– Jūsų kūrybinės veiklos dešimtmetis pažymėtas koncertų serija ir netgi autobiografine knyga. Kaip „Kauno dienos“ skaitytojams prisistatytų jos autorius?

– Esu vis dar ieškantis, vis dar besimokantis ir kuo toliau, tuo labiau besimėgaujantis šiais kūrybos procesais žmogus.

– Jei pagal LRT projekto pavadinimą „Aš esu muzika“ reikėtų nupiešti skritulio formos diagramą – kokią dalį joje užimtų muzika?

– Siūlyčiau ant tos diagramos uždėti tokį filtrą, o gal net kelis filtrus, dėl kurių aš praktiškai viską suprantu per muziką ir pirmiausia visada sureaguoju į kokį nors garsą, tarkim, paukščio... Tačiau nesakyčiau, kad esu muzika. Tiesiog esu žmogus, ryškiausiai matantis pasaulį per muziką – tiek dėl savo genų, tiek dėl savo tėvų, tiek ir dėl viso savo gyvenimo patirčių...

– Neseniai varžėtės nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje su daina „Kaboom“, o šiandien jus matome ir tarp dešimties projekto „Aš esu muzika“ dalyvių. Kas paskatino jame dalyvauti?

– Kadangi vieną etapą kaip ir baigiau, o naujajame dar nebuvau numatęs kokių nors aiškių naujų tikslų, saviugdos priemonių, pagalvojau – kodėl gi ne?

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Ką turite omenyje, sakydamas „etapas“?

– Kūrybinį solinės veiklos dešimtmetį. Bent mano galvoje vienas etapas jau tikrai baigtas: išleidau knygą, vinilinę plokštelę, surengiau didžiausią per savo karjerą koncertą.

Kiekviename naujame etape stengiuosi kažkaip ugdyti save ir turtinti: tarkim, pasimokyti naujos kalbos, pradėti lankyti kokį nors įdomų būrelį ar susipažinti su kokiu nors amatu. Žodžiu, šiame naujame etape dar nebuvau nieko suplanavęs, todėl mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių. Tai buvo pirminė priežastis. Kita? Aišku, mano darbas.

Mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių.

– Ar galima sakyti, kad „VB gang“ ir jūsų nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“ pristatyta daina „Kaboom“ būtent ir yra to naujojo etapo eksperimentas, skirtas daugiau užsienio rinkai? Ir kad ateityje sulauksime daugiau panašios stilistikos Vido gang’o dainų?

– Tikrai galima... Aš visada norėjau turėti programą, kurią suprastų žmonės ir už Lietuvos ribų. Todėl eurovizinis etapas buvo tarsi spyris sau į užpakalį, kad galų gale pradėčiau kurti kažką ir užsienio publikai. Aišku, niekur nedings ir mano koncertai, nes be galo myliu tai, ką darau. Tikrai nesakau, kad viskas, ką sukūriau iki šiol, buvo netikra, o štai dabar, matote, jau atradau tikrąjį save. Man atrodo, viskas, ką dariau, darau ir darysiu toliau, yra tam tikros didelės kūrybos visumos dalys.

– Ar kiekvieną savaitę atstovauti vis kitam muzikos žanrui jums yra iššūkis? Ar yra žanras, kurio labiausiai bijote? Gal opera, nors operos solistas buvo jūsų tėtis...

– Didžiausias iššūkis – būti sąžiningam sau pačiam ir kiekvienai iš dvylikos laidų sąžiningai pasiruošti – skirti pasirengimui maksimaliai laiko ir pastangų. Juk žongliruoti skirtingais žanrais – anokia čia baimė ar iššūkis?! Tai veikiau smagūs žaidimai. Iššūkis, mano galva, galėtų būti įveikti sunkią ligą arba užauginti vaiką… Šio projekto atveju iššūkis man yra neaptingti ir nebandyti užkariauti publikos vien savo įprastiniais arkliukais.

Pusė laidų jau nufilmuota ir jomis visomis tikrai labai didžiuojuosi. Kokio žanro labiausiai laukiu? Na, kiek žinau, projekto pabaigoje turėsime dainuoti vieni kitų dainas. Turiu šiam atvejui numatęs vieno iš savo kolegų kūrinį, todėl labai laukiu šios progos jį atlikti savaip.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų tikslas šiame projekte – dalyvauti ar būtinai nugalėti?

– Šiuo atveju tikrai žinau, kad nenugalėsiu, todėl labai ramiai dalyvauju dėl paties proceso. Manau, kad tokiame projekte žiūrovai labiau vertins tuos atlikėjus, kurie turi kažkokių išskirtinių vokalinių gebėjimų: juk tai sufleruoja ir pats projekto „Aš esu muzika“ pavadinimas. Kita vertus, manau, kad meninės varžytuvės, kur daug subjektyvumo, yra absoliuti nesąmonė. Kaip ir ta pati „Eurovizija“ ar projektas „Aš esu muzika“ – tai visiškai subjektyvūs pramoginio pobūdžio renginiai, kurių pagrindinė misija turėtų būti prablaškyti žmones. Tokį uždavinį sau ir keliu. Nepamirštu ir saviugdos reikalų. Jau per pirmuosius filmavimus atradau naujų dainavimo niuansų, gavau gerų patarimų iš muzikos profesionalų.

Kokie mano didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.

Kadangi Vido soliniai pasirodymai visada išsiskiria įdomia režisūra, tai ir mūsų pokalbio pratęsimas, nusprendėme, galėtų įgauti neeiliuoto akrosticho formą. Jei būsite pastabūs, iš pirmųjų klausimų raidžių, skaitydami nuo viršaus į apačią, sudėliosite labai šaunaus muzikinio projekto pavadinimą.

– A – ašaros. Ar vyrai verkia?

– Kodėl gi ne? Man ašaros dažniausiai yra susijusios su tokiais kriziniais momentais, kurių pastarąjį pusmetį tikrai užteko. Koncertai, pasirengimas nacionalinei „Eurovizijai“, išėjimas iš dešimt metų su manimi dirbusios vadybos kompanijos. Šiandien pats sau esu bosas, vadovauju savo komandai, bandau sustyguoti jos darbą – taigi, iššūkių pakanka. Neseniai po penkių mėnesių sunkaus darbo žiūrėjau dokumentinį filmą apie buvusį „Žalgirio“ kapitoną Paulių Jankūną. Kai jis, dėkodamas savo pirmajam treneriui, padovanojo jam savo marškinėlius, neišlaikiau ir aš, apsiverkiau... Ašaros bėgo upeliais, net pačiam buvo keista. Matyt, tas pervargimas sulaužė mano įprastą vidinę emocinę apsaugą. Tokiais momentais ašaras, manau, gali išspausti bet kas – ant lentynos stovinti vaiko nuotrauka ar mintis apie laiko stoką kartu.

– Š – šavasana. Jogoje yra tokia padėtis, kai guli numirėlio poza visiškai atsipalaidavęs. Kokie dalykai gyvenime jums suteikia panašų jausmą?

– Jau senokai esu atradęs geros savijautos dėsnius. Todėl atpalaiduojantis šešetukas būtų toks: geras miegas, rytinis sportas-mankšta, pasivaikščiojimas su šunimi, maudynės šaltame vandenyje, meditacija ir skanūs pusryčiai. Neseniai po minėto darbymečio turėjau keturių dienų atostogas pajūryje ir visas jas pradėjau nuo ką tik išvardytų ritualų. Suveikė puikiai. Jaučiuosi ir vėl susistygavęs, priminęs sau kūrybinės veiklos ir gyvenimo prasmę. Galiu ir vėl drąsiai grįžti į socialinių žaidimų areną.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– E – etiketė. Dažnai pramogų pasaulio žmonėms mes kabiname etiketes. Kokių jų esate girdėjęs apie save ir koks jums pačiam atrodytų Vidas Bareikis, jei jo nepažinotumėte?

– Net ir šiame projekte, kai po šešių nufilmuotų laidų buvo toks atviras pasisėdėjmas, vienas iš projekto „Aš esu muzika“ dalyvių prisipažino, kad aš jam esu tikras atradimas. Žmogus galvojo, kad būsiu pasipūtęs ir arogantiškas... Tačiau šios savybės man tikrai nebūdingos. Galbūt tokį mitą kuria sceninis plakatas, kurį aš nešu? Daugeliui Vidas Bareikis asocijuojasi su biču trumpai skusta galva, treningais ir trankia muzika. Kiti sako, kad scenoje jis būna tikras chuliganas. Tokių komentarų esu daug prisiklausęs ir prisiskaitęs.

Kaip pats sau iš šono atrodyčiau? Kadangi turiu humoro jausmą, tai, manau, pagaučiau, kad ir Vidas turi puikiai išvystytą saviironijos ir ironijos į pasaulį žvilgsnį. Gal tai ir būtų pagrindinis raktas žmonėms, bandantiems mane suprasti.

– S – saviraiška. Kada pajutote, kad jums reikia saviraiškos?

– Pamenu save kokių ketverių penkerių metų. Kai namuose, Baltupiuose, išgirsdavau vieną grupės „Beastie Boys“ kūrinį, kažkodėl imdavau bėgioti po visą butą, kažką vaidinti, šūkčioti, dainuoti. Nežinau, kodėl, bet tas kūrinys mane kažkaip magiškai uždegdavo. Visa kita, kas vyko toliau, turbūt irgi buvo, yra saviraiška, tik klausimas – per ką? Muziką, vaidybą, bendravimą… Visi, tikiu, save išreiškia, tik kiekvieno ta saviraiška skirtinga.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– U – ultratriatlonas. Šalia kūrybos jūsų gyvenime visada svarbią vietą užėmė ir sportas. Ar sutiktumėte priimti naujo etapo iššūkį – dalyvauti ultratriatlone ar bent jau triatlone?

– Ne. Dėl to, kad labai myliu savo jau seniai atrastą karatė kelią, kuriuo einu iki šiol ir kuriame nėra kažkokio menamo priešo linijos. Tai procesas, kurį aš vykdysiu visą savo gyvenimą ir visuomet priekyje manęs stovės kažkas geresnis. Toks yra amžinas kovotojo kelias. Triatloną, beje, man irgi teko išbandyti, tačiau jam nepajutau tokios aistros, kokią jaučiu koviniam sportui.

– M – mokytojas. Jūsų gyvenimo mokytojai...

– Mokytojas, manau, yra žmogus, kuris sąmoningai pasišventė kitiems perduoti kažkokias žinias. Jo tikslas – kad tie žmonės, jo mokiniai, patobulėtų. Mokytoją visada lydi labai didelė atsakomybė.

Pirmieji mano mokytojai, aišku, buvo tėvai. Dar gerai pamenu Čiurlionio mokyklos (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – aut. past.) istorijos mokytoją, kuris sakė: „Kam mano dalykas neįdomus – galite išeiti, jokių n tikrai nerašysiu.“ Tada jis sėsdavosi ant stalo krašto ir labai bendražmogiškai mums paaiškindavo svarbius istorinius įvykius.

Didelė pagarba auklėtojai, mano fizinio mokytojui, specialybės mokytojai, kuri mane tiesiog užaugino, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurso vadovui Gintarui Varnui, kurso vadovui Maskvoje Viktorui Ryžakovui... Šį man brangių mokytojų sąrašą galėčiau ilgai tęsti.

– U – uždarbis. Jau vaikystėje su tėvais dalyvaudavote Kalėdų eglutėse, kur nuo kiekvieno žiūrovo jums buvo pažadėtas uždarbis – vienas litas. Kiek šiandien Vidui Bareikiui svarbūs pinigai?

– Man jie svarbūs tiek, kiek gali patenkinti būtinuosius mano poreikius. Kadangi užaugau menininkų šeimoje, kuri turėjo labai sudėtingų finansinių etapų (pamenu tėvų akis, liūdesį ir nusivylimą jose, kai negalėdavo man suteikti net elementarių dalykų), todėl jau tada pasižadėjau daryti viską, kad tiek aš, tiek mano artimieji būtų viskuo aprūpinti.

Šiandien finansus skaičiuoju labai paprastai: kas mėnesį renku būtinąsias mėnesines išlaidas, taip pat – nuo pirmos Ado klasės atidedame (tai darome kartu su Jurga) tam tikrą dalį pinigų geresniems jo mokslams. Gal užsienyje, matysim. Žodžiu, tie mano finansiniai reikalai labiausiai susiję su kokybišku gyvenimu be vidinės graužaties, kad jei jau pakvietei žmogų į šį pasaulį (tėvu tapau labai anksti – 22-ejų) – galėtum jį aprūpinti.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– Z – zoologija. Jei būtumėte gyvūnas, tai koks? Dar įdomu, kokio gyvūno pavidalą suteiktumėte savo sužadėtinei Indrei?

– Aš turbūt būčiau šuo, nes esu ištikimas, impulsyvus, mylintis žmones. Be to, pats turiu du Stafordšyro terjerus... Turbūt ir būčiau į juos panašus. Indrė? Na... ji gal būtų kažkoks ryškus paukštis? Ir būtinai nestandartinis. Tas, kuris garsiai kleketuoja ir turi be galo gerą humoro jausmą. Dažnai visas miškas to paukščio nemėgsta vien dėl to, kad jis tiesiog kiaurai permato visus gyvūnus ir gali įdurti kiekvienam ten, kur giliai pasislėpusi gyvena jo tuštybė.

Ar tas ryškus paukštis yra man įdūręs? Ne, nes jis yra vienas iš labiausiai savo lizdą prižiūrinčių ir ginančių sutvėrimų. Iš jo esu pajutęs tik švelnų pabaksnojimą, pasiūlymą keisti kažkokius įpročius, patobulėti ar tiesiog pagalvoti, kodėl aš tai darau. Nes kiekvienas į naujus santykius, naują šeimą su savimi atsinešame ir iš anksčiau užgyventus kraičius.

Kokie mano paties didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.

– I – Indrę, savo sužadėtinę, vadinate šeimiškiausiu žmogumi pasaulyje. Sakykite, kaip du šeimiški, bet labai užsiėmę žmonės, suderina bendrą šeimos laisvalaikį?

– Kadangi abu su Indre esame savo įmonių vadovai, tai faktas, kad būname labai užsiėmę, bet drauge ir galime planuoti savo laiką. Indrė mėgsta save vadinti žmogumi papunkčiui. Aš irgi tuo klausimu į ją panašus... Abu turime metų, mėnesio, savaitės planus. Į tą savaitės planą būtinai įtraukiame ir vieną poilsio dieną. Tai būna laikas kartu, kai pasakojame vienas kitam, kuo šiuo metu gyvename, kai atšviežiname tarpusavio santykius, kurie ilgainiui apkrinta dulkėmis ir prasideda tam tikri natūralūs nesusišnekėjimo procesai. Abu šitą pamoką jau esame išmokę iš praeitų savo santykių, todėl stengiamės tų pačių klaidų nedaryti.

– K – „Kaboom“ sukūrėte specialiai „Eurovizijai“. Kaip gimė daina ir koks jos tolesnis likimas?

– Kuriant dainas būna toks etapas, kai kūrėjas per muziką išreiškia savo vidines emocijas, mintis. Jis kalba apie savo išgyvenimus, pergales, pralaimėjimus ir pan. Šį etapą aš jau perėjau ir supratau viena: kuo daugiau kūrėjas išsprendžia asmeninių problemų, tuo mažiau jo muzikoje lieka liūdnų natų.

Pradedu naują kūrybos etapą, kuriame muziką noriu naudoti kaip priemonę, per kurią kviečiu žmones į tam tikrą ritualą – pašokti, papramogauti kartu su „VB gang“. Nuo šiol Vido gang’o vizitinė kortelė – trankūs ir uždegantys ritmai, intriguojantys tekstai ir prašymas neieškoti juose didelių prasmių. Tiesiog džiaukimės laiku, kurį leisime kartu.

D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.

– A – aktorystė. Jūsų gyvenime tai aktorystė, tai muzika ima viršų. Įdomu, kokio kelio linkėtumėte savo sūnui Adui – aktoriaus ar labiau muzikos?

– Pirma, ko jam linkėčiau, tai įsiklausyti į save ir atrasti sritį, kurioje jis pats jaustųsi gerai, kuri jam geriausiai sektųsi ir kad nereikėtų nieko iš savęs spausti per jėgą... Kalbėdamas apie tai, į žmogų žiūriu kaip į gyvūną ta prasme, kad varliuko vaikas turbūt daugiau draugaus su vandeniu, o ne laipios į medžius. Anksčiau ir aš turėjau visokių lūkesčių, bet dabar labiau tikiu likimu. Kitaip sakant, įsivaizduoju, kad kiekvienas žmogus turi savo bėgius, nutiestus dar tėvų, senelių ar prosenelių. Ado atveju tai būtų kūrybiškumas, kuris labai ryškus tiek muzikoje, tiek ir vizualiajame mene. Todėl manau, kad jei kokie stiprūs vėjai ir nupūs Adą nuo tų bėgių, likimas jį ir vėl kažkaip prie jų atves. Jei tik sūnus pasiduos gyvenimo tėkmei. To labiausiai jam ir linkiu: plaukti su upe kartu, o ne irtis prieš srovę.

Įspūdžiais dalijosi dainininkas Vidas Bareikis.

– Kokia šios knygos atsiradimo istorija? Kodėl nusprendei, kad jau laikas parašyti knygą?

– Pirmasis įkvėpimas buvo mano klausytojai. Jie man labai dažnai rašydavo ir klausdavo, kad aš pagaliau surinksiu visus savo tekstus į knygą. Aš labai atidėliojau šį dalyką. Bet šiais metais sukako mano muzikinis dešimtmetis ir supratau, kad dabar laikas. Surinkau dainas, surinkau natas. Bet pradėjau galvoti, kad kiekviena daina gimė įdomiomis aplinkybėmis ir galima jas aprašyti. Taip atsirado knygos autobiografinė dalis. Tada galiausiai supratau, kad kiekviena iš dainų turi kažkokią motyvuojančią žinutę. Dainoje „Pusvalandukas“ kalbu apie vėlavimą, dainoje „Nervai“ – apie mūsų psichologinę būklę, o „Ežero dugne“ kalbu apie giliai paslėptas traumas, kurias reikia išsispręsti ir keliauti toliau į paviršių. Taip atsirado trečioji knygos dalis. Galiausiai gavosi didelės apimties, biografinis, motyvuojantis leidinys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Labai neįprastas knygos formatas. Joje visko tiek daug, bet viskas gražiai išplaukia iš vieno į kitą. Ar mes kalbame apie kūrybinį laikotarpį, ar apie visą gyvenimą apskritai?

– Apie visą gyvenimą. Per kiekvieną dainą aš prieinu prie savo kažkokių biografinių faktų. Daina „Pažiūrėk į mane, mama“ yra tik atspirties taškas panagrinėti mano santykį su tėvais, mano vaikystę. Kiekviena daina turi savo spalvą, knyga labai spalvota. Kiekviena daina yra kaip priežastis nagrinėti tam tikrą temą.

– Kas turėtų skaityti šią knygą? Ar tai orientuota į jūsų gerbėjus?

Gyvenime vertinu procesą, rezultatą.

– Knyga orientuota į jauną žmogų. Visai nesvarbu, ar jis klauso mano muziką, ar ne. Ši knyga jauniems, ieškantiems, sau klausimus užduodantiems žmonėms. Knygoje yra daug punktų, kuriuos aš ir pats kiekvieną dieną turiu pasikabinęs ant šaldytuvo ir bandau juos kas kartą iš naujo atrasti. Pirmajame skyriuje yra išdėliota mano dienos rutina.

– Rašyti knygą ganėtinai sudėtinga. Ar rašydavote, kai atsiranda kūrybinis įkvėpimas?

– Tiesiog yra dienos laikas darbams, kuriuos aš dažniausiai skiriu susitikimams. Šiuos dvejus metus tą laiką skyriau knygai. Pradžioje reikėjo išgroti visas natas, prisiminti, kaip skamba tos dainos. Turėjau natų redaktorę, su kuria buvo labai daug darbo. Turėjau labai gerą komandą su savimi. „Baltų lankų“ leidykla patikėjo manimi, išleido šią knygą pakankamai dideliu 2,5 tūkst. egzempliorių tiražu. Paskutinis etapas buvo, kad vis vartau knygą ir vis randu klaidų. Labai laukiau šio momento, kai šiame etape bus padėtas taškas. Jausmas, kai išėjau iš sandėlių su knyga rankose, yra su niekuo nepalyginamas. Esu išleidęs šešis muzikinius albumus, bet tai kažkas kito. Sudėjau visą savo širdį į šią knygą. Tikiu, kad žmonės tai pajaus.

– Ar gali būti, kad dar bus naujų knygų?

– Muzikantų pasaulyje šis klausimas – prakeiksmas. Kai patalpiname naują kūrinį, pirmas klausimas visada būna, kada išeis nauja daina. Nesakau, kad nerašysiu. Gyvenime vertinu procesą, rezultatą.

Mintis sukurti muziką pagal A.Kriščiūno darbus V.Bareikiui gimė poilsiaujant dailininko namuose Fuerteventūros saloje.

„Teko lankytis Tenerifėje bei Gran Kanarijoje, tačiau gamtos grožiu garsėjančios Fuerteventūros dar nebuvome atradę. Pernai pirmą kartą nuvykome ten ir atostogas leidome unikaliuose Algio bei Jurgos (Jurga Baltrukonytė) namuose. Šie namai išskirtiniai tuo, kad juose gali rasti gausybę Algio darbų. Nuo kiekvienos sienos į tave žvelgia įvairūs paveikslų personažai ir tai labai įkvepia“, – pasakojo Vidas.

Atostogų metu dailininko darbai V. Bareikį įkvėpė ir palaipsniui tai tapo savotiška atostogų meditacija.

„Kiekvieną dieną vis stabtelėdavau prie kurio nors iš jų ir pasinerdavau į daugiasluoksnį paveikslo siužetą, imdavau girdėti juose užkoduotą muziką. Nors per atostogas buvau pasižadėjęs nedirbti, bet negalėjau atsispirti norui prisėsti prieš patikusį darbą ir, stebint jį, sukurti jam garso takelį. Šis procesas priminė mano teatro kūrybą – jau esu sukūręs ne vieno spektaklio garso takelį, kai atspirties tašku muzikinei kalbai tampa vizualinė ar dramaturginė linija. Būtent taip ir ėmiau improvizuoti prie Algio darbų. Palaipsniui tai tapo kiekvieno atostogų vakaro tradicija – tarsi meditacijos forma, kai niekur neskubėdamas, atsipalaidavęs, paleidęs mintis ir jausmus pasineri į vizualius Algio darbus bei bandai išgirsti juose užkoduotus garsus“, – savo atostogų kūrybinėmis paslaptimis dalinosi V. Bareikis.

Atostogų Kanarų salose metu tarp kūrėjų užsimezgė ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė draugystė. Pasiplaukiojimų irklentėmis bei pasivaikščiojimų kalnais metu naujas kūrybinis duetas pradėjo galvoti apie galimybę šį projektą pristatyti žiūrovams. Taip gimė mintis sukurti vizualinę – garsinę instaliaciją, kurioje ne tik girdėsis V. Bareikio sukurta muzika, bet ir matysis „atgiję“ tapybos darbai.

Dailininko A. Kriščiūnas teigia, kad sukurti garso takeliai suteikė dar platesnes paveikslų reikšmes.

„Kai pirmąkart išgirdau Vido įgarsintus paveikslus, buvau priblokštas – jie atsiskleidė visai kitomis, man negirdėtomis prasmėmis, atsirado daugiau gelmės ir jausmo. Muzikos priėmimas – labai individualus dalykas, todėl kiekvienas žiūrovas mūsų kūriniuose įžvelgs savas reikšmes ir patirs labai skirtingas emocijas“, – intrigavo dailininkas.

Pirmadienį, liepos 3 d., Palangos „Kablyje“ įvyko A. Kriščiūno parodos atidarymas. Lankytojai turėjo progą ne tik pasinerti į meno ir jausmų pasaulį, bet ir gyvai pabendrauti su abiem kūrėjais, nusifotografuoti ar užduoti klausimų.

Kaip pranešė organizatoriai, sausakimšoje arenoje atlikėjas paruošė daugybę staigmenų, tarp kurių – rekordo fiksavimas. Beveik trijų valandų šou Vidas pasirodė kartu su daugybe muzikantų ir šokėjų, o koncertą „apšildyti“ patikėjo atlikėjai Beatrich.

Tik prasidėjus koncertui, atlikėjas parodė vaizdo įrašą, kuriame save užfiksavo koncertų salėje, kurioje prieš lygiai dešimt metų surengė pirmąjį koncertą, į kurį atvyko 27 žmonės.

Panašu, kad dešimt kūrybos metų nenuėjo veltui – penktadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje išgirsti atlikėjo atvyko daugiau nei 11 tūkstančių klausytojų.

Dinamiškame ir staigmenų nestokojančiame šou atlikėjas kartu su orkestru, „VB gang“ muzikine grupe, pučiamųjų instrumentų komanda bei daugybe šokėjų pristatė ryškiausius savo kūrinius.

Svarbiu koncerto akcentu tapo ir rekordo siekimas. Atlikėjas tapo masiškiausios, penkias minutes trunkančios mankštos Lietuvos istorijoje rekordo savininku. Šį rekordą užfiksavo ir oficiali agentūra.

„Reivo su orkestru“ koncerte netrūko ir kaskadinių triukų – atlikėjas ne vieną kartą pakilo į orą virš tūkstantinės minios. Taip pat stojosi ant banglentės, kurią ant savo rankų nešė gerbėjai.

„Jau aštuonerius metus esu aktyvus Lietuvos kyokushin karate bendruomenės narys. Ne tik pats sportuoju šį kovos meną, bet ir treniruoju vaikus. Artėjant savo muzikiniam dešimtmečiui pagalvojau, kaip galėčiau atiduoti duoklę savo „karate šeimai“ ir supratau, kad kartu galėtume nuveikti šį tą didingo ir įsimintino. Susisiekus su Lietuvos išskirtinių pasiekimų organizacija sužinojau, kad egzistuoja masiškiausios mankštos Lietuvoje rekordas, kurį mes galėtume pagerinti“, – apie būsimą įvykį pasakojo Vidas.

Pasiekimo sąlygos tokios – ne trumpiau nei penkias minutes vykstanti mankšta, kurią veda vienas žmogus, o didelė, vienodai apsirengusių žmonių grupė ją kartoja kartu su juo. Dėl šios priežasties atlikėjas V. Bareikis į dešimtmečio šventę be ištikimiausių klausytojų pakvietė ir visus Lietuvos karate bendruomenės narius bei tuos, kurie bent kartą yra užsivilkę kimono ar galbūt užsivilks ateityje. 

„Kartu sukursime istoriją. Jums tereikia apsivilkti viršutinę kimono dalį bei diržą, kas turite, na o visi kiti koncerto žiūrovai gali apsirengti baltai ar kuo šviesiau. Tegul šį penktadienį visą „Žalgirio“ arena nušvinta baltai!“, – teigė V. Bareikis

Dešimtmečio koncerte „Reivas su orkestru“ scenoje pasirodys virš 100 dalyvių. Tarp kurių dirigentas Vytautas Lukočius, VDU kamerinis orkestras, Jievaro Jasinskio vadovaujamas varinių pučiamųjų ansamblis, grupė „VB gang“, šokėjai, kaskadininkai ir, žinoma, visi į areną atvykę bei baltai apsirengę žmonės, kurie ir taps bendros – „masiškiausios mankštos“ pasiekimo dalyviais. 

Baltas šventinio koncerto aprangos kodas gali būti įgyvendintas ne tik pasipuošus šviesiai namuose, bet ir įsigijus specialius „Reivo su orkestru“  marškinėlius.

Dainininkas Vidas Bareikis karjerą pradėjo nuo dviejų žiūrovų. „Per pirmąjį solinį koncertą Mokytojų namų mažojoje salėje susirinko 27 žmonės, iš jų su bilietais buvo tik du. Kiti – giminės, draugai, kursiokai. Kas tie buvo du bepročiai, nuo kurių viskas prasidėjo, nežinau, bet siunčiu jiems linkėjimus. Trečias, ketvirtas koncertas buvo viloje „Ramybė“. Atsimenu, ruošiuosi koncertui, pradedu groti tokią užvedančią dainą, išeinu, atsimerkiu, o prie staliukų sėdi septyni žmonės. Groju ir viduje tokia mintis, kas čia per absurdas. Lėtėju, lėtėju, tada sustabdau, ir sakau, chebryte, gal neapgaudinėkime vieni kitų, pasiimkite kažko atsigerti ir einame į užkulisius, aš jums pagrosiu akustinį koncertą, kuris jums bus įsimintiniausias gyvenime, o man nebus nejauku“, – savo karjeros pradžią prisiminė V. Bareikis.

Vidas Bareikis. / LNK nuotr. 

Šiemet scenoje 20-metį minėsianti Mia juokiasi pradėjusi nuo privačių koncertų močiutei, kuri už juos mokėdavo po 10 rublių. „Mano ilgas laikotarpis buvo aukso amžius, vienu metu buvau brangiausiai apmokama Lietuvos atlikėja, tai buvo apie 2009-2010 metus. Niekada nesijaučiau, kad esu viršūnėje, norėjau tik dainuoti“, – pasakos Mia.

Tačiau atlikėja prisipažįsta išgyvenusi ir krizinių laikotarpių. „Prieš karantiną buvo momentas, kai nenorėjau grįžti į sceną, maniau, kad jau viskas, pabaiga. Tuštuma. Tai lėmė mano asmeniai santykiai, nesėkmės, kurios paveikė mano karjerą, nebenorėjau būti scenoje. Daug metų iš savo antrosios pusės girdėjau, kad esu nieko verta, ir tuo patikėjau. Sugrįžti buvo sunku, nes buvo žlugęs mano pačios pasitikėjimas savimi kaip atlikėja. Skyrybos padėjo atrasti pasitikėjimą vėl, prisidėjo nauja gyvenimo pradžia, lankiausi pas psichologus. Aš vėl esu čia su pilna jėga“.

Atlikėja planuoja ir vestuves su savo širdies draugu Deividu. „Dar laukiu žiedo, pakalbam apie tai. Mano gyvenimas dabar – vienas didelis džiaugsmas, vidinė ramybė, atsirado draugas ir grįžo karjera, užsakymai ir daug žmonių vėl grįžo į mano gyvenimą“, – sakė atlikėja. 

Linas Vaitkevičius iš „Žemaitukų“ populiarus buvo ne visada.  O šią vasarą turėjo net 107 koncertus. „Nėra čia kuo girtis, nes su šeima pakabėjom, kad net vaiko nemačiau. Per dieną būdavo ir keturi koncertai – pirmas po bažnyčios mišių, paskui vakarinis miesto šventėje, tada vestuvės, o naktį – dar kokiam nors naktiniam klube“.

Pirmąjį užsakymą groti vestuvėse Linui davė a.a. tėtis. „Jis buvo vestuvių vedėjas, per jį turėjome du pirmus užsakymus, juos nusifilmavome, ir paskui jų daugėjo. Prieš tai grojau Palangos orkestre ir gaudavau 1400 litų, o atgrojęs dvejas vestuves, gavau tą pačią sumą. Teko rinktis, buvome jauni, pinigai buvo pirmoje vietoje, nes visko norėjosi“.

Linas Vaitkevičius./ LNK nuotr. 

Grojimas vestuvėse buvo nelengvas darbas. „Turėjome pasiruošę 900 dainų, jas grodavome dvi dienas, 8 valandas pirmą dieną ir dar keturias valandas antrąją vestuvių dieną. Ir dar būdavo, kad pasakydavo: „atsiprašom, vyrukai, neužteko pinigų jūsų karštam patiekalui“. Sakome: „o ką mums tas dvi dienas valgyti?“ Turėjome svajonę, kad „Žemaitukų“ programa truktų valandą – padainuoji savo dainas ir gali iškelta galva išeiti, o ne su vestuvininkais miegoti ir ten būti dvi dienas. Dabar jau atvažiuojame tik valandėlei, ir dar valandėlę fotografuojamės“,  – šypsojosi žemaitukas Linas.

L. Vaitkevičiaus asm. archyvo nuotr. 

Aktorė Emilija Latėnaitė juokėsi karjerą pradėjusi gatvėje. „Dirbau ligoninėje, pradėjau gatvėje – tokia mano biografija. Norėjau paauglystėje turėti savo pinigų ir buvo neoru prašyti iš tėvų tiek, kiek man reikia. Mokėjau groti fleita. Pasipuošiau  ir išėjau groti gatvėje. Per keturias dienas aš užsigrojau visai vasarai, kas buvo didelė paskata nemesti fleitos“, – šypsodamasi kalbėjo E. Latėnaitė. 

Visos žvaigždžių istorijos apie karjeros pradžią – šį vakarą „KK2 penktadienyje“, 19.30 val., per LNK.

O apie tai, kaip pasiekė muzikinį olimpą, dainininkas atvirai papasakos šį trečiadienį, 20 val., TV3 laidoje „Gero vakaro šou“.

Nors scenoje V. Bareikis visuomet trykšta energija, iš tėčio iki šių dienų dainininkas pripažins juokais išgirstantis ir kitokių pastebėjimų. „Jis dažnai man užmetinėja savo kartos bajerius, pavyzdžiui, „jei visi žinotų, koks tu iš tikrųjų zanūda, tai pas tave nė vienas žmogus į tas arenas neateitų“, – salę kvatoti privers V. Bareikis.

Abu Vido tėvai taip pat sukasi muzikos pasaulyje, tad nenuostabu, jog nuo mažiausių dienų jis ir pats tapo tam neabejingas. „Buvau jautrus. Atsimenu, kaip sėdžiu Ateities gatvės virtuvėje, kurioje per mažą televizoriuką groja orkestro muzika, ir apsižliumbiu. Mama klausdavo, kas yra, ko verki? O aš atsakydavau, kad man gaila muzikos“, – pasakos jis.

Sulaukęs šešerių, Vidas pradėjo lankyti Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tiesa, čia lengva nebuvo. O ypatingai gerai dainininkas prisimena tas akimirkas, kai vietoje to, kad pasibaigus pamokoms su draugais kieme spardytų kamuolį, dar po tris keturias valandas per dieną praleisdavo prie fortepijono. „O kai baigi groti ir išeini į kiemą – viskas, kamuolys sukdavosi vienišas…“ – pasakos jis, draugų žaidimą stebėjęs pro atvirą langą.

Jie visą mano vaikystę nėra pirkę man dviračių, kompiuterio ar riedučių. Visa tai po šventinio laikotarpio nusipirkdavau sau pats. Tai buvo mano svajonių įgyvendinimo laikas.

Vis dėlto toks atsidavimas muzikai turėjo ir savų privalumų – Vido karjera prasidėjo dar tada, kai jam tebuvo septyneri. „Savaitę tarpušvenčiu važiuodavome po mokyklas ir darželius, ir rodydavome valandos trukmės šventinę programą. Tėtis būdavo Kalėdų senelio padėjėju, mama – Snieguole, o aš – nykštuku muzikantu. Tai buvo pirmasis uždarbis mano gyvenime – nuo to prasidėjo ir muzikinė mano karjera“, – pasakos Vidas, už kiekvieną šventėje apsilankiusį vaiką iš tėvų gaudavęs po vieną litą.

Būtent todėl, atsigręždamas atgal, V. Bareikis iki šiol didžiausias padėkas skiria savo tėvams:  „Jie visą mano vaikystę nėra pirkę man dviračių, kompiuterio ar riedučių. Visa tai po šventinio laikotarpio nusipirkdavau sau pats. Tai buvo mano svajonių įgyvendinimo laikas. Visos Lietuvos akivaizdoje dar kartą dėkoju savo mamai ir tėčiui, kad jie išlaikė mane Čiurlionio mokykloje, ir kad dabar viską darau jų dėka. Ačiū jums.“

Laidoje žiūrovai išgirs istorijų ir iš V. Bareikio studijų laikų draugų. Vienas iš jų – žinomas aktorius Marius Repšys. Pastarasis ir pats bus dėkingas žinomam dainininkui.

„Kai pirmąkart tave pamačiau, pamenu, pagalvojau, kas čia per nučiuožęs menininkas? Tačiau labai ėmiau gerbti tave tada, kai važiavome repetuoti į Kauną, ir gyvenome teatre, grimerinėje. Tu pagrodavai visas melodijas, kokių aš tavęs paprašydavau. Galvojau, kad taip groti iš klausos yra neįmanoma! Su tavimi praleistas laikas buvo labai fainas – aš iš tavęs daug ko išmokau. Ačiū, kad atsiradai mano gyvenime, buvai čia ir esi. Visuomet už tave sergu – nepasiduok, tik į priekį“, – nuoširdžiai kalbės M. Repšys.

Vasario 17 d. kartu su VDU kameriniu orkestru, didžiule kūrybine komanda bei 10 tūkst. žiūrovų Kauno „Žalgirio“ arenoje savo solinės veiklos dešimtmetį švęsiantis atlikėjas žada išties įspūdingą šou. Čia nuskambės ne tik geriausios dešimtmečio dainos, bet ir kartu pasirodys daugybė scenos draugų.

Pasakodamas apie sumanymą „Mona liza“ dainą įrašyti ispanų kalba, atlikėjas neslepia, kad savo kūrybą išversti į kitas kalbas – sena svajonė.

„Labai norėjau bent kelias naujojo albumo dainas išversti į kitą kalbą ir pristatyti užsienio auditorijai. Taip gimė mintis apie ispanišką „Mona lizos“ versiją. Šios dainos vaizdo klipas ne tik nominuotas M.A.M.A. 2022 metų vaizdo klipo kategorijoje, bet ir yra viena iš smagiausių mano gyvų koncertų dainų. Na, o pridėjus tai, kad visą sausio mėnesį mano pasirengimas arenai vyksta būtent Ispanijoje tai net nekilo klausimų apie šį sumanymą“, – pasakoja Vidas.

Dar nė karto savo kūrybos nepristatęs užsienio kalba, V. Bareikis beldžiasi į didžiausią pasaulio ispanakalbių muzikos klausytojų širdis.

„Labai džiaugiuosi šiuo kūriniu ir smagu išgirsti, kaip kita kalba atliekama daina gali įgauti naujų spalvų. Dėkoju Lietuvoje gyvenančiai aktorei Gailei Butvilaitei, kuri labai padėjo su teksto vertimu bei dainos įrašu. Ji kontroliavo kiekvieną mano žodį ir sakė, kad daug kur skambu kaip tikras „Bad bunny“, – prisimena kūrėjas.

Organizatoriai praneša, kad šiuo metu Fuerteventūros saloje viešintis atlikėjas laikosi griežto didžiojo arenos šou „Reivas su orkestru“ pasirengimo grafiko – dvi valandos sporto treniruotės, plaukimas, dainavimas, nuotolinis dešimtmečio koncerto režisavimas.

„Kiekvieną didįjį savo koncertą vertinu kaip kokias sportines varžybas, kurios reikalauja labai nuoseklaus ir ilgo pasirengimo. Kai kuriuos elementus, kuriuos koncertuose atlieku tik aš, įgyvendinti yra labai sunku ir tam reikia gero fizinio pasirengimo, kurį pasiekti gali tik nuolatinių treniruočių pagalba“, – pasakoja dainininkas.

Piršlybas dainininkas planavo pusmetį, tačiau joms įvykus, po dviejų mėnesių sulaukė dar vienų, tik šį kartą tai padarė pati Indrė.

Vasario viduryje muzikos dešimtmetį scenoje švęsiantis ir ta proga didžiulį koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje rengiantis Vidas su šypsena prisipažino kasdien galvojantis, ar neturi skolų.

„Aš kiekvieną rytą tą padarau. Pergalvoju, ar neturiu skolos pirmiausia Indrei, ar neturiu skolos sūnui, ar neturiu skolos jos vaikams, ar neturiu skolos mūsų tėvams. Visas tas skolas atiduoti yra kas veikti“, – pasakojo V. Bareikis.

Interviu apie asmeninį gyvenimą retai dalinantis Vidas bus itin atviras. Kada ir kur planuoja vestuves? Ir kodėl rašė laiškus jau mirusiai mamai?

„Nuo... Iki...“ su V. Bareikiu – šį pirmadienio vakarą, 20 val.,  per LNK.