Agentūros tinklalapyje paskelbtame pranešime sakoma, kad per šią misiją visų pirma bus susitelkta į planetos paviršiaus reljefo, atmosferos, geologinės sudėties ir struktūros bei traukos lauko ypatumus. Dėl šios priežasties „EnVision“ bus aprūpintas įvairiais prietaisais, įskaitant radarus ir spektrometrus.

„Mūsų laukia nauja era tyrinėjant artimiausią, bet itin skirtingą mūsų kaimynę Saulės sistemoje“, – sakė ES mokslo programos direktorius Guentheris Hasingeris (Giunteris Hazingeris).

Anksčiau šį mėnesį JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA) paskelbė planuojanti surengti dvi naujas Veneros tyrimų misijas ir išskyrusi kiekvienai iš jų po 500 mln. dolerių (410 mln. eurų). Planuojama, kad abi misijos bus pradėtos 2028–2030 metais ir kad per jas surinkti duomenys galbūt leis geriau suprasti, kodėl Venera, daugeliu atžvilgiu labai panaši į Žemę, tapo visiškai gyvybei netinkama planeta.

„Abiem šiomis dviem seserinėmis misijomis siekiama suprasti, kaip Venera tapo į pragarą panašiu pasauliu, kurio paviršiuje lydosi švinas, – sakė naujai patvirtintas agentūros administratorius Billas Nelsonas (Bilas Nelsonas). – Jos suteiks visai mokslo bendruomenei galimybę tirti planetą, kurioje nebuvome ilgiau kaip 30 metų.“

Misijos reikmėms jau išskirta apie 500 mln. dolerių (410 mln. eurų) pagal NASA programą „Discovery“. Planuojama, kad tyrimų zondai bus paleisti maždaug 2028–2030 metais.

Abi misijos buvo atrinktos per mokslinių recenzentų vertintą konkursą pagal savo mokslinę vertę ir įgyvendinamumą.

Viena iš šių misijų bus DAVINCI+, kurios pavadinimas reiškia „Veneros atmosferos giliųjų sluoksnių inertinių dujų ir chemijos tyrimai bei atvaizdavimas“. Per ją bus daugiausiai skirta Veneros atmosferos, sudarytos daugiausiai iš anglies dvideginio, sudėties ir raidos tyrimams.

Taip pat bus mėginama išsiaiškinti, ar planetoje kadaise buvo skysto vandens vandenynų.

DAVINCI+ misijos zondas, leisdamasis spirale, turėtų pasiekti tankiuosius atmosferos sluoksnius, kuriuose tvyro sieros rūgšties lašelių debesys.

Aparatas tiksliai išmatuos inertinių dujų ir kitų elementų koncentraciją, siekiant išsiaiškinti, nuo ko prasidėjo mūsų laikais Veneros atmosferoje stebimas itin intensyvus šiltnamio efektas.

DAVINCI+ zondas taip pat turėtų atsiųsti pirmųjų didelės raiškos atvaizdų iš vadinamųjų Veneros teserų – geologinių darinių, daugmaž panašių į Žemės žemynus. Mokslininkai kelia prielaidą, kad šie dariniai gali būti Veneros plokščių tektonikos procesų įrodymas.

Šių tyrimų rezultatai gali smarkiai pakeisti mokslininkų supratimą apie Žemės tipo planetų formavimąsi.

Kita misija pavadinta VERITAS – šis akronimas reiškia „Veneros emisijos gebos, radijo ir interferometrinio sintezuotosios apertūros radaro, topografijos ir spektroskopijos tyrimai“.

Per ją bus siekiama tiriant iš orbitos sudaryti Veneros paviršiaus darinių žemėlapį ir surinkti duomenų, galinčių pateikti užuominų apie planetos geologinę istoriją.

Radaru, dažnai pasitelkiamu statinių ir kitų struktūrų trimačiams atvaizdams kurti, bus ištirtas planetos reljefas, mėginant išsiaiškinti, ar šioje planetoje tebevyksta ugnikalnių išsiveržimai ir drebėjimai.

Be to, VERITAS infraraudonųjų spindulių skeneriai turėtų padėti nustatyti paviršiaus uolienų pobūdį, apie kurį šiuo metu labai nedaug žinoma, taip pat ar esama veikiančių ugnikalnių, atmosferoje paskleidžiančių vandens garų.

Šiaip misijai vadovauja NASA, bet zondo infraraudonųjų spindulių kameras parūpins Vokietijos aerokosminis centras, o Italijos kosmoso agentūra ir Prancūzijos nacionalinis kosmoso tyrimų centras (CNES) bus atsakingas už radarą ir kitus misijos elementus.

„Stulbinama, kiek mažai težinome apie Venerą, bet šių misijų apjungti rezultatai mums papasakos apie šią planetą, pradedant debesimis jos padangėje, baigiant ugnikalniais paviršiuje – iki paties jos branduolio“, – sakė „Discovery“ programos mokslininkas Tomas Wagneris (Tomas Vagneris).

„Atrodys, tarsi būtume šią planetą iš naujo atradę“, – teigė jis.

Vėliausias NASA pasiųstas Veneros tyrimų orbitinis zondas „Magellan“ šią planetą pasiekė 1990 metais, bet vėliau keletas kitų aparatų praskriejo netoli jos.

NASA vadovas atradimą pavadino „kol kas reikšmingiausiu įvykiu“ ieškant nežemiškos gyvybės.

Sąlygos šioje kaimyninėje planetoje dažnai pavadinamos pragariškomis: dienomis temperatūra Veneroje būna tokia aukšta, kad išsilydytų švinas, o atmosferą sudaro beveik vien anglies dvideginis.

Tačiau ekspertų komanda Veneros atmosferoje aptiko fosfino pėdsakų. Šios degios dujos Žemėje dažnai susidaro yrant organinei medžiagai.

Mokslininkai Havajuose ir Čilės Atakamos dykumoje esančiais teleskopais stebėjo išorinį Veneros debesų sluoksnį maždaug 60 km virš paviršiaus.

Žurnale „Nature Astronomy“ komanda pabrėžė, jog fosfino buvimas dar neįrodo, kad Veneroje esama gyvybės.

Tačiau turint galvoje, kad Veneros debesys yra labai rūgštūs ir greit sunaikina fosfiną, tyrimas parodo, kad kažkas ten vis sukuria šios medžiagos.

Norėdami tai paaiškinti mokslininkai sukūrė kelis modelius ir padarė išvadą, kad jų tyrimas pateikia įrodymų „dėl anomalių ir nepaaiškintų cheminių“ reiškinių Veneroje.

Pagrindinė tyrimo autorė Jane Greaves (Džein Grivs) iš Kardifo universiteto Fizikos ir astronomijos mokyklos naujienų agentūrai AFP sakė, kad vien fosfino buvimas neįrodo gyvybės mums artimoje planetoje.

„Nemanau, kad galime taip sakyti: net jei kokioje nors planetoje yra daug fosforo, joje gali nebūti kokių nors kitų gyvybei svarbių dalykų, kokio nors kito elemento, arba sąlygos gali būti per karštos, per sausos“, – sakė ji.

J. Greaves pridūrė, jog tai pirmas kartas, kai kokioje nors Žemės grupės planetoje, išskyrus Žemę, buvo rasta fosfino.

Fosfino atradimą Veneroje gyrė NASA administratorius Jimas Bridenstine'as (Džimas Braidenstainas), kuris tviteryje parašė: „Laikas suteikti prioritetą Venerai.“

„Gyvybė Veneroje? Fosfino, anaerobinės biologijos šalutinio produkto, atradimas yra kol kas reikšmingiausias įvykis kaupiant argumentus dėl gyvybės už Žemės ribų“, – rašė jis.

Keli tyrime nedalyvavę ekspertai, kaip ir patys tyrimo autoriai, sutinka, kad išvados labai įdomios, bet dar toli gražu nėra pirmasis gyvybės kitoje planetoje įrodymas. Pasak jų, išvados neatitinka standarto „ypatingiems pareiškimams reikia ypatingų įrodymų“, kurį nustatė velionis astronomas Carlas Saganas (Karlas Seiganas), dar 1967-aisiais spėliojęs apie galimą gyvybę Veneros debesyse.

Keista gyvybė

Ieškant nežemiškos gyvybės vienas svarbus metodas yra ieškoti biologinių procesų cheminių „parašų“. Viename Havajų bare susirinkę trys astronomai kaip tik ir nusprendė tokiu kampu pažvelgti į artimiausią kaimyninę planetą: ieškoti fosfino, kurio molekulę sudaro trys vandeninio atomai ir vienas fosforo atomas.

Žemėje fosfinas gali susidaryti tik dviem būdais: pramoniniu (šios dujos buvo gaminamos kaip cheminis ginklas per Pirmąjį pasaulinį karą) ir per menkai išstudijuotus gyvūnų ir mikrobų gyvybinius procesus.

Fosfino randama dumble vandens telkinių dugne, tokių gyvūnų kaip barsukai žarnyne, pingvinų išmatų krūvose, sakė vienas tyrimo autorių, Londono Imperijos koledžo astrofizikas Davidas Clementsas (Deividas Klementsas).

Bendraautorė Sara Seager (Sara Siger), Masačusetso technikos instituto (MIT) planetų specialistė, sakė, kad buvo išstudijuotos visos kitos galimybės ir visos jos – ugnikalniai, žaibai, maži meteoritai – buvo atmestos. „Nė vieno mūsų nagrinėtų procesų metu negalėtų pasigaminti toks fosfino kiekis, kuris paaiškintų mūsų komandos išvadas“, – sakė ji.

Taigi, lieka gyvybė.

Astronomai kelia prielaidas dėl to, kaip nesvetingoje planetoje, kur temperatūra prie paviršiaus yra maždaug 425 Celsijaus laipsniai, kur nėra vandens, o atmosferoje daug sieros rūgšties, galėtų egzistuoti gyvybė.

“Venera yra pragaras. Venera yra tarsi blogoji Žemės dvynė, – sakė D. Clementsas. – Kažkas Veneroje aiškiai pasisuko bloga, labai bloga linkme. Tai nevaldomo šiltnamio efekto auka.“

Tačiau taip yra prie planetos paviršiaus.

Pasak S. Seager, kokia nors keista gyvybė galėtų egzistuoti 50 km virš paviršiaus, tirštuose anglies dvideginio debesyse, kur laikosi maždaug kambario ar kiek aukštesnė temperatūra ir yra lašelių su trupučiu vandens ir daug sieros rūgšties.

Fosfiną galėtų išskirti kokie nors mikrobai, galbūt vienaląsčiai, gyvenantys tuose rūgšties lašeliuose 16 km storio debesyse, sakė S. Seager ir D. Clementsas. Lašeliams krintant hipotetiniai gyvi organizmai išdžiūsta, o paskui gali patekti į kitą lašelį ir atgyti.

Pasak D. Clementso, jo protas kalba jam apie „10 proc. tikimybę, kad tai gyvybė“, bet širdis „aiškiai nori“, kad ši tikimybė būtų daug didesnė, „nes tai būtų labai įdomu“.

Kosminės paieškos

Šiuo metu ieškant ankstesnių nežemiškos gyvybės formų didžiausias dėmesys skiriamas Marsui, kuriame, kaip žinoma, kažkada buvo visų organizmams anglies pagrindu būtinų sudėtinių dalių.

JAV ir Kinija neseniai išsiuntė į Raudonąją planetą marsaeigius, o Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) – atmosferos zondą.

Venera, kuri sukasi priešinga kryptimi nei Žemė ir kur diena yra 243 kartus ilgesnė, taip pat labai domina astronomus.

Ši planeta yra taip arti mūsų ir tokio panašaus dydžio, jog ne vien D. Clementsas mano, kad ji yra perspėjimas dėl nevaldomos klimato kaitos keliamų pavojų.

Ankstesni tyrimai pateikė įdomių detalių apie Venerą: joje turėtų būti aktyvių ugnikalnių, esama neseniai tekėjusios lavos požymių.

NASA į Venerą nieko nėra nusiuntusi nuo 1989 metų, bet Rusija, Europa ir Japonija yra išsiuntusios į kaimynę zondų. JAV kosmoso agentūra svarsto galimybes surengti dvi misijas į Venerą, kurių viena, „DAVINCI+" jau 2026 metais studijuotų Veneros atmosferą.

Remiantis labiausiai paplitusia teorija, Žemės palydovas atsirado, kai mūsų planetos jaunystėje su ja susidūrė maždaug Marso dydžio dangaus kūnas. Nuo smūgio dalis materijos išlėkė į orbitą, kur susiliejo ir suformavo mums pažįstamą Mėnulį.

Dėl gravitacinės sąveikos su Žeme, Mėnulis pamažu tolo (ir tebetolsta). Mėnulis Žemėje sukelia potvynius ir atoslūgius, o taip pat veikia mūsų pasaulio sukimosi greitį.

Veneros sudėtis ir parametrai beveik sutampa su Žemės. Galima daryti prielaidą, kad audringoje senovinėje Saulės sistemoje ją irgi turėjo atakuoti stambūs objektai. Tad, ir palydovai turėjo atsirasti, kaip ir Žemės atveju.

Dabartinė Mėnulio susiformavimo teorija / technologijos.lt nuotr.

Kodėl dabar nieko panašaus nematome? Tai bandoma paaiškinti keliomis teorijomis. Žemės Mėnulis galėjo atsirasti, nes po smūgio Žemės deformavosi, gravitacija išmestos materijos prisitraukti nepajėgė, ir ji susiliejo orbitoje. Gali būti, kad senovinis smūgis Veneros gravitacijos neiškreipė, ir nuolaužos orbitoje neišsilaikė.

Arba gal palydovas buvo susidaręs, tačiau pasislinko į išorę ir pabėgo nuo gimtosios planetos. Tačiau ši hipotezė turi problemą, juk pabėgimas turėjo trukti milijardus ar dešimtis milijardų metų.

Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Marso dydžių palyginimas / commons.wikimedia.org nuotr.

Yra dar viena Veneros paslaptį bandanti paaiškinti teorija. Kai kurie tyrėjai siūlo atkreipti dėmesį į itin lėtą planetos sukimąsi apie ašį (Veneros para trunka 243 Žemės paras) ir priešingą sukimosi kryptį – ji sukasi pagal laikrodžio rodyklę. Tai kelia dvigubo smūgio prielaidas.

Veneros vaizdas, gautas Saulės dinamikos observatorija. Jei stebėtumėte nuo planetos paviršiaus, pastebėtumėte, kad Saulė teka juda iš vakarų į rytus / NASA nuotr.

Pirmasis smūgis ne tik suformavo palydovą, bet ir pakeitė planetos sukimosi kryptį į priešingą. Pirminis palydovas galėjo pradėti dreifuoti nuo Veneros, kaip ir mūsiškis. Tačiau po kurio laiko įvyko antras susidūrimas, pakeitęs sukimosi kryptį, panaikinęs pirmojo susidūrimo poveikį.

Gali būti, kad sukimosi sulėtėjimui ir krypčiai įtaką padarė ir Saulės gravitacija. Kaip bebūtų, antrasis smūgis pakeitė palydovo ir Veneros gravitacinį kontaktą – palydovas ėmė judėti link planetos ir susidūrė su ja.

Beje, antrasis smūgius galėjo sukurti dar vieną palydovą. Jei taip, tai pirmasis palydovas galėjo stumtelėti antrąjį ir į planetą jie rėžėsi drauge. Šią idėją netgi būtų galima patikrinti, gavus Veneros uolienų pavyzdžių ir išanalizavus izotopinę sudėtį. Gal viena iš būsimų grįžimo į Venerą misijų tuo ir užsiims. O kol kas belieka kurti teorijas.

Astronomė Gražina Tautvaišienė sako, kad planetų suartėjimas matomas labai žemai prie horizonto.

Vilniaus universiteto astronomė G. Tautvaišienė taip pat sako, kad Jupiterio ir Veneros suartėjimas yra gan dažnas reiškinys.

Vis dėlto šio grožio nebūtų be centre mirgančios žvaigždės, todėl kviečiame pasižiūrėti, kaip atrodytų mūsų Saulė iš kiekvienos planetos. Tai padaryti leidžia dailininkas bei iliustratorius Ronas Milleris, kuris praleido daugiau nei 40 metų studijuodamas ir piešdamas giliausius kosmoso kampelius.

Dabar jis sukūrė seriją iliustracijų, kuriose vaizduoja visų Žemės „kaimynių“ kraštovaizdį, apšviestą Saulės šviesa: „Aš ne tik skyriau didžiulį dėmesį tam, kad Saulės ir planetų perspektyva kuo labiau atitiktų realybę, bet ir gilinausi į kiekvieno dangaus kūno kraštovaizdžio ypatumus“, – sakė R. Milleris.

Nepaisant to, kad Plutonas yra už 7,5 mlrd. kilometrų nuo Žemės, Saulės čia vis dar atrodo gana ryški: „Stovėdami Plutone atsidurtume nuolatinėje prietemoje, tačiau pati Saulė danguje vis dar būtų labai šviesus objektas“.

Saulės ryškumas yra lygus santykiniam atstumui nuo jos, pakeltam kvadratu. Tai reiškia, kad Saulės ryškumas sumažėja drastiškai nuo jos vos šiek tiek nutolus.

(½)² = ¼

Faktas, kad Plutone mūsų žvaigždė yra vis dar tokia ryški puikiai, parodo, koks galingas šis dangaus kūnas iš tikrųjų yra.

Merkurijus, kuris yra už 58 mln. kilometrų nuo Saulės 

Venera, kuri yra už 108 mln. kilometrų nuo Saulės

Žemė, kuri yra už 150 mln. kilometrų nuo Saulės

Marsas, kuris yra už 228 mln. kilometrų nuo Saulės

Jupiteris, kuris yra už 779 mln. kilometrų nuo Saulės

Saturnas, kuris yra už 1,43 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Uranas, kuris yra už 2,88 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Neptūnas, kuris yra už 4,5 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Plutonas, kuris yra už 5,91 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Naujausi NASA klimato modeliavimo rezultatai byloja, kad Venera ištisus 2 milijardus metų veikiausiai buvo švelnaus žemiško klimato planeta.

O kas čia nuostabaus? Juk Venera – Žemės dvynė. Kuri, bėgant milijardams metų, dėl savo pernelyg artimos kaimynystės su Saule ir šiltnamio efekto virto tikru pragaru su apie +500°C siekiančia „oro“ temperatūra ir sieros rūgšties lietumis.

Tačiau nuožmiu pragaru sesė Venera buvo ne visada. Anaiptol. O prieš gerus 3 mlrd. metus geriausiai kotiruojamos gyvybės lopšio akcijos galimai priklausė ne Žemei ar Marsui, o būtent Venerai. Panašu, kad anuomet Venera buvo palankiausias gyvybei Saulės sistemos kampelis.

Ši hipotezė iškelta jau prieš daugelį metų, tačiau pastaruoju metu įgyja naujų svarių argumentų. Kaip tik jų pateikė NASA Godardo kosminių tyrimų instituto mokslininkai. Jų sukurti klimato modeliai byloja, kad Venera ištisus 2 milijardus metų veikiausiai buvo švelnaus žemiško klimato planeta, kurioje tyvuliavo skysto vandens okeanai. Nepaisant to, kad Venera anais laikais Saulės spindulių gaudavo net 40 proc. daugiau nei Žemė dabar. Jei tik anuomet Venera aplink savo ašį sukosi sparčiau nei dabar...

„Jei tada Venera sukosi greičiau, dėl žemiško klimato vyravimo joje nelieka jokių vilčių – įsitikinęs tyrimo, kurio rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“, autorius Michaelas Way. – Bet jei sąlygos buvo palankios, temperatūra Veneroje galėjo būti beveik tokia pat, kaip ir Žemėje. Ir tai nuostabu!“

Žemės ir Marso tinkamumas gyvybei bėgant metams keitėsi. Geologiniai požymiai byloja, kad tolimoje praeityje Marsas buvo gerokai šiltesnė planeta nei dabar. Joje galėjo tyvuliuoti vandenynai. Žemės istorija priešinga – ji kadaise buvo pragaru ir palaipsniui vėso, kaupė atmosferoje deguonį, kol tapo gyvybei tinkamu pasauliu. Ne tik tinkamu, bet ir gausiai gyvenamu pasauliu.

O kaipgi Venera? Apie Veneros tinkamumą gyvybei svarstyta mažai. Ką ir kalbėti apie konkrečius tyrimus. Tokia šališka nuostata grindžiama, visų pirma, žinojimu, kad mūsų laikų Venera yra pekla su nepaprastai tankia atmosfera, nuodingais debesimis ir triuškinančiu atmosferos slėgiu, kuris net 100 kartų viršija Žemės slėgį (o jis, beje, irgi triuškinantis).

Juk į Venerą XX a. antroje pusėje zondų buvo deleguota ne vienas ir ne du. Tačiau visi jie Veneroje ištverdavo ne paras ir net ne valandas, o minutes ar net tik sekundes – Veneros atmosfera juos beveik iškart sutraiškydavo ir iščirškindavo dar nespėjusius dorai išsijungti... Tad kaip toks nuožmus pasaulis kadaise galėjo būti tinkamas gyvybei? Apie tai net minčių kilti negali.

Tačiau tokia nuostata gali būti klaidinga. Manoma, kad dabartinis Veneros topografinis paviršius vulkaninių procesų dėka susiformavo maždaug prieš 700 mln. metų. Kokia Veneros topografija buvo iki tol, galima tik spėlioti – apie tai mes nė neįsivaizduojame. Tiesa, vandenilio izotopų kiekis Veneros atmosferoje byloja, kad planetoje turėjo būti daug vandens – galbūt pakankamai, kad joje  tyvuliuotų vandenynai.

„Veneros specifikacijų planeta, skriejanti aplink Saulės tipo žvaigždę ir lėtai besisukanti aplink savo ašį – tai nuostabus vandenynų susidarymui ir gal net gyvybei palankių aplinkybių derinys“, – įsitikinęs M. Way.

Pirmųjų požymių, ar galėjo kada nors Venera būti tinkama gyvybei, M. Way su kolegomis ieškoti ėmė analizuodami zondo „Magellan“ surinktus topografinius Veneros duomenis. Juos sujungė su hipotetiniais vandens ir saulės šilumos kiekiais Veneros praeityje. Iš šių duomenų mokslininkai pamėgino sudaryti Veneros klimato modelį – analogišką tiems, kurie sudarinėjami Žemei.

Gauti rezultatai tyrimo autorius sudomino. Nepaisant to, kad prieš 2,9 mlrd. metų Venera gaudavo gerokai daugiau nei Žemė dabar, M. Way klimatinis modelis numato, kad vidutinė atmosferos temperatūra Veneros paviršiuje anuomet buvo +11°C. Modelis taip pat byloja, kad vos prieš 715 mln. metų ji Veneroje buvo tik 4 laipsniais aukštesnė ir siekė apie +15°C. Ir tik po to prasidėjo nevaldomi šiltnamio efekto procesai, pavertę Venerą pragaru. O iki tol mažiausiai 2 mlrd. metų Veneroje klimatas galėjo būti švelnus ir tinkamas gyvybei.

Vis dėlto tai tik modeliuojamojo pobūdžio samprotavimai, priklausantys nuo to, kokia anuomet buvo Veneros topografija ir orbitinės charakteristikos. Kai M. Way pamėgino pakeisti modelį ir Venerai prieš 2,9 mlrd. metų suteikė Žemės paviršiaus ir sukimosi charakteristikas, atmosferos temperatūra taip sumodeliuotos Veneros atmosferoje ženkliai pakilo.

„Norėjome patikrinti, kokią įtaką klimatui galėjo turėti planetos topografija, – paaiškino M. Way. – Įsitikinome, kad milžinišką.“

Ne mažiau svarbi ir Veneros sukimosi aplink savo ašį svarba. Kai savo modelyje M. Way Venerai prieš 2,9 mlrd. metų suteikė dabartines lėtas sukimosi charakteristikas (Venera aplink savo ašį apsisuka per 243 Žemės paras, kai Žemė – per 24 val.), klimatas buvo šiltas ir švelnus. Tačiau vos tik tyrėjai paspartino Veneros sukimąsi iki 16 Žemės parų, planeta iškart virto pragaištinga orkaite.

Panašu, kad lėtai besisukančios Veneros atmosferoje susiformuodavo milžiniškas debesis – į Saulę atgręžtoje planetos pusėje, ten, kur spinduliai nuožmiausi. Tas debesis atlikdavo gigantiško reflektoriaus (veidrodžio) funkciją ir neleisdavo Saulės spinduliams perkaitinti į Saulę ilgam atgręžto Veneros paviršiaus ir jos atmosferos. Bet jei Veneros sukimasis intensyvesnis, tas debesis išsisklaido ir tokios sistemos atmosferoje nelieka.

Nors toks modelis neįrodo, kad Venera kadaise galėjo būti tinkama gyvybei, vis dėlto jis pateikia pakankamai argumentuotą scenarijų, kad taip galėjo būti. Ypač turint omenyje tai, kad planetų sukimasis nėra pastovus ir kinta. Pvz., Žemės sukimasis lėtėja. Bet ją stabdo Mėnulis. Venera Mėnulio neturi... Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad Venera praeityje galėjo suktis sparčiau. Tačiau nustatyti tai nėra paprasta.

„Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, vis dėlto galėjo būti net ir taip, kad gyvybė užsimezgė visų pirma Veneroje, o tik paskui buvo pasėta Žemėje, – samprotauja M. Way. – Bet galėjo būti ir atvirkščiai. Žodžiu, mūsų dar laukia nuostabūs atradimai.“

Ir iš tikrųjų. Jei Venera buvo rojaus kampelis gyvybei net 2 mlrd. metų... Kiek toli galėjo joje būti pažengusi evoliucija? Ir kokia apokalipsė pavertė Venerą nūdienos pragaru?

Visos trys skrieja aplink itin vėsią žvaigždę nykštukę vos už 39 šviesmečių nuo mūsų, dydžiu ir temperatūra jos gali būti panašios į Žemę ir Venerą, sakoma mokslininkų pranešime, paskelbtame žurnale „Nature“.

„Tai pirma galimybė rasti cheminių gyvybės pėdsakų už mūsų Saulės sistemos ribų“, – sakė tyrimo vadovas Belgijos Lježo universiteto astrofizikas Michaelis Gillonas.

Visos trys planetos turi „pergalingą kombinaciją“: jų dydis yra panašus į Žemės, jos gali būti „potencialiai gyvenamos“ ir yra pakankamai arti, kad galima būtų išanalizuoti jų atmosferą pasitelkus šiuolaikines technologijas, sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Šis atradimas atveria visiškai naujus gyvenamų planetų „medžioklės plotus“, pridūrė jis.

M.Gillonas su kolegomis sukalibravo 60 centimetrų infraraudonųjų spindulių teleskopą Čilėje, dar žinomą kaip TRAPPIST, taip, kad „sugautų“ gelias dešimtis nykštukinių žvaigždžių, kurios yra nepakankamai didelės arba nepakankamai karštos, kad jas galima būtų pamatyti optiniais teleskopais.

Tada jie išsirinko, jų nuomone, daugiausiai žadančią žvaigždę, dabar vadinama TRAPPIST-1, kuri yra aštuonis kartus mažesnė už saulę ir gerokai šaltesnė.

Po kelių mėnesių žvaigždės stebėjimo astronomai pastebėjo, kad jos infraraudonasis signalas reguliariais intervalais trumpam nutrūksta, vadinasi, aplink ją skrieja kažkokie dangaus kūnai.

Toliau tiriant buvo patvirtinta, kad tai yra egzoplanetos – ne Saulės sistemoje esančios planetos.

Arčiausiai nykštukės esančios dvi planetos apskrieja ją per 1,5 – 2,4 paros ir gauna energijos mažiau, negu Žemė iš Saulės: viena – 4 kartus mažiau, kita – 2 kartus.

Atokesnė trečioji planeta savo orbitą įveikia per 4 – 73 paras, nurodo tyrėjai.

„Iki šiol tokių „raudonųjų pasaulių“, skriejančių aplink ultravėsias žvaigždes nykštukes, buvimas buvo grynai teorinis, o dabar mes jau turime ne vieną vienintelę planetą, o net tris“, – džiaugėsi vienas bendraautorių Emmanuelis Jehinas (Emanuelis Jehinas) iš Lježo universiteto.

Pasak jo, šis atradimas yra „paradigminis poslinkis“ gyvybės paieškose visatoje.

Pagal dydį ir artumą iki nelabai intensyvios žvaigždės visose trijose planetose gali būti regionų, kuriuose sąlygos gali būti palankios skystam vandeniui ar net gyvybei būti, daroma išvada.

Japonijos Akatsuki zondas pagaliau pasiekė Veneros planetą, iki kurios skriejo daugiau kaip penkerius metus – jis dėl variklių gedimo neišnaudojo pirmojo savo šanso įskrieti į orbitą aplink Venerą. Tada, prieš 5 metus atrodė, kad 300 mln. dolerių vertės zondas prarastas, tačiau Japonijos aeronautikos agentūrai JAXA nesklandumus pavyko eliminuoti.

Zondas Akatsuki į savo misiją leidosi 2010 m. kovą kartu su kitu JAXA zondu, saulės vėjo bangas kosmose išbandančiu IKAROS (Interplanetary Kite-craft Accelerated by Radiation Of the Sun).

Veneros orbiton Akatsuki turėjo įskrieti 2010 m. gruodžio 6 d. Jo užduotis – mažiausiai dvejus metus tyrinėti planetos debesis, orus ir atmosferą. Japonų mokslininkai tikėjosi, kad tai padės išsiaiškinti, kodėl ir kaip planeta tapo karščiausia planeta Saulės sistemoje – gyvybei visiškai netinkančiu pragaru.

Tačiau mėginant įskrieti į orbitą aplink Venerą, iš rikiuotės išėjo zondo variklis, todėl Akatsuki nuskriejo pro šalį į atvirą kosmosą. Nuo to laiko zondas, kurio pavadinimas japoniškai reiškia „Aušra“, 5 metus dreifavo aplink Saulę ir laukė antrojo šanso įskrieti Veneros orbiton. Antrasis šansas atėjo lygiai po penkerių metų – tą pačią gruodžio 6 d.

Todėl praėjusį sekmadienį Akatsuki įjungė nesugedusius mažuosius variklius ir per 20 min. pasiekė reikiamą orbitos aplink Venerą trajektoriją. Deja, pagrindinis zondo variklis seniai „miręs“. Po gruodžio 6-osios manevro praėjus keletui dienų, japonų mokslininkai įsitikino, kad šįkart viskas pavyko.

„Orbitinis zondo periodas dabar yra 13 parų ir 14 valandų, – rašoma pranešime spaudai. – Taip pat pastebėjome, kad zondas skrieja Veneros sukimosi kryptimi. Zondas veikia puikiai.“

Skriejančio dabartine orbita zondo Akatsuki mažiausiai aukštis virš Veneros paviršiaus siekia tik 400 km, o didžiausias – 440 000 km. Ši orbita yra kur kas labiau ištempta nei buvo planuota (o planuota buvo 30 valandų orbita, kurioje tolimiausias taškas nuo planetos turėjo siekti apie 80 tūkst. km).

Netrukus misijos Akatsuki komanda testuos tris iš šešių zondo instrumentų – kiti trys jau patikrinti, jų būklė įvertinta puikiai. Tada zondas pradės Veneros stebėjimo darbus. Tiesa, tuo pat metu Akatsuki pamažu manevruos taip, kad orbita nebūtų tokia ištempta. Mokslininkai tikisi orbitą pakoreguoti taip, kad orbitinis periodas sieks nebe 13 parų, o tik 9 paras, o tolimiausias orbitos taškas nuo Veneros siektų 310 000 km. Planuojama, kad zondas šią orbitą turėtų pasiekti iki 2016 m. balandžio.

JAXA mokslininkų įsitikinimu, nepaisant penkerių metų pertraukos, įtampos ir ne itin patogios orbitos, Akatsuki turėtų sugebėti įgyvendinti savo užduotis.

Akatsuki – antroji japonų tarpplanetinė misija. Pirmoji – zondas Nozomi – 2003 m. turėjo nuskrieti į Marsą, tačiau jam tai nepavyko. 2007 m. kitas japonų zondas Kaguya sėkmingai nuskriejo prie Mėnulio ir tyrinėjo Žemės palydovą iš orbitos. Misija baigta 2009 m., ją baigęs zondas buvo sudaužytas į Mėnulio paviršių.

Kelias naktis gyventojai danguje gali stebėti tris, viena šalia kitos atsidūrusias planetas – Venerą, Jupiterį ir Marsą. Ryškiausia bus Venera, skaičiuojama, kad ją matysime 12 kartų geriau nei įprastai.

Astronomo, Etnokosmologijos muziejaus direktoriaus Gunaro Kakaro teigimu danguje paryčiais pasirodys ir ketvirta planeta – Merkurijus, tačiau jį pamatyti prireiks stipresnių žiūronų ar teleskopo.

Manoma, kad arčiausiai planetos viena kitos bus ketvirtadienį arba penktadienį.