Faktai stebina
Tai, kad tarpusavio santykiai, pagrįsti tam tikrais įsipareigojimais – santuokos sudarymu arba partnerystės įteisinimu, yra būtina ir žavinga gyvenimo dėlionės dalelė, mūsų sąmonėje įsišaknija nuo labai ankstyvo amžiaus.
Visgi vis daugiau individų įvairiose šalyse jaučiasi puikiai gyvendami vieni ir džiaugiasi galimybėmis, kurias atveria toks pasirinkimas. Atrodo, standartinį požiūrį, kad tik turėdamas sutuoktinį gali jaustis laimingas, priešingu atveju dusi nuo vienatvės kokioje dulkinoje palėpėje, pats laikas pamiršti. Prieš keletą metų Kalifornijos universiteto psichologijos profesorės Bellos de Paulo atliktas išsamus viengungystės tyrimas atskleidė, kad toks gyvenimo būdas turi daug privalumų.
Ji peržiūrėjo daugiau nei 800 įvairių studijų ir surinko intriguojančių duomenų. Viena svarbiausių išvadų – viengungių žmonių socialinis gyvenimas kur kas visavertiškesnis, be to, jų psichologinis augimas ir asmenybės tobulėjimas yra daug intensyvesnis lyginant su daugumos susituokusių asmenų. Jie jaučia stipresnius ryšius su artimais giminaičiais, draugais.
Didesnė pasirinkimo laisvė
Tie, kurie neturi sutuoktinių ar partnerių, jaučiasi kur kas laisvesni. Laisvė prasideda nuo paprasčiausių kasdienių dalykų: ką ir kada valgyti, kokius filmus ir laidas žiūrėti, kokios muzikos klausytis, kada eiti miegoti, kaip leisti pinigus, kiek laiko ir dėmesio skirti namų švarai.
O baigiasi daug svarbesniais apsisprendimais, pavyzdžiui, mesti saugų gerai apmokamą darbą ir siekti savo svajonės, kai esi vienas, pasiryžti daug lengviau, nes tavęs niekas nevaržo. Vieniši žmonės skiria daugiau dėmesio tam, kad susirastų ne tik didelę algą garantuojantį darbą. Vedusieji paprastai prioritetą suteikia atlyginimui ir paaukštinimo galimybėms.
Kitas pastebėjimas – gyvenantys vieni dažniau rūpinasi savo senstančiais tėvais, palyginus su susituokusiais broliais ar seserimis, dažniau tampa savanoriais, atskuba į pagalbą kaimynams, draugams, kolegoms. Ir kai reikia padėti atlikti darbus, ir kai reikia emocinės paramos, patarimo.
Pasak ekspertų, tai rodo, kad viengungiai nepagrįstai kaltinami savanaudiškumu, egoizmu, jie jaučia stipresnę pareigą visuomenei, yra labiau linkę prisidėti prie viešojo intereso nei sutuoktiniai, kuriems labiau rūpi šeimos reikalai. Bazelio universiteto mokslininkų studija atskleidė, kad vienišiai yra sveikesni – jų kūno masės indeksas mažesnis, jiems rečiau nustatomas padidėjęs kraujospūdis, jie vartoja mažiau alkoholio, rečiau rūko, sveikiau maitinasi, daugiau sportuoja.
Kas lemia laimės pojūtį
Jeruzalės Hebrajų universiteto sociologas Elyakimas Kislevas, leidinio "Laiminga viengungystė" autorius išanalizavo 300 tūkst. Europos gyventojų iš 32 šalių, dalyvavusių Europos socialiniame tyrime, duomenis. Tarp įvairių klausimų apie socialinį aktyvumą, vertybes, savivertę, pasitenkinimą darbu jame buvo pateikiamas ir klausimas apie laimę – kiek laimingi jie jaučiasi. Mokslininkas išskyrė viengungius šio tyrimo dalyvius ir apibendrino jų atsakymus bei išryškėjusias tendencijas.
Tai leido jam sukurti laimingo viengungio portretą. Šis žmogus laiką leidžia labai aktyviai, laisvalaikį skiria susitikimams su draugais, šeimos nariais, kolegomis. Jis pozityviai vertina save ir savo darbą, yra optimistas, jaučiasi vertinamas ir įgyvendinęs savo siekius. Jam svarbios tokios vertybės kaip laisvė, kūrybiškumas, galimybė išbandyti ir patirti naujų dalykų. Taip pat išryškėjo nuostata, kad dalis vienišių jaučiasi laimingi būdami vieni, galėdami skirti sau kuo daugiau laiko.
Įtakos turi ir galimybė rinktis tokį būstą, kurio tikrai nori ir jame tvarkytis taip, kaip patinka. Svarstyklių lėkštelės į kitą pusę nenusveria net faktas, kad jiems tenka daugiau atsakomybės įveikiant kasdienes buitines, namų užduotis, reikia tam skirti daugiau laiko, nes nėra su kuo jų pasidalyti šia atsakomybe. Tačiau pasitenkinimas, kai viską pavyksta pačiam sustyguoti tinkamai, vienam ar su kitų pagalba, yra labai didelis. Tai taip pat turi nemažai įtakos laimės pojūčiui, teigia E.Kislevas.
Labiausiai diskriminuojami
Sociologas taip pat pastebi tendenciją, kad daugelis viengungių patiria diskriminaciją ir tai yra viena labiausiai paslėptų diskriminacijos formų. Ji pasireiškia įvairiose srityse: viengungiams neretai tenka didesnis darbo krūvis ir mažesnis atlyginimas, jie turi mažiau galimybių rinktis atostogų laiką, laisvadienius. Sunkiau išsinuomoti būstą, nes manoma, kad jie ne tokie patikimi. Tarkime, pagyvenęs, vienišas vyriškis, neturintis žmonos ir vaikų, vertinamas su gailesčiu, net pasidygėjimu, dažnai laikomas įtartinu.
Vieni viengungius laiko nevykėliais, kurie net nesugeba susirasti antrosios pusės, kiti mano, kad jie turi kažkokių rimtų trūkumų – galbūt blogą charakterį, galbūt keistų polinkių.
Viengungiai kviečiami ne į visus socialinius renginius, maža to, susituokusieji pelnosi jų sąskaita. Jiems taikomos įvairios mokestinės nuolaidos, mokamos socialinės išmokos, priklauso įvairios privilegijos, lengvatos. Vienišiai brangiau moka už keliones, viešbučius, kitas paslaugas. Juos palaiko įstatymai, normos, praktikos. Tai atspindi visuomenės požiūrį į nesusituokusius ar partnerystės neįteisinusius asmenis ir jis tikrai ne toks palankus palyginus su siejamais santuokinių ryšių.
Vieni viengungius laiko nevykėliais, kurie net nesugeba susirasti antrosios pusės, kiti mano, kad jie turi kažkokių rimtų trūkumų – galbūt blogą charakterį, galbūt keistų polinkių. Jie sulaukia kaltinimų, kad gyvena tik dėl savęs, nesugeba mylėti, yra užsidarę, sunkiai bendraujantys. Dėl to juos supa tarsi kokia juoda aura. Psichologijos profesorė B.de Paulo tvirtina, kad visos šios nuostatos tėra mitai. Akivaizdu, kad ir nesukūrusių šeimos žmonių yra įvairių, kaip įvairių yra ir sutuoktinių.
Kodėl vienišių daugėja?
JAV yra daugiau nei 100 mln. viengungių arba daugiau nei pusė šios šalies suaugusių gyventojų populiacijos. 1950-aisiais jų buvo tik 22 proc. O štai Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivanyje vieno asmens namų ūkių skaičius augo dramatiškai ir šiuo metu siekia 32,4 proc., 23,9 proc. ir 22 proc. ES šalyse viengungių namų ūkių vidutiniškai yra apie trečdalis ir jų daugėja. Lietuvoje, kuri užima trečią vietą nuo galo jų yra 44 proc., o pirmaujančioje Švedijoje 51 proc.
Mokslininkai tai aiškina įvairiai. Vienų nuomone, tai lemia didėjantis mūsų mobilumas. Ieškodami gero darbo, ekonominės naudos, iššūkių dažnai keičiame ne tik profesiją, įmonę, įstaigą ar bendrovę, bet ir miestą, šalį, žemyną. Todėl nenorime per daug prisirišti nei prie kito žmogaus, nei prie gyvenamosios vietos. Taip pat daugelis vis labiau vertina privatumą, individualumą, nori skirti daugiau laiko savo tobulėjimui, mokytis naujų dalykų, patirti, užmegzti pažinčių.
Kita vertus, esame vis labiau išsilavinę, todėl jaučiamės nepriklausomi finansiškai (ypač moterys), jaunesnioji karta nelinkusi per daug puoselėti tradicijų, vengia prisitaikėliškumo. Psichologai įžvelgia dar vieną priežastį – santuoka pamažu diskredituojama, darnios šeimos tampa retenybė, daugėja skyrybų. Jos privalumai natūraliai blanksta, o trūkumai darosi vis akivaizdesni, todėl viengungio statusas darosi žymiai patrauklesnis.
Vienas, bet ne vienišas
Atrodo akivaizdu, kad nevedę žmonės ir tie, kurie gyvena vieni, jei ne visada, tai bent dalį laiko yra izoliuoti nuo visuomenės ir rizikuoja pasijusti vieniši. Tačiau atidžiau panagrinėjus šios individų grupės kasdienybę aiškėja, kad daugeliui jų vienatvė nėra našta.
Prieš kelerius metus JAV atliktas tyrimas atskleidė netikėtą paradoksą: palyginus grupę panašaus amžiaus, panašias pajamas ir panašų statusą turinčių žmonių, gyvenančių vienų, su grupe asmenų, kurie gyvena su sutuoktiniais, partneriais, mylimaisiais, tėvais ir pan., paaiškėjo, kad antrojoje buvo daug daugiau tokių, kurie jaučiasi vieniši. Žinoma, kai asmuo yra vyresnio amžiaus, turi sveikatos problemų, mažas pajamas, gyvenimas vienam gali tapti nemažu iššūkiu.
Dar viena įdomi studija, kurioje dalyvavo 30–40 metų vienišos moterys, parodė, kad nemažai jų visai netrokšta ištekėti. Paklaustos, koks yra jų gyvenimo prioritetas, 44 proc. pasakė, kad tai galimybė gyventi vienoms. Tik 20 proc. teigė, kad jų svarbiausias tikslas yra sukurti šeimą. Tai patvirtina faktą, kad jaunų suaugusių žmonių grupėje gyvenimas savarankiškai, vieniems vertinamas kaip pasididžiavimas.
