Iš kurios pusės bevažiuotum, pagrindinė posūkio į "Vilnoją" nuoroda visuomet bus Sudervės pakraštyje stovinti unikali rotondinė bažnytėlė. XIX a. pradžios klasicistinės architektūros nedidukė mūrinė katalikų šventovė yra verta ypatingo dėmesio. Manoma, kad ji pastatyta pagal garsiausio Lietuvos klasicizmo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą.

Sudervės kaimelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas dar 1493 m. – tais metais čia pastatytas dvaras vėliau priklausė Vilniaus miesto burmistrui J.Sinkevičiui, jėzuitams, vyskupams. Vienas jų – Tomseno vyskupas Valentas Volčackis – pasirūpino, kad 1822 m. Sudervėje būtų pastatyta graži klasicizmo stiliaus bažnyčia.

Nuo Sudervės bažnyčios 4 ha užimantis akmens skulptūrų parkas yra vos už kilometro. Parkas pavadintas šalia tyvuliuojančio Vilnojos ežero vardu.

Kaip "Kauno dienai" pasakojo "Vilnojos" akmens skulptūrų parko įkūrėjas Vidmantas Martikonis, 2000-aisiais Bikuškio dvaro savininkė ponia Dalia Gruodienė, kuri buvo surengusi skulptorių simpoziumą pas save dvare, pakalbino tą padaryti ir jį.

Vidmantas Martikonis: man akmuo visada patiko, nuo pat jaunystės jis man siejosi su amžinybe. Butauto Barausko nuotr.

"Tada man buvo 40 metų, o kai tiek metų žmogui sukanka, įvyksta tam tikri vertybių virsmai – taip galvoju iš šios dienos pozicijų, – sako meno mėgėjas. – Negana to, man akmuo visada patiko, nuo pat jaunystės jis man siejosi su amžinybe. Akmens skulptūros, kaip ten bebūtų, ilgiau išsilaiko nei tapybos darbai ar drožiniai iš medžio. Man norėjosi, kad kūriniai būtų kuo ilgaamžiškesni. Ir dar labai simboliška, kad tie akmenys – rieduliai, kažkada patys atriedėję į Lietuvą ir likę čia amžinai. Kai kuriuos juos net buvo gaila atidarinėti, gliaudyti."

Tad 2001 m. į pirmąjį granito skulptūrų simpoziumą V.Martikonis pakvietė aštuonis gerai žinomus Lietuvos menininkus, kurių skulptūros pirmosios ir įsikūrė parko teritorijoje.

Akmens skulptūros, kaip ten bebūtų, ilgiau išsilaiko nei tapybos darbai ar drožiniai iš medžio.

2002-aisiais simpoziumas jau tapo tarptautiniu – į jį atvyko skulptoriai iš kaimynių šalių: Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Švedijos. Dar vėliau prisijungė ir skulptoriai iš Estijos, Suomijos, o galiausiai "Vilnojos" akmens skulptūrų simpoziumuose dalyvavusių menininkų geografija pasiekė atokiausius pasaulio kraštus. Skaičiuojama, kad juose apsilankė ir savo darbus Lietuvai paliko skulptoriai iš maždaug 20 pasaulio šalių.

"Simpoziumai buvo ir puiki galimybė užsienio šalių skulptoriams susipažinti su mūsų kraštu ir kultūra – aš juos pavežiodavau po šalį, parodydavau tai, kas mums brangu, nuveždavau iki jūros. Įsivaizdavau, kad atlieku tam tikrą diplomatinę misiją. O menininkai galėjo bendrauti tarpusavyje ir laisvai realizuoti savo idėjas lietuviškame, itin tvirtame ir kietame granite", – sako V.Martikonis.

Vanduo: netikėta ir unikali idėja buvo eksponuoti skulptūras ne tik sausumos landšafte, bet perkelti jas ir į ežerą. Butauto Barausko nuotr.

Paskutinis skulptorių simpoziumas įvyko 2009-aisiais. Mat po kiekvieno simpoziumo parke likdavo 7–8 menininkų darbai, tad "Vilnojos" parko teritorija per beveik dešimtmetį gana gausiai užsipildė. Negana to, šalį užklupo ekonominė krizė, tad jokios valstybės paramos negaunančiam parkui finansiškai buvo sudėtinga prisikviesti ir išlaikyti kuriančius menininkus. Nuo to laiko parko įkūrėjas karts nuo karto nuperka vieną kitą skulptūrą ar užsako, kad koks nors menininkas padarytų specialiai skulptūrų parkui.

Džiaugiuosi – žmonės atvažiuoja, lanko parką, grožisi meno kūriniais.

Šiuo metu "Vilnojos" akmens skulptūrų parke eksponuojama virš 80 monumentalių granito skulptūrų, praėjusių metų pabaigoje jų gretas papildė ir kelios skulptūros iš bronzos. Unikali parke įgyvendinta idėja – eksponuoti skulptūras ne tik sausumos landšafte, bet ir ežere.

"Džiaugiuosi – žmonės atvažiuoja, lanko parką, grožisi meno kūriniais, – sako V.Martikonis. – Norisi tikėti, kad to priežastis – pasaulinių įžymybių ir žinomų Lietuvos menininkų sukurtos skulptūros. O dar ir lokacija parko nebloga – jis yra pakeliui, jei iš Vilniaus važiuoji į Kernavę. Vilnojos ežere yra ne tik mūsų parko skulptūros, bet ir jauki vieta pasimaudyti ar pailsėti, organizuojamos pramogos."

"Vilnojos" akmens skulptūrų parko lankymas nuo pat jo įkūrimo pradžios – nemokamas.

"Jei švietimo sistema turi išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tai tam pakaktų ir keturių pradinių klasių", – sako žinomas Lietuvos verslininkas, buvęs politikas Vidmantas Martikonis.

– Vienos partijos lyderis pastebėjo, kad vaikai Lietuvoje rūšiuojami – vieni eina į geriausiųjų, kiti – į lūzerių mokyklas. Nuskambėjo pasiūlymas atsisakyti priėmimo į mokyklas egzaminų, t. y. priimti visus bendra tvarka. Kaip vertintumėte tokią lygiavą?

– Nemokamas vidurinis išsilavinimas garantuojamas Konstitucijoje, tad priėmimo į mokyklas tvarka turi užtikrinti galimybę mokytis visiems. Aukštesniame lygmenyje, sutinku, renkantis specializaciją ir panašiai, turi būti atranka, priimama egzaminų būdu.

Viena, ką matau, švietimui skiriamas finansavimas yra gana didelis, bet jis nepasiekia mokytojo ir mokinio.

Bet kalbant apskritai, aš jau seniai nebesigilinu į Lietuvos švietimo sistemą, tiksliau, į jos nebuvimą. Besisteminis švietimas tapo norma, kas keleri metai viskas verčiama aukštyn kojomis, verčiama chaosu. Mano visos trys dukterys mokykloje mokėsi esant vis kitai tvarkai, skyrėsi ir egzaminai. Galiausiai pasiklydau ir net nematau reikalo gilintis. Kam? Vis vien tuoj bus dar kitaip.

– Kas trukdo sukurti tvarią sistemą?

– Šioje valstybės gyvenimo srityje, kaip ir visose kitose, labiausiai pasigendu kompetencijos. Tie, kas priiminėja įstatymus, yra visiškai nekvalifikuoti, atsitiktinai į Seimą papuolę žmonės. Siūlo vienas per kitą kas mandriau, kas gudriau kažkokias neapgalvotas pataisas, prastuminėja nesuvokiamus įstatymus apie papildomas šventines dienas ir panašiai vien tam, kad pasirodytų, kokie jie geresni už kitus. O valdantysis nori nenori turi su tuo susitaikyti, nes jei kokiam užsiožiavusiam neleisi pateikti siūlymo ir už jį nebalsuosi, tas ims ir perbėgs į opoziciją.

– Nekompetencija, kvalifikacijos nebuvimas prie valstybės vairo turbūt nėra labai saugu. Kaip nuo to apsisaugoti?

– Va, kur reikėtų egzaminų. Prieš kandidatuodamas į valdžią asmuo turėtų pasitikrinti žinias ir gebėjimus. Sakys, visi mokyklas baigę, atestatus turime. Bet kai pačiame švietime nėra kompetencijos, nėra jo sampratos ir suformuluotų tikslų, ar gali tikėtis paruošimo gyvenimui ir rezultatų. Jei švietimo sistema turi išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tai tam pakaktų ir keturių pradinių klasių.

Va, kur reikėtų egzaminų. Prieš kandidatuodamas į valdžią asmuo turėtų pasitikrinti žinias ir gebėjimus.

Kai kurių Seimo narių aš neimčiau į savo verslą net budinčiuoju prie durų sėdėti. Seimo nario padėjėjui būtinas aukštasis išsilavinimas. Ministrui, Seimo nariui – ne. Tepasiunta, koks nori tegul būna. Tai kas valdo šalį, priima sprendimus? Koks nors gudresnis padėjėjas sugalvoja prastumti sau naudingą pataisą, įkala tą mintį savo viršininkui, kuris juo tapo tiesiog laiku užlipęs ant bačkos, ir stumia ją visomis keturiomis. Satyra, juokas pro ašaras? Bet iš tiesų taip yra.

Turime ir mentaliteto bėdą. Kai tik žmogus atsisėda į kokią kėdę, jis pradeda save labai vertinti, pasijunta ypatingai gudrus, tiesiog proto bokštas, kurio kiekviena mintis aukso vertės. Pilnas Seimas tokių. Vaikšto pasipūtę, įtikėję savo išskirtinumu. Kažkam apsaugininkas neatsistojo, jau įsižeidė, skandalas. Ir ką su jais daryti, kaip tokius procesus valdyti, nežinau. Viena iš galimų išeičių – smarkiai mažinti Seimo narių skaičių. Gal tada prasistumdytų ir patektų tik geriausi? Kaip ir į tas stipriąsias mokyklas ir licėjus, kurie priima tik konkurso būdu.

– Bet dabar norima ir į jas priimti be egzaminų, be atrankos.

– Mūsų laikais po aštuntos klasės silpnesnius klasės mokinius varydavo į profesines mokyklas amato mokytis. Tai ir buvo tas profiliavimas, kuris ir šiandien, manau, pasiteisintų. Juo labiau pasiteisintų žmonių, kurie nori būti politikais, ruošimas valdyti valstybę. Tai būtina.

– Tikite, kad tada jie išmoktų būti sąžiningi, nuoširdūs, išnyktų dviveidystė? Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, pasisakęs prieš mokinių selekciją, pats, pasirodo, leidžia savo vaikus į "geriausiųjų" mokyklą.

– Gyvename dvigubus, trigubus gyvenimus. Vienoje vietoje elgiamės vienaip, kitoje – kitaip. Atsimenu savo jaunystę, kai eidavome į komjaunuoliškus susirinkimus. Užlipi į tribūną, kalbi tai, ką nori visi girdėti, o nulipęs iš to juokiesi ir darai, kaip tau pačiam reikia. Nenorėčiau lyginti "vienas prie vieno", bet gali būti, kad ir šis politikas išsako partijos kolegų mintis. Juk jei taryboje priima sprendimą, visi turi vienodai kalbėti, pas juos ten tokia pusiau partinė drausmė.

Seime opozicija kritikuoja valdančiuosius, pati neva vos ne šventoji, bet paaiškėja, kad pati elgiasi taip pat. Kad ir šviežiausia istorija – dėl Agnės Bilotaitės gyvenimo Seimo viešbutyje.

– Jūsų dukterys irgi baigė "geriausiųjų" mokyklas?

– Vyresniosios pirmaisiais mokymosi metais ėjo į tas mokyklas, kurios arčiausiai namų – Justiniškėse, Naujamiestyje. Jaunėlę iš karto leidome į privatų Šiuolaikinės mokyklos centrą. Kurį laiką dvi dukterys mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, bet visos trys mokyklas baigė Lietuvoje. Aš vadovavausi tuo principu, kad svarbiausia tėvų pareiga – užtikrinti gerą išsilavinimą.

Domėjomės, klausėme draugų, pažįstamų nuomonės, analizavome, kur aukštesnis mokymo lygis, kur palankesnė aplinka, geresnė mokymo bazė ir priemonės.

Aš pats baigiau Salomėjos Nėries mokyklą. Tada Vilniuje ji laikyta prestižine, garsėjo bohemiška aplinka. Klasės lyderis būdavo didžiausias blogiukas. Mano dukterų mokyklose – nieko panašaus. Ten lyderiais laikomi dešimtukininkai, geriausi mokiniai. Jau judame į priekį, mūsų mąstymas keičiasi. Tik labai abejoju, ar tai mūsų švietimo nuopelnas. Keičiasi pati valstybės socialinė struktūra, tobulėja visuomenė, todėl ir matome pokyčius mokykloje. Bet ne atvirkščiai.

Kai tik žmogus atsisėda į kokią kėdę, jis pradeda save labai vertinti, pasijunta ypatingai gudrus, tiesiog proto bokštas, kurio kiekviena mintis aukso vertės. Pilnas Seimas tokių.

Jeigu jau kalbėtume apie lygybę, pasisakyčiau už privalomas uniformas. Tada vaikai nekonkuruotų – armaniai neriestų nosies prieš gariūninius. Ne tėvų finansai vieną padaro geresnį už kitą, o tik jo gebėjimai, pastangos, įvertinimai.

– Ar niveliuojant, sodinant į vieną suolą ir talentingą, ir mažiau gabumų turintį vaiką nenuskriausime tiek vienų, tiek kitų? Kaip atrodytų, tarkime, Vilniaus licėjus, kokie būtų jo pasiekimai, jei ten būtų priimama geografiniu principu – patenka visi, kas arti gyvena?

– Atranka, egzaminai yra galbūt todėl, nes turime gerų mokyklų deficitą. Jeigu visos būtų stiprios, gerai paruošiančios, nors ir šiek tiek profiliuotos kaip Vilniaus licėjus, nebereikėtų atrinkinėti ir rūšiuoti. Iš tiesų dabartinė sistema tarsi užprogramuoja elito formavimuisi – va, aš tai čia, o tu ten.

Kas tas Vilniaus licėjus? Atėjo gabus vadovas, surinko gerą mokytojų kolektyvą, padidino reikalavimus tiek pedagogams, tiek mokiniams. Gerai paruoštus jaunus žmones į gyvenimą išleisdavo ir KTU gimnazija Kaune. Jos buvęs direktorius Bronislovas Burgis ten buvo įvedęs griežtą tvarką, rezultatai tikrai buvo geri.

Mokykla, kaip ir bet kuri įmonė, – viskas joje priklauso nuo vadovo. Ne ministerija šias mokyklas sukūrė, niekas joms neduoda didesnio finansavimo. Kas trukdo kitoms tokioms tapti? Išvada tokia, kad trūksta stiprių, kompetentingų vadovų, kurie suprastų sistemą, žinotų, kokį žmogų nori išugdyti.

– Kaip buvęs Vilniaus tarybos narys žinote, kaip yra finansuojamas sostinės švietimas. Ir, priešingai visuotiniam manymui, teigiate, kad pinigų mokykloms netrūksta. Ko vis dėlto trūksta?

– Reikėtų žiauresnių sprendimų.Vienas iš būdų – kai dešimties mokinių mokyklai išlaikomas visas komplektas mokytojų, pats pastatas su mokymo priemonėmis ir t. t. Didelė dalis skiriamų pinigų išgaruoja pakeliui į mokyklas – kol pereina per visas ministerijų struktūras, kol pamaitina visokias reikalingas ir nereikalingas programas.

Daug lėšų suvalgo tautinių bendrijų mokyklos, tiek rusų, tiek lenkų, tiek žydų. Daugumoje pasaulio šalių jos buriasi į savaitgalines mokyklas. Ir pas mus visi turėtų mokytis vienu valstybiniu lygmeniu, neišskiriant pagal tautybę. Tokiu būdu ir atskirtis būtų mažinama.

–- Verslas skundžiasi negaunantis iš mokyklų, universitetų tinkamai paruoštų specialistų. Kas jums svarbiausia renkantis darbuotoją?

– Žiūriu į nuovoką, sąžiningumą. Tai savybės, kurių per vieną darbo pokalbį neįvertinsi. Turi praeiti laiko dirbant kartu. Bet jei žmogui terūpi, kiek jis uždirbs, o ne ką jis gali įmonėje nuveikti, pasiekti, kiek galės tobulėti ir augti, iš karto aišku, kad bendravimo nepratęsime.

Galerijoje pristatomi V.Martikonio daugelį metų kolekcionuoti menininkų autoportretai. Paroda "Autoportretai" yra nemokama, kas tris keturis mėnesius ji bus keičiama ir papildoma, o pirmajame išstatyme pristatomi pirmieji 60 autoportretų.

Apie seną-naują vietą apžiūrėti menininkų darbus bei autoportretų kolekciją – pokalbis su kolekcionieriumi.

– Kaip pradėjote kolekcionuoti meno kūrinius ir šiuos autoportretus?

– Beveik prieš 20 metų, 2000-aisiais, mane įstūmė į meno pasaulį. Tada pradėjau nuo skulptūrų parko, o vėliau sudomino tapyba. Vien tam, kad save apribočiau ir nepulčiau į peizažą, natiurmortus ar dar ką nors, pradėjau kolekcionuoti autoportretus. Autoportretas tapo mano tema ir dabar tuo džiaugiuosi.

– Kuo jus patraukė autoportretai?

– Matote, aš esu savotiškai keistas žmogus. Visą laiką noriu vienu šūviu du–tris zuikius šaudyti. Autoportretu aš ir nušaunu du zuikius, nes turiu to menininko / autoriaus braižą, o antra – turiu to žmogaus matymą, nes autoportretas yra kiekvieno autoriaus savęs matymas.

– Sukaupėte 300 skirtingų 180 autorių kūrinių. Kaip ieškojote ir atsirinkote?

– Iš pradžių man tikrai turėjo labai patikti darbas, norėjosi, kad ir autorius būtų žinomas, o vėliau prasidėjo kolekcionavimas ir ieškojimas kolekcijai tinkamų portretų. Vienu metu aš atsiverčiau Lietuvos dailininkų sąjungos sąrašą ir skambinausi autoriams pakalbėti.

– Kokie atsiliepimai ir parodos lankytojų įspūdžiai?

– Ten man padeda mano dukra Gintarė. Ji sako, kad lankytojai ateina, domisi ir gerai atsiliepia. Mes, vietiniai lietuviai, suprantame tuos dalykus. Turistai dažniausiai nepažįsta mūsų menininkų ir atėję vertina "gražu" ar "negražu". Juk nežino konteksto ir pačių menininkų.

– Galbūt yra mylimų portretų, kurie labai artimi ar turi ypatingą istoriją, kaip pakliuvo į jūsų kolekciją?

– Man labai patinka brolių Gataveckų. Algio Griškevičiaus – taip pat. Petrausko autoportretas labai puikus, tačiau jis šioje dalyje neeksponuojamas. Vieną sunku išskirti.

– Meno namai – taip pat jūsų iniciatyva. Kada pradėjote apie juos svarstyti ir dėliotis planus? Kas buvo sudėtingiausia?

– Visą gyvenimą sudėtinga su kaimynais. Aš jau seniau galvojau apie tai. Gavau leidimą statybai, bet gyvenimas yra gyvenimas. O čia Danguolė Stachūra pardavė man savo patalpas ir tęsiu jos pradėtą darbą.

Nušaunu du zuikius, nes turiu to menininko / autoriaus braižą, o antra – turiu to žmogaus matymą, nes autoportretas yra kiekvieno autoriaus savęs matymas.

– Kokie tolimesni planai šiuose Meno namuose – galerijoje?

– Planų daug ir įvairių. Aš manau, kad vieną patalpą atiduosiu visuomenei – tiems žmonėms, kurie turi mažas, nestandartines kolekcijas – renka pieštukus, varlytes, ąsotėlius ar kažką kito įdomaus kolekcionuoja. Bandysiu vieną patalpą skirti būtent jiems. Kas norės, galės kreiptis, rengti mažytes savo parodėles. Žinoma, nemokamai. Bandysime kartu ieškoti būdų paruošti ekspoziciją ir kitą.

– Galbūt skirsite dėmesio ir jauniems, dar mažai žinomiems menininkams?

– Taip. Kas 3–4 mėnesius keisime ekspoziciją, o tarp jų – būtinai dvi ar tris savaites eksponuosime jaunus menininkus, kurie kreipsis ir norės pristatyti savo darbus. Būtinai skatinsiu ne tuos žymiuosius, bet tuos mažiau žinomus autorius. Jau porą esame nusimatę, o keletas kreipėsi patys.

Vieną patalpą atiduosiu visuomenei – tiems žmonėms, kurie turi mažas, nestandartines kolekcijas – renka pieštukus, varlytes, ąsotėlius.

– Ar buvo sunku ruošiantis šiai parodai? Kas sudėtingiausia kuriant meno namus?

– Atvirkščiai, buvo malonu. Iš inžinerinio mechaninio pasaulio, kuriame iki tol gyvenau, uždirbau pinigus, kūriau verslą, persikėliau į visai kitą pasaulį ir labai džiaugiuosi. Žmonės čia kitokie, mažiau konkuruojama.

Šiai konkrečiai parodai nebuvo sudėtingų momentų, bet sunkiau su Meno namais. Aš gal jau 5 ar 7 metus turiu leidimą statyboms, bet neturiu galimybių griauti toje vietoje, kur mano originaliai numatytas muziejus – Konstitucijos 23. Šią dalį aš bandžiau griauti, bet rūsys priklauso kitam savininkui, todėl negaliu griauti ir daryti.

– Kas labiausiai džiugina atidarius parodą?

– Žmonių ir visuomenės dėmesys, geri lankytojų įspūdžiai pamačius kolekciją. Kolekcininkai mane supras – kada savo kolekciją pristatai visuomenei ir yra susidomėjimas, tada malonumas trigubas.

Bet viskas pasisuko kiek netikėta linkme – naujieji kaimynai labai nepatenkinti verslininko veikla ir kaltina, kad šis nori iš jų atimti sandėliukus.

Pats verslininkas kaltinimus neigia ir sako atimti nieko neplanuojąs. V. Martikonis LNK laidos KK2 žurnalistams šį antradienį 19.30 val. pasakos, kad, nusipirkęs 125 kv. metrų patalpas Pilies gatvėje, atsivertė nuosavybės dokumentus ir pamatė, jog patalpoms priklauso rūsys, o nuėjęs į rūsį nustėro, kadangi didelis sandėliukų plotas yra galimai užgrobtas – kaimynai Vidmantui paliko tik 4 kv. metrus rūsio, nors, anot verslininko, jam priklauso 17 kv. metrų.

„Nusipirkau patalpas, ten aiškiai parašyta, kad patalpos yra su rūsiu, o to rūsio nurodyto konkretaus nėra. Norime įregistruoti tai, kas priklauso, mes nieko iš nieko neatiminėjame“, – laidoje kalbės V. Martikonis.

Tačiau kaimynai nepatenkinti Vidmanto veikla. Tame pačiame name nuo 1960-ųjų gyvenanti Eugenija sako, kad viskas vyksta dėl pinigų: „Dėl turto, viskas čia dėl turto. Jam dar mažai, jam, matyt, milijardo reikia. Mes nenorime, kad jis čia eitų. Čia jau ne pirmas atvejis, jų technologija tokia jau išdirbta yra ir jie taip daro.“

Eugenija teigia, kad verslininkas nori sandėliukų būtent toje vietoje, kur yra karšto vandens vamzdžiai ir šilumos kolektorius. Anot moters, tai yra priemonė užvaldyti visą namą: „Jei šiluminis punktas jam priklauso, tada jis darys, ką nori, ir jūs būsit vasalais ir vergais, noriu daugiau šildau, noriu mažiau“.

V. Martikonis dėl sandėliukų nutarė kreiptis į teismą, kad šis išaiškintų, kiek kv. metrų rūsio jam priklauso: „Nesu labai didelis specialistas, tam yra institucijos, kurios tuos dalykus nustato. Jeigu nustatys, kad nepriklauso – reiškia, nepriklauso“.

Galeriją-muziejų įkūrė mecenatas, kolekcininkas, verslininkas Vidmantas Martikonis.

Atidarymo proga bus pristatyta Autoportretų kolekcijos paroda. Ją sudaro 37 lietuvių autorių kūriniai, sukurti 1965 – 2019 metais, pranešė organizatoriai.

Parodoje bus galima pamatyti žinomų lietuvių menininkų Jono Čeponio, Algirdo Griškevičiaus, Miglės Kosinskaitės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Šarūno Saukos, Algirdo ir Remigijaus Gataveckų bei daugelio kitų darbus.

V. Martikonio galeriją-muziejų „Autoportretas“ nemokamai bus galima aplankyti kiekvienos savaitės antradienį – sekmadienį nuo 11 val. iki 19 valandos.

Buvęs sostinės politikas V. Martikonis yra sukaupęs 180 autorių darbų, apimančių 1901 – 2019 metus.

Nuo Liberalų sąjūdžio frakcijos atskilusi Racionalios veiklos skatinimo (liberalų) frakcija, vadovaujama Vidmanto Martikonio, apie tai paskelbė trečiadienį bei pakvietė jungtis ir kitus Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovus.

„Nebematome bendrų veikimo galimybių tolimesnėje Vilniaus miesto tarybos veikloje, viena, ką galime padaryti, dėl visų vilniečių išreikšti savo poziciją, kad veikiame kaip opozicinė frakcija. Tuos Liberalų sąjūdžio narius, kuriems nusibodo anarchistiniai metodai, kviečiame prisijungti prie mūsų frakcijos, nes vilniečiams kaip oro reikia liberalizmo“, – teigė frakcijos atstovas Mindaugas Mačernis.

Jo, kaip ir frakcijos kolegų Justinos Kašėtaitės ir Šarūno Skučo, narystė Liberalų sąjūdyje sustabdyta prieš metus, V. Martikonis kovą pašalintas iš partijos.

Po šio sprendimo oficialiai opozicijoje šiuo metu yra 22 tarybos nariai iš 51, valdančiąją koaliciją sudaro Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos –krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) bei „Tvarkos ir teisingumo“ atstovai.

Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyrius svyruoja ties skilimo riba – viena skyriaus dalis su R. Šimašiumi praėjusią savaitę paskelbė artėjančiuose savivaldos rinkimuose dalyvausianti naujai kuriamo rinkimų komiteto sudėtyje. Dalis tam prieštaraujančių Vilniaus liberalų žada rinkimuose siūlyti savo partinį sąrašą.

„Aš asmeniškai, kaip fizinis asmuo, turiu su juo (E. Masiuliu – BNS) sutartį. Ir, jei jau jums taip įdomu, mano „Vilnoja“ – visuomeninė organizacija – irgi turi sutartį. Dvi sutartis mes su juo turime“, – portalui teigė V. Martikonis.

Šiemet iš Liberalų sąjūdžio pašalintas ilgametis partijos narys, Vilniaus savivaldybės politikas V. Martikonis tikino, kad abi sutartys sudarytos dar 2016-aisiais. Jis įvertinęs aukštą E. Masiulio kvalifikaciją ir jam buvę gaila „to žmogaus, kada visi iš karto nusisuko bendražygiai vadinamieji“.

Portalas skaičiuoja, kad V. Martikonis E. Masiulio verslui per pusantrų metų turėjo sumokėti apie 20 tūkst. eurų.

Buvęs Seimo narys E. Masiulis yra įtariamas dėl prekybos poveikiu, kyšininkavimo ir neteisėto praturtėjimo. Politinės korupcijos byloje įtarimai pareikšti trims juridiniams asmenims – Liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai bei koncernui „MG Baltic“, taip pat fiziniams asmenims – Seimo nariui Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui, buvusiam „darbiečiui“ Vytautui Gapšiui ir „MG Baltic“ viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui.

V. Martikonis prieš kurį laiką kartu su dar trimis liberalais – Šarūnu Skuču, Mindaugu Mačerniu ir Justina Kašėtaite – įkūrė atskirą Racionalios veiklos skatinimo (liberalų) frakciją Vilniaus miesto taryboje.

E. Gentvilas BNS sakė, kad tokį sprendimą valdyba priėmė penktadienį, po partijos Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacijos.

„Vilniaus skyrius kreipėsi į partijos Etikos ir procedūrų komisiją, kuri nustatė, kad veiksmai kuriant naują frakciją Vilniaus miesto taryboje atskirai nuo liberalų frakcijos o tai pat kai kurie vieši pasisakymai, daro žalą partijai. Partijos įstatuose numatyta, kad narys gali būti šalinamas, jei padaro žalą partijoje“, – sakė jis.

V. Martikonio buvimo partijoje klausimas kilo jau prieš kurį laiką, politikas buvo parašęs prašymą, jog galėtų grįžti į frakciją sostinėje, tačiau kėlė reikalavimus – atsisakyti skyriaus pirmininkui suteiktų išskirtinių teisių formuoti prezidiumą, sudaryti partijos kandidatų savivaldos rinkimuose sąrašą.

„Mums nepasirodė normalu, kai partijos narys sakė, kad aš išrinktas su šita frakcija buvau, išėjau, bet grįšiu su tam tikromis sąlygomis. Valdyba šio kreipimosi nesvarstė“, – tikino E. Gentvilas.

Vilniaus savivaldybės tarybos liberalų frakcijos seniūnas Vincas Jurgutis BNS tikino, kad gautas prašymas nustebino dar ir dėl to, jog dokumento metaduomenys parodė, kad prašymas greičiausiai parengtas buvusio partijos vadovo, politinės korupcijos byloje įtariamo Eligijaus Masiulio kompiuteryje. Pats V. Martikonis delfi.lt yra patvirtinęs, kad yra sudaręs sutartį su buvusio liberalų vadovo konsultacijų įmone, tačiau neigė, jog konsultavosi minėtu klausimu.

Pasak V. Jurgučio, Š. Skučas ir M. Mačernis yra palikę partiją savo noru, J. Kašėtaitės narystė sustabdyta.

Su pačiu V. Martikoniu BNS trečiadienį nepavyko susisiekti.

„Tai Vilniaus skyriaus sprendimas. Sustabdyta keturių žmonių narystė partijoje“, – ketvirtadienį BNS patvirtino Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas.

Skyriaus vadovė Seimo narė Aušrinė Armonaitė BNS sakė, kad keturių liberalų narystė partijoje sustabdyta, nes šie pasitraukė iš partijos frakcijos taryboje.

„Jie įkūrė kitą frakciją. Tiesiog elementari politinė logika sako, kad jeigu esi vienos partijos, tai ir būk frakcijoje, o ne kurk kitas frakcijas“, – teigė ji.

A. Armonaitės teigimu, gali būti, kad narystės sustabdymu nebus apsiribota, jiems gresia ir pašalinimas iš Liberalų sąjūdžio.

Jie įkūrė kitą frakciją. Tiesiog elementari politinė logika sako, kad jeigu esi vienos partijos, tai ir būk frakcijoje, o ne kurk kitas frakcijas.

Sprendimą dėl šalinimo iš partijos, pagal Liberalų sąjūdžio įstatus, gali priimti tik partijos valdyba.

„Manau, kad gresia (pašalinimas – BNS). Mes dabar ruošiamės suvažiavimui, persiformuos tos institucijos, dar klausimas, kuri valdyba spręs, ar šita, ar kita. Yra noras ir Etikos komisijoje pasvarstyti“, – tvirtino A. Armonaitė.

Vidmantas Martikonis, Justina Kašėtaitė, Mindaugas Mačernis ir Šarūnas Skučas Vilniaus miesto savivaldybės taryboje įsteigė Racionalios veiklos skatinimo frakciją.

Pasak V. Martikonio, sprendimą palikti Liberalų sąjūdžio frakciją lėmė nesutarimai, pagrindinis jų buvo mero liberalo Remigijaus Šimašiaus siekis iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę. V. Martikonio teigimu, jų netenkino ir esą R. Šimašiaus kaip partijos vadovo valdžios stiprinimas.

V. Martikonis ketvirtadienį BNS sakė dar nesąs informuotas apie narystės Liberalų sąjūdyje sustabdymą.

„Yra galimybės skųsti tokį sprendimą. Manau, kad pavyks sulaukti suvažiavimo ir naujos partijos vadovybės. Nuo to labai daug kas priklauso“, – sakė sostinės tarybos narys.

Liberalų sąjūdžio suvažiavimas, per kurį bus renkama visa nauja partijos vadovybė, vyks gruodžio 9 dieną.