„Manau, reikia tokių vietų, nes gyvai atliekama muzika žmonėms patinka“, – palaikė tokią savivaldybės idėją gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Labai smagu, puiku. Jeigu grotų mano skonio muzika, žinoma, mieliau eičiau į tokias kavines ar barus“, – pritarė ir kita praeivė.

„Priklauso nuo to, kokia muzika. Jeigu koks nors įkyrus popsas – tai neičiau, o jei lengvas, prie užkandžių tinkantis džiazas, – kodėl gi ne“, – teigė vyras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš pati dainuoju vokiečių bendruomenės ansamblyje, tai mes seniai galvojome nueiti į kokį nors alaus barą padainuoti. Tai yra smagu, pakelia nuotaiką“, – kalbėjo moteris.

O ką mano viešo maitinimo įstaigos?

– Ar palaikote tokią idėją?

– Idėja nebloga, nes Lietuvoje santykinai tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė. Didžiojoje Britanijoje popietinės arbatėlės metu arba groja gyva muzika, arba dainuojama. O pas mus tai vyksta dar palyginti retai. Manau, tokia iniciatyva gali pasiteisinti, nes miestas turi galimybę tai plačiai viešinti, taip pritraukdama ir turistus.

 Idėja nebloga, nes Lietuvoje tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė.

 

– Turite omenyje, reklamą, kuri padėtų skleisti žinią, kad tokie dalykai vyksta?

– Taip, nes pačiam vienam restoranui įpratinti klientus prie kažkokio naujo dalyko yra sunku.

– Bet restoranai ir savo iniciatyva gali pradėti kviestis atlikėjus, groti gyvą muziką, tik problema būtų dėl reklamos?

– Reikėtų formuoti įpročius, tik nežinau, kaip tai būtų vykdoma. Ar praktikuojama savaitgaliais, ar kažkokiu nors nustatytu laiku ir šiokiadieniais. Ir klientai gal galės rinktis, nes vieni norės būgnų, kiti – saksofono.

– Ar be reklamos reikėtų dar kažkokios pagalbos restoranams? Tarkim, padėti surasti atlikėjus, norinčius groti restoranuose ar kavinėse?

– Dėl atlikėjų, tai taip. Atlikėjai ir viešinimas – du pagrindiniai dalykai.

– Anksčiau, bent jau senamiestyje žmonės skųsdavosi dėl kavinėse per garsiai grojančios muzikos. Ar nepadaugėtų tų skundų, jeigu daugiau restoranų ir kavinių turėtų tokius gyvos muzikos vakarus?

– Čia labai priklauso nuo vietos, nuo atlikėjų. Ten, kur gros būgnais, bus problemų, bet kur skambės saksofonas, akordeonas, manau, neturėtų tapti problema. Daug lems ir tų gyvų koncertų laikas. Be abejo, jei tai vyks po 22 val., atsiras nepatenkintų.

Šis vizitas surengtas po to, praėjusį mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Maskvoje surengė aukščiausio lygio susitikimą su Kinijos vadovu Xi Jinpingu (Si Dzinpingu), parodydamas, kad šios šalys laikosi vieningo požiūrio į Vakarus.

Per susitikimą su Rusijos kolega Sergejumi Šoigu Li Shangfu teigė, kad pirmuoju savo užsienio vizitu nuo tada, kai pradėjo eiti Kinijos gynybos ministro pareigas, siekė parodyti Pekino „tvirtą pasiryžimą stiprinti strateginį Kinijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimą“, pranešė Rusijos naujienų agentūros.

Tai pirmasis Li Shangfu vizitas į užsienį nuo tada, kai jis pradėjo eiti Kinijos gynybos ministro pareigas, Vakarams baiminantis, kad Pekinas gali nutarti siųsti ginklus Rusijai.

Kinija tokias kalbas atmeta, o užsienio reikalų ministras praėjusią savaitę pareiškė, kad jo šalis neparduos ginklų kare Ukrainoje dalyvaujančioms šalims ir reguliuos dvejopos civilinės ir karinės paskirties prekių eksportą.

Rusų ministerijos išplatintame pareiškime teigiama, kad Kinijos gynybos ministras nurodė, jog Maskva ir Pekinas susitarė pakelti abiejų šalių karinį bendradarbiavimą ir prekybą į aukštesnį lygį.

S. Šoigu paragino stiprinti Kinijos ir Rusijos santykius ir visokeriopai remti vieną kitą, taip pat ir nacionalinio saugumo klausimais.

Rusijos gynybos ministras pareiškė, kad „yra svarbu, jog Pekinas ir Maskva vieningai žvelgtų į vykstančią pasaulinio geopolitinio konteksto transformaciją“.

Li Shangfu Maskvoje turėtų likti iki trečiadienio.

Jei artėjantis Ukrainos kontrpuolimas žlugs, įstrigs arba duos tik kuklius rezultatus, tokias šalis kaip Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija atbaidys dar vienerių metų kovos perspektyva ir su tuo susijusiomis išlaidomis bei rizika. Jos, kaip ir daugelis Jungtinių Valstijų administracijos narių, manys, kad atėjo laikas sudaryti tam tikrą susitarimą „žemės už taiką“, galbūt tarpininkaujant Kinijai.

Ir atvirkščiai, jei didelė kontrataka bus sėkminga, daugelio Vakarų šalių ryžtas atšals dėl įvairių priežasčių. Jos manys, kad būtų teisinga bandyti išstumti Vladimiro Putino pajėgas iš dalies ar daugumos užimtų teritorijų ir taip sudaryti sąlygas deryboms. Tačiau Rusijos lyderio esą nereikėtų sprausti į kampą ar pažeminti tiek, kad jis imtų svarstyti galimybę panaudoti branduolinį ginklą.

Ši riba gali būti pasiekta gana greitai: pavyzdžiui, Ukrainai nereikia iš naujo užkariauti Krymo. Jai tereikia panaudoti artileriją arba raketas, kad būtų apribotos Rusijos galimybės aprūpinti pusiasalį geležinkeliais arba keliais. Tuomet brangus Rusijos trofėjus iš esmės taptų Ukrainos įkaitu, o V. Putinas pagrasintų eskaluoti situaciją, tikėdamasis pakirsti Vakarų nervus.

Bet kokie politinių pokyčių Rusijoje požymiai šį spaudimą dar labiau sustiprins. Vakarų šalys nerimaus, kad V. Putino įpėdinis gali būti dar blogesnis: atviras fašistas arba maniakas. Joms taip pat nepatiks netvarka Rusijoje, kai režimo bendražygiai susiginčys dėl įpėdinystės. Joms dar labiau nerimą kelia mažiau tikėtina Rusijos skilimo perspektyva, kai karo vadai varžysis dėl milžiniško šalies branduolinio arsenalo kontrolės. Kad išvengtų bet kurios iš šių pasekmių, panikuojantys sąjungininkai lieptų ukrainiečiams greitai trauktis.

Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Arčiau Rusijos esančios šalys, tokios kaip Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, į karą žiūri visiškai kitaip. Jų tvirtas požiūris pagrįstas ne tik 30 metų Vakarų Europos neišgirstais perspėjimais apie tai, kad Rusija vykdo represijas namuose ir agresiją užsienyje. Jis taip pat paremtas giliomis istorinėmis traumomis. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Baltijos šalys minėjo 1949-ųjų sovietinių trėmimų metines. Tarp 90 000 žmonių, ištremtų į atokius regionus, buvo ir šešių mėnesių kūdikis Kristi, kuri išgyveno trijų savaičių kelionę tik dėl nepažįstamų žmonių gerumo tame pačiame gyvuliniame vagone. Jos dukra Kaja Kallas yra Estijos ministrė pirmininkė.

Žiaurumai, kuriuos Rusija dabar vykdo Ukrainoje, yra šios patirties atgarsis ir žadina naujas baimes. Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.

Šiuo požiūriu eskalacijos pavojus, jei V. Putinui nepasiseks, yra mažesnis nei pavojus, kurį keltų, po karo vis dar būsianti apimta karšto militarizmo. Rytų Europa taip pat pozityviau nusiteikusi politinių perversmų Maskvoje atžvilgiu. Periodiškai Rusijoje kylantys neramumai paprastai yra gera žinia jos kaimynams. Po bolševikų revoliucijos ir Rusijos pralaimėjimo 1917 metais kilęs chaosas leido Lenkijai, Baltijos šalims ir Suomijai atkurti savo valstybingumą. Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino jos pavergtas tautas ir išlaisvino iš Kremliaus gniaužtų Suomiją. Didžiausią nerimą šioms šalims kelia tai, kad Vakarų lyderiai rytinio flango šalių saugumą iškeičia į netikrą stabilumo Rusijoje perspektyvą – tai buvo dažna pagunda dešimtajame dešimtmetyje.

Daugeliui už regiono ribų visa tai sunku suvokti. V. Putino karas jau yra katastrofa. Pakartoti tai būtų beprotiška. Rusijos ginkluotosios pajėgos Ukrainoje veikė prastai ir patyrė milžinišką žalą. Kaip jos galėtų kelti grėsmę NATO šaliai?

Tokia lengvabūdiška analizė neatsižvelgia į Rusijos karo ekonomikos atsparumą ir į tai, kad Kremliaus antivakarietiškumas šiuo metu turi didžiulę įtaką šios šalies viešajai nuomonei. Gerai informuoti vertintojai apskaičiavo, kiek laiko Rusijai gali prireikti perkrauti atsargas, kai kovos Ukrainoje bus nutrauktos: nuo aštuonerių iki nerimą keliančių trejų metų. Verta pažymėti, kad per pastaruosius 14 mėnesių nukentėjo tik Rusijos kariuomenė: karinis jūrų laivynas, oro pajėgos ir kiti Putino arsenalo elementai beveik nenukentėjo.

Tuo tarpu Vakarų šalių neryžtingumas, susiskaldymas ir puikybė iššvaistė laiką, kurį mums padovanojo Ukraina. Ryškus pastarojo meto pavyzdys – prezidento E. Macrono komiškai tuščiagarbė kelionė į Kiniją, kuri pakenkė pradedamiems Europos Sąjungos bandymams mažinti ekonominę priklausomybę nuo Pekino ir Amerikos akyse pakenkė visų europiečių patikimumo ir veiksmingumo reputacijai.

Net ir didvyriškai darant prielaidą, kad staiga atsiras pinigų ir politinės valios, europiečiams prireiks dešimties metų, kad jų ginkluotosios pajėgos vėl įgytų formą. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos – mūsų saugumo garantas – vis labiau blaškosi dėl Kinijos keliamos grėsmės. Jei į Baltuosius rūmus sugrįžtų Donaldas Trumpas arba jo šalininkas respublikonas, situacija dar labiau paaštrėtų, o sąjungininkai europiečiai atsidurtų dar didesniame pavojuje.

Šios problemos negalima pamiršti. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, mes ir mūsų kaimynai dešimtmetį ar ilgiau susidursime su agresyvia ir pavojinga Rusija, ir mes nesame pajėgūs vieni patys su tuo susidoroti. Gera pradžia būtų atsisakyti savo iliuzijų.

Kalbėdamas apie Vladimiro Putino planus Baltarusijoje dislokuoti branduolinį ginklą J. Felštinskis jam įprasta maniera įspėjo: vėliausiai rugsėjį bus atakuotos Lietuva ir Lenkija. Galimybės sustabdyti Kremliaus pamišėlį esą tik dvi. Sviatlana Cichanouskaja turi pateikti prašymą dėl šalies narystės NATO arba Baltarusijos klausimo turi imtis lenkų, lietuvų, ukrainiečių ir K. Kalinausko pulko pajėgos.

Išgirdus tokį scenarijų sunku ne tik užmigti, bet ir atsibudus imtis darbų. Gal tikrai V. Putinas planuoja pulti NATO šalis? Juolab kad dislokuodamas atominius ginklus kitoje šalyje jis atvirai spjautų ne tik į tarptautinius susitarimus, bet ir į Xi Jinpingo duotą pažadą neperbraižyti branduolinio žemėlapio.

Kokie šėtonai veisiasi V. Putino galvoje, turbūt nežino net jo gydytojas. Tačiau, prieš pradedant bijoti apokalipsės, verta įsiklausyti ne į Kremliaus demonų žinovų, bet į karo ekspertų aiškinimus. Jie sako, kad, pvz., Baltarusijoje esantys branduolinėms misijoms skirti „Su-25“ yra beviltiški dvikovoje prieš šiuolaikines gynybos sistemas – tai paaiškėjo kare prieš Ukrainą. Taktinių branduolinių ginklų saugyklos – ne sandėliai bulvėms, per kelis mėnesius, kaip žada V. Putinas, jų nepastatysi.

Taktinių branduolinių ginklų saugyklos – ne sandėliai bulvėms, per kelis mėnesius, kaip žada V. Putinas, jų nepastatysi.

Anot karinių ekspertų, V. Putino grasinimai nedidina branduolinio karo rizikos. Tai – Maskvos baimės neatlaikyti Ukrainos kontrpuolimo išraiška.

V. Putinas toliau eina pirmtakų pramintu keliu – siekia deeskaluoti situaciją ją eskaluodamas. Vadinasi, Vakarams taip pat reikia elgtis kaip su jo pirmtakais – be kompromisų. T. y., stiprinti rytinio NATO flango gynybą, didinti pagalbą Ukrainai, liautis žaidus su sankcijų Rusijai išimtimis. O mums, civiliams apokaliptinių pasakų mėgėjams, prisiminti, kad NATO – taip pat branduolinis Aljansas, turintis savo atgrasymo strategijų ir žvalgybą, stebinčią kiekvieną Rusijos judesį.

„Daugelis Kinijos pateikto taikos plano nuostatų... gali būti laikomos taikaus susitarimo pagrindu, kai Kyjivas ir Vakarai bus tam pasirengę“, – po derybų su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu (Si Dzinpingu) sakė V. Putinas.

„Tačiau kol kas tokio jų pasirengimo nematome“, – pridūrė jis.

Savo ruožtu Xi Jinpingas po derybų pareiškė, kad Pekinas remia diplomatinį karo Ukrainoje sprendimą.

„Vadovaujamės Jungtinių Tautų principais ... ir skatiname taikų kovų Ukrainoje sureguliavimą, – sakė jis. – Visada pasisakome už taiką ir dialogą.“

Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje išduotas orderis suimti V. Putiną rodo, kad Vakarai nesiderės su dabartiniu Rusijos prezidentu.

Jo galimybių langas užsidarė ir liko vienintelis pasirinkimas tarp Saddamo Husseino, Slobodano Miloševićiaus, Muammaro Gaddafi ar Adolfo Hitlerio likimų.

Tokią prielaidą padarė buvęs Ukrainos liaudies deputatas, tinklaraštininkas Borislavas Bereza.

„Tačiau jo aplinka vis dar turi pasirinkimą. Jie turi. Bet ne visi. Ir juokingi Simonian ir Zacharovos bandymai rodo pagrindinį dalyką: Kremlius nebuvo pasiruošęs tokiam statymų didinimui. Bet be reikalo. Tai nėra galutinis statymas. Kremliui viskas gali būti dar blogiau. Ir jie tai jau supranta. Visi supranta“, – komentavo B. Bereza.

„Balsavimas parlamente vyks kovo 27 dieną“, – „Twitter“ žinutėje teigė Z. Kovacsas.

Valdančioji „Fidesz“ partija „remia Suomijos stojimą į NATO“, sakė jis.

Maskvai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, praėjusių metų gegužę Suomija ir Švedija pateikė prašymą prisijungti prie Vakarų aljanso, atsisakydamos dešimtmečius gyvavusios karinio neprisijungimo politikos.

Šiuo metu Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, kurios dar neratifikavo Šiaurės šalių prašymų, kuriems turi pritarti visos esamos Aljanso narės.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) penktadienį paprašė savo parlamento balsuoti dėl Suomijos prašymo prisijungti prie NATO.

Švedų ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) antradienį pripažino, jog tikimybė, kad Suomija įstos į NATO anksčiau nei Švedija, pastarosiomis savaitėmis smarkiai išaugo, tačiau pažymėjo, kad prisijungimas yra tik laiko klausimas. 

„Nusprendėme pradėti Suomijos stojimo į NATO protokolo svarstymą mūsų parlamente“, – sakė R. T. Erdoganas po derybų su jo šalyje viešinčiu savo kolega iš Suomijos Sauli Niinisto (Sauliu Nyniste).

Maskvai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, praėjusių metų gegužę Suomija ir Švedija pateikė prašymą prisijungti prie Vakarų aljanso, atsisakydamos dešimtmečius gyvavusios karinio neprisijungimo politikos.

Šiuo metu Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, kurios dar neratifikavo Šiaurės šalių prašymų, kuriems turi pritarti visos esamos Aljanso narės.

Nusprendėme pradėti Suomijos stojimo į NATO protokolo svarstymą mūsų parlamente.

R. T. Erdoganas, besirengiantis artėjantiems prezidento rinkimams, turi prieštaravimų Švedijos siekiui, bet pastaruoju metu būta ženklų, kad Ankara yra pasirengusi ratifikuoti Suomijos narystės dokumentus.

Nepaisant to, Turkijos parlamentas dar nėra nustatęs ratifikavimo datos. Gegužės 14-ąją įvyks tiek turkų įstatymų leidėjų, tiek prezidento rinkimai.

Vengrijos pritarimo taip pat dar laukiama, tačiau panašu, kad Suomija įstos į NATO anksčiau nei Švedija, nors abi šalys kartu derino savo prašymus ir ne kartą pabrėžė, kad nori prisijungti drauge.

Švedų ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulfas Kristersonas) antradienį prisipažino, jog tikimybė, kad Suomija įstos į NATO anksčiau nei Švedija, pastarosiomis savaitėmis smarkiai išaugo, tačiau pažymėjo, kad prisijungimas yra tik laiko klausimas.

Ankara derybas su Švedija sustabdė po protestų, kurių metų sausį prie Turkijos ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas, bet kovo 9 dieną Briuselyje derybos buvo atnaujintos.

„Matome labai nerimą keliančių Rusijos eskalavimo ženklų. Dabar atsivėręs langas, kai įsiveržimas galėtų prasidėti bet kuriuo metu“, – 2022 m. vasario 11 d. sakė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas.

Dabar paaiškėjo, kad amerikiečiai ir kiti NATO sąjungininkai apie V. Putino planus sužino iš Lietuvos žvalgybos. Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Karinės žvalgybos vadai neskuba priimti nuopelnų, kad tai jų tarnybos perėmė rusų puolimo planus.

Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.

„Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Manau, kad kiekviena Vakarų žvalgyba teikia tokią informaciją, kokią galėjo ir turėjo tuo metu. Negalėčiau dabar girtis, kad Lietuvos informacija kažkuo naudingesnė už kitų. Galiu patvirtinti tik tai, kad informacija buvo teikiama“, – pabrėžė VSD direktorius Darius Jauniškis.

V. Putinas puolimą kūrė siaurame rate. Neva nežinojo net jo ministras Sergejus Lavrovas.

„Kuris buvo pirmas ar pateikė unikalios informacijos, tikrai negalėčiau atskleisti, bet, kaip žinome, tai buvo sėkmės istorija, žinojome iš anksto apie Rusijos ketinimą ir tuo turėtume džiaugtis. Turbūt nėra taip svarbu, ar tai Lietuvos, ar kitos valstybės žvalgybos tarnybos tai pasakė“, – akcentavo Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius Elegijus Paulavičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kad iš Lietuvos Vakarai gauna esminės informacijos apie rusų planus, sako vyriausiasis prezidento patarėjas. Tuomet, kai rusai ruošėsi veržtis, jis pats dirbo VSD.

„Svarbu atkreipti dėmesį, nes tuo remiasi ir kiti, ir mūsų partneriai, ir sprendimų priėmėjai“, – sakė prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys.

Anot politikų, žvalgybų darbas ypač svarbus ir dabar. Lietuva siekia daugiau sąjungininkų, o juos reikia įtikinti faktais, kad Rusija vis dar yra ir bus pavojinga.

„Negalėčiau asmeniškai vertinti mūsų svarumo ar informacijos unikalumo. Visą bendrą informaciją mato NATO Jungtinės žvalgybos centras. Jie galėtų taip sakyti, bet jei politikai vertina mūsų naudą, džiugu girdėti visai bendruomenei“, – pažymėjo E. Paulavičius.

Tik prideda, kad Lietuvos žvalgybininkai sulaukia daug komplimentų.

„Tai galbūt taip ir palikime tą klausimą. Manau, kad sulaukiama daug gerų žodžių mūsų žvalgybos atžvilgiu iš Vakarų. Šio fakto neneigsiu“, – sakė D. Jauniškis.

V. Orbanas atvirai kritikuoja Europos poziciją dėl karo Ukrainoje, kaltindamas ją paskelbus „netiesioginį karą“ su Rusija.

E. Macronas susitiks su V. Orbanu pirmadienį prieš kovo 23–24 dienomis vyksiantį EVT susitikimą, taip pat aptars energetikos klausimus ir paramą Europos gynybos pramonei, sakoma pareiškime.

Europos Sąjungos narė Vengrija yra labai priklausoma nuo importuojamų rusiškų degalų. V. Orbanas pažadėjo palaikyti ryšius su Rusija ir atsisakė tiekti ginklus Ukrainai.

Jis taip pat kritikavo Vakarų sankcijas Rusijai, nors Vengrija šiuo klausimu galiausiai balsavo kartu su ES partnerėmis.

Budapeštas taip pat yra įsitraukęs į ilgalaikį ginčą su ES dėl Briuseliui susirūpinimą keliančio korupcijos Vengrijoje.

Gruodžio mėnesį Briuselis įšaldė milijardų eurų vertės lėšas, kol Budapeštas vykdys antikorupcines reformas.