„Jie man labai padėjo, o gauti šį automobilį yra tiesiog palaiminimas, nes man, vienišai mamai, buvo sunku“, – emocingai kalbėjo moteris.

Žinoma, automobilis – nepigus pirkinys, tad vaikams padėjo ir nepelno siekiančios organizacijos, kurios skiria per 10 tūkst. dolerių.

„Luizos apygarda yra mano gimtasis miestas, todėl tai, kad galiu čia atstovauti paramos organizacijoms ir parodyti savo nariams, kokią didelį įtaką turi jų paaukoti pinigai, man yra labai svarbu. Be to, vienu savo gyvenimo laikotarpiu buvau vieniša mama, todėl galiu visiškai suprasti, kokie yra šios mamos poreikiai“, – teigė lėšas rinkusios organizacijos atstovė Casey Hollins.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Mokyklos mokiniai ne tik prisidėjo rinkdami pinigus, bet ir sutvarkė patį automobilį bei paruošė jį naudoti.

„Viską tvarkėme – padangas, TPS jutiklį, išmetimo vamzdį, akumuliatoriaus žarną“, – vardijo vienas iš mokinių.

Ir ties šiuo poelgiu gerumas mokyklose nesibaigia. Štai kitoje JAV dalyje Palm Beach'o apygardoje mokytojai, kuriai buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys, taip pat atiteko automobilis. Palm Beach'o apygardos šerifo biuras, mokyklos pavaduotojai kartu su studentais, draugais ir šeimos nariais nustebino mokytoją rožiniu automobiliu, balionais ir daugybe plojimų.

Kreipėsi pagalbos

Savo nerimu dėl tikimybės likti be darbo moteris pasidalijo vienoje iš socialiniame tinkle "Facebook" esančių grupių. Čia ji rašė: "Esu vieniša mama, auginanti dvejų metų sūnų. Kol dirbu, vaiką prižiūri močiutė. Darbovietėje norima, kad parašyčiau prašymą, jog išeinu iš darbo savo noru. Įmonėje išdirbau penkerius metus, neturiu nei nusiskundimų, nei pravaikštų. Gal galite patarti, ką galėčiau padaryti, kad to būtų galima išvengti?" – prašė ji.

Kaip elgtis žmonėms, atsidūrusiems tokioje situacijoje, paklausėme Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atstovų.

Gali atšaukti prašymą

Pasak VDI Darbo teisės skyriaus vedėjo Šarūno Orlavičiaus, prašymas atleisti iš darbo savo noru yra išimtinai nuo darbuotojo valios priklausantis dalykas.

"Darbdavys negali reikalauti ir taikyti psichologinio spaudimo ar mobingo, kad darbuotojas parašytų prašymą išeiti iš darbo savo noru. Jeigu darbuotojas pats nori, tada jis gali rašyti prašymą ir išeiti iš darbo. Na, sakykime, jei darbdavys užspaustų ir darbuotoja tiesiog pasiduotų provokacijai – pasirašytų prašymą, ji turėtų tris darbo dienas galimybę jį atšaukti", – aiškino jis.

Įstatymo taikoma garantija

Pašnekovo teigimu, labai svarbu ir tai, dėl kokios priežasties darbdavys nori atleisti darbuotoją, tačiau tam yra bendrieji atleidimo pagrindai.

"Pavyzdžiui, atleidimas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės galėtų būti: jei darbuotojo atliekama funkcija taptų perteklinė arba jei darbuotojas pagal planą nepasiekia kažkokių sutartų rezultatų, arba atsisako dirbti pakeistomis sąlygomis arba pakeisti darbo laiko režimo rūšį, jei sąlygų keitimas inicijuotas rimtų ekonominių, organizacinių priežasčių. Jei tokios priežastys yra, darbdavys turi įspėti darbuotoją ir išmokėti išeitinę išmoką", – pabrėžė Š.Orlavičius.

Jei darbdavys užspaustų ir darbuotoja tiesiog pasiduotų provokacijai – pasirašytų prašymą, ji turėtų tris darbo dienas galimybę jį atšaukti.

Vadovaujantis bendrąja tvarka, darbuotojas turėtų būti įspėtas prieš mėnesį. Tačiau, kadangi moteris šioje konkrečioje aprašomoje situacijoje augina dvejų metų sūnų, darbdavio iniciatyva, teigė pašnekovas, darbo sutartis negalėtų būti nutraukta, jei nėra darbuotojos kaltės.

Darbo kodekso 61 straipsnyje yra numatyta įstatymo garantija – darbuotojui nebūti atleistam pagrindu, numatytu Darbo kodekso 57 straipsnyje "Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės", jei jis augina vaiką iki trejų metų.

Priklausytų išeitinė išmoka

"Darbo kodekse dar yra 59 straipsnis "Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia". Jei būtų kažkokios kitos priežastys nei tos, kurias minėjau, tarkime, jei pats darbuotojas yra problemtiškas ir kolektyve daro kažką, kas visiems netinka, tada darbuotojas turėtų būti įspėtas prieš tris darbo dienas ir darbdavys jam turėtų išmokėti šešių mėnesių išeitinę išmoką", – vardijo VDI atstovas.

Taip pat jis teigė, kad darbo sutartis gali būti nutraukta šalių (darbdavio ir darbuotojo – aut.past.) susitarimu. Paklaustas apie tai, kokia nauda iš to būtų darbuotojui, Š.Orlavičius akcentavo, kad viskas priklauso nuo susitarimo turinio.

"Šalys susėda ir tariasi, kada nutraukiama darbo sutartis: rytoj ar po mėnesio, kiek išeitinių išmokų susitariama sumokėti – dvi, tris ar keturias ir pan.", – detalizavo Darbo teisės skyriaus vedėjas ir pridūrė, kad kiekviena atleidimo iš darbo situacija yra individuali.

Vasaros projekto „2 Barai. Gyvenimas greitkelyje“ atrankoje Ernesta nugalėjo kelias dešimtis konkurentų ir tapo vyriausia šou dalyve. Ji su 11 konkurentų apsigyvens naujuose namuose ir pradės kovą dėl laimėtojo vardo ir pagrindinio prizo.

36-erių aktyvi, vietoje nenusėdinti moteris prisipažino mėgstanti avantiūras, todėl dalyvavimu projekte nenustebino ne tik šeimos, bet ir draugų. Ernesta juokiasi, kad ją drąsiai galima vadinti televizijos senbuve, mat tai jau ne pirmas kartas, kai ji pasirodys televizijoje.

„Mėgstu visur dalyvauti. Esu dalyvavus anekdotų šou, projekte „Auksinė porelė“. Labai norėjau dalyvauti ir pirmajame „Bare“, bet tada mano vaikai buvo maži ir nepavyko. O dabar su dičke dukra šnekėjome, sakiau, kad labai norėčiau dalyvauti šiame projekte, tai ji mane tik paskatino ir sakė: „Aišku, bandyk, varyk! Kada dar po to bus tokia galimybė?“ Ir draugai mano juokėsi pamatę TV3 projekto reklamą, klausdami „Įdomu, ar Ernesta dalyvaus?“, – pasakojo „2 Barai. Gyvenimas greitkelyje“ vyriausia dalyvė.

Ji tikina nebijanti projekte tapti nei vaikų darželio prižiūrėtoja, nei nepritapėle. Ernesta žada šėlti su jaunesniais dalyviais iki ryto. „Man atrodo, kad viskas bus normaliai. Aišku, aš maniau, kad bus bent vienas vyresnis dalyvis, pavyzdžiui, vyras. Bet panašu, kad mūsų vyrai – bailiai. Mano charakteris nėra tylus, todėl nebijau būti tarp to jaunimėlio. Jaunesnių dalyvių auklėti tikrai nesiruošiu, tikrai nestovėsiu kampe ir dalyvausiu visur. Nebus taip, kad jaunimas šėlsta, o aš sėdžiu ir mezgu“, – juokavo E. Čaplikienė.

Moteris atskleidė, kad prieš apsigyvenant greitkelyje Kaunas-Klaipėda įkurtuose baruose, svarbiausia jai buvo pasirūpinti savo dukromis: „Pagrindinis klausimas buvo, kur paliksiu vaikus. Mano tėvai žino, kad aš nedalyvausiu kažkur, kur galėčiau pakenkti savo šeimai. Jie labai mane palaiko ir sutiko prižiūrėti mano merginas, todėl jos vasarą praleis su seneliais.“

E. Čaplikienė teigia, kad nesvarbu, kiek tau metų, svarbu daryti, tai ką nori, o ne gailėtis, kad kažko nepadarei. Todėl pasiėmusi atostogas darbe, vietoje poilsio, ji keliaus dirbti į barą. „Aš noriu gyventi, džiaugtis, imti iš gyvenimo tai, ką jis man duoda. Tai nereiškia, kad jei jau tau 36-eri, turi sėdėti namie ir daugiau nieko nematyti. Galbūt aš kitokia nei kiti, svarbu, kad mane myli mano tėvai, dukrytės ir tikri draugai. Aš gyvenu vieną kartą ir noriu sukaupti daug gražių atsiminimų“, – tvirtino „2 Barai. Gyvenimas greitkelyje“ dalyvė.

„2 Barai. Gyvenimas greitkelyje“ – jau nuo birželio 26 dienos per TV3.

Prieš ketverius metus sūnaus Xanderio (Ksanderio) susilaukusi žvaigždė žiniasklaidai neatskleidžia, kas yra jos vaiko tėvas.

January sėkmingai derina motinystę su aktorės karjera ir praėjusiais metais baigusi darbą „Reklamos vilkuose“ (Mad Men) toliau vaidina seriale „Paskutinis vyras žemėje“ (The Last Man on Earth). Aktorė įsitikinusi, jog tai suderinama net ir vienišoms motinoms.

„Kalbant apie buvimą vieniša motina – man niekada nebuvo kitaip, – aiškino ji interviu britų žurnalui „You“. – Mes, moterys, dažnai vienos kitas plakame, bet aš nekreipiu į tai dėmesio. Turėtumėme palaikyti vienos kitas, o ne teisti. Laimei, mane supantys draugai yra stiprūs, todėl niekada niekada nesusidūriau su tuo, kad būčiau kritikuojama arba kas nors manęs gailėtų. Niekada nejaučiau jokios gėdos. Manau, iš to tik pasijuokčiau“.

38 metų aktorė augo kartu su savo dviem seserimis ir tėvais Pietų Dakotoje. Būtent vaikystėje jai buvo įdiegtos pagrindinės vertybės, kurios jai padėjo auginti Xanderį, nenutraukiant darbo.

„Būti motina yra sunku, nesvarbu, koks tavo šeimos ritmas, – sakė ji. – Bet aš manau, kad vaikams labai naudinga matyti dirbančias motinas, o motinoms – turėti kažką be vaiko, į ką galėtų susikoncentruoti asmeniškai ir psichologiškai. Mano mama buvo – ir vis dar yra – dirbanti moteris, labai ją už tai gerbiu“.

Kai nedirba January labiausiai mėgsta leisti laiką su savo berniuku, kur nors jį išsivežti ir tenkinti jo norus.

„Turint vaiką geriausias dalykas yra tas, kad man taip pat tenka vėl daryti tuos vaikiškus dalykus, – šypsojosi ji. – Xanderį domina mokslas, dinozaurai ir „Lego“ – labai berniukiški dalykai. Bet jam taip pat patinka filmai ir muzika. Mes dažnai vaikštome į kiną, todėl jis atsimena tekstus. Manau, kad jis turi ambicijų tapti roko žvaigžde, matyt, ruošiasi groti gitara, pianinu, būgnais ir dainuoti!“.

Amerikiečių dainininkė ir aktorė Hilary Duff (Hilari Daf) baigė skyrybų procesą su buvusiu ledo ritulio žaidėju Mike'u Comrie (Maiku Komriu) ir liko vieniša mama.

Dokumentai, su kuriais susipažino TMZ.com, rodo, kad dainos „So Yesterday“ atlikėja buvusiam sutuoktiniui turi sumokėti daugiau nei 2,4 mln. JAV dolerių, o jai pasilieka buvę poros namai Beverli Hilse ir kitas nekilnojamasis turtas.

H.Duff ir M.Comrie bendrai rūpinsis jų trejų metų sūnumi Luca (Luka) ir dalinsis vaiko auginimo išlaidas.

Karjerą baigusiam ledo ritulininkui pasilieka jo 2014 metais pagamintas automobilis „Bentley“ ir 2013 metų visureigis „Mercedes G-Class“.

Prieš kelias dienas JAV televizijos Ellen Degeneres (Elen Didženeres) pokalbių laidoje H.Duff sakė, kad jai su vyru pavyko išlikti gerais draugais po skyrybų 2014 metais.

„Mes esame geri draugai, daug juokiamės, – sakė ji praėjusią savaitę į eterį išėjusioje laidoje. – Mes daug bendraujame ir dalinamės nuotraukomis, kai kurio nors nėra su Luca. Jis (Comrie) yra šaunus“.

Išsiilgusiems tikros draugystės bei visas kliūtis įveikiančios, nesumeluotos meilės bei jas lydinčių šmaikščių akimirkų į Lietuvos kino teatrus spalio pabaigoje atkeliauja romantinė komedija „Su meile, Rouzė“ (angl. „Love, Rosie“). Pagal 2004-aisiais išleistą romano „P.S. Myliu tave“ autorės Cecilios Ahern knygą „Kur baigiasi vaivorykštė“ pastatytame filme pagrindiniai vaidmenys teko jauniems, tačiau pripažinimo jau sulaukusiems aktoriams Lily Collins ir Samui Claflinui.

Filmo „Su meile, Rouzė“ istorija prasideda džiaugsmingai – tikrą draugystę nuo pat vaikystės puoselėję Rouzė (akt. Lily Collins) ir Aleksas (akt. S.Claflinas) dalijasi svajonėmis ir yra tiesiog neišskiriami. Jie žino vienas kito paslaptis, pažįsta vienas kitą iki sielos gelmių ir paremia sunkią akimirką. Vargą ir džiaugsmą kartu išgyvenę bičiuliai tik baigdami mokyklą ima įtarti, jog tai, kas juodu sieja, gali būti kur kas daugiau nei draugystė. Tačiau abu draugai bijo sugadinti ilgai juos lydėjusį supratingumą ir šiltus jausmus, tad mintis, kad jiedu galėtų būti pora ištirpsta kasdienybės ir mokyklos baigimo sūkuryje.

Tačiau likimas turi jaunuoliams savų planų. Po vidurinės mokyklos skirtingais keliais pasukę ir atitolę Rouzė ir Aleksas nepamiršta vienas kito ir išlaiko, kad ir retą, tačiau stiprų ryšį bei ilgisi laiko drauge. Žinoma, tiek vienam, tiek kitam krinta nelengva išbandymų našta. Nėščia pasijutusi ir dukrelę pagimdžiusi Rouzė augina ją viena. Mergina stengiasi kaip įmanydama kabintis į gyvenimą, tačiau net jos bičiulė juokauja, kad sudėtingesnes dienas nei Rouzės įsivaizduoti pritrūktų fantazijos. Po kurio laiko Aleksas taip pat sukuria šeimą, tačiau širdį neramina jausmas, kad savo žmonos jis visgi nemyli.

Emocionali, džiugiomis ir skaudžiomis akimirkomis mirguliuojanti graži istorija leis iš naujo įvertinti, kas yra draugystė, kas – meilė ir kada jausmai tikri. Romantiškas pasakojimas „Su meile, Rouzė“ Lietuvą pasieks spalio 31 dieną.

Filmo „Su meile, Rouzė“ anonsas:

Portalo LRT.lt skaitytoja Aistė domisi, ar turi galimybę įsivaikinti vaiką, jei gauna vidutines pajamas ir yra vieniša.

„Esu vieniša 34 metų vidutines pajamas gaunanti moteris. Jau seniai svarstau apie galimybę įsivaikinti. Norėčiau sužinoti, kokios sąlygos keliamos vienišam žmogui, norinčiam įsivaikinti?“ – rubrikai „Tavo LRT“ parašė  Aistė.

Anot Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) darbuotojų, išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam (vienišam) asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Tokia išimtis taikoma tik Lietuvos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje. Užsieniečiai gali įvaikinti mūsų šalyje tik būdami susituokę.

Tiek sutuoktinių šeimai, tiek nesusituokusiam asmeniui, ketinančiam įvaikinti, keliami šie reikalavimai:

• Įvaikintojai gali būti pilnamečiai asmenys iki 50 metų, tinkamai pasirengę įvaikinti.
• Norintys įvaikinti asmenys neturėtų sirgti ligomis, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 404/96 „Dėl medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašo patvirtinimo“.
• Atestuoti socialiniai darbuotojai vertina, ar asmenys, ketinantys įsivaikinti, turi tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios užtikrintų įvaikintam vaikui saugumą.
• Nors Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatytas pajamų, kurias privalo turėti įtėviai, dydis, tačiau jos turi būti pakankamos išlaikyti save ir įvaikintą vaiką.
• Įvaikinti negali asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvusiems vaiko globėjams (rūpintojams), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės.

Kaip portalui LRT.lt pasakojo VTĄIT Įvaikinimo poskyrio vyriausioji specialistė Jovita Tarvydienė, norintys įvaikinti Lietuvoje nuolat gyvenantį vaiką, turi kreiptis į deklaruotos gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) ir pateikti reikiamus dokumentus: prašymą įvaikinti, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją, pažymą apie šeimos gyvenamąsias patalpas, dokumentus apie įvaikintojo gaunamas pajamas iš darbovietės ir kt.

Nurodytas skyrius, gavęs reikiamus dokumentus, kreipiasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei teritorinę policijos įstaigą dėl pažymos apie pageidaujančio įvaikinti asmens ir kitų kartu gyvenančių asmenų teistumą ir administracinės teisės pažeidimus.

Surinkęs reikiamus dokumentus ir atlikęs pradinį jų vertinimą, VTAS organizuoja asmenų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą. Asmenų dokumentai siunčiami Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) atestuotiems socialiniams darbuotojams, kurie veda mokymus būsimiems įtėviams.

„Grupinių ir individualių susitikimų metu minėti darbuotojai siekia išsiaiškinti pageidaujančių įvaikinti asmenų įvaikinimo motyvus, ištirti jų gyvenimo sąlygas ir būdą bei sužinoti jų artimųjų nuomonę apie įvaikinimą“, – aiškina J. Tarvydienė.

Baigus mokymus ir esant teigiamam įvertinimui dėl tinkamumo tapti įtėviais, asmenys įtraukiami į Norinčių įvaikinti asmenų sąrašą. Tada siūlomas vaikas, atsižvelgiant į asmenų pageidavimus (būsimųjų įtėvių lūkesčius dėl vaiko amžiaus, lyties ir sveikatos).

„Jei dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, pageidaujantys įvaikinti sveiką vaiką iki vienų metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų. Jei pageidaujama įvaikinti vaiką iki trejų metų, vyresnius vaikus ar iš karto kelis vaikus, įvaikinimo procedūros trukmė – iki šešių mėnesių“, – teigia J. Tarvydienė.

2013-aisiais 87 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos ir šeši nesusituokę asmenys įvaikino 107 be tėvų globos likusius vaikus. Įvaikintos 57 mergaitės ir 50 berniukų. 89 vaikai – iki trejų metų, 14 vaikų – ketverių–šešerių metų amžiaus, du vaikai – septynerių–devynerių metų amžiaus ir du – 10–14 metų amžiaus.

2012-aisiais lietuviai įvaikino 112 tėvų globos netekusių vaikų, 2011 m. – 101 vaiką, 2010 m. – 109 vaikus.

Dienraščio „Klaipėda“ projekto „Gera daryti gera“ pirmoji dalyvė klaipėdietė Kristina Aršakuni vakar sulaukė paramos. Vienišai mamai, auginančiai autizmu sergantį sūnų, pagalbos ranką ištiesė projekto partneris bendrovė „Minibank“, valdanti prekės ženklą „piniginė.lt“.

Sujaudino vaiko liga

„Pats esu tėvas ir istorijos, kuriose kalbama ir apie vaikus, labai jaudina. Norisi prisidėti ir pagelbėti“, – kalbėjo įmonės „Minibank“ vadovas Jaunius Skierus.

Klaipėdietei K .Aršakuni J.S kierus įteikė tūkstančio litų paramą, kurią moteris prisipažino skirsianti savo sūnaus mokslams.

„Mes gyvename kukliai, šie pinigai tikrai bus panaudoti tam, kam tikrai labai reikia – vaiko ugdymui. Sūnus lanko privačią, specialiųjų poreikių vaikams skirtą, mokyklą, o tai nepigiai kainuoja“, – tikino K. Aršakuni.

J. Skierus domėjosi K. Aršakuni sūnaus pomėgiais, sugebėjimais.

„Pasaulyje yra nustatyta apie 150 autizmo rūšių. Džiaugiuosi, kad mano vaikas nėra agresyvus ir neturi kitų didelių autistams būdingų problemų. Nors jis puikiai mąsto ir net sprendžia logines užduotis, bet nekalba. Jis negali šaukštu valgyti, bet moka žodžius suvesti kompiuterinėje programoje. Kompiuteris jam yra viskas“, – pasakojo mama.

K. Aršakuni žodžiai, kad autistas berniukas, būdamas vos dvejų metukų, pats išmoko abėcėlę, nustebino J. Skierų.

„Autistai mąsto visiškai kitaip. Neįtikėtina, bet jis pats išmoko skaityti. Tokie vaikai turi išskirtinių gebėjimų, tačiau kalbos sūnus nesupranta, jis nesuvokia, kas jam sakoma. Tačiau nenusimenu ir tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – tikino klaipėdietė.

Viltis – išvysti delfinus

Klausydamas optimizmo nestokojančios, tačiau problemų kamuojamos moters pasakojimo, J. Skierus prasitarė, kad tai galbūt ne paskutinė pagalba K. Aršakuni.

„Man žavu, kad mama nepasiduoda. Linkėčiau, kad prisidėtų ir daugiau galinčių pagelbėti šioje bėdoje. Manau, kad sulauksime 2015 metų, kai Jūrų muziejuje bus atnaujinta delfinų terapija. Jei viskas bus gerai, pamėginsime padėti berniukui išvysti delfinus. Kuo galėsime, tuo prisidėsime““, – pažadėjo J. Skierus.

Tai – ne pirmoji įmonės parama sunkiai sergantiems vaikams.

„Esame prisidėję prie vieno berniuko kovos su vandenlige. Jam labai reikėjo kamieninių ląstelių injekcijų, o viena jų – kainuoja apie 10 tūkst. litų. Tokios procedūros Lietuvoje neatliekamos, todėl buvo susitarta dėl gydymo Maskvoje“, – pasakojo J. Skierus.

Jis vis domisi, kaip berniukui sekasi. „Jo sveikata labai pagerėjo. Jau du kartus berniukui buvo atlikta ši procedūra. Mūsų įmonės nuomone, negalima likti nuošalyje, kai žmones ištinka bėda“, – kalbėjo J. Skierus.

Auka sugrįžta gerumu

Linkėdamas K. Aršakuni sėkmės, J. Skierus vylėsi, kad mažajam ligoniukui pavyks įveikti gyvenimo smūgius.

„Tikiuosi, kad jis ras savo vietą pasaulyje“, – viltį išreiškė „Minibank“ vadovas.

Jis pripažino, kad, dalyvaudami įvairiuose socialiniuose projektuose, verslininkai ne tik duoda, bet ir gauna – dvasinę grąžą.

„Ne tik pelną reikia krautis, bet ir sugebėti pasidalyti, juk tai sukelia geras emocijas, svarbūs ne tik materialūs, bet ir dvasiniai dalykai. Todėl skatinčiau ir kitas įmones prisidėti prie tokių projektų. Linkėčiau, kad projektas „Gera daryti gera“ taptų ilgalaikiu ir prie jo prisidėtų ne viena ar dvi, o daug įmonių“, – linkėjo J. Skierus.

Kitą penktadienį „Klaipėda“ pristatys dar vieną istoriją apie vienišą klaipėdietę, kuri laukia žmonių gerumo. O po dviejų savaičių dienraščio puslapiuose bus papasakota, kaip bus išspręsta jos problema.