Kaip trečiadienį pranešė Šiaulių apskrities policija, vejos pjovimo roboto vagystė buvo užfiksuota Švedijoje pernai balandžio pabaigoje. Žoliapjovės savininkas labai nustebo, kai, praėjus porai mėnesių po vagystės, jo išmaniojo telefono programėlėje, skirtoje robotui valdyti, pastebėjo, jog prietaisas yra įjungtas ir kažkur darbuojasi.

Vejos robotą pavyko susekti, nes šio gamintojo robotuose yra įmontuoti GPS siųstuvai ir pagal jų signalą galima nustatyti tikslią buvimo vietą, net jei vejapjovė veikia kitoje šalyje.

Šįsyk vejapjovės koordinatės rodė, kad ji yra Lietuvoje ir darbuojasi Radviliškio rajone. Įmonės atstovai šia informacija pasidalijo su Lietuvos policija ir jau po poros dienų robotas buvo surastas ir paimtas iš vieno Radviliškio rajono gyventojo.

Paaiškėjo, kad 27 metų vyras vejos robotą įsigijo, internete radęs skelbimą apie jo pardavimą. Pirkimo-pardavimo sandoris įvyko Radviliškyje. Automobiliu privažiavęs vyras, pirkėjui įteikė robotą be jokių dokumentų.

1500 eurų už jį sumokėjęs pirkėjas pretenzijų dėl roboto įgijimo dokumentų nebuvimo galimai ir neturėjo – juk labai jau patraukli kaina. Tačiau bėdos prasidėjo, kai po kurio laiko pas pirkėją apsilankė Radviliškio rajono policijos pareigūnai ir paėmė be jokių dokumentų įsigytą daiktą.

„Taigi, kaip rodo ši situacija, pirkti vejos robotą iš neoficialių prekybos vietų, o privačių asmenų, kurie net negali pateikti prietaiso įgijimo dokumentų, yra rizikinga – gali likti ne tik be pirkinio, bet ir be pinigų, nes daiktas gali būti vogtas. Tokiais atvejais daiktas grąžinamas teisėtam šeimininkui, paėmus jį iš įsigijusio asmens“, – teigė Šiaulių policija.

Švedijoje pavogtas robotas irgi iškeliavo pas teisėtą savo šeimininką.

Policininkai sako, kad dabar, kai veja pradeda reikalauti priežiūros, vejos robotai įgauna paklausą. Todėl nepatartina susigundyti patrauklia kaina ir vejos priežiūros prietaisus pirkti, vadinamojoje, antrinėje rinkoje. Joje gali būti vogtų ir todėl daug pigesnių prietaisų.

„Įsigydami vejos pjovimo robotą ar kokį kitą daiktą iš antrų rankų, būtina prašykite pardavėjo pateikti visus jo dokumentus, o, kilus net menkiausiam įtarimui, nepirkti iš tokio asmens ar bendrovės“, – sakė policininkai.

Kaip praneša Kauno savivaldybė, pusiau hibridinę aikštės veją prižiūri gerųjų pavyzdžių panašiuose Vakarų Europos stadionuose pasisėmę ir turtingą praktinę patirtį sportinių vejų priežiūroje sukaupę VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) mokslininkai, nuolat sekantys orų prognozes ir laukiantys palankių meteorologinių sąlygų. Specialistų teigimu, optimistiniu scenarijumi naujasis futbolo sezonas čia galės startuoti balandį – maždaug trimis savaitėmis anksčiau negu įprastai.

Lemiamas faktorius – oro sąlygos

„Dažnai girdime klausimų, kodėl naujai pastatyto stadiono futbolo aikštės veja negali būti šildoma ištisus metus. Atsakymas paprastas – pagal  Lietuvos gamtines sąlygas futbolo sezonas prasideda pavasarį ir baigiasi vėlyvą rudenį. Sumanius pakeisti šią tvarką, tektų gausiai šildyti aikštės dirvožemį ir pačią stadiono erdvę, užtikrinant pastovią 10–12 laipsnių temperatūrą. Be specialių galingų ir brangių šviestuvų visame sportinės vejos plote to padaryti neįmanoma – reikalingas milžiniškas elektros energijos kiekis. Būtent todėl žiema Lietuvoje yra futbolo tarpsezonio metas – poilsis futbolininkams ir ramybė vejai. Dėl šios priežasties bent šį mėnesį Kaune profesionalios futbolo rungtynės vyks dirbtinės dangos aikštėse“, – paaiškino Kauno savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas Tadas Vasiliauskas.

Be specialių galingų ir brangių šviestuvų visame sportinės vejos plote to padaryti neįmanoma – reikalingas milžiniškas elektros energijos kiekis.

Praėjusią savaitę iškritus gausiam sniegui, Dariaus ir Girėno stadiono veją padengė baltas apie trijų centimetrų sluoksnis. Dar kelias dienas laikėsi prognozuoti krituliai ir žema temperatūra. Pasak VDU ŽŪA docento Evaldo Klimo, pavasario ankstinimas ir žolyno „budinimas“ turi prasmę tik sulaukus pastovesnės teigiamos temperatūros.

„Pernelyg skubėti negalime. Pradėjus šildyti aikštės dirvožemį ir jame susiformavusią aktyvių žolių šaknų zoną, proporcingai turi didėti ir aplinkos oro temperatūra bei žolių lapijos apšviestumas. Tik taip galės vykti pilnaverčiai fotosintezės procesai. Jeigu norime naujam futbolo sezonui turėti aukštos kokybės veją, turime visapusiškai įvertinti augavietėje vykstančius fizinius, biologinius bei mikrobiologinius procesus ir priimti atsakingus profesionalius sprendimus. Turėtume pasimokyti ir iš 2011 metais Kaune įvykusių Europos futbolo čempionato atrankos rungtynių su Ispanija. Jau tąkart galėjome UEFA informuoti, kad mūsų gamtinės sąlygos nėra tinkamos tokiems susitikimams kovo mėnesį. Vietoje to priėmėme tuometinius pasaulio čempionus ir apturėjome didelę gėdą“, – primena doc. dr.  E. Klimas.

Profesionaliai ir racionaliai

Specialistas prideda, kad Lietuvos geografinėje platumoje nuo lapkričio vidurio iki vasario pabaigos natūralios saulės spinduliuotės visiškai nepakanka fotosintezei. Tai vienas pagrindinių argumentų, kodėl dirbtinai šildyti žolę ištisus metus nerekomenduojama.

Artėjant dirvožemio šildymo pradžiai, stadione jau atlikta ir toliau tebevyksta visa eilė aistruoliams nepastebimų darbų, ruošiantis naujam sezonui: parengti išsamūs aikštės dirvožemio agrocheminiai tyrimai, užsakytos reikiamos trąšos, dirvožemio substratas bei žolių sėklos aikštės priežiūrai.

„Visiems procesams, įskaitant ir žolės tankinimą bei šukavimą, esame pasiruošę. Kai pradėsime šildymą, dirvožemio temperatūrą matuosime kasdien. Tada atitinkamai reguliuosime šildymo intensyvumą. Surinkome išsamią informaciją apie aukščiausio lygio futbolo stadionuose naudojamą įrangą bei vejos priežiūros technologijas. Didžiausi ir moderniausi pasaulio stadionai turi galingą specialią įrangą. Viena tokių – dirbtinis apšvietimas. Mūsų atveju būtina galvoti apie atsiperkamumą. Ruošiantis artėjančiam futbolo sezonui laukia nemažai iššūkių, todėl turime tinkamai įvertinti situaciją, remtis geriausia pasauline praktika ir priimti atsakingus, efektyvius bei ekonomiškai pagrįstus sprendimus“, – racionaliai į situaciją žvelgia ŽŪA doc. dr. E. Klimas.

Pasak stadiono veją prižiūrinčio eksperto, žiemos laikotarpiu gerųjų pavyzdžių semtasi iš futbolo gimtine vadinamos Anglijos. Čia aplankyti šeši stadionai, turintys analogišką hibridinę šildomą veją.

Laukia tikras futbolo serialas

„Dariaus ir Girėno stadionas turbūt dar ilgai išliks vieninteliu tokio masto objektu Lietuvoje. Jau dabar matyti, kaip jį vertina kauniečiai ir visos Lietuvos futbolo sirgaliai. Privalome užtikrinti nepriekaištingą priežiūrą bei eksploataciją. Dėl to ir pasitelkti aukščiausios kvalifikacijos profesionalai, kurių kompetencija nekelia abejonių. Vėliau tuo turės rūpintis atrinktas koncesininkas. Tačiau svarbiausia, kad per renginius čia susirinktų kuo pilnesnės tribūnos, nes būtent tai ir sukuria atmosferą, teikia geras emocijas“, – sako Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Svarbiausia, kad per renginius čia susirinktų kuo pilnesnės tribūnos, nes būtent tai ir sukuria atmosferą, teikia geras emocijas.

15 tūkst. aistruolių talpinančios tribūnos Kaune šįmet sulauks oficialių Europos futbolo čempionato atrankos rungtynių. Birželio 17-ąją Lietuvos rinktinė namuose žais prieš Bulgariją, o rugsėjo 7 ir 10 dienomis savo tvirtovėje priims svečius iš Juodkalnijos ir Serbijos. Spalio 17 d. numatytas susitikimas su Vengrija.

Vasarą stadione galės vykti ir UEFA klubinių turnyrų atrankinės kovos. Lietuvos futbolo A lygos batalijų sugrįžimas numatomas jau balandį.

Šiemet vasarį Dariaus ir Girėno stadionui oficialiai suteikta Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) 4 kategorijos licencija, užtikrinanti galimybę organizuoti aukščiausio lygio tarptautines rungtynes. Tokio įvertinimo siekiama ir lengvosios atletikos infrastruktūrai.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, būtina atminti, kad sklype nuolat laikant palaidą šunį šlapimo dėmių atsiranda neišvengiamai, o nuo šuns stambumo priklauso dėmių dydis ir spalva. „Todėl šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – vejos išvaizda ar šuns laisvė“, – teigia ekspertas.

Šunų šlapimo dėmės yra, ko gero, labiausiai į akį krintantis ir erzinantis estetinis vejos trūkumas. Vejoje pasiskirstę nudžiūvusios rudos žolės ploteliai su tamsiai žalios žolės apvadu aplinkui – įrodymas, kad vejai pakenkė šunų šlapimas.

Mažų veislių šunų šlapimo kiekis nedidelis, tad žolė vietose būna dosniai patręšta, tamsiai žalia ir pastebimai aukštesnė negu aplink, o išdeginimo dėmelių pasitaiko tik augintinio itin pamėgtose ir dažniausiai lankomose vietose. Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu yra iš karto surenkamos.

Šuns šlapime yra azoto, susidarančio virškinant baltymus, kurių gausu šunų maiste. Nedidelis azoto kiekis tręšia veją, žolė paauga, patamsėja, tačiau perteklinis azotas mažame plote žolę nudegina ir sunaikina. Stambių šunų šlapimo dėmės visada paruduoja ir būna panašios į sniego pelėsio (fuzariozės) padarinius. Tokio plotelio perimetras atrodo net sveikesnis nei likusi veja – taip yra todėl, kad pakraščiuose azoto buvo mažiau, tad jis žolės nesunaikino, tik patręšė.

Pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, tą vejos vietą nedelsiant gausiai paliekite vandeniu – taip atskiedžiamas šlapime esantis azotas. Jei pavėlavote, pasak dr. E.Klimo, išdegintus vejos plotelius reikia atsėti, nes savaime nauja žole jie užžels greičiausiai tik kitą sezoną. Atsėjant negyva žolė yra pašalinama, žemė šiek tiek supurenama, ant jos paberiama sėklų ir lengvo dirvožemio mišinio ir gerai sumindoma.

Kita problema, kurios priežastimi tampa augintiniai, – vejoje išraustos duobės. Duobes kapsto ne visi šunys. Tai darantys gali taip pramogauti, neturėti kur išlieti energijos, bandyti pabėgti arba medžioti grobį, pavyzdžiui, kurmius. Kai kurių veislių šunys turi jau įgimtą instinktą kasti žemę.

Dr. E.Klimas pataria šuns išraustą duobę kuo greičiau užlopyti: užpilti dirvožemiu, palaipsniui jį koja suspaudžiant ir pilant tiek sluoksnių, kiek reikia duobei užpildyti, paskui atsėti veją.

Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad, šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjimas bus besikartojantis ir primins kovą su vėjo malūnais, todėl geriausia ieškoti kitų būdų, kaip išvengti šių problemų.

„Sodybos veja nenukentės, jei stambūs šunys bus laikomi voljeruose, o pasivaikščioti ir pažaisti bus išvedami į atokesnius didesnius plotus ar miškus. Kitas variantas, jei sklypas didelis ir yra galimybių, dalį jo aptverti, kad šuo vaikščiotų tik toje teritorijoje. Vietą reikėtų parinkti toliau nuo reprezentacinės sklypo dalies, galima ją užmaskuoti apsodinant neaukštais krūmais“, – sako jis.

Nenorintys smarkiai riboti šuns laisvės gali bandyti išmokyti savo augintinį atlikti gamtinius reikalus ar kasti duobes tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, plotelyje, pripiltame smėlio arba medžio žievės. Be abejo, tam prireiks kantrybės ir kasdienio darbo, tad abejojantys savo sugebėjimais turėtų kreiptis į šunų elgesio ir dresavimo specialistus.

Nutrypta nedžiugina

„Dažniausiai įvairių prielaidų būsimoms vejos problemoms sudaroma vejos dar nepasėjus. Prastai paruošta augavietė, neįvertinta dirvožemio sudėtis, sklypo apšviestumas, netinkamai parinktas ar nekokybiškas sėklų mišinys yra priežastys, dėl kurių žolynai realybėje neprimena svajonių vejos. Vis dėlto, net ir įgyvendinus šiuos reikalavimus, vejai gali kenkti paprasti kasdieniai sklypo savininkų įpročiai ar netinkama priežiūra“, – tikina patyręs vejų specialistas, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas.

Viena iš dažnų priežasčių, kodėl veja retėja ir neišvaizdi, yra labai dažnas ir intensyvus jos mindymas. Paprastai tokie plotai susidaro takų vietose, kur dažnai vaikščiojama, sklypo zonose, kur statomos laikinos pavėsinės su lauko baldais, įrengiamos vaikų žaidimo aikštelės. Pasak dr. E.Klimo, tikėtis, kad intensyviai mindžiojamose vietose, ypač kur dirvožemis sunkesnis, žolė nenukentės, yra naivu, tad tokiems plotams reikėtų parinkti kitokią dangą.

Bėdos dėl daiktų

Vejos grožiui kenkia ir mažos smulkmenos. Pavyzdžiui, vos savaitei ar kiek ilgėliau ant vejos palikus orui nepralaidžius daiktus – storesnes laistymo žarnas, vaikiškus baseinus, stambesnius ir sunkesnius žaislus, patiesalus, lauko baldus, tose vietose žolė suspaudžiama ir vėliau matyti kontūrai. Daiktus palikus ilgesniam laikui, žolė gali ir visiškai iššusti ar nudžiūti.

„Pasitaiko atvejų, ypač veją pjaunant rečiau, kai per nenupjautą veją pavaikščiojus žolė išgula ir vėliau pjaunant nupjaunama netolygiai. Todėl patartina veją pjauti dažniau, neauginti pernelyg aukštos žolės, juo labiau kad ir vejai tai negerai, arba bent nevaikščioti po veją prieš pjaunant. Jei, prieš pjaunant, matyti tokių išgulusios žolės plotų, vertėtų juos kiek pakelti grėbliu arba luktelėti, kol žolė atsities“, – pataria sodo technikos ekspertas Simas Bairašauskas.

Jo teigimu, su tokiomis bėdomis paprastai nesusiduria gyventojai, kurių veją pjauna vejos robotai. Kadangi šie pagalbininkai dirba dažnai, kas vieną–tris dienas, veja nespėja peraugti, todėl ir neišgula nuo vaikščiojimo. Tokioje vejoje nelieka ir nurudusių plotelių nuo ilgam paliktų orui nepralaidžių daiktų, kadangi, turint vejos robotą, nuo vejos bet kokie jo darbui trukdantys daiktai paprastai surenkami.

Priežiūros klaidos

Veja gali išretėti ir dėl netinkamos priežiūros: drėgmės ir trąšų trūkumo ar pertekliaus, netolygaus trąšų išbarstymo, netinkamo pjovimo aukščio ir dažnumo.

„Veja turi būti pjaunama atsižvelgiant į jos augimo greitį ir realų aukštį, o ne į tai, kiek laiko praėjo nuo ankstesnio pjovimo. Dažniausiai veja pjaunama kartą per savaitę, tačiau jei dėl trąšų ar palankių oro sąlygų ji auga itin greitai, gali tekti pjauti ir dažniau. Lėčiau augančią veją pjauti  gali pakakti ir vienąkart kas dešimt dienų. Svarbu ir tinkamas pjovimo aukštis – pjaunant vejas prie namų, jis rekomenduojamas apie 3,5 cm, per sausras – apie 4,5 cm“, – primena S.Bairašauskas.

E.Klimas atkreipia dėmesį, kad netinkamas pjovimo aukštis gali turėti įtakos ir kai kurių žolių ligoms. Pavyzdžiui, per žemai pjaunamas vejas arba tokias, kurios yra užmirkusios ir intensyviai mindžiojamos, gali pažeisti lapų dėmėtligė. Pernelyg aukštai pjaunama žolė, gausiai tręšiama azotu ir užmirkusi veja – miltligės sukėlėjų plitimo priežastis.

Nykstantys atskiri vejos plotai gali byloti apie tai, kad, nupjovus veją, buvo nesugrėbtas storas žolės sluoksnis, veja nudeginta trąšomis, apipilta įvairiais cheminiais ar naftos produktais.

Nuo ko pradėti?

„Rudeniniai vejos priežiūros darbai turėtų prasidėti dar rugsėjį. Pirmasis svarbus žingsnis – įvertinti kaip tankiai suaugusi veja, koks po ja veltinis. Jeigu praskyrę veją pamatytume geltoną arba rudą veltinį, jį reikia pašalinti iš vejos. Taip šaknys galės lengviau kvėpuoti, pašvietus saulei, greičiau vyks augimas, o pavasarį neatsiras sniego pelėsis“, – sako T. Gurskas.

Pasak apželdinimo specialisto, veltinis turėtų būti pašalinamas skarifikuojant arba aeruojant. Skarifikavimas – tai dirvos įpjovimas apie 1 cm gylį ir senų žolių, lapų iškėlimas į paviršių. Jis atliekamas specialiu aparatu arba skarifikavimo grėbliu. Aeravimo metu dirva subadoma elektriniu ar mechaniniu aeratoriumi, šakėmis ar specialiais batais. Aeravimas padeda užtikrinti, kad vejos šaknys gautų deguonies ir geriau sugertų vandenį. Pats paprasčiausias metodas – šukavimas, kuris tinkamas, kai veja puikios būklės ir veltinio yra nedaug. Jei vejos plotas nedidelis, šukuoti veją galima tiesiog paprastu grėbliu.

Visus išvardintus darbus geriausiai atlikti tuomet, kai dirvos paviršius yra sausas. Priešingu atveju, apsivels įrankių peiliai ir darbai neduos tinkamo rezultato.

Vejos tręšimas

Kaip pažymi T. Gurskas, antrasis, tačiau netgi svarbesnis žingsnis – vejos tręšimas, kurio įpročiai turėtų keistis jau prasidėjus rudeniui. Rudenį jis pataria rinktis trąšas, kuriose būtų daug mikro ir makro elementų ir tam tikras azoto kiekis. Pasak jo, jei vasarą naudojame trąšas, kuriose yra apie 30 proc. azoto, tai maždaug nuo rugsėjo 15 d. reikėtų rinktis rudenines trąšas, kuriose azoto yra 15-16 proc.

„Anksčiau rekomenduojamas azoto kiekis rudeninėse trąšose būdavo apie 3 proc., tačiau jau kurį laiką Lietuvoje nusistovėję ilgi ir šilti rudenys, lemia, kad ir rudeninei vejai šios mineralinės medžiagos reikia kiek daugiau. Azotas dalyvauja baltymų sintezėje, o jo trūkstant, veja pradeda „badauti“ ir rudenį pradeda geltonuoti, o pavasarį būna „pavargusi“ ir negraži“, – apie tinkamą trąšų sudėties pasirinkimą kalba agronomas.

Dar vienas svarbus trąšų sudėties elementas, į kurį jis siūlo atkreipti dėmesį – siera. Rekomenduojama, kad sieros trąšų sudėtyje būtų apie 24 proc. Šis elementas atlieka dezinfekcinę funkciją, todėl yra būtinas saugant veją nuo sniego pelėsio.

Veją T. Gursko teigimu, rudeninėmis trąšomis reikėtų tręšti nuo rugsėjo vidurio, kas mėnesį iki lapkričio pabaigos.

Pjovimas ir laistymas

Kaip pažymi apželdinimo specialistas, besiruošiant vejos pjovimui, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, prieš pjaunant dirvos paviršius turi būti sausas. Antra, pjovimo aukštis turėtų būti kiek žemesnis nei vasarą.

Atvėsus orams, veją reikia pjauti žemiau. Rekomenduojama 2–3cm aukštyje, kad pasirodžiusi saulė greičiau įšildytų dirvos paviršių ir skatintų naujų ūglių, stiebų augimą.

„Atvėsus orams, veją reikia pjauti žemiau. Rekomenduojama 2–3cm aukštyje, kad pasirodžiusi saulė greičiau įšildytų dirvos paviršių ir skatintų naujų ūglių, stiebų augimą. Jau baigiantis rudeniui, žiemoti veją patarčiau palikti 4 cm aukščio, taip pat pasirūpinti, kad ant jos nebūtų jokių samanų, piktžolių, nukritusių lapų ar vaisių“, – pataria agronomas.

Apželdinimo specialistas aiškina, kad tiek vasarą, tiek rudenį, reikia pasirūpinti, kad žoliapjovės peiliai būtų aštrūs. Pjaunant su atšipusia žoliapjove, veja „pešama“, o ne pjaunama ir ant jos galiukų lieka žaizdos, kurios vėliau gali nurusti.

T. Gurskas taip pat pabrėžia, kad rudenį vejai jau pakanka gamtoje natūraliai esančios drėgmės – rūko, dažnesnio lietaus, todėl vejos reikėtų neperlaistyti, o dar labiau vėstant, visai išjungti laistymo sistemas.

Vejos priežiūra

Saulės ir lietaus pakanka, tad kiemo veja greitai auga. Reguliariai ir dažnai pjaudami veją – geriausiai kas dvi dienas – galėsite džiaugtis gražiu žaliu kilimu. Kodėl veją pjauti reikia taip dažnai? Ogi todėl, kad tai garantuoja žalio kilimo tankumą.

Piktžolėse gali slėptis daugybė augalų kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Iš piktžolių galite spręsti, kokia jūsų dirva. Kai stinga kalkių, vejoje ima veistis dirviniai asiūkliai, rūgštynės, tūbės, dirvinės našlaitės, žliūgės. (Naikinkite ir ant komposto krūvų augančias piktžoles, kol jos nesubrandino sėklų.) Birželis – pats tinkamiausias laikas purškimams. Tik atminkite – esant aukštesnei kaip 25 laipsnių temperatūrai jokių cheminių preparatų naudoti negalima.

Po žiemos labiausiai išplitusi liga – fuzariozė (sniego pelėsis). Tai grybinė vejos liga, kai ši pasidengia balta ar sidabrine spalva, susiformuoja veltinis. Aptikus tokių sniego pelėsių nedelsiant reikia imtis priemonių – pirmiausia veją skarifikuoti, kad pašalintumėte kuo daugiau veltinio, aeruoti, o paskui patręšti.

Vejoje per metus susikaupia nemažas sausos žolės sluoksnis. Jis susiformuoja iš apačioje nugulusių negyvų žolės stiebelių ir nesuskaldytų nupjautos žolės likučių. Besikaupiančios atliekos vejos paviršiuje sulaiko didelę dalį vandens ir sumažina jo įsiskverbimą į dirvožemį. Vejai ima trūkti deguonies, todėl labai svarbu ją skarifikuoti (iššukuoti). Jei vejos plotas nedidelis, jį iššukuoti galite ir paprasčiausiu grėbliu. Jei ne, teks įsigyti ar išsinuomoti specialios technikos vejai iššukuoti.

Kad veja būtų graži ir žalia, nepakanka ją tik skarifikuoti – reikalingas ir aeravimas. Tai procesas, kurio metu specialiais prietaisais padaromos įvairaus gylio ir skerspjūvio duobutės. Kitaip tariant, veja yra subadoma. Kam reikalingas aeravimas? Pirmiausia tam, kad dirvožemis prisisotintų taip reikalingo deguonies ir pagerėtų jo struktūra. Atlikti vejos aeraciją dažniausiai rekomenduojama kartą per dvejus metus. Vis dėlto, jei veja veši priesmėlyje, priemolyje ar kitokiame sunkiame dirvožemyje, aeruoti ją gali tekti ir dažniau.

Tiek skarifikuoti, tiek aeruoti veją geriausia pavasarį, kai oro temperatūra siekia šiek tiek daugiau nei 10 laipsnių šilumos ir žolė ima augti, bet šiuos darbus galima daryti net iki rugsėjo.

Turite žinoti, kad bet kuri dirva visuomet yra linkusi rūgštėti. O užrūgštėjusioje dirvoje atsiranda samanų, prasčiau įsisavinamos trąšos. Kaip žinoti, kad jūsų vejos dirva per rūgšti? Nereikia didelių mokslų. Patręšę veją trąšomis barstytuvu, stebėkite ją. Netrukus pamatysite, kad vienoje vejos dalyje trąšos įsisavinamos puikiai, o kitoje – žolė kažkodėl neauga, formuojasi samanos. Jei matote būtent tokį vaizdą, galite daryti prielaidą, kad toje vietoje dirva yra rūgštesnė (kitoks jos PH), todėl sunkiai įsisavinamos trąšos. Tuomet reikia sumažinti dirvos rūgštingumą.

Želdynų, gėlynų priežiūra

Birželį turite atidžiai pasivaikščioti po savo žaliąsias valdas, kad pastebėtumėte kenkėjus, su kuriais teks kovoti cheminėmis priemonėmis. Atšilus orams jie suaktyvėja ir prašyte prašosi tinkamo sodininkų atkirčio.

Amarai. Patys dažniausi dekoratyvinių augalų kenkėjai yra amarai, kurie atakuoja pačią didžiausią augalų grupę (nuo pačių smulkiausių gėlių iki dekoratyvinių lapuočių). Štai kodėl pravartu išmokti juos atpažinti. Skiriamasis požymis: augalas atrodo aplipęs smulkiais juodais ar žaliais vabaliukais. Jūsų darbas, pastebėjus amarą, augalus apipurkšti insekticidais. Jei reikės, po savaitės procedūrą pakartoti dar sykį.

Skydamariai. Dar vieni įkyrūs, sodininkus varginantys kenkėjai yra skydamariai. Jų buvimą liudija miltų pavidalo vaškinės išskyros, po kuriomis slepiasi šie parazitai. Paprasčiausia yra skydamarius išpurkšti insekticidais, kad sušlaptų visos pažeistos augalo dalys. Taip pat būtina pašalinti vaško išskyras. Apsiginkluokite kantrybe: kova su skydamariais kartais gali būti ilgoka.

Miltligė. Šia liga serga labai daug augalų. Ypač tose vietose, kur sodai, kiemai ribojasi su lapuočių mišku. Jei gyvenate netoli miško, atkreipkite dėmesį į šios ligos požymius: augalų lapai, stiebai, kartais netgi žiedai apsitraukia nešvarios baltos spalvos grybienos aptraukalu. Iš pradžių jis būna išsidėstęs nedideliais ploteliais, vėliau tie plotai susilieja ir apima visą lapo paviršių. Laikui bėgant tas aptraukalas paruduoja. Kovodami su miltlige turite sunaikinti smarkiai nukentėjusius augalus arba jų dalis. Sergančius ir nukritusius žemėn lapus reikia surinkti ir sudeginti.

Rauplės. Ypač daug žalos rauplės pridaro soduose. Ieškodami rauplių, atkreipkite dėmesį į augalų lapų pakitimus. Vasaros pradžioje obelų viršutinėje lapų pusėje (kriaušių lapų apatinėje pusėje) atsiranda apvalių, tamsių, žalsvu aksominiu apnašu, vėliau paruduojančių dėmelių. Jos plečiasi nuo lapų iki pat vaisių užuomazgų, o vėliau subjauroja ir pačius vaisius. (Anksti užsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti.) Rauplės ypač žalingos jauniems medeliams, nes dėmėti lapai labai sumažina fotosintezę ir išgarina daug daugiau drėgmės. Kaip su jomis kovoti? Jei nenorite naudoti cheminių preparatų, kai vaisiai jau pradėjo megztis, tiesiog atidžiai iškarpykite pažeistus lapus.

Skruzdėlės. Šįmet jų labai daug. O blogiausia, kad ten, kur atsiranda skruzdėlių, netrunka atsirasti ir amarų. Jei norite išvengti amarų, iš pradžių kovokite su skuzdėlėmis arba užsiveiskite boružėlių. Tuomet kenkėjų atsikratysite ekologišku būdu.

Atskaitos taškas, kada jau galima pradėti kirpti, formuoti augalus, yra alyvos. Jei jos nužydėjusios, sode galite daryti viską: ir sodinti, ką norite, ir kirpti visus augalus, nebijodami, kad jiems kas nors atsitiks.

Karkvabaliai (grambuoliai). Jų lervos jau subrendo, užaugo, išsirito vabalai, kurie lenda iš žemės ir skraido. Puola lapuočius augalus, juos graužia, o paskui deda naujus kiaušinėlius į žemę, iš kurių atsiranda naujų lervų, graužiančių augalų šaknis. Birželio pradžioje tiek suaugę grambuoliai, tiek ir jų lervos laikomi vienais didžiausių sodo kenkėjų. Grambuolio lervos po kiaušinėlių padėjimo dirvoje išgyvena trjus ketverius metus ir visą šį laikotarpį nuolat maitinasi šalia augančių augalų šaknimis. Maitinimosi periodu (balandžio–rugsėjo mėnesiais) jos graužia viską, kas pasitaiko kelyje – bulves, burokus, česnakus, morkas ir kitas daržoves, tačiau braškių ir žemuogių šaknys yra pats mėgstamiausias lervų maistas. Kadangi jų žandikauliai itin stiprūs – be didesnių pastangų grambuolių lervos pergraužia ir jaunų medelių šaknis. Kaip su jomis kovoti? Suaugusius grambuolius reikia nurinkti. Tai galite padaryti anksti ryte, kai dar nejudrūs vabalai tupi ant medžių lapų. Po medžiu patieskite audeklo gabalą, stipriai papurtykite medį, o tada surinkite ant audeklo nukritusius vabzdžius. Kur kas sudėtingiau kovoti su grambuolių lervomis. Jos mėgsta rūgštesnes dirvas, todėl kalkinti dirvą gali būti nebloga išeitis. Dar viena veiksminga priemonė –  nematodų mišiniai. Palaisčius dirvą paruoštu preparatu, jis maždaug per savaitę suranda, įsiskverbia ir nužudo grambuolių lervas. Beje, jei darže neturite nei grambuolių lervų, nei kito sodininkų priešo – kurklių, didelė tikimybė, kad jūsų sode apsigyveno kurmiai, kurie maitinasi būtent vabzdžiais.

Želdinių kirpimas, formavimas

Birželis yra visa ko kirpimo laikas. Atskaitos taškas, kada jau galima pradėti kirpti, formuoti augalus, yra alyvos. Jei jos nužydėjusios, galite sode daryti viską: ir sodinti, ką norite, ir kirpti visus augalus, nebijodami, kad jiems kas nors atsitiks.

Pradėti reikėtų nuo gyvatvorių, jei jų yra (galite drąsiai kirpti tiek lapuočių, tiek spygliuočių tvoras). Jei pražiopsosite jų kirpimo metą, gyvatvorės praras formą, ją sunkiau bus sugrąžinti. Rekomenduotina kirpti neatsižvelgiant į jų žydėjimo laiką. Jei atėjo birželis – kerpame, negailime, nedelsiame. Antraip augalai ims tuštėti, atsiras negražių skylių. Taigi, dabar puikus metas genėti ligustrų, raugerškių, karaganų, skroblų, buksmedžių ir kitų lapuočių gyvatvores. Nepjaukite šakelių iki senos medienos, tik patrumpinkite pačias viršūnėles. Nepamirškite ir spygliuočių gyvatvorių – šiuo metu sakai yra tirštesni, dėl to augalai mažiau nukenčia ir patys išsigydo žaizdas.

Spiralinės tujos – vienas iš universaliausių mums žinomų augalų. Jos visžalės, lengvai formuojamos, nereiklios aplinkos sąlygoms. Jei norite savo kiemą papuošti spiralės formos tujomis, birželis tam ypač tinka. Galite tiesiog nuo nulio pradėti formuoti spiralę. Iki rudens augalas spės sutvirtėti, papilnėti, o tuomet galėsite jį vėl paformuoti prieš žiemą.

Jei norite sutankinti pušis, darykite tai dabar. Visus kitus augalus galime formuoti beveik iki pat vasaros galo (pradėję darbus vos atšilus orams), o pušims formuoti skirtas laikas yra ribotas: nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Būtent šiuo metu laužomi jauni pušų ūgliai. Jei ūglio viduje pasirodo tarsi siūliukas, tai ženklas, kad pušies ūglys pradėjo medėti ir medelį formuoti jau per vėlu.

Jei jūsų sklype ar kieme yra peraugusių, senų, sumedėjusių augalų, kuriuos kadaise pasisodinote, bet dar nė karto nekirpote, – dabar puikus metas tai padaryti. Tiesa, pradėkite ne nuo darbo su kastuvu, bet… nuo mankštos su sodo žirklėmis. Iškarpius, išformavus, susimažinus per dešimtmetį suvešėjusius augalus, sklypo horizontai ima spindėti visai kitomis spalvomis. Tuomet atrandi tuose žolynuose pradingusių mažesnių augalų. Galite juos palikti ar persodinti į kitas vietas.

Atminkite: kai apkarpomi seni augalai, atsiranda daug puikios erdvės naujiems projektams – augalams, gėlėms, krūmeliams, medžiams. Štai tada labai smagu užsiimti kūryba ir atnaujinti savo kiemelio veidą.

Augalų sodinimas

Augalų persodinimas iš vazonų. Iš vazonų į žemę galima sodinti augalus tiek ankstyvą pavasarį, tiek vasarą, tiek ir vėlyvą rudenį. Iškasimo laikas nėra aktualus, nes tokie sodinukai turi uždarą šaknų sistemą. Jų tiesiog nereikia iškasinėti. Persodinus juos iš vazono į dirvą, jie tiesiog auga toliau.

Žydinčių augalų persodinimas. Birželio mėnesį galite sodinti naujus želdynus, alpinariumus, didelius augalus (augintus vazonuose). Sodinkite juos į dirvą drąsiai. Ir nebijokite persodinti augalų, kurie šiuo metu žydi. Tikrai nepakenksite. Augalai jums tik padėkos: juk jo augimui atsiras naujų galimybių – daugiau drėgmės, šilumos.

Augalų persodinimas iš vienos vietos į kitą. Persodinant augalus reikia žiūrėti, kokias augimo sąlygas jis mėgsta. Kad saulėkaitą mėgstančio augalo nepasmerktumėte nykti pavėsyje, ir atvirkščiai. Žinoma, galbūt augalas, pasodintas į jam netinkančią vietą, ir toliau augs, neskurs, bet jau tikrai neatsiskleis visu savo grožiu, kuriuo būtų džiuginęs akį, jei tik būtų patekęs ten, kur reikia.

Spygliuočių persodinimas. Jei norite birželio mėnesį persodinti kokį spygliuotį iš vienos vietos į kitą – deja, tai nėra labai tinkamas metas. Su gėlėmis paprasčiau. Iškasei duobutę, pasodinai, gausiai prilaistei, ir gerai. O pušims, eglėms toks persodinimas (iš vienos vietos į kitą) gali būti net pražūtingas. Medeliai gali neprigyti. O blogiausia žinia, kad šie spygliuočiai to neprigijimo iš karto neparodo. Atrodo, po persodinimo augalas ir toliau sau sėkmingai žaliuoja, auga, o iš tiesų merdi. Pirmieji jo neprigijimo požymiai pasirodo tik vasaros gale (ar netgi kitais metais po žiemos). Todėl žmonėms atrodo, kad jų mėgstamas spygliuotis nušalo. Anaiptol. Atminkite, šiems spygliuočiams persodinti tinkamiausias laikas – ankstyvas pavasaris arba rugpjūčio antroji pusė, rugsėjis (iki pat spalio pradžios). Tad sekite instrukcijas ir nesavivaliaukite!

Rododendrų persodinimas. Šie augalai (ypač jų dideli ir nuostabaus grožio žiedai) žavi visus. Deja, retas kuris juos pirkdamas rimčiau pasidomi, kokios sąlygos patinka šiems visžaliams augalams. Atminkite, jei norite, kad rododendras jus džiugintų ištisus metus, turite sodinti jį pavėsyje. (Visai kas kita – azalijos, kurios irgi pasižymi įvairiaspalvių didesnių ir smulkesnių žiedų gausa, bet puikiai jaučiasi tiek saulėje, tiek ir daliniame pavėsyje.) Dar vienas mitas apie rododendrus – kad šie gražuoliai dažnai nušąla.  Rododendrai bijo ne šalčio, o saulės. Pasodinti saulėtoje vietoje jie paprastai pritrūksta drėgmės, nes, atėjus rudeniui, žmonės kažkodėl nustoja juos laistyti. Jiems atrodo – kuriems galams pilti vandenį, jei karščio nėra. Iš tiesų tai didžiulė klaida. Rododendrai, spanguolės, šilauogės, tujos, buksmedžiai, bugieniai ir kiti lapuočiai, taip pat ir visi spygliuočiai žiemos metu privalo gauti užtektinai drėgmės. Tad visų jų laistymas iki pat žiemos pradžios yra labai svarbus.

Jau ir Lietuvoje galime pamatyti akį džiuginančių įvairios paskirties vejų. Vejų sėklomis prekiaujančios bendrovės „Dotnuva Baltic“ produktų vadybininkas Vilmantas Petrauskas atkreipia dėmesį, kad graži ir funkcionali veja – daugelio veiksnių rezultatas. Be tinkamo dirvos paruošimo ir vejos priežiūros labai svarbu tinkamai pasirinkti vejų žolių mišinį.

Pirmiausia reikia nutarti, kokia veja reikalinga, kokia bus jos paskirtis. Vienos vejos yra labai dekoratyvios, atsparios mindymui, tačiau ilgai auga, reikalauja daug priežiūros. Kitas lengviau prižiūrėti, tačiau jomis nebus labai malonu vaikščioti basomis arba ant jų matysis visi kelionių maršrutai, poilsio ar pramogų pėdsakai. Todėl derėtų gerai įvertinti visus būsimos vejos privalumus ir trūkumus.

Penki vejų sėklų pasirinkimo kriterijai:

1. Vejos paskirtis. Iš tiesų tai pats svarbiausias ir plačiausias klausimas, renkantis vejų žolių mišinį. Įprastai vejų žolių sėklų mišiniai yra sudaromi iš kelių rūšių žolių sėklų. Žolės bei jų sėklų proporcijos parenkamos pagal įvairias jų savybes. Pavyzdžiui, iš dekoratyviai vejai skirtų sėklų užaugs tankios, vienodo aukščio, estetinį įspūdį keliančios žolės. Dekoratyvios vejos gali turėti specifinių savybių, todėl skiriami keli vejų sėklų mišinių porūšiai. Aukščiausia kokybė priskiriama parterių vejoms. Kaimo sodybų kiemams, šalia vaikų žaidimų aikštelių ar sode tarp medžių ir krūmų labiausiai tiks paprastos arba universalios vejos. Jų mišiniuose vyrauja mindymui atsparios žolės. Sporto ar golfo aikštelėse, aktyvaus poilsio ar automobilių stovėjimo vietose labiausiai tinka sportinio tipo vejos, kurios itin atsparios mindymui. Pakelėms, apsauginėms zonoms, šlaitams siūlomi specialios paskirties vejų sėklų mišiniai. Jie atsparūs druskų poveikiui, jų sėklos greitai sudygsta, šiai vejai būdinga tanki velėna.

2. Vejai tenkantis šviesos kiekis. Kasmet selekcininkai išveda vis naujų veislių, kurios pasižymi specifinėmis savybėmis. Sudarant mišinius žolių savybės derinamos tarpusavyje. Viena tokių specifinių ypatybių yra atitinkamas saulės šviesos poreikis. Vieni augalai labiau mėgsta saulėtas vietas, kitiems labiau patinka pavėsingi plotai. Štai dėl ko mišinių aprašymuose pažymima, kam jie geriau tinkami – įrengti vejai pavėsyje, gerai saulės apšviestoje vietoje, o gal tinka visur. Jei pasirinksime pavėsiui netinkamą sėklų mišinį, sėjos rezultatais nesidžiaugsime: pavėsyje augančios žolės stiebsis į viršų, jų šaknys bus silpnos, kai kurie ploteliai gali apskritai nunykti. Išdžiūvę vejos plotai taip pat gali būti ne vien menko laistymo, bet ir netinkamai parinkto sėklų mišinio ženklas.

3. Vejos užimamas plotas. Pasižvalgę po idealias „angliškas“ pieveles, kai kurie sodybų naujakuriai ima svajoti apie tai, kad taip pat gražiai galėtų atrodyti jų namus ar vilas supantys plotai. Jie neįvertina savo galimybių bei realių poreikių. Norint turėti idealią kelių hektarų veją, prireiktų daug laiko ir lėšų. Tokią veją reikia dažnai pjauti ir tręšti. Bet ar tikrai visa ši grožybė atsivers ja besigėrinčio žmogaus žvilgsniui? Galbūt kitą vejos kraštą lankysime tik šienaudami? Atsakę į šiuos klausimus tikriausiai norėsime rinktis paprastesnį variantą. Atvirų vietų, sodų, parkų ar kitų didelių plotų apželdinimui skirti mišiniai nereikalauja ypatingos priežiūros. Tinkamai pasirinkę mišinį, gražią, tvirtą velėną turinčią pievą suformuosime pjaudami ją 2-3 kartus per mėnesį. Tam tiks ir žydinčių vejų mišiniai. Tokią veją nesunku prižiūrėti, dėl skirtingu metu pražystančių augalų ji žydi visą sezoną.

4. Vejai skirto sklypo dirvožemio bei reljefo savybės. Skirtingi žoliniai augalai prisitaikę augti skirtingos sudėties dirvožemiuose. Todėl profesionalų paruošto vejų sėklų mišinio aprašyme rasime pažymėta, kad jis, pavyzdžiui, tinka visų tipų dirvoms, sunkiam ar lengvam dirvožemiui. Renkantis vejų sėklas, į tai irgi reikėtų atsižvelgti. Ką daryti, jei mūsų pasirinktame vejai skirtame plote – visa dirvožemio įvairovė? Tokiu atveju reikėtų rinktis daugiau sudedamųjų dalių turintį mišinį. Jame derinamos ne tik skirtingų rūšių, bet ir veislių sėklos. 7-9 veislių sėklos mišinyje – įvairovė, kuri užtikrins, kad jūsų veja išliks dekoratyvi keletą metų. Kalvotų vietų, šlaitų vejoms tinka rinktis specialios paskirties vejų sėklų mišinius. Šių vejų beveik nereikia tręšti, jų grožį lemia šienavimo dažnumas. Šiuose mišiniuose suderintos žolės yra atsparios nepalankioms augimo sąlygoms bei oro taršai.

5. Laikas, kurį ketinate skirti vejai prižiūrėti. Veja yra specifinė ekologinė sistema. Jai galioja tam tikri bendri įstatymai. Vienas tokių – kova už būvį. Vejos augalams, be viso kito, tenka kovoti ir su piktžolėmis. Tai ypač aktualu atvirose vietovėse, kuriose vėjas laisvai nešioja įvairiausias sėklas. Ypač gajos seniai toje vietovėje prisitaikiusių augalų sėklos. Būtent šie augalai labiausiai atakuoja naujų veislių, dar tik pradedančius aklimatizuotis augalus. Vis dėlto, jei norime ir galime skirti laiko savo vejai, jei tinkamai pasiruošėme jos sėjai, laiku ją pjauname ir tręšiame, galime pasiekti norimų rezultatų. Tačiau derėtų įvertinti, kad skirtingi vejų mišiniai mums žada ne tik nevienodą estetinį vejos vaizdą, bet ir skirtingas laiko investicijas vejos priežiūrai. Todėl, renkantis prestižinę dekoratyvinę veją, vertėtų pasvarstyti apie savo ar savo šeimos galimybes.

Ar kokios nors konkrečios paskirties vejų sėklų mišinys gali būti panaudotas kitos paskirties vejai įrengti? 

„Tarkim, žmogus turi sporto aikštynui skirtų sėklų ir svarsto, ar netiktų jomis apsėti rekreacinę zoną. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad sporto aikštelėms skirtuose mišiniuose didžiąją dalį sudaro pievinės miglės sėklos. Ši žolė gana ilgai auga – nuo sėjos tai gali užtrukti apie 30 dienų. Todėl šiam mišiniui reikia labai švarios dirvos, joje neturi būti piktžolių. Jų augimo sąlygas palengvina ir lėtas vejos augimo greitis. Vėliau tokią veją reikia dažniau šienauti, gausiau tręšti – kitu atveju nesuformuosime tinkamos velėnos. Ar esame pasirengę ilgai laukti sėjos rezultato?“ – ragina pasvarstyti „Dotnuva Baltic“ atstovas. Jo teigimu, panašiai įvertinti galėtume kiekvieną profesionalų sukurtą vejų mišinį. Kiekvienas jų turi pliusų ir minusų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti prieš priimant sprendimą

Kad vejos žaluma džiugintų akį, reikia pasirūpinti ir tinkamu vejos tręšimu. Jeigu veja negauna tinkamo kiekio maisto medžiagų, tai silpnėja jos šaknynas, sumažėja atsparumas sausroms, ligoms. Nusilpusi veja ima sparčiai retėti, praranda estetinį vaizdą. Silpną veją galima atpažinti iš to, kad per sausras ji ruduoja, praretėjusiose vietose ima veistis piktžolės. Be to, tokia veja sunkiau ištvers žiemą ir pavasarį gali atrodyti visai prastai. Ko reikia, kad veja taptų tanki, bet neskubėtų stiebtis aukštyn ir ne taip dažnai ją reikėtų pjauti? Išeitis galėtų būti kontroliuojamo veikimo trąšos.

Šilutės plente šalia 42-uoju numeriu pažymėto daugiabučio esanti pieva išvagota transporto priemonių. Pasak gyventojų, taip yra todėl, kad gaišti laiką ir važiuoti aplink nesivarginantys miestiečiai savo namus pasiekia paprastesniu būdu – darkydami veją.

Neapsikentę klaipėdiečiai ant pėsčiųjų tako padėjo plytų. Tačiau šios jau kitą dieną buvo nustumtos.

Kaimynams neliko nieko kito, kaip tik kreiptis į Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių, kad pastarasis baudomis pamokytų nedrausmingus vairuotojus.

Už tokius manevrus vairuotojams gresia administracinė atsakomybė.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Vilius Valys tikino, jog šioje situacijoje vienu metu daromi net keli pažeidimai: važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose, želdinių apsaugos taisyklių, draudžiančių važiuoti ant žalios vejos, taip pat miesto tvarkymo ir švaros taisyklių.

Esą pritaikius mažosios architektūros elementus, tai yra pastačius stulpelius, problemos neliktų.

Per mėnesį nubaudus vieną kitą vairuotoją situacija nepagerės.

"Per mėnesį nubaudus vieną kitą vairuotoją situacija nepagerės. Pareigūnų juk kasdien nepastatysi stebėti tako. Šioje vietoje reikėtų numatyti tam tikrus apribojimus ir spręsti problemą skiriamaisiais ženklais arba mažosios architektūros elementais. Suderinę su savivaldybės Miesto tvarkymo skyriumi tai padaryti gali ir patys gyventojai", – teigė pašnekovas.

Už miesto tvarkymo ir švaros taisyklių nepaisymą skiriamas įspėjimas arba bauda iki 579 eurų.

Už želdinių apsaugos taisyklių pažeidimą numatomas įspėjimas arba bauda nuo 14 iki 28 eurų. Taikant pirmąkart – 7 eurai.

Skyrus baudą už kelių eismo taisyklių – važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose – pažeidimą tektų suploti nuo 28 iki 86 eurų. Pirmą kartą – 14 eurų.

V.Valio žodžiais, Viešosios tvarkos skyrius dažnai sulaukia panašių skundų, ypač dėl ne vietoje statomų automobilių.

Vos suktis spėjantys kontrolieriai nuo šiol akyliau stebės ir minėtą vietą Šilutės plente, o pažeidėjams taikys didžiausią sankciją.

"Gyventojai neretai palieka automobilius ant vejos, už tai kas mėnesį nubaudžiame ne vieną", – atkreipė dėmesį vedėjas.

Prieš įsigydami konkretų gyvatvorių žirklių modelį pagalvokite:

1. Kaip dažnai ir kokio storio krūmus ketinate kirpti – kuo didesni tarpai tarp žirklių ašmenų, tuo storesnes šakas bus įmanoma kirpti.

2. Kokio dydžio yra numatomas darbinis plotas? Sudėtingesniems darbams rekomenduojama naudoti benzinines gyvatvorių žirkles arba didele galia ir patvarumu pasižyminčias elektrines. 

3. Ar darbiniame plote turite prieigą prie elektros šaltinio? Jeigu ne, rinkitės akumuliatorinius ar benzininius modelius.

4. Kas naudosis gyvatvorių žirklėmis? Mažiau jėgų turintiems žmonėms vertėtų rinktis lengvesnius modelius.

5. Kokią formą norėsite suteikti gyvatvorėms? Tikslesnių, sudėtingesnių formų atvejais geriau pasiteisina žirklės trumpais pjovimo ašmenimis.

6. Ar kirpsite aukštus krūmus? Jei taip, rinkitės įrenginį, kuris turės pakankamai ilgą teleskopinę rankeną.

Gyvatvorių aukštis, šakų storis ir maitinimo tipas – renkantis gyvatvorių žirkles būtinai reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių kriterijų.

Pagrindiniai gyvatvorių žirklių tipai

Rankinės genėjimo žirklės ir sekatoriai. Puikiai tinka viengubų krūmų tiksliam kirpimui, tačiau jei norite kirpti didesnius plotus, rinkitės elektrinius arba benzininius modelius.   

Elektrinės gyvatvorių žirklės. Tinka vidutinio dydžio gyvatvorėms tose vietose, kur yra prieiga prie elektros energijos šaltinio. Elektrinės gyvatvorių žirklės yra pakankamai lengvos (įprastai sveria nuo 2 iki 5 kg), veikia tyliai ir neišskiria kenksmingų dūmų. Tam, kad elektros laidas neapsunkintų darbo, rinkitės modelius, kurie turi specialų kabliuką laidui. Taip pat svarbūs yra įrenginio galia, pjovimo dalies ilgis ir atstumai tarp ašmenų. Norint suteikti augalams tikslią formą, siūloma rinktis lengvus modelius, kurie pasižymi trumpa pjovimo dalimi. Jei jums labai svarbus greitas darbo procesas ir norite išlyginti gyvatvorių liniją, rekomenduojama rinktis modelius, pasižyminčius ilgesne pjovimo dalimi. Jei turite aukštą gyvatvorę, vertėtų pasirinkti modelius, aprūpintus teleskopine rankena.

Benzininės gyvatvorių žirklės – tai didelės galios įrenginiai, kurie puikiai tinka didelių, sudėtingų gyvatvorių kirpimui. Taip pat šio tipo gyvatvorių žirklės tinka toms vietoms, kur nėra prieigos prie elektros šaltinio. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šie įrenginiai yra pakankamai sunkūs ir triukšmingi, tačiau jie puikiai susitvarko net su tankiais ir kietais krūmais. Kuo didesnės gyvatvorės, tuo didesnio galingumo variklio žirkles reikėtų rinktis.

Akumuliatorinės gyvatvorių žirklės – tyliu veikimu pasižymintys įrenginiai, tinkantys teritorijoms, kuriose nėra prieigos prie elektros šaltinio bei sunkiai pasiekiamoms vietoms, pavyzdžiui, prie sienų ar arti žemės. Akumuliatorinių gyvatvorių žirklių nepertraukiamo veikimo laikas yra ribotas, todėl šie įrenginiai netinka plačioms teritorijoms. Kai kurie modeliai yra aprūpinti kotu, kuris leidžia pasiekti aukštus augalus be būtinybės naudotis kopėčiomis. Vertėtų atkreipti dėmesį į modelius, kurie užtikrins efektyvų darbą palaikydami nuolatinį galingumą. Tokie įrenginiai leis kirpti net pakankamai storas šakas.

Į ką atkreipti dėmesį?

Gyvatvorių aukštis. Pjovimo dalies ilgis yra svarbus, kuo aukštesnės gyvatvorės ir kuo žemesnio ūgio yra naudotojas, tuo didenės svarbos tampa gyvatvorių žirklių pjovimo dalies ilgis. Didesnio paviršiaus sodų ir aukštų gyvatvorių atvejais darbas įrenginiu, kuris turi trumpą pjovimo dalį, gali būti varginantis ir užimti daug laiko bei reikalauti kopėčių panaudojimo. Ilgesnė pjovimo dalis leidžia lengviau pasiekti viršūtines gyvatvorių dalis ir lemia, kad darbo procesas yra patogesnis bei efektyvesnis.

Šakų storis. Tinkamas atstumas tarp ašmenų yra ne ką mažiau reikšmingas. Gyvatvorių šakų storis turi lemiamą įtaką tinkamo atstumo tarp ašmenų pasirinkimui. Pirmiausia, tam, kad šaką galima būtų nukirpti, ji turi tilpti tarp įrenginio ašmenų. Antra, proporcingai šakos skersmeniui auga ir reikiamas įrenginio galingumas. Galingesnės gyvatvorių žirklės su didesniu atstumu tarp ašmenų rekomenduojamos senoms gyvatvorėms ir storoms šakoms. Jauniesniems, plonesnių šakų augalams tinka įrenginiai, kurie pasižymi mažesniu galingumu ir mažesniu atstumu tarp ašmenų. Esant abejonėms, rekomenduojama rinktis gyvatvorių žirkles su didesniu atstumu tarp ašmenų.

Akumuliatorinis ar tinklo maitinimas? Bevielio darbo veikimo laisvė ar nuolatinis, aukštas galingumas? Pasirinkti turite atsižvelgdami į asmeninius duomenis. Įrenginio maitinimo būdas priklauso nuo sodo dydžio.

Akumuliatorinės gyvatvorių žirklės skirtos mažesnėms sodams ar kitoms teritorijoms. Jos užtikrina judėjimo laisvę, yra lengvos ir eliminuoja laido pažeidimo darbo metu riziką.

Elektriniai įrenginiai užtikrina aukštą galingumą ir nepetraukiamą darbą, tačiau reikalauja prieigos prie elektros energijos lizdo ir labai dažnai – prailgintuvo. 

Papildomos rekomendacijos

Renkantis gyvatvorių žirkles taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį į tokius aspektus, kaip rankenos patogumas ir funkcionalumas, ašmenų medžiaga ir saugumas.

Gyvatvorių žirklių rankena

Gyvatvorių žirklių rankena turėtų būti patogi ir ergonomiška. Galimybė ją reguliuoti ir nustatyti įvairiomis padėtimis yra papildomas privalumas, kuris leidžia dirbti tiek vertikalioje, tiek horizontalioje padėtyje. Kai kurie modeliai yra aprūpinti rankenomis, kurios suteikia galimybę dirbti tiek viena, tiek abiem rankomis.

Ašmenų medžiaga

Kokybiškiausi ašmenys yra pagaminti iš nerūdijančio plieno, išpjauti lazeriniu būdu su deimantiniu poliravimu. Jie yra kieti, patvarūs ir atlaiko didesnes apkrovas. 

Saugumas

Gyvatvorių žirklės turėtų būti aprūpintos specialia rankų apsauga. Rekomenduojama, kad ta apsauga būtų skadri, kad geriau būtų matomas darbinis paviršius. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tai, ar ašmenys turi antgalių apsaugas, kurios apsaugo nuo pažeidimų dirbant arti sienų ar žemės. Inercinio stabdžio buvimas užtikrins maksimalų naudotojo saugumą dirbant su įrenginiu.

Priežiūra

Gyvatvorių žirklės tarnaus ilgiau, jeigu jas tinkamai prižiūrėti. Svarbiausia nepamiršti kaskart prieš pjovimą sutepti pjovimo ašmenų, o pasibaigus sezonui gamintojai rekomenduoja ašmenis nuolatos laikyti tepale. Sutepti ir laisvai judantys ašmenys tausoja variklį bei jo dalis.