„Anksčiau buvo manoma, kad patelės negali apsiginti nuo vyriškosios lyties“, – teigė tyrimo autorė iš Berlyno gamtos istorijos muziejaus, daktarė Carolina Dittrich.

Tačiau tyrimai rodo ką kitą.

„Patelės nėra tokios pasyvios, kaip manyta anksčiau“, – sakė C. Dittrich.

Mokslininkai įdėjo varlės patiną į dėžę su dviem patelėmis – viena didele ir viena maža. Tada poravimasis buvo užfiksuotas vaizdo įraše, žurnale „Royal Society Open Science“ skelbė C. Dittrich ir daktaras Markas-Oliveris Rödelis.

Rezultatai atskleidė, kad nejudrumas – sustingimas ištiestomis rankomis ir kojomis, poza, primenanti negyvėlį, – pasireiškė 33 proc. visų patelių.

Anot mokslininkų, toks nejudrumas gali būti atsakas į stresą. Jie nustatė, kad tai dažniau pasitaikė mažesnėms, taigi ir jaunesnėms patelėms, o tai gali būti didesnio streso, kylančio dėl mažesnės reprodukcijos patirties, rezultatas.

Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad, galimai, tokio elgesio tikslas – patikrinti patino jėgą ir ištvermę. Šie bruožai rodo, kad patinas yra stipresnis už varžovus, o tai padidina patelių išgyvenimo galimybes.

Kasmet prasidėjus varliagyvių migracijai, laikinai ribojamas eismas į parką automobiliais, montuojami atitvarai, tvorelės, nukreipėjai, kad šie gyvūnai nežūtų kelyje.

Gausiomis grupėmis migruojantys varliagyviai, pajutę kelio virpesius, sustingsta ir daug jų pakliūna po automobilių ratais.

Kaip BNS aiškino Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantas Mantas Adomaitis, planuojamo prekybos centro teritorijoje yra koridorius varliagyviams praeiti iš žiemaviečių prie Neries upės į nerštavietes kitoje kelio pusėje, pietinėje Vingio parko dalyje prie Geležinio vilko gatvės.

„Ten yra tokios didelės neišdžiūstančios balos, kur varlėms yra labai geros sąlygos neršti. Jei šitas praėjimas pradings, tada gerokai sumažės varlių populiacija Vingio parke“, – perspėjo M. Adomaitis.

Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas irgi teigia, kad neapsaugojus varliagyvių, didelė dalis jų prasidėjus statyboms žūtų.

Jis pridūrė, kad statybų metu paprastai atitvarai ar tvorelės negelbės.

„Jeigu bus šalia toks eismas kaip prie „Akropolio“, joks gyvas padaras neturės šansų pereiti tą kelią, nes ten bus per daug intensyvus eismas ir visus traiškys“, – teigė E. Greimas.

Siūlomos išeitys

Gamtininkai sako, kad varliagyvių migracija yra unikalus reiškinys, vykstantis tik labai žaliuose miestuose.

„Akropolis Vingis“ statybos kardinaliai pakeistų aplinkinių gatvių infrastruktūrą, eismo organizavimą, bus panaikinta Gerosios Vilties ir Geležinio Vilko gatvių sankryža.

Vietoje jos numatoma žiedinė sankryža.

Anot gamtininkų, vykstant statyboms svarbu kokiu nors būdu užtikrinti koridorių, kuriuo varlės galėtų migruoti. Tarp siūlomų sprendinių – nukreipiamieji tuneliai.

„Ar tai galėtų būti kokie nors tuneliai po gatvėmis, ar palikti kokią nors zoną, kur būtų laisvas praėjimas nuo upės iki Vingio parko pusės“, – sakė M. Adomaitis.

E. Greimas „Akropolio“ projektuotojams patartų jau dabar pasirūpinti ne tik tuneliukais, bet ir grioveliais ir sienelėmis.

Jo nuomone, laiku neįrengus atitinkamų varles apsaugančių priemonių ir keliuose šiems gyvūnams žuvus, „vis tiek kažką reikės daryti, bet vėliau jau daryti gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau“.

Gamtininkas perspėjo, kad varlių žūtys taptų itin plačiai aptarinėjama tema visuomenėje, tad mano, kad projektuotojai turėtų įvertinti statybų poveikį aplinkai.

Jei mus erzina įvairūs uodai ir musės, varlės yra vienos iš pagrindinių uodų kiekio reguliuotojų.

„Vingio parkas yra ypač gerai ištyrinėta vietovė“, – teigė E. Greimas.

Bendraus su savivaldybe

Artėjant prekybos centro statyboms, Lietuvos gamtos fondas sako, jog kreipsis į Vilniaus miesto savivaldybę.

Ši savo ruožtu tvirtina atsižvelgsianti į gamtininkų vertinimus.

„Atsižvelgiant į būsimas „Akropolio“ statybas, ketiname papildomai konsultuotis ir su Lietuvos gamtos fondo specialistais. Esame atviri pastebėjimams, patarimams iš kitų kompetentingų institucijų, specialistų, parko lankytojų“, – rašoma savivaldybės BNS pateiktame atsakyme.

„Akropolis Group“ atstovo Dominyko Mertino BNS atsiųstame komentare žadama imtis reikiamų priemonių apsaugoti varliagyviams ir teigiama, jog bus atliekamas projekto poveikio aplinkai vertinimas.

„Vertinant poveikį aplinkai, bus nustatyta ir tai, ar ir kokių konkrečiai priemonių reikia siekiant apsaugoti varliagyvius jų migravimo laikotarpiais. Šiuo klausimu bendradarbiausime ir konsultuosimės su VšĮ „Vilniaus parkai“ bei miesto savivaldybės atstovais. Prireikus – įrengsime specialistų rekomenduojamas varliagyvių apsaugai skirtas priemones“, – rašoma komentare.

„Akropolis Group“ atstovas akcentavo, kad komplekso statybos paties Vingio parko teritorijoje nevyks.

Statybinė technika, anot D. Mertino, į teritoriją pateks nuo Eigulių gatvės pusės, esančios kitoje pusėje nei Vingio parkas.

Gamtininkai teigia, jog varliagyviai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose – jie yra ir plėšrūnai, ir patys tampa maistu paukščiams, ropliams ar žuvims.

Reikšmingą vaidmenį varlės atlieka būtent Vingio parke.

„Jei mus erzina įvairūs uodai ir musės, varlės yra vienos iš pagrindinių uodų kiekio reguliuotojų. Musės ir uodai – vienas iš pagrindinių jų maisto šaltinių“, –  teigė M. Adomaitis.

„Jeigu nebūtų varlių, tada tie uodai Vingio parke mus gerokai labiau erzintų“, – pridūrė jis.

Pirmosios po automobilių ratais žūva ramiai peržiemojusios, anksčiausiai atsibudusios ir saugias žiemavietes palikusios pievinės varlės, vėliau – rupūžės. Orams vis labiau šylant paskutiniosios atkunta žaliosios varlės. Ne kartą esate stebėję kelių atkarpas klote nuklotas sutraiškytų varlių kūneliais. Tai neabejotinai didelė žala gamtai. Visgi slidi kelio danga pavojinga ir vairuotojams, nes gali tapti pavojingų avarinių situacijų priežastimi.

Bendra varliagyvių populiacijos būklė sparčiai blogėja. Daugiau nei 70 proc. pasaulio varliagyvių rūšių gresia išnykimas, nurodoma Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo pranešime. Jame pažymima, kad yra dvi tiesioginės varliagyvių nykimo priežastys: išaugęs mirtingumas (žūtys) bei mažėjantis populiacijų gausimas dėl reprodukcinių problemų, dažniausiai sukeltų aplinkos taršos ir patogenų. Abi priežastys yra tiesiogiai susijusios su buveinių kitimu bei nykimu, klimato kaita, aplinkos tarša (cheminių medžiagų naudojimu žemės ūkyje) ir invazinių rūšių plitimu. Dėl pastaruosius metus mūsų šalį vis dažniau kamuojančių vasaros sausrų išdžiūsta vandens telkiniai, pelkės, šlapynės, todėl pastebimai mažėja varliagyviams veistis, gyventi, maitintis. ir saugiai žiemoti tinkamų buveinių. Pastarųjų ima trūkti ir dėl miško kirtimų, nes dalis varliagyvių žiemoja sausumoje po išvartomis, kelmais, nuokritomis ir pan. Švarūs ir gėli vandens telkiniai labi svarbūs varliagyvių nerštui ir, žinoma, pirmųjų vystymosi stadijų jaunikliams išgyventi. Daugiamečių pievų nykimas ir intensyvus jų naudojimas, virsmas ariama žeme ar infrastruktūros dalimi kasmet mažina mitybai tinkamų buveinių plotus. Kai kurių varliagyvių – pievinių bei smailiasnukių varlių – populiacijos galėjo sumažėti kartais ar net dešimtimis. Itin svarbu pavasarinės migracijos metu apsaugoti mūsų krašto varliagyvius.

Kad varliagyviai galėtų saugiai migruoti, įrengiamos nuolatinės gelžbetonio tvorelės su specialiomis pralaidomis arba statomi laikini atitvarai. Tinkamose vietose įrengtos apsaugos apriboja varliagyvių patekimą ant važiuojamosios kelio dalies. Nors nuolatinės tvorelės yra gana brangus inžinerinis įrenginys, tačiau užtikrina ilgalaikę gyvūnų apsaugą. Tvorelių įrengimui būtinas bendras inžinierių ir varliagyvių biologiją išmanančių ekologų darbas. Nors tokios apsaugos gana įprastos daugelyje užsienio šalių, tačiau kol kas Lietuvoje jos įrengtos tik 4-iose vietovėse, esančiose Veisiejų, Varnių, ir Pavilnių regioniniuose parkuose.

Kovo pabaigoje dėl privačių iniciatyvų varliagyviai saugomi Kauno miesto Kleboniškio gatvėje, kurioje VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo, Kleboniškio ir Kauno Tado Ivanausko progimnazijos bendruomenių pastangomis yra įrengti laikini apsauginiai atitvarai, skirti užtikrinti saugią varliagyvių migraciją Kleboniškio gatvės atkarpoje nuo miško pradžios iki įvažiavimo į Eigulių vandenvietės teritoriją.

Organizatorių ir talkininkų pastangomis nutiestas 0,5 km ilgio ir 0,5 aukščio metalinio tinklo atitvaras-tvorelė. Ties atitvaro kraštu kas 15-20 m iškastos duobelės, į kurias įleisti 12 l talpos perforuoti, t. y. su specialiai pragręžtomis mažomis skylutėmis (skirtomis vandens ištekėjimui), plastikiniai kibirai. Būtent į šiuos kibirus susirinks migruojantys varliagyviai. Jie negalės tiesiogiai įšokuoti į važiuojamąją kelio dalį, todėl judės palei atitvarą tol, kol sukris į žemės įkastus surenkamuosius kibirus. Į kibirus susirinkusius varliagyvius kasdien saugiai perkelti į kitą kelio pusę įsipareigojo Kauno Tado Ivanausko progimnazijos mokiniai ir Kleboniškio bendruomenės atstovai. Akcija bus vykdoma iki varliagyvių migracijos pabaigos.

Apsauginė Afrikinės jautinės varlės būklė IUCN-LC (Least concern) – nekelia susirūpinimo dėl išnykimo. Iš kitų varlių Afrikinės jautinės varlės išsiskiria masyviu skeletu, stipria raumenų sistema, plačia galva bei dideliais dantimis. Šių varlių patinai gali sverti net iki 1,4 kilogramo. Pranešdamos apie save jos skleidžia panašų į užvedamo motociklo garsą.

Afrikinių jautinių varliagyvių buveinės sausos ir drėgnos savanos, subtropikų ir tropikų sausieji krūmynai. Gyventi pasirenka kanalus ir griovius, gėlo vandens ežerus ir pelkes, ūkinei veiklai naudojamas žemes. Sausuoju sezonu šios rūšies varlės užsikasa po žeme. Kai kuriose vietose, kur paplitusios šios varlės, vandens gali nebūti net keletą metų, o paviršiaus temperatūra įkaista iki 100 laipsnių. Šiam laikotarpiui Afrikinės varlės pasirengia šlapimo pūslėje sukaupdamos iki pusės litro vandens atsargų. Kartais vietiniai gyventojai sausros metu, kad nemirtų iš troškulio, pasinaudoja varlių sukauptu vandeniu.

Patelės išneršia 3000-4000 ikrų, o jaunikliais rūpinasi patinas. Nemažai ikrų ir lervų (buožgalvių) žūsta užteršus vandenis ar staiga nusekus telkiniams. Taip nutikus, patinas rausia griovius į kitą vandens telkinį ir perkelia jauniklius. Nors ir saugo, kol jaunikliai suauga, patinas gali jais ir maitintis, jeigu nėra ko sumedžioti. Šios varlės mėsėdės, jų valgiaraštyje – bestuburiai, ropliai, maži paukščiai, graužikai ir kiti varliagyviai.     

Šis sezonas paskutinis, kai Lietuvos zoologijos sodas yra atviras lankytojams. Planuojama, jog nuo 2021 metų pavasario prasidės kelis metus truksiantys rekonstrukcijos darbai. Teigiama, kad po jų Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai.

Ne skaičius, o išskirtinumas

Šiandien klaipėdietės kolekcijoje – apie 1,5 tūkst. eksponatų ir, žinoma, šis skaičius – nebaigtinis.

Apžiūrinėjant moters namuose apsigyvenusias kvarkles akys raibsta ne vien nuo jų gausybės, bet ir dydžių, spalvų, formų, medžiagiškumo įvairovės, ką jau kalbėti apie kiekvieno daikto atsiradimo kolekcininkės rankose, jo pagaminimo, klajonių ar paskirties istoriją.

O viskas prasidėjo dar 1993-iaisiais nuo kaimynės padovanoto rankdarbio – vąšeliu nertos varlės.

Esu užsibrėžusi tikslą surinkti varles iš visų pasaulio šalių ir iš visų medžiagų, iš kokių tik įmanoma jas pagaminti.

"Iš pradžių džiaugdavausi bet kuo, ką gaudavau, nes anuomet didelio pasirinkimo nebuvo", – prisimena moteris.

Kaip prisipažįsta pašnekovė, kasmet pamažu turtėjant kolekcijai, atsirado ir siekis medžioti ne bet kokius, o išskirtinesnius, įdomesnius egzempliorius.

"Renku ne skaičių, o išskirtinumą, – įvardija R.Anusienė. – Esu užsibrėžusi tikslą surinkti varles iš visų pasaulio šalių ir iš visų medžiagų, iš kokių tik įmanoma jas pagaminti."

Anot kolekcininkės, dabar daugybė dirbinių gaminama Kinijoje, tad jei pavyksta sumedžioti ar gauti dovanų eksponatą iš šalies, kurioje jis dar ir pagamintas, tai jau galima vadinti dviguba sėkme.

Prabanga deimantinėmis akimis

Šiuo metu klaipėdietės kolekciją sudaro daugiau nei 50-yje valstybių pagamintos ar iš ten atkeliavusios varlės ir varlytės – nuo Ganos, Dramblio Kaulo Kranto Respublikos, Senegalo iki Kambodžos, Peru, Urugvajaus.

Bene didžiausia dalis eksponatų parkeliavo iš įvairių kelionių, buvo pamatyti ir įsigyti įvairiose prekybvietėse Lietuvoje ar internetu – anot pašnekovės, pastaraisiais metais išskirtinesnių dirbinių paieškose itin gelbsti būtent internetiniai aukcionai.

Draugija: pusantro tūkstančio eksponatų kolekcija jau vargiai išsitenka būsto lentynose.

Klaipėdietės aistrą kursto ir jos draugai, artimieji, žinantys, kad kolekcininkei nėra mielesnės dovanos už dar vieną varlę.

Antai rankų darbo riboto leidimo statulėlė iš kiniško porceliano, R.Anusienę pradžiuginusi 50-mečio proga, kadaise kainavo net 400 litų.

Tuo metu itin prabangūs, išskirtiniai eksponatai vertinami jau ne triženklėmis ir net ne keturženklėmis sumomis.

Kaip vieną pavyzdžių kolekcininkė įvardijo Fabergé varlę deimantinėmis akimis – jos kaina siekė daugiau nei 60 tūkst. dolerių.

"Tokie dirbiniai įprastai parduodami tik dideliuose aukcionuose", – paaiškina varlių kolekcininkė.

Ne vienintelis pomėgis

Pašnekovė neneigia – nebūtinai tai, kas brangu pinigine išraiška, yra labiausiai vertinga ir brangu emocine prasme.

Ji pati pačia mylimiausia vadina 1998 m. vyro iš Čekijos parvežtą varlės skulptūrėlę, kuri sukurta iš parazitinio medžio šaknies.

Šis eksponatas moterį žavi ne vien unikalumu, meniškumu – pirmoji sutuoktinio padovanota ir 25-oji visos kolekcijos varlė tapo ir tarsi nebyliu pritarimu žmonos kolekcionavimo aistrai.

Kaip sako pašnekovė, tiek iš bičiulių, tiek artimųjų gautos varlės taip pat yra kažkuo išskirtinės – gal todėl, kad dovanotos širdžiai mielų žmonių.

"Turbūt būtų sunku patikėti, bet per tiek metų tarp dovanotų varlių pasikartojančių beveik nebuvo", – patikina kolekcininkė.

Buhaltere dirbanti moteris ne tik skrupulingai kataloguoja turimus eksponatus, bet ir rengia jų aprašus. Anot pašnekovės, šios informacijos paieškos jai tapo įdomių ir netikėtų faktų lobynu.

Manau, kad reikia gilintis į kažkokį vieną dalyką. Juolab kad tai yra nesibaigiantis hobis, žinoma, jei tik pačiam neatsibosta.

Be varlių, klaipėdietė taip pat renka euro monetas – sako norinti surinkti visas, kokias yra išleidusios ES šalys.

Moteris įvardija ir originalesnius savo pomėgius: siuva suvenyrines progines detales šampano buteliams dekoruoti ir gamina Venecijos karnavalines kaukes.

Slapta meilė – pelėdos

Šiandien klaipėdietei būtų sunku pasakyti, kodėl prieš beveik tris dešimtmečius jos dėmesį patraukė būtent varlės.

Kita vertus, ne vienoje šalyje, įskaitant ir Lietuvą, tai gana populiarus kolekcionavimo objektas – būtent Klaipėdoje šio mėnesio pradžioje mūsų šalies varlių kolekcininkus subūrusi asociacija surengė jau devintąjį savo suvažiavimą.

"Pavyzdžiui, Rusijoje varles renka Ermitažo direktorius", – žiniomis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, pati kolekcininkė prisipažįsta aplenkianti kasdienybėje naudojamus buities daiktus ar minkštus žaislus – nes tai neįdomu, argumentuoja.

"Jei pamatyčiau patalynę su varlės motyvais – vien dėl to tokios patalynės tikrai nepirkčiau, – patikina pašnekovė. – Pašto ženklai, pinigai ar atvirukai su varlėmis – taip, tokius dalykus renku, tačiau kaip kolekcijos jų neskaičiuoju."

Pašnekovė svarsto, jei šiandien sąmoningai rinktųsi kolekcionavimo objektą, veikiausiai tai būtų pelėda. "Šis paukštis man – kažkas tokio", – šypteli klaipėdietė.

Kaip sako kolekcininkė, rimtai atsidėti dar vienai kolekcijai – ne tik brangus malonumas.

"Manau, kad reikia gilintis į kažkokį vieną dalyką. Juolab kad tai yra nesibaigiantis hobis, žinoma, jei tik pačiam neatsibosta. Galiausiai ir vietos namuose ima nebeužtekti", – prozišką azartiško pomėgio pusę atskleidžia R.Anusienė.

Jubiliejinė staigmena

Pasikalbėti mudviem pavyksta tik vakare. Dieną – mokslai. Alma ne tik padeda įveikti nuotolines pamokas savo ketvirtokui sūnui, bet ir pati bando susidoroti su sesijos iššūkiais.

"Čia tai visiems bus staigmena", – sako A.Sadlauskienė, iki šiol niekam neišsidavusi, kad yra Utenos kolegijos Medicinos fakulteto Socialinės gerovės katedros Socialinio darbo studijų programos studentė.

"Dėl visko kaltas mano 40-metis, – juokiasi moteris. – Pagal profesiją esu konditerė, dirbau pašte, siuvykloje, tačiau visą laiką norėjau mokytis, tobulėti. Jubiliejus privertė apsispręsti: jei jau noriu kažką savo gyvenime keisti, tai dabar – pats laikas. Pateikiau dokumentus priėmimo komisijai, bet nesitikėjau, kad pavyks. Kokia buvo staigmena, kai sulaukiau žinios, kad esu priimta."

Lengvų kelių gyvenime neieškanti moteris pasirinko socialinį darbą. "Toks jau esu žmogus, visiems linkusi padėti, – prisipažįsta ir tikina norinti pabandyti tai daryti profesionaliai. – Labai skatino Donatas, taip su šeimos palaikymu ir pasiryžau studijuoti."

Mėgstamiausias žaidimas

Alma ir Donatas – kraštiečiai. "Mes nuo Šakių, Griškabūdžio seniūnijoje, yra toks Paluobių kaimas. Aš – iš pradžios miestelio, jis – iš pabaigos", – supažindina su gimtine.

Gal dėl to, kad vaikystėje nebuvo lepinama žaislais, o gal kad kaimo vaikai yra arčiau gamtos, mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo... varlės. "Labai mėgau varlių kurkulus iš balos graibyti. Pilną kibirą prisigraibydavau ir tų kurkulų, ir buožgalviukų. Kiek džiaugsmo, kiek laimės būdavo su jais žaisti. O labiausiai patiko mažos varlytės, jau tos jų akys!" – entuziastingai pasakoja apie smagiausią vaikišką užsiėmimą.

Apie rnidafobiją, varlių baimę, Alma nėra girdėjusi. Gal todėl, kad pati niekada nejautė baimės varliagyviams, drąsiai imdavo į rankas ir mažytes, ir dideles varles.

Labai mėgau varlių kurkulus iš balos graibyti. Pilną kibirą prisigraibydavau ir tų kurkulų, ir buožgalviukų. Kiek džiaugsmo, kiek laimės būdavo su jais žaisti.

Kuo žavi šie gyviai? Alma iš pradžių pagalvoja: "Gal kad jos tokios ramios? Geri padarėliai, nepiktybiški. Ir gražūs. Man labiausiai patinka miniatiūrinės žalios varlytės. Ir dar labai patinka varlių kurkimas. Vasaros pradžioje tai gražiausia muzika."

Svajoja apie ekspoziciją

Kai Alma buvo penkiolikos, krikšto mama jai padovanojo varlytę iš kriauklių. Tai ir buvo pirmas kolekcijos eksponatas, kurį iki šiol išsaugojo.

"Pamažu tos varlytės ėmė pas mane keliauti. Tada dar jų sunku buvo rasti, tai kokią pliušinę ar molinę gaudavau, tai numegzdavo ar nunerdavo kas. Ir parduotuvėse, ir sendaikčių turguose ieškojau. Paskui, sužinoję apie mano kolekciją, draugai parveždavo lauktuvių", – pristato savo palaipsniui gausėjusią kolekciją.

Šiandien joje – per tūkstantį eksponatų. "Tai mažiausiai tiek. Sunku būtų suskaičiuoti. Visur jų pridėta: ir ant lentynų, ir stalčiuose, ir po lovomis, ir mūsų namuose, ir pas uošvius kaime. Dabar apsiraminau, nenoriu visų namų varlėmis užleisti, – juokiasi kolekcininkė, savo hobiu užkrėtusi ir šeimą. – Kad ir kur važiuojame, vaikas visada ką pamatęs rėkia: "Mama, mama, varlė!" O tų varlių pas mane visokių – statulėlės, indai, patalynė, drabužiai, papuošalai, atvirukai – sunku ir išvardyti. Didžiausia – vazonas gėlėms, mažiausia – vos per nagą."

"Papuošalai?" – suklūstu. "Taip, nemažai jų turiu. O brangiausias – auksinė varlytė-pakabukas, šeimos vyrai 40-mečio proga padovanojo, – pasididžiuodama sako turtingos kolekcijos savininkė, labiausiai svajojanti kada nors ją įkurdinti atskirame kambaryje. – Pagalvojame apie nuosavą būstą, ten norėčiau turėti atskirą kambarį savo varlėms, kad galėčiau tvarkingai viską išdėlioti."

Lemtingas skambutis

Alma norėtų kada nors apsilankyti pasaulio Varlių muziejuose. Girdėjo esant jų labai įdomių. Štai Šveicarijoje, Kroatijoje esančių varlių muziejų gyventojos atkartoja žmonių gyvenimą: jos mokosi, dirba, valgo – ekspozicijoje atkartoja įvairius žmogiškus siužetus.

Kol kas Alma didžiuojasi Lietuvoje atsiradusių privačių muziejų kūrėjais. Vilkaviškyje yra "Varlynė", Gižuose – Varlių muziejus, o štai bene garsiausias – Šakių rajone 2018 m. duris atvėręs "Varlių namelis". Jo šeimininkė – Lukšių miestelyje gyvenanti Reda Pečiulienė, kuri savo meile varlėms užkrėtė ne tik kraštietes, bet ir visą Lietuvą.

"Redos entuziazmu įkurta Kolekcionuojančių varles asociacija, pernai paminėjome jos dešimtmetį", – pasakoja Alma ir prisimena savo pažintį su šia nepaprasta moterimi.

"Ką tik, kovo mėnesį, buvo gimęs sūnus, viešėjau tada pas uošvius Paluobiuose. Visada kirbėjo mintis susirasti bendraminčių. Kaip tyčia paėmiau į rankas rajoninį laikraštį, o ten – skelbimas, kviečia atsiliepti varlių kolekcininkus. Ir telefonas nurodytas", – mintimis nusikelia į tas birželio dienas.

Padrąsinti paskambino Donatas, o kai atsiliepusi moteris be jokių atsikalbinėjimų pakvietė atvažiuoti, su mažyliu ant rankų ir išsiruošė į Lukšius.

Nuo to karto varlių karaliene vadinama Reda taip ir užbūrė. "Nuo pat pradžių dalyvauju asociacijos veikloje. Į visus renginius, susitikimus iki šiol trise ir keliaujame", – džiaugiasi, kad ir savo šeimos vyrus pelnytai gali vadinti KVA nariais.

Gaila, kad karantinas sutrukdė planuotą asociacijos narių susitikimą Klaipėdoje, pas vieną varlių kolekcininkę. Tačiau Alma nenusimena – vasarą būtinai pasimatys, pasipasakos, kaip gyvena, kuo praturtėjo kolekcijos.

Lukšiuose gyvenanti moteris sako, kad būtent vaikystėje gimė iki šiol neblėstanti meilė varlėms, o savo kolekcijoje šiandien suskaičiuoja 3 400 su jomis susijusių eksponatų.

– Pirmą suvenyrinę varlę dovanų gavote prieš penkiolika metų. Draugė žinojo, kad jas mėgstate. Iš kur ta meilė varlėms?

– Augau vienkiemyje, draugė gyveno už pusės kilometro. Bėgdavau pas ją žaisti, nes ten kieme buvo didelė kūdra, kurioje gyveno daugybė varlių. Mūsų žaislai ir buvo varlės: buožgalviai, mažos varlytės, didelės varlės. Mes jas gaudydavome ir rankomis, ir sieteliais. Esame daug žalos gamtai pridariusios, bet tuomet nesupratome, kad blogai elgiamės, – mums tai buvo pagrindiniai žaislai. Net ir užaugusi, ištekėjusi žavėjausi varlėmis – kokios jų akys!

Pasigavusi turiu pašnekinti, pamyluoti, nors kitiems atrodo, kad jos šaltos ir slidžios. Kadaise pamačiau parduotuvėje suvenyrinę varlę ir pagalvojau, kaip norėčiau iš Kalėdų Senelio dovanų gauti varlių. Jis išgirdo. Kai pagimdžiusi vaiką grįžau iš gimdymo namų į savuosius, radau 50 varlių! Nuo tada visi pradėjo man jas dovanoti. Pirmąją išties buvau gavusi iš savo vaikystės draugės, bet po tų 50 padovanotų užsikabinau ir nebegalėjau praeiti pro varles. Šiandien turiu 3 400 varlių, nė vienos tokios pačios. Deja, didelę kolekcijos dalį esu atidėjusi padovanoti, nes nebetelpa namuose.

– Ar nesunku tas varles prižiūrėti? Juk tiek smulkių eksponatų – reikia ir dulkes nuo jų valyti.

– Nesunku. Nesu pedantė, bet du tris kartus per metus iš pagrindų valau – viską iškilnoju. Po to kaip gera įėjus į kambarį – švaru, varlės atsišviežinusios. Visas iš naujo prisimeni, pabendrauji, pakilnoji.

– Eksponatus su varlėmis gaminate ir pati. Kokiomis technikomis?

– Veliu iš vilnos. Vieną žiemą tiek segių, pakabukų-varlyčių privėliau! O dabar mėgstu deimantų tapybą – siuvinėjimą be adatos, klijuojant deimantukus. Ir tik varlių atvaizdus! Kitokių nemėgstu.

– Gal svajojate auginti kokios nors retos rūšies varles?

– Turėjau naguotąją varlę. Bet man labai sunku išgyventi netektis. Vis pagalvoju, kad kieme norėčiau medvarles auginti, bet vis prisibijau to netekties liūdesio.

– Įsteigėte Kolekcionuojančių varles asociaciją (KVA). Kaip suradote bendraminčių?

– Viskas prasidėjo nuo pirmosios mano parodėlės, kurią surengti paskatino Lukšiuose gyvenanti draugė. Labai bijojau, kad žmonės pagalvos, jog aš kvaištelėjusi. Tačiau tie, kurie aplankė parodą, buvo sužavėti, ir tikrai nesulaukiau nė vieno neigiamo atsiliepimo. Net ir spauda susidomėjo, iš laikraščio ir kiti žmonės apie mane sužinojo. Pradėjo ieškoti mano kontaktų ir susipažinome – pasirodo, kad bendraminčių yra kur kas daugiau, nei maniau. Asociaciją įsteigė vienuolika bendraminčių, šiandien joje 21 narys. Gegužę švęsime asociacijos septynerių metų gimtadienį.

– Ar yra tekę girdėti, kad dėl savo pomėgio esate keistuolė?

– Esu ūkininkė, daug laiko praleidžiu namuose, bet turiu nemažai visuomeninės veiklos: tai moterų klube, tai bendruomenėje, tai kokiuose nors renginiuose. Niekada nesu girdėjusi neigiamų komentarų, niekada nesijaučiau keistuole, tik palaikymą jaučiau. Buvo neseniai suorganizuotas "Tūkstantosios varlės" renginys, tai žmonės džiaugėsi, šiltai bendravo.

Pažinti – saugoti

Paskutinis balandžio šeštadienis šiemet 28-oji, daugelyje pasaulio šalių diena, skirta varlių išsaugojimo problemoms aptarti ir geriau pažinti šiuos varliagyvius.

Varlių kurkimas yra vienas pirmųjų garsų, kuriais prasideda gamtos atbudimas. Deja, varlių išnykimo mastai, dėl kurių kenčia ekosistema, jau ne vieną dešimtmetį gąsdina mokslininkus.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje informacija apie varlių nykimą įvertinta skeptiškai. Buvo laikomasi nuomonės, kad varliagyvių populiacijos smarkiai svyruoja savaime, tačiau dabar niekas neabejoja dėl šios grėsmės. Apskaičiuota, kad dabartinis varliagyvių nykimas yra 211 kartų spartesnis nei įprastas. Jeigu į skaičiavimus įtrauktume ties išnykimo riba atsidūrusias rūšis, šis skaičius siektų sveiku protu nesuvokiamą mastą – 25–45 tūkst. kartų.

Varlėms sunku prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Dėl jų odos ypatumų, oro ir vandens tarša jas veikia daug intensyviau. Jų masinį nykimą lėmė aplinkos užterštumas, agresyvi žemdirbystė, klimato pokyčiai. Ypač daug žalos padarė tręšimo preparatai.

Pasaulyje yra apie 500 rūšių, priklausančių apie 61 genčiai, varlių, nors dėl genčių kiekio nėra bendros nuomonės. Lietuvoje gyvena trylikos rūšių varliagyviai, penkios iš jų įrašytos į Raudonąja knygą.

Kiekvieną pavasarį, kovo–balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas ir daug jų žūva keliuose po automobilių ratais. Siekiant išsaugoti pavasarį migruojančias varles, saugomų teritorijų direkcijos daro užtvarus šalia automobilių kelių. Vilniaus miesto savivaldybė varlių migracijos laikotarpiu laikinai apriboja automobilių eismą į Vingio parką. Įpratę atvairuoti iki pat Vingio parko automobiliu, turi priimti 40 dienų iššūkį pasivaikščioti.

Pomėgis: Redos Pečiulienės varlių kolekcijoje – beveik pusketvirto tūkstančio eksponatų.

Redos Pečiulienės asmeninio archyvo nuotr.

Pareigūnai sulaikė penkis vyrus, kuriems buvo pateikti kaltinimai neteisėta prekyba varlėmis. Centrinėje Nevšechyro provincijoje mikroautobuse buvo aptikta dešimtys tinklų su šiais varliagyviais, trečiadienį pranešė valstybinė Anatolijos naujienų agentūra.

Įtariamieji prisipažino, kad ruošėsi tas varles išgabenti į pietinį Adanos miestą, o iš ten jos turėjo būti išvežtos į Prancūziją ir Kiniją, kuriose varlės ruošiamos maistui.

Pareigūnai vėliau paleido pusaštunto tūkstančio varlių į vieną didžiausių šalyje Kizilirmako upę, kuri įteka į Juodąją jūrą.

Vietos gyvūnų apsaugos agentūros vadovas Hasanas Huseyinas Dogancay (Chasanas Chiuseinas Dohančajus) Anatolijos naujienų agentūrai sakė, kad pirmą kartą susidūrė su tokio didelio masto brakonieriavimu.

„Tiesiog paleidome tas varles į gamtą, nes jos buvo sugautos be leidimo ir už leidžiamų medžioklės zonų ribų“, – nurodė jis.

Gamtosaugininkai ragina griežtinti varlių medžioklės taisykles, nes šių gyvūnų skaičius nuolat mažėja.

Prancūzija uždraudė medžioti varles komerciniais tikslais dar 1980-aisiais.

– Kur žiemoja vėžiai?

– Iš tikrųjų žiemą plačiažnypliams vėžiams – vestuvių metas. Žinoma, ne visą žiemą, o nuo spalio vidurio, lapkritį, kartais ir gruodį. Kartais jie išsislapsto urveliuose, gelmėse, o kartais žvejams užkimba vėžys su ikreliais ant pilvelio. Kai kurie žvejai nusprendžia ikrelius nukrapštyti (jie galbūt išsiris), o vėžienė keliauja į puodą.

Iš tikrųjų labai blogai taip daryti, nes jauni vėžiukai išsirita tik pavasarį, o atsiskiria nuo motinos tik birželio mėnesį. Todėl jokiu būdu nereikia tokių vėžių gaudyti, išskyrus invazines rūšis, kurias galima gaudyti visus metus.

– Užsiminėte apie invazines rūšis. Turbūt kiekvienas besidomintis pastebėjo, kad plačiažnyplių vėžių labai sumažėjo.

– Taip, vėžių mažėja, todėl siūloma jų įsiveisti tose vietose, kur yra jiems tinkamų buveinių: krantai su vietomis, kur galima išsikasti urvelį, kur yra augmenijos, kur galima slėptis ir kartu medžioti.

– O kur dingsta vabzdžiai?

– Su pažįstamais nuėjome į rūsį ir ten radome būrį uodų, sutūpusių ant rūsio sienų. Uodai slapstosi žiemai. Štai kad ir šiuo metu. Iš tikrųjų vabzdžiai žiemoja ir ruošiasi žiemai visose savo vystymosi stadijose – tiek kiaušinėliuose, tiek lervose, tiek lėliukėse. Netgi suaugę vabzdžiai ieško, kur žiemoti. Pavyzdžiui, kiaušinėliuose gali žiemoti labai vėlai pasirodantys drugiai žiemsprindžiai. Kodėl jie taip vadinami? Visų pirma dėl to, kad gali iki pat sniego skraidyti, o „sprindžiai“, nes jų vikšrai sprindžiuoja – keliauja sprindžiais. Vikšrai atsiranda tik pavasarį ir nugraužia medžių pumpurus, šakeles. Bet vystosi jie ilgai – vasarą drugių dar nepamatysime, jie atsiranda štai dabar, rudenį. Jei nebūtų žiemos, šalčių, nebūtų ir tų drugelių.

Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių.

Migruoja, keliauja ir nauja vabalų karta. Štai kad ir visiems pažįstamos boružės. Teko praėjusią savaitę pamatyti boružių migraciją – gana retą reiškinį. Prie Kuršių marių ant vandens augalų buvo didžiuliai būriai boružių susikaupę. Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių. O prie Kuršių marių, nuėjus apie pusę kilometro, vienoje vietoje buvo galima net septynias rūšis boružių aptikti ir pamatyti, kaip jos keliauja ieškodamas maisto, juk amarų nebėra.

Kalbant apie kitus vabzdžius, pavyzdžiui, širšių motinėlės įsikuria kokiose malkinėse, kad ten pralauktų žiemą, nes širšių lizdai vienmečiai – jie sunyksta.

– O kaip yra pasirengę žiemai augalai?

– Augalai dar ilgokai mus džiugins žiedais, galbūt ne tik iki pirmųjų šalčių – kartais, jei šilčiau, ir gruodį galima jų pamatyti.

Bene savičiausi augalai yra tie, kurie šaltuoju metų laiku iš viso išnyksta ir gyvena sėklų pavidalu. Tai – vadinamieji terofitai. Jie kažkur žemėje gyvena mažų sėklyčių pavidalu ir pradeda dygti pavasarį ar netgi vasaros pradžioje. Kai kurie kiti augalai maisto medžiagas kaupia labai įvairiai, pavyzdžiui, netgi svogūnėliuose, gumbeliuose, šakniastiebiuose. Jie yra stambūs ir ten sukauptos maisto medžiagos leis pražysti labai anksti pavasarį.

Apie augalų ruošimąsi žiemai geriausiai sužinome iš lapkričio reiškinio, bet tikrasis lapkritis ne lapkričio mėnesį, o spalį vyksta. Lapų nepakanda šalnos – tiesiog vėstant orui augalai mažiau išgarina vandens ir lapai augalui tampa našta. Kadangi tuo metu mažiau gaminasi chlorofilo (žaliojo dažo), mes pamatome nuostabų auksinį rudenį.

Labai įdomūs yra vandens augalai. Pavyzdžiui, visiems žinomos plūdenos, kurias žmonės vadina maurais, nuskęsta ir žiemoja vandens telkinio dugne. Kai kurie kiti augalai suformuoja žiemojančius stambius pumpurus, vadinamus turionais. Šie pumpurai nusileidžia į vandens telkinio dugną, o kai šilta – ima augti.

– Dabar spalio pradžia, dar ką nors žydinčio galime pamatyti tokiu metų laiku?

– Žydinčio galime nemažai pamatyti – apie 50–60 rūšių augalų. Tokie augalai, kaip dobilai, pilkoji miltinaitė, žydinti baltai, vanagės, snaudalės, žydės dar ilgai. Galima pamatyti žydinčią usnį. Nemažai augalų mus dar džiugins gana ilgai.

– Gamta ruošiasi žiemai, o kas keliauja į tolimus kraštus?

– Labiausiai mus sujaudina paukščiai savo kelionėmis – pakėlę galvą matome didžiulius jų būrius. Iš tikrųjų, be paukščių, migruoja labai daug gyvųjų organizmų. Nemažai žmonių yra girdėję apie šikšnosparnių migracijas – dalis šikšnosparnių rūšių taip pat keliauja į šiltesnius kraštus, nes nebelieka maisto (vabzdžių). Kitai daliai būdinga hibernacija – savotiškas miegas, todėl jie įsikuria rūsiuose, palėpėse ir ten praleidžia šaltąjį metų laiką.

Bet yra ir keistesnių migrantų, pavyzdžiui, laumžirgiai yra keliautojai ir nuskrenda gana toli. Mokslininkai laumžirgius žymi (kaip paukščius žieduoja) ir randa, kad jų kelionės gana tolimos.

Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai.

Rudenį padaugėja drugių admirolų – jie spalvingi su baltomis ir raudonomis juostelėmis. Šie drugiai taip pat keliauja. Pas mus jų būna vasarą, jie atkeliauja iš pietų. Bet ir šiuo metu, kai buvo keletas šiltų dienų, jų itin padaugėjo ir buvo galima pamatyti, tarkim, prie rūgstančių vaisių. Tai jau keliautojai iš šiaurinių kraštų, jiems Lietuva lyg ir šiltasis kraštas.

Trumpos kelionės būdingos jauniems voriukams. Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai. Jų kelionės nėra tokios tolimos, kaip paukščių, bet skrisdami jie randa naujas buveines ir ten įsikuria. O štai vandens voras sidabriukas, gyvenantis burbuluose, iš tinklo pasidaro nardomąjį varpą, susiranda tuščią kriauklę ir joje puikiai praleidžia žiemą. Keliauja ir pelės, ir zylės, ir varniniai. Jų migracijos trumpos, arčiau žmonių. Tai reiškia, kad žmogų jie pamėgo, nes čia gali rasti maisto, jaučiasi saugiau.

– Jau pamažu gyvoji gamta ruošiasi žiemos miegui?

– Taip, ne tik šikšnosparniai – ir dalis kitų gyvūnų bando užmigti. Jiems šios gražios dienos – lyg lopšinė prieš miegą. Daugelis gyvūnų, pavyzdžiui, varliagyviai, jau dairosi žiemaviečių. Visiems žinomos žalios spalvos varlės žiemos vandenyje, o didžioji dalis rudos spalvos varlių, rupūžės užsikas į žemę, pasislėps po kerplėšomis, palįs po akmenimis, netgi į žmonių rūsius ir ten žiemos.

Bene įdomiausias žiemojimas gluodenų – bekojų driežų. Jie žiemoja ištisais būriais. O kartais ne tik būrys nuo 20 iki keliasdešimt gluodenų susisuka į tokį kamuolį, bet prie jų įsikuria viena kita rupūžė ir kitų gyvūnų.

Argentinos ir Brazilijos mokslininkai iš Bernardino Rivadavios (Bernardino Rivadavijos) gamtos mokslų muziejaus šį atradimą padarė studijuodami vienos Pietų Amerikai būdingos rūšies medvarlių pigmentų metabolinę kilmę.

Esant normaliam apšvietimui, perregima šių varlių oda yra blyškios gelsvai rusvos spalvos su raudonais taškais, bet mokslininkams apšvietus ultravioletine šviesa, ji nušvito žaliai.

Mokslininkų komandos narys Carlosas Taboada (Karlosas Taboada) sakė, kad šis atvejis yra „pirmas mokslinis fluorescuojančios varlės aprašymas“.

„Labai apsidžiaugėme. Gerokai sutrikome“, – pridūrė jo kolega Julianas Faivovichius (Džulianas Faivovičius).

„Kelia naujų klausimų“

Pasak jo, šis atradimas „radikaliai keičia žinias apie fluorescavimą sausumos buveinėse ir sudaro sąlygas atrasti naujus fluorescuojančius junginius, kurie galbūt gali turėti mokslinį ar technologinį pritaikymą“. Tai taip pat „kelia naujų klausimų apie vizualinę varliagyvių komunikaciją“, sakė jis.

Komanda ištyrė dar maždaug 200 pavyzdžių ir įsitikino, kad tas reiškinys nėra susijęs su pirmosios varlės laikymu nelaisvėje: fluorescavimo savybėmis pasižymėjo visi individai.

Nepriklausoma mokslininkė ir fluorescencijos specialistė Maria Lagorio (Marija Lagorijo), su kuria po savo atradimo susisiekė ši tyrėjų grupė, AFP sakė, jog šią savybę turi daug vandens rūšių ir kai kurie vabzdžiai, bet iki šiol mokslui nebuvo žinoma, kad toks dalykas egzistuoja tarp varliagyvių.

Apie šį atradimą neseniai buvo rašyta mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.