„Pasakiau, kad per Kalėdas bus tik vienas karštas patiekalas. O jis – ne, dar reikia ir tą, ir tą, ir tą padaryt“, – juokiasi Violeta Tarasovienė.

Violetai atsibodo, kad jų šeiminiame gyvenime maistas užima prioritetinę vietą.

„Pas mus visas gyvenimas apie maistą. Maže, ką valgysim rytoj? Gal pasidarom... Žinau, ko noriu penktadienį... Va šitas tiktų prie raudono vynelio“, – savo vyrą mėgdžioja dainininkė, prisipažįstanti, kad prie puodų stovi tik ji.

Kalėdos Tarasovų namuose šiek tiek kitokios nei mums visiems įprasta. Jau treji metai dainininkų šeima nepuošia eglutės.

„Štai žulikas, dėl kurio mes negalim eglutės pastatyti“, – dainininkai beda pirštu į savo katiną. Jį į namus parsivedė Vilius, vedžiodamas šunį. Katinui Kalėdų eglutė tapo tikra žaidimų aikštele, todėl jos teko atsisakyti.

Dovanas Tarasovų šeimoje gauna tik vaikai. Dainininkų Naujųjų metų planai gerokai paprastesni. Vilius labiausiai norėtų, kad žmona grįžtų į sportą.

„Aš tai sportuoju aktyviai, o jai svarmenis parnešiau, gumas nupirkau“, – pasakoja Vilius.

„Gumas sau nusipirkai, o tų svarmenų nepakeliu“, – atšauna Violeta.

Visas išsamus reportažas iš Tarasovų namų, kalbos apie šeimos pagausėjimą, buities darbus ir siurblį, pakeitusį šeimos gyvenimą – trečiadienio vakarą, 19.30 val., per LNK laidą KK2.

Įvairus maistas – nuo mažens

Savo atradimais ir patiekalų mažiesiems idėjomis E.Juzumas dalijasi instagramo paskyroje "Mano vaikas valgo viską". Ji pastebi, kad visuomenėje vis dar gajus gana siauras požiūris į vaikų mitybą, dėl kurio mažyliai vėliau ima išrankiai žiūrėti į maistą.

"Jei vaikas tik gerokai paaugęs lėkštėje pirmą kartą išvys brokolį ar avokadą, suprantama, kad jam šis maistas iš pradžių nepatiks. O jeigu tėvai per pirmuosius atžalos gyvenimo metus leis pažinti kuo daugiau skonių, greičiausiai ateityje toks vaikas nebus išrankus", – sako ji.

Mintis apie tinklaraštį Eglei kilo, kai Leonui sukako pusmetis. Artėjant laikui primaitinti, mama norėjo, kad jos vaikas tinkamai pažintų maisto pasaulį. Gydytojų rekomendacijos buvo nevienareikšmiškos: vieni siūlė mažylį maitinti kuo įvairesniu maistu, kiti – apsiriboti virta morka ar bulve.

"Vaiko maisto raciono parinkimas priklauso ir nuo šalies kultūros. Lietuvoje įprastos vienokios praktikos, JAV – kitokios, o prancūzai elgiasi dar kitaip. Pati buvau nevalgus vaikas. Tad pradėjau galvoti, ar yra būdų sūnų užauginti neišrankiu valgytoju, kuriam maistas nebūtų prievarta?" – atskleidžia tinklaraštininkė.

E.Juzumas, pradėjusi primaitinti vaiką, nesilaikė vienos teorijos ar principo. Savo metodą tinklaraštininkė susidėliojo iš įvairių atskirų teorijų dalių.

"Kadangi Leonas yra mano pirmas vaikas, elgiausi gana atsargiai. Greičiausiai su antru vaiku viskas būtų dar laisviau. Šiek tiek laikiausi gydytojų rekomendacijų, tad pradėjau nuo daržovių, vėliau į sūnaus racioną įtraukiau grūdus, pieno produktus, mėsą. Net jei vaikui kas nors nepatikdavo, nenuleisdavau rankų. Man atrodo, kad pirmakarčiai tėvai neretai daro svarbią klaidą – pamatę, kad vaikas kažką mėgsta, ties tuo ir sustoja, – pastebi ji. – Baiminamasi, kad išbandžius ką nors naujo, mažyliui tai nepatiks, ir jis liks nevalgęs. Tad geriau duoti atžalos mėgstamą trintą obuolį su bananu, kurie yra saldūs ir išties labai skanūs. Tačiau vėliau tokiam mažyliui brokolio ar briuselinio kopūsto įsiūlyti nepavyks."

Kadangi pašnekovė yra maisto fotografė, ji stengiasi, kad sūnaus lėkštėje esantis maistas būtų ne tik skanus, maistingas, bet ir gražiai atrodytų. Tad taip prieš trejus metus ir gimė E.Juzumas instagramo paskyra.

"Pradėjusi šią veiklą pastebėjau, kad tėvams išties labai trūksta informacijos, receptų ir idėjų, kaip pamaitinti mažuosius. Lietuvoje turime puikių gydytojų ir mitybos specialistų. Tačiau mažai kas kalba apie tai, kad vaikas gali valgyti ne tik varškėčius, bet ir daržovių troškinį. Man nepatinka toks vaikų skonio nuvertinimas. Tad savo tinklaraščiu norėjau tėvams parodyti, kad gali būti ir kitaip", – pasakoja ji.

Daugelis tėvų mano, kad mažiems vaikams negalima siūlyti suaugusiųjų maisto, jiems reikia gaminti kitaip. Tai mitas.

Iš vaiko perspektyvos

Pasak E.Juzumas, Leonas valgo tą patį, ką ir ji su vyru – turtingo skonio suaugusių žmonių patiekalus. Moters teigimu, metų ar pusantrų vaikas jau geba valgyti maistą, kurį renkasi ir jo tėvai. Tiesiog svarbu, kad patiekalai nebūtų aštrūs, persūdyti, perkepti.

"Gaminant vaikui, iš principo tinka visi prieskoniai, išskyrus aitriuosius pipirus. Reikėtų vengti ir druskos bei cukraus. Tačiau drąsiai galite rinktis tiek šviežias, tiek džiovintas žoleles: čiobrelius, raudonėlius, mėtas, rozmarinus, šalavijus, krapus, petražoles, peletrūnus. Tai yra puikūs ir vaikams saugūs prieskoniai. Nepamirškite ir prieskoninių daržovių: svogūnų, česnakų, salierų. Kepiniuose tinka gvazdikėliai, kardamonas, cinamonas. Tiesa, pastarasis labai retai, bet gali sukelti alerginių reakcijų. Tad iš pradžių į maistą jo reikėtų įmaišyti kukliai, – pastebi ji. – Su vyru ir prieš vaiko gimimą valgėme gana sveikai, tad savo mitybą koregavome minimaliai. Tiesiog nusistovėjo aiškesnis pietų ir vakarienės grafikas, kad galėtume bent kartą per dieną pavalgyti visi kartu. Laikinai atsisakėme labai aštrių prieskonių, gruzdinto maisto. Tačiau kartais, gamindama troškinį, dalį jo atidedu Leonui, o likusią dalį pagardinu aitresniais prieskoniais."

Pašnekovė mano, kad vaikai negimsta būdami išrankūs maistui. Dauguma mažylių nebijo paragauti brokolių, salierų ar briuselinių kopūstų. Tačiau vėliau, sulaukę dvejų, jie jau tampa išrankesni. Jei iki to laiko tėvai tam tikro skonio patiekalų mitybą neįtraukia, vėliau gali būti sunku pakeisti atžalos nusistatymą.

"Vaikų mitybos specialistai teigia, kad vaikas naują ingredientą lėkštėje turi pamatyti bent penkiolika kartų, kad jis taptų įprastas, jį pamėgtų. Todėl nereikėtų tikėtis, kad mažylis iškart susižavės nauja daržove, nors kartais būna ir taip. Pirmą kartą brokolius jis gali ignoruoti, trečią kartą – pauostyti ar pačiupinėti, o septintą kartą gal ir palaižyti. Tiesiog tai turi tapti kasdieniu ingredientu lėkštėje, ir po kurio laiko patys tėvai nustebs, kad vaikas ima ir valgo", – atskleidžia ji.

Eglė siūlo kartais į situaciją pažvelgti iš vaiko perspektyvos. Jei mažylis valgo vienas, jam gali kilti klausimų – kodėl tėvai neskanauja to paties? Nesusikalbėjimų neretai kyla ir vaikui išgyvenant išrankumo fazę. Ji aplanko kone kiekvieną mažylį. Kartais ši fazė susijusi su augimo šuoliais, kartais – kitomis priežastimis.

"Žinau, kaip gali būti sunku tokiu atveju nestresuoti ir nepulti skaičiuoti kiekvieno atžalos kąsnio. Svarbu vaiko nepersekioti ir jam primygtinai nesiūlyti maisto. Normalioje šeimoje joks vaikas badu dar nemirė, todėl svarbu šiek tiek atsipalaiduoti ir pralaukti, – šypsosi E.Juzumas. – Įsivaizduokime situaciją, kad draugai jus pakvietė į restoraną. Atėjus paaiškėjo, kad patiekalai yra pagaminti iš vabzdžių. Jūs nesiryžtate jų paragauti, o draugai įkyriai ragina: ko nevalgai, pabandyk šito, išbandyk aną. Tokia situacija gali pradėti kaip reikiant erzinti. Lygiai taip pat jaučiasi ir vaikai, kai tėvai jiems prievarta bruka naują, nepažintą maistą."

Svarbiausia – tėvų pavyzdys

Pasak pašnekovės, atsipalaidavimas ir ramybė prie stalo yra ypač svarbūs. Tėvai neretai susinervina pamatę, kad vaikas nevalgo jam paduoto maisto, tačiau reikėtų pamąstyti, kodėl taip atsitiko. Galbūt mažylis jaučia stresą, ar neseniai suvalgė sotų užkandį?

"Susirūpinti reikėtų tada, kai vaikas iš tikrųjų visiškai nieko nevalgo, jam krinta svoris. Tokiu atveju vertėtų kreiptis į specialistą. Man atrodo, kad tėvams dažnai trūksta atsipalaidavimo ir supratimo, kad viskas galiausiai išsispręs. Šiuolaikinės mamos neretai kenčia norėdamos viską tobulai atlikti, užtikrinti vaikui subalansuotą valgiaraštį. Jos kelia itin aukštus lūkesčius ir vaikui, tikisi, kad jis suvalgys viską lėkštėje, – atkreipia dėmesį E.Juzumas. – Patarčiau tiesiog prižiūrėti, kad vaiko mityba būtų įvairesnė, tris dienas iš eilės nesikartotų tas pats patiekalas. Jei kartais mažylis nenori ko nors valgyti, nieko tokio. Dažna problema tampa ir užkandžiavimas. Vaikas prie stalo turėtų sėstis šiek tiek praalkęs. Jei jis prieš pusvalandį suvalgė užkandį, mažai tikėtina, kad norės vakarienės. Tokiu atveju būtų protinga ją šiek tiek pavėlinti."

Pašnekovė pastebi, jog neretai tėvai nori, kad vaikas valgytų daržoves, nors patys jų nevalgo. O juk mažyliai viską mato ir kopijuoja tėvų elgesį.

"Geriausia mokykla vaikui – tėvų pavyzdys. Jie perima ne tik mitybos įpročius, bet ir elgesį prie stalo, manieras. Patarčiau visai šeimai bent vieną kartą per dieną valgyti kartu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mažyliai daug lengviau valgo, kai jie ne vieni, nejaučia spaudimo ir tiesiog ramiai sau vakarieniauja, sėdėdami su šeima prie bendro stalo", – tikina jauna mama.

Užpildo žinių stygių

E.Juzumas džiaugiasi, kad jos tinklaraštis sulaukė nemažai mažamečius vaikus auginančių tėvų dėmesio. Su tinklaraštininke sekėjai neretai dalijasi savo patirtimi ir vargais, besistengiant atžaloms įsiūlyti naujų skonių.

"Šia tema Lietuvoje egzistuoja tam tikras vakuumas. Daugelis tėvų mano, kad mažiems vaikams negalima siūlyti suaugusiųjų maisto, jiems reikia gaminti kitaip. Tai mitas. Žinoma, maistą mažyliui reikia šiek tiek pritaikyti, bet patiekalų į skirtus vaikams ir suaugusiesiems aš neskirstyčiau", – tikina ji.

Eglė maisto gamybos srityje sukasi jau ne vienus metus. Studijų laikais ji buvo išvykusi į JAV dirbti aukštos klasės restorane. Vėliau studijavo Italijoje, kur dar labiau pamėgo sveiką ir skanų maistą. Nors pašnekovė studijavo teisę, grįžusi į Lietuvą suprato, kad būtent maisto gamyba jai padeda atsipalaiduoti. Tad 2007 m. Eglė ėmė rašyti vieną pirmųjų Lietuvoje maisto tinklaraščių "Žaidimų aikštelė". Pradėjusi fotografuoti, ji gavo pasiūlymą viename interneto portale dirbti maisto skilties redaktore. Vėliau penkerius metus dirbo maisto gamybai skirto žurnalo "Virtuvė" vyriausiąja redaktore. Galiausiai išvyko į Rygą pas savo būsimą vyrą, kur maisto fotografe dirbo populiariame maisto žurnale "Četras Sezonas".

Virtuvėje – gyvenimo mokykla

E.Juzumas ragina mamas su savo atžalomis kuo daugiau laiko praleisti virtuvėje. Leonas pastaruoju metu Eglei neretai padeda gaminti maistą, taip mokosi svarbių įgūdžių. Pavyzdžiui, mėgsta skusti morkas ar į trintuvę sudėti ingredientus vaisių kokteiliui. Eglė juokiasi, kad sūnų su maistu pažindino jau nuo mažų dienų – kai viena ranka laikydavo atžalą, o kita maišydavo puodą.

"Kai sūnus buvo visai mažas, jam tiesiog pasakodavau viską, ką darau, – štai pjaustau pomidorus, maišau sriubą. Taip ėmė plėstis jo žodynas – ne tik kulinarine, bet ir bendrąja prasme. Dvimetis Leonas turguje nustebindavo visus prekeivius turininga savo kalba ir puikiu daržovių pavadinimų žinojimu, – šypsosi ji. – Virtuvėje mes mokėmės ir skaičiuoti. Pavyzdžiui, kai reikia iš krepšio į dubenį sudėti obuolius. Taip laviname ir chemijos, fizikos žinias. Pavyzdžiui, vaikui galima parodyti, kaip suplakami kiaušinių baltymai. Jam visa tai atrodo labai magiška. Be to, prisilietęs prie maisto gamybos, mažylis kur kas labiau nori jį valgyti. Tėvams pagyrus atžalą už pagalbą verdant sriubą, vakarienė ne tik tampa gardesnė. Vaikas taip pat pasijaučia savarankiškesnis, įgauna pasitikėjimo savimi."

Leonui ypač patinka gerti vaisių kokteilius, kuriuos jis "pats" pasiruošia. Eglė suruošia visus ingredientus, o mažylis juos sudeda į trintuvę ir paspaudžia įjungimo mygtuką.

"Nesvarbu, kad į kokteilį įdedu špinatų ir avokado, sūnus jį geria pasigardžiuodamas. Faktas, kad gėrimą pats susiplakė, jį padaro dar skanesnį, – šypsosi tinklaraštininkė. – Tad viena didžiausių vaiko įtraukimo į virtuvę naudų yra tai, kad jis kur kas noriau valgo. Verta vaiką įtraukti ir apsiperkant, planuojant valgiaraštį. Taip formuojasi įgūdžiai, kurie mažyliui pravers tolesniame gyvenime. Žinoma, gaminant drauge su trimečiu, virtuvė lieka ne itin tvarkinga. Tai tėvus dažniausiai ir atgraso nuo gaminimo su mažais vaikais. Tačiau tai – menkniekis, palyginti su nauda, kurią mažylis gauna."

Bananų duona "Na na na"

3 pernokę bananai,

2 stiklinės (480 ml) avižų dribsnių,

2 kiaušiniai,

6 datulės, be kauliukų,

1 šaukštelis cinamono,

1 šaukštelis kepimo miltelių.

Visus ingredientus sudėkite į virtuvės kombainą ir sutrinkite iki vientisos masės. Tešlą sukrėskite į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą ir kepkite 180 °C temperatūroje 40–45 min. Iškepusią palikite atvėsti.

Pasta su moliūgų ir kokosų padažu

250 g šviežių makaronų,

500 g sviestinio moliūgo,

1 šaukštas alyvuogių aliejaus,

1/2 skardinės kokosų pieno,

1 skiltelė česnako,

1/2–1 citrinos sulčių,

tarkuoto parmezano.

Moliūgą nuplaukite, nusausinkite, dėkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą, šalia įmeskite česnako skiltelę ar dvi, pašlakstykite alyvuogių aliejumi. Kepkite 180 °C orkaitėje, kol suminkštės, o krašteliai apskrus ir karamelizuosis, – apie 40 min. Iškepusį moliūgą kartu su česnaku sutrinkite trintuvu ar virtuvės kombainu į tyrę. Supilkite kokosų pieną ir išmaišykite (lengviausia taip pat trintuvu), įmaišykite citrinų sultis (ragaukite ir rūgštelę reguliuokite pagal savo skonį). Išvirkite makaronus, nusausinkite ir supilkite padažą (padažo paruoškite šiek tiek daugiau, nei reikia nurodytam kiekiui makaronų, tad likusią dalį galite laikyti šaldytuve ir sunaudoti vėliau, pvz., su kokiomis nors kruopomis). Patiekite su tarkuotu sūriu.

Kreminė cukinijų, žirnelių ir bazilikų sriuba

75 ml alyvuogių aliejaus,

1 česnako galvutė,

6 cukinijos (apie 1,3 kg),

1 l daržovių sultinio,

400 g žirnelių, atšildytų,

50 g bazilikų lapelių,

200 g fetos,

1 citrinos tarkuota žievelė,

druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį.

Į puodą supilkite aliejų ir pakaitinkite. Kol aliejus kaista, išgliaudykite česnaką ir nulupkite skilteles. Nepjaustytas sumeskite į karštą aliejų ir pakepinkite 2–3 min. Nuplautas cukinijas supjaustykite 3 cm storio griežinėliais ir, kai česnako skiltelės bus auksinės, į puodą sudėkite kartu su 1 šaukšteliu druskos, dosniai įberkite pipirų. Kepinkite kartais pamaišydami, kol cukinijos pradės skrusti. Dabar supilkite sultinį ir kaitinkite, kol užvirs. Virkite 7 min. nuo užvirimo – cukinijos turi būti minkštos, bet vis dar ryškiai žalios. Dabar metas suberti žirnelius, dar po 1 min. – bazilikus ir iškart nukelti nuo ugnies. Sutrinkite sriubą iki vientisos kreminės konsistencijos. Sriuba bus ryškios žalios spalvos. Patiekite pabarstę trupinta feta, tarkuota citrinos žievele ir pašlakstę alyvuogių aliejumi.

Burokėlių rizotas su ožkų sūriu

300 g virtų burokėlių,

2 šaukštai sviesto,

1 svogūnas,

3 česnako skiltelės, smulkiai pjaustytos,

250 g rizoto ryžių (arborio arba carnaroli),

1 l daržovių sultinio,

100 g minkšto ožkos sūrio,

100 g parmezano.

Svogūną nulupkite ir supjaustykite kuo smulkesniais kubeliais. Sutraiškykite česnaką. Virtus burokėlius sutrinkite trintuvu iki vientisos masės. Sultinį laikykite šiltai ant silpnos ugnies. Puode ištirpinkite sviestą, suberkite smulkintą svogūną ir česnaką, kepinkite ant nedidelės ugnies, kol suminkštės. Suberkite ryžius ir greitai maišydami kepinkite 2–3 min., kol grūdeliai pasidengs sviestu ir taps kone permatomi. Į puodą įpilkite šlakelį vandens, sumažinkite ugnį ir įpilkite samtį sultinio. Kaitinkite, retkarčiais pamaišydami, kol ryžiai sugers visą skystį. Vėl įpilkite samtį sultinio, kartokite, kol sunaudosite beveik visą, užtruksite 15–20 min. Lėtai verdant ir kartais pamaišant ryžiai išskiria krakmolą, kuris suteikia rizotui kreminę konsistenciją. Kai ryžiai bus beveik išvirę, t.y. al dente, įmaišykite burokėlių tyrę, ožkų sūrį ir apie pusę kiekio parmezano. Nukelkite nuo ugnies ir palikite kelioms minutėms pastovėti. Jei reikia, įpilkite dar šiek tiek sultinio. Rizoto konsistencija turi būti kreminė, labiau skysta nei tvirta. Paragaukite, jei reikia, pagardinkite druska (ir pipirais, jei mėgstate). Patiekite su likusiu parmezanu.

Kas nuo mūsų nepriklauso

Imuninės sistemos paskirtis – apsaugoti organizmą nuo svetimų baltymų, kenksmingų mikroorganizmų ir kitokių svetimkūnių. Imuninės sistemos ląstelės taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių mūsų organizmo ląstelių, tarp jų – ir vėžinių.

Vaistininkas Marius Lukštaraupis sako, kad imunitetą sudaro nespecifinių ir specifinių veiksnių visuma. Pastariesiems įtakos mes neturime, nes specifinis imunitetas susidaro persirgus įvairiomis ligomis arba po vakcinavimo. Taigi net sveikas žmogus, daug dėmesio skiriantis sveikatinimuisi, visaverčiam maistui, poilsiui, gali susirgti COVID-19 ar kokia nors kita virusine, bakterine infekcija. Taip atsitinka dėl to, kad jo specifinė imuninė sistema neturi informacijos, kaip gintis nuo tų konkrečių patogenų.

Nespecifinis imunitetas atsakingas už organizmo atsparumą. Būtent jis ir priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo ir veiksmų, jį galime stiprinti. Lyginant su žaibišku specifinio imuniteto atsaku į patogenus, nespecifinės organizmo sistemos reaguoja daug lėčiau, anot M.Lukštaraupio, čia lyginame minutes ar valandas su savaitėmis.

"Patogeniniai mikroorganizmai ar kiti žalingi veiksniai, norėdami patekti į organizmą, pirmiausia susiduria su įvairiais nespecifiniais organizmo apsaugos barjerais: oda, kraujo krešėjimo sistema, gleivinių paviršiumi, skrandžio druskos rūgštimi, žarnyno mikroflora, riebalų ir prakaito liaukomis, nosies ir kitų gleivinių mikroplaukeliais bei pan. Jeigu šių pastovių apsaugos barjerų neužtenka, įsijungia papildomi mechanizmai – kosulys, čiaudulys, vėmimas, viduriavimas, kurie padeda mechaniškai pašalinti kenksmingus mikroorganizmus", – sako farmacininkas.

Ruošiasi šaltajam laikui

Anot M.Lukštaraupio, geros savijautos ir sklandžios visų organizmo sistemų veiklos pagrindas – sveikas gyvenimo būdas, kai subalansuotas darbo, poilsio ir miego režimas, kasdien skiriama laiko aktyviai fizinei veiklai, vengiama streso ir, žinoma, sveikai maitinamasi renkantis sezoninius, šviežius maisto produktus. Tuomet įgimta imuninė sistema galės veikti visu pajėgumu.

Ypač rugpjūčio mėnesį, kai organizmas natūraliai ruošiasi šaltajam sezonui ir vyksta hormonų bei kitų organizmo sistemų persikalibravimas, verta padėti savo kūnui adaptuotis vengiant streso, daugiau laiko aktyviai leidžiant gryname ore, tinkamai maitinantis.

Pavyzdžiui, avižose gausu tirpiųjų maistinių skaidulų, vadinamų beta gliukanu. Ši medžiaga stiprina apsaugines imuninės sistemos funkcijas kovojant su svetimkūniais. Beta gliukanas padeda leukocitų ląstelėms neutrofilams greičiau nukeliauti į infekcijos vietą ir sustiprina jų poveikį kovojant su bakterijomis, virusais ar kitais mikrobais. "Avižos taip pat mažina cholesterolio kiekį, reguliuoja cukraus kiekį ir puikiai tinka širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai. Rugpjūčio mėnesį kad ir kasdien rytą galite pradėti dubenėliu viso grūdo avižų košės. Gardinkite ją vitamino C turinčiais serbentais, žemuogėmis, obuoliais. O antinksčius teigiamai veikia cinamonas, juodųjų serbentų lapų arbata, erškėtrožių uogienė ir arbata, čiobreliai, rozmarinai, bazilikai", – sako vaistininkas.

Ypač rugpjūčio mėnesį verta padėti savo kūnui adaptuotis vengiant streso, daugiau laiko aktyviai leidžiant gryname ore, tinkamai maitinantis.

Imunitetas žarnyne

Įrodyta, kad žarnyno mikroflora ne tik puikiai treniruoja imunitetą, bet ir gali turėti teigiamos įtakos saugantis viršutinių kvėpavimo takų ligų, gripo.

"Žmogaus žarnyne gyvena daugybė bakterijų, kurios yra gyvybiškai svarbios. Jos ne tik mūsų suvalgytą maistą padeda suskaidyti iki medžiagų, kurias įsisavina organizmas, bet ir neleidžia daugintis patogeninėms bakterijoms. Kai žarnyno mikroflora gera, lengviau visam organizmui – jis greičiau mobilizuojasi reaguoti ir atlaikyti neigiamus aplinkos veiksnius", – sako M.Lukštaraupis.

Jis siūlo į kasdienį maisto racioną įtraukti įvairių spalvotų daržovių, raugintų produktų, pakankamai skaidulinio maisto.

"Taip užtikrinsite gerųjų virškinimo trakto bakterijų gyvavimą, nes skaidulinėmis medžiagomis vadinamus angliavandenius žmogaus virškinimo trakte skaldo storosios žarnos mikroflora, o ne virškinimo fermentai. Daugiausia skaidulinių medžiagų yra kviečių sėlenose, pupelėse, avietėse, serbentuose, spanguolėse, braškėse, riešutuose, datulėse, džiovintuose abrikosuose, grybuose, avižinėse kruopose.  Skaidulų gausūs visų grūdo duonos gaminiai, viso grūdo makaronai", – sako vaistininkas.

Užtikrinti pakankamą skaidulų kiekį galima ir vartojant skaidulinius maisto papildus.

Sportas ir miegas

Žmogaus organizmo sistemos veikia prisitaikydamos ne tik prie metų laikų, bet ir prie paros laiko. Čia svarbus vaidmuo tenka hormoninei reguliavimo sistemai – kad atsikeltume po nakties miego ir būtume pasiruošę energingai dienai, antinksčių gaminamas kortizolis į maksimalias aukštumas pakyla ryte, apie 7–8 val. Kurį laiką šis hormonas laikosi pike, bet po pietų ima mažėti – taip organizmas ruošiasi poilsiui.

"Svarbu paisyti biologinių paros ritmų ir daug energijos reikalaujančias veiklas planuoti pirmoje dienos pusėje, o vakare turėti laiko atsipalaiduoti, nurimti. Sportuoti taip pat patarčiau ryte, nes aktyvi fizinė veikla vakare alina organizmą ir trikdo miego kokybę. Tai silpnina imuninę sistemą", – pastebi M.Lukštaraupis.

Miegant vyksta daug svarbių procesų. Sumažėjus kortizolio kiekiui, piką pasiekia augimo hormonas, kuris būtinas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – padeda atkurti pažeistas organizmo sistemas. Taigi miegas ypač svarbus sergant, atsigaunant po ligos, jaučiant tiek fizinį, tiek emocinį nuovargį.

"Miego poreikis gali būti individualus, bet skaičiuojama, kad dienos metu organizmo surinktai informacijai apdoroti vidutiniškai reikia 8 val., vaikams ir paaugliams – 10 val. nakties miego. Tačiau daugiau miego reikia, jeigu sergate, dieną daug sportavote, patyrėte streso. Tokiais atvejais organizmui reikia atkurti pažeistas sistemas, raumenų skaidulas ir pan.", – sako vaistininkas ir priduria, kad svarbu ne tik kiek valandų miegame, bet ir miego kokybė.

Todėl prieš miegą venkime ekranų, ryškios šviesos ir kitokių aktyvių stimuliacijų. Mat svarbiausias yra pats pirmas miego ciklas, kuris ir būna ilgiausias. Norint pailsėti efektyviai, miegoti reikėtų eiti pieš vidurnaktį.

Siekiant palaikyti tinkamą imuninės sistemos veiklą, būtina užtikrinti, kad organizmas gautų pakankamai vitaminų ir mineralų. Geriausia tai daryti laikantis sezoniškumo ir maisto įvairovės principų.

"Šiuo metu Lietuvoje gausu vietinių uogų, vaisių ir daržovių. Taigi pirmiausia valgykime čia užaugintus produktus, nes kuo jie šviežesni ir įvairesni, tuo didesnė tikimybė gauti pakankamai vitaminų ir mineralų. Žiemą valgykime daugiau raugintų daržovių, o ne atvežtinių egzotinių vaisių. Žiemą paprastai vertingesnės šaldytos daržovės, o ne atvežtinės šviežios parduotuvių lentynose", – sako vaistininkas.

Medžiagos, stiprinančios imuninės sistemos veiklą

Imuninei sistemai ypač svarbūs selenas, magnis, cinkas, geležis, varis, jodas, C, D ir B grupės vitaminai.

Selenas. Dalyvauja skydliaukės hormonų sintezėje, stimuliuoja ir stiprina imuninę sistemą, mažina uždegimus, skatina plaukų augimą, lėtina senėjimą, padeda sumažinti skydliaukės antikūnus.

Seleno yra riešutuose, tunuose, šokolade, kavoje, kiaulių inkstuose, jūrų žuvyse, kiaušinių tryniuose, česnakuose.

Cinkas. Šis mikroelementas padeda stiprinti imuninę sistemą, spartina žaizdų gijimą, lėtina plaukų slinkimą, svarbus nagams ir odai. Cinkas stimuliuoja medžiagų apykaitą, dalyvauja skydliaukės hormonų sintezėje, padeda kovoti su peršalimo ligomis, didina vitamino A veiksmingumą, saugo nuo osteoporozės. Tačiau cinkas mažina geležies ir vario įsisavinimą.

Cinko gausu ėrienoje, veršienoje, austrėse, jaučių kepenyse, krevetėse, silkėje, sūriuose, kruopose, pupinėse daržovėse, riešutuose, moliūgų ir saulėgrąžų sėklose.

Geležis. Geležies trūkumas blogina skydliaukės hormonų sintezę, gali atsirasti anemija, depresija, nusilpti imuninė sistema. Geriausia geležį vartoti su vitaminais C ir E, o kalcis blogina geležies įsisavinimą, todėl rekomenduojama daryti 6–12 valandų pertrauką tarp jų vartojimo.

Geležies gausu špinatuose, moliuskuose, galvijų kepenyse, jautienoje, kiaušinių tryniuose, dilgėlėse, lęšiuose.

Vitaminas C, kitaip vadinamas askorbo rūgštimi. Stiprina kraujagysles, gerina geležies įsisavinimą, padeda pašalinti iš organizmo sunkiuosius metalus, mažina nuovargį, stiprina imunitetą: žmogaus organizme jis didina interferono kiekį kraujyje, saugo ląsteles nuo virusų poveikio ir neleidžia jiems prasiskverbti į vidų.

Žmogaus organizmas vitamino C nesintetina, todėl turime jo gauti su maistu. Tik reikia atsiminti, kad askorbo rūgštis yra nepatvari ir ruošiant maistą nemaža jos dalis suyra. Vitaminas C greitai skyla aukštoje temperatūroje, veikiamas deguonies, saulės šviesos, sunkiųjų metalų. Vitamino C atsargos šviežiuose produktuose mažėja net juos laikant šaldytuve – po trijų dienų švieži žalumynai jame praranda apie 30 proc. vitamino C.

Vitamino C organizmas gaus, jei valgysime raudonų ir geltonų paprikų, lapinių kopūstų, žalių petražolių lapelių, kalafiorų, kopūstų, juodųjų serbentų, žemuogių, obuolių, citrusinių vaisių.

Rūpestis mityba išaugo

Stebėdama dabartinius lietuvių valgymo įpročius, V. Kurpienė tikina – pandemija mitybos atžvilgiu šalies gyventojus suskirstė į dvi stovyklas. Anot jos, vieni šiuo laikotarpiu dėl patiriamo nerimo bei įtampos savo lėkščių turiniu ėmė rūpintis mažiau, kiti – priešingai: pradėjo maitintis sveikai ir apgalvotai.

„Pastarieji vis daugiau laiko skiria savo mitybai, maistą gamina patys, noriai domisi naujais receptais ir ieško dar neišbandytų kulinarinių idėjų. Jie siekia valgyti kitaip – sveikiau, sumaniau, labiau rūpintis savo sveikata. Todėl tokių žmonių valgiaraščius papildo sveikesni padažai, tradicinių patiekalų alternatyvos. Jie į savo mitybą įtraukia ir daugiau daržovių“, – pastebi V. Kurpienė.

Šiai nuomonei pritaria ir „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė. Jos teigimu, neseni lojalių prekybos tinklo klientų apklausos duomenys rodo – daugiau nei trečdalis lietuvių per karantiną labiau susirūpino asmenine sveikata ir sveikai mitybai ėmė skirti daugiau dėmesio.

„Todėl siekiame atliepti šiuos ypač pozityvius pokyčius ir dar labiau paskatinti savo pirkėjus domėtis maisto naujovėmis, atrasti neišbandytus skonius, jų derinius. Be to, didėjantis noras valgyti sveikai mus skatina kuo daugiau dėmesio skirti kuo įvairesniam, aukščiausios kokybės produktų asortimentui už pačią geriausią kainą. Ne veltui „Maximos“ pirkėjams visus metus siūlome šviežių, kokybiškų, Lietuvos ūkininkų išaugintų daržovių, kuriomis papildyti savo mitybą yra ir labai naudinga, ir be galo gardu“, – sako E. Dapkienė.

Siūlo pasinaudoti gudrybėmis

Nors daržovių nauda yra nenuginčijama, V. Kurpienė turi svarių faktų visgi abejojantiems šių produktų verte. Anot sveikos mitybos ekspertės, moksliniais tyrimais yra įrodyta tik 10 proc. jų teikiamų privalumų. Todėl dietistė akcentuoja – daržovių nauda sveikatai gali būti nepalyginamai didesnė, nei manoma iki šiol.

„Dabar žinoma, kad jos pagerina sveikatą, mažina svorį, suteikia energijos ir turi begalę kitų naudingų savybių. Tačiau jeigu atskleistume visą daržovių potencialą, manau, liktume išties nustebinti. Tuo galima neabejoti vien dėl to, kad šiuo metu jau įrodyta visapusiška šių produktų nauda. Daržovės turi skaidulų – medžiagų, valančių žarnyną, neleidžiančių užsistovėti maistui. Jos taip pat suteikia sveiką sotumo jausmą, skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi, saugo nuo lėtinių ligų, nuovargio, depresijos. Daržovėse gausu antioksidantų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Jos yra energijos, geros nuotaikos, sveikatos šaltinis“, – apie privalumus kalba dietistė.

Pirmiausia, kasdienį daržovių valgymo racioną turėtų sudaryti kuo daugiau spalvų. Jei lėkštėje jos yra bent trys skirtingos, maistas ir atrodo patraukliau, ir labiau žadina apetitą.

Visgi, anot V. Kurpienės, neretai žmonės stokoja daržovių valgymo įpročio arba nežino, kaip teisingai jomis reikėtų maitintis. Todėl sveikos mitybos ekspertė dalijasi gudrybėmis, kurias vadina auksinėmis lėkštės taisyklėmis.

„Pirmiausia, kasdienį daržovių valgymo racioną turėtų sudaryti kuo daugiau spalvų. Jei lėkštėje jos yra bent trys skirtingos, maistas ir atrodo patraukliau, ir labiau žadina apetitą. Be to, kiekvieną daržovių spalvą lemia vis kitas antioksidantas, skirtingai bei teigiamai veikiantis mūsų sveikatą. Kitas svarbus aspektas – kiekvieną pusę suaugusiojo lėkštės per pietus ir vakarienę turi sudaryti daržovės, o likusią dalį mėsa bei grūdinės kultūros. Tik taip bus užtikrinama tinkama ir sveika organizmo veikla“, – akcentuoja V. Kurpienė.

Ir prie pusryčių stalo, ir prie kepsninės

Užsiminusi apie daržovių valgymo gudrybes, dietistė jas pataria įtraukti ne tik į pietų bei vakarienės, bet ir pusryčių meniu. Be to, V. Kurpienė tai daryti siūlo tiek vasarą, tiek likusius metus.

„Patarčiau ryte valgyti šviežiai raugto agurko, pomidoro, patiekti juos šalia kiaušinienės, sumaišyti su grikiais, miežinėmis kruopomis. Taip turėsime gaivų ir gardų daržovių bei grūdų patiekalą, kuris tiek atgaivina, tiek suteikia energijos visai dienai. Pusryčių patiekalus išties verta pagardinti kalendros lapeliu, petražolėmis, krapais.  Kartu dėmesio derėtų skirti ir pavakariams. Tuomet galima susipjaustyti daržoves pagaliukais bei užkandžiauti prie mėgstamo valgio“, – pataria dietistė.

V. Kurpienė rekomendacijų turi ir prasidėjusiam kepsninių sezonui, kuomet mėsos patiekalus dažnai papildo ne patys sveikiausi užkandžiai.

„Neretas, laukdamas, kol iškeps šašlykai, mėgsta kramsnoti, pavyzdžiui, bulvių traškučius. Tačiau jie nėra sveikiausias pasirinkimas, o alkio jausmas nuo tokio užkandžio tikrai nepasotinamas – netgi priešingai. Todėl siūlyčiau išeitį: užkandžiauti šviežiomis, pagarintomis arba kepsninėje lengvai apkeptomis daržovėmis. Taip bus ir sočiau, ir sveikiau“, – šypsosi V. Kurpienė.

– Kokie pagrindiniai sveikatai palankaus maitinimosi principai?

– Vienas iš jų – kiekvieną dieną maistas turi būti įvairus. Kitaip sakant, jis turi būti iš visų penkių maisto grupių: grūdiniai augalai, vaisiai, daržovės, pieno produktai, mėsa ar žuvis, kiaušiniai. Šių produktų organizmas, ypač – vaiko, turi gauti kiekvieną dieną. Jeigu valgomas tik vienas produktas, galbūt pagrindinių maistinių medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių – žmogus gaus, bet negaus pakankamai vadinamųjų mažųjų maistinių medžiagų – vitaminų ir mineralų.

Taip pat svarbu maitintis subalansuotai. Tai yra maisto produktų iš kiekvienos grupės turi būti suvalgomas tam tikras kiekis, daugiausia kreipiant dėmesį į augalinės kilmės produktus – daržoves, vaisius ir grūdinius augalus, ne per daugiausia valgant gyvūninės kilmės produktų – žuvies, mėsos, kiaušinių, pieno ir jo produktų.

– Ar teiginys, kad reikėtų valgyti tas daržoves, kurios auga mūsų klimatinėje zonoje, o ne atvežtinius produktus, yra teisingas?

– Kuo produktas arčiau vartotojo auga, tuo greičiau jis vartotoją pasiekia ir jį reikia mažiau apdoroti, kad ilgiau nesugestų. Kitas dalykas – šalia mūsų augantys produktai ir nuskinami labiau prinokę, nei tie, kurie vežami iš tolimų kraštų. Šie skinami mažiau prinokę, kad prinoktų kelyje, ir apdorojami tam tikromis priemonėmis.

Vis dėlto, kas yra vadinamieji mūsiški produktai, dabar jau labai sunku pasakyti. Tarkime, mūsišku produktu vadinamos bulvės. Tačiau jos mūsų racione nėra labai seniai. Bulvės Lietuvoje tapo ypač gausiai vartojamos tada, kai maisto produktų pasirinkimas nebuvo gausus ir nelabai turėjome iš ko rinktis. Iš kruopų labiausiai mūsiškos yra grikiai, rugiai, kurie auga mūsų platumose ir kurie būdavo vartojami senolių.

Kalbant apie daržoves, kurios pas mus atėjusios iš senovės, tai jų nėra daug. Pavyzdžiui, ropės. Tačiau jų parduotuvėse būna ne taip ir dažnai, ūkininkai irgi nelabai augina. Tikrai mūsiškų daržovių, čia augančių nuo seno, nelabai ir yra. Dauguma daržovių į Lietuvą yra atkeliavusios iš kitų Europos šalių tam tikru istorijos periodu, tačiau jos visos yra mums labai svarbios.

Dietologė J.Parnarauskienė pabrėžia – kad įvyktų mitybos pokyčiai, vaikams labai svarbus tėvų pavyzdys. Butauto Barausko nuotr.

– Kiek daržovių ir vaisių reikėtų kasdien suvalgyti – suaugusiajam ir vaikui?

– Vaikui, kai jis pradedamas primaitinti, reikėtų suvalgyti apie 200 g per dieną, nuo 2 iki 6 metų vaisių ir daržovių kiekis turėtų būti apie 300 g per dieną, nuo 6 metų, taip pat ir suaugusiesiems, – apie 400 g per dieną. Didesnę dalį šio kiekio turėtų sudaryti daržovės – vaisiams tenka mažesnė dalis, nes juose yra gana daug greitai įsisavinamo cukraus. Vaisiai organizmui naudingi, bet jie tikrai neturėtų užimti daržovių vietos.

– Kuo daržovės naudingos organizmui?

– Jose gausu vitaminų ir mineralų, taip pat antioksidantų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų, ląstelienos, skaidulinių medžiagų, kurios skatina mūsų žarnyno veiklą.

– Tiek vaisius, tiek daržoves yra sveikiau valgyti kuo mažiau termiškai apdorotus?

– Vaisius – tikrai taip. Daržovių per dieną maždaug pusė turėtų būti termiškai apdorotos, pusė – ne. Kodėl? Valgant termiškai neapdorotas daržoves, jas sunkiau suvirškiname, nes dažniausiai nepakankamai sukramtome ir nesusmulkiname tiek, kad organizmas galėtų lengvai įsisavinti visus vitaminus bei mineralus, kurių yra augalo ląstelėse. Kiekvieną augalinę ląstelę dengia celiuliozės apvalkalėlis, kurio organizmas nesuskaido. Todėl žalios daržovės ir vaisiai turėtų būti labai gerai sukramtomi.

Nemokydami vaiko valgyti daržovių darome didelę žalą vaiko augimui ir vystymuisi. Jeigu mes duodame bandelę, bet neduodame kopūsto ar morkos, mes sutrikdome vaiko augimą.

Kai termiškai apdorojame tiek vaisius, tiek daržoves, palengviname jų suvirškinimą ir gauname šiek tiek daugiau maistinių medžiagų – skaidulinės medžiagos pasikeičia ir tampa lengviau įsisavinamos. Tačiau maistas neturi būti pervirtas, pertroškintas, nes tada jame sumažėja kai kurių naudingų maisto medžiagų kiekis, pavyzdžiui, vitamino C.

– Kodėl sakoma, kad reikia valgyti kuo spalvingesnes daržoves?

– Taip, lėkštėje vaivorykštė turėtų būti kiekvieną dieną. Vaisių ir daržovių spalvą lemia tam tikra biologiškai aktyvi medžiaga, ir kiekviena jų organizmui turi skirtingą poveikį. Pavyzdžiui, raudoną daržovių spalvą lemia likopenas – labai aktyvus antioksidantas, žalią spalvą – chlorofilas, kuris yra panašus į mūsų hemaglobiną, mėlyną spalvą lemia antacidai, kurie taip pat svarbūs organizmui. Tad spalvų įvairovė turėtų būti. Pavyzdžiui, pomidorų galima rasti maždaug penkių spalvų – tad būtų gerai, kad visų jų po šiek tiek ir atsidurtų mūsų lėkštėje. Arba šalia raudono pomidoro galite papjaustyti mėlynojo kopūsto, įsidėti žalių špinatų. Vaikai, pavyzdžiui, dažnai valgo tik pomidorus, paprikas ir agurkus – jų maitinimąsi galima praturtinti tiesiog paįvairinant tų daržovių spalvas.

– Kitaip sakant, jei valgome mėsą su bulvėmis, salotų lapais ir agurkais, tai nereiškia, kad visavertiškai maitinamės?

– Tikrai ne. Bulvės mitybiniu požiūriu apskritai nepriskiriamos prie daržovių – dėl didelio krakmolo kiekio jos priskiriamos prie grūdinių produktų. Tad daržovės iš to, ką išvardijote, yra salotos ir agurkai. Tačiau valgant tik jas, greičiausiai, jų nebus suvalgyta tiek, kiek reikia, ir nebus įvairovės. O daržovių įvairovė dabar didelė – tų pačių kopūstų yra daugybė rūšių, ankštinių daržovių, net ir salotų lapų yra skirtingų rūšių bei spalvų.

– Suaugęs žmogus gali suvokti, kad daržoves valgyti būtina. Kita situacija su vaikais – jie dažniausiai daržovių valgyti nenori.

– Čia labai svarbus tėvų pavyzdys. Tėvai taip pat turi suprasti, kad yra skanus ar neskanus maistas, bet yra maistas, kurį privaloma valgyti. Jeigu mes, suaugusieji, jo nevalgysime – vaikai taip pat nevalgys, jeigu tėvai valgys – ir vaikai valgys. Vaikai kopijuoja tėvus. Nemokydami vaiko valgyti daržovių darome didelę žalą vaiko augimui ir vystymuisi. Jeigu mes duodame bandelę, bet neduodame kopūsto ar morkos, mes sutrikdome vaiko augimą.

Kitas dalykas – nereikia iš anksto nusiteikti, kad nevalgys. Reikia pasiūlyti paragauti – o gal valgys? Žinau iš savo praktikos, kad tai suveikia. Turiu tris vaikus ir tikrai ne kartą girdėjau: neskanu, nevalgysiu. Atsakau: bet tu paragauk ir jeigu bus neskanu – nevalgysi, tačiau tai yra viskas, kas patiekta šį kartą. Jei to nevalgysi – teks palaukti kito valgymo.

– Tada vaikui iki kito valgymo teks pabadauti. Nieko tokio?

– Vaikas neišbus nė vienos dienos nevalgęs. Bet čia jau turi būti griežtas tėvų nusiteikimas, kad vaikas tikrai iki kito valgymo negaus nieko, o kito valgymo metu ir vėl teks valgyti tai, kas pagaminta.

Galima tartis su vaiku, kad rinktųsi iš kelių patiekalų, tačiau rinktis reikia iš tų, kuriuos valgyti naudinga. Vieną kartą per dieną vaikas gali valgyti tai, kas jam patinka, bet kiti valgiai turi būti naudingi sveikatai.

– Daržovės – ypač naudingas maistas siekiantiems atsikratyti antsvorio. Vis didėjanti problema Lietuvoje ir pasaulyje – vaikų antsvoris. Kaip galime padėti vaikams, turintiems antsvorio?

– Reikia labai griežtai keisti jų maitinimosi įpročius. To maisto, kurio vaikas neturėtų valgyti, namuose neturi ir būti. Maisto prieinamumas vaikui taip pat turi sumažėti ir galbūt net turėtų būti surašyta, kada ką jis turi valgyti.

Didesnė rizika turėti antsvorio, kiek pastebėjau, yra tiems vaikams, kurie po pamokų grįžta pas senelius, o seneliai juk labai myli anūkus. Tėvai dažnai sako: "Taip, mes žinome, kad vaiko mitybą reikia reguliuoti, ir namuose viskas lyg ir gerai, bet vaikas nemažai laiko praleidžia pas senelius..." Senelių meilė vaikui, jau turinčiam antsvorio, turi būti per žodelį "ne".

Kitaip sakant, jeigu jau vaikas turi problemų, turėtų keistis visos šeimos įpročiai. Maži vaikai nesupranta, kad antsvoris yra problema. Jiems gal sunkiau bėgioti, kažkur palipti, bet dažniausiai jie mėgsta gulėti prie televizoriaus, žaisti kompiuteriu, telefonu, juos sunku išvaryti į lauką, tad jiems antsvoris labai didelės problemos ir nekelia. Ir taip bus tol, kol netaps sąmoningi, o tas sąmoningumas ateina maždaug apie 15–16 metus. Tačiau tada atsikratyti antsvorio užtruks gerokai ilgiau.

– Kaip tėvams atsirinkti toje pasiūlos gausybėje, kas vaikui sveika, o kas – ne?

– Visų pirma vaikai turi išmokti valgyti pusryčius, nes pusryčiai pradeda dienos medžiagų apykaitą, pusryčiaujantys vaikai mažiau valgo antroje dienos pusėje, kai jie yra mažiau aktyvūs ir sunaudoja mažiau energijos.

Svarbiausia – visi produktai turi būti atrenkami, negalima paimti pirmą pasitaikiusį iš lentynos. Būtina skaityti etiketes. Grūdiniuose produktuose svarbiausias yra skaidulų kiekis. Į tai būtina atkreipti dėmesį tiek renkantis duoną, tiek batoną, tiek kruopas. Jeigu tai yra gaminys – dar ir į cukraus kiekį. Kuo mažiau cukraus ir kuo daugiau skaidulinių medžiagų – tuo produktas bus geresnis. Tarkime, daugelis vaikų mėgsta keptus sumuštinius. Vadinasi, reikia parinkti batoną iš viso grūdo miltų ir tai bus daug naudingiau, nei keptas sumuštinis su baltu batonu, kuriame visiškai nėra skaidulų.

Panašiai ir su kruopomis. Tarkime, daug klausimų kelia ryžiai – ar juos galima vartoti, jei galima – tai kokius. Ryžius galima valgyti, tačiau tai turėtų būti arba rudieji – natūralūs, nenulupti, arba iš sveikesnių baltųjų ryžių – basmati.

Virdami manų košę įdėkime sėlenų. Kitaip sakant, tai, ką gamintojas pašalino. Galima įdėti šiek tiek cukraus arba košę pagardinti uogomis – net ir žiemą galima nusipirkti lietuviškų šaldytų uogų. Skaidulinės medžiagos padeda tolygiau žarnyne įsisavinti cukrų ir suteikia ilgesnį sotumo jausmą. Jeigu mes suvalgome produktą iš baltų miltų ar tų pačių manų kruopų be skaidulų, organizmas tuos angliavandenius įsisavina labai greitai ir išnešioja po audinius, tad vaikas labai greitai vėl nori valgyti. Jei yra skaidulinių medžiagų – tas sotumas išlieka ilgiau, todėl skaidulos yra labai svarbios.

Tą patį galima pasakyti ir apie aukščiausios rūšies miltus. Tad jeigu gaminame miltinius patiekalus – blynelius, pyragus – jie irgi yra galimi kaip maisto įvairovė, bet miltus reikia maišyti. Tarkime, įdėkime trečdalį aukščiausios rūšies miltų, o kitus pakeiskime viso grūdo kvietiniais, avižiniais, grikių, žirnių miltais. Ir skonis, ir struktūra šiek tiek keičiasi. Aukščiausios rūšies miltų reikėtų vengti, nes kai valomi grūdai – nuimama luobelė, kurioje yra visi vitaminai ir mineralai. Sėlenos daug nekainuoja, bet jos labai papildo mūsų maistą.

Pieno produktai vaikams naudingi dėl gerai įsisavinamo kalcio ir biologiškai vertingų baltymų, taip pat dėl raugintuose pieno produktuose – jogurte, kefyre, varškėje, rūgpienyje – esančių gerųjų bakterijų. Tačiau pieno produktai turėtų būti gamintojo nesaldinti – tiek jogurtai, tiek sūreliai, tiek pieno gėrimai. Geriau nusipirkite natūralų jogurtą, įdėkite trintų uogų ar, iš bėdos, močiutės virtos uogienės – joje bus žymiai mažiau cukraus. Saldintuose jogurtuose, kuriuos perkame parduotuvėse, 100-e g dažniausiai yra 10–13 g cukraus. Taigi, suvalgius indelį jogurto, gaunama dienos cukraus norma. Jei jogurtas su pagardais, bet cukraus kiekis mažas, tai jo sudėtyje dažniausiai yra dirbtinių saldiklių, kurie taip pat nėra palankūs sveikatai. Tas pats ir su varškės sūreliais. Kur kas geriau gryną varškę sutrinti su uogomis.

Yra maistas, kurį reikia valgyti kasdien, ir yra maistas, kurį galima valgyti kartais – bandelės, saldainiai, visi kiti vaikams skanūs dalykai. Ir geriausia su vaiku susitarti, kada jie gali tai valgyti. Daug kas rekomenduoja ne dažniau nei kartą per savaitę. Tad, jei su vaiku sutariate, kad šeštadieniais valgote desertą, tai taip ir darykite – leiskite jam šeštadieniais suvalgyti jo pasirinktą desertą.

– Siūlote maistą gardinti uogomis, vaisiais, tačiau vaisiuose, kaip pati minėjote, gana daug cukraus...

– Vaisiuose yra cukraus ir daržovėse yra cukraus. Bet jis skiriasi nuo gryno cukraus, kuris papildomai dedamas į gaminius. Valgydami vaisių gauname vitaminų, mineralų ir skaidulinių medžiagų, o to negauname iš saldainių. Tad, kai vaikas prašo saldainio, geriau jam duoti šviežią ar kokybišką džiovintą vaisių, kuris gamybos metu nebuvo mirkomas cukruje. Tačiau, jei vaiko kūno svoris didesnis ir vaikas mažiau judrus, būtų geriau, kad vaisius jis valgytų pirmoje dienos pusėje, ne nakčiai.

Būtina suvalgyti daržoves, o kotleto gali ir likti

Kadangi turiu galimybę šiek tiek daržovių užsiauginti pati, tai mes jas ir valgome. Tai kelių spalvų pomidorai, paprikos, agurkai, ropės, žirneliai, kaliaropės, burokai, morkos, kopūstai, įvairios salotos. Daržoves stengiuosi auginti kuo įvairesnes. Daržovių racionas skiriasi priklausomai nuo sezono. Rudenį dažniau valgome šaknines, gumbines, kopūstines daržoves, žiemą – raugintas, o pavasarį ir vasaros pradžioje – lapines bei salotines daržoves. Mano vaikai žino, kad jie būtinai turi suvalgyti į lėkštę įdėtas daržoves, o viso kito, jeigu nenori, gali ir nevalgyti. Toks reikalavimas jiems galioja ir mokykloje, ir darželyje – per pietus turi suvalgyti daržoves, o dalį kotleto ar garnyro gali ir palikti. Dažnai vakarienei būna gaminamos tik salotos arba mišrainė. Taip namuose kiekvieno valgymo metu valgomos daržovės ar vaisiai, uogos – priklauso nuo patiekalo. Esant galimybei į kepinius įtarkuoju daržovių – cukinijų, morkų, burokų, moliūgų, gamindama maistą naudoju specialius miltus iš daržovių.

J.Parnarauskienė rekomenduoja

Daržovių lazdelių užkandis į mokyklą

Vienas iš rudeninių daržovių įvedimo į vaikų mitybos racioną būdų – vaikams į mokyklą įdėti lazdelėmis pjaustytos ropės, kaliaropės, moliūgo. Šios daržovės turi specifinį skonį, tačiau prie jo priprantama. Muskatinis moliūgas saldokas, ropė taip pat saldi, kaliaropė aštroka. Prie daržovių lazdelių galima paruošti padažo – graikišką jogurtą sumaišyti su mėgstamais prieskoniais, įdėti šiek tiek druskos, galima ir lašelį pomidorų padažo, kad spalva vaikams būtų labiau priimtina. Toks padažas nėra riebus, jame daug baltymų, o prieskoniai parenkami tie, kuriuos mėgsta vaikas. Aš į padažą dedu mėtinę druską – tiesiog druską sumalu su mėtų lapeliais.

Karštos daržovių salotos

Įvairios daržovės – burokėliai, morkos, ropės, salierų šaknis, žiediniai kopūstai – supjaustomi kubeliais ir apdorojami garuose. Svarbu jų nepervirti. Daržoves inde sumaišome su virtais avinžirniais arba pupelėmis, pagardiname mėgstamais prieskoniais, citrinos sultimis ir aliejumi.

– Jūsų eksperimentų filosofija – valgome tam, kad gyventume skaniau. Gyvenant skaniau reikia išragauti, išjausti, ištobulinti visus poskonius, o dar – sutalpinti juos stiklainiuose ir išbarstyti lėkštėse. Ar tikrai jūsų tinklaraštyje nėra tradicinių patiekalų?

– Yra, žinoma, ir tradicinių sriubų, ir virtinių, ir kasdieniškų sumuštinių. Ekspertimentams reikalinga kūrybiška nuotaika, tad tai – retesni įvykiai mano virtuvėje. Mėgstu eksperimentuoti, keisti maisto ingredientus ir žiūrėti, kas iš viso to išeis.

– Gal paveldėjote kokių kūmutiškų genų iš savo artimųjų?

– Manau, kad taip. Iš pradžių baigiau neakivaizdinę močiutės mokyklą. O ji buvo garsi Biržų konditerė. Tad visas savo vasaras leisdavau žiūrėdama, kaip ji gamina tortus ir papuošalus ant jų: gulbes, gėlytes, kaštonus, grybukus, nykštukus. O paskui atėjo kalendorių metas… Kai plėšdavau lapelius su receptais ir klijuodavau juos į specialų sąsiuvinį, pasibraukdama, kas įdomiausia. Bet mane visuomet žavėjo ne tradicinis maistas, bet eksperimentai. Likau ištikima šiam kūrybos virtuvėje credo iki šiol.

– Dauguma moterų, paklaustos, ką mano apie konservavimą, tik trauko pečiais. Šiais laikais tuo nedaugelis užsiima. Norėčiau išgirsti profesionalo komentarą.

– Konservavimas iš tiesų yra labai plati sąvoka, nes į ją įeina ir konservavimas, ir marinavimas, ir džiovinimas, ir fermentacija. Šaldymo jau nevadinčiau konservavimu, nes jo metu nenaudojami jokie kiti priedai (tarkim, druska) – tik šaltis. Marinavimas skiriasi nuo konservavimo tuo, kad naudojamas išvirtas marinatas. O fermentacija – tai natūralus rūgimo procesas, kuomet produktas rūgsta pats. Tarkim, agurkai rauginami pasūdytame skystyje, o kopūstams nereikia jokių papildomų priemonių. Beriama druska, jie išminkomi ir rūgsta savo sultyse. Bet aš labiausiai mėgstu sausą rauginimą, kai išvis nenaudojamas joks skystis. Tokiu būdu užraugti agurkai, pomidorai, paprikos išsiskiria itin gaiviu skoniu. Naudojama daug prieskonių, česnako. Nupjaunami daržovių galiukai ir užberiama druska (1 kg šviežių daržovių reikia 30 g druskos).

– Paprastai konservuojama tai, ko žiemą negalima nusipirkti, bet pažįstu tokių žmonių, kurie konservuoja viską… Gal ir Kūmutė prie jų?

– Kaip aš juos suprantu (juokiasi). Aš netgi bulves fermentuoju prieš kepimą, nes tokiu būdu ruoštos jos nesugeria tiek aliejaus, išlieka sausos ir labai gražiai apkepa.

– Koks jūsų pirmas vasaros darbas?

– Pirmas darbas, kurį darau pavasario gale ir vasaros pradžioje, – einu pas sodininkus ir prašau neišmesti nuskintų česnakų žiedkočių. Nes dažniausiai sodininkai juos kompostuoja, o aš iš jų gaminu nuostabų pagardą – marinuotus česnako stiebelius, kurie puikiai tinka prie grilio patiekalų. Užpilti stipriu marinatu jie gali laikytis kelerius metus, mat česnakas ir pats yra stiprus konservantas.

– Šįmet tokia karšta vasara, tiek daug braškių... Spėju, kad tradicinių močiučių uogienių neverdate. Tada kuo gardžiuojatės?

– Tradicinė močiučių uogienė man per skysta. Labiau mėgstu tirštesnės konsistencijos braškių džemą, kurį gaminu su pektinu. Pektinas yra natūralus tirštiklis, išgaunamas iš vaisių. Jį perku ne prekybos centruose, bet specializuotose prieskonių bei arbatos parduotuvėse. Tokį džemą labai skanu kabinti tiesiai iš stiklainiuko. Dar prie braškių labai mėgstu derinti rabarbarus, kurių kotus reikia nusipjauti iki liepos pirmosios (vėliau juose ima kauptis oksalo rūgštis). Tiedu skoniai, patikėkit, labai dera tarpusavyje. Kilogramui braškių ir rabarbarų aš beriu puskilogramį cukraus. Braškes supjaustau į kelias dalis, rabarbarus susmulkinu gabaliukais (bet taip, kad išliktų jų tekstūra). Jokiu būdu netrinu. Man patinka, kai džemui išvirus jaučiasi uogų ir rabarbarų gabaliukai.

Taip pat man patinka gaminti rabarbarų čatnį – tai indų virtuvės pagardas, kuris labai dera prie žuvies – tiek gėlavandenės, tiek ir jūrinės. Čatniui indai naudoja labai daug prieskonių. Neatsiliekame ir mes: beriame ciberžolės, svogūno, česnako, juodųjų bei aitriųjų pipirų. Lietuviai labiau įpratę valgyti rabarbarus su cukrumi, tad dažnas mano svečias truputėlį įtartinai žiūri į šį receptą… Tiesa, tik tol, kol neparagauja.

Geriau būtų užsišaldyti tokių žolelių popieriniuose maišeliuose, nes popierius sugeria pridėtinę drėgmę ir žolės nesušąla į ledo luitus. Būsite ir draugiškos gamtai, ir madingos.

– Vyšnių, trešnių jau pilni turgūs. Tuoj prasidės serbentai, agrastai ir visokios kitokios uogos. Ką žadate daryti iš jų?

– Ogi šitų uogyčių aš nekonservuoju, negaminu iš jų jokių pagardų, tiesiog dedu į popierinius maišelius ir užšaldau šaldiklyje žiemai.

– Daugiausiai konservuojate, kaip suprantu, daržoves. Dažna šeimininkė turi savo firminį agurkų, pomidorų konservavimo receptą, smalsu pažvelgti ir į jūsų eksperimentų knygą.

– Agurkus, pomidorus labiau mėgstu marinuoti, o marinatui naudoju ne paprastą acto rūgštį, bet obuolių actą. Jis visomis prasmėmis yra geresnis, be jokių agresyvių priedų. Žodžiu, 100 ml acto rūgšties (9 proc.) aš keičiu į 150 ml obuolių acto (6 proc.). Tokiu būdu gaunu visai kitą skonį – kur kas subtilesnį, švelnesnį, be aitrios acto rūgšties poskonio. Beje, šitokį obuolių actą gaminu pati. Iš dalies obuolių derliaus išverdu obuolienę, dalį džiovinu (jie, beje, mano slaptasis tobulų barščių ingredientas), o iš krituolių darau naminį obuolių actą.

– Prisipažinsiu, skamba labai viliojančiai, bet ir labai sudėtingai…

– Neapsigaukite. Pagaminti jį labai paprasta. Tarkim, imu trilitrinį stiklainį, pripilu jį obuolių sulčių ir palieku atidengtą virtuvėje (kokioje nors šiltoje vietoje), kad įrūgtų. Kitaip sakant, kad jis natūraliai fermentuotųsi be jokių priedų, nes obuoliai patys savyje turi daug cukraus. Kasdien tas sultis po truputį pamaišau medine mentele, kad jos įgautų oro. Ir – arbakadabra! – po kiek laiko surūgusios obuolių sultys virsta obuolių actu. Tada jau pilu į butelius, hermetiškai uždarau ir nešu į rūsį arba šaldytuvą. Beje, šį savo actą aš visuomet naudoju savo firminiams konservams.

– Kūmutės tinklalapyje mačiau marinuotas agurkų juosteles. Būtų įdomu sužinoti, kaip jas taip lygiai ir gražiai supjaustote?

– Prekybos centruose yra tokių plačių daržovių skustukų. Štai ir visa gražiųjų juostelių paslaptis! Dažniausiai virtuvėje mes pratusios naudoti siauresnius skustukus, kokius dažnai pardavinėja mugėse. Bet būtinai rekomenduoju įsigyti ir vieną tokį platų. Antroje liepos pusėje, kai atsiras šviežių cukinijų, burokėlių, morkų, galėsite su juo daryti labai gražias šviežių daržovių juostas, braukdamos tuo skustuku per visą daržovės ilgį. Rudenį tą patį darau ir su moliūgais.

– Kuo geriau juostos nei visos (tik jau, aišku, neperaugusios) daržovės?

– Ogi tuo, kad fermentuojant visą daržovę reikia daugiau nei mėnesio, kad ji pilnai įrūgtų. O supjausčius burokėlį, agurką ar cukiniją tokiomis juostelėmis užtenka trijų parų – ir turite gardžių fermentuotų daržovių svečiams pavaišinti. Atlikite eksperimentą: pasiūlykite vaikams rauginto burokėlio – neims nė į burną, o padėkit ant stalo raugintų burokėlių juostų – paragaus ir prašys dar, dar ir dar… Žodžiu, sules viską kaip žvirbliai. Pamatysit!

– Džiovinimas, kaip jau minėjote, irgi priskiriamas prie konservavimo būdų, tik jam nenaudojami jokie papildomi priedai, išskyrus šilumą. O ką gi Kūmutė per vasarą džiovina?

– Slyvas! Dažniausiai iš italų esame išmokę vytinti pomidorus, bet aš labai sėkmingai ir skaniai vytinu slyvas. Tai išimtinai mano išmislas. Dedu daug česnakų, visokių prieskonių, pašildau aliejų ir užlieju juo kelias valandas orkaitėje vytintas slyvas. Ką gaunu? Labai originalaus skonio pagardą. Ypač tada, kai norisi kažko. Bent jau mums, moterims (kvatojasi).

– Dar vienas opus klausimas – į kokią tarą konservuojate savo pagardus? Sutikite, be galo apmaudu, kai vos praimtas litrinis indelis apsitraukia pelėsiu ir visą vasaros triūsą tenka išmesti į šiukšlių dėžę.

– Kadangi šiuo metu mes gyvename dviese, tai viską dedu į pačius mažiausius stiklainiukus. Ypač tokius skanumynus kaip vytintos slyvos ar cukinijų juostos. Tiesa, dalį konservų, skirtų didesnėms kompanijoms (šventėms, atostogoms), darau į didesnius stiklainius. Vis tik mano favoritai – patys mažiausi. Jie puikiai tinka, kai kokių nors įdomesnių savo konservų ar marinuotų produktų noriu padovanoti draugams per Kalėdas.

– Šį savaitgalį buvau ūkininkų turgelyje, vienas pardavėjas pavaišino bijūnų vandeniu. Sakykit, ar išties bijūnus galima ne tik merkti į vazą, bet ir gerti?

– Dėl bijūnų vandens abejočiau, bet aš su bijūnų žiedlapiais darau tokius eksperimentus. Štai jau bus kokie penkti metai, kaip pradėjus žydėti bijūnams aš juos renku ir dar kaimynų paprašau, kad neišmestų nė lapelio. Mat iš jų galima pasidaryti tris nuostabius dalykus. Pirmas – tai rožinės spalvos džiovintų bijūnų lapų arbata. Antras – baltieji bijūnų lapeliai, kurie labai tinka namų kvapams. Aš suberiu juos į drobinius maišelius ir prikabinėju spintose. Na, o trečias dalykas, kurį darau iš bijūnų, – tai mano firminis pagardas. Bijūnuose labai daug taninų (šių medžiagų yra ir raudonajame vyne). Taigi tie taninai suteikia bijūnų pagardui pikantiško kartumo. O man belieka į jį pridėti likusius tris skonius – saldų, sūrų ir rūgštų. Šįmet pabandžiau paeksperimentuoti ir pridėti dar aštrią natą – aitriųjų paprikų! Penkių skonių sintezė pavirto... atspėkit kuo? Ogi lietuvišku sojos padažo pusbroliu!

– Daugelis mėgsta įvairias užtepėles iš prieskoninių žolelių, užpiltų aliejumi, kurias laiko šaldytuve kiaurus metus. Ar mėgstate gaminti vadinamuosius pesto pagardus?

– Nelabai jų gaminu ir pasakysiu kodėl. Šviežių žolelių dabar galima užsišaldyti. O jūsų minėti pesto padažiukai paprastai turi labai trumpą galiojimo laiką. Man rodos, geriau būtų užsišaldyti tokių žolelių popieriniuose maišeliuose, nes popierius sugeria pridėtinę drėgmę ir žolelės nesušąla į ledo luitus. Būsite ir draugiškos gamtai, ir madingos. O dar – nepamirškite užrašyti ant tų maišelių, kas juose sudėta. Žodžiu, kai aš jau žinau, kad darysiu žolelių pesto, tai išsitraukiu iš šaldiklio reikiamą kiekį žolių, jas sutrinu kartu su riešutais arba saulėgrąžų branduoliais ir užpilu pačios spaustu aliejumi, tokiu būdu gaudama itin šviežią produktą. O tokius pesto gaminu iš jaunų garšvų, kiaulpienių lapų (juos skinu iki Joninių). Dabar galite naudoti gražgarstes, svogūnų laiškus.

Bijūnų žiedų pagardas

Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, o apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Baltuosius bijūnų žiedus naudoju tik kvepalams.

Pagardui žiedlapius suberiu į didelį puodą ir užpilu dvigubai tiek vandens, nei žiedlapių tūrio. Kaičiu ugnį ir tarpais maišydama verdu apie 30 minučių. Skystį nukošiu ir grąžinu į puodą.

1 litrui gauto skysčio reikės:

500 g rudojo cukraus,

1 vidutinės citrinos,

1–2 cm imbiero šaknies,

1 šaukšto krakmolo (bulvių arba kukurūzų),

žiupsnelio aitriosios paprikos miltelių.

Puodą su skysčiu vėl užkaičiu. Skysčiui užvirus suberiu cukrų, įmetu nuskustą imbiero gabaliuką ir maišau tol, kol cukrus ištirpsta. Į nedidelį indą suberiu krakmolą ir užpilu keliais šaukštais skysčio iš puodo. Kruopšiai viską išmaišau, o jei visgi susidaro gumuliukai – pertrinu juos per sietelį. Iš puodo ištraukiu imbierą, o krakmolo košę sudedu į puodą ir įmaišau į pagardą. Dar išspaudžiu ir supilu citrinos sultis, galiausiai įberiu aitriosios paprikos miltelių. Viską paverdu dar apie 5 min., išjungiu ugnį ir uždengiu puodą dangčiu. Leidžiu pastovėti 10–15 min.

Tuomet pilstau į buteliukus ar stiklainiukus dar karštą, sandariai uždarau ir palieku atvėsti. Ragauti galima su viskuo, kur tinka saldus padažas.

Marinuotos agurkų juostos

Šį konservavimo būdą nusižiūrėjau Amsterdame, kai viename iš prekybos centrų stabtelėjau prie marinuotų agurkų, nes akį patraukė itin plonos riekelės. Nusipirkome stiklainį ir vakare dviese suvalgėme – agurkai labai derėjo su sūriu ir virtu kumpiu. O mintis jau dėliojau, kaip gražiai jie tiktų, tarkim, susukti ar iškloti juostelėmis prie kokio kepsnio ar maltinio. Prisiminiau šią vasarą. Siūlau išmėginti ir jums.

Naudoju tiesius agurkus. Supjaustau juos plonomis juostomis ir dedu į puodą. Priklausomai nuo paruoštų agurkų kiekio, užpilu šaltu vandeniu. Skaičiuoju litriniu stiklainiu ir pilu tol, kol agurkai panyra. Kaičiu ugnį ir laukiu, kol užvirs. Į jau iškaitintus 0,5 l stiklainius dedu po šaukštą prieskonių mišinio agurkams marinuoti, o vandeniui užvirus pilu kitus ingredientus.

1 litrui vandens reikės:

1 šaukšto rupios druskos,

3 šaukštų cukraus,

200 ml naminio obuolių acto.

Šaukštus pilu be kaupo. Pirmiausia suberiu druską ir cukrų, tuomet mediniu šaukštu lėtai pamaišau ir lukteliu, kol prieskoniai ištirps. Po 10–12 min. supilu actą. Kai viskas vėl užkunkuliuoja, imu stiklainį, žnyplėmis iš puodo traukiu juostas ir talpiai dedu jas ant dugno. Po truputį pildau stiklainį, nespausdama, kol agurkų juostelės pasiekia stiklainio viršų. Tuomet užpilu marinatu iš puodo, užsuku dangteliu ir verčiu aukštyn kojomis ant minkšto pledo. Kai sudedu visus stiklainius, šiltai juos apkloju ir palieku atvėsti. Beje, laikyti rūsyje? Nebūtinai, nes šiuo marinatu ruošti nepjaustyti agurkai puikiai laikosi net kambario temperatūroje.

Vytintos slyvos aliejuje

Kadangi labai mėgstame slyvas, kasmet ruošiu iš jų nemažai konservų žiemai. Merkti jas į aliejų, kaip ir pomidorus, bandžiau kiekvienais metais, bet vis kažkas nepatikdavo. Galiausiai radau itin paprastą receptą.

Aš naudoju tik vadinamąsias vengerkas, arba mėlynąsiais slyvas. Jau prinokusias, bet dar nepatižusias. Nepatingėkite kiekvieną slyvą pačiupinėti ir tik tuomet ruošti vytinimui.

Slyvas nuplaunu, nusausinu, perpjaunu perpus, išimu kauliuką ir dailiai sudėlioju ant kepimo popieriaus ar silikoninio kilimėlio. Reikia, kad puselės neliptų viena ant kitos, nes džiūdamos jos susitraukia ne tiek daug, kaip, tarkim, pomidorai.

Skardą dedu į orkaitės vidurį, jungiu 80 laipsnių ir vėjelio funkciją. Orkaitės dureles palieku vos vos praviras. Dažniausiai vytinu apie 6 val.

Atvėsusias slyvas standžiai sluoksniuoju į iškaitintus stiklainius, naudoju 250 ml tarą.

Į kiekvieną stiklainį beriu 1 smulkiai kapotą didesnę česnako skiltelę, žiupsnį aitriosios paprikos dribsnių (galima keisti bet kokiais kitais maltais aštriais pipirais).

Galiausiai metaliniame puodelyje pašildau šlakelį aliejaus, kad atsiskleistų česnakų ir pipirų aromatas. Šiltu aliejumi skilidinai užpilu slyvas, užsuku hermetiniais dangteliais. Laikau rūsyje, o atidarytą stiklainį – šaldytuve. Ši gurmaniška užkandėlė puikiai tinka su raugintais produktais, ypač – kopūstais.

Daržovių pagardas

Anksčiau šį pagardą gamindavau su pirktiniu pomidorų padažu, bet štai jau keletą metų naudoju saulės nubučiuotus šviežius pomidorus. O dera jis prie bet kokios žuvies, silkės ar mėsiškų patiekalų.

3 kg morkų sutarkuoju virtuvinio kombaino tarka, 2 kg svogūnų supjaustau riekelėmis to paties kombaino pjaustykle. Viską beriu į 7 l puodą, šliūkšteliu stiklinę vandens, dengiu dangtį ir kaičiu minimalią ugnį. Nuo užvirimo skaičiuoju 15 min. ir beriu 3 šaukštus druskos. Gerai permaišau, dar 10 min. patroškinu be dangčio ir tuomet puodą papildau 1 stikline tyro alyvuogių aliejaus bei 2 kg trintų pomidorų. Kaitinu dar apie 10 min., pridėdama 3 šaukštelius sausos adžikos. Kadaise naudodavau aitriųjų paprikų miltelius, bet pastebėjau, kad sausa adžika suteikia kur kas gardesnį skonį. Gerai sumaišiusi daržoves, šį gėrį pilu į švarius stiklainius, užsuku nuplikytais dangteliais ir verčiu aukštyn kojomis. Kaip visada, apvynioju pledu iki visiško atvėsimo. Laikau rūsyje. Iš nurodyto kiekio gaunu 10–12 0,7 l talpos konservų.

Miesto savivaldybės duomenimis, nemokamus pietus penkiose Kauno mokyklose valgo kiek daugiau nei 200 priešmokyklinukų. Jų maitinimas finansuojamas valstybės lėšomis. Nuo šių metų rugsėjo 1-osios jau visose be išimties miesto bendrojo ugdymo įstaigose priešmokyklinukai bei pirmaklasiai pietaus nemokamai.

Švedijos mieste Siodertaljė surengtoje Baltijos šalių vartotojų bei žemdirbių organizacijų atstovų konferencijoje „Žaliosios planetos dieta“ dalyvavęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus įsitikinęs, kad diegiant mokyklose mažiausių ugdytinių nemokamą maitinimą pravartu pasidomėti kaimyninių šalių patirtimi.

Pirmiausia, kas paliko ryškiausią įspūdį konferencijos dalyviams, tai žinia, kad švedai išskirtinai rūpinasi savo ir ypač savo vaikų sveikata. O tai reiškia, kad siekiama ir pasiekiama, jog vaikus kuo mažiau kamuotų alerginiai susirgimai, kad pirmiausia vaikai būtų maitinami išskirtinai sveiku ir skaniu maistu ir augtų sveiki.

Arūnas Svitojus. M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Švedijos mokyklose įdiegtas nemokamas ir sveikas visų moksleivių maitinimas ne todėl, kad visiems švedams trūksta lėšų, o todėl, kad taip mažinama socialinė atskirtis. Ne vienerius metus gludintos ir veikiančios sistemos svarbus ir net esminis akcentas – vaikams tiekiamas maistas privalo būti tik vietinės kilmės ir pagamintas iš žemės ūkio produktų, kuriuos auginant nevartoti chemikalai. Švedijos mokslininkai konkrečiai analizavo ir net skaičiavimais pagrindė, kad valstybė, įdiegusi šią sistemą, turi daugiau naudos nei išlaidų, nes sveikesni žmonės valstybei atneša daugiau naudos nei valgantys bet ką ir bet kiek. Žinant, kad Švedijoje taikomi progresiniai mokesčiai, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, jog mokyklose nemokamai maitinami visi, neišskiriant turtingų šeimų vaikų. Tai svarbu psichologiškai“, – aiškino A.Svitojus.

Pasak ŽŪR pirmininko, švedų įdiegtoje sistemoje yra daug įvairių mums neįprastų, tačiau tikrai taikytinų niuansų. Pavyzdžiui, Lietuvoje mokyklose vaikams dažniausiai pateikiamas maistas pagal kažkieno nustatytas normas, o Švedijoje vaikas pats įsideda į lėkštę tiek maisto, kiek jam reikia.

Kitas niuansas – nesuvalgyto maisto likučius vaikas pats sudeda į maišelį, kuris automatiškai pasveriamas. Tokia sistema vaiką padeda efektyviau nei šimtai teorinių pamokų įsisąmoninti žinias apie taupų maisto vartojimą, apie vartojimo įtaką klimato atšilimui ir kitus dalykus.

„Tą dieną, kai lankėmės švedų mokykloje, per pietus valgykla surinko tik apie 6 kilogramus maisto atliekų. Kartą per savaitę ar kelias savaites mokykloje patys vaikai svarsto, kodėl susikaupė atliekų, ir kaip būtų galima jų kiekį sumažinti“, – sakė A.Svitojus.

Jo įsitikinimu, švedų sistemą būtų pravartu diegti ir mūsų šalyje. Daug pinigų tam nereikėtų, pakaktų tik didelio noro. O žemdirbiai mielai prie to prisidėtų. Vienas kitas pavyzdys jau yra, – šia linkme pradedama eiti ir Lietuvoje. Iniciatyvos ėmėsi ekologiškai ūkininkaujantys Ukmergės krašto ūkininkai. Jiems labai talkina vietos valdžia, parengusi konkursus taip, kad juos laimėtų būtent vietos augintojai, o ne tarpininkai, siūlantys pigius, tačiau abejotinos kokybės, dažniausiai – atvežtinius maisto produktus.

„Reikia iš esmės keisti viešųjų konkursų taisykles. Šiuo metu konkursus organizuotai maitinti vaikus laimi sugebantys importuoti pačius pigiausius maisto produktus, o į maisto kokybę ir į jo įtaką vaikų sveikatai nelabai atsižvelgiama. Neįvertinama, pavyzdžiui, ir kiek degalų suvartojama gabenant tuos maisto produktus, taigi, – ir kiek teršiama aplinka“, – pabrėžė dr. A.Svitojus.

Šią pirmadienio pavakarę, 17.30 val., LNK laidoje „VIDEO VIDeO“ studijoje susirinks žmonės, kurių didžiausia gyvenimo aistra – maistas. Vidas Bareikis kartu su socialinių tinklų žvaigžde K. Meschino, verslininku Žilvinu Grigaičiu, virtuvės šefu Ruslanu Bolgovu ir maisto tinklaraštininku Vladu Simanel ieškos tobulų patiekalų receptų.

Daugiakultūrinėje šeimoje augusi K. Meschino atviravo, kad maistas – svarbiausia jos dienos dalis. „Nuo to, kaip skaniai šiandien valgysiu, priklauso mano diena. Kai stringu kamštyje, visada galvoju, ką aš šiandien valgysiu, arba ką norėčiau valgyti, fantazuoju, kokį patiekalą užsisakysiu susitikusi su draugais“, – pasakos Karolina.

Italo ir lietuvės šeimoje augusi Karolina pasakojo, kad nuo vaikystės jų šeimoje vakarienė – svarbiausias šeimos ritualas, kai stalai lūžta nuo patiekalų. Jei gamina mama, ant stalo garuoja mažiausiai du skirtingi patiekalai, jei močiutė – keturi ar daugiau. „Kartais valgau, kol pasidaro bloga. Žinoma, vakarienės mūsų šeimoje trunka ne vieną, o kartais ir ne dvi valandas. Tai laikas, kai aptariami šeimos reikalai. Tokios itališkos tradicijos“, – sakė Karolina.

Paklausta, kaip tokia aistra maistui padeda jai išsaugoti gražią figūrą, mergina sakė, kad to nesureikšmina. Nors ji, kaip ir daugelis italų, valgo labai daug miltinių patiekalų, Karolina sakė, kad figūrai tai įtakos neturi.  „Mes valgome ne taip, kaip dauguma lietuvių. Mūsų virtuvėje nėra grietinės, ar kitų riebių padažų. Nebent pomidorų“, – sakė Karolina, kuri didžiąją vaikystės dalį praleido šeimos restoranuose.

Du iš jų pradėti gaminti praėjusiame amžiuje, tačiau būtent visiems nuo vaikystės gerai pažįstamas lietuviškas varškės sūris skaičiuoja šimtų metų istoriją, atspindi sąlygas, kuriomis gyveno mūsų protėviai ir drąsiai galima sakyti, jog yra įrašytas į mūsų genus. Jį išmokome ne tik pasigaminti iš saldaus ar rūgštaus pieno – pavertėme ir kulinarinių improvizacijų objektų kepdami, rūkydami ar gardindami įvairiais priedais.

„Lietuvių simpatijos lietuviškam varškės sūriui auga. Per šį pusmetį, palyginti su pernai, varškės sūrių pardavimai mūsų parduotuvėse išaugo apie 10 proc. Galima įžvelgti tendenciją, kad pirkėjai mūsų prekybos centruose ieško liesesnių varškės sūrių, pavyzdžiui, labiausiai augo 13-14 proc. riebumo sūrių pardavimai. Kita vertus, net 66 proc. išaugo rūkyto varškės sūrio su česnakais pardavimai, nors jis ir ne toks liesas – 22 proc. riebumo“, – sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Pasak dietistės Vaidos Kurpienės, yra įvairių teorijų dėl sūrio riebumo: vienos sako valgyti kuo liesesnį, kitos tikina, kad ir riebus puikiai tinka.

„Mano asmenine nuomone, jei gauname pakankamai baltymų, o lietuviai baltymų trūkumu nesiskundžia, galima drąsiai rinktis ir riebesnį. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad norint sulieknėti ar jei sudėtinga išlaikyti esamą svorį, reikia įsivertinti porcijos dydį. Pavyzdžiui, 100 g 13 proc. riebumo sūrio turi 213 kcal, o 22 proc. riebumo – jau  299 kcal, t.y. porcija liesesnio sūrio gali būti beveik trečdaliu didesnė“, – pastebi V. Kurpienė.

Jei gauname pakankamai baltymų, o lietuviai baltymų trūkumu nesiskundžia, galima drąsiai rinktis ir riebesnį.

Mitybos ekspertė pataria sūrį dėti į salotas, miltinius patiekalus, valgyti kaip užkandį, nes jis neapsunkina virškinimo karštomis dienomis.

„Iš kartos į kartą perduodamas šviežias varškės sūris su medumi – puikus ir vertingas desertas, – įsitikinusi ji. – Jei norite sūrį kepti, naudokite ne majonezą. Keiskite jį grietine, sumaišyta su druska ir prieskoniais ar, jei norisi riebesnio varianto, tada rinkitės sviestą. Kepti geriau tinka saldaus pieno sūris, ne rūgštaus, nes jis maloniai patirpsta, bet išlaiko formą, yra malonus valgyti.“

„Taupantys laiką parduotuvėse ras jau iškeptą varškės sūrį. Jų pardavimai per šį pusmetį, palyginti su pernai, augo apie 10 proc. Šiltojo sezono metu populiariausia tema tampa grilis, tad nestebina, kad ir graikiško sūrio griliui pardavimai išaugo 61 proc.“, – sako V. Drulienė.

Tuo metu mūsų protėviai tikrai neskaičiavo kalorijų valgydami sūrį, nors įvairių paruošimo variantų būdavo visada. Vis dėlto sūris buvo tam tikra prabangos prekė, kuria vaišindavo svečius.

„Jei į šių laikų parduotuvės sūrių skyrių atvyktų prieš kelis šimtus metų gyvenęs žmogus, jis negalėtų patikėti tokia gausa. XVI a. karvės duodavo gerokai mažiau pieno, todėl sūris nebuvo kasdienis valgis. Ant didikų stalo jis valgytas pietų pabaigoje desertui, o ant valstiečių stalo – jį traukdavo atėjus svečiams. Sūrių įvairovei trukdė ir klimato sąlygos, nes sezoniniai pokyčiai nėra palankūs sūriui brandinti. Galiausiai, nereiktų pamiršti ir druskos, kurios žmonės praktiškai nenaudojo, nes ji mūsų krašte beveik neišgaunama, tad būdavo be galo brangi. Taip lietuviškas sūris keliavo iš kartos į kartą ir mes pagrįstai galime juo didžiuotis“, – sako istorikas, gastronomijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.