Išgirdus reportaže girdimą balsą, reikėtų suklusti – tai vienas iš požymių, kad žmogus gali turėti gerklų vėžį.

„Pacientai užkimsta ir tai nepraeina greitai. Jei pacientas užkimęs ilgiau nei dvi savaites, gydytojas otorinolaringologas tikrai turėtų jį pamatyti“, – akcentavo Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos gydytojas Kipras Pribuišis.

Gerklų vėžys – vis dažniau pasireiškianti liga, tikėtinai atsirandanti dėl žalingų įpročių.

„Jos dažnis – maždaug 11 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse skaičius stipriai mažesnis, pas mus – dar sovietinis palikimas, tam tikri rūkymo ir gyvenimo įpročiai, dėl kurių Lietuvoje daugiau sergančiųjų šia liga“, – hipotezę iškėlė K. Pribuišis.

Specialistai pastebi, kad per COVID-19 pandemiją dažnas pacientas į šią ligą numodavo ranka arba nesuprasdavo, kad gali sirgti. Dabar tenka gydyti jau gerokai pažengusias ligos stadijas, čia ypač svarbi ankstyva diagnostika.

„Du trečdaliai pacientų ateina jau su pažengusia stadija – trečia ar ketvirta. Problema, kuri buvo labai lengvai sutvarkoma prieš kelis mėnesius, tampa labai sunkiai sutvarkoma“, – patirtimi dalijosi K. Pribuišis.

Jei pacientas užkimęs ilgiau nei dvi savaites, gydytojas otorinolaringologas tikrai turėtų jį pamatyti.

Dažniausia išeitis – operacija.  Tenka išpjauti arba visas gerklas, arba kelias klostes, priklausomai nuo vėžio stadijos.

Kad gerklų vėžį pavyktų laiku diagnozuoti ir ligą būtų galima laiku išgydyti, KTU mokslininkai kartu su Klinikų komanda sukūrė dirbtiniu intelektu grįstą programėlę, kuri ligą atpažįsta iš balso.

„Gali būti mūsų ausimi nepastebimų pokyčių, bet sistema labai jautri ir signalo analizatorius gali išskirti vieną ar kitą sutrikimų grupę“, – programos veikimo principą pristatė KTU Informatikos fakulteto mokslininkas Rytis Maskeliūnas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Programėlė žmogų perspės, kada laikas apsilankyti pas medikus.

„Programėlė įvertins, ar balsas normalus, ar galimai balse yra nedidelių arba didelių pakitimų. Tai indikatorius daugybei ligų. Vykdėme analogišką tyrimą su Parkinsono pacientais ir nustatėme, kad galima diagnozuoti ir jį“, – inovacijų galimybėmis džiaugėsi R. Maskeliūnas.

Medikai sako, kad vėžio nustatymo programėlė būtų naudinga ir jau operuotiems pacientams.

„Būna navikai atsinaujina. Tada programėlė įspėja, kad kalba ir balsas keičiasi, laikas pasirodyti gydytojui. Jeigu tai pastebima anksti, nėra problemų“, – apie naudą jau operuotiems pacientams kalbėjo K. Pribuišis.

Dažniausias paciento portretas – priešpensinis vyras.

„Tyrimas šiuo metu atliktas su suaugusiais asmenimis, t. y. su Klinikose gydomais ir tyrime sutikusiais dalyvauti pacientais, bet ateityje, tikimės, kad įsitrauks ir kiti skyriai, dirbantys su vaikais“, – apie ateities planus prakalbo mokslininkas.

Mokslininkai kuria inovacijas ne tik kaip diagnozuoti ligą, bet ir kaip visiškai atkurti žmogaus balsą.

„Būsimu mūsų darbu sieksime balsą atkurti programiškai“, – sakė KTU mokslininkas.

Mokslininkai sako, kad išmaniesiems telefonams skirtą nemokamą programėlę jau bus galima atsisiųsti po pusmečio.

Naujosios Zelandijos gyventojas, išgarsėjęs daktaro Alano Granto vaidmeniu 1993 metų kino juostoje „Juros periodo parkas“, sakė, kad praėjusių metų kovą pradėjo gydytis nuo Ne Hodžkino limfomos (NHL).

75 metų S. Neillas tai atskleidžia savo knygoje „Did I Ever Tell You This?“, kuri bus išleista kitą savaitę.

Pirmajame skyriuje, parašytame chemoterapijos metu, S. Neillas rašo: „Aš sergu. Galimai mirštu. Gali tekti tai paspartinti“.

Aktorius laikraščiui „The Guardian“ teigė, kad dabar jo liga yra remisijoje, tačiau iki gyvenimo pabaigos jam bus taikoma chemoterapija.

„Negaliu apsimesti, kad praėjusiais metais nebuvo tamsių akimirkų, – sakė jis. – Tačiau tos tamsios akimirkos išryškina šviesą ir priverčia mane būti dėkingą už kiekvieną dieną ir be galo dėkingą už visus savo draugus. Tiesiog džiaugiuosi, kad esu gyvas.“

Tačiau tos tamsios akimirkos išryškina šviesą ir priverčia mane būti dėkingą už kiekvieną dieną.

Turtinga S. Neillo aktoriaus karjera prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje ir aprėpė dešimtis vaidmenų televizijoje ir kine, įskaitant „Birmingamo gaują“ (Peaky Blinders), „Raudonojo spalio medžioklę“ (The Hunt for Red October) ir „Fortepijoną“ (The Piano).

Šiuo metu jis ruošiasi vaidmeniui Liane Moriarty (Lianos Moriarti) bestselerio „Apples Never Fall“ televizijos ekranizacijoje, kuri bus filmuojama Australijoje.

Kai nevaidina, S. Neillas taip pat prižiūri vynuogynus vaizdingame Naujosios Zelandijos Pietų salos Centrinio Otago regione.

„Buvo atlikta keletas tyrimų, kurie parodė, kad dideli folio rūgšties kiekiai didina onkologinių ligų riziką“, – komentavo Karoliniškių poliklinikos Moterų klinikos vedėja Daiva Keršulytė.

„Folio rūgštis yra B grupės vitaminas – B9. Ji pakankamai populiari“, – sakė „Gintarinės“ vaistinės vaistininkė Sigita Korbutaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Paskutinį kartą vartojau folio rūgštį, kai buvau nėščia, laukiausi vaikelio“, – sakė vaistinėje užkalbinta moteris.

„Jeigu mokslas sako, tai gal ir galima tikėti“, – porino kita vaistinės klientė.

„Girdėjau apie tai, kad gali sukelti vėžį. Kaip visada, iš pradžių sako, kad galima vartoti, reikalinga, paskui, – negalima, kenkia“, – savo nuomonę dėstė pašnekovė.

Buvo atlikta keletas tyrimų, kurie parodė, kad dideli folio rūgšties kiekiai didina onkologinių ligų riziką.

 

„Man atrodo, kad kenkia bet koks ir bet ko perdozavimas. Netgi tos pačios informacijos peteklius yra kenksmingas. Manau, norvegų specializacija – žuvų taukai“, – šmaikštavo moteris.

Paklausėme ir gydytojų nuomonės.

„Nors tų tyrimų atlikta daug, negalima daryti vienareikšmiškos išvados. Patys tyrėjai tiria kitų mokslininkų atliktus tyrimus ir juos apibendrina. Vieni iš tokių duomenų, – kad piktnaudžiavimas folio rūgštimi, dideli jos kiekiai padidina prostatos vėžio riziką“, – sakė gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė-Lazarevičienė.

Gerokai anksčiau norvegai viešino tyrimą, kurį tęsė septynerius metus ir stebėjo daugiau kaip 6 tūkst. pacientų, sergančių išemine širdies liga. Folio rūgštis jiems buvo skiriama kartu su B12 vitaminu. Rezultatas buvo siejamas su padidėjusia vėžio rizika ir mirtingumu, tačiau jis siekia tik kiek daugiau nei 1 proc.

„Kadangi tai yra tik pavieniai tyrimai ir atsakymas nėra galutinis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai, kurie šias prielaidas patvirtintų arba paneigtų“, – teigė gydytojas rezidentas Irmantas Aleksa. 

Folio rūgštis įprastai skiriama planuojančioms nėštumą arba besilaukiančioms. Jos stoka kaip tik siejama su daug rizikų.

„Folio rūgštis dalyvauja kraujodaroje, tad ji yra labai svarbi vaisiaus vystymuisi. Taip pat mažina priešlaikinio gimdymo riziką“, – apie jos privalumus ir svarbą kalbėjo D. Keršulytė.

„Folio rūgšties stygius gali sąlygoti nervinio vamzdelio, kuris vėliau tampa nugaros smegenimis, defektus. Taigi mažina vaisiaus apsigimimų riziką, todėl besilaukiančioms moterims  rekomenduojama šią rūgštį vartoti visą pirmąjį nėštumo trimestrą“, – konstatavo I. Aleksa.  

Planuojant nėštumą, folio rūgštį rekomenduojama vartoti ir vyrams.

„Folio rūgštis net 30 proc. sumažina spermatozoidų chromosomų mutacijas“, – teigė D. Keršulytė.

Folio rūgšties gausu avokaduose, špinatuose, kiaušiniuose, pupelėse, taip pat – juodoje duonoje.

„Pagrindinis folio rūgšties šaltinis – žalios daržovės, ypač petražolės. Didelį kiekį folio rūgšties suteikia ir jaučio kepenys“, – vardijo S. Korbutaitė. 

Kadangi tai yra tik pavieniai tyrimai ir atsakymas nėra galutinis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai, kurie šias prielaidas patvirtintų arba paneigtų.

 

„Kad trūksta šios rūgšties, išduoda tokie simptomai, kaip silpnumas, nuovargis, galvos svaigimas, apetito stoka, nemiga. Jokių išskirtinių požymių, kurie galėtų išduoti, kad trūksta būtent folio rūgšties. Tad geriausiai tai parodo kraujo tyrimas“, – „Eurovaistinės“ vaistininkė Jovita Aleknienė.

Anot gydytojų, vartojant pakankamai folio rūgšties, kaip tik gali sumažėti vėžio tikimybė. Svarbiausia – gauti reikiamą kiekį. Ne per mažai ir ne per daug.

Saugi paros dozė suaugusiems – iki 400 mikrogramų. Tad jeigu vartojate multivitaminus, reikia pasitikrinti jų sudėtį ir kiekius.

„Šio vitamino perteklius organizme nesikaupia, pasišalina su šlapimu, tad perdozavimas nekelia didelio pavojaus. Nepaisant to, nerekomenduojama juos pradėti vartoti šiaip sau, prieš tai nepasitarus su šeimos gydytoju“, – perspėjo S. Korbutaitė. 

„Folio rūgšties perteklius organizme pasireiškia silpnumu, pykinimu, virškinimo sistemos sutrikimais“, – informavo  J. Aleknienė.

„Geriausia prieš vartojant vitaminus atlikti kraujo tyrimus. Tuomet žinosi, ko trūksta, ko per daug“, – išsakė savo nuomonę vaistinės klientė.

Tikslas – užauginti anūką

„Gydymas, kurį dabar gaunu, suteikia man galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Dabar esu jau ir po operacijos. Prieš kelis mėnesius dr. Audrius Dulskas atliko operaciją ir pašalino pradinį naviką. Dabar tos bjaurasties nebeturiu. Labai sėkmingai vyksta gydymas ir tikiuosi dar pagyventi. Esu pacientų programoje ir gaunu vaistus – naują modernų preparatą. Būtent šis vaistas palaiko mano gerą formą. Gyvenu, puikiai jaučiuosi, esu energinga, – pasakoja išplitusia endokrinine onkologine liga serganti vilnietė Janina Drelingienė. – Jaučiuosi sveikas žmogus. Reikia tik neužsiciklinti, kad esu sunkus ligonis. To visiškai negaliu sau leisti. Taigi aš sveika ir jauna, nesvarbu, kad man 71, – juk turiu pareigą auginti anūkėlį.“

Moteris pasakojo, kad globojamas aštuonerių metų anūkas gyvena kartu su ja. Dėl to jai tenka daug pareigų. „Įsivaizduokite, koks tai iššūkis. Aš daktarei kartą taip ir pasakiau – daktare, privalau gyventi, aš turiu vaikelį ant rankų – kad ir su tokia diagnoze, bet negaliu nei mirti, nei rimtai sirgti.

Pamėginkime tik įsivaizduoti – tai jaunų moterų darbas, 30-metės moterys tokius vaikučius turi. Į treniruotes, žinoma, jis jau ir pats nuvažiuoja, aš tik pasitinku. Žodžiu, ta mano pilnutėlė dienotvarkė nepalieka man laiko galvoti apie ligą, gailėtis savęs, laukti gailesčio iš kitų. Aš neturiu tam laiko“, – su šypsena pasakoja energinga senjorė.

Slepiasi: „Pasireiškę simptomai dažnai priskiriami kitoms ligoms, pvz., širdies, plaučių ligoms, dirgliosios žarnos sindromui ir kt.“, – pastebi E. Baltruškevičienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Diagnozė išgąsdino

Neuroendokrininis navikas vilnietei buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos.

„Taip – neuroendokrininis navikas, visi žino, kad jis ne toks greitaeigis. Aišku, mane labai išgąsdino ketvirta jo stadija. Bendra nuomonė apie tokius atvejus – pabaiga. Kiek tau liko, žmogeli?“ – sako J. Drelingienė.

Navikas jai diagnozuotas klubinėje žarnoje, tačiau buvo labai vėlai pastebėtas. Kadangi buvo mažas, jo nesimatė jokiais tyrimo būdais. „Tai buvo iš tiesų pasislėpęs navikas. Labai sunkiai diagnozuojama liga, ji labai slepiasi, dėl to ir iki ketvirtos stadijos priėjau. Jeigu būtų pastebėtas anksčiau, būtų kitais būdais sunaikintas. Nebūtų pažeisti kiti organai. Tai buvo labai nemalonus ir ilgas procesas. Iki žinios, iki ištyrimo ir gauto rezultato.

Moteris pasakoja, kad neuroendokrininis navikas jai buvo diagnozuotas tik tada, kai pasklido kepenyse. Tai buvo pastebėta atliekant kompiuterinę tomografiją, vėliau paimta biopsija.

„Dabar jau ketveri metai, kai baigėsi nežinia ir visa ta bjauri simptomatika: ir slapto kraujavimo buvo. Kai darė kolonoskopiją, deja, nieko nesimatė. Kentėjau ir pilvo skausmus, visokius nevirškinimus, viduriavimus. Kol pati nustačiau, kad negaliu vartoti pieno – esu alergiška. Netoleruoju alkoholio – esu absoliuti abstinentė. Mano liga man pasakė – ne. Jeigu nors saldainį suvalgyčiau su alkoholiu, mane iš karto išmėtytų dėmėmis. Tokia alerginė reakcija, – pasak J. Drelingienės, abstinente ji tapusi dėl ligos. – Tai dalykai, kurių mano liga netoleruoja. Nepriima organizmas.“

Kada prireikia operacijos

Sunegalavusiems žmonėms ji pataria nedelsti – iš karto kreiptis į gydytojus.

„Kai tik sunegaluoji, visuomet reikia eiti ir tirtis. Juolab kad yra programa, pagal kurią tiria dėl slapto kraujavimo, jeigu reikia, siunčia atlikti kolonoskopijos. Nebaisu – šis tyrimas atliekamas su bendra nejautra. Žmonės vis tiek bijo – bet per kolonoskopiją juk ir nustato ligą. Labai paprasta: pirmas žingsnis – slapto kraujo testas, antras žingsnis – kolonoskopija. Daugybė atvejų, kai liga nustatoma laiku. Nereikia bijoti tirtis. Reikia stengtis dėl savęs. Kiekvienas nori gyventi. Nereikia gulėti lovoje ir aimanuojant laukti. Raginu eiti, kreiptis, daryti tyrimus ir gydytis. Dabartinė medicina daug gali“, – įsitikinusi J. Drelingienė.

Audrius Dulskas. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Deja, kartais neuroendokrininiai navikai nustatomi tik jau esant pažengusiai ligai, kai atsiranda greitos operacijos reikalaujantys simptomai, pvz., žarnyno nepraeinamumo, kraujavimo, žarnų perforacijos“, – sako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) chirurgas koloproktologas doc. dr. Audrius Dulskas.

Pasak jo, tais atvejais, kai diagnozuojame neišplitusį neuroendokrininį naviką, paprastai užtenka operacinio gydymo. „Išplitusius neuroendokrininius navikus galima gydyti kombinuotu būdu – pašaliname pirminį židinį, vėliau galima taikyti abliacijos procedūras naudojant įvairius energijos šaltinius: karštį, šaltį arba kitais būdais šalinti metastazes kituose organuose. Gydymo eiliškumas visada aptariamas per daugiadalykės gydytojų komandos pasitarimus“, – sako docentas.

Deja, kartais neuroendokrininiai navikai nustatomi tik jau esant pažengusiai ligai, kai atsiranda greitos operacijos reikalaujantys simptomai, pvz., žarnyno nepraeinamumo, kraujavimo, žarnų perforacijos.

Būna gerai pasislėpę

Neuroendokrininiai navikai (NEN) išsivysto iš hormonus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas išskiriančių ląstelių, paplitusių daugelyje žmogaus organizmo vietų. Dažniausiai neuroendokrininių navikų aptinkama virškinimo trakto gleivinėse, kasoje, plaučiuose, jų gali būti ir skydliaukėje, antinksčiuose ir kitose vietose.

„Tai išskirtinė grupė retų navikų, kurie gali išsivystyti bet kur organizme. Šios navikinės ląstelės augdamos sudaro navikus ir gali išskirti hormonus, kurie lemia įvairius simptomus: viduriavimą, karščio, raudonio epizodus, dusulį, gali didinti arba mažinti gliukozės kiekį kraujyje. Būtent dėl tokio įvairaus neuroendokrininių navikų simptomų spektro nėra paprasta iš karto nustatyti neuroendokrininio naviko diagnozę. Simptomai dažnai priskiriami kitoms ligoms, pvz., širdies, plaučių ligoms, dirgliosios žarnos sindromui ir kt. Ne veltui šie navikai vadinami paslaptingaisiais, kamufliažiniais“, – pastebi NVI gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Edita Baltruškevičienė.

Pasak jos, dažniausiai neuroendokrininiai navikai vystosi lėtai – net keletą metų: „Ligos pradžioje jie nesukelia jokių specifinių simptomų ir tik ligai išplitus pasireiškia minėti karcinoidinio sindromo požymiai. Gydymo schema priklauso nuo ligos išplitimo, pirminio naviko vietos, ląstelių piktybiškumo. Lėtai augančius navikus stengiamasi operuoti, pašalinti ne tik pirminį naviką, bet ir metastazes, jei tai įmanoma.

Gydytoja džiaugiasi, kad Lietuvos gyventojams daugeliu atvejų galima skirti šiuolaikinį gydymą.

„Išplitusi liga gydoma biologine terapija, radionuklidų terapija, kartais ir chemoterapija. Biologinė terapija somatostatino analogais padeda ne tik pristabdyti naviko augimą, bet ir kontroliuoti karcinoidinį sindromą. Šis gydymas yra gerai toleruojamas ir leidžia pacientui ilgai gydytis išlaikant gerą gyvenimo kokybę“, – reziumuoja gydytoja E. Baltruškevičienė.

Tikrinamos nemokamai

Ankstyvos stadijos gimdos kaklelio vėžys dažniausiai nesukelia jokių simptomų, todėl, kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių, taip ir Lietuvoje, moterys reguliariai nemokamai profilaktiškai tikrinamos dėl šios ligos. Anksti nustačius ląstelių pakitimus, pradedamas gydymas, nelaukiant, kol jie progresuos į vėžinius. Jei kelias ligai užkertamas laiku, išsaugoma moters sveikata ir darbingumas.

„Galime pasidžiaugti, kad gimdos kaklelio vėžio prevencijos programoje dalyvaujančių moterų skaičius stabiliai auga ir jau gerokai pralenkė ikipandeminius rodiklius. Preliminariais ligonių kasų duomenimis, pernai šioje prevencijos programoje sudalyvavo 135 tūkst. moterų. Tai yra 9 tūkst. moterų daugiau nei 2021-aisiais ir 12 tūkst. daugiau nei prieš COVID-19 pandemiją“, – sako Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė.

Prieš metus ši prevencijos programa pasipildė naujomis paslaugomis: žmogaus papilomos viruso ir gimdos kaklelio citologinio tepinėlio skystoje terpėje tyrimais.

Dažnai lemia mirtį

Praeitais metais pagal gimdos kaklelio vėžio prevencijos programą sveikatą pasitikrino 19 proc. tikslinio amžiaus moterų. Vadinasi, iš visų pagal amžių galėjusių pasitikrinti moterų pernai programoje sudalyvavo tik kas penkta. Tai yra vos 1,5 proc. daugiau moterų nei užpernai. Taigi moterų dalyvavimas šioje prevencijos programoje yra per žemas, ypač žinant, kad sergamumas gimdos kaklelio piktybiniais navikais Lietuvoje kasmet perkopia 3 tūkst., ir tai yra viena iš dažniausių moterų mirties priežasčių pasaulyje.

Pagal gimdos kaklelio vėžio prevencinę programą kreiptis į šeimos gydytoją ir nemokamai pasitikrinti gali visos moterys nuo 25 iki 59 metų amžiaus (imtinai). Prieš metus ši prevencijos programa pasipildė naujomis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamomis paslaugomis: žmogaus papilomos viruso (ŽPV) ir gimdos kaklelio citologinio tepinėlio skystoje terpėje tyrimais.

Gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa. / VLK grafikas.

Svarbus rizikos veiksnys

ŽPV infekcija – didžiausias rizikos veiksnys susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Sužinoti, ar moteris yra užsikrėtusi šiuo virusu, galima atlikus ŽPV tyrimą skystoje terpėje. Moterims nuo 35 iki 59 metų (imtinai) kas penkerius metus atliekamas minėtas tyrimas. Jei ŽPV rezultatas teigiamas – atliekamas gimdos kaklelio citologinio tepinėlio skystoje terpėje tyrimas, siekiant nustatyti ikivėžines gimdos kaklelio būkles. Jei atsakymas leidžia įtarti patologiją, moteris yra siunčiama į gydytojo akušerio konsultaciją diagnozei patikslinti ir prireikus gydyti.

Moterims nuo 25 iki 34 metų (imtinai) – kas trejus metus atliekamas citologinio tepinėlio tyrimas ikivėžiniams pakitimams nustatyti. Gavus rezultatus ir nustačius pakitimų, gali būti atliekama kolposkopija, o jos metu biopsija, leidžianti objektyviai patvirtinti arba paneigti ligos diagnozę.

Moterims, norinčioms pasitikrinti pagal gimdos kaklelio prevencijos programą, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Pacientėms, kurios nepatenka į šioje programoje nustatyto amžiaus grupę, tačiau nerimauja dėl savo sveikatos, reikėtų taip pat neatidėliojant kreiptis į savo šeimos gydytoją. Įvertinęs sveikatos būklę, jis skirs reikiamus tyrimus, kad nustatytų negalavimų priežastį ir pradėtų gydymą, prireikus išrašys siuntimą konsultuotis pas gydytoją specialistą.

Gimdos kaklelio vėžio prevencijos programai finansuoti praeitais metais skirta 6 mln. eurų PSDF lėšų. Planuojama, kad šiais metais tam prireiks 6,5 mln. eurų.

– Naujausias tyrimas rodo, kad net taurė ar taurelė išgerta vakarieniaujant jau yra žalinga. Ar tiesa, kad net mažas kiekis alkoholio labai kenkia sveikatai?

– Tai yra naujausias tyrimas, naujausia studija, kuri buvo publikuota žurnale „The Lancet“. Tai – vienas seniausių, autoritentingiausių ir didžiausią reitingą turinčių medicinos žurnalų. Jame skelbiama, ką sako ir Pasaulio sveikatos organizacija, kad alkoholis priskiriamas prie taip vadinamos pirmos grupės vėžį sukeliančių medžiagų. Ir priskiriamas toms pačioms grupėms, kaip ir radiacija, tabakas bei asbestas. Visi žinome tų medžiagų žalą. Žmonės, kuriems reikia atlikti, tarkim, rentgeno nuotrauką, dažnai klausia gydytojo, ar tai nesukels jam kažkokių neigiamų pasekmių.

– Tačiau apie alkoholį visuomenėje tokios nuomonės nėra?

– Tikrai taip, apie alkoholį tokios nuomonės nėra. Manau, kad šis naujas atradimas neturės didelės įtakos tiems, kurie ir iki šiol visai nesirūpino ar mažai rūpinasi savo sveikata. Tačiau žmonės, kurie domisi naujais atradimais, tyrimais, susijusiais su sveikata, mityba, stengiasi gyventi sveikiau, padarys išvadas. Tyrimas rodo, kad net maži alkoholio kiekiai, pavyzdžiui per savaitę išgeriant mažiau kaip 1,5 litro vyno arba 3,5 litro alaus, arba iki 0,5 litro stipraus gėrimo, tai sukelia daugiau pusę tam tikrų vėžinių susirgimų. Moterims ypač padidina krūties vėžio, o vyrams ir moterims – apatinio bei viršutinio (burna, ryklė, stemplė, balso stygos) virškinamojo trakto vėžio riziką. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas yra nesaikingas alkoholio vartojimas?

– Skirkime tuomet žalingą ir priklausomybės vartojimą. Žalingam vartojimui priskiriami tam tikri standartiniai alkoholio vienetai, kurie nusako, kiek žmogus suvartoja alkoholio per savaitę. Vyrams ir moterims jie šiek tiek skiriasi. Maždaug tai yra 20–30 standartinių alkoholio vienetų per savaitę. Sakoma, kad toks kiekis jau sukelia organizmui žalą. Na, o naujausias tyrimas parodė, kad kuo žmogus mažiau vartoja alkoholio, tuo mažesnė rizika susirgti onkologinėmis ligomis. Ir, atvirkščiai, – kuo dažniau piktnaudžiauja svaigalais, tuo tikimybė susirgti vėžiu didesnė. Šis pakankamai naujas atradimas žmonėms, kurie rūpinasi savo sveikata, turėtų būti rimtas signalas. Na, o tiems, kurie turi priklausomybę nuo alkoholio, netgi lašas alkoholio ar saldainiuose esantis alkoholis jau yra žalingas.

– Ar į toksikologus žmonės dažniausiai kreipiasi dėl apsinuodijimo alkoholiu?

Bet koks alkoholis, yra alkoholis.

– Ir taip, ir ne. Kreipiasi ir dėl kitų apsinuodijimų, bet dėl alkoholio sukeltų komplikacijų turime didžiąją dalį pacientų.

– Teko skaityti, kad jei žmonės vartoja nealkoholinį alų, vis tiek yra pripratę prie alaus skonio ir jiems labai sunku atsisakyti alkoholio, irgi išsivysto priklausomybė. Ar tai tiesa?

– Tie, kurie yra priklausomi nuo alkoholio, dažniausiai linkę save apgaudinėti. Labai didelė rizika, kad problemų dėl alkoholio turintis žmogus vėliau pereis prie tų pačių, bet jau alkoholio turinčių, gėrimų.

– Tai galime daryti išvadą, kad kenkia bet koks alkoholis, nesvarbu, ar tai būtų vynas, ar  alus, ar stiprieji gėrimai?

– Na, taip, be abejo. Mūsų kepenys neskiria nei kvapo, nei skonio, „neskaito“ etikečių ir nesupranta, ką žmogus geria – vyną, alų ar degtinę. Bet koks alkoholis, yra alkoholis. 

Puikios perspektyvos dingo

Veronika (vardas pakeistas) keturiolika metų gyvena su ŽIV diagnoze. Sportiška, liekna 41-erių metų moteris dirba viename iš ŽIV prevencijos centrų, kur teikiama nemokama pagalba ŽIV infekuotiems asmenims. „Kiekvienas galime būti jų vietoje“, – sako tyliai.

Veronikos vaikystė atrodė graži. Su tėvais ir jaunesne sese gyveno erdviame keturių kambarių bute Vilniaus centre, puikiai mokėsi, grojo fortepijonu, mėgo skaityti, o baigusi mokyklą su pagyrimu tapo viena geriausių Vilniaus universiteto studenčių. Vienintelis dalykas, temdęs šią idilę, – mamos liga. Ji sirgo šizofrenija. Dėl patiriamos įtampos penkiolikmetė Veronika susirgo anoreksija. Išsikapstė, bet mokantis antrame kurse užgriuvo naujos bėdos – nuo insulto mirė tėtis, o po pusmečio nusižudė mama.

„Po tėvų mirties pajutau tuštumą. Supratau, kad viską, ką dariau iki tol, dariau dėl jų – kad jie manimi galėtų didžiuotis, – prisipažįsta Veronika. – Dabar nebeliko prasmės tai daryti. Nebuvo jokio stimulo mokytis, kažko siekti. Mečiau studijas.“

Netrukus Veronika susipažino su Igoriu – aštuoneriais metais vyresniu, nuo narkotikų priklausomu, ką tik iš įkalinimo įstaigos grįžusiu vyru. „Šliejausi prie jo kaip prie tėvo, nors jis nuolat mane žemino, smurtavo“, – prisimena ji. Kad Igoris yra infekuotas ŽIV, Veronika sužinojo per vėlai, po pusmetį trukusio bendro gyvenimo ir lytinių santykių, kurių metu nesisaugojo. Tačiau reagavo į tai ramiai. „Buvau pasiryžusi sirgti kartu su mylimu žmogumi ir galbūt – net vieną dieną mirti kartu su juo. Pasakiau, kad niekada gyvenime jam dėl to nepriekaištausiu, ir savo pažadą tesėjau, nors ŽIV užsikrėčiau tik dėl jo melo ir lengvabūdiškumo.“

Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.

Igoris pripratino Veroniką ir prie heroino. „Leidausi „saugiomis“ dozėmis, kad neprarasčiau savo kūno kontrolės, – sako Veronika. – Man patiko ta ramybė ir vidinė tyla, kuri užplūsdavo pavartojus. Visi blogi prisiminimai ir problemos nutoldavo.“ Tačiau vieną dieną moteris suprato, kad saugių dozių nebūna, ji pasijuto įklimpusi. Savijauta vis prastėjo, pinigų trūko. „Prisimenu: brendu per sniegą alkana, sušalusi, suplyšusiais batais. Kūną skauda taip, kad atrodo jį kažkas plėšo gabalais, krečia drebulys, teka ašaros... Kas tie batai, kam tas valgis, jei reikia dozės, – prisipažįsta moteris. – Malonumo iš to patirdavau vis mažiau, narkotikų reikėjo tam, kad jausčiausi normaliai. Kartais norėdavau mirti.“

Vėžys, netikėtas nėštumas

Rizika: nežinant, kad Veronika laukiasi, pirmąjį nėštumo trimestrą ji buvo gydoma radioaktyviuoju jodu, dėl to labai išaugo tikimybė, kad kūdikis gims neįgalus.

Veronika ne kartą bandė nutraukti narkotikų vartojimą, tačiau vis nesėkmingai. Galiausiai padėjo metadono programa. Savijautai pagerėjus moteris nustojo vartoti narkotikus. Kreipėsi į „Demetrą“ – ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociaciją, lankėsi jų rekomenduojamuose mokymuose, pradėjo ŽIV antiretrovirusinę terapiją (ART). Tačiau tuomet tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo nauja žinia – Veronika sužinojo serganti skydliaukės vėžiu. „Ta diagnozė mane pribloškė labiau nei žinia, kad sergu ŽIV. Vėžys man atrodė mirtina liga. Juk buvau vos 27-erių, ką tik pradėjusi iš naujo kabintis į gyvenimą.“ Vis dėlto ji pradėjo gydymo kursą – operacija, hormonai, radioaktyvusis jodas. „Pradėjau priaugti svorio. Maniau, kad tai pašalinis hormonų poveikis, todėl nekreipiau dėmesio, – prisimena ji. – Paaiškėjo, kad laukiuosi. Tai mane pribloškė. Baisiausia buvo dėl to radioaktyvaus jodo, kurį gavau pirmąjį, patį jautriausią nėštumo trimestrą. Gydytojai sakė, kad tikimybė pagimdyti neįgalų kūdikį – labai didelė. Bijojau ir dėl ŽIV. Klūpodama maldavau jų nutraukti nėštumą, bet buvo per vėlu – trys mėnesiai, kai leidžiama tai padaryti, jau buvo praėję.“ Veronika darė viską, kad apsaugotų būsimą kūdikį bent jau nuo užsikrėtimo ŽIV – tęsė ART, sutiko su Cezario pjūviu, nuolat vežė jį testuoti ir visą laiką su nerimu stebėjo. Įvyko stebuklas – sūnus gimė sveikas. Vienintelė problema, kurią turi – dėl skydliaukės pažeidimo atsiradusi įgimta hipotirozė.

Ratas įsisuko iš naujo

Po sūnaus gimimo praėjus dvejiems metams Veronika išsiskyrė su Igoriu ir pradėjo gyventi su Andriumi. Kad turi ŽIV, moteris prisipažino jam iš karto, nors taikant ART viruso jos kraujyje testai jau seniai nerodė. Andrius neužsikrėtė. Deja, jis taip pat buvo priklausomas nuo narkotikų. Netrukus prie senų įpročių grįžo ir Veronika. Nors daug dirbo, pinigų vis trūko. Draugo įkalbėta pradėjo imti greituosius kreditus. Skolos augo, pasiekė 20 tūkst. eurų, antstoliai spaudė, vėl visu sunkumu užgriuvo problemos. Negana to, Igoris pasiekė, kad jam atitektų sūnaus priežiūra ir pusė Veronikos buto. „Man tiesiog nebeliko, dėl ko gyventi, todėl vartojau vis daugiau“, – prisimena moteris.

Kai Andrius buvo įkalintas už prekybą narkotikais, Veronika vėl pabandė stotis ant kojų. Išsiskyrė su Andriumi. Šiandien Veronika džiaugiasi, kad pati save išlaiko, tvarkingai moka skolas, dirba dviejuose darbuose ir stengiasi atkurti prarastą ryšį su sūnumi. Narkotikų nevartoja jau ketverius metus. „Sunkiausi yra pirmieji mėnesiai, bet kuo labiau tolsti nuo tos bedugnės, tuo mažiau norisi prie to grįžti. Man visa tai pernelyg daug kainavo, kad dėl vienos dozės vėl visko atsisakyčiau“, – sako ji.

ŽIV ir motinystė suderinama

Apie riziką ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti infekuotą kūdikį ir būdus jį apsaugoti nuo vėlesnio užsikrėtimo papasakojo Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė.

Raimonda Matulionytė. Asmeninio archyvo nuotr. 

„Jei moteris nesigydo, laikoma, kad rizika nėštumo ir gimdymo metu užkrėsti kūdikį yra apie 23 proc., o jeigu jis žindomas, ji padidėja dar 10–16 proc. Taigi bendra rizika yra apie 40 proc. Tai priklauso ir nuo stadijos. Jei moteris ŽIV užsikrečia prieš pat pastodama arba per pirmąjį nėštumo trimestrą, rizika labai padidėja. Laimei, Lietuvoje visos nėščiosios, net ir nepriklausančios rizikos grupėms, dėl ŽIV tikrinamos du kartus – pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą, – pasakoja profesorė. – Jei moteris gydosi, rizika užkrėsti kūdikį sumažėja iki 0,5 proc. Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.“

R. Matulionytės žodžiais, kai viruso aktyvumas nuslopintas, Cezario pjūvis ŽIV infekuotoms moterims nebūtinas. Jis buvo daromas seniau, kai dar nebuvo tokių efektyvių vaistų ir nebuvo sukaupta pakankamai įrodymais grįstų duomenų. Dabar, kai virusologinių tyrimų atsakymai palankūs, moterys skatinamos gimdyti natūraliai.

„Žindyti nerekomenduojama jokiu būdu. Būtų tikrai gaila, jei gimęs sveikas kūdikis užsikrėstų ŽIV per motinos pieną. Geriausia išeitis – pieno mišiniai. Galbūt ne visos mamos pajėgios nusipirkti mišinukų, valstybė tai galėtų kompensuoti. Kitose šalyse jie kompensuojami, tiesa, kai kuriose jų ŽIV paplitęs labiau, tad tai aktualiau, – pastebėjo gydytoja infektologė. – Manau, valstybė taip pat galėtų labiau skatinti įsivaikinti tuos ŽIV infekuotus vaikus, kurių mamos vartoja narkotikus, stokoja socialinių įgūdžių, jų teisės apribotos. Pavyzdžiui, Estijoje tokie vaikai jau buvo įsivaikinti be baimės. Nemažai tokių vaikų yra Rumunijoje, Ukrainoje. Jei ŽIV infekuoti vaikai nuo mažens yra stebimi pediatrų, vartoja paskirtus vaistus, jie gyvena tokį pat visavertį gyvenimą kaip ir kiti sveiki vaikai.“

Gimė aštuoni ŽIV infekuoti vaikai

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pateiktais duomenimis, per visą ŽIV registracijos Lietuvoje laikotarpį žinoma apie 209 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų gimdymus, gimė 8 ŽIV infekuoti vaikai. Minėti 8 atvejai yra tie, kai moterys į gydytojus nesikreipė, kreipėsi vėlai arba nesilaikė gydytojo nurodymų.

NVSC duomenimis, 2021 m. Lietuvoje gimdė 11 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų.

Lietuvoje nuo 2007 m. visoms nėščiosioms sudarytos galimybės nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV du kartus nėštumo laikotarpiu. Tyrimo išlaidos padengiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Tokio profilaktinio patikrinimo metu nėščiosioms kasmet diagnozuojami keli ŽIV infekcijos atvejai: 2021 m. – du, 2020 m. – penki, 2019 m. – vienas. Tai leidžia laiku pradėti antiretrovirusinę terapiją (ART) ir užtikrinti, kad sumažėtų tikimybė naujagimiui užsikrėsti ŽIV. Vaistai kompensuojami iš PSDF biudžeto. Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, ji turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo ir tęsiama 4 savaites (už šį gydymą taip pat sumokama iš PSDF biudžeto).

Psichologinę ir kitokią pagalbą teikia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“, tel. (8 5) 233 2533, 8 687 10 655, e. p. demetra@demetra.lt. Šios organizacijos ŽIV prevencijos centro tel. 8 608 80 534, e. p. checkpoint.demetra@gmail.com.

Kaip ketvirtadienį pranešė ministerija, ES valstybių ministrai tarsis dėl socialinių klausimų, tokių kaip sąlygų darbo vietose gerinimas, darbuotojų apsauga nuo asbesto, lyčių lygybė. Taip pat aptars rekomendacijas, susijusias su slauga, vaikų švietimu, neįgaliųjų ir ilgalaikių bedarbių integracija į darbo rinką.

Penktadienį taryboje bus svarstomos su sveikatos apsauga susijusios temos – COVID-19 vakcinų pirkimas ir išvadų dėl vakcinacijos, kaip efektyviausios priemonės prieš ligos plitimą, patvirtinimas. Ministrai priims sprendimą dėl atnaujintų vėžio patikrų rekomendacijų ES lygiu.

Susitikimo metu bus pristatytos Europos sveikatos duomenų erdvės bei Kraujo, ląstelių ir audinių reglamentų pažangos ataskaitos.

Dalyviai bus supažindinti su farmacijos teisės aktų peržiūra, medicinos prietaisų reglamento įgyvendinimo eiga, derybų dėl naujos PSO pandemijų sutarties progresu, ES globalios sveikatos strategija.

A. Dulkys taip pat dalyvaus diskusijoje psichikos sveikatos tema.

ES sveikatos ministrų tarybos vyksta reguliariai, priklausomai nuo aktualijų. Paskutinė ministrų taryba vyko birželio 14 dieną Liuksemburge.

Onkologinėmis ligomis Lietuvoje kasmet suserga apie 18–20 tūkst. žmonių. Nemaža dalis jų pasveiksta. Tačiau kitai daliai susirgusiųjų vėžys išplinta – atsiranda metastazių kituose organuose ar audiniuose. Jų atsiradus, paprastai diagnozuojama ketvirta ligos stadija.

„Tai, ar vėžys išplis organizme, ar atsitrauks, priklauso nuo daugelio dalykų“, – sako Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė profesorė R.Jančiauskienė.

– Ar galima sakyti, kad metastazių dažniausiai atsiranda po remisijos?

– Taip apibendrinti negalima. Kalbant apie metastazes, yra dvi situacijos. Vieniems, nedidelei daliai (apie 15–20 proc.) pacientų, jų būna diagnozės nustatymo metu, ir mes iš karto imame gydyti ir pirminį naviką, ir metastazes. Kitiems nustatant diagnozę randamas neišplitęs navikas (metastazių nėra). Tokiu atveju taikomas pradinis vėžio gydymas, liga atsitraukia. Vieniems remisija tęsiasi visą gyvenimą, o kitiems po kurio laiko liga gali atsinaujinti.

Kiekvienos onkologinės ligos atveju skiriasi dalis pacientų, kuriems liga diagnozuojama iškart IV stadijos. Pvz., 20–25 proc. storosios žarnos vėžio atvejų diagnozuojant ligą iš karto nustatomos ir tolimosios metastazės.

Sergant pirmos, antros ar trečios stadijos onkologine liga galimas visiškas pasveikimas. Neretai gydymas pradedamas nuo operacijos. Jei ligos atsinaujinimo rizika didelė, tenka skirti adjuvantinį (papildomą – red. past.) gydymą. Jo parinkimas priklauso nuo vėžio tipo, nuo molekulinių charakteristikų. Tai gali būti chemoterapija, biologinė terapija, hormonų terapija, imunoterapija ir t. t. Išgydome ir stebime tą žmogų. Paprastai pirmus dvejus metus jis turi apsilankyti pas onkologą kas 3–4 mėnesius. Atliekame reikiamus tyrimus – kraujo, echoskopiją, jei reikia – plaučių rentgeno nuotrauką ir kitus. Vėliau vizitai pas gydytojus ima retėti. Trečiais ketvirtais metais žmogus gali lankytis kas pusmetį, dar vėliau – kartą per metus. Jei per 5 metus liga neatsinaujina, darome išvadą, kad žmogus pasveiko, rizika ligai atsinaujinti – labai maža. Vėliau nei po 5 metų onkologinė liga atsinaujina vos 1–2 proc. pacientų. Ilgiau nei 5 metus onkologai gali stebėti, pvz., krūties vėžiu sergančias moteris, kurioms skiriama 10 metų trukmės hormonų terapija.

Vėliau nei po 5 metų onkologinė liga atsinaujina vos 1–2 proc. pacientų. Taigi, paprastai 5 metai yra tam tikra riba.

Taigi, paprastai 5 metai yra tam tikra riba. Jei per tą laiką liga neatsinaujina, vėliau onkologai tokio žmogaus sveikatos dažniausiai nebestebi – jį toliau stebi šeimos gydytojas. Jo kompetencijos tam pakanka – jis gali skirti atlikti plaučių rentgenogramą ar pilvo echoskopiją. Jei atlikus šiuos tyrimus kyla įtarimų dėl galimo ligos atsinaujinimo, šeimos gydytojas paprastai pacientą siunčia pas gydytoją onkologą.

– Nuo ko priklauso, ar liga atsinaujins ir atsiras metastazių?

– Tai nulemia labai daug faktorių. Vienas jų – pradinis ligos išplitimas. Kuo ankstyvesnė ligos stadija diagnozuojama, tuo didesnė tikimybė visiškai pasveikti ir mažesnė tikimybė, kad liga atsinaujins. Onkologijoje vertinama, kiek žmonių tebėra gyvi po diagnozės nustatymo ir pagrindinio gydymo praėjus 5 metams. Pateiksiu storosios žarnos vėžio pavyzdį. Jei jis diagnozuojamas pirmos stadijos, kai navikas dar visai mažytis, liga neišplitusi kitur, tikimybė išgyventi 5 metus ir ilgiau yra apie 90 proc. Jei antra stadija – 70–75 proc., jei trečia – 50–60 proc., jei ketvirta – apie 10 proc.

Ketvirtos stadijos liga dažniausiai yra nepagydoma. Tada mes taikome gydymą tam, kad sustabdytume jos progresavimą – taip prailginamas žmogaus gyvenimas. Gydoma dažniausiai vaistais nuo navikų.

– Kuriomis onkologinėmis ligomis sergant metastazių atsiranda dažniau?

– Internete prieinamoje europinėje studijoje EUROCARE-5 vertinamas žmonių, sergančių įvairiomis onkologinėmis ligomis, 5 metų išgyvenamumas skirtingose Europos valstybėse. Matyti, kad, pvz., žmonių, sergančių kasos vėžiu, 5 metų išgyvenamumas yra tik apie 7 proc., o sėklidžių vėžiu (tai dažniausias jaunų vyrų piktybinis navikas) – daugiau kaip 80 proc. Vadinasi, sėklidžių vėžys yra geros prognozės onkologinė liga. Taip vadinamos tos onkologinės ligos, kuriomis sergančių žmonių 5 metų išgyvenamumas siekia 70–80 proc. Vadinasi, didžioji dauguma šių ligonių pasveiks. Geros prognozės onkologinė liga yra ir odos melanoma. Rizika ja susirgti išauga, jei žmogus ilgai būna kaitrioje saulėje vidury dienos, jei dažnai nudega tiek, kad oda net lupasi. Jautresni yra žmonės, kurių oda yra ypač balta. Apie 80 proc. susirgusiųjų melanoma pasveiks.

Tos onkologinės ligos, kuriomis susirgę 5 metus ir ilgiau išgyvena tik iki 20–30 proc. ligonių, vadinamos blogos prognozės onkologinėmis ligomis. Tai kasos, skrandžio, kepenų, plaučių onkologinės ligos. Jos dažniau atsinaujina – arba atsiranda vietinis recidyvas, t. y. navikas po operacijos vėl atauga toje pačioje vietoje, arba atsiranda metastazių.

– Kaip krūties vėžys?

– Krūties vėžys yra geros prognozės vėžys. Pagal EUROCARE-5, 5 metų išgyvenamumas sergant šia liga siekia 75–80 proc. Tačiau žiūrint individualiai – kaip minėjau, daug lemia tai, kokios stadijos liga diagnozuojama. Be to, sergant krūties vėžiu, labai svarbus yra individualizuotas gydymas, taikomas atsižvelgiant į šio vėžio molekulinius potipius. Svarbus ne tik naviko dydis, bet ir kokio agresyvumo ir molekulinių charakteristikų ląstelės jį sudaro. Agresyvesnės ląstelės linkusios greičiau dalytis, skverbtis gilyn į kitus audinius. Kuo greičiau jos dalijasi – tuo greičiau auga navikas. Įprastai audinių ląstelės per žmogaus gyvenimą pasidalija 60–80 kartų ir miršta. Vėžio ląstelė nemiršta – ji vis dalijasi ir dalijasi. Nelabai agresyvaus vėžio atveju ląstelė pasidalys maždaug kartą per pusmetį, o agresyvaus – kas 1–4 savaites. Vadinasi, kažkoks gumbelis po savaitės ar dviejų bus dvigubai didesnis nei anksčiau. Agresyvus vėžys daug greičiau išsekina žmogų ir dažniau lemia mirtį. Jei, pvz., krūties vėžio ląstelės turi tam tikrų receptorių – vadinamųjų HER-2 receptorių – prognozė bus prastesnė. Kita vertus, jų esant, skirsime vaistų, veikiančių tuos receptorius, ir taip sustabdysime tos piktybinės ląstelės augimą ir padėsime nemažam procentui moterų pasveikti.

Eiga: jei per 5 metus nuo pirminės diagnozės onkologinė liga neatsinaujina, vėliau tokio žmogaus sveikatos būklę stebi nebe gydytojas onkologas, o šeimos gydytojas. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

– Ar metastazės reiškia, kad tai – IV ligos stadija?

– Taip, dažniausiai, jei yra metastazių kituose organuose, nustatoma IV ligos stadija. Formuluodami diagnozę vertiname tris dalykus: pirminį naviką, aplink jį esančius limfmazgius ir tai, ar kituose organuose yra tolimųjų metastazių. Tačiau jei, pvz., galvos ar kaklo pirminis navikas yra labai didelis, peraugęs kraujagysles, nervinius rezginius arba kaulus, t. y., toks didelis, kad jo neįmanoma pašalinti, paprastai tai reiškia, kad liga yra IV stadijos (net ir nesant metastazių). Pvz., sėklidžių vėžio IV stadijos iš viso nėra. Didžiausia nustatoma stadija – IIIC.

Vilčių teikia vadinamoji precizinė, individualizuota medicina, kai gydymas skiriamas atsižvelgiant į tam tikrą molekulinį naviko požymį.

– Kokiais atvejais vėžio žymens tyrimas nerodo, kad liga sugrįžo ir yra metastazių?

– Vėžio žymuo nėra vėžio diagnostinis kriterijus. Jis yra pagalbinis tyrimas, atliekamas greta kitų. Visų pirma mes turime rasti naviką, paimti biopsiją – to darinio audinio gabaliuką – ir nustatyti vėžį. Tik tada mes parenkame, kokį vėžio žymenį tirti. Būna situacijų, kai žmogui diagnozuotas vėžys, tačiau atlikus tyrimus matome, kad vėžio žymenys nepadidėję. Paprastai šiuos tyrimus skiriame prieš atliekant naviko šalinimo operaciją. Jei pašalinus naviką šie žymenys sumažėja, sakome, kad šis žymuo šiam žmogui informatyvus. Verta jį periodiškai pakartoti: padidėjęs žymuo rodys galbūt atsinaujinusią ligą. Tačiau vien žymens padidėjimo mes nevertiname kaip ligos progresavimo įrodymo ir vien tuo remdamiesi nepradedame žmogaus gydyti. Jei vėžio žymuo konkrečiam žmogui padidėjęs, reikia atlikti radiologinius tyrimus ir aptikti, kurioje vietoje yra navikas.

– Jei žmogui yra buvusi onkologinė liga ir jis yra remisijoje, koks yra pagrindinis diagnostinis kriterijus ar tyrimas norint nustatyti, ar liga sugrįžo?

– Kiekvienai vėžio lokalizacijai atliekami skirtingi tyrimai. Jeigu tai krūties vėžys, atliekamos mamogramos, taip pat pažasties, viršraktikaulio srities limfmazgių tyrimas. Be to, atliekami tyrimai, parodantys ligos išplitimą į kitus organus. Šiuo atveju tai būtų pilvo echoskopija, plaučių rentgenograma.

Jei tai žarnyno vėžys – greta pilvo echoskopijos ir plaučių rentgenogramos atliktume ir kolonoskopiją, kad storoji žarna būtų apžiūrėta iš vidaus. Tiesa, kolonoskopija skiriama rečiau, nes šis tyrimas taip pat turi tam tikrų rizikų. Jis skiriamas kas 2–3 metus, priklausomai nuo to, kas žarnyne buvo rasta atliekant ankstesnius tyrimus. Jei buvo rasta polipų – tyrimas bus kartojamas po metų, o jei ten viskas gerai – galima skirti jį atlikti po 2–3 metų. Kitus tyrimus galima atlikti ir dažniau: pirmaisiais metais – kas 3–4 mėnesius, o paskui rečiau. Jei kažkas įtartino pastebima atliekant tokius paprastesnius tyrimus kaip echoskopija, plaučių rentgenograma, tada reikėtų skirti kompiuterinės tomografijos tyrimą. Tačiau kai kurias onkologines ligas, pvz., galvos ir kaklo navikus, geriau parodo magnetinio rezonanso tyrimas.

– Ar tam tikros lokalizacijos metastazės yra pavojingesnės už kitas?

– Smegenų metastazės yra bene pavojingiausios, tačiau situacijų būna įvairių. Žinau pacientą, kuriam buvo išoperuotas smegenų navikas ir nustatyta, kad tai – ne pirminis navikas, o metastazė. Tai buvo liaukinio epitelio naviko išplitimas į smegenis – adenokarcinoma. Tačiau atlikę tyrimus nenustatėme, iš kur tas navikas atkeliavo, t.y., kur yra pirminis vėžio židinys. Tam žmogui po operacijos buvo skirtas spindulinis gydymas – smegenų radioterapija. Praėjus 7 metams nuo skirto gydymo, jam liga nebuvo atsinaujinusi. Taigi, pasitaiko ir tokių atvejų.

Tačiau atsiradus metastazių pasveikti paprastai negalima, išskyrus tam tikras situacijas. Pvz., storosios žarnos vėžys su metastazėmis kepenyse. Daliai žmonių jas galima išoperuoti ir jie pasveiksta. Jeigu operuojant metastazes pavyksta visiškai pašalinti, 20–40 proc. šių žmonių išgyvena 5 metus ir ilgiau. 20 proc. žmonių, kuriems pavyko pašalinti kepenų metastazes, išgyvena 10 metų ir ilgiau.

Panašių pavienių atvejų pasitaiko gydant sarkomas. Kai yra viena metastazė plaučiuose, po operacinio gydymo kai kuriems taip pat pavyksta pasveikti. Tačiau daugelis žmonių, atsiradus metastazių, nepasveiksta. Tokiu atveju taikomo gydymo tikslas – prailginti gyvenimą.

Tiesa, vilčių kai kuriais atvejais teikia imunoterapija, kai galimos labai ilgalaikės remisijos. Pvz., taikant imunoterapiją, maždaug 10–15 proc. žmonių, sergančių metastazavusia melanoma, liga gali sustoti ne vieniems metams. Ji taip pat gali padėti storosios žarnos vėžio atveju, jei navikui būdingas vienas požymis – mikrosatelitų nestabilumas. Deja, jis nustatomas tik 5 proc. storosios žarnos vėžio atvejų. Tačiau jei tokiu atveju paskiriama imunoterapija, praėjus 4–5 metams apie 40 proc. ligonių liga neprogresuoja.

Taigi, vystantis mokslui, net esant metastazių atsiranda vis daugiau galimybių sustabdyti ligą, patirti ilgalaikę remisiją. Vilčių teikia vadinamoji prezicinė, individualizuota medicina, kai gydymas skiriamas atsižvelgiant į tam tikrą molekulinį naviko požymį. Toks gydymas daro kai kuriuos onkologinius susirgimus panašius į kitas lėtines neinfekcines ligas, kaip hipertenzija ar diabetas. Tai yra nepagydomos ligos, tačiau daugybę metų vartodami vaistus žmonės gali gyventi kokybišką gyvenimą. Tikimės, kad galimybės taip gyventi onkologiniams ligoniams ateityje smarkiai išaugs.

Kalbant apie universiteto ligoninę, kur vyksta specializuotas onkologinių ligų gydymas, taikoma chemoterapija, imunoterapija, biologinė terapija, spindulinė terapija, operacinis gydymas, gydymo taktika turi būti parenkama daugiadalykėje komandoje, kurią sudaro radiologas, patologas, chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas. Kartais prireikia ir kitų specialistų. Visi kartu sprendžiame, kurį metodą tikslinga taikyti pirmiau. Kartais pradedame nuo operacijos, tačiau būna situacijų, kai naviką iš pradžių reikia pamažinti vaistais, o tik paskui – operuoti.

Viltis: taikant imunoterapiją maždaug 10–15 proc. sergančiųjų metastazavusia melanoma ši liga gali sustoti ne vieniems metams. Asociatyvi Freepik.com nuotr.

– Koks gydymas taikomas atsiradus metastazių? Ar lygiai toks pats, kaip ir pirminiam vėžiui gydyti? Pvz., ar skiriasi plaučių vėžio ir metastazių plaučiuose gydymas?

– Skiriasi. Parinkdami gydymą remiamės klinikinių tyrimų rezultatais. Vaistai skiriami priklausomai nuo pirminio vėžio lokalizacijos. Jei tai plaučių vėžys – kad ir kur jis būtų išplitęs, gydome kaip plaučių vėžį. Jei tai krūties vėžys – kaip krūties vėžį. Tačiau šiandien jau atsiranda vadinamasis agnostinis gydymas, kai vaistai parenkami pagal naviko molekulinį potipį, o ne pagal tai, iš kokio organo kilęs pirminis židinys. Pvz., imunoterapija turi registruotų indikacijų gydyti skirtingų lokalizacijų navikus atsižvelgiant į jų molekulinį potipį. Tokiu atveju, jei, pvz., žarnyno, skrandžio ar galvos ir kaklo navikų ląstelėse nustatoma nestabilių mikrosatelitų, visiems jiems gydyti galime skirti imunoterapiją. Tiesa, vėžys – sudėtinga liga, nulemta daugelio faktorių, ir ne visada pagal vieną požymį galima parinkti gydymą. Gydymas yra individualizuotas, skiriamas vadovaujantis sudėtingais algoritmais, atsižvelgiant į naujausias rekomendacijas.

– Imunoterapija, biologinė terapija – brangiai kainuojantis gydymas. Ar egzistuoja kvotos ir į metų pabaigą naujas pacientas gali negauti brangaus, bet efektyvaus gydymo?

– Nepavadinčiau to kvotomis. Gydant vėžį svarbiausia yra chirurgija, ypač ankstyvose stadijose. Vaistai skiriami kaip papildoma priemonė, padidinanti šansą pasveikti. Tarkim, gydant trečios stadijos storosios žarnos vėžį chirurginis gydymas padės maždaug 50 proc. atvejų. Vadinasi, pusė operuotųjų po 5 metų bus gyvi ir sveiki vien chirurgų dėka. Jeigu visus juos papildomai gydysime vaistais, skirsime chemoterapiją, apie 17 proc. daugiau žmonių po 5 metų bus gyvi. Kuo liga vėlyvesnė, tuo didesnį vaidmenį vaidina vaistai, o ne operacija. Kuo liga ankstyvesnė – tuo labiau jos gydymą lemia chirurgija.

Formuluojant diagnozę vertiname tris dalykus: pirminį naviką, aplink jį esančius limfmazgius ir tai, ar kituose organuose yra tolimųjų metastazių.

– Vadinasi, gydant onkologines ligas kvotų nėra?

– Nėra. Vėžio gydymo prieinamumas labiau susijęs su tuo, ar tam tikras gydymas, tam tikri vaistai Lietuvoje yra įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, ar ne. Kompanijos, sukuriančios naujų vaistų, teikia duomenis Vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisijai. Ji analizuoja, ar tas vaistas pakankamai efektyvus, ar prailgina paciento gyvenimą. Pagal tai sprendžiama, kompensuoti jį ar ne. Svarstomas ir finansinis aspektas, ar valstybė pajėgi už tą naują vaistą mokėti, nes atsiranda vaistų, vieno paciento gydymas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų. Tačiau brangiausi vaistai nebūtinai yra geriausi. Valstybė turi pasverti ir kompensuoti geriausius vaistus. Turi būti vertinama, kiek tie vaistai pratęs ar palengvins ligonio gyvenimą. Tiesa, vaistų kompensavimo sistema Lietuvoje dabar šiek tiek užstrigusi.

– Ką reiškia užstrigusi?

– Apie 2018 m. kompensuojamųjų vaistų sąrašas Lietuvoje reikšmingai pasipildė. Tuo metu į Lietuvą atėjo labai daug naujų vaistų onkologinėms ligoms gydyti. Vėliau jų vertinimo tvarka buvo pakeista, dėl to nauji vaistai mūsų pacientus dabar pasiekia lėčiau. Šiuo metu daug vaistų laukia eilėje, kol bus įvertinti.

– Onkologinių ligonių daugėja. Ar tai reiškia, kad mes gyvename nesveikiau?

– Lietuvoje per pastaruosius 20 metų sergamumas vėžiu padidėjo. Higienos instituto duomenimis, per 1997–2017 m. Lietuvoje sergamumas vėžiu išaugo nuo 359,4 iki 896 atvejų 100 000 gyventojų per metus, o absoliutus naujų atvejų skaičius per metus padidėjo apie 2,5 karto – nuo 12 849 iki 25 346. Maždaug tik 10 proc. visų vėžio atvejų yra genetiškai determinuoti (nulemti – red. past.). Visais kitais atvejais labai daug įtakos turi gyvenimo būdas (maistas, fizinis aktyvumas, stresas, aplinka, kurioje gyvename). Onkologinių ligonių skaičius didelis ir dėl to, kad dabar žmonės su šia diagnoze gyvena ilgiau.

– Kokia jūsų rekomendacija: kaip išvengti vėžio, o susirgus ir sulaukus remisijos – ką daryti, kad nebūtų pražiūrėtas ligos sugrįžimas?

– Visų pirma, reikėtų stengtis nesusirgti. Ne tiesiog galvoti, kad ši liga mane greičiausiai aplenks, o sąmoningai stengtis jos išvengti. Siekiant jos išvengti, netinka valgyti bet ką, nejudėti, nepailsėti, neišsimiegoti, nuolatos jausti stresą ir gyventi užterštoje aplinkoje. Išgėrę vaistų sveikatos nesusigrąžinsime. Ji tiesiogiai susijusi žmogaus gyvenimo būdu. Nuo jo priklauso maždaug 70–80 proc. sveikatos. Medicina gali pridėti tik apie 10 proc.

Siekiant išvengti onkologinių ligų arba aptikti jas kuo anksčiau, reikėtų dalyvauti prevencinėse priešinės liaukos, krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio patikros programose.

Susirgus – gydytis. Be to, net ir susirgus gyvenimo būdą pakeisti taip pat labai svarbu. Vien medicina mūsų sveikatos neišgelbės. Mes, medikai, padarysime, ką galime, tačiau reikia ir paties žmogaus pastangų. Nes jei žmogus ir toliau nevengs stresą keliančių situacijų, nepakeis mitybos, dienos režimo, nepradės daugiau judėti – nieko nebus. Šiais laikais mes valgome daug skrudinto, kepinto, vadinamojo greitojo maisto. Tai ne maistas, o maisto surogatai. Turėtume valgyti tą maistą, kuris padeda išsaugoti sveikatą: vaisius ir daržoves, kurias auginant naudojama mažiau trąšų, mėsą gyvūnų, kurie daug juda, būna gryname ore.

Turėtume labiau rūpintis savo sveikata.