokymosi pažangą ir pasiekimus, socializacijos poreikio užtikrinimą.

Kaune veiklą pradėjusios tarptautinės įmonės per 2019–2021 m. planuoja sukurti beveik 1 600 naujų ir gerai apmokamų darbo vietų, t. y. vidutiniškai beveik po 530 darbo vietų kiekvienais metais.

Siekdamos surasti tinkamiausius specialistus naujoms darbo vietoms užimti, įmonės pirmiausiai bendradarbiauja su vietos aukštojo ir profesinio ugdymo įstaigomis, ieško reikalingų darbuotojų Kaune ir Kauno rajone, tačiau dalį darbuotojų – dažniausiai aukščiausios ir vidurinės grandies vadovų – užsienio kapitalo įmonės į Kauną persivilioja iš kitų padalinių užsienio šalyse.

Pagrindinis uždavinys, keliamas užsienio ekspertams, yra gerosios patirties ir žinių perdavimas, pagalba pradėti ir išvystyti kertinius įmonės veiklos procesus. Kadangi įmonių statyba, įrengimas, veiklos pradžia ir procesų įgyvendinimas neretai užtrunka ne vienerius metus, dalis šių vadovų į Kauną persikelia kartu su šeimomis.

Tarptautinio išsilavinimo aktualumas užsieniečių ir mišrioms šeimoms

Nors grįžtamosios lietuvių migracijos srautas, deja, neauga sparčiai, tiek Lietuvoje, tiek Kaune įsikuria vis daugiau mišrių šeimų. Kasmet į Lietuvą grįžta daugiau kaip 1 000 ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų.

Užsieniečių bei mišrioms šeimoms aktualus dvikalbis ugdymas arba mokymasis užsienio kalba. „Džiaugiamės, kad nusprendus reemigruoti, ar atvykstant iš užsienio dirbti į Lietuvą, Kaunas pasirenkamas kaip tinkamas miestas šeimoms. Šioms šeimoms Kaunas gali pasiūlyti patogią infrastruktūrą ir kokybišką kasdienybę, patrauklias sąlygas vaikams pilnavertiškai mokytis, augti ir tobulėti“ – įsitikinusi VšĮ „Kaunas IN“ verslo skyriaus vyr. projektų vadovė Neringa Valantinė.

Šioms šeimoms Kaunas gali pasiūlyti patogią infrastruktūrą ir kokybišką kasdienybę, patrauklias sąlygas vaikams pilnavertiškai mokytis, augti ir tobulėti.

„Globalizacijos proceso iššūkiai, Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinių veržimasis įgyti tarptautinį išsilavinimą užsienyje, emigrantų tėvų, gyvenančių užsienyje, bet suvokiančių išsilavinimo svarbą, prašymai sudaryti galimybę vaikams mokytis mūsų gimnazijoje bei tokių mokinių adaptavimosi problemos, nes jie menkai mokėjo komunikuoti gimtąja kalba, paskatino Kauno Jėzuitų gimnaziją labiau domėtis galimybe Kauno Jėzuitų gimnazijoje mokomuosius dalykus dėstyti anglų kalba“, – prisimena Kauno Jėzuitų gimnazijos, kurioje ugdymas anglų kalba vyksta jau nuo 2013 m., direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aušrinė Šerepkienė.

„Matome užsienio investicijų augimą Kaune ir su jomis vis daugiau atvykstančių užsieniečių. Sulaukiame daug užklausų iš besirengiančių atvykti dirbti mūsų mieste bei gyvenančių lietuvių šeimų ne Lietuvoje dėl galimybės mokytis anglų kalba. Taip pat „Erudito licėjuje“ gana didelis procentas (apie 15 proc.) mokinių iš mišrių ar užsienyje ilgą laiką gyvenusių šeimų, kurių vaikams lietuvių kalba nėra pagrindinė. Laikomės nuostatos, kad apie 30 proc. ugdomojo turinio būtų pateikiama anglų kalba, o licėjuje šiuo metu mokosi mokiniai iš daugiau nei 10 šalių. Pati mokyklos komanda taipogi tarptautinė – turime specialistų iš Taivano, Gruzijos, Kamerūno, Portugalijos, Indijos.“, – pasakoja Erudito Licėjaus direktorius dr. Nerijus Pačėsa.

„Vaikystės Sodo“ ir „Karalienės Mortos mokyklos“ Kauno regiono vadovė Elvija Petkevičienė pasakoja, kad: „Ugdymo anglų kalba poreikis Kaune jaučiamas pastaruosius keletą metų. Kadangi didelį dėmesį skiriame kalbų ugdymui, pas mus mokosi vaikai iš trikalbių ar dvikalbių šeimų. Šiemet turime vaikų, kalbančių tik anglų kalba, todėl „Vaikystės Sode“ atidarėme tarptautinę klasę ikimokyklinukams, kurioje mokytojai su vaikais ir tėvais kalba tik anglų kalba. Kadangi jaučiame didėjantį susidomėjimą bei  Kauno investicinio augimo pulsą, planuojame atidaryti tarptautinę klasę ir pradinėje mokykloje“.

Integracijos iššūkiai

Kraustymasis į kitą šalį yra tikrai nemažas iššūkis ne tik vaikams, bet ir visai šeimai, o nauja mokykla vienas iš aktualiausių klausimų į Lietuvą grįžtančių bei atvykstančių užsieniečių šeimoms. Tačiau, anot E. Petkevičienės, „akivaizdu, kad Kaunas ir ugdymo įstaigos tam ruošėsi ir yra pasiryžęs šį iššūkį priimti – vis daugiau informacijos pateikiama anglų kalba. Be to, ir kauniečiai yra labai svetingi bei visada pasiryžę pagelbėti“. E. Petkevičienė pastebi, kad „šeimos mus susiranda ir renkasi dėl panašumo į kitų užsienio ar tarptautinių mokyklų ugdymo procesų organizavimą, tai tikrai labai palengvina šeimų apsisprendimą kraustytis ir kurtis Kaune.“

Kauno Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui A. Šerepkienė akcentuoja, kad dažniausiai emigrantų vaikų integracijoje pagrindiniai iššūkiai kyla dėl jų menko gimtosios lietuvių kalbos mokėjimo ir mokomųjų dalykų programų neatitikimo, tačiau šią problemą puikiai sprendžia tarptautinės ugdymo programos.

Dr. N. Pačėsa pasakoja, kad sklandi integracija neatsiejama nuo bendros socialinės infrastruktūros, paslaugų sektoriaus prieinamumo užsieniečiams anglų kalba: „Iš šeimų girdime įvairių atsiliepimų. Jie džiaugiasi gyvendami moderniame ir patogiame mieste, kur dauguma gyventojų, bent jau dirbančių aptarnavimo sferoje, puikiai kalba anglų kalba. Tačiau jie pasigenda daugiau tarptautinių vietų, pradedant pramogomis anglų kalba ir baigiant įvairesnės virtuvės pasiūlymais. Tarkim meksikiečių šeima, kurios vaikai mokosi „Erudito licėjuje“ yra atradę vienintelį meksikiečių restoraną ir susiduria su sunkumais randant daugiau jiems įprastos virtuvės galimybių bei labai nedidelėmis galimybėmis ispanakalbio viešojo ir laisvalaikio organizavime.“

Naujos tarptautinės klasės Kaune

Iki šių metų rugsėjo, mokymas užsienio kalba buvo teikiamas tik vyresnių klasių moksleiviams, nuo 9 iki 12 klasės: Kauno Jėzuitų gimnazijoje jau ne vienerius metus ugdymas vykdomas pagal į gabius vaikus orientuotą tarptautinio bakalaureato programą. Tačiau augantis susidomėjimas ir poreikiai mieste turėti ir daugiau klasių užsienio kalbomis, paskatino ir šių paslaugų pasiūlos augimą. 2018 m. rugsėjį įkurtos tarptautinės klasės ir artimiausių ateinančių metų planai stipriai išplėtė ugdymo anglų, anglų/lietuvių kalba, pasiūlą Kaune.

Jau nuo šių mokslo metų pradžios, patys mažiausieji – nuo 2-jų iki 5-erių metų – vaikai gali lankyti dvikalbio ugdymo klasę „Eurekos“ ankstyvojo ugdymo mokykloje bei tarptautinę klasę „Vaikystės Sode“. Akredituota tarptautinė Kembridžo mokykla „Erudito licėjus“ nuo šių metų integruoja anglakalbius vaikus nuo 0 iki 9 klasės.

„Pagrindinis 3-5 metų vaikams skirtos ankstyvojo ugdymo mokyklos „Eureka“ unikalumas – dvikalbė ugdymo filosofija, kuri suteikia galimybę vaikams pažinti pasaulį lietuvių ir anglų kalbomis. Mūsų nuoširdi misija yra sukurti pamatą unikalios asmenybės brandai. Asmenybės ugdymo prioritetas yra emocinio-socialinio intelekto stiprinimas, pasitelkiant šiuolaikinį mokymą paremtą integralumu, patirtiniu mokymusi ir žaidybiniais metodais. Ir visą šią ugdymo sistemą organizuojame dvejomis kalbomis, taip užtikrindami galimybę visiems vaikams gauti profesionalų ugdymą“, – teigia „Eurekos“ vadovė Kristina Gadliauskienė.

„Vaikystės Sodo“ ikimokyklinio ugdymo programos pagrindas – unikali kontekstinio ugdymo programa, kuri tarptautinėje klasėje įgyvendinama anglų kalba imersijos metodu, kai mokytojai bendrauja su mokiniais ir tėvais tik anglų kalba“, – pasakoja E. Petkevičienė.

Užsienio kalbas integruoti į mokymo turinį taip pat siūlo dvi Kauno bendrojo lavinimo mokyklos: Jurgio Dobkevičiaus progimnazija ir Jono Jablonskio gimnazija, kurios ruošiasi Tarptautinio bakalaureato programų nuo 1 iki 12 klasės įgyvendinimui. Kauno J. Dobkevičiaus progimnazijoje šiuo metu vykdoma dvikalbė programa, kurios tikslas – tinkamai pasiruošti tarptautiniam bakalaureato pradinio ugdymo (PYP) ir pagrindinio ugdymo (MYP) programoms, o J.Jablonskio gimnazijoje vidurinio ugdymo (DP) programai 9-12 klasėse. Nuo 2019 m. rugsėjo Kauno J. Dobkevičiaus progimnazijoje planuojama pradėti vykdyti 1 -5 klasių PYP ir 6-8 klasių mokinių MYP programas, J.Jablonskio gimnazija – priima mokinius į dvikalbio ugdymo 9-10 klases, kurie 11-12 klasėje galės mokytis pagal tarptautinio bakalaureato Diplomo programą.

„Tarptautinis bakalaureatas su sava integruoto visuminio ugdymo ir vertybių filosofija yra ypač pažangus ir subalansuotas kiekvienam besimokančiajam tapti visapusišku, harmoningai su aplinka ir pasauliu sąveikaujančiu žmogumi, gebančiu kūrybiškai ir socialiai reikštis visuomenėje, komunikuoti įvairiomis kalbomis bei praktiškai pritaikyti įvairias akademines žinias. Kurti tokią aukštų vertybinių ir akademinių standartų mokyklą vaikams nuo 1 klasės yra ne tik didžiulis iššūkis, bet svarbiausia įkvepiantis naujas mokyklos ateities kelias“ – teigia progimnazijos direktorė Lina Viršilienė.

„Ypatingai džiugina tai, kad tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos, yra linkusios į dialogą ir įsiklausymą apie tikruosius poreikius, kuriuos diktuoja rinka. Net ir tais atvejais, kai mokykloje dar nėra suformuotos klasės vienai ar kitai amžiaus grupei, mokyklos yra pasiruošusios sudaryti galimybes mokytis iš svetur atvykusių šeimų vaikams bei ieškoti individualių sprendimų kiekvienam“, – apibendrino VšĮ „Kaunas IN“ verslo skyriaus vyr. projektų vadovė Neringa Valantinė.

Intelekto lavinimo centro „Brain Gym“ sertifikuota trenerė Justina Inkrataitė sako, kad mokymosi sėkmė priklauso nuo kognityvinių vaiko gebėjimų, kuriuos galima lavinti ir tokiu būdu ženkliai pagerinti pasiekimus moksle.

„Moksliniai tyrimai patvirtina, kad smegenų treniravimas padeda tiek vaikams, tiek suaugusiems stiprinti silpnuosius įgūdžius. Todėl mokymosi pradžioje kiekvienam atliekamas Gibsono testas, kuris atskleidžia stipriąsias ir silpnąsias vaiko vietas. Moksliškai išmatavus kognityvinius vaiko gebėjimus, dirbama su juo tikslingai – laviname tas smegenų sritis, kurios atsakingos už silpnesnius gebėjimus“, – aiškino trenerė.

Ji teigia, kad vienas iš pagrindinių dalykų, kurį reikia ugdyti praktiškai kiekvienam vaikui – susikoncentravimas. „Vaikai yra aktyvūs, dažnai nenustygstantys vietoje, tačiau turi išmokti susikoncentruoti pusvalandžiui ar akademinei valandai. Tai jiems padeda geriau atlikti užduotis, pasiruošti pamokoms. Jeigu žmogui sunku tai padaryti, jis dažnai palieka darbus neužbaigtus, šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos“, – sakė specialistė.

Kitas svarbus dalykas – gebėjimas dirbti esant „trikdžiams“: „Tikrai gyvenime ne visada turėsime idealias darbo ar mokymosi sąlygas. Galiu pasakyti, kad tie vaikai, kurie geba atsiriboti nuo aplinkos, tai yra, nekreipti dėmesio į aplinkinius trikdžius, gali mokytis geriau, jie sunkiau pasimeta, sunkiau juos sutrikdyti. Kontrolinio darbo ar egzaminų metu tai yra labai svarbu“.

Ekspertė pasakoja, kad mokymosi procese taip pat svarbu gebėti išlaikyti dėmesį į kelis dalykus vienu metu. Moksleiviai per dieną turi „suvirškinti“ pakankamai daug ir labai skirtingos informacijos, todėl gebėjimas ją sisteminti yra labai svarbus siekiant geresnių rezultatų tiek moksle, tiek siekiant karjeros.

„Darbe mes susiduriame su panašiais dalykais – vienu metu turime atlikti kelias užduotis, mokykloje – tas pats. Vaikas eina į lietuvių kalbos pamoką, vėliau į fiziką ir matematiką. Dalykai skirtingi, todėl vaikas turi gebėti greit persiorientuoti ir maksimaliai įsisavinti informaciją“, – sakė ekspertė.

J. Inkrataitė teigia, kad tėvai turėtų taip pat atkreipti dėmesį į vaikų gebėjimą įsiminti informaciją bei ją naudoti tikslingai ir efektyviai pamokų metu – visgi mokykloje skatinama greit įsiminti, tačiau retu atveju tikrinama „ilgoji“ atmintis.

„Įsiminti informaciją ir ją įrašyti į „trumpąją atmintį“ nėra sunku, tačiau jeigu norime, kad ji išliktų mūsų „ilgojoje atmintyje“, būtina kartotis seną informaciją nuolatos. Tai reiškia, kad ir po kontrolinio reikia vis pasikartoti informaciją, jog ir atėjus egzaminams ji būtų kiekvieno moksleivio galvoje“, – patarimais dalijosi trenerė.

Vis daugiau moksleivių dėl įvairių priežasčių nepakankamai gerai įsimena skaitytą tekstą. Trenerė mano, kad tai gali būti dėl streso ar pervargimo, bet kartu tai gali būti ir dėl to, kad moksleiviui sunku savo galvoje sudėlioti matytą vaizdą.

„Kiekvienas moksleivis mokosi skirtingai, informacijos įsisavinimo greitis yra labai skirtingas. Reikia stengtis vaikams padėti juos mokant kuo labiau įsisavinti informaciją, nes problema dažnai būna ta, kad vaikas nors ir mokosi, stengiasi, bet rezultatai negerėja“, – kalbėjo J. Inkrataitė.

Ekspertė pataria – nesvarbu, ar vaikas gerai mokosi, ar prasčiau, vis tiek reikėtų kiekvienam moksleiviui atlikti gebėjimų testą, kad specialistai pasakytų, su kokiomis problemomis susiduria vaikas bei kaip jas spręsti.

„Dažnai būna taip, kad jeigu vaikas mokosi gerai,  tėvai net nesikiša į mokymosi procesą. Tai yra ir gerai, tačiau bet kokiu atveju reikia žinoti, ar tas vaikas tiesiog „iškala“ informaciją kontroliniam darbui, ar ta informacija lieka jo galvoje, kad ateity būtų panaudojama laikant egzaminus“, – kalbėjo trenerė.

J. Inkrataitė teigia, kad lavinti kognityvinius gebėjimus pravartu kiekvienam žmogui – tokiu būdu gerėja atmintis, koncentracija, mokslai ir darbai sekasi sėkmingiau, problemos sprendžiamos paprasčiau, tokie žmonės tampa lyderiais savo srityse, sėkmingais verslininkais ir vadovais.

Į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius mokysiančios bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos už jų mokymą turėtų gauti 30 proc. daugiau lėšų nei už kitų vaikų ugdymą.

Vyriausybė šią savaitę turėtų patvirtinti Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą, pagal kurį mokiniui, kuris yra iš pabėgėlių šeimos, būtų skiriamas 30 proc. didesnis mokinio krepšelis.

Švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina BNS sakė, kad papildomomis lėšomis mokyklos apmokėtų specialistų paslaugas, kurios, tikimasi, leis vaikams greitai integruotis į bendraamžių klases.

„Bendra strategija yra kuo skubiau integruoti vaikus į ugdymo sistemą, tai yra į bendrojo lavinimo mokyklas - būtų per didelė prabanga, jei vaikas labai ilgą laiką praleistų išlyginamojoje klasėje. Padidinta suma būtent numatyta mokytojo padėjėjo etatui ir švietimo pagalbos specialistams apmokėti, kad vaikai kuo greičiau integruotųsi į mūsų mokyklas“, - aiškino viceministrė.

Lietuva yra įsipareigojusi per dvejus metus priimti 1105 asmenis, kurie bėga nuo smurto Sirijoje, Irake ir Eritrėjoje. Pirmoji šeima į Lietuvą atvyko praėjusią savaitę. Pasak viceministrės, skaičiuojama, kad tarp visų pabėgėlių gali būti iki 700 vaikų.

„Jeigu vaikų būtų apie 700 - čia maksimalus skaičius - (švietimui) papildomai reikėtų kažkur apie 0,5 mln. eurų per metus“, - sakė N.Istomina.

Didesnis krepšelis ir dabar skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais, paprastai tai - neįgalieji.