A. Užkalnis atsiprašo

P. Peleckio/ BNS nuotr. 

„2023 m. rugpjūčio 22 d. feisbuke parašiau piktus, įžeidžiančius ir bjaurius žodžius apie žurnalistą Vidą Mačiulį. Tą įrašą netrukus ištryniau, atsiprašiau, tačiau įžeidimas liko. Tų žodžių nekartosiu ir necituosiu. Manau, bus teisinga, jei mano parašytos bjaurasties nekartos ir tie, kas norės pacituoti mano šiandienos tekstą. Jokios mano asmeninės tos dienos aplinkybės – stresas, įtampa, nuoskaudos, susierzinimas, nuovargis – nėra ir negali būti joks pasiteisinimas ar lengvinanti aplinkybė šiam poelgiui.

Nė su viena iš šių aplinkybių Vidas Mačiulis nėra niekaip susijęs ir nėra dėl jų nei kaltas, nei atsakingas. Įžeidžiau šį žmogų nepelnytai, be priežasties ir nepateisinamai. Pats turėčiau žinoti, kaip tokie žodžiai veiktų mane ar bet ką kitą. Dar daugiau, daugelis mano draugų ir pažįstamų man asmeniškai sakė, kad mano išpuolis buvo ypač neteisingas, nes Vidas yra geras ir šiltas žmogus. Atsiprašau Vido Mačiulio ir dėkoju už jo pamatuotą ir atlaidžią reakciją, kuri parodo, kad šiame mano sukeltame incidente jis pasirodė esąs didesnis žmogus, negu buvau aš“, – feisbuke rašė A. Užkalnis.

Teismas ieškinio nesulauks

Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

Kauno legenda vadinamas V. Mačiulis netruko sureaguoti į A Užkalnio atsiprašymą ir savo feisbuko paskyroje patalpino įrašą, kuriame pranešė, jog konfliktą tarp dviejų žinomų vyrų užglaistė advokatai ir žadėto ieškinio A. Užkalniui teismas nesulauks.

„IEŠKINIO ANDRIUI UŽKALNIUI TEISMAS NESULAUKS.  VISKĄ IŠSPRENDĖ ADVOKATAI!“ – didžiosiomis raidėmis aiškią žinią surašė  V. Mačiulis. Ir paaiškino, kodėl.

„Žurnalistas A. Užkalnis, pažįstamas tik iš matymo ir jo žurnalistinės veiklos,  parašė paniekinančius žodžius, kurie įžeidė ne tik mane, bet ir artimuosius, kolegas, pažįstamus. Socialiniuose tinkluose sulaukiau  tūkstančius palaikančių žinučių ir padėkų už kūrybinį darbą.  Už tai  esu visiems  labai dėkingas, tačiau  tai nepakeitė mano apsisprendimo dėl šmeižto kreiptis į teisėsaugą.

Dėl paskleistos įžeidžiančios ir žeminančios  mane informacijos, kaunietis advokatas Tomas Bukelis paruošė ieškinį, kurio nespėjau teismui pateikti.

Tegul žurnalistui ir rašytojui  tai būna  gera pamoka visam gyvenimui.

Vilnietė advokatė Kristina Čeredničenkaitė, žinomos teisininkės Liudvikos Meškauskaitės dukra, geranoriškai sutiko padėti ir be teismo išspręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Esu labai dėkingas advokatei  Kristinai už  tokį jos profesionalumą.

Liudvikos Meškauskaitės ir LEX advokatų kontoros, atstovaujančios mane ir A.Užkalnį, aptarė visas keliamas sąlygas, išnagrinėjo ir pasirašė sutartį, kuri mane pilnai tenkina. Žinoma, ne moralinės žalos atlygis, kurį  visą skiriu labdarai, yra svarbiausia, o Andriaus Užkalnio, nors ir neakivaizdinis,  bet labai nuoširdus atsiprašymas sujaudino mane... Ir privertė širdyje jam  už viską atleisti.

Tegul žurnalistui ir rašytojui  tai būna  gera pamoka visam gyvenimui.

P.S. Savo socialiniame tinkle Andrius Užkalnis išplatino atsiprašymą, kurį aš  prieš kelias dienas gavau per vilnietę advokatę Kristiną  Čeredničenkaitę“,  – įkeldamas įrašą su A. Užkalnio paskyroje esančiu atsiprašymu baigė V. Mačiulis. 

Įdomu tai, kad A. Užkalnis savo atsiprašymo įrašo komentavimą apribojo, o V. Mačiulis dar kartą sulaukė daugybės palaikymo žodžių bei patarimų. Abu žinomi vyrai sulaukė gausybės ikonos „patinka“ paspaudimų.

A. Tapinas išsaugojo skandalingą įrašą

Andrius Tapinas. P. Peleckio/ BNS nuotr. 

Primename, kad rugpjūčio mėnesį A.Tapinas feisbuke pasidalijo A. Užkalnio įrašu, kuriame  V. Mačiulis išvadinamas „sovietine daržove“.

„Laba diena. Durniausias būdas reklamuoti man restoranus: ten eina Vidas Mačiulis. Vidas Mačiulis yra sovietinė daržovė, apgailėtinas debilas, senas idiotas, su kuriuo neičiau į vieną lauką šikti. Su šia geriatrine beždžione teko būti laidose. Sunkiai tramdžiau žiaukčiojimą. Už jį baisiau yra tik Šurajevas, veidmainė nuo***a bobos šukuosena, ir Tapinas.

„Ateikite paragaut, ten Mačiulis valgo.“ Aš greičiau pas jūsų mamą ateisiu, nes ji mažiau kam čiulpia“, – piktinosi A.Užkalnis. Tai pro akis neprasprūdo A.Tapinui. Šis savo įraše pažėrė kritikos tokioms A.Užkalnio replikoms. „Senatvė yra nelengvas dalykas. Vieniems pavyksta senti oriai, kitiems nelabai. Aišku, sunku susitaikyti, kai kažkada buvai populiarus ir madingas, turėjai autorines laidas ir žurnalus, o fanai vis dar laukė Grand šou arenose, o dabar neliko nei žurnalo, nei redaktorės, į televiziją gali grįžti tik į projektą „numesiu svorį per kelis mėnesius“ – kaip ta barzdota moteris, kurią rodydavo viduramžių turguose, bet ko nepadarysi dėl lašo eterio šeštadienio ryte per TV3, o nusimušęs moralinis kompasas, matyt, taip ir negrįžo į savo vietą.

Gyvybės šaltinis – feisbuko laikai išseko, net nuolat kartojami 2019 metais rašyti tekstai nebeatmuša to naftalino kvapo ir artėja tas neišvengiamas laikas, kai dėl 100 laikų teks nusimauti triusikus. Dar lieka laikytis Delfi portale, kur apie save rašai trečiuoju asmeniu ir save patį įtikini, kad dar esi svarbus. Nes spirgai ant cepelinų patys neužsipils, o paskutinio šanso barterinės reklamos tuoj išseks. Senti galima oriai. Arba galima vieną dieną guostis LRT apie patiriamas patyčias, o kitą dieną apvemti niekuo dėtą garbaus amžiaus žurnalistą, kuris gyvenime tau nėra pasakęs blogo žodžio, pavadinant jį „geriatrine beždžione“ ir „apgailėtinu debilu“ ir „senu idiotu“. Mes su Olegu Šurajevu, kaip suprantu, dar blogesni už geriatrines beždžiones, bet kaip nors išgyvensim. Dėl šimto laikų netgi išsitrauksi ketvirtos klasės kozirį – „ateisiu pas jūsų mamą, nes ji mažiau kam čiulpia“. O laikai vis tiek neateis. Senti nėra lengva. Mokykimės senti“, – tuomet rašė A.Tapinas.

„Prieš Užkalnį ar Lietuvą nesu nusidėjęs“

V. Mačiulis į tokį A. Užkalnio akibrokštą tąkart sureagavo ramiai. Jis teigė nesupratęs, kodėl susilaukė užgauliojimų iš žurnalisto Andriaus, kadangi su juo jis niekada nėra turėjęs jokių ryšių.

„NIEKADA NESAKYK – NIEKADA, nes ir netikėtos patyčios mane … ĮKVEPIA! Pavasarį, per 31 metus jau paruošęs 1262 televizijos laidas „Krepšinio pasaulyje“, buvau nusprendęs: Viskas daugiau jokių žurnalistinių „rekordų“. Jeigu dar kažką kursiu, tai tik vieną kitą dokumentinį kino filmą. Taip ir būtų atsitikę, jeigu ne Andrius Užkalnis, su kuriuo jokių asmeninių ar tarnybinių reikalų nesu turėjęs. Ir feisbuke nebuvau jo draugas, todėl nesupratau, kodėl jis toks tulžingas... Tai sužinojau iš vakarykščio Andriaus Tapino komentarų dėl Užkalnio patyčių. Net 900 patiktukų, ir visi paniekino ne mane, o užgauliotoją. Šiandien po A.Tapino pateiktos žinios, kad aš dėl savo garbės ir orumo kreipsiuosi į teisėsaugą, jau virš 7000 patiktukų. Ir visi komentatoriai vėl smerkė Užkalnį.

Nors jis, antradienio rytą parašęs apie mane savo šlykščias patyčias, po pietų jau pašalino iš savo „posto“ ir pateikdamas kažkokį atsiprašymą... Ar tai palengvins jo atsakomybę prieš įstatymą? AČIŪ visiems, kurie mane palaikė ir suprato, kad prieš Užkalnį ar Lietuvą nesu „nusidėjęs“. Aš pats nuo jo ne tik apsiginsiu, bet ir visokiems užkalniams įrodysiu, kad dar moku, sugebu ir galiu rengti TV laidas, nors eteryje jau esu beveik 51 metus. To linkiu pasiekti ir 25 metais jaunesniam Užkalniui, bet pirmiausia jam...sveikatos“, – rugpjūčio 23 d.  rašė V. Mačiulis.

LNK laidoje „Šeškinės 20“ paklaustas, ar tikėjosi, kad tie kalbinti jaunuoliai išaugs į tokias žvaigždes, Vidas nedaugžodžiauja. „Žinokit, matėsi. Kai aš pamačiau Sabonį, kaip jis po krepšiu pagauna varžovo kamuolį ir permeta gynėjui, kuris įmeta. Arba Jonas Mačiulis. Jis juk degė, kaip jis dabar dega, taip jis degė ir tada. Bet kad Marius Grigonis bus toks, nelabai tikėjau. Bet paieškojau archyve, radau, kaip jis 12-metis, berods, veržiasi po krepšiu taip, kaip ir dabar, kaip ungurys, ir įmeta. Vadinasi, aš buvau aklas. Bet taip turėjo būti, kad žmonės nesakytų, jog čia Mačiulis savo anūkei išrinko vyrą. Jiedu su mano anūke Salomėja buvo klasės draugai gimnazijoje, tačiau ji buvo išvykusi metams mokytis į Ameriką, o kai grįžo, jis pasiūlė jai sėstis į tą patį suolą, šalia jo. Nuo to laiko ir neišsiskyrė“, – dalijosi V. Mačiulis.

V. Mačiulis pasidalijo ir tuo, kaip jo darbas keitėsi atsiradus išmaniosioms technologijoms, kurios tobulėja iki šiol. „Iki naujojo 31-ojo „Krepšinio pasaulyje“ sezono buvo parengtos 1227 laidos. Nesuprantu, gal medikai atsakytų, kaip aš vis dar gyvas vaikštau šioje žemėje? Dideles kameras, kurios svėrė turbūt 15 kilogramų, valandą su puse laikyti ant peties nebuvo lengva užduotis. O dabar juk tokios technologijos, interviu filmuoju telefonu. Kokia puiki kokybė, niekas net nesuprastų. Sakot, čia apgaulė? Kokia apgaulė, kai dabar taip pažengusios technologijos“, – pasakojo Vidas.

Šį trečiadienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Šeškinės 20“ V. Mačiulis pasidalins savo patirtimi ir atskleis, kokie buvo paauglystėje šių dienų garsiausi krepšininkai.

Tarp jų – žinomi sporto žurnalistai, olimpiečiai, žinomų sportininkų treneriai, olimpizmo puoselėtojai.

Apdovanojimus jubiliatams įteikė olimpinė čempionė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

LTOK prizas „ Pergalė“

Vladas GARASTAS (90 metų) – vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine ir Kauno „Žalgirio“ komanda iškovojęs svarbių pergalių ir garsinęs Lietuvos vardą. Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, dabar garbės prezidentas.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Lietuvos sporto klubo „Makabi“ atkūrimo 100-ųjų metinių proga

Semionas FINKELŠTEINAS – Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas.

LTOK pirmojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Zigmantas ŽIVATKAUSKAS (80 metų) – ilgametis Lietuvos olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneris, dukart olimpinio ir pasaulio disko metimo čempiono Virgilijaus Aleknos patarėjas ir masažuotojas.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Gintas MAISIEJUS (80 metų) – ilgametis fechtavimo sporto puoselėtojas, sporto meistras, fechtavimo klubo „Gintarinė špaga“ treneris, išugdęs kelias kartas fechtuotojų.

LTOK pirmojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Justas Vincas PALECKIS (80 metų) – Lietuvos vandensvydžio sporto veteranas, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, šios sporto šakos puoselėtojas, vienijantis Lietuvos vandensvydžio veteranus.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Vidas MAČIULIS (75 metai) – sporto žurnalistas, TV laidos „Krepšinio pasaulyje“ rengėjas, dokumentinių filmų autorius.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Gediminas MAKSIMAVIČIUS (75 metai) – Lietuvos lankininkų federacijos prezidentas, tarptautinės klasės sporto meistras, teisėjas, Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris, ruošiantis rinktinę 2024 olimpinėms žaidynėms.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Arvidas ULEVIČIUS (75 metai) – Lietuvos vandensvydžio sporto veteranas, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, nacionalinės kategorijos teisėjas.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Vytautas KVIETKAUSKAS (70 metų) – Lietuvos žurnalistas, sporto, politikos bei visuomenės veikėjas, daugiau kaip 20 metų buvę Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas, buvęs Europos paralimpinio komiteto narys.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Algimantas LIUBINSKAS (70 metų) – Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) garbės prezidentas, buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Valentinas ALEKSA (70 metų) – pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas, Lietuvos olimpinės akademijos vienas steigėjų ir kūrėjų, taip pat ir kitų mūsų šalies sporto organizacijų bei klubų aktyvus narys.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Jonas JUOZAITIS (70 metų) – ilgametis šalies sportinio ėjimo treneris, išugdęs du olimpinių žaidynių dalyvius, aktyvus olimpinio vicečempiono Antano Mikėno memorialo tarptautinių varžybų organizatorius.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Robertas KASELIS (65 metai) – nacionalinės kategorijos sportinio ėjimo teisėjas, daugkartinis Lietuvos čempionatų prizininkas, ilgametis sporto renginių organizatorius ir puoselėtojas.

LTOK medalis „Už nuopelnus olimpizmui“

Kęstutis BAGDANAVIČIUS (60 metų) – Lietuvos bokso federacijos aukščiausiosios tarptautinės kategorijos teisėjas, teisėjavęs Lietuvos bokso čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“

Dalia MATUSEVIČIENĖ (60 metų) - lengvaatletė – bėgikė, trenerė, Seulo olimpinių žaidynių dalyvė - 11-os vietos laimėtoja.

LTOK medalis „Už nuopelnus olimpizmui“

Vida ZVICEVIČIENĖ (60 metų) – Lietuvos šaudymo sporto trenerė, išugdžiusi ne vieną Lietuvos įvairaus amžiaus čempioną.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Gintarė GRIKŠTAITĖ (55 metai) – LRT sporto žurnalistė, dokumentinių filmų apie sportą scenarijų autorė.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Ričardas BUKYS (55 metai) - olimpietis, irkluotojas, akademinio irklavimo rinktinės narys 1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Gintaras NENARTAVIČIUS (50 metų) – dienraščio „Lietuvos rytas“ sporto redaktorius, buvęs Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas ir generalinis sekretorius.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Artūras KALININAS (50 metų) – nusipelnęs Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės treneris.

Jo auklėtiniai – pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionai ir prizininkai.

LTOK apdovanojimas „Olimpinė žvaigždė“

Ruslanas VARTANOVAS (50 metų) – ilgametis šalies imtynių rinktinės narys, Lietuvos graikų-romėnų imtynių rinktinės treneris, 1996 m. vasaros olimpinių žaidynių Atlantoje dalyvis, 15 kartų Lietuvos čempionas.

LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“

Arūnas EMELJANOVAS (45 metai) – Lietuvos sporto universiteto Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedros profesorius, sporto mokslininkas.

Dvi legendos

Legendos apie Vidą Mačiulį, kaip ir apie Šarūną Jasikevičių, iš lūpų į lūpas sklinda jau daugybę metų. Kažkas žavisi garsiojo krepšinio metraštininko jaunatviškumu ir jo veiklumu, kiti iš pavydo pasiruošę pirštus nusigraužti, todėl vis ieško priekabių – tai balsas per saldus, tai plaukai per ilgi, tai prieš kamerą kažką ne taip pasakė. Lygiai tas pats su Šaru. Jei vienus žavi jo karštakošiškumas krepšinio aikštelėje, kiti nesupranta, kaip šis negali susitvardyti, todėl, vos tik pamatę vieno geidžiamiausių trenerių veidą ekrane, perjungia kanalą. Nepaisant nuomonių, abu šie personažai – dalis istorijos. Ne tik krepšinio, ne tik Kauno, bet ir Lietuvos.

Norėdamas pastarajai suteikti dar daugiau svorio ir taip išsaugoti bent dalelę archyvo, kurį žurnalistų namuose kaupia ne vieną dešimtį metų, V.Mačiulis ėmėsi filmo apie Šarą. Tiesa, tik pradėjęs pokalbį patikino, kad vienas lauke ne karys, todėl ir filmas, kuris šalies kino teatrus pasieks jau birželio 17-ąją, – komandinio darbo rezultatas. Gerai žinomos laidos "Krepšinio pasaulyje" kūrėjas prie dokumentinės juostos "Krepšinio evangelija pagal Šarą" dirbo drauge su režisieriumi Kęstučiu Bražiūnu, Kęstučiu Paulaičiu, Laisviu Karveliu, Egidijumi Mažintu.

"Kad ir koks būtum daugiastaklininkas, žmogus-orkestas, – vienas negali visko padaryti. Negali sukurti ir filmo", – kalbėjo V.Mačiulis.

Darbui įkvėpė knyga

Ne vieną filmą apie tokias krepšinio legendas kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis sukūrusį V.Mačiulį naujai kino juostai pastūmėjo Š.Jasikevičiaus knyga "Laimėti neužtenka". Joje gana smulkiai aprašomas visas Šaro gyvenimas – nepavykusi pirmoji santuoka ir atrasta laimė naujoje šeimoje, varžybos, derybos su komandomis ir kitos įdomios detalės. Kartu su populiariu italų žurnalistu Pietro Scibetta parengta, 2015-aisiais išleista knyga žinomam lietuviui simbolizavo žaidėjo karjeros pabaigą ir žymėjo naują, gyvenimo ir karjeros etapą.

Dabar galvoju, kad reikėtų kino juostos apie Praną Lubiną – anų laikų A. Sabonį.

"Krepšinis tai ne vien tik darbas, nes čia yra meilės. Tokios meilės, kuri nepalieka nei pasirinkimo, nei erdvės, kad galėtum tikėtis daryti ką nors kita. Ypač jeigu nori būti geriausias", – knygos pristatyme kalbėjo Š.Jasikevičius. Tąsyk renginyje Kauno "Akropolyje" dalyvavęs ir filmavęs krepšinio metraštininkas V.Mačiulis su šypsena prisiminė, kaip dėmesį į jį atkreipęs krepšininkas paklausė, ar šis neturi jokių klausimų.

"Aš tik gūžtelėjau pečiais ir atsakiau, kad knygos dar nesu vartęs. Tada, tarp kitko, pasiteiravau, ar jis nežada kurti filmo. Šarūnas atsakė: šito tavęs reikia klausti. Žinoma, tada dar nieko negalvojau. Tik tada, kai ėmiau vartyti knygą ir kažkuriame puslapyje pamačiau savo vardą, pamaniau, kodėl gi nesukūrus kino juostos? – V.Mačiulis prisiminė ir paties Š.Jasikevičiaus reakciją, kaip po kelerių metų jam papasakojo apie savo idėją. – Jis pasakė: kurk, jei tik nori, tik manęs netrukdyk. Tai ir netrukdžiau. Todėl dabar šiek tiek apmaudu, kai girdžiu kalbų, kad filmą sukūriau be Šaro leidimo."

Apie Šarą kalbės kiti

Beveik 1,2 tūkst. "Krepšinio pasaulyje" laidų – toks bagažas V.Mačiuliui leido atrinkti akimirkas, geriausiai iliustruojančias vieną Š.Jasikevičiaus gyvenimo dešimtmečių. Pasirinktasis laikotarpis pasakos apie Europos ir keturiskart Eurolygos čempiono pradžią jaunimo krepšinyje ir ankstyvąją profesionalo karjerą. Primins Š.Jasikevičiaus pasirodymą pergalinguose Europos aštuoniolikmečių ir 20-mečių čempionatuose 1994 m. Izraelyje ir 1996-aisiais Turkijoje. Filme bus galima pamatyti ir daugiau išskirtinių, niekada ir niekur nematytų kadrų, kuriuos užfiksavo V.Mačiulis. Tarkim, kaip, dabar solidžias sumas uždirbantis, visame pasaulyje gerai žinomas ir garsiausių klubų geidžiamas treneris, anuomet į varžybas su komandos bičiuliais skrido krovininiu lėktuvu. Š.Jasikevičiaus mama Rita prasitars, kad tik per plauką sūnus nepasuko jos pėdomis ir nepasirinko rankinio. Bus ir kitų pikantiškų istorijų, kurios suskambės Šaro trenerių, bičiulių ir artimųjų lūpose.

Klausimas: V. Mačiulis norėtų sukurti dokumentinio filmo tęsinį, tačiau abejoja, ar tai pavyks padaryti. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Apie Š.Jasikevičių kalbės Antanas Sireika, Rimas Grigas, Mindaugas Žukauskas, Kęstutis Marčiulionis, Jonas Kazlauskas, Grigorijus Pancerovas, Kęstutis Šeštokas. Visi, kurie buvo šalia jo", – V.Mačiulis vardijo pavardes tų, kurių veidus žiūrovai pamatys daugiau nei valandos trukmės kino juostoje.

Tiesa, pats Šaras dokumentiniame filme apie save nekalbės. Tokiu pačiu principu, anot žurnalisto, sukurti ir ankstesni jo filmai.

Buvo daug iššūkių

V.Mačiulis neslėpė, kad komandinis kūrybinis darbas pats iš savęs nelengvas, ypač tada, kai nuomonės nesutampa visais klausimais. Visgi, sunkiausia, anot V.Mačiulio, buvo pati pradžia – ne archyvų vertimas, ne senų įrašų perkėlimas į skaitmeninį formatą, o projekto rašymas ir būsimo darbo pristatymas. Tokia procedūra buvo neišvengiama, nes darbus iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. Ne vieną filmą kūrusiam ir į dienos šviesą paleidusiam V.Mačiuliui tai esą buvo nauja patirtis.

"Labai keistas jausmas. Tas pats, kaip apginti negimusį vaiką, kad jis užaugs protingas profesorius ar gabus pianistas", – nepaisant dviprasmiškų jausmų, su užduotimi jis susitvarkė. Kaip sako pats – darbą apgynė, o filmas, kad ir kiek vėliau, nei buvo planuota, pasirodys kino teatruose. – Jis jau turėjo būti rodomas, bet karantinas viską sujaukė."

Po pirmosios peržiūros, kurį vyko praėjusių metų pabaigoje, V.Mačiulis tikino girdėjęs įvairių nuomonių.

"Kai pažiūrėjo Sabas, pasakė: Dieve, Dieve, kokį didelį darbą padarei", – kitos krepšinio legendos žodžiai V.Mačiuliui glostė širdį. Dabar jis nekantriai laukia, kada kino juostą pasieks likusius žiūrovus, o jų lūpose pasigirs daugiau vertinimų.

Nežada sustoti

Iliustravęs vieną Š.Jasikevičiaus gyvenimo dešimtmetį, V.Mačiulis neslėpė, kad būtų smagu pamatyti ir dokumentinio filmo tęsinį. Tarkim, apie Šarą ir "Žalgirį", apie Šarą ir Barseloną. Tiesa, legendinis žurnalistas tokio darbo imtųsi tik su viena sąlyga.

"Norėčiau, kad visą tai pakomentuotų pats Šarūnas", – V.Mačiulis abejojo, kad legendinis krepšininkas ir treneris, Kauno "Žalgirį" atvedęs iki tokio aukšto lygio, savo įtemptoje dienotvarkėje rastų laiko kalbėti prieš kameras. Nors visai neseniai žurnalistui pavyko nuotoliniu būdų šnektelėti su "Chicago Bulls" komandos krepšinio operacijų viceprezidentu Artūru Karnišovu. Vaizdo kokybė esą buvo labai gera. Įrašas taip pat.

"Dabar galvoju, kad reikėtų kino juostos apie Praną Lubiną – anų laikų A.Sabonį", – anot V.Mačiulio, priežasčių, kodėl tokia kino juosta turėtų pasirodyti, daugiau nei pasiteisinimų ,kodėl to nedaryti. – Tikrai norėčiau sukurti kino juostą, nes turiu fantastinės medžiagos. Tarkim, su jo auklėtiniu Vincu Šileika, kuris ne taip seniai iškeliavo, sulaukęs 109 metų. Jei to nepadarysiu, visa istorija nueis. Neliks nieko."

Turbūt niekas kitas nežino tiek krepšinio pasaulio paslapčių, kiek jų žino V. Mačiulis. Juo visiškai pasitikėjo „Žalgirio“ komanda, tačiau visų slapčiausių įvykių vyras neišduoda ir šiandien. Su laidos žiūrovais jis pasidalins keliomis pikantiškomis istorijomis, priversiančiomis kvatoti iki ašarų. Tarp tokių – ir bandymas į Lietuvą lagamine parvežti užsienietiškų laikrodžių, ir ikrų kišenėse. Už visa tai netgi grėsė įkalinimas!

„Jeigu būčiau parašęs knygą, tai būtų buvęs bestseleris, bet aš nei savo laidose pasakojau, nei kitiems, nes tik dar prikurtų, o aš šito nenoriu. Aš visą laiką tikrinu faktus. Paruošus laidą, man smagu, jei ji patinka žiūrovams ir herojams. Tai labai sunku – negalvokite, kad lengva tam vargšui žurnalistui vienam ruošti laidą, kuri atitiktų visų norus ir pageidavimus“, – pasakos V. Mačiulis, sukūręs net 1200 laidų.

Jis neslepia, kad po kiekvienos laidos sulaukdavo krepšinio komandų vadovų skambučių – jie suskaičiuodavo minutes, kiek laidoje buvo skirta laiko vienai komandai, o kiek – kitai. Negana to, tekdavo ir su žmonos nepasitenkinimu susidurti – V. Mačiulis laidoje papasakos, dėl ko pykdavo jo ir Vlado Garasto žmonos.

Krepšinis – gyvenimo meilė

Krepšinis, neslepia žurnalistas, buvo jo pirmoji meilė, pavergusi amžiams. „Taip įkrito į širdį... Pamačiau pirmąsias rungtynes – žaidė Rygos komanda ir Kauno „Žalgiris“ – ir viskas, aš jau gyvenau ir gyvenu tuo iki šios akimirkos. Krepšinis man bus svarbus, kol būsiu gyvas“, – teigs V. Mačiulis.

Šiandien, sulaukęs beveik 75 metų, jis jaučiasi ir atrodo puikiai, nors prisipažįsta, kad nuo mažens turėjo daug ligų. Susidūrė ir su plaučių liga, ilgai gydėsi hepatitą C, o būdamas 33 metų patyrė priešinfarktinę būseną.

„Matyt, vieni ateina kryžių nešdami, o aš, priešingai – jaučiuosi geriau, nei būdamas 40-ies. Čia, turbūt, tėvų genai“, – teigs žurnalistas neslėpdamas, kad kartais vis dėlto pagalvoja apie pasitraukimą iš krepšinio pasaulio. – „Ar žinote, kaip yra sunku ir groti, ir šokti, ir dainuoti vienam? Labai norėčiau sulaukti laidos 30-mečio ir dienos, kai Lietuvos krepšiniui bus šimtas metų. Bet ne dėl to, kad neturiu jėgų ar temų – turiu tiek archyvų, kad galiu kiekvieną sekmadienį rodyti ir kalbėti apie krepšinį. Pavargau nuo prašymo laidą remti“.

Krepšininkų moterys

Viena pikantiškiausių temų – krepšininkai ir moterys. Ten, kur sukasi krepšininkai, visuomet daug gražių moterų, taip pat ir pagundų. V. Mačiulis paatviraus apie auksinių laikų „Žalgirio“ moteris. Tiesa tokia, kad vos keli krepšininkai iki šiol neišsiskyrė.

„Būdavo gaila ir pavydėdavau, nes panelės ir ponios šniūrais po rungtynių paskui visus... Na, jie dievai buvo, bet ir gražūs, tai kur ten tos moterys neis...“ – neslėps V. Mačiulis, pažinojęs ir pirmąsias, ir antrąsias krepšininkų žmonas.

„Sunkus gyvenimas, kita vertus. Nusibosta ta pati pagalvė, turbūt, ir paskui, kai jau nukrypsta, yra sunku. Visi žmonės vienodi. Aš gyniau ir ginsiu krepšininkus, tą patį Gintarą Einikį – jeigu jis būtų buvęs šaltkalvis, vairuotojas, niekas nebūtų skaičiavęs, kiek jis kur išgėrė, kiek kartų policiją kvietė ir panašiai. Žinote, kai visi nori pavaišinti, kai visi nori alaus bokalą išlenkti...“ – sakys laidoje jis.

Laida „Pasaulis pagal moteris“ – šį sekmadienį, 10 val., per TV3.

Veiklumo jam pavydėti gali ir 30-mečiai: V. Mačiulis yra aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, vadovaujantis Kauno skyriui. Taip pat jis – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos narys. Neseniai visuomeninių pareigų sąrašą papildė dar vienos: jis išrinktas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininku.

Šio pakaunėje gimusio ir augusio žurnalisto pavardę rasime ir Lietuvos rekordų knygoje. 1991-ųjų sausio 13 d. jis tapo ilgiausiai – 11 valandų – be pertraukų tiesioginiame TV eteryje dirbusiu žmogumi.

„Kartais mane pavadina legenda. Aš visada sakau: kai palieki visus darbus, kai iškeliauji amžinybėn ir kas nors dar prisimena, tik tuomet žmogų galima vadinti legenda, – šypsojosi V. Mačiulis ir išvardijo, kas, jo nuomone, tokio titulo išties yra nusipelnę. – Nevėžio ir Nemuno santaka, Raudondvario dvaro ir apylinkių grožis kūrybiniais darbuotojais pastūmėjo tapti Rimantą Budrį (žurnalistas ir rašytojas, „Gamtos“ žurnalo redaktorius), Vladą Dautartą (rašytojas ir žurnalistas), Kristiną Čiučiulkaitę (Kauno rajono laikraščio žurnalistė), Vytautą Bačėną (grafikas, sukūręs originalų lietuvišką šriftą linotipui). Deja, šių žmonių jau nebėra tarp mūsų.“

Rekordas: 1991-ųjų sausio 13 d. V. Mačiulis be pertraukų tiesioginiame TV eteryje dirbo 11 valandų. / Vido Mačiulio asmeninio archyvo nuotr.

Viskas prasideda nuo vaikystės svajonių

V. Mačiulis neabejojo: gyvenime viskas prasideda nuo to, apie ką vaikystėje svajoji, kuo nori būti. „Visą gyvenimą prisiminsiu Kulautuvos vidurinę mokyklą, kurią baigiau, vieną iš mokyklos direktorių – Valeriją Smilgienę, pokario laikų radijo diktorę. Kai buvau mokinys, Kulautuvoje veikė tuberkuliozinė sanatorija, o TBC plaučių ligomis daugiausia sirgdavo kūrybiniai darbuotojai ir juos mokyklos vadovai kviesdavo į susitikimus su moksleiviais. Turbūt būdamas šeštokas pirmą kartą pamačiau Vytautą Kybartą, tuometinį Lietuvos radijo ir televizijos diktorių. Tada ir užsibrėžiau sau gyvenime tikslą, kad būsiu radijo diktorius“, – prisiminė pašnekovas.

Jis ne tik svajojo, bet ir kryptingai siekė savo tikslo: devintoje klasėje ilgųjų pertraukų metu iš fizikos kabineto rengdavo valandėles, rašė Kauno rajono laikraščiui apie Raudondvario naujienas, darbščiausius šio krašto žmones.

Aš kaip ant bėgių pastatytas garvežys, kuris vis rieda ir rieda, ir niekaip sustoti negali.

Studijuodamas žurnalistiką, trejus metus dirbo Kauno rajono laikraštyje, o tuomet pasuko į televiziją, jai atidavė net 53 metus. „Aš kaip ant bėgių pastatytas garvežys, kuris vis rieda ir rieda, ir niekaip sustoti negali. Turbūt sustosiu tik tada, kai pasibaigs bėgiai. Net jeigu turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo, vėl rinkčiausi žurnalistiką“, – atviravo žymiausias iš Kauno rajono kilęs šios profesijos atstovas.

V. Mačiulis patikino: Kauno rajonas jam buvo, yra ir bus mylimiausias. „Anais laikais nebuvo galima rašyti ir pasakoti apie to krašto, iš kurio esi kilęs, žmones, įvykius, nes būtum apkaltintas protekcijomis. Dėl šios priežasties esu per mažai pasakojęs ir rengęs laidų apie Kauno rajoną, ir labai norėčiau pamatyti savo ankstyvuosius darbus: „Kaimas tas Saulėtekiai vadinasi“, filmus apie Pagynę“, – prisipažino žymiausias pakaunės žurnalistas.

Įvertinimas: Kauno rajone gimęs, augęs ir karjerą pradėjęs televizijos žurnalistas, publicistas ir redaktorius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. / Alfredo Pliadžio nuotr.

Meilės objektai

Pradėjęs nuo interviu „Panoramai“, vėliau vedė laidą „Studijų dienos“, informacinę programą „Savaitės aidai“. Vidas Mačiulis ir laida „Krepšinio pasaulyje“ jau yra tapę sinonimais, todėl daugelis mano, kad būtent ji ir yra jo mylimiausia. „Man labiausiai širdyje yra išlikusi autorinė laida „Sekmadienio rytą“, transliuota nuo 1987 iki 1993 m. Tai buvo Atgimimas, kalbėjome, apie ką norėjome, rodėme tuos žmones, kurie buvo užmiršti, apie kuriuos anksčiau nebuvo galima pasakoti“, – prisiminė pašnekovas.

Iš tų laikų iki šiol tebėra išlikusios dvi laidos: Juro Jankevičiaus vedamas „Klausimėlis“ ir „Krepšinio pasaulyje“. „Netrukus parengtų laidų skaičius jau sieks 1 190, o kitais metais, kai Lietuvos krepšiniui sukaks 100 metų, vasario 11 d. laidai bus 30 metų. Vis pagalvoju: kam giliai širdyje turiu dėkoti: Aukščiausiajam, tėvams, mokytojams ar pats sau, kad esu toks. Ne kartą jau norėjau mesti, bet dabar, kai Marius Grigonis tapo vaikaitės vyru, vien dėl to negaliu“, – rimtu veidu aiškino „Krepšinio pasaulyje“ vedėjas.

Humoras ir gelbsti, ir kiša koją

Puikų humoro jausmą turintis V. Mačiulis ne kartą yra likęs nesuprastas dėl tokių pašmaikštavimų. „Jeigu nebūčiau Mačiulis, gal ir nebūčiau įstojęs į žurnalistiką, gal ir nebūtų komisija priėmusi bernelio iš Miškinių kaimo. Per lietuvių kalbos egzaminą man pavyko ištraukti bilietą, kurio trečiasis klausimas buvo apie Maironio lyriką. Aš ir paklausiau, ar galiu pradėti atsakinėti nuo jo. Dėstytojai leidus, užsivedžiau, pasakoju, eilėraščius deklamuoju. Ji mane nutraukė ir paklausė: o kas mane sieja su Jonu Mačiuliu? Sakau: J.Mačiulis – mano senelis. Ir tik užbaigus atsakinėti į kitus bilieto klausimus, dėstytoja pakėlė akis ir sudvejojo: o kaip jūs galite būti anūkas, jei Maironis buvo kunigas? Aš jau ir tada žodžio kišenėje neieškojau ir patikslinau: jūs klausėte apie J.Mačiulį, o ne apie J.Mačiulį-Maironį“, – juokėsi V. Mačiulis.

Dėmesys: „Krepšinio pasaulyje“ vedėjui įdomūs ne tik krepšininkai, bet ir sirgaliai, ypač Lietuvos krepšinio sirgalių simbolis Tomas Balaišis-Sėkla. / Alfredo Pliadžio nuotr.

„Krepšinio pasaulyje“ vedėjas prisipažino, kad yra padaręs palyginti mažai interviu ir su krepšininku J.Mačiuliu, taip pat kilusiu iš Kauno rajono, nes buvo nepatogu aiškinti, kad jis – ne giminė. Kartą laidoje „Le Broniaus šou“ jos vedėjas Algis Ramanauskas Greitai Vido pasiteiravo, kiek babkių jis sumokėjo, kad J.Mačiulis žaistų „Žalgiryje“. „Atsakiau taip pat nenormine lietuvių kalba: tris limonus. O jis: Lietuvoje viskas per pažintis, net ir krepšinyje, štai už kiek tėvas sūnų į „Žalgirį“ įkišo. Kitą dieną vienas pažįstamas sutikęs Laisvės alėjoje pasiteiravo: Vidai, tai kodėl tu niekada nesakei, kad J.Mačiulis – tavo sūnus? Patikinau, kad jis ir nėra mano sūnus, tačiau tai negelbėjo. Juk vakar per televiziją pats sakei, kad sūnus, nenurimo pažįstamas“, – pasakojo pašnekovas.

Kad ir kaip suktum, 75 metai yra garbinga sukaktis, bet Vidas metų, įrašytų pase, nejaučia. „Kai aš gulėsiu karste, jeigu nesudegins, jūs pamatysite, kad aš dar pakrutinsiu ranką ar koją. Mano toks charakteris. Jau turbūt kokį penkiolika metų mano devizas yra: judėjime – gyvybė, ramybėje – mirtis. Mano ožiaragiškas charakteris toks, kad aš negaliu ramiai gyventi, negaliu be darbo, aš neturiu poilsio dienų“, – šį pirmadienio vakarą, 19.30 val., LNK laidoje KK2 kalbės V. Mačiulis.

Vidas nesiilsi. Neseniai krepšinio metraštininkas sukūrė naują filmą apie Lietuvos krepšinio žvaigždę Šarūną Jasikevičių, kuriam šiemet sueis 45-eri. Filmo pavadinimas – „Krepšinio evangelija pagal Šarą“.

Filmas jau turėjo būti parodytas kino teatruose, bet karantinas premjerą nukėlė. Filme bus galima pamatyti labai išskirtinių, niekada niekur nematytų kadrų. Pavyzdžiui, kaip dabar milijonierius ir visame pasaulyje garsus treneris į varžybas skrenda krovininiame lėktuve.

„Kai pažiūrėjo Sabas, sakė, Dieve, Dieve“, – šypsosi krepšinio legendai A. Saboniui filmą parodęs ir reakcijos sulaukęs V. Mačiulis.

Filme Š. Jasikevičiaus mama Rita atskleis, kad nedaug trūko, jog Lietuva nebūtų turėjusi tokios krepšinio legendos. Šaras galėjo pasukti į kitą sporto šaką – tapti rankininku kaip ir mama.

V. Mačiulis sukūrė daugybę filmų apie Lietuvos krepšininkus ir krepšinį. Lietuvos televizijų eteryje jau ištransliuota beveik 1200 „Krepšinio pasaulio“ laidų. Bet krepšinis Vidą supa ir po darbo. Mažai kas žino, bet V. Mačiulio anūkė Salomėja yra „Žalgirio“ žvaigždės Mariaus Grigonio žmona.

Krepšinio užkulisiai – šį pirmadienio vakarą, 19.30 val., LNK laidoje KK2 su V. Mačiuliu.

Dėkingas komandai

Stebėję Sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto Vido Mačiulio veidą. Prieš trisdešimt metų, sovietų armijos kariams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus sostinėje, jis drauge su kolega Modestu Patašiumi pradėjo tiesioginę transliaciją Kauno redakcijoje.

"Šeštadienio vakarą jau ruošiausi ilsėtis, nes kitądien, kaip įprastai, turėjo prasidėti mano autorinė laida "Sekmadienio rytas". Ramiai sau įsijungiau televizorių, o tada pamačiau, kas dedasi Vilniuje. Nutrūkus vaizdui ir garsui eteryje, Kauno studijoje pasirodė M.Patašius", – V.Mačiulis pasakojo tąsyk iš namų į Kauno televizijos studiją atvykęs žaibišku greičiu.

Stebėję 1991-ųjų sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto V.Mačiulio veidą. (Vido Mačiulio nuotr.)

Viskas vyko spontaniškai, be jokio išankstinio pasiruošimo. Iš filmavimų mieste grįžo žurnalistas Raimundas Yla. Prie komandos prisijungė pora inžinierių. M.Patašiui, kuris tuo metu buvo radijo žurnalistas, teko nemenkas iššūkis – jis pirmą kartą sėdo priešais televizijos kameras. Būta ir daugiau entuziastų, kurių pavardės nenuėjo užmarštin. Tai televizijos operatoriai Jonas Dirsė ir Vladas Dekšnys, radijo žurnalistas Juozas Kundrotas ir tos nakties transliacijų režisierius R.Čaikauskas.

"Kai tą naktį kolaborantai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją Vilniuje, Raimondas dar buvo Kauno redakcijoje, todėl, inžinieriams paruošus aparatūrą, sėdo prie režisieriaus pulto, kad parodytų, kas vyksta studijoje ir šalia jos, – už kadro likusiam tos nakties herojui galvą lenkė žinomas žurnalistas. – Jeigu ne jis, ne operatoriai, režisieriai, technikai, aš nebūčiau galėjęs dešimt valandų vesti laidą Sausio 13-osios naktį – už tai buvau įrašytas į Lietuvos rekordų knygą."

Liko nakvoti darbe

Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai, – "Kauno dienai" susisiekus su R.Čaikausku, šis nepuolė sau kabinti medalių. Tikino, kad darė tai, ką kiekvienas, atsidūręs jo vietoje, greičiausiai būtų daręs.

"Pamenu, tądien dirbau iki vidurnakčio. Vieni namo grįžo savo automobiliais, kitus pavežė. Aš savo automobilio neturėjau, tai nutariau likti darbe, juolab kad 7 val. ryto vėl turėjau būti redakcijoje. Kabinete įsitaisiau ant sofos ir užmigau, – R.Čaikauskas pasakojo pabudęs nuo garso, panašaus į duslius žingsnius. – Pažiūrėjau į laikrodį, buvo beveik 2 val. nakties. Girdžiu – kažkas sako: eina, eina! Galvoju, na ir koks kvailys sugalvojo tokiu metu leisti kriminalinį radijo spektaklį. Pasirodo, ten Eglė Bučelytė kalbėjo."

1 val. 53 min. žurnalistė pranešė apie Lietuvos radijo ir televizijos pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kiek galima greičiau atvykti į parlamentą. Dėl koridoriuose stovėjusių įjungtų televizijos kamerų žiūrovai galėjo tiesiogiai stebėti užgrobimą. Pirmiausia nutrūko Lietuvos radijo transliacija, 2 val. 9 min. – transliacija iš Lietuvos televizijos studijos. Vilniaus televizijos bokštas dar 8 minutes retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur tūkstančiai žmonių giedojo "Lietuva brangi". Nustojus veikti Vilniaus studijoms, darbą perėmė televizijos stotis Sitkūnuose ir Kaunas.

Sukosi iš padėties

Pakilęs iš lovos ir supratęs, kas vyksta, R.Čaikauskas greitai nubėgo į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos vadovo Raimundo Šeštakausko kabinetą. Susisiekęs telefonu paprašė, kad šis nedelsdamas atvyktų.

"Tada nusileidau į studiją. Žiūriu – kameros įjungtos, šviesos dega. Laimei, kad supratau, kas ir kaip veikia. Vieną kamerą pastačiau vinjetei, kitą – bendram vaizdui", – netrukus, kaip prisimena pirmasis Lietuvos televizijos Kauno redakcijos režisierius, 1980-aisiais filmavęs Maskvos vasaros olimpines žaidynes, į studiją susirinko daugiau žmonių – operatorių, žurnalistų, technikų. Jiems atėjus tapo ramiau. Tiesa, kartkartėmis R.Čaikauskui visus juos teko vyti nuo pulto, kad besigrūsdami nespustelėtų kokio nors mygtuko. Režisieriui teko ne tik saugoti pultą, bet ir galvoti, kuo užpildyti pauzes ekrane.

"Mūsų vadovybės kaltė, kad nebuvo pasiruošta, tai krapštėme, ką turėjome. Tarkim, leidome V.A.Mozarto "Mažosios nakties serenados" pirmą dalį. Nežinau, ką veikė vaizdo režisieriai, nes buvo sumontuota tik viena dalis", – buvęs tuomečio Kauno dramos teatro aktorius, ilgametis Kauno televizijos režisierius pasakojo, kad tąsyk reikėjo pasitelkti fantaziją ir pažintis.

Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga.

Jis pats skambino kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, į studiją kvietė aktorius Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą, kurie studijoje skaitė poeziją. Vienas televizijos darbuotojas turėjo nufilmavęs vaizdų iš skrendančio lėktuvo, tad žiūrovai išvydo ir juos.

Žmonės nešė maisto

"Buvo sunki naktis ir daug nežinios. Telefoninį ryšį turėjome tik su Vilniaus bokštu. Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga. Sėdime ir galvojame, puls mus ar ne", – R.Čaikauskas pasakojo, kad visą komandą į priekį stūmė patriotiškumo jausmas ir tvirtas užnugaris. – Buvo momentas, kai iškišau galvą pro redakcijos langą. Žiūriu – kiemas pilnas! Iš vienos pusės – žmonės, iš kitos pastatyti sunkvežimiai, kad niekas prie mūsų neprieitų."

V.Mačiulis pasakojo, kad, išėjus į televizijos kiemą, jį, dešimt valandų kalbėjusį be perstojo, žmonės pasitiko vienbalsiu "Ačiū!" Atsisėdęs į automobilį žurnalistas tąkart apsiverkė. Pamačius sausakimšą kiemą, gumulas strigo ir per langą persisvėrusio R.Čaikausko gerklėje.

"Susirinkusieji reagavo nepaprastai. Jautėsi, kad jie pasiryžę viskam. Prisimenu ir graudu darosi, kokių žmonių buvo, – prisiminimus, kasmet spaudžiančius ašarą, režisieriaus lūpose keitė kiti, kur kas linksmesni. – Miegas? Ne jis tada buvo galvoje. Maistas? Žinokite, dingo bet koks apetitas, nors žmonės nešė mums pačių įvairiausių skanėstų. Gavome ir cepelinų su spirgučiais! Kai į Kauną atvažiavo vilniečiai, jie žavėjosi miestiečių palaikymu ir vaišingumu. E.Bučelytė dar ilgai prisiminė tokį sutikimą."

Namo – po trijų dienų

Į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus redakciją atėjęs šeštadienį, namo R.Čaikauskas grįžo tik pirmadienio vidurnaktį. Šiaip ne taip prasmuko pro paliktą plyšį šalia vieno sunkvežimio, o tada giliai  įkvėpė šviežio oro.

"Sunku papasakoti, koks tai jausmas. Buvau laimingas, kad važiuoju namo. Žmonės gal to ir nejautė, bet mums, lyginant su eiline darbo diena, tos nakties krūvis buvo labai didelis. Pamenu, grįžau namo, pamiegojau, o 7 val. ryto ir vėl buvau darbe", – pašnekovas nė akimirkos nesigailėjo patekęs į Sausio įvykių sūkurį.

Priešingai, džiaugėsi, kad į savo gyvenimo istoriją galėjo įrašyti tokius faktus ir kartkartėmis juos papasakoti jaunajai kartai. Juolab įvykių liudininkų gretos vis retėja.

"Artimieji vis sako: rašyk, kad neužmirštum. Senas juk esi – 86 metai. Įsivaizduojate! 86-eri! Kas galėjo pagalvoti? Pamenu, pasą keičiau – pažiūrėjau į galiojimą, o ten rašo 2012-ieji. Nusijuokiau, kad tikrai tiek negyvensiu, bet viršijau planą", – juokaudamas pokalbį baigė lemtingos nakties įvykių liudininkas – televizijos režisierius R.Čaikauskas.

V. Mačiulis šio mėnesio pabaigoje plačiajai visuomenei ketino pristatyti dokumentinį filmą apie Šarūną Jasikevičių „Krepšinio evangelija pagal Šarą“.

Tačiau dėl karantino užsidarius kino teatrams, šiuos planus teko atidėti neribotam laikui. Tad V.Mačiulis sutiko papasakoti apie šį filmą „Kauno dienos“ studijos žiūrovams.

Nuo pat jaunystės gerai pažįstantis ne tik Š.Jasikevičių, bet ir jo tėvus, V.Mačiulis kartu su režisieriumi Kęstučiu Bražiūnu į filmą sudėjo net 33-jų su krepšiniu susijusių žmonių pasakojimus. Jau sukūręs dokumentinius pasakojimus apie kitas Lietuvos krepšinio legendas – A.Sabonį ir Š.Marčiulionį, V.Mačiulis visuomet turi paruošęs ir negirdėtų ar mažiau žinomų istorijų, kurias išgirs „Kauno dienos“ studijos žiūrovai.

Dokumentiniame filme pasakojama apie Šarūno Jasikevičiaus vaikystę ir jaunystę. Žiūrovai išvys dar niekur nematytus arba jau pamirštus kadrus iš krepšinio genijaus gyvenimo. Filme Š. Jasikevičiaus draugai, kolegos, treneriai dalijasi prisiminimais apie šį nepaprastą krepšinio talentą.

„Tik tie, kurie kažkada patys kažką sukūrė, žino, ką reiškia sukurti filmą. Bet to filmo nebūtų, jeigu nebūtų Šarūno Jasikevičiaus. Knygoje „Laimėti neužtenka“ perskaičiau Šaro žodžius, kad Vidas Mačiulis jaunystėje kartu važinėjo ir viską filmavo. Tai laimė ir džiaugsmas, kad tuo metu man pavyko viską nufilmuoti. Ir pagalvojau, kaip galima nesukurti filmo apie mūsų legendą“,– filmo atsiradimo užkulisius praskleidė Vidas Mačiulis.

Pristatyme apsilankę Š.Jasikevičiaus tėvai dėkojo Vidui Mačiuliui už įamžintas akimirkas.

„Visi mes žinome ką jis pasiekė, bet jeigu nebūtų jo tėvų Ritos ir Lino šiandien mes nebūtume susirinkę“, – tėvelius sveikino dokumentinio filmo autorius.

Televizijos laidos „Krepšinio pasaulyje“ sumanytojas bei kūrėjas, Kauno krašto žurnalistų sąjungos pirmininkas V. Mačiulis išankstinę filmo peržiūrą kolegoms bei krepšinio pasaulio atstovams surengė likus daugiau kaip mėnesiui iki premjeros. Dokumentinis filmas „Krepšinio evangelija pagal Šarą“ kino teatrus pasieks lapkričio 23 dieną.