-
E. Česonis: mažinti atskirtį galima tik į gyvenimą pažvelgus iš žmonių su negalia perspektyvos
E. Česonis – vienas iš „Camelia“ klipo herojų. Šiuo klipu vaistinių tinklas pristatė lojalumo programą „Kartu vienas dėl kito“, skirtą žmonių su negalia patiriamoms išlaidoms mažinti. Taip pat kartu startavo socialinė komunikacijos kampanija, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones.
Nors Ernestas neturi dalies kairės rankos, tai nesutrukdė jam tapti profesionaliu sportininku. Tiesa, ši kelionė nebuvo lengva, o pirmieji žingsniai link sporto prasidėjo žaidžiant kieme su kamuoliu ar išbandant ledo ritulį. Tik pradėjęs eiti į mokyklą būsimas triatlonininkas nusprendė lankyti futbolą. Dabar Ernestas prisimena, kad tuomet treneris ar komandos draugai turėdavo jam užrišti batus, bet ryškesnės atskirties vaikas nejautė – dėl nešiojamo protezo daugelis klasės draugų net nepastebėdavo Ernesto negalios.
Vėliau, jau paauglystėje, sužinojęs apie žmonių su negalia sportą, Ernestas perėjo į lengvąją atletiką. Tuo metu sportas buvo tik viena iš vaikino laisvalaikio veiklų. Nors Lietuvoje lengvosios atletikos čempionu tapo daugiau nei dešimt kartų bei dalyvavo atvirame Vokietijos čempionate, kuriame taip pat užėmė prizinę vietą, apie profesionalų sportą mintys dar nekildavo. Be to, daug laiko reikalavo mokslai, vėliau darbas bei draugai.
Santykis su sportu kardinaliai pasikeitė tik prieš 5 metus, kai sužinojęs apie triatloną, sporto šaką, kuri apjungia tris rungtis – plaukimą, važiavimą dviračiu bei bėgimą –, Ernestas pasiryžo tapti profesionaliu sportininku.
Žinojau, kad reikia išeiti iš komforto zonos. Proceso metu lydėjo daug nežinomybės, todėl reikėjo įdėti daug papildomų pastangų.
„Lengva nebuvo, bet motyvavo aiškaus tikslo siekimas: noriu atstovauti Lietuvai pasaulyje ir būti pirmu lietuviu paralimpinio triatlono šakoje. Kai tai supratau, dar žaidžiau futbolą mini lygoje, dirbau žmonių su negalia sąjungoje – žodžiu, labai patogiai gyvenau. Žinojau, kad reikia išeiti iš komforto zonos. Proceso metu lydėjo daug nežinomybės, todėl reikėjo įdėti daug papildomų pastangų. Tačiau niekada nesigailėjau dėl šio žingsnio, nes jį žengus, atsirado ir disciplina, ir saviugda, ir papildoma motyvacija. Taip pat natūralu, kad kartais aplanko negatyvios mintys ir nebesinori nieko daryti, tačiau labai svarbu atrasti naujų jėgų ir tą būseną įveikti“, – pasakoja sportininkas.
Būdas mažinti socialinę atskirtį
Triatlonininkas gana dažnai pasakoja apie savo negalią ir dalyvauja socialinėse akcijose. Jis įsitikinęs, kad taip gali prisidėti prie pokyčių visuomenėje ir įkvėpti kitus, susiduriančius su panašiomis problemomis. Bendraminčių atsiranda ir pačiose varžybose – su daugeliu sportininkų Ernestas palaiko artimą ryšį.
„Kai varžausi rungtynėse, susikoncentruoju į savo tikslą ir stengiuosi parodyti, ką pasiekiau per treniruotes. Bet kai vyksta varžybos, kuriose nedalyvauju, palaikau savo draugus – juos pafotografuoju, pafilmuoju, parėkauju, kad nepasiduotų. Toks palaikymas visada yra ir iš kitų, kai aš rungtyniauju. Kiekvienas norime būti savimi, bet tuo pačiu ir lygiuojamės į kitus, todėl ši bendruomenė motyvuoja dar labiau stengtis“, – sako triatlonininkas.
Dėl savo užsiėmimo profesionaliu sportu Ernestas sulaukia daug palaikymo ir iš aplinkinių: „Sporto salėje mane daugelis atpažįsta, todėl iš kitų išgirstu gražių ir palaikančių žodžių. Pasitaiko, kad ir gatvėje praeiviai atpažįsta. Tada prieina, pavadina šaunuoliu, pasako, kad esu puikus pavyzdys. Paprastai žmonės žavisi, kad nepasiduodu ir sportuoju.“
Vis dar trūksta empatijos ir žinių apie žmones su negalia
Triatlonininkas prisimena, kad ne visada žmonių požiūris buvo toks supratingas. Kažkada paralimpiečius vadindavo „sportininkais invalidais“, dažnai pasitaikydavo nuomonė, kad žmogus su negalia turėtų sėdėti namie ir viešumoje nesirodyti.
„Anuomet nebuvo tiek daug viešumo, o dabar mes esam labiau girdimi. Kai žmonės mato, kad mes ir dirbame, ir sportuojame, ir nebijome aktyviai veikti visuomenėje, jie kitaip mus vertina. Nuo viešumo priklauso ir visi kiti su neįgaliais žmonėmis susiję sprendimai“, – įsitikinęs E. Česonis.
Jis pastebi, kad šiomis dienomis visuomenei daugiau dėmesio skiriant žmonėms su negalia, vis tiek pasitaiko atvejų, kuomet infrastruktūra ir kiti kasdieniai iššūkiai sukelia papildomų problemų, ypač judant – ne tik turintiems judėjimo negalią, bet ir, pavyzdžiui, akliesiems.
„Žmonės apie palengvinimus negalią turintiems asmenims dažnai galvoja tik iš savo perspektyvos. Todėl apie šiuos projektus, reikėtų konsultuotis ne su sveikais žmonėmis, bet su mumis, susiduriančiais su tuo kiekvieną dieną. Žmonės su negalia nori patys atlikti užduotis, užvažiuoti ant pakilos, pereiti gatvę savarankiškai, o ne būti užnešti ar užstumti“, – įsitikinęs E. Česonis.
Požiūris į žmones su negalia smarkiai priklauso nuo visuomenės turimų žinių šia tema. Anot Ernesto, tėvams su vaikais apie tai reikėtų kalbėti nuo mažų dienų. Taip pat didelę įtaką daro ir socialinės akcijos, pavyzdžiui, paralimpinių sportininkų vykimas į mokyklas – tai būdas kurti vieningesnę ir draugiškesnę visuomenę.
Pasak Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus, kuris Ernesto karjerą iš arti stebėjo nuo pat pradžios, sportininkas daug prisideda prie paralimpinio judėjimo tikslų siekimo.
„Ernestas – ryški asmenybė Lietuvos paralimpiniame sporte, kuri daug duoda šiam judėjimui, daug prisideda prie mūsų sporto populiarinimo, visuomenės švietimo. Džiaugiuosi, kad jam tokiu padėjo tapti ir Lietuvos paralimpinis komitetas, prisidėjęs prie karjeros vystymo, ypač jos pradžioje. Tai, ką darome mes, ką savo ruožtu daro Ernestas, yra paralimpinio judėjimo misija – įgalinti žmones per sportą, siekti integracijos į visuomenę ir visaverčio žmonių su negalia gyvenimo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime tokių įkvepiančių pavyzdžių“, – sakė M. Bilius.
„Bendradarbiaudami su Lietuvos paralimpiniu komitetu siekiame šviesti visuomenę ir padėti jai kuo geriau suvokti, kaip joje jaučiasi žmonės su negalia – su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kaip mes galėtume prisidėti prie jų išsprendimo. Itin svarbu, kaip Ernestas sako, išgirsti būtent žmones su negalia iš jų perspektyvos, todėl jo ir kitų mūsų klipe nusifilmavusių herojų istorijomis siekiame atskleisti, kuo gyvena kiekvienas iš jų. Siekiame padėti suprasti, jog jie nėra kitokie – mes visi turime savų iššūkių, su kuriais gyvename, tačiau kai kurias žmonių su negalia problemas mes galime išspręsti tik susivieniję“, – teigia „Camelia“ vaistinių tinklą valdančios „Nemuno vaistinės“ generalinė direktorė Aušra Budrikienė.
Tapus lojalumo programos „Kartus vienas dėl kito“ dalyviu, fizinėse vaistinėse bus suteikiamos šios nuolaidos:
• -30 proc. maisto papildams;
• -25 proc. kosmetikai;
• -20 proc. nereceptiniams vaistams;
• iki -15 proc. receptiniams vaistams;
• -20 proc. kitam asortimentui.
Daugiau informacijos apie lojalumo programą ir socialinę komunikacijos kampaniją rasite „Camelia“ vaistinėse ir internetinėje svetainėje www.camelia.lt/kartu.
-
Vaistininkai apie „Eurovaistinę“: kodėl kai kurie iš jų čia dirba netgi virš 20 metų?
Per 21 metus – šeši skirtingi amplua
21 darbo metus „Eurovaistinėje“ skaičiuojanti vaistininkė Jelena Deksnienė pasakoja, kad per visą šį laiką ji spėjo netgi šešis kartus pakeisti savo pareigas bei du kartus persikraustyti į skirtingus miestus.
„Savo profesinį kelią Klaipėdoje pradėjau kaip vaistininko padėjėja. Per devynerius metus pabaigiau išlyginamąsias studijas, įgijau farmacijos magistrą ir tapau vaistinių vadove. Tuomet nusprendžiau persikraustyti į Druskininkus, o darbas „Eurovaistinėje“ kraustėsi kartu su manimi. Taip pat du kartus turėjau progą išbandyti save skirtingų Lietuvos regionų vadovės pareigose. O visai neseniai ir vėl grįžau į Klaipėdą, kur vaistinių tinklas pasiūlė man farmacinės veiklos vadovės poziciją“, – pasakojo J. Deksnienė.
Jelena sako, kad keisdama gyvenamąją vietą nesvarstė ieškoti kitos darbovietės. Anot jos, tai dėl „Eurovaistinės“ vidinės kultūros, priimtinų įmonės tikslų bei užmegzto nuoširdaus santykio su regionų vadovais. Taip pat vaistininkė pastebi, kad kasdieniame darbe gelbsti naujausios kompiuterinės programos, apimančios darbą su kasa, elektroniniais receptais bei ataskaitų rengimu.
Vaistininkui – ne tik farmaciniai projektai
Gyvenamųjų miestų nebijojo keisti ir penkerius metus „Eurovaistinėje“ besidarbuojantis vaistininkas Eimantas Skalandis. Pirmoji jo pažintis su „Eurovaistine“ įvyko dar studijų metais, sulaukus pasiūlymo vasaros sezonu išbandyti save kaip vaistininko asistentą Nidos vaistinėje.
„Nida, Šiauliai ir Vilnius – visuose šiuose miestuose „Eurovaistinė“ pasiūlydavo naują darbo vietą. Kaskart tai padėdavo drąsiau nerti į gyvenimo pokyčius, nes juk atsikraustyti į visai nepažįstamą miestą – rimtas iššūkis, bet turint tvirtą pagrindą po kojomis tai tampa lengviau. Pradėjęs nuo vaistininko asistento, šiandien esu vaistinės vadovas. Per visus šiuos penkerius metus mane priekin vedė ne tik vidinės karjeros pokyčiai, bet ir visuomet atvira galimybė, esant norui, prisijungti prie įvairiausių projektų“, – pasakojo E. Skalandis.
Savęs kaip aktoriaus išbandymas filmavimų aikštelėje ir dalyvavimas vidiniuose įmonės tobulėjimo, ugdymosi projektuose. Visa tai išmėginęs vaistininkas sako, kad tokios veiklos ne tik gina nuo monotonijos, bet ir leidžia iš arčiau pažinti įmonę bei atveria kur kas daugiau galimybių.
Gali būti išgirstas iš bet kurio miesto
Vos vienerius metus Panevėžio „Eurovaistinėje“ dirbanti vaistininkė Fausta Barisevičienė spėjo tapti viena iš vaistinių tinklo kalbinamų vaistininkų žiniasklaidoje:
„Buvo netikėta pirmą kartą sulaukti kvietimo pasidalinti savo žiniomis apie sveikatą su plačiąja auditorija. Iš tiesų, mes kartais įsisukę į darbo rutiną tarsi einame tiesiai nesidairydami, todėl labai smagu, kai organizacija sukuria galimybes realizuoti save plačiau. Kaskart ruošdamasi interviu ne tik atnaujinu savo žinias, bet pagilinu ir po to jomis dalinuosi vaistinėje“, – pasakojo F. Barisevičienė.
Vaistininkės patarimai žiniasklaidoje jau spėjo sulaukti ir grįžtamojo ryšio. Anot jos, būtent tai yra didžiausias pasiekimas. Kaip ji teigia – jeigu bent vienos papildomos akys perskaitys, o gal dar vienos ausys išgirs žinutę, tai jau atpirks laiką ruošiantis interviu.
Nuo darbo vaistinėje iki projektų logistikoje
Prieš 2,5 metų prie „Eurovaistinės“ komandos prisijungusi Milda Lukošaitytė iš karto šoko į vaistinės vadovės batus, o šiandien ji savo rankose laiko farmacinės veiklos projektus logistikos centre.
„Jeigu tik turi noro, čia tu gali įsitraukti į įvairius įmonės projektus. Viename iš jų turėjau progą susipažinti ne tik su kolegomis iš vaistinių, bet ir iš kitų sričių. Būtent taip atsirado galimybė save išbandyti logistikoje, kur šiuo metu esu farmacinės veiklos projektų vadovė. Čia aš atsakinga už farmacinę veiklą didmenoje, užtikrinant, kad visi vaistai būtų laikomi tinkamomis sąlygomis ir tiekiami rinkai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais“, – pasakojo M. Lukošaitytė.
„Eurovaistinės“ komandą šiuo metu sudaro beveik 1 800 žmonių, kurie veikia trijose sferose: vaistinėse, administracijoje ir logistikos sandėlyje. Įmonė jungia skirtingo amžiaus ir darbo patirties žmones, kurių vidutinis darbo stažas įmonėje – 5,2 m. Iš viso „Eurovaistinė” turi 272 vaistinių tinklą visoje Lietuvoje ir yra įmonių grupės „Euroapotheca“ dalis, kuri valdo mažmeninės prekybos vaistinių tinklus ir didmeninės vaistų prekybos įmones Lietuvoje, Švedijoje, Latvijoje, Estijoje, taip pat vaistines internete Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje vystančią bendrovę „Azeta“, UAB.