Tačiau iš tikrųjų į bėdą yra pakliuvęs pats putinizmas. BVP augimas per menkas, kad šalis galėtų prisivyti išvystytos pramonės pasaulį. Gyvenimo kokybė užsispyrusiai nenori kilti. Nepakanka pinigų išlaikyti supervalstybės lygio ginkluotąsias pajėgas. Rusai atkakliai nesižavi verslo aplinka ir laiko pinigus bei šeimos narius užsienyje, kai tik gali. Sustabarėjusi politinė sistema irgi atrodo trapi. Protestuotojai Jekaterinburge laimėjo stebinamą pergalę prieš kontroversišką cerkvės statybos projektą. Mėginimas neteisingai apkaltinti tiriamosios žurnalistikos reporterį Ivaną Golunovą narkotikų laikymu ir platinimu buvo apmaudi nesėkmė.

Vis dėlto aplinkinis pasaulis toliau tiesia pagalbos ranką. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja nubalsavo atkurti Rusijos narystę, nepaisant karo Ukrainoje ir besitęsiančios šios šalies teritorijos okupacijos. Theresa May susitiko su ponu V. Putinu per Osakoje vykusį G-20 viršūnių susitikimą. Tokiu būdu siekta perduoti griežtą žinią, bet rusai savo televizijos ekranuose pamatė, kaip jų lyderis susitinka su viena iš svarbių tarptautinės arenos veikėjų. Taigi, gilus diplomatinių santykių įšaldymas, Britanijos taikytas Rusijai po pernykštės cheminės atakos Solsberyje, ilgai netvėrė.

Ponas V. Putinas dėl to pašaipiai šypsosi. Valstybę valdyti jam sekasi ne itin gerai, bet užtat jis yra šou meistras. Donaldas Trumpas, regis, priėmė Rusijos lyderio kvietimą apsilankyti Maskvoje per pergalės prieš nacistinę Vokietiją 75-ųjų metinių minėjimo iškilmes ateinančių metų gegužę. Amerikos prezidentas per spaudos konferenciją Osakoje nesąmoningai kartojo Kremliaus retorikos akcentus.

Pergalė priklausė ne „Rusijai“, o Sovietų Sąjungai. Dauguma kautynių vyko Ukrainos ir Baltarusijos, o ne Rusijos teritorijoje. Didelė dalis iš 25 mln. žuvusiųjų buvo ne rusai, o kitų tautybių žmonės, įskaitant šauktinius iš šalių, okupuotų Sovietų Sąjungos. Ir vargu, ar karo pabaiga žymėjo Rytų ir Vidurio Europos šalių išvadavimą – veikiau jau kitos okupacijos pradžią. Ši okupacija truko ilgiau ir kai kuriais atžvilgiais padarė daugiau žalos negu nacių valdymas.

Tai yra ne akademinės istoriografijos plonybės, o aktualūs šiuolaikinės geopolitikos klausimai. Jeigu sutiksite su Kremliaus perdėm supaprastintu, iškraipytu, užmaršiu karo laikotarpio naratyvu, sukelsite pavojų buvusių pavergtųjų tautų valstybingumui ir legitimizuosite Rusijos neoimperialistinius planus savo buvusių valdų atžvilgiu. Amerikos sąjungininkės regione tikėsis, kad kas nors iš administracijos per ateinančius 10 mėnesių turės galimybę apšviesti apie tai prezidentą.

V. Putino patyčios iš „liberalizmo“ ir arogantiško, nuo tikrovės atitrūkusio Vakarų „isteblišmento“ turi būti vertinamos šiuo kontekstu. Tikslas yra primesti Rusijai parankią pasaulėžiūrą ir žlugdyti ją varžantį mąstymą. Kremliaus sąjungininkams kraštutinėje kairėje, kraštutinėje dešinėje ir tokiose šalyse kaip Vengrija labai patinka idėja, kad jie yra naujo politinio judėjimo priešakyje. Nereikia kreipti dėmesio į autokratiją, korupciją, neveiksmingumą ir, kai kuriais atvejais, valstybės išdavystę. Tiesiog įkvėpkit vėjelio iš rytų, kad pajustumėt autentiškos, išdidžios naujos politikos kvapą.

V. Putino „trolinimas“ – vadinkime tai tikruoju vardu – taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų. Rusija užpuolė Ukrainą ir vėliau apie tai melavo. Ji numušė olandų oro lainerį – ir apie tai melavo. Ji panaudojo nervus paralyžiuojančią medžiagą Britanijoje – ir apie tai melavo. Ji kišosi į Amerikos rinkimus – ir apie tai melavo.

Vėl ir vėl Kremliaus nusikaltimai ir melas lieka nenubausti. Tai jau tampa įprasta, bet kodėl mes to nematome?

Paklaustas, kokio dydžio grėsmę kelia Rusija, L. Linkevičius tikino, kad Rusijos keliama grėsmė yra neabejotinai reali ir priminė Gruzijos (Sakartvelo) teritorijų bei Krymo aneksijas.

„Prisiminkime Gruzijos teritorijų aneksiją, neseniai jie tą patį padarė su Krymu. Klausiame savęs, kaip galime atsilaikyti“, – teigė L. Linkevičius.

Visgi, pažymėjo užsienio reikalų ministras, Lietuvai tiesioginė Rusijos grėsmė nėra kilusi, nes šalis yra NATO ir ES narė, tačiau regione tam tikro nesaugumo esą galima pastebėti.

„Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, todėl tiesioginės grėsmės nėra. Tačiau yra nesaugumo regione, o politiniuose debatuose girdimi militaristiniai argumentai. Tai kelia nerimą, turime tai suvokti kaip iššūkį ir reaguoti“, – sakė L. Linkevičius.

Lietuvos diplomatijos vadovas taip pat padėkojo NATO šalims ir už jų indėlį užtikrinant Lietuvos saugumą.

„Kai kas gali sakyti, kad toks žingsnis buvo simbolinis, bet saugumas yra garantuotas ir mes dėkojame visoms prisidėjusioms šalims“, – teigė L. Linkevičius. Visgi, pažymėjo jis, hibridinis karas tarp Vakarų ir Rusijos tebevyksta, todėl visos Vakarų šalys turėtų dirbti kartu, kad ši grėsmė nebūtų nuvertinta.

Hibridinis karas nevyksta tik Lietuvoje, jis vyksta visur pasaulyje.

„Hibridinis karas nevyksta tik Lietuvoje, jis vyksta visur pasaulyje. Tai vyksta ne tik rytiniuose Europos regionuose, bet ir Vakaruose. Neišvengiamai naudojamos tokios karo strategijos, kaip energetikos ginklo naudojimas, strateginė komunikacija, propaganda, kibernetinės atakos. Manau, turime imtis šių grėsmių ir suprasti, kaip nuo jų atsilaikyti. Turime dirbti kartu, kad nenuvertintume šios grėsmės“, – kalbėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.

Vis dėlto, paklaustas apie bendros ES kariuomenės įkūrimą, L. Linkevičius tokią idėją vertino skeptiškai.

„Tai yra keista idėja, nes niekas iš tikrųjų nežino, kas vyksta. Ši idėja nesukuria nieko, o tik sukelia neaiškumą ir abejones. Turime būti labai atsargūs, kai iškyla dalykai, galintys sukelti abejonių mūsų transatlantinių santykių stabilumu. Mano nuomone, Europos Sąjungoje niekada nebuvo rimtos diskusijos apie Europos kariuomenės projektą, tačiau gandai buvo pakankamai stiprūs, kad sukeltų transatlantines abejones dėl Europos veiksmų.

Abiejose Atlanto pusėse mes turime būti atsakingesni, kad išsaugotume Aljansą, kuris gyvuoja jau septynis dešimtmečius. Tai yra pats galingiausias karinis aljansas pasaulio istorijoje, bet kas žino, kaip bus ateityje? Turime būti atsakingi, kai pristatome idėjas, ir tikri, kad mūsų geriems santykiams nebus pakenkta svarstant įvairias iniciatyvas, tokias kaip Europos kariuomenės suformavimas“, – sakė L. Linkevičius.

Pasak ministro, Rusijos inicijuotas dujotiekio „Nord Stream 2“ projektas yra ES politikos nuoseklumo išbandymas.

„Europos Sąjungoje mes sutarėme dėl bendrų energetikos principų, sutarėme diversifikuoti savo energetikos šaltinius, kad nepriklausytume nuo vieno šaltinio. Tai yra gana paprastas principas, kurio kartais nėra paisoma. „Nord Stream 2“ yra tokios nepagarbos mūsų politikai ir jos nuoseklumui pavyzdys“, – tikino L. Linkevičius, kurio teigimu, ES šiuo metu išgyvena ir daugiau išbandymų, susijusių su „Brexitu“, įtampa euro zonoje, populistinių ir radikalių politinių jėgų atsigavimu.

Visgi, tikino ministras, ES lyderiai turėtų ne švęsti dėl pasiektos pergalės Europos Parlamento (EP) rinkimuose, o išmokti šių rinkimų pamokas.

„Praraja tarp žmonių ir ES institucijų turi būti sumažinta, antraip joje suvešės populistinės idėjos. EP rinkimai davė ženklą lyderiams prabusti ir elgtis atsakingiau, imtis kūrybiškesnės politikos, o ne tik pulti vienas kitą“, – ragino L. Linkevičius.

„Susitarimas pasirašytas“, – BNS sakė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovė spaudai Živilė Didžgalvienė.

Susitarime rašoma, kad sinchronizacija turi būti įgyvendinta vėliausiai iki 2025 metų, o EK dalyvaus derybose su Rusija ir Baltarusija, siekiant sklandaus atsijungimo.

Politinėse gairėse numatyta iki 2020 metų užbaigti vertinti investicijų prašymus ir pasiūlymus finansuoti elektros perdavimo pajėgumus sustiprinsiantį jūrinį kabelį į Lenkiją „Harmony Link“ bei baigti finansuoti su tuo susijusį vidaus tinklų stiprinimą

Konkursas dėl kabelio tiesimo turėtų būti paskelbtas 2021 metais, o statybos pradėtos 2023-iaisiais.

Dokumente taip pat rašoma, kad iki 2021 metų turi būti užtikrinti tinkami sisteminiai pajėgumai sinchronizacijai, tais pačiais metais įsipareigojama priimti eksploatuoti autotransformatorius Alytuje.

D. Grybauskaitė sakė, kad šis susitarimas yra konkretesnis, nei anksčiau pasirašyti dokumentai dėl sinchronizacijos.

„Anksčiau buvo politiniai pasižadėjimai, deklaracijos, o tai yra įgyvendinimo dokumentas, kuris aiškiai nustato, kada pradedame, ką darome, kada baigiame, kaip tai darome“, – žurnalistams teigė D. Grybauskaitė.

Jos pasisakymo garso įrašą išplatino prezidentės spaudos tarnyba.

Baltijos šalys birželio mėnesį planavo atlikti elektros sistemų darbo izoliuotu režimu bandymą, tačiau Latvija ir Estija nusprendė atidėti jį neribotam laikui.

Prezidentė tvirtino, kad tai lėmė techninės, ne politinės priežastys.

„Tikrai tie dalykai bus išspręsti, tikrai nemanau, kad kažkas yra rimčiau“, – kalbėjo D. Grybauskaitė.

Regiono šalių ir EK lyderiai susitarimą pasirašė prieš Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimą.

Sinchronizacijos projektu Baltijos šalys tikisi sumažinti priklausomybę nuo Maskvos. Lietuva, Latvija ir Estija šiuo metu veikia sinchroniniu režimu posovietinės energetinės sistemos vadinamajame BRELL žiede ir yra priklausomos nuo dispečerinės Maskvoje bei Rusijos elektros tinklo.

Po ilgų tarpusavio ginčų Baltijos šalys pernai patvirtino, kad su Vakarų Europa sinchronizuosis per Lenkiją.

Šiuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos jau veikia elektros jungtis „LitPol Link“. Pajėgumus numatoma sustiprinti tiesiant minimą naują jūrinę jungtį „Harmony Link“.

„Reikalas toks: mes juk nesteigiame su Kinija karinių sąjungų, mes - strateginiai sąjungininkai, mes neveikiame prieš kažką“, – Sankt Peterburgo ekonomikos forume sakė V. Putinas.

Pasak jo, Rusija ir Kinija savo bendradarbiavimu nesiekia pakeisti jau susiformavusių ryšių su kitomis valstybėmis.

„Dirbame mūsų pačių ir mūsų partnerių labui, nesiruošiame nieko niekaip pakeisti“, – teigė Rusijos vadovas, pabrėždamas, esą Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas suteikia pasauliui stabilumo.

„Kalbant apie viso pasaulio reikalus iš esmės, Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas pasaulio arenoje, be abejonės, yra vienas esminių stabilumo faktorių“, – tikino V. Putinas.

Ketvirtadienį Belgijos vicepremjeras Krisas Peetersas pažymėjo, kad Rusija gali džiaugtis gerėjančiais santykiais su Kinija ir ieškoti Pekine draugo bei verslo partnerio, tačiau ji dėl šių santykių neturėtų nutolti nuo kaimyninės Europos.

„Kinijos prezidentas yra čia, ir jis pasauliui sako: „Mes galime imtis verslo“, bet Rusija turi suprasti, kad Europa yra labai arti, o jei dėl Minsko įsipareigojimų bus pasiektas susitarimas, mes galėtume ir vėl imtis verslo“, – teigė K. Peetersas.

V. Putinas pavadino J. Guaido „charizmatišku“ politiku, bet perspėjo, jog pasaulis nugrimztų į chaosą, jei nebegaliotų jokios taisyklės.

„Jei įteisinsime tokį būdą ateiti į valdžią – žmogus ateina į aikštę, pakelia akis į dangų ir Dievo akivaizdoje pasiskelbia prezidentu – ar tai būtų normalu, ar ne?“ – klausė jis tarptautinių naujienų agentūrų vadovų per Sankt Peterburge vykstančiame ekonomikos forumą.

„Na, tada chaosas prarytų pasaulį, – perspėjo V. Putinas. – Išrinkime tokiu būdu JAV prezidentą, britų ministrą pirmininką, prancūzų prezidentą. Kas tai būtų?“ – kalbėjo Rusijos lyderis.

„Norėčiau paklausti tų, kas tai palaiko: ar išprotėjote? Ar suprantate, kur tai veda? Ar turėtų būti taisyklės, ar ne?“ – pridūrė jis.

Sausio mėnesį J. Guaido pasiskelbė Venesuelos laikinuoju prezidentu, pareiškęs, kad Nicolas Maduro (Nikolas Maduras) pernai buvo neteisėtai perrinktas.

Daugiau nei 50 šalių su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje išreiškė palaikymą venesueliečių Nacionalinio Susirinkimo vadovui, tačiau Rusija ir Kinija parėmė N. Maduro vyriausybę.

J. Guaido vadovauja kampanijai, kurios tikslas – nuversti kairuolį N. Maduro, kurio valdymo laikotarpiu Venesuela patyrė ekonomikos krachą, bet kol kas šios pastangos nedavė rezultatų.

„Demokratijos ir laisvės Baltarusijoje nė trupučio ne mažiau nei Rusijoje ar Vakaruose. Gali būti, kad mes griežčiau reikalaujame tvarkos, nes mes nesame tokie turtingi kaip Rusija. Rusija gali padaryti klaidą, bet didžiuliai turtai leidžia tą klaidą greitai ištaisyti“, – pareiškė Baltarusijos lyderis.

Pasak A. Lukašenkos, kritikuojant Baltarusiją dėl demokratijos stokos, privalu atsižvelgti ir į sunkią baltarusių padėtį.

„Mus kartais pakritikuoja dėl įvairių dalykų: tai mažai demokratijos, tai daug, tai mažai žmogaus teisių. Jūs, mus kritikuodami, neužmirškite mūsų patirties, nes jums tam tikra prasme reikės sugrįžti prie mūsų patirčių tam, kad išsaugotumėte taiką ir stabilumą savo šalyse. Valstybėms svarbiausia stabilumas, o teisė turi būti skirta tam, kad nebūtų chaoso“, – susitikime su Konstitucinio teismo atstovais kalbėjo A. Lukašenka. Jo teigimu, po SSRS griūties Baltarusijoje teisėtvarkos sistema buvo skirta sustiprinti valdžios vertikalę.

„Mane pradėjo mokyti demokratijos ir žmogaus teisių. Alkanoje šalyje svarbiausia teisė buvo pamaitinti ir aprengti žmones. Demokratijai reikia laiko, šturmu nieko nepaimsi“, – sakė A. Lukašenka, kaip sudėtingo kelio demokratijos link pavyzdį pateikdamas Ukrainą.

A. Lukašenka taip pat pabrėžė, kad šalies Konstitucija buvo kuriama remiantis kitų šalių patirtimi, todėl ji esą negali būti nedemokratiška.

„Kaip buvęs parlamento narys, prisidėjęs prie Konstitucijos kūrimo dar iki prezidentavimo pradžios, galiu pasakyti, kad mes atidžiai išsistudijavome visų pasaulio šalių Konstitucijas. Inovacijų mūsų Konstitucijoje nėra. Paėmėme kai ką tinkamo iš mūsų praeities (SSRS), bet visai nedaug. Visa kita – iš kitų šalių“, – pažymėjo Baltarusijos lyderis. Pasak jo, kalbama ne tik apie perimtą buvusių SSRS šalių patirtį, bet ir demokratijos tradiciją turinčių šalių Konstitucijas.

„Kritikuodami mus, jūs kartais pasižiūrėkite į Konstitucijas šalių, iš kurių mes mokėmės. Kurdami teisinę sistemą mes pirmiausia atsižvelgėme į tas realijas, kurios pas mus vyravo“, – teigė Baltarusijos prezidentas.

„Efektyvus atsakas į visus užsienio apribojimus gali būti tik vienas - sistemos biurokratijos mažinimas ir palankių sąlygų verslo plėtrai sukūrimas. Jei pavyks tai padaryti, mums nusispjauti ant visų apribojimų, jie visai nieko nereikš“, - susitikime su parlamentarais sakė Rusijos prezidentas.

Be to, pasak V. Putino, Vakarų sankcijos Rusijos atžvilgiu „jau dabar neįgyvendina savo iškeltų tikslų“.

„O jei mes savo ekonominę ir teisinę sistemą padarysime patrauklią, tada tikrai visus klausimus išspręsime. Ir pakankamai greitai, ir efektyviai“, - tvirtino V. Putinas.

Rusijos prezidento teigimu, ypač didelį potencialą turi Rusijos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) gamintojai.

„Perspektyvos šioje srityje be išimties kolosalios, didžiulės - tai ir eksporto augimas, ir SGD naudojimas laivams, taip pat ir čia, Baltijos jūroje“, - vaizdo konferencijos būdu dalyvavęs SGD iškrovimo iš naujos SGD gamyklos „Kriogaz-Vysock“ netoli Sankt Peterburgo ceremonijoje sakė V. Putinas.

Užsimindamas apie Minsko draugiškų santykių su Vakarais perspektyvą jis veikiausiai siekia nuolaidų iš Maskvos.

A. Lukašenkos pareiškimas dėl NATO nuskambėjo jo pagrindinei rėmėjai ir sąjungininkei Rusijai nusprendus padidinti naftos kainą Baltarusijai.

„Jeigu mums uždarys duris, mes ieškosime kito kelio“, – pareiškė A. Lukašenka. Jis pridūrė, kad Baltarusija sieks gerinti ryšius su Vakarais ir megzti ryšius su NATO.

A. Lukašenka jau beveik ketvirtį amžiaus geležiniu kumščiu valdo 10 mln. gyventojų turinčią šalį, negailestingai kovodamas su disidentais ir laisva žiniasklaida. Rusijos paskolos ir pigūs energetiniai ištekliai palaiko šalies sovietinio stiliaus ekonomiką.

Praėjusį rudenį Rusija sudavė Minskui skaudų smūgį paskelbusi, kad didina Baltarusijai parduodamos naftos kainą. Eksportuodama naftos produktus, pagamintus iš rusiškos naftos, Baltarusija gaudavo didelį pelną.

Anksčiau A. Lukšenkai yra pavykę laimėti Maskvos nuolaidų, pagrasinus glaudesniais ryšiais su Vakarais. Manoma, kad antradienį jis vėl ėmėsi šios taktikos, norėdamas perspėti Rusiją, kad jos daromas spaudimas privers Baltarusiją ieškoti kitų ryšių.

Jis pareiškė, kad nors Rusija „alergiškai ir net isteriškai“ reaguoja į Baltarusijos bandymus normalizuoti ryšius su Vakarais, Minskas toliau eis šiuo keliu.

„Ko čia isterikuoti? – stebėjosi A. Lukašenka. – Jūs neįsileidžiate mūsų produktų į savo rinką, vadinate mus išlaikytiniais, darote mums spaudimą, kur tik galite.“

„Esame tokioje padėtyje, kad visą laiką turime dairytis,.. nes esame Europos viduryje“, – pridūrė jis.

Baltarusijos lyderis taip pat pabrėžė, kad jo tauta yra toliau pasiryžusi stiprinti ryšius su Rusija.

Rusija ir Baltarusija 1997 metais pasirašė glaudesnius ryšius numatantį sąjungos susitarimą, vos nesusitarė dėl bendros sąjunginės valstybės įkūrimo.

Baltarusija turi sieną ne tik su Rusija ir Ukraina, bet ir NATO narėmis Lietuva, Latvija ir Lenkija.

„Mes turime megzti santykius su NATO tarpusavio pagarbos pagrindu, kad sustiprintumėme mūsų šalies saugumą, – pareiškė A. Lukašenka. – Nereikia į juos žiūrėti kaip į mūsų priešus.“

Baltarusija nuolat sulaukia JAV ir Europos Sąjungos kritikos dėl valdžios vykdomo susidorojimo su disidentais, nesąžiningų rinkimų. Dėl šių pažeidimų Vakarai taiko sankcijas A. Lukašenkos vyriausybei. Dauguma jų pastaraisiais metais buvo atšauktos, paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamam A. Lukašenkai pademonstravus ryžtą gerinti žmogaus teisių padėtį savo šalyje.

Antradienį Baltarusija taip pat panaikino apribojimus dėl šalyje dirbančių JAV diplomatų skaičiaus. Šie apribojimai buvo įvesti 2008 metais, atsakant į JAV sankcijas Baltarusijos valdžiai, paskelbtas dėl opozicijos protestų malšinimo.

Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus, susitikęs su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo padėjėju George'u Kentu (Džordžu Kentu), išreiškė viltį, kad šis sprendimas padės sugrąžinti abiejų šalių santykius į geras vėžes.

Cheminių ginklų uždraudimo organizacija (OPCW) praėjusį mėnesį sutiko uždrausti Sovietų Sąjungoje pagamintą nervus paralyžiuojančią medžiagą „Novičiok“, kuri buvo panaudota per pasikėsinimą į Sergejų Skripalį.

Vakarai tvirtina, kad už 2018-ųjų kovo ataką pietiniame Anglijos mieste yra atsakinga Maskva. Per tą išpuolį buvęs Rusijos karinės žvalgybos agentūros GRU pulkininkas S. Skripalis ir suaugusi jo duktė Julija pernai kovo 4 dieną buvo rasti be sąmonės ant parko suoliuko Solsberyje.

Apnuodyti Skripaliai liko gyvi, bet netikrą kvepalų buteliuką, kuriame buvo nervus paralyžiuojančios medžiagos likučių, po kelių savaičių rado vienas vyras, gyvenantis netoli Solsberio esančiame Eimsberio miestelyje. Numanomus kvepalus jis atidavė savo draugei; ši jais pasipurškusi apsinuodijo ir mirė.

Maskva šią savaitę norėjo pridėti į draudžiamų medžiagų sąrašą dar 14 chemikalų, kurie, jos teigimu, turėtų būti priskiriami tai pačiai šeimai kaip ir „Novičiokas“. Maskva taip pat tvirtina, kad Vakaruose vykdomi eksperimentai su tomis medžiagomis.

20 valstybių, įskaitant Jungtines Valstijas, Didžiąją Britaniją ir Kanadą, šį Rusijos pasiūlymą atmetė ir nurodė, kad Maskvos sąraše esantys chemikalai nesiekia „toksiškumo ribų“, todėl nėra pagrindo jas uždrausti.

Rusijos ambasadorius Nyderlanduose Aleksandras Šulginas antradienį pareiškė, kad Vakarai užblokavo Maskvos pasiūlymus, „nes jie patys eksperimentuoja su tomis medžiagomis“.

„Aišku, kad Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir jų NATO sąjungininkės priešinasi pasiūlymui... nes jos vykdo tyrimus su tais pačiais draudžiamais chemikalais“, – per spaudos konferenciją kalbėjo diplomatas.

Vakarų bandymai apkaltinti Rusiją esant vienintele valstybe, turinčia „Novičioko“, yra dalis plano „sukurti pavojingos valstybės įvaizdį. Tai yra veidmainystė“, tvirtino A. Šulginas.

Tačiau Kanados ambasadorė prie OPCW Sabine Nolke (Sabin Nolk) sakė, kad Rusija pati sau pakenkė neatšaukdama šios cheminių medžiagų grupės tolesniems tyrimams.

„Rusija pasirinko pralaimėti, nors pergalė buvo jos rankose“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė ji.

Kitas Vakarų pareigūnas, kuris nesutiko skelbti savo pavardės, pridūrė: „Jei jie būtų taip padarę, mes būtume parėmę kitus keturis jų pasiūlymus, įskaitant (pasiūlymą) dėl Solsberyje panaudotos cheminės medžiagos ir kitų, su ja susijusių (medžiagų) įtraukimo į sąrašą.“

Rusija ir Vakarų šalys dažnai susiginčija Cheminių ginklų uždraudimo organizacijoje. Taip buvo ir dėl naujų organizacijai suteiktų galių nurodyti kaltuosius dėl cheminių atakų, tokių kaip Sirijoje ir Solsberyje.

Bandymas nužudyti S. Skripalį smarkiai pablogino Britanijos ir Rusijos santykius – tokie blogi jie nebuvo kelis dešimtmečius. Ši ataka ne tik nulėmė vienos britės mirtį, bet ir kelių kitų žmonių, įskaitant policininką, apsinuodijimą.

Tuo metu Nyderlandai pernai išvarė keturis įtariamus rusų šnipus už tai, kas buvo vadinama sąmokslu įsilaužti į OPCW kompiuterių tinklą.

Revoliucijai dar nesiryžta

Kaip teigia solidžiausia Rusijoje visuomenės nuomonių tyrimo institucija Levados centras, didžioji dauguma rusų (77 proc.) prisipažįsta, kad nėra pasirengę dalyvauti protestuose. Į gatves ryžtųsi išeiti 22 proc. respondentų. Likusieji padėtį visuomenėje gerintų rinkdamiesi ramesnius veiksmus. Pavyzdžiui, 71 proc. apklaustųjų balsuotų už kandidatus ar partijas, siūlančias jiems artimų permainų planą. 53 proc. tiki, kad permainas galima įvykdyti peticijomis. Beveik pusė (49 proc.) vis dar tiki institucijų galia, todėl kreiptųsi į jas.

Tiesa, visuomeninių ir politinių organizacijų galia dauguma rusų nebetiki: jų veikloje dalyvautų vos 30 proc. respondentų. Tik 8 proc. paremtų jas finansiškai, o kelti savo kandidatūrą rinkimuose sutiktų tik kas dešimtas.

Šia prasme savo aktyvumu maskviečiai išsiskiria iš didmiesčių ir didžiųjų regionų gyventojų. Įdomu ir tai, kad dalyvauti protestuose labiau linkę aktyvūs interneto vartotojai.

Lemiamas sprendimas

Vertindamas Rusijos visuomenės nuotaikų pasikeitimus per 2018-uosius Levados centro direktorius Levas Gudkovas su žiniasklaida dalijosi pastebėjimais apie dvi pagrindines visuomenės raidos tendencijas.

Viena vertus, valdžia bando palaikyti tarp piliečių radikalias patriotines nuotaikas: stiprinant propagandos priemones, kuriomis aktualizuojamas militarizmas ir konfrontacija su Vakarais, stiprinamas rusų tautinių tradicijų kultas ir ultrakonservatyviosios dvasinės vertybės. Tačiau tuo pat metu visuomenėje auga socialinis jautrumas, nepasitenkinimo jausmas, nerimas dėl ateities.

Pirmieji socialinės įtampos visuomenėje požymiai pasirodė dar 2017-ųjų pabaigoje. Juos netrukus prislopino prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija, kurios pagrindinis tikslas buvo įtikinti rinkėjus, kad Vladimiras Putinas – vienintelis stabilumo garantas. Tačiau tuoj po rinkimų, jau balandį, pasitikėjimas valdžios institucijomis pradėjo smukti. Birželį paaiškėję vyriausybės planai atlikti pensijų reformą radikaliai pakeitė piliečių požiūrį į valdžią (90 proc. gyventojų pasisakė prieš pensinio amžiaus vėlinimą).

Būtent šie planai – ne karas Ukrainoje, pilietinių laisvių suvaržymas, šalies politinė izoliacija – labiausiai sužadino rusų pasirengimą protestuoti, ko nebuvo daugelį metų. Į gatves sakė galį išeiti jau ne tik išsilavinę, aktyvūs piliečiai, bet ir valstybės tarnautojai. Negana to, per ketverius metus dėl karo Ukrainoje ir Vakarų sankcijų pablogėjusi ekonominė padėtis iki tol kėlė nepasitenkinimą labiau provincijoje, tačiau pernai tokios nuotaikos sustiprėjo ir didmiesčiuose.

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

2019-ųjų sausį pirmą kartą per daugelį metų užfiksuotas žymus pasitikėjimo V.Putinu nuosmukis: nuo 80 proc. pernai sausį iki 64 proc. (nepalaiko jo atitinkamai 34 proc. ir 18 proc.).

Sykiu krito ir šio režimo veidais laikomų užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo bei gynybos ministro Sergejaus Šoigu populiarumas, parama Valstybės Dūmai bei savivaldos institucijoms. Išaugo žmonių, manančių, kad valstybės vadovas yra asmeniškai atsakingas už tai, kas vyksta šalyje, skaičius. Apklausose pirmą kartą nuo 2012 m. armija visiškai pasitiki daugiau žmonių nei prezidento institucija (atitinkamai 66 proc. ir 58 proc.).

Lyginant 2018 m. ir 2019 m. sausio rodiklius, kur kas sumažėjo manančių, kad šalis eina teisingu keliu ("taip" atsakė 10 proc. mažiau respondentų nei prieš metus).

Bijo karo su Vakarais

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

Lašas po lašo it stalagmitą pilietinį nepasitenkinimą išaugino ir opozicijos paviešinami skandalai apie režimą palaikančių verslo grupuočių nusikalstamą praturtėjimą, neracionalios biudžeto lėšų dalybos, kai kariniams veiksmams, ginkluotei ir valdžios aparatui skiriama neproporcingai didelė dalis.

Piliečiai pradėjo nerimauti ir dėl tarptautinės Rusijos izoliacijos bei sankcijų. Pagaliau suprasta, kad jos nėra rusofobijos apraiška (tai ypač ryškiai buvo suprasta pamačius draugiškai nusiteikusius Vakarų lyderius Rusijoje vykusiame futbolo čempionate) ir kenkia ne tik šalies valdžios grietinėlei, bet yra ūkio nuosmukio, ekonominių problemų priežastis.

Šalis nori išlipti iš duobės, sako Levados centro Sociokultūrinių tyrimų skyriaus vadovas Aleksejus Levinsonas ir pastebi: dabar daugiau nei 40 proc. rusų kelia susirūpinimą dėl izoliacijos ir sankcijų. Vyresnioji gyventojų dalis labiau nei anksčiau (50–60 proc.) nerimauja dėl izoliacijos ir sankcijų. Sankcijos kelia nerimą ir daugiau nei pusei tokiai jautriai visuomenės grupei kaip įmonių vadovai.

"Nepasitenkinimas dėl kainų augimo, papildomų akcizų ir mokesčių įvedimas jau seniai augo, tačiau buvo kompensuojamas tai optimizmu dėl Krymo, tai prezidento kampanija. Tačiau dabar žmonės nebemato valdžios veiksmų prasmės ir vis labiau bijo karo", – aiškina L.Gudkovas.

Euforiją dėl Krymo aneksijos iš dalies pakeitė suvokimas, kad auganti konfrontacija tarp Rusijos ir JAV, Rusijos ir NATO, gali virsti tikru dideliu karu.

"Milžiniška trauma dėl Afganistano, Čečėnijos ir net Antrojo pasaulinio karo patirtis sako žmonėms, kad valdžios institucijų ar tam tikrų grupių (generolų, nacionalistų, propagandininkų) ambicijos gali tapti nacionaline tragedija, nes taip buvo daugiau nei vieną kartą mūsų istorijoje", – kodėl nuo 45–50 proc iki 79 proc. išaugo rusų, manančių, kad reikia gerinti santykius su Vakarais, aiškina "Novaja gazeta".

Vilties suteikia ir jauniausių piliečių požiūris. Skirtingai nei ankstesniais metais, jie vis labiau kritikuoja valdžios institucijas, o 25–35 m. amžiaus grupei būdinga mažiausiai paremti Putiną (58 proc.), pensinio amžiaus žmonių šis skaičius siekia 80 proc.

Pavojinga tendencija: pateisinama prievarta

Nors šalies gyventojų nuotaikos vis labiau palankios politinėms permainoms ir santarvei su Vakarais, nerimą kelia tai, kad Rusijos žmonės pradeda priprasti, jog valdžios prievarta savo piliečių atžvilgiu yra norma.

Per pastaruosius metus išaugo rusų, pateisinančių valdžios institucijų naudojamą smurtą, dalis. Tai atskleidusių sociologinių tyrimų metu respondentams buvo siūloma įvertinti konkrečias situacijas, kai smurtą panaudojo policijos pareigūnas, kalėjimo ar psichiatrijos ligoninės darbuotojas. Kai kuriais atvejais smurtą toleruojančių respondentų pagausėjo 5–6 proc. Kas dešimtas gyventojas apskritai mano, kad taikyti kankinimus nėra blogai.

Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas svarbiausiu dalyku, kuris pastaraisiais metais įvyko Rusijoje, laiko ne absurdiškus rinkimus, teroristinius aktus, "Wagner" samdinių siautėjimuas, įvykius Čečėnijoje ir Ingušijoje, bet kankinimus policijoje ir kalėjimuose.

"Visa tai yra tradicija, kurios ištakos siekia Gulagą, kuri buvo užtemdyta Chruščiovo–Brežnevo laikais, kuri grįžo dešimtąjį dešimtmetį ir ypač – per pastaruosius 10–15 metų. Suprantu, kad tik pasinaudojus socialiniais tinklais buvo praskleista uždanga ir pasigirdo klyksmų. Ir vis dėlto man atrodo, kad dabar, per pastaruosius penkerius metus, vyksta kankinimų rutinizacija", – sako jis.

Biopolitiką, kai valdžia įvertina kiekvienos gyvybės vertę, jis vadina grandimi, kuri jungia paskutinių XX a. metų hibridinio autoritarizmo ir žiauriojo autoritarizmo, prasidėjusio 2010–2012 m.

"Nuo sutarties su visuomene valdžia pereina prie kūniškųjų visuomenės valdymo praktikų, kai žmonės paverčiami ištekliais, biomase, kuri turi gimdyti naujus kareivius, iš kurių turi būti atimti socializmo pasiekimai (nemokama sveikatos priežiūra, švietimas), kuriems galima užkrauti naujus mokesčius ir kurie dar ir turi būti priversti dirbti valstybei iki mirties", – samprotauja žinomas profesorius.

Kankinimai tokioje atmosferoje nėra perteklinė priemonė – tai paprastų atlikėjų spontaniškas atsakas į šią biopolitiką. "Žinoma, jie nėra sankcionuoti iš viršaus, tačiau jie yra tylinčio kolektyvinio kūno kontrolės elementas. Svarbūs biopolitikos elementai – karas, karo ir ginklų idėja, visi šie "žaibai" (dar SSRS atsiradęs, Rusijoje gynybos ir švietimo ministerijų organizuojama moksleiviams skirtas karinis žaidimas "Žaibas" – aut. past.), kariniai budėjimai, paminklai Kalašnikovui, Donbasas, Sirija, džiaugsmingas branduolinės apokalipsės laukimas. Žmonės įtikinami, kad jie tėra patrankų mėsa, kad smurtas valdo pasaulį, ir šis bendras karas tarp Rusijos ir pasaulio, valstybės ir jos gyventojų projektuojamas ir įdiegiamas atskiruose tardymo izoliatoriuose, policijos padaliniuose, kolonijose", – tendencijos pavojus įžvelgia S.Medvedevas.