Jubiliejaus vakarą Vaiva spindėjo lyg tikra Holivudo žvaigždė. Elegantiškas, dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtas baltas kostiumas, tviskantys papuošalai, ryškios lūpos ir iš veido nenykstanti šypsena – tokią aktorę rugsėjo 6-ąją pamatys ir Lietuvos televizijos žiūrovai.

Vakarą Vaidilos teatre surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Vaivos jubiliejinis vakaras, kurio įrašą padarė Lietuvos nacionalinė televizija, pradėjo naują veiklos etapą – kino kūrėjų vakarus, kuriuose bus kalbinami žinomi šalies aktoriai, režisieriai, operatoriai ir kitaip prie kino prisidėję ar prisidedantys žmonės.

Vis dėlto, artimieji, draugai, bičiuliai ir kolegos, susirinkę į aktorės šventę, pabrėžė ne tik jos išorinį spindesį, kiekvienas iš jų kalbėjo apie Vaivos vidinį grožį – jos meilę, švelnumą, atjautą, draugystę, pagalbą ir amžiną viltį.

„Vaiva yra mega žvaigždė. Jos talentu žavisi kartų kartos, – po renginio kalbėjo paramos fondo įkūrėja V. Ramaškienė. – Man norėjosi priminti, kokį reiškinį savo gyvenimu ir talentinga kūryba ji padovanojo Lietuvai ir kartu pasidžiaugti gėriu, kurį ji dalija šalia esantiems žmonėms.“

„Aš nežinau, kas yra žvaigždės danguje, o čia, žemėje, kokios mes žvaigždės“, – mėgsta sakyti aktorė V. Mainelytė. Šiuos žodžius ji pakartojo ir per savo jubiliejinį vakarą, elegantiškai priimdama daugybę jai išsakytų komplimentų.

Vikriai į sceną užlipęs, 95-uosius metus skaičiuojantis rašytojas, dramaturgas, ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Pranas Treinys prisiminė, kaip Vaivos mokytojas Juozas Rudzinskas jį vedė parodyti „savo Vaivutę“: „Liepė atsisėsti ir žiūrėti, – išeina basa mergiotė. Ale ir gražumas neapsakomas, ale meilumas – neapsakomas. Aptirpau. Grudzinskas po jos etiudo ir sako: Pruni, šita bus didelė artistė. Klausiu – kadu? Akademinis jos laukė ketverius metus, kol ji Šiauliuose gyveno ir vaidino. O paskui atėjo į teatrą, tapo didele žvaigžde, bet liko jos basas paprastumas, basa mergaitė nuo Rokiškio.“

Humanitarinių mokslų daktarė, teatrologė Daiva Šabasevičienė, kurią Vaiva pavadino baltąja, teatro žmones mylinčia metraštininke, priminė, kad V. Mainelytė gimė 1948 metų rugsėjo 5 dieną, lygiai trys mėnesiai iki pačių baisiausių Lietuvos trėmimų. „Vaivytė užaugo Dievo malonėje ir globoje, dar maža mergaitė važiuodavo į Rokiškio dvarą pažiūrėti Panevėžio teatro spektaklių, namuose ji ir pati vaidindavo – didelėje verandoje. Čia turbūt supratusi, kad publiką reikia sudominti – jei ne vaidyba, tai bent obuoliais iš sodo ar mamos keptomis bandelėmis. Nuo 15 metų ji atėjo į sceną, Vaivos gyvenimas ir karjera tarsi atsispindi Gyčio Lukšo filme „Vasara baigiasi rudenį“. Vasara, grožis, šaltukas, – jai nuolat tekdavo filmuotis šaltuose vandenyse. Jurgos vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ yra tapęs Vaivos logotipu“, – aktorės kelią priminė D. Šabasevičienė, o pati Vaiva žaismingai pridūrė – gal tikrai buvusi velnio nuotaka, jei visi jos buvę gyvenimo vyrai ir geriausi scenos partneriai – jau iškeliavę anapilin.

Aktorius Vidas Petkevičius, scenoje Vaivai dovanojęs dainą, prisiminė susitikimą televizijos videofilme „Edhauzo paslaptis“, kurį režisavo Baltys Bratkauskas: „Vaiva jau buvo garsi kino ir teatro aktorė, o man karjera tik prasidėjo. Nerimavau, kaip mes dirbsime kartu, tačiau Vaiva buvo tokia paprasta ir natūrali, kad įtampa kaipmat dingo. Vėliau mudu susitikome „Giminių“ seriale, kartu filmavomės...“

„Tuo metu seriale buvau ištekėjusi už Antano Šurnos personažo, o jau kai išteku, esu ištikima...“ – susirinkusiuosius prajuokino Vaivos pastaba.

Teatro kolegė ir labai gera draugė, aktorė Kristina Andrejauskaitė juokais prisipažino šiek tiek susinervinusi, kai pamatė, kokia graži Vaiva savo jubiliejaus vakarą. Šis ironiškas pokštas tarsi iliustravo bičiulės kalbą apie drauges nuo liūdesio, skausmo ir nelaimių visada gelbėjusį Vaivos humoro jausmą. „Ačiū, kad esi tvirta, mokanti paguosti, pakelti žmogų iš nelaimių, suteikti stiprybės, gera, dosni, supratinga ir labai gera draugė. Labai tave myliu“, – apkabino draugę scenoje K. Andrejauskaitė.

„Aš žinau, kad aktorius gyvas tik tada, jei jį žino turguje. Kauno turguje Mainelytę pažįsta, Palangos turgus Mainelytę žino, net užsienyje, Šalčininkuose, patikrinau – visi ją pažįsta“, – šmaikštavo kartu su Vaiva daug laiko teatre praleidęs aktorius Adolfas Večerskis. Jubiliejaus proga jis nusprendė Vaivai padovanoti sidabru ir auksu lietą angelą iš savo kolekcijos.

Kad ir koks būtų Vaivai svarbus kinas ir teatras, kad ir kokią meilę ji jaustų savo kolegoms, pirmoje vietoje, ji prisipažino, visada būdavusi šeima. Aktorės dukra Dovilė Žebrauskė dėkojo už besąlygišką meilę, kantrybę, švelnumą, už subtiliai išsakomą kritiką, nuolatinį palaikymą ir vertybes, kurias mama sudėjo į jos ir jos vaikų širdis. Močiutei gražių žodžių negailėjo ir anūkai, scenoje ją vadinę Vaivule ir pačia geriausia pasaulyje močiute.

Kino kūrėjams skirtus vakarus Vidos Ramaškienės paramos fondas pratęs jau šį rudenį, senjorų kino klubo narių laukia susitikimai su Lietuvos kino kūrėjais. Vaivos Mainelytės jubiliejinį vakarą, kurį iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kino centras, per „LRT Plius“ bus parodytas rugsėjo 6 dieną, 21.30 val. Dieną prieš – rugsėjo 5-ąją, 17.30 val. „LRT Plius“ kvies žiūrėti filmą „Vasara baigiasi rudenį“.

„Negaliu patikėti. Niekaip negaliu suvokti, kad taip staiga viskas greitai baigėsi (...) Lietuvos žiūrovas neteko labai didelio artisto“, – BNS trečiadienio vakarą sakė aktorė Vaiva Mainelytė.

Ji pasakojo, kad su G. Girdvainiu esanti pažįstama jau kelias dešimtis metų.

Per šį laiką, pasak vienos garsiausių Lietuvos aktorių, kartu su G. Girdvainiu sukurta aibė ryškių vaidmenų, o per tuos metus bičiulystė tapo ypač artima.

„Ir „Giminėse“ šitiek metų filmavomės drauge, jau nekalbant apie „Velnio nuotaką“, kur jo vaidmuo buvo kaip vizitinė kortelė. Tos jo akys – tokios degančios. Šiaip, jis visada vaidmenis kurdavo negailėdamas savęs“, – kalbėjo aktorė.

„Visi gimtadieniai, visos šventės būdavo kartu. Kaip sakome, ir džiaugsme, ir liūdesy. Mūsų draugystė buvo daugiau nei kolegiška, tai labiau giminystės ryšys“, – teigė ji.

„Užsispyręs kaip žemaitis“

Vilniaus mažojo teatro meno vadovas, teatro režisierius Rimas Tuminas žinią apie kolegos mirtį pasitiko gulėdamas klinikose Pietų Vokietijoje.

Jis apgailestavo, kad dėl to negalės dalyvauti laidotuvėse.

Pasak R. Tumino, kolega ir bičiulis G. Girdvainis buvo ypatingas aktorius, taip pat – ypatingas žmogus.

„Tikiu, kad jam nusišypsos Viešpats. Tai buvo žmogus – užsispyręs kaip žemaitis, tylus, paslaptingas, nekalbus, mažai kalbus (...) Jis nenorėjo būti amžinu Pinčiuku arba komišku aktoriumi“, – BNS pasakojo režisierius.

„Man buvo pasididžiavimas, kad G. Girdvainis su mumis yra šalia“, – teigė jis.

R. Tuminas taip pat prisimena ir darbą su aktoriumi, jis sako, kad dirbant su G. Girdvainio, reikėjo šiek tiek kantrybės.

„Reikėjo kantrybės laukti, kol baigsis jo parakas, kol jis neišvaidins, kol nepasiūlys tokio ar kitokio varianto, reikėjo kantrybės, reikėjo įžvelgti kartais, ko jis nori, ko jis siekia“, – kalbėjo R. Tuminas.

Pasak jo, G. Girdvainis buvo ypač individualus, universalus, talentingas ir ypač daug teatro gyvenime palikęs aktorius.

„Universalumas jo tame, kad viename vaidmenyje jį galėjai įžvelgti kaip komedijos meistrą, paskui – kaip dramos meistrą, tragedijos užuomazgas“, – pasakojo teatro režisierius.

Eidamas 77-uosius metus, Gediminas Girdvainis mirė trečiadienį.

G. Girdvainis gimė 1944 metais Kretingoje, baigė Lietuvos konservatoriją, nuo 1994 metų jis Vilniaus mažajame teatre, anksčiau yra dirbęs Šiaulių bei Jaunimo teatruose.

Aktorius teatro spektakliuose yra atlikęs eilę žinomų vaidmenų, taip pat nuo 1968 metų vaidina kine, o vienas žymiausių jo vaidmenų – televizijos seriale „Giminės“ atliktas geležinkeliečio Jogailos vaidmuo.

G. Girdvainio vaidyba – temperamentinga, improvizacinė, ypač raiškūs komiški, tragikomiški vaidmenys.

Aktorius 2004 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2007 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Dabartinis jos teatras – Nacionalinis dramos. Uždarytas remontui. "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje", – Teatro dienos, kuri švenčiama kovo 27-ąją, proga kalbėdama su "Vilniaus diena" sakė viena žymiausių ir elegantiškiausių teatro bei kino aktorių V.Mainelytė.

– Ką aktoriui reiškia Teatro diena?

– Tikriausiai, kaip ir kiekvienam mirtingajam, jo profesijos diena yra pagerbimas, prisiminimas. Ir dabar aš šią dieną švenčiu, dalyvauju. Teatralams malonu, kad žiūrovas prisimena, pasveikina. Daug kas pasikeitė. Didelė dalis mano kartos aktorių, su kuriais kūriau ir gyvenau daug metų, jau išėjo. Neseniai palaidojome mūsų vieną iš paskutinių mohikanų Vytautą Dumšaitį.

Teatras kviečia, kai yra jėgų, einame į spektaklius, bendraujame. Daugiau sveikinimų priimu telefonu, džiaugiuosi, kad prisimena. Ir tie, su kuriais visą gyvenimą bendravau, ir žiūrovai. Kol nuėjau iki parduotuvės, sulaukiau kokių keturių visai nepažįstamų žmonių sveikinimų. Taip ir švenčiu.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Turbūt tie truputį netikėti sveikinimai labiausiai ir nustebina bei pamalonina.

– Tai visada taip. Todėl, kad žinai, jog artimas žmogus pasveikins, nes kaip ir privalu. O kai sveikina nepažįstamas, truputį kitaip. Žinote, metams einant, išeina ir mano žiūrovai. Jeigu jaunesnioji karta prisimena ir sveikina, tai tikrai labai malonu. Vadinasi, ne veltui prabėgusios dienos nei teatre, nei kine. Vadinasi, kažkam užkrito į širdutę mano vaidmenys.

Teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi.

Tai jokia senų laikų nostalgija ir ilgesys. Aš viską labai natūraliai priimu. Tai yra natūralus procesas, ir teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi. Keičiasi kartos ir išraiškos priemonės. Taip kad viskas natūralu. Tai, kas tau buvo labai miela ir brangu, kitam šios kartos aktoriui ne visada priimtina ir tai jis išreiškia kitomis priemonėmis. Viskas yra dėsninga.

– Kaip per tuos metus keitėsi Teatro dienos minėjimas?

– Buvo laikai, kai Teatro diena buvo švenčiama ypatingai. Kažkada ji buvo minėta su "Žalgirio" krepšinio komanda, su "Statybos" komanda. Pavyzdžiui, anuomet krepšininkai prieš aktorius žaidė su bokso pirštinėmis.

Būdavo visokiausių atrakcijų, persirengimų, personažų. Jei minėjimas vykdavo Kaune, Kauno sporto halėje, ten būdavo pilna žiūrovų, nepaisant to, jog pakliūti kainuodavo milžiniškus pinigus. Tada visi labai norėjo patekti į šventę, nes viskas buvo labai sąmojinga. Žaidė visi: ir vyresnės kartos, ir jaunesnės. Varžybas komentuodavo direktorius, o komentarai tokie, kad mes patys vos susilaikydavome aikštelėje. Po to labai maloniai visi drauge švęsdavome. Buvo linksmybių ir gausybė vaišių. O linksma todėl, kad jaunystė.

– O šiais metais galbūt pakišo koją tai, kad daug teatrų yra remontuojama arba renovuojama?

– Be abejo. Dabar Nacionaliniame dramos teatre turime tik Mažąją salę, kur daugiau vaidinami kompaktiški, kameriniai spektakliai. O didesniems, kur dekoracijos tikrai sudėtingos, tenka ieškoti vietų su didelėmis salėmis. To reikalauja ir mūsų spektaklis "Trys seserys". Jam reikia erdvės. Todėl ten jau jokio šventimo, bet mūsų broliai iš kito teatro maloniai pakvietė kartu atšvęsti.

O į renovacijos reikalus aš nesikišu. Kas daro – žino. Man užteko ir tokio teatro, koks buvo. Netgi teko jį ir statyti – plytas nešiojome visi pačioje pradžioje... Tuomet buvome įsikėlę į dabartinį Rusų dramos teatrą J.Basanavičiaus gatvėje, o dabar nebežinau, ar man beteks jame būti, todėl labai ramiai iš šalies žiūriu.

Kad atsinaujina, tai gerai. Vadinasi, yra planuose numatyta, turbūt, bus ir nauji pastatymai. Aš nedalyvauju administraciniame gyvenime ir nežinau, bet atsinaujinti yra gerai, ir kitus teatrus sutvarkys. Svarbu yra galimybė.

– Galbūt kitais metais Teatro dieną švęsite gražioje naujoje salėje.

– Pakalbėsime, kai taip atsitiks. Seniai seniai, kai Nacionaliniame dramos teatre triūsė statybininkai, aktorė a. a. Lidija Kupstaitė sakė: "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje."

Tad ir man atėjo eilė taip sakyti. Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje.

Ryškūs aktorės gyvenimo epizodai – jau šį vakarą dokumentiniame cikle „Gimę tą pačią dieną“ 21.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

„Mergaitės mane ignoruodavo, ypatingai kuomet jau išryškėjo mano akys ir atsirado berniukų dėmesys – pajutau jų pavydą. Bet aš buvau taip auklėjama, kad iš tikrųjų tuo nėra ko didžiuotis, nes tai mamytės ir tėvelio nuopelnas. O tai, ką aš pati pasieksiu gyvenime – ar išsimokslinsiu, ar kuo aš būsiu – va čia jau bus mano turtas. Ir tai labai padėjo, nes aš niekada „sužvaigždėjusi“ nebuvau“, – pasakoja viena garsiausių visų laikų Lietuvos aktorių.

Bet būti tiesiog gražiai nepakanka, šypsosi aktorė: „Apie tą seksą daug nekalbėdavom, bet savyje turėjau tokį pojūtį, kur galima sužaist, tarkim, nusimezgus suknelę, pavyzdžiui, kažkokią vieną eilutę padaryt peršviečiamą.“ V. Mainelytė prisimena, kaip užkariavo pirmojo vyro Gintauto Ūzo širdį: „Iš kažkur gavau aptemptą, ažūrinį megztukėlį, dar vieną sagutę prasegiau. Diržą tokį lakinį gavau, taip susispaudžiau – liemenėlis kaip širšės buvo, juodas sijonas, juodos ažūrinės kojinės ir batai ant „špilkų“. Ir aš einu iš paskaitų šitokia, o kitoje gatvės pusėje – Viktoras Šinkariukas su mano brangiausiu. Aš praėjau, lyg nepastebėdama, paskui dar kartą praėjau… Šinkariukas ir sako maniškiui: „Bet klausyk, tavo Vaiva vaikšto kaip Sophia Loren!“. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip juokingai tada atrodžiau, bet sau patikau“, – juokiasi V. Mainelytė.

Tačiau išvaizda asmeninio gyvenimo nesuklijavo. Vaiva išsiskyrė tiek su pirmuoju, tiek su antruoju vyru:  „Skyrybų procesas yra labai sudėtingas – čia kaip paklodė plėšta, o siūlai lieka per vidurį. Nemanau, kad būna gražių skyrybų, ypač jeigu buvo jausmas, jeigu buvo kažkas… Nebūna taip“, – surimtėja aktorė.

O įtampa ir alinantis darbas priviliojo ligą, kurią išsigydžiusi V. Mainelytė ir toliau išsaugojo pasitikėjimą žmonėmis: „Man graudžiausia, kad atsirado žmonių, kurie viską man atnešė netgi į namus: kas atnešė sąrašą, kaip geriau maitintis, kas atnešė tablečių, kad palengvintų būseną po chemoterapijos... Ir aš jiems esu labai dėkinga. Man svarbiausia yra žmonių santykiai, kad nenužmogėtumėm.“

V. Mainelytės ir dar dviejų tą pačią dieną gimusių žmonių nuoširdžios istorijos – šį vakarą 21.30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną” per LRT.

Gimtadienio dieną Vaivai Mainelytei kalbėjo ir ją sveikino aktorės kolegos, draugai ir gerbėjai.

"Aš jaučiuosi kaip penkiasdešimtmetė", - tvirtina V.Mainelytė.

Ji neseniai grįžo iš Sakartvelo, kur su aktoriais Regimantu Adomaičiu ir Juozu Budraičiu filmavosi naujame filme.

"Man didžiausia dovana, kad galiu ir toliau kurti", - sako žiūrovų numylėtinė V.Mainelytė.

Taip interviu naujienų agentūrai ELTA sakė rugsėjo 5 dieną jubiliejų pasitinkanti legendinė kino ir teatro aktorė Vaiva Mainelytė, nusifilmavusi Gruzijos, JAV, Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filme „Anton“.

Įdomu yra tai, kad naujausioje kino juostoje, kurią režisavo „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba pelnęs „Mandarinų” režisierius Z. Urushadze, V. Mainelytę vėl matysime drauge su Regimantu Adomaičiu ir Juozu Budraičiu – pačiais pirmaisiais jos partneriais kine.

70-ojo gimtadienio išvakarėse V. Mainelytė Eltai sakė nesureikšminanti asmeninių švenčių, bet ir neturinti teisės jų ignoruoti.

– Tikrai nesureikšminu, bet turiu mylinčių anūkų, draugų, tad gimtadienius tenka paminėti. Kartais pasisėdime su keliomis draugėmis, kartais – didesnėje kompanijoje. Kad ir kaip būtų, švęsti gimtadienį – sena tradicija, nuo tėvelių namų laikų.

Žinote, aš dabar tikrai turiu viską, ko noriu. Tik kad sveikata leistų matyti augančius mažuosius anūkus. Kad leistų vaidint.

Šiemet šventę ruoš mano mylima dukra Dovilytė, kuri nuostabi šeimininkė. Tai, ką sukūriau šiame pasaulyje – visų pirma mano dukra, kuri padovanojo keturis anūkus. Atsidžiaugti negaliu, kad tiek jų turiu, tad visos šventės kartu.

– O kuris gimtadienis jums dabar prieš akis?

– Atsimenu, buvau gal 12-os metų paaugliukė ir mamytė iškepė savo firminį tortą „Napoleoną“, padovanojo bilietus į kino filmą. Atrodo, „Paryžiaus katedra“. Išeiti į kino teatrą, pamatyti naują, o kad ir seną kiną man buvo didžiausia dovana, net manija.

Iš tiesų, juk kino teatre visai kita aplinka, atmosfera. Dabartinė kino technika iš viso nepalyginama su namuose žiūrimu filmu. O tuomet net ir televizoriaus neturėjom, tad kinas buvo langas į pasaulį.

Televizoriaus tėveliai nepirko specialiai, kad skaitytume knygas, ir už tai dabar esu jiems dėkinga. Televizorius namuose atsirado, kai mano sesė buvo 11-oje klasėje.

– Žmonės pažįsta, myli jus ir tapatina jus su jūsų kurtais vaidmenimis.

– Be abejonės, patinka ir man tie vaidmenys – visi, kurie gyvi. Ir šiandien skamba Jurgos arija iš „Velnio nuotakos“, žinoma, brangus pirmasis mano vaidmuo Marijono Giedrio filme „Vyrų vasara“. Man jis buvo pati pradžia, prisilietimas prie kino, susipažinimas su partneriais, kino specifika. Kaip tu atimsi iš širdies mokytoją Aldoną, kurią aš vaidinau?

Brandesniame amžiuje buvo „Vasara baigiasi rudenį“, Milda Gyčio Lukšo režisuotame filme. Labai brangus Vidos Šeputienės vaidmuo „Giminėse“, už tai, kad iš tiesų išgyventa visa epocha, per meninę prizmę atskleista to laikmečio atmosfera.

Eltos nuotr.

– Šiandien „Giminės“ turi ir istorinės reikšmės?

– Manau, kad ir istorinė šio filmo reikšmė ateityje bus įvertinta, nes iš tiesų buvo užfiksuoti įvykiai. Šaunuolis Bronius Bušma, kad šitiek metų tęsė „Gimines“. Dabar jam jau sunku rašyti, nes daug herojų jau Anapusybėje. Mano Vidai taip pat jau sunku rasti liniją, nes jos vyras Antanas Šeputis – Antanas Šurna – taip pat miręs.

Bet jis kažkaip suranda. Tarp mūsų mergaičių – yra mano kurso draugas, tai kaip jis mane paliks? Kaip juokiuosi: esu talismanas!

O Stasę Ustjanauskienę kaip myliu! Dabartinė karta gal jau nemačiusi, bet buvo toks Broniaus Talačkos televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“. Už vaidmenį šiame filme buvau labai apdovanota, gavau respublikinę premiją, kuri dabar prilygtų Nacionalinei.

– Ar jums įdomu pasižiūrėti, kas vyksta šiuolaikiniame lietuviškame kine, ar einate į kino teatrą?

– Žinote, man viskas smagu, kai nueinu. Bet labai sunku prisiruošti. Nežinau, kas čia yra, bet kai pasižiūrėjau į pasą – natūralu (juokiasi. - ELTA).

Iš tiesų labai pasisekė, kad gyvenu puikioje vietoje, už kampo – „Skalvijos“ kino teatras. Labai malonu nueiti pasižiūrėti gerų filmų.

Nueinu į šalia esantį turgelį, pasikalbu su gėlininkėmis, kurios pasakoja, kad per televiziją matė vieną ar kitą filmą. Labai malonu – tikras balzamas širdžiai.

– Jaunoji karta domisi lietuviško kino Aukso fondu – klasika tapusiais filmais, kuriuose jūs sukūrėte daug vaidmenų.

– Išties labai apsidžiaugiau pastebėjusi, kad per LRT Kultūros programą rodomi anksčiau ir vėliau sukurti lietuviški filmai. Duok dieve, ši tradicija bus puoselėjama, nes žmonės labai žiūri.

Nueinu į šalia esantį turgelį, pasikalbu su gėlininkėmis, kurios pasakoja, kad per televiziją matė vieną ar kitą filmą. Labai malonu – tikras balzamas širdžiai.

Aš pati labai prisimenu, kas vyko už kadro, kai būdavo kuriami filmai. Viską atsimenu, net kvapą kartais žiūrėdama jaučiu.

– Ko palinkėtumėte sau ypatingo gimtadienio proga?

– Žinote, aš dabar tikrai turiu viską, ko noriu. Tik kad sveikata leistų matyti augančius mažuosius anūkus. Kad leistų vaidint.

Nepasigyriau, kad gavau labai gražią dovaną? Prieš kelias dienas grįžau iš Gruzijos, kur režisierius Z. Urushadzė pakvietė peržiūrėti sumontuotą filmą „Anton“.

Labai simboliška, kad pirmajame mano filme Adomaitis, Budraitis buvo mano pirmieji partneriai, kaip ir šiame filme. Scenos buvo tokios graudžios, malonios tuo pačiu. Vaidinome pradžioje ir pabaigoje jau pasenusius, kurie visą istoriją pasakoja.

Režisierius... atvirai pasakius, tokį sutikau pirmą kartą gyvenime. Ypatingas jo darbo metodas ir rezultatas, kurį prieš kelias dienas pamatėme. Jis visko maksimaliai išsireikalavo, ką buvo sumanęs. Turėjo tikslų sumanymą ir net jei gerai suvaidinai, o operatoriui kažkas nepavyko – viskas iš naujo, kol bus išgryninta.

Žiūrėjau tą filmą lyg šaltinio vandenį gerčiau – tyra tyra, niekas neužkliūva: nei operatoriaus darbas, nei aktorių, jokia detalė.

Labai sunku buvo paskutinę dieną dirbti, jau turėjome išvažiuoti, tad filmavomės nuo 5 ryto iki 1 valandos nakties. Bet suprantat, koks pasitenkinimas, kad gerai viską padarėme, kad pavyko! Labai buvo džiugu ir kad režisierius mane gražiai pagyrė sakydamas: „Aukščiausias pilotažas!“ Jie gi labai moka girti, o artistai pagyrimus priimt. Ir mano partneriai buvo labai pamaloninti, taip kad iš „GruzijaFim“ grįžau su didžiausia dovana.

Los Andžele šiam filmui bus kuriamas garso takelis, o paskui rodomas kino festivalis. Atsisveikinome iki susitikimo Lietuvoje.

Būtų superžvaigždė

V. Mainelytė studijavo režisieriaus Juozo Rudzinsko kurse, į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai jėgų atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“), Margarita (Tennessee'io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“), Ismenė (Jeano Anouilh'aus „Antigonėje“)... Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kitus, primena teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Pasak jos, V. Mainelytės kūrybą saugo ne tik teatro ar kino istorijos knygos ir daugybė praeityje rašytų studijų ar recenzijų. V. Mainelytę pažįsta ir pati jauniausia teatro žiūrovų karta. Per pastaruosius metus ši aktorė sukūrė nemažai įdomių vaidmenų šiuolaikinio repertuaro spektakliuose, įrodydama, kad jos talentas leidžia jai žengti koja kojon su sparčiai besikeičiančiu teatru.

Tarp naujausių V. Mainelytės vaidmenų įvairiausio žanro ir režisūrinio braižo spektakliuose – Zocha Mūsų klasėje“ (rež. Yana Ross, 2013), Filosofė „Kosmose“ (rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Moteris „Didžiajame blogyje“ (rež. Įrpįd Schilling, 2015), Helena Krasovska „Trijose seseryse“ (rež. Yana Ross, 2017). Tai kūriniai, praturtinę Lietuvos teatrą aštriais požiūriais į šiandienos pasaulį, atveriantys šiuolaikinio žmogaus dvasinių būsenų skaudulius.

Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia V. Mainelytės talentas – tikriausiai jos niekas negalėtų pakeisti.

„Vieno ar kito vaidmens charakteristikas lemia V. Mainelytės talentas – tikriausiai jos niekas negalėtų pakeisti. Nemaža kūrybos unikalumo priklauso nuo aktorės išvaizdos, bet sėkmė tiek teatre, tiek kine labiausiai susijusi su aktorės gebėjimu nuolat gludinti savo profesinę formą, taip pat ir nekonfliktišku charakteriu. Sulaukti garbaus amžiaus ir teatre neturėti priešų – reta”, – sako D. Šabasevičienė, pridurdama, kad aktorė, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi ryškų požiūrį į gyvenimą ir profesiją, bet yra labai geranoriška ir atvira naujiems ieškojimams.

Net patyrusi sunkiausius išbandymus – artimųjų netektis, įvairias ligas, ji gebėjo atsitiesti visų pirma su teatro pagalba. Dažnai ją tekdavo sutikti po repeticijų skubančią į Santariškes, o vėliau – vėl į vakarinę repeticiją. Tai retos ištvermės, pasišventimo savo profesijai, atsakomybės teatro kolegoms savybės.

Teatrologė prisimena, kaip visai neseniai, važinėdami su aktoriumi Regimantu Adomaičiu po Lietuvą, vis prašnekdavo apie Vaivą Mainelytę. „Vaiva kokiame nors Holivude būtų tapusi pasaulinio garsumo aktore, turėtų pilį, lėktuvą ir kokią nors salą“ – tokia Adomaičio nuomonė.

„Lėktuvų Lietuvoje nereikia, užtenka ir pėstute nueiti iki teatro, bet pagarbos ir dėmesio savo kūrėjams mes rodome ne per daugiausia”, – priduria teatrologė.

R. Adomaitis ją yra apibūdinęs kaip nuostabią moterį, išsiskiriančią nuoširdumu, atvirumu, neturinčią jokių išgudravimų: „Ji visada labai geranoriška. Ji puiki kolegė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu ar dar kažin kokiu žvilgsniu. Jos žvilgsnis labai geras, atviras, nuoširdus. O tarp aktorių - tai ne toks dažnas reiškinys. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Mano ne vienas personažas buvo ją įsimylėjęs... Neseniai peržiūrėjau filmą „Velnio nuotaka“. Na, nuostabi Vaiva Mainelytė! Jeigu Lietuva būtų nors kiek didesnė arba sovietmečiu mes būtume arčiau buvę Vakarų, tai šiandien apie Vaivą kalbėtų kaip apie superžvaigždę“.

Kolegos bei gerbėjai teatro ir kino legendai V. Mainelytei šiandien linki geros sveikatos ir ilgų kūrybos metų.

Pasveikino ir Prezidentė

Teatro, kino ir televizijos aktorę V. Mainelytę 70-ojo jubiliejaus proga pasveikino ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šalies vadovės teigimu, V. Mainelytė – visos Lietuvos mylima aktorė, teatro ir kino legenda – V. Mainelytės Jurgą iš „Velnio nuotakos“, Mortą iš „Tado Blindos“ ar Mildą iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“ prisimena ir vertina ne viena žiūrovų karta.

Anot Prezidentės, teatro scenoje, kino ir televizijos ekrane aktorė sukūrė daugybę puikių, Lietuvai ir jos kultūrai ypač brangių vaidmenų. Jie atskleidė ir įamžino išskirtinį V. Mainelytės talentą, meistriškumą, neblėstančią ištikimybę aktorystės menui.

Sveikinime pabrėžiama, kad V. Mainelytės darbai reikšmingai praturtinto mūsų kultūrą ir įrašė aktorę tarp ryškiausių lietuviškos kino klasikos vardų.

Dėkodama už viso gyvenimo kūrybą ir sveikindama minint gražią jubiliejinę sukaktį šalies vadovė V. Mainelytei palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės.

V. Mainelytė įvertinta garbingais valstybės apdovanojimais.

Tai prieš filmavimą Kernavėje trečiadienį portalui LRT.lt sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė Rūta Lee (Kilmonytė).  

Važiuodama iš Vilniaus į filmavimo aikštelę ji prisipažino nesijaudinanti, tik šiek tiek nuogąstavo, kad kolegas, Lietuvos aktorius, gali trikdyti jos kalba. R. Lee neslėpė, kad mąsto angliškai ir mintis verčia į lietuvių kalbą.

Apie vidurdienį viešnios iš Amerikos filmavimo aikštelėje jau laukė „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, aktoriai Regina Varnaitė, Vaiva Mainelytė, Elvyra Piškinaitė ir Robertas Aleksaitis.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo.

Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatyt namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo.

Buvo ir jaudulio, ir ašarų

Anupro sužadėtinę Pauliną vaidinanti Lietuvos kino ir teatro žvaigždė R. Varnaitė pasitiko R. Lee ir kaip žinomą kolegę iš už Atlanto, ir kaip savo konkurentę seriale. Buvo įdomu stebėti, kaip dvi aktorystės veteranės žaibiškai viena kitą įvertino ir tuoj pat „susigrojo“. Joms net neprireikė repeticijos. Iš karto stojo prieš kamerą. Šiltam viešnios pasitikimui sutrukdė tik smarki liūtis.

Užstalėje perduodama Anupro sužadėtuvių žiedą Paulinai, Ona taip susijaudino, kad jos akyse net sužibėjo ašaros.

„Viskas puiku. Turim!“ – po kelių dublių jau džiaugėsi režisierius S. Vosylius.

„Tikra meistrė. Nei pridėt, nei atimt“, – tyliai replikavo prodiuseris A. Žvinakevičius, stebėjęs visą filmavimo su R. Lee pamainą.

V. Mainelytė prisipažino nesitikėjusi, kad R. Lee tokia nuoširdi: „Teisingas posakis, kad kuo žmogus žinomesnis ir kuo didesnis savo profesijos meistras, tuo jis paprastesnis ir labiau savas. Po filmavimo su Rūta išsiskyrėme, lyg būtumėm senos draugės.“

Norėtų kailinius pravėdinti Lietuvoje

„Ar nebus taip, kad žiūrovai, pamatę R. Lee „Giminių“ seriale, galvos – kuri Lietuvos aktorė tokia panaši į ją ir taip tiksliai suvaidino garsiąją tautietę iš Holivudo?“ – atvykęs po filmavimo pasisveikinti su R. Lee, juokavo LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

S. Vosylius prisiminė, kaip kilo idėja pasikviesti R. Lee nusifilmuoti „Giminėse“. Vieną šių metų pavasario dieną, pjaudamas sodyboje žolę, jis sulaukė prodiuserio A. Žvinakevičiaus skambučio, kuris pranešė, kad vasarą į Lietuvą atvyksta R. Lee.

„Iš karto pasakiau, kad reikia Rūtą pakviest filmuotis. O po sėkmingos pradžios greičiausiai teks B. Bušmai sukurti ir ilgesnę O. Jonaitis siužetinę liniją“, – svarstė režisierius.

R. Lee tuoj pat pajuokavo: „Būtų gerai atvažiuoti į Lietuvą pravėdint savo kailinių, nes juk Kalifornijoje, kur gyvenam su vyru Webu, žiemos niekada nebūna.“

Tai, kad A. Siaurusevičius su S. Vosyliumi po filmavimo dviese kažką rimtai aptarinėjo, netruko pastebėti ir R. Lee. Jai pasirodė, jog tas vyriškas pokalbis galėjo būti apie serialo ateitį.

Geriausio vaidmens dar nesuvaidino?

1948 m. su tėvais, emigravusiais iš Dzūkijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Amerikoje apsigyvenusi R. Lee kine ir televizijos filmuose sukūrė apie 150 vaidmenų.  1954 m. ji suvaidino populiariame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“, vėliau pasirodė filmuose „Keistas veidelis“, „Kaltinimo liudytojas“, vaidino įvairiuose spektakliuose ir miuzikluose.

Šiemet atšventusi 80-metį, aktorė vis dar dirba ir nežada užsidaryti namuose. Iki šiol bent dvylika kartų per metus įvairiuose JAV televizijos kanaluose pasirodo laida „Gyvenimo stilius“, kurioje R. Lee su garsiais aktoriais ir žmonėmis kalbasi aktualiausiomis, jautriausiomis gyvenimo temomis.

Paklausta, ar jau suvaidino patį geriausią savo vaidmenį, aktorė valiūkiškai nusijuokė: „Tokio, už  kurį gaučiau „Oskarą“, dar – ne!“

R. Lee prisipažino seniai svajojusi padirbėti Lietuvoje. Galvojusi, kad dar galėtų vaidinti miuzikle „Hello, Dolly“ („Sveika, Doli“) arba „Frank Sinatra: The Main Event“ („Svarbiausias įvykis“).

„Anksčiau maniau, kad amerikietiškus miuziklus būtų sunku išversti į lietuvių kalbą, bet dabar juk yra įvairių techninių priemonių vertimams. Tik režisieriai turėtų paskubėti, nes mano laikrodis nelaukia“, – linksmai kalbėjo R. Lee, grįždama į Vilnių po savo debiuto Lietuvoje.

Serialas – nepriklausomybės amžininkas

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 serijos. Šiuo metu prodiuserinė firma „TV Europa“ kartu su LRT baigia dar dvylika serijų. Jos bus pradėtos rodyti kitų metų sausį.

„Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, V. Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, R. Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Petras Dimša, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės vardai.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sakė S. Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.  

Sukūrusi įsimintiną, šlovingų laikų nepamirštančios aktorės vaidmenį režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“, V. Mainelytė už jį pretenduoja tapti 9-ųjų kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureate. Kūrėja nominuota kaip Metų geriausia antraplanio vaidmens aktorė.

Dėl kino gyvenanti ir visą savo gyvenimą aktorystei pašventusi V. Mainelytė darbą su režisieriumi A. Puipa prisimena, kaip nepaprastą šventę ir tikina, kad sukurtame šlovingų laikų nepamirštančios aktorės personaže yra labai daug jos pačios. „Man atrodo, kad negali sukurti visiškai nepanašaus ir nuo savęs atitolusio vaidmens. Mano vaidmuo Algimanto Puipos „Edeno sode“ buvo man labai suprantamas ir artimas, jokio kito prototipo, tik kaip pačią save, aš neturėjau. Man tai buvo nepaprasta šventė, nes po šitiek metų sugrįžau į didįjį kiną. Buvo gera iki graudumo. Labai džiaugiuosi, kad šiame filme Algimantas mus visus subūrė ir užfiksavo net tuos, kurių jau nebėra“, - džiaugėsi aktorė.

Į filmavimo aikštelę režisierius A. Puipa sugrąžino senosios kino mokyklos atstovus: Vaivą Mainelytę, Juozą Budraitį, Gražiną Balandytę, Vytautą Paukštę ir daugelį kitų aktorių. Aktorė prisipažino, kad filmavimo aikštelėje būta ir ašarų.

„Turbūt, kai jau jauti, kad viskas baigėsi ir yra nufilmuota, tada pasidaro liūdna skirtis. Man visuomet taip būna, o čia buvo ypatingai graudu, nes nežinia ar mūsų karta dar susitiks filmavimo aikštelėje. Kiekvienas važiavimas į filmavimo aikštelę buvo didžiulis laukimas, nes po tiek metų visi vėl galėjome susitikti. Kai susitinki su kolegomis, su kuriais nemažai laiko praleidai kartu, tai ir kalbėti daug nereikia, užtenka tik užuominos. Visus mus riša atsiminimai ir gyvenimas“, - su šypsena pasakojo V. Mainelytė.

Per ilgus metus, praleistus vaidinant, aktorė yra sukūrusi ne vieną ryškų ir įsimintiną vaidmenį, tačiau daug kas ją prisimena, kaip Jurgą iš „Velnio nuotakos“. Daugiau nei 45 metus teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje praleidusi aktorė pasakoja, kad jei tik būtų galimybė, į sceną norėtų sugrąžinti Henriko Ibseno dramoje „Jaunas Gabrielis Borkmanas“ sukurtą Fru Serbiu personažą.

„Nesvarbu kokio amžiaus tu esi, bet kiekvieną aktorių persekioja jo personažai, visada vyksta nenutrūkstamas dialogas su savo suvaidintais ir nesuvaidintais personažais. Taip ir mano visi suvaidinti personažai yra su manimi, kartas nuo karto jie sugrįžta. Galbūt dažniausiai net ne vaidmenį prisimeni, bet tą aplinką, kurioje dirbai, kas tave tuomet supo: kolegos, filmavimo grupė, kraštas, kuriame filmavaisi. Per laiko prizmę viskas keičiasi. Kai ateina brandus amžius, tai ateina ir visai kitoks vertinimas. Vaidmenys, kurie atrodė svarbūs, dabar tokie nebėra“, - kalbėjo aktorė.

2012-aisias V. Mainelytei buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui. Šiais metais aktorė grumiasi kategorijoje „Metų geriausias antraplanis aktorės vaidmuo“. Šį apdovanojimą taip pat pretenduoja gauti Klavdija Koršunova už vaidmenį Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Lietuvoje gyvenanti prancūzė aktorė Clotilde Solange Rigaud nusifilmavusi režisierės Austėjos Urbaitės trumpametražiame filme „Tiltai“.

„Meluočiau sakydama, kad aktoriui nėra svarbūs įvertinimai ir apdovanojimai. Kam tada kuri, dirbi? Nemėgstu to koketavimo, kai aktoriai sako, kad nesvarbu įvertinimai, nesvarbu, ar jį pažįsta žiūrovas. Man tai labai svarbu, nes jei per tiek darbo metų manęs niekas nepažintų, tai kam aš tada dirbau? Aktoriui svarbu turėti savo žiūrovą ir tas noras nedingsta iki pat išėjimo... Kasryt pasižiūriu į savo auksinę gervelę, pasisveikinu ir pagalvoju: gerai jai draugę būtų turėti“, - juokdamasi sakė V. Mainelytė.

Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys apdovanojimai šiemet vyks gegužės 27-ąją, 18.30 val. ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. 

Šių metų Lietuvos kinematografininkų sąjungos pagrindinis prizas skirtas kino operatoriui Eitvydui Doškui, o apdovanojimas „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“ teko aktorei Vaivai Mainelytei.

E.Doškus įvertintas už filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ (režisierius Šarūnas Bartas) vaizdo kultūrą, pranešė sąjunga.

Specialiuoju diplomu pažymėtas filmo „Edeno sodas“ (režisierius Algimantas Puipa) aktorių ansamblis.

Kitas diplomas už nuoseklų atidumą Lietuvos kultūros žmonėms įteiktas dokumentinių filmų kūrėjui Algirdui Tarvydui už filmą „Zigmas Zinkevičius. Pamilęs lietuvių kalbą“.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimai skiriami už reikšmingiausius sąjungos narių sukurtus kinematografijos kūrinius, kūrybinius darbus kine.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus apdovanojimą „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“, septintus metus skiriamą žymiausiems šalies kino meno kūrėjams, gavo aktorė V.Mainelytė.