Nustebino Velykų papročiai ir tradicijos, apie kurias nesusimąstome

Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorės Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, šalies gyventojai kasmet ruošiasi Velykoms iš anksto ir kruopščiai planuoja apsipirkimus – ieško nuolaidų, specialių mažos kainos pasiūlymų būtiniausiems šventinio stalo produktams ar Velykų dekoracijoms.

„Klausimų apie Velykas ir jų tradicijas žmonėms kyla nemažai – tai mums rodo „Google“ paieškos rezultatai. Galvodami idėjas, kokia šiemet „Maximoje“ bus ši svarbiausia pavasario šventė, net ir patys nustebome, kad Velykų papročiai ir tradicijos yra tokie įdomūs ir magiški, o apie juos iš tiesų žinome tiek mažai. Tad kad ir kokių klausimų, diskusijų ar pašnekesių gyventojams prie šventinio stalo kiltų apie Velykas, pasirūpinome, kad vienas atsakymas visiems būtų tikrai aiškus – mažos velykinės kainos yra „Maximoje“.

Užtikrinome, kad pirkėjai nedvejotų, kuriame prekybos tinkle gali rasti viską, ko reikia šventėms bei sutaupyti. Žinome, kaip mūsų pirkėjams svarbu šventėms ruoštis neišlaidaujant, todėl visą kovo mėnesį užtikrinsime mažos kainos pasiūlymus kone visoms prekių grupėms – nuo maisto produktų iki velykinių dekoracijų ar kiaušinių dažų“, – sakė I. Trakimaitė-Šeškuvienė.

Žinome, kaip mūsų pirkėjams svarbu šventėms ruoštis neišlaidaujant, todėl visą kovo mėnesį užtikrinsime mažos kainos pasiūlymus kone visoms prekių grupėms (...)

 

Velykų data priklauso nuo Mėnulio kalendoriaus

Pradedant Verbų sekmadieniu ir užbaigiant atvelykiu, Velykos Lietuvoje švenčiamos dvi savaites. Šiemet Didįjį penktadienį, šeštadienį ir Velykas švęsime kovo 29–balandžio 1 dienomis. Etnologė G. Vanagienė pažymi, kad Velykos – kilnojama šventė, kurios data priklauso nuo Mėnulio kalendoriaus. „Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio – t. y. kovo 21 dienos. Dažniausiai ši šventė nusikelia į balandžio mėnesį, bet kartais, kaip ir šiemet, pasitaiko, kad ją minime anksčiau – kovą“, – teigė G. Vanagienė.

Kalbėdama apie žodžio „Velykos“ kilmę, specialistė teigia, jog tikslaus atsakymo, kodėl šią šventę vadiname būtent taip, nėra. Vis tik populiariausia versija, kad Velykų pavadinimas atėjo iš baltarusių, kurie šią šventę vadina „velikij denj“, pažodžiui – „didžioji diena“. Kita hipotezė – Velykų pavadinimas yra kilęs iš žodžio „vėlės“. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, o vėliau vėl pasitraukia į savo pasaulį.

Ant Velykų stalo – ne tik margučiai

Kalbant apie tradicinius Velykų patiekalus, be margučių senovės lietuvių namuose būdavo galima rasti ir mėsos, ypatingai – kiaulienos. Pasak specialistės, tikėta, kad kiaulė yra labiausiai su žeme susijęs gyvūnas, simbolizuojantis lengvą žemės arimą. Be kiaulienos ant šventinio stalo dar būdavo galima rasti vištienos, miežinio alaus bei baltų miltų pyragų ar bandelių. „Ar jau Velykos, kad pyragus valgai?“, – taip, anot etnologės, sakydavo lietuviai, kadangi įvairūs kepiniai iš baltų miltų dažniausiai būdavo valgomi tik švenčių metu.

Seniau, kuomet nebūdavo parduotuvių ir žmonės žiemą valgydavo tai, ką per vasarą ir rudenį pavykdavo užsiauginti, tas kiaušinių dovanojimas turėjo visai kitokią reikšmę nei šiandien.

 

Kiaušinis simbolizuoja atgimimą

Anot G. Vanagienės, marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Tiksliau nuspėti, kelintą dešimtmetį skaičiuoja ši tradicija, anot etnologės, galima remiantis archeologiniais radiniais – nors nėra žinoma kada, kur ir kodėl atsirado kiaušinių marginimo paprotys, tačiau Lietuvoje kiaušinių randama jau nuo 13-o amžiaus. Kadangi Velykos – gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidėsiantį naujų metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu, todėl ir kiaušinis, G. Vanagienės teigimu, simbolizuoja atgimimą.

„Kiaušinis nuo seno turi ypatingą reikšmę – jis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, atgimimą, vaisingumą. Tikima, kad jis turi magiškos galios – suteikia jėgų, apsaugo nuo piktos akies, ligų. Nors nėra žinoma, kaip atsirado kiaušinių marginimo paprotys, tačiau galima daryti prielaidą, kad kiaušinių galia dar labiau sustiprėja, kai jie yra puošiami įvairiais raštais. Apskritai, lietuvių margučių raštai yra archajiški, išlikę nuo labai senų laikų – tai, kaip dabar marginame kiaušinius, kadaise margino ir mūsų seneliai, proseneliai, protėviai. Tuo turėtume didžiuotis“, – sakė etnologė.

Margučių daužymas – dar viena Velykų tradicija. Pasak liaudies išminties – kuo stipresnis kiaušinis, tuo pranašesnis už kitus yra jo savininkas. Todėl ruošiantis kiaušinių daužymo „varžyboms“ visuomet stengiamasi išsirinkti stipriausią margutį.

„Maximos“ archyvo nuotr.

Velykų bobutė ir kiškis – vaikams sugalvoti personažai 

Ši šventė neįsivaizduojama ir be Velykų bobutės bei kiškio. Kaip pasakoja etnologė, Velykė (taip dar vadinama Velykų bobutė) – močiutė, o kai kuriuose Lietuvos regionuose ir jauna mergina, gyveno pamiškėje ir cukriniu arba vaškiniu vežimaičiu kartu su kiškiais Velykų rytą veždavo vaikams kiaušinius.

Vaikai kiaušinių labai laukdavo ir jais džiaugdavosi, kadangi kasdien jų valgyti negalėdavo.

 

„Seniau, kuomet nebūdavo parduotuvių ir žmonės žiemą valgydavo tai, ką per vasarą ir rudenį pavykdavo užsiauginti, tas kiaušinių dovanojimas turėjo visai kitokią reikšmę nei šiandien. Vaikai kiaušinių labai laukdavo ir jais džiaugdavosi, kadangi kasdien jų valgyti negalėdavo. O jei dar padovanoti kiaušiniai būdavo išmarginti...“, – sakė specialistė.

Vis tik, pasak G. Vanagienės, Velykų bobutė – personažas, skirtinguose regionuose vadinamas ir vaizduojamas vis kitaip. Nepaisant to, jo funkcija – šventinį rytą vaikams atnešti dovanų, išlieka ta pati.

„Seniau kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo ne tik Velykų bobutė – būdavo ir senelis, diedukas, dėdulė, senis, Velykis, o štai Klaipėdos regione margučius nešdavo zuikis, bobutės nebūdavo išvis. Vis tik Velykų senelis nebuvo toks stiprus personažas, kaip bobutė, jis laikui einant būdavo vis rečiau prisimenamas, kol dabar tokio, galima sakyti, mūsų pasakojimuose neliko visai“, – dalijosi G. Vanagienė.

Dar viena archajiška Velykų šventės apeiga – supimasis. Pasak etnologės, nuo senų laikų supimasis buvo sietas su vaisingumo magija – lietuvių papročių aprašymuose užfiksuota, kad šis ritualas duos gerą linų derlių, bus skatinamas augmenijos augimas, pažadinamas moters vaisingumas.

Legendomis apipintas personažas

Vilniaus etninės kultūros centro etnologė, kultūrinės veiklos koordinatorė Gailė Vanagienė atkreipia dėmesį, kad Velykos turtingos senųjų papročių, tikėjimų ir simbolių. Vienas iš jų – Velykė (Velykų bobutė), šventinį rytą vaikams atnešdavusi dovanų. Pasak G. Vanagienės, šis personažas skirtinguose Lietuvos regionuose būdavo vadinamas ir vaizduojamas vis kitaip, tačiau jo funkcija išliko tokia pati.

„Velykė buvo žinoma ne visoje Lietuvoje. Skyrėsi ir šios būtybės pavadinimai. Aukštaitijoje vaikus lankiusi Velykė kituose regionuose vadinta Velykų bobute, boba ar net, įgijusi vyrišką pavidalą, – Velykų diedu, Velykiu. Klaipėdos krašte vaikus Velykų rytą lankydavo zuikis, nors kitur manyta, kad kiškučiai tik padeda Velykų bobutei marginti kiaušinius, – atskleidžia pašnekovė. – Tikėta, kad Velykė yra senutė, kuri gyvena pamiškėje. Velykų naktį ji primargina gražiausių margučių ir ankstų rytą jų atneša vaikams.“

G. Vanagienės teigimu, laukdami Velykės mažieji įvairiose namų vietose margučiams paruošdavo specialių lizdelių. Juos papuošdavo šienu, žolynais.

„Norėdami pamatyti šią paslaptingą būtybę, vaikai stengdavosi neužmigti arba kuo anksčiau atsikelti. Išvysti ją labai norėjosi, nes tokie apsilankymai buvo apipinti gražiausiomis legendomis. Pasakota, kad pas vaikus Velykė važiuoja dailiu vežimaičiu iš vaško ar cukraus, kinkytu kiškučiais, – paaiškina pašnekovė. – Iš tikrųjų Velykės funkciją dažniausiai atlikdavo mamos, kurios paslapčia išmargindavo kiaušinius gražiausiais, vaikams nematytais raštais. Mamos stengdavosi, kad jie skirtųsi nuo įprastai namuose marginamų. Pasakojama, kad mamos margučiais netgi apsikeisdavo su kaimynėmis, kad tik jie būtų vaikams nematyti.“

Pastangos: etnologė G. Vanagienė ragina prisiminti senąsias tradicijas – jos suteiks šventėms ypatingos prasmės ir džiugesio./ G. Vanagienės asmeninio archyvo nuotr.

Margutis – brangiausia dovana

Pasak pašnekovės, Velykų bobutės mažieji taip ir neišvysdavo, nes mamos stengdavosi margučius padėti paslapčia. Tačiau yra užrašyta liudijimų, kad, vaikui pamačius ar supratus, kas tuos kiaušinukus iš tikrųjų padeda, ši tradicija namuose nutrūkdavo. Tad kartais vaikai, net ir suprasdami, kas iš tikrųjų yra Velykė, stengdavosi neišsiduoti, kad tik Velykų rytą rastų margučių.

G. Vanagienės teigimu, Velykų bobutė ne visada būdavo vaizduojama kaip gera, švelni būtybė. Kartais mažieji ja būdavo ir pagąsdinami. Būdavo sakoma, kad jei vaikas bus blogas, Velykė neatneš jam margučių, o vietoje jų padės virtą bulvę ar akmenį. To vaikai labai bijodavo ir stengdavosi elgtis gražiai.

„Iš Velykės gautus margučius mažieji labai saugodavo ir brangindavo. Jei kiaušinis netyčia suduždavo, be galo susikrimsdavo. Tada mama ar močiutė gelbėdavo padėtį – pasiūlydavo vaikui paieškoti pirtyje ar kitoje vietoje. Gal Velykė ten palikusi dar margučių? Kaip tyčia, vaikas nurodytoje vietoje rasdavo tiek margučių, kiek jų sudužo“, – atskleidžia etnologė.

G. Vanagienė pasakoja, kad margučiai – svarbiausia Velykės dovana. Nors vaikai kartais gaudavo bandelių, džiovintų vaisių, riešutų ar kitų skanėstų, labiausiai laukdavo margučių.

Tikėta, kad kuo daugiau pavyks laimėti margučių, tuo metai bus sėkmingesni, derlius gausesnis, o žmogus turės daugiau sveikatos.

„Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, jau sunkiau tai suprasti, tačiau anuomet pats virtas kiaušinis vaikams turėjo didesnę vertę, nes jo ne visada gaudavo. Į įvairiausiais raštais išmargintą margutį buvo žvelgiama kaip į magišką daiktą, – pastebi pašnekovė. – Per Velykas dovanų vaikams tradiciškai dovanodavo ir krikštatėviai – kūmai. Dažniausiai būdavo dovanojama margučių, kartais ir kitokių dovanų. Pavyzdžiui, skanėstų, arba, jei krikšto mama mokėjo siūti, koks nors rankų darbo drabužėlis. Tai buvo vaikus labai džiuginusios praktinės dovanos.“

Etnologė akcentuoja, kad margučius vienas kitam dovanodavo ir suaugusieji. Išmargintas kiaušinis pavasarį dovanojamas kaip gyvybės, vaisingumo simbolis. Vėlesniais laikais jame galėjo būti užkoduojama ir subtili žinutė.

„Vaikinas patinkančiai merginai galėjo dovanoti margutį su savo inicialais ar kitais raštais. Taip būdavo parodoma simpatija. Tačiau tai jau vėlesnė tradicija, – atkreipia dėmesį ji. – Margučius vienas kitam suaugusieji dažniausiai dovanodavo vykdami į svečius antrąją Velykų dieną. Atėjęs svečias būdavo pasitinkamas su margučiais ir gausiai jais apdovanojamas. Pirmoji diena tradiciškai būdavo skirta šeimos šventei.“

Svarbus simbolis

Anot G. Vanagienės, margučiai buvo ne tik laukiama dovana, bet ir svarbi Velykų šventės dalis. Prie Velykų stalo būdavo susidaužiama margučiais, siekiant išsiaiškinti, kieno kiaušinis stipresnis, – šios tradicijos laikomasi ir šiandien. Tikėta, kad tas, kurio kiaušinis stipriausias, visus metus bus energingas, tvirtas, galės pasigirti gera sveikata.

„Kai kuriuose regionuose, šeimai susėdus prie stalo, mama ar tėtis kiaušinį padalydavo į tiek dalių, kiek yra žmonių, o tada visi savo gabalėlį suvalgydavo. Tai svarbus apeiginis veiksmas“, – akcentuoja pašnekovė.

G. Vanagienės teigimu, labai populiaru buvo ridenti margučius. Šiandien tuo dažniau užsiima vaikai, o anksčiau kiaušinius aktyviai ridendavo ir suaugusieji, ypač vyrai.

„Lietuvoje į šį žaidimą žiūrėta labai rimtai. Margučių ridenimas trukdavęs kelias dienas, būdavo žaidžiama iki pat vėlumos. Taisyklės tos pačios, kaip ir dabar: ridenant kiaušinį, reikia savo margučiu paliesti kuo daugiau kitų margučių, tada galima juos pasiimti sau, – paaiškina ji. – Ridenimas – ne tik žaidimas, bet ir labai svarbus apeiginis, magiškas veiksmas. Kiaušinio ridenimas žeme – žemės budinimas, jos galių pažadinimas. Taip pat tikėta, kad kuo daugiau pavyks laimėti margučių, tuo metai bus sėkmingesni, derlius gausesnis, o žmogus turės daugiau sveikatos.“

Pasak pašnekovės, seniau žmonės kiaušinius margindavo ne tik per Velykas, bet ir per kitas pavasario šventes. Su margučiais susiję daugybė burtų ir papročių, kuriais mūsų protėviai siekė padidinti derlių, skatinti augmeniją.

Įdomu ir tai, kad Velykų pavadinimas siejamas su vėlėmis. Mūsų protėviai per didžiąsias šventes visada pagerbdavo mirusiuosius, pakviesdavo juos pasivaišinti, prie stalo padėdami papildomą lėkštę.

G. Vanagienė pastebi, kad, nepaisant visų pokyčių, svarbiausios Velykų tradicijos išlieka gyvos ir šiandien.

„Etnologas Žilvytis Šaknys vykdė mokslinį tyrimą, kuris atskleidė, kad net karantino metu, švęsdami mažame šeimos rate ar vienumoje, žmonės vis tiek ruošė vaišių stalą su tradiciniais patiekalais, rūpinosi gauti šeimoje įprastų šiai šventei pagardų. Tai rodo, kad mums papročiai yra svarbūs ir reikalingi. Šventės padeda sustoti, pailsėti nuo kasdienių darbų, praleisti daugiau laiko su šeima, prisiminti protėvius“, – akcentuoja pašnekovė.

Ką dovanoti šiandien?

Etnologė pabrėžia, kad gražu ir tradiciška dovanoti savo rankomis margintą kiaušinį. Ypač jei raštai ant jo išrašyti galvojant apie dovanos gavėją. Tai prasminga simbolinė dovana, kuria ne tik parodomas dėmesys, bet ir siunčiamas archajiškais simboliais užkoduotas linkėjimas.

G. Vanagienės nuomone, būtų gražu atgaivinti ir tradiciją, kai Velykų proga vaikams kokią mielą smulkmenėlę dovanoja krikštatėviai.

„Senais laikais krikšto tėvai būdavo labai svarbūs vaiko gyvenime. Jie tėvams padėdavo auginti mažuosius, o įvairių švenčių proga juos apdovanodavo. Būtų gražu išlaikyti šią bendruomeniškumą skatinančią tradiciją, – mano ji. – Kaip ir seniau, vyresni vaikai gali ir patys nuvykti aplankyti savo kūmų, nuvežti jiems savo margintų kiaušinių.“

G. Vanagienės teigimu, užrašyta daug pasakojimų, atskleidžiančių, kokį įspūdį seniau vaikams darė stebuklingas, neįprastais raštais margintų kiaušinių atsiradimas Velykų rytą. Šią Velykės apsilankymo tradiciją žmonės, kurių pasakojimus užrašė etnologai, su šiluma prisimena ir suaugę.

„Norėdami sukurti savo vaikams ypatingų prisiminimų, galime šią gražią tradiciją tęsti ir šiandien. Šalia margučio gali būti dovanojama ir dabartinių skanėstų – kad ir parduotuvėse pavasarį atsirandančių šokoladinių kiaušinių ir zuikių. Tačiau verta paieškoti ir mažiau vaikams matytų, ypatingesnių skanėstų. Pavyzdžiui, pasidairyti ūkininkų turgeliuose, mugėse, pas liaudies amatininkus, bitininkus, – sako G. Vanagienė. – Visada brangios savo rankomis sukurtos dovanos, kuriomis vienas kitą gali pasveikinti krikšto tėvai ir vaikai. Svarbiausia – dėmesys, kartu praleistas laikas. Todėl ir pasivaikščiojimas kartu gamtoje, margučių ridenimas ar bendri šeimos žaidimai gali padėti sukurti šventę ir nuostabių bendrų prisiminimų.“

Kokios jūsų Velykos?

Laukiamiausia pramoga – margučių ridenimas

R. Mažeikienės asmeninio archyvo nuotr. 

Rasa Mažeikienė, beveik dvejų Motiejaus mama

Vaikystėje apie Velykų bobutę nebuvo kalbama, tačiau iš vaikiškų knygučių žinojau tokią tradiciją. Per Velykas į senelių sodybą suvažiuodavo giminės, kurie būtinai atsiveždavo margučių. Dovanų gaudavome ir šokoladinių kiaušinių. Laukiamiausia pramoga būdavo margučių ridenimas ant beržo tošies. Laimėdavo tas, kuris sudaužydavo daugiausia margučių. Sukūrus savo šeimą, su vyru stengiamės kurti naujas tradicijas, remdamiesi senosiomis. Pavasarine žaluma marginame kiaušinius, kuriuos vėliau ridename ir tikriname, kieno margučiai šiais metais stipriausi. Kepame močiutės Velykų pynę, liaudiškai vadinama boba. Praėjusiais metais sūnui Motiejui Velykoms nupirkome nedidelį veltos vilnos krepšelį su kiškučiu, kuriame jis susidėjo margučius. Tokia dovana sūnui suteikė daug džiaugsmo – nešiojosi krepšelį po namus, žaidė su margučiais. Gal ateityje, kai sūnus dar šiek tiek paaugs, pabandysime lauke ieškoti paslėptų margučių arba kuris nors iš šeimos narių persirengs Velykų bobute.

Kiaušinius marginame natūraliai

I. Švelnienės asmeninio archyvo nuotr. 

Inga Švelnienė, 15-metės Deimantės ir 13-metės Gabrielės mama

Kai dukros buvo mažos, seneliai, proseneliai ir dukrų krikšto tėvai pasistengdavo, kad jas kasmet aplankytų Velykų bobutė. Dukros Velykų krepšeliuose gaudavo giminaičių dažytų margučių, taip pat saldumynų – velykinių šokoladinių kiaušinių, nedidelių dovanėlių ir smulkių pinigų. Dukroms paaugus ir mums persikrausčius gyventi į Ispaniją, ši tradicija nutrūko. Tačiau kasmet laikomės tradicijos toliau kartu dažyti margučius. Visada marginame natūraliai – dažniausiai svogūnų lukštais ir žolelėmis. Velykų rytą pasipuošiame, tiesiame staltiesę ir sėdame pusryčiauti – daužome margučius ir tikriname, kieno stipresni.

Ant stalo – Velykų bobutės dovanėlė

R. Šniokienės asmeninio archyvo nuotr. 

Rūta Šniokienė, puspenktų Bernardo ir beveik dvejų Saulės mama

Vaikystėje manęs su broliu Velykų bobutė nelankydavo. Gimus saviems vaikams, Velykų proga norisi juos vis pradžiuginti kokia smulkmena. Tad ant rytinio Velykų stalo palieku jiems Velykų bobutės dovanėlę. Šios dovanos – labiau praktiškos. Pavyzdžiui, pernai mažiesiems reikėjo akinių nuo saulės ir maudymosi aprangos artėjančiai vasarai. Tad būtent tokias dovanėles ir atnešė Velykų bobutė. Vaikai buvo labai laimingi.